„Turime visada melstis ir nepaliauti.“
– Lk 18, 1
Pagal angeliškojo šv. Tomo mokymą, Dievo garbinimas užima pirmą vietą tarp moralinių dorybių, nes jis labiausiai yra nukreiptas į patį Dievą ir priartina mus prie Jo labiau nei visa kita. Todėl kiekvienas tobulumo siekiantis krikščionis turėtų itin rūpintis įgyti šią dorybę – ir pačiu aukščiausiu laipsniu. Pats lengviausias būdas tai padaryti – priemonė, kurią galime naudoti visada ir visur – yra malda. Nesvarbu, ar tai būtų šlovinimo, padėkos, atgailos ar prašymo malda – ja mes pagarbiname Dievą, nes kiekviena malda yra nuolankus Dievo didybės, gerumo, ištikimybės ar gailestingumo pripažinimas.
Žodinė, t. y. lūpomis tariama, malda, yra labai maloni Dievui, nes ja pripažįstama ir šlovinama begalinė Dievo didybė. „Šlovinimo auka pagerbia mane, – sako Viešpats pranašo Dovydo lūpomis, – dėl to aš jam parodysiu Dievo išgelbėjimą“ (Ps 49, 23). Šv. Marija Magdalena de Paci beveik netverdavo iš džiaugsmo, kai išgirsdavo varpą, kviečiantį bendruomenę melstis. Ji tuoj pat viską mesdavo, idant pasišvęstų šiam šventam užsiėmimui, nes buvo įsitikinusi, kad, šlovindama Dievą, atlieka angelų darbą.
ATIDI MALDA
Tačiau tam, kad žodinė malda teiktų Dievui šlovę ir prisidėtų prie mūsų išganymo, ji turi būti atliekama dėmesingai ir atidžiai. Šv. Grigalius sako, kad tikrai maldai reikalingas ne tik žodžių tarimas, bet ir širdies atsidavimas, nes Dievo akyse mūsų jausmai yra vertingesni už mūsų balso skambesį. Taigi, jei norime patikti Dievui, turime melstis ne tik lūpomis, bet ir širdimi. Kaip Viešpats, – tęsia tas pats šventasis, – gali išgirsti maldas to, kuris pats nežino, ko nori, ir net nenori būti išgirstas? Kaip gali tikėtis, kad Dievas tave išgirs, jei pats savęs negirdi? – klausia šv. Kiprijonas. Dėmesinga ir atidi malda yra kaip kvapnūs smilkalai – ji patinka Dievui ir pelno mums daugybę malonių. Kita vertus, nedėmesinga, paviršutiniška malda įžeidžia Dievą ir nusipelno Jo rūstybės.
Jei pavaldinys ateitų pas savo valdovą ir, prašydamas kokios nors malonės, žvalgytųsi aplinkui ir taip domėtųsi pašaliniais dalykais, kad net nesuvoktų, ko prašo – ar tas valdovas pagrįstai nesijaustų įžeistas? Todėl šv. Tomas moko, kad tas, kuris melsdamasis nesusikaupia ir leidžia savo protui laisvai klaidžioti, nusideda, nes tokiu elgesiu paniekina Dievą. Viešpats apie daugelį krikščionių galėtų pasakyti tai, ką kartą pasakė apie žydus: „Jie garbina mane lūpomis, bet jų širdis toli nuo manęs.“ (Mt 15, 8)
Nesunku suprasti, kodėl mums meldžiantis velnias taip stengiasi nukreipti mūsų mintis į žemiškus dalykus. Viena vertus, jis nori, kad negautume vaisių, kurių teikia karšta malda. Kita vertus, jis siekia, kad nusikalstume nepagarba Dievui ir taip nusipelnytume bausmės. Kaip tik todėl turėtume stengtis melstis atidžiai ir dėmesingai. Prieš įžengdami į bažnyčią, paklausykime šv. Jono Auksaburnio patarimo ir atmeskime visas pasaulietiškas mintis. Šventoji Dvasia mus ragina: „Prieš maldą paruošk savo sielą ir nebūk kaip žmogus, kuris gundo Dievą“ (Sir 18, 23) Stenkis suvokti, kad ketini šlovinti Dievą ir prašyti Jo gailestingumo tiek sau, tiek kitiems. Atmink, kad, kaip kartą regėjo palaimintasis Hermanas, šalia tavęs stovi ir į tave žiūri angelai, laikydami auksinius smilkytuvus ir pasirengę aukoti Dievui tavo maldas bei šventus jausmus kaip maloniai kvepiančius smilkalus. Evangelistas šv. Jonas taip pat matė angelus, laikančius aukso indus, pilnus smilkalų (Apr 5, 8) – tai buvo šventųjų maldos. Trumpai tariant, prieš melsdamasis pagalvok, kad ketini kalbėti su pačiu Dievu ir aptarti su Juo labai svarbius reikalus. Tada Viešpats maloningai pažvelgs į tave ir atidžiai išklausys tavo prašymus.
Iš anksto Jam paaukok maldas, kurias ketini kalbėti, ir prašyk Jo apsaugoti tave nuo išsiblaškymo. Melskis neskubėdamas. Daug žmonių melsdamiesi, regis, siekia tik vieno – kuo greičiau baigti maldą, tarsi tai būtų kančia, kurią reikia ištverti, pageidautina bet per kuo trumpesnį laiką. Toks nepagarbus skubotumas vargu ar gali būti malonus Dievui ir naudingas mums patiems. „Uolumas ir karštumas, – sako šv. Augustinas, – pamažu atvėsta ir, kaip ugnis, užgęsta, jeigu jų nepakurstome.“ Todėl melsdamasis vis stenkis iš naujo sutelkti savo dėmesį.
Dėmesingumas meldžiantis turi būti ir vidinis, ir išorinis. Išorinis dėmesingumas reiškia susilaikymą nuo visko, kas nesuderinama su vidiniu susikaupimu. Pavyzdžiui, maldos metu nederėtų kalbėtis su kitais, klausytis pokalbių ar dairytis į dėmesį atitraukiančius objektus. Vidinis dėmesingumas būna trejopas: dėmesys gali būti nukreiptas į tariamus žodžius, jų prasmę arba, galiausiai, į Dievą. Dėmesys nukreipiamas į žodžius, kai stengiamės juos ištarti teisingai; jis nukreipiamas į žodžių prasmę, kai stengiamės suprasti jų reikšmę ir sukelti širdyje atitinkamus jausmus. Dėmesys nukreipiamas į Dievą (ir tai yra geriausia dėmesingumo rūšis), kai maldos metu galvojame apie Dievą, siekdami Jį pagarbinti, Jam padėkoti, Jį mylėti arba prašyti Jo malonių.
NEVALINGI IŠSIBLAŠKYMAI
Jei melsdamasis stengiesi išlaikyti deramą dėmesį, tavęs neturėtų trukdyti nevalingi išsiblaškymai – jeigu jiems nepritari, jie tau nepadarys jokios žalos. Viešpats yra atlaidus mūsų silpnumui. Mūsų protą dažnai blaško įvairios mintys, net kai joms nesuteikiame jokios progos. Tokios mintys negali sunaikinti mūsų maldos vaisių. Pasak šv. Tomo, netgi išrinktosios sielos negali visą laiką skrajoti kontempliacijos aukštybėse. Žmogiškųjų silpnybių svoris jas traukia žemyn ir sukelia nevalingus išsiblaškymus. Kita vertus, sako šventasis daktaras, tas, kuris valingai pasiduoda išsiblaškymams, negali būti pateisintas ir tikėtis atlygio už savo maldą.
Sito (Citeaux) vienuolyno metraščiuose yra užrašytas vienas šv. Bernardo regėjimas, kurį jis kartą patyrė melsdamasis su savo vienuoliais. Šalia kiekvieno vienuolio jis išvydo po angelą, stovintį ir kažką rašantį. Vieni angelai rašė auksu, kiti sidabru, dar kiti rašalu, kai kurie vandeniu, o kai kurie laikė rašiklį rankoje ir visai nieko nerašė. Tuo pačiu metu Dievas apšvietė šventąjį apie šio regėjimo reikšmę: auksas reiškė, kad tie broliai meldėsi itin uoliai ir karštai; sidabras reiškė, kad brolių uolumui šio to trūko; rašalas reiškė, kad maldos žodžiai buvo tariami dėmesingai, bet jų nelydėjo vidinis pamaldumas; vanduo reiškė, kad žodžiai buvo tariami nerūpestingai ir buvo mažai kreipiama dėmesio į tai, kas sakoma; pagaliau nieko nerašantys angelai stovėjo šalia tų brolių, kurie sąmoningai pasidavė išsiblaškymams.
„Lūpomis tariami pamaldūs žodžiai pažadina pamaldumą širdyje“, – sako Angeliškasis daktaras. Būtent dėl šios priežasties Viešpats mus mokė melstis balsu, kad širdis trokštų to, ką išreiškiame savo lūpomis. Šv. Augustinas, komentuodamas Dovydo žodžius: „Aš šaukiausi Viešpaties savo balsu“ (Ps 141, 2), rašo: „Daugelis šaukiasi Viešpaties, bet ne savo balsu, tai yra, jie šaukiasi Viešpaties ne sielos balsu, bet kūno balsu. Šaukis Dievo savo mintimis, šaukis Jo savo širdimi, ir tada Viešpats tikrai tave išgirs.“
TRUMPOS MALDELĖS
Lengviausias būdas praktikuoti žodinę maldą yra karštos trumpos maldelės. Šie nuoširdūs dvasios atsidūsėjimai neturėtų apsiriboti tam tikra vieta ar laiku. Juos tinka kalbėti visada ir visur: darbe, valgant, ilsintis, namuose ar išvykus iš namų. Tai gali būti troškimo, paklusnumo Dievo valiai, meilės, pasiaukojimo, savęs atsižadėjimo, prašymo, padėkos, nuolankumo, pasitikėjimo ir panašūs aktai. Šventieji šias trumpas, arba „strėlines“, maldeles vertino labiau nei ilgas maldas, nes jos mums labiau padeda išlikti Dievo akivaizdoje.
Šv. Jonas Auksaburnis sako, kad tas, kuris dažnai taria šiuos trumpus atsidūsėjimus, užtrenkia duris šėtonui ir neleidžia jam nuolat trukdyti blogomis mintimis. Būtent šiais meilės, paklusnumo ir savęs paaukojimo aktais, prie jų pridurdami šventuosius Jėzaus ir Marijos vardus, mes teikiame Dievui didžiausią malonumą. Tas, kuris myli, nuolat galvoja apie savo meilės objektą. Todėl Dievą mylinti siela visada apie Jį galvoja ir ieško progų karštais atsidūsėjimais bei trumpomis maldelėmis išreikšti savo meilę. Ar būni vienas, ar žmonių draugijoje, dažnai sakyk savo dangiškajam Sužadėtiniui: „O mano Dieve, trokštu tik Tavęs ir nieko kito“ arba „Visą save atiduodu Tau; trokštu tik to, ko trokšti Tu; daryk su manimi tai, kas Tau patinka“. Pakanka ir kelių žodžių: „Mano Dieve, aš Tave myliu“ arba „Mano Meile, mano Viskas!“ Taip pat gali be žodžių pakelti akis į dangų arba meiliai pažvelgti į tabernakulį ar kryžių. Šie nebylūs veiksmai yra ypač rekomenduotini, nes jie nereikalauja pastangų, juos galima daryti dažniau ir jie dažnai yra lydimi didesnio pamaldumo nei kitos maldelės. Geriausi meilės aktai, žinoma, yra tie, kurie kyla iš širdies gelmių įkvėpti Šventosios Dvasios.
Mūsų meilė Dievui tuo tobulesnė, kuo mūsų valia labiau susivienijusi su Dievo valia. Todėl turėtume trokšti tik to, ko trokšta Dievas. Jei vykdome Jo šventą valią – nesvarbu, į kokį luomą Viešpats mus pašaukia, mes tikrai pasieksime šventumą. Todėl naudinga iš Šventojo Rašto išsirinkti geriausias ištraukas ir dažnai jas kartoti, kad sustiprintume savo vienybę su Dievo valia. Pavyzdžiui, kartu su Apaštalu dažnai tarkime: „Viešpatie, ką turėčiau daryti?“ (plg. Apd 9, 6). Susidūrę su priešiškumu arba sielos bei kūno kančiomis, drauge su mūsų palaimintuoju Atpirkėju sakykime: „Taip, Tėve, nes tau taip patinka“ (plg. Mt 11, 26) arba „Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje“. Viešpats šv. Kotrynai Genujietei rekomendavo kiekvieną kartą, kai ji meldžiasi „Tėve mūsų“, ypatingą dėmesį skirti žodžiams: „Teesie Tavo valia“ ir prašyti malonės, kad ji galėtų vykdyti Dievo valią taip tobulai, kaip tai daro šventieji danguje.
ŠVENTŲJŲ VARDŲ TARIMAS
Iš visų trumpų maldelių pirmenybę turėtume skirti toms, kuriose minime šventuosius Jėzaus, Marijos ir Juozapo vardus. Visa, ką mylime, ko trokštame ir ko tikimės, yra apibendrinta šiuose gražiuose varduose. Šventasis Jėzaus vardas pripildo mus paguodos visuose mūsų varguose. Šventoji Dvasia Jėzaus vardą lygina su „išlietu aliejumi“ (Gg 1, 2), ir teisingai, nes kaip aliejus vartojamas kaip šviesos šaltinis, maistas bei vaistas, taip ir šventasis Jėzaus vardas, pasak šv. Bernardo, yra šviesa, maistas ir vaistas. Jis yra šviesa, nes dėl šio švenčiausiojo vardo mes esame laimingi tikrosios šviesos, t. y. tikėjimo, vaikai. Taip pat jis yra maistas mūsų sieloms, nes stiprina tikinčiuosius ir suteikia jiems ramybę bei paguodą susidūrus su šio pasaulio vargais ir persekiojimais.
Galiausiai šventasis Jėzaus vardas yra vaistas tiems, kurie jo šaukiasi. „Kai pasirodo šio vardo šviesa, – sako šv. Bernardas, – debesys išsisklaido ir dangus tampa giedras. Kai sielą blaško vargų ir sielvarto audros, tereikia šauktis Jėzaus vardo, ir vėtra nurims, ramybė sugrįš. Jei tu, nelaimei, nusidėsi ir nebesitikėsi atleidimo, šaukis šventų vardų, ir tavo sieloje atgims viltis.“ Šv. Petras sako, kad „neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“. (Apd 4, 12). Jėzus Kristus mus išgelbėjo ne tik vieną kartą. Jis nuolatos mus gelbsti savo nuopelnais, kai, laikydamasis savo pažado, išlaisvina mus iš nuodėmės pavojaus tiek kartų, kiek mes šaukiamės Jo šventojo vardo. „Ko tik prašysite Tėvo mano vardu, aš padarysiu.“ (Jn 14, 13) Todėl šv. Paulius mus ragina neapleisti šios didžios išganymo priemonės, užtikrindamas, kad „kiekvienas, kas šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“ (Rom 10, 13).
Prie šventojo Jėzaus vardo turime pridurti nuostabų Marijos vardą. Marijos, kaip ir Jėzaus, vardas yra duotas iš dangaus – jis toks galingas, kad jį ištariant sudreba visas pragaras. Be to, tai be galo mielas vardas, nes jis priklauso tai kilniai Karalienei, kuri yra ir Dievo, ir mūsų motina, gailestingoji, gražios meilės motina. Kaip kvėpavimas yra gyvybės ženklas, taip ir dažnas Marijos vardo šaukimasis yra ženklas, kad Dievo malonė yra mumyse arba labai greitai bus, sako šv. Germanas. Šventasis Marijos vardas yra ypač veiksmingas nugalint pagundas prieš šventą tyrumą. „Laimingas tas, – sako šv. Bonaventūras, – kuris myli tavo šventąjį vardą, o Marija! Tavo vardas yra šlovingas ir nuostabus; tie, kurie mirties valandą šaukiasi tavo galingo vardo, neturi bijoti pragaro puolimų.“
Galiausiai pamaldūs krikščionys visada laikydavosi pagirtinos praktikos sujungti mūsų Viešpaties ir Jo šventosios Motinos vardus su gražiu šv. Juozapo vardu. Jei dangaus ir žemės Karalius jam suteikė garbę būti savo mylimojo Sūnaus globėju ir Jo Nekaltosios Motinos gynėju, tikrai pridera jį gerbti ir šauktis jo galingo užtarimo. Šv. Teresė sako nepamenanti, kad kada nors būtų prašiusi jo pagalbos veltui. „Jėzau, Marija ir Juozapai, atiduodu jums savo širdį ir sielą; Jėzau, Marija ir Juozapai, padėkite man mano paskutinėje agonijoje; Jėzau, Marija ir Juozapai, būkite šalia manęs, kai į Dievo rankas ramiai atiduosiu savo sielą.“
vidinė, arba MĄSTYMO, MALDA
Pasak šv. Ambraziejaus, mūsų Dieviškajam Atpirkėjui visai nebuvo būtina pasitraukti į nuošalią vietą melstis, nes Jo palaiminta siela nuolatos buvo savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. Jis visada ir visur apie Jį galvojo ir nuolat mus užtardavo. Vis dėlto šv. Matas rašo, kad, „atleidęs minią, Jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Atėjus vakarui, Jis buvo ten vienas“ (Mt 14, 23). Jis tai padarė, kad mus pamokytų apie vidinės maldos, arba apmąstymo, būtinybę.
Amžinosios tiesos yra dvasiniai dalykai – jų negalima pamatyti kūno akimis. Jas galima regėti tik sielos akimis, tai yra jas apmąstant. Dėl vidinės maldos trūkumo, kaip sako Šventoji Dvasia, „nusiaubta visa žemė, nes nėra nė vieno, kuris imtų tai į širdį“ (Jer 12, 11). Todėl mūsų Viešpats ragina: „Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti.“ (Lk 12, 35) Šie žiburiai, sako šv. Bonaventūra, yra pamaldūs apmąstymai, nes vidinės maldos metu Viešpats mums kalba ir mus apšviečia. „Tavo žodis yra žiburys mano kojoms ir šviesa mano takui.“ (Ps 118, 105)
Šv. Bernardas mąstymo maldą lygina su veidrodžiu: jeigu ant jūsų veido yra purvo ir jūs pasižiūrite į veidrodį, iš karto pamatote nešvarumą ir jį pašalinate. Jei nebūtumėte pažvelgę į veidrodį, nebūtumėte pagalvoję apie purvą ir jį nuvalę. Panašiai yra ir su mąstymo malda: mąstydami mes tarsi stovime prieš sielos veidrodį. Mes pamatome savo trūkumus ir pavojų, kuriame atsidūrėme, todėl imamės atitinkamų priemonių, kad atsikratytume ydų ir išvengtume mums gresiančio pavojaus. Šv. Teresė Osmos vyskupui rašė: „Nors mums gali atrodyti, kad neturime jokių trūkumų, kai Dievas per apmąstymą atveria sielos akis, pamatome, kad jų turime labai daug.“ Šv. Bernardas sako: „Tas, kuris nemedituoja, vargu ar kada nors pastebės savo nuodėmes, todėl jų nebijos.“
Be vidinės maldos mums trūksta jėgų atsispirti mūsų sielos priešų puolimams ir ugdyti krikščioniškas dorybes. Apmąstymas veikia sielą kaip ugnis – geležį. Kai geležis šalta, ji būna labai kieta ir ją sunku apdirbti. Tačiau įdėta į ugnį ji iš karto suminkštėja ir lengvai pasiduoda kalvio pastangoms. Kad galėtume laikytis Dievo įsakymų ir patarimų, mums reikia plastiškos, tai yra paklusnios, širdies – tokios, kuri lengvai pasiduoda dangaus įkvėpimams ir greitai į juos reaguoja. Būtent tokios širdies prašė Saliamonas: „Duok savo tarnui, Viešpatie, supratingą širdį, kad jis galėtų... atskirti gėrį nuo blogio. Viešpačiui patiko, kad Saliamonas paprašė tokio dalyko.“ (3 Kar 3, 9-10).
Dėl prigimtinės nuodėmės mūsų širdis yra kieta ir užsispyrusi, linkusi į juslinius malonumus ir priešiška dvasios įstatymui. Todėl Apaštalas skundžiasi: „Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose.“ (Rom 7, 23) Tačiau veikiant malonei, kurią gauname mąstymo maldos metu, mūsų širdis greitai tampa paklusni. Dievo gerumo bei gailestingumo regėjimas ir nuostabūs Jo meilės įrodymai uždega mūsų širdis, ir mes su džiaugsmu klausomės savo Viešpaties ir Mokytojo balso. Šv. Bernardas, rašydamas popiežiui Eugenijui III, jo prašo niekada neapleisti apmąstymo, kad ir kiek jo laiko bei dėmesio užimtų įvairūs svarbūs reikalai.
MĄSTYMO MALDOS BŪTINYBĖ
Be apmąstymo mes niekada negalėsime tinkamai melstis ir prašyti malonių, o malda yra absoliučiai būtina amžinajam išganymui. „Melskitės nepaliaudami“, – sako Apaštalas (Tes 5, 17). Mes visi esame vargšai elgetos, kaip kartą apie save pasakė Dovydas: „Aš esu silpnas ir beturtis“ (Ps 39, 18). Vienintelė vargšų viltis yra prašyti išmaldos iš turtingųjų. Taigi vienintelė mūsų, dvasinių beturčių, viltis yra prašyti Dievo malonių, kurių mums reikia. Šv. Jonas Auksaburnis sako: „Be maldos neįmanoma gyventi doro gyvenimo.“ Iš kur kyla visuotinis dorovės nuosmukis, jei ne iš maldos apleidimo? Kaip jau sakėme, nepraktikuodami apmąstymo tampame akli, nebesuprantame savo padėties ir poreikių, todėl apleidžiame maldą. Vienas didis Dievo tarnas kartą pasakė: „Apmąstymas ir nuodėmė negali egzistuoti kartu“, o patirtis moko, kad tie, kurie uoliai praktikuoja mąstymo maldą, retai kada patenka į Dievo nemalonę. Siela, kuri myli vidinę maldą, sako karališkasis psalmistas, yra kaip medis, pasodintas prie tekančio vandens; ji duoda vaisių savo laiku, ir visi jo veiksmai yra vertingi Dievo akyse (Ps 1, 2–3).
ŠV. ALFONSO METODAS
Norint atlikti apmąstymą, naudinga laikytis kokio nors patvirtinto metodo. Labai geras yra Šv. Alfonso metodas, nes jis paprastas ir praktiškas. Šv. Alfonsas apmąstymą skiria į tris dalis: pasirengimą, mąstymą ir užbaigimą.
Šiam svarbiam užsiėmimui parenkite savo sielą ir kūną. Atmeskite visas trukdančias mintis ir tarkite tai, ką šv. Bernardas tardavo įeidamas į bažnyčią: „Likite čia, visos žemiškos ir trukdančios mintys. Jums laiką skirsiu po apmąstymo.“ Stokite Dievo akivaizdon, sukalbėkite tikėjimo išpažinimą ir nuolankiai pagarbinkite Jo begalinę didybę. Nusižeminę prašykite atleidimo už savo praeities nuodėmes ir melskite šviesos bei malonės, kad gerai atliktumėte apmąstymą. Paveskite save Švenčiausiajai Mergelei, šv. Juozapui, savo angelui sargui ir šventiesiems globėjams. Šie aktai turi būti nuoširdūs, bet trumpi, kad galėtumėte iš karto pereiti prie mąstymo. Meditacijai, bent jau iš pradžių, gerai naudoti knygą, kad galėtumėte sutelkti dėmesį į apmąstomą temą. Jei kokia nors mintis jums padaro įspūdį, trumpam prie jos stabtelėkite, kad galėtumėte kaip bitė išgerti visą nektarą iš gėlės žiedo.
Tačiau mąstymo maldoje svarbiausia ne tiek pats apmąstymas, kiek jį lydėti turintys jausmai, prašymai ir pasiryžimai. Apmąstymą galima palyginti su adata, o jausmus, prašymus ir pasiryžimus – su į ją įvertu aukso siūlu. Jausmai – tai trumpi ir karšti nusižeminimo, pasitikėjimo, dėkingumo, atgailos bei meilės aktai. Dažnai juos kartokite, nes jie yra auksinės grandinės, jungiančios sielą su Dievu, grandys. Vieno tobulo meilės akto pakanka, kad būtų atleistos visos jūsų nuodėmės. „Meilė uždengia nuodėmių gausybę“, – sako šv. Petras (1 Pt 4, 8). Šv. Tomas moko, kad kiekvienas meilės aktas nusipelno naujo šlovės laipsnio. Galbūt svarbiausia meditacijos dalis yra prašymai. Viešpats mėgsta, kai Jo ko nors prašoma, todėl niekada nenustokite prašyti Jo šviesos ir malonės, paklusnumo Jo šventai valiai ir ištvermės darant gera. O visų labiausiai karštai prašykite, kad Jis jums suteiktų savo šventąją meilę. Šv. Pranciškus Salezas sako, kad su meile gauname visas kitas malones. Prašykite Jėzaus Kristaus vardu visų malonių, kurių jums reikia, nes Dievas pažadėjo išklausyti ir atsakyti į jūsų maldas: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei ko nors prašysite Tėvo mano vardu, jis jums duos“ (Jn 16, 23). Mąstymo pabaigoje labai naudinga pasiryžti vengti kokios nors konkrečios ydos arba uoliau ugdyti tam tikrą dorybę. Šį pasiryžimą reikia kartoti, kol pasieksime norimą tikslą. Ne apmąstymo metu turime stengtis pasinaudoti progomis įgyvendinti savo pasiryžimus.
Mąstymo maldos pabaiga susideda iš šių aktų: pirma, padėkokite Dievui už gautą proto apšvietimą; antra, išreikškite savo norą vykdyti priimtus pasiryžimus; trečia, paprašykite dangiškojo Tėvo, dėl Jėzaus ir Marijos meilės, suteikti jums malonę ištikimai vykdyti šiuos pasiryžimus.
Gražus paprotys apmąstymo pabaigoje pavesti Dievui sielas skaistykloje ir visus vargšus nusidėjėlius. „Niekas, – sako šv. Jonas Auksaburnis, – geriau neįrodo mūsų meilės Jėzui Kristui kaip uoli malda už savo brolius“. Šv. Pranciškus Salezas pataria iš apmąstymo surinkti dvasinę puokštelę ir visą dieną mėgautis jos aromatu. Tuo jis nori pasakyti, kad turėtume pasirinkti vieną ar dvi labiausiai įsiminusias mintis ir dažnai jas prisiminti per visą dieną, kad pakurstytume savo uolumą ir išsaugotume ryto apmąstymo vaisius.
Jeigu per mąstymo maldą jums trukdo visokios blaškančios mintys bei pagundos ir jūs turite visą laiką su jomis kovoti, nenusiminkite – jūsų malda bus gera. Viešpats žiūri į mūsų gerus ketinimus bei pastangas ir už tai mums atsilygina. Šv. Pranciškus Salezas sako: „Maldoje turime ieškoti ne Dievo malonumų, o malonumų Dievo.“ „Prašykite ir jums bus duota, ieškokite ir rasite, belskite ir jums bus atidaryta.“ (Mt 7, 7). „Kalbėk, Viešpatie, nes tavo tarnas klausosi.“ (Kar 3, 9)