2. Viltis

„Tavimi, Viešpatie, pasitikiu, kad nebūčiau sugėdintas per amžius.“

‒ Ps 30 (31), 2

 

Viltis yra antprigimtinė dorybė, kuriai padedant mes, remdamasis Dievo pažadu, tvirtai tikimės sulaukti begalinės dangaus laimės ir jai pasiekti reikalingų malonių. Kad geriau įsitikintume neįkainojama šios dorybės verte ir būtume paskatinti nuolat ją puoselėti, apmąstykime mūsų vilties objektą, pagrindą, savybes ir vaisius.

Pirmiausias, svarbiausias ir kilniausias mūsų vilties objektas yra Dievo turėjimas danguje. Neturėtume manyti, kad viltis turėti Dievą danguje kaip nors prieštarauja meilės dorybei. Jos nėra viena kitai priešingos. Iš tikrųjų amžinosios laimės viltis yra neatsiejama nuo meilės, nes tik danguje rasime savo meilės užbaigimą ir ištobulinimą. Pagal šv. Tomą, draugystės idėja glaudžiai susijusi su abipusiu dalijimusi gėrybėmis, nes, kadangi draugystė reiškia abipusį palankumą, iš to plaukia, kad draugai turi kiek galėdami daryti vienas kitam gera. Be šio abipusio dalijimosi gėrybėmis, sako Angeliškasis daktaras, negali būti jokios tikros draugystės (Summa theologica, Ia IIae, Q. 65, a. 5). Mūsų Viešpats savo mokinius vadino savo draugais, nes apreiškė jiems savo paslaptis: „Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs.“ (Jn 15, 15.) Pagal šv. Tomo mokymą, meilė leidžia tikėtis atlygio, kurį Dievas mums parengė danguje. Iš tikrųjų šis atlygis ir yra pagrindinis meilės tikslas, nes jis yra ne kas kita, o pats Dievas. Regėti Dievą akis į akį yra amžinoji išrinktųjų palaima. „Draugystė, ‒ sako Angeliškasis daktaras, ‒ reikalauja, kad draugas turėtų savo draugą.“ Tai yra tas abipusis bendravimas, apie kurį kalba Giesmių giesmės nuotaka: „Mano mylimasis man, o aš jam.“ (Gg 2, 16.) Danguje siela visiškai atiduoda save Dievui, o Dievas visiškai atiduoda save sielai, kiek tai leidžia jos padėtis ir nuopelnai.

Meilė, sako Dionisijus Areopagitas, iš prigimties siekia susivienijimo su mylimu objektu, arba, tikriau sakant, meilė, kaip pastebi šv. Augustinas, yra tarsi auksinė grandinė, jungianti mylinčiojo ir mylimojo širdis. Kadangi šis susijungimas negali įvykti tol, kol jie yra atskirti, įsimylėjėlis nuolat trokšta būti šalia mylimojo. Kai Giesmių giesmės nuotaka suprato esanti atskirta nuo savo mylimojo, ją apėmė didžiulis ilgesys, ir ji ėmė prašyti savo draugių pranešti jam apie jos kančią ir įkalbėti jį suteikti jai šiek tiek paguodos sugrįžtant pas ją: „Prisaikdinu jus, Jeruzalės dukros! Jeigu sutiksite mano mylimąjį, pasakykite jam, kad aš sergu iš meilės.“ (Gg 5, 8.). Siela, švelniai mylinti Jėzų Kristų, negali gyventi žemėje karštai netrokšdama susivienyti su Juo danguje, kur Jis bus jos atlyginimas.

Taigi tol, kol mūsų siela nebus tobulai susijungusi su Dievu danguje, ji niekada nepatirs tikros ramybės. Tiesa, tie, kas nuoširdžiai myli mūsų Viešpatį, randa širdies ramybę paklusdami Dievo valiai, bet čia, žemėje, jie niekada nepatirs tobulos ramybės ir poilsio. Juos mes patirsime tik pasiekę savo galutinį tikslą ‒ Dievo regėjimą akis į akį ir Jo neapsakomą meilę. Kol siela yra atskirta nuo savo galutinio tikslo, tol ji kartu su pranašu dūsaus: „Štai, ramybėje patiriu didžiausią kartumą.“ (Iz 38, 17.) Taip, mano Viešpatie, šiame ašarų slėnyje aš gyvenu ramybėje, nes tokia yra Tavo šventoji valia; tačiau, jausdamas didžiulę kančią, negaliu neprisiminti, jog dar nesu tobulai susivienijęs su Tavimi, visokios ramybės ir poilsio Šaltini, mano širdies troškimų Tiksle. Būtent dėl šios priežasties šventieji taip ilgėjosi savo dangiškosios tėvynės, deginami, taip sakant, karštos Dievo meilės. Dovydas skundėsi savo ilga ir varginančia tremtimi: „Vargas man, kad esu ateivis Mešeche.“ (Ps 119, 5.) Tik amžinojo atlygio viltis gali jį paguosti: „Betgi aš būdamas doras regėsiu tavo veidą, o pabudęs būsiu laimingas dėl tavo artumo.“ (Ps 16, 15.) Šv. Paulius nieko taip karštai netroško, kaip palikti pasaulį ir būti su Kristumi: „Verčiau man mirti ir būti su Kristumi.“ (Fil 1, 23.)

„Gėris, kurio viliuosi, ‒ sakė šv. Pranciškus Asyžietis, ‒ yra toks didelis, jog kiekviena kančia man tampa malonumu.“ Visi šie posakiai, kuriais šventieji išreiškia karštą dangaus troškimą, rodo tobulą Dievo meilę. Šv. Tomas moko, kad aukščiausias Dievo meilės laipsnis, kurį žmogus šioje žemėje gali pasiekti, yra karštas troškimas pasiekti dangų, susivienyti su Dievu ir turėti Jį amžinai. Didžiausia kančia, kurią sielos patiria skaistykloje, kyla iš šio troškimo susijungti su Dievu. Šį skausmą ypač aštriai jaučia tie, kurie gyvendami žemėje menkai tetroško dangaus. Kardinolas Belarminas[1] mano, kad skaistykloje yra tokia vieta, kur sielos nejaučia jokio skausmo ir kenčia tik dėl to, kad negali būti šalia Dievo (De Purg., 1. 2, c. 7). Šv. Grigalius, šv. Vincentas Fereras, šv. Brigita ir šv. Beda Garbingasis mini daugybę pavyzdžių, kai sielos skaistykloje kenčia ne dėl padarytų nuodėmių, o dėl to, kad nepakankamai troško dangaus. Kai kurie krikščionys siekia tobulumo, bet ne itin trokšta palikti šią žemę ir susivienyti su Dievu. Tačiau, kadangi amžinasis gyvenimas yra neįkainojamas lobis, kurį Jėzus Kristus mums pelnė savo mirtimi, sielos, menkai trokštančios jį įgyti, turės šį ilgesį kentėti vėliau.

Tam, kad pasiektume amžinąjį gyvenimą, mums reikalingi trys dalykai: mūsų nuodėmių atleidimas, pergalė prieš pagundas ir visų malonių viršūnė, šventa mirtis. Šie trys dalykai ir yra vilties objektas.

 

MŪSŲ NUODĖMIŲ ATLEIDIMAS

 

„Tu nusidėjai, krikščioni, ‒ sako šv. Jonas Auksaburnis, ‒ tačiau ar trokšti atleidimo? Nebijok, nes Dievas nori jį tau suteikti labiau, nei tu pats nori jį gauti.“ Vos tik Dievas pamato vargšą žmogų pakliuvus į nuodėmės pančius, Jis ima laukti tinkamos progos parodyti jam savo gailestingumą. Kartais Jis nusidėjėliui parodo jo laukiančią pelnytą bausmę, kad paskatintų jį susimąstyti: „Visiems, tavęs pagarbiai bijantiems, tu iškėlei ženklą, kad bėgtų nuo lanko.“ (Ps 59, 6.) Kartais Jis beldžiasi į nusidėjėlio širdies duris, tikėdamasis jas atidaryti: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu.“ (Apr 3, 20.) O kartais Jis pats ieško nusidėjėlio ir šaukia jį tarsi mylintis tėvas: „Kodėl gi norite mirti, Izraelio namai?“ (Ez 18, 31.) Kodėl nori pražūti? Dionisijus sako, kad Dievas netgi maldauja mūsų nepulti pražūtin. Tai patvirtina ir Apaštalas, Jėzaus Kristaus vardu prašydamas nusidėjėlių susitaikyti su Dievu: „Kristaus vardu maldaujame, susitaikinkite su Dievu!“ (2 Kor 5, 20.) Šv. Jonas Auksaburnis priduria: „Kristus pats tavęs prašo. Ir ko gi? Kad susitaikytum su Dievu.“ Jeigu nepaisant viso šito atsiranda kietų ir užsispyrusių širdžių, kurios atsisako susitaikyti, ką daugiau Dievas gali dėl jų padaryti? Vis dėlto Dievas pažadėjo neatstumti netgi ir jų, jeigu jie grįš pas Jį tikrai gailėdamiesi: „Ateinančio pas mane aš neatstumsiu.“ (Jn 6, 37.) Jis pareiškia, kad yra pasirengęs priimti kiekvieną, kad tik pas Jį ateis: „Gręžkitės į mane, ‒ sako Galybių Viešpats, ‒ ir aš atsigręšiu į jus.“ (Zch 1, 3.)

Kiekvienam atgailaujančiam nusidėjėliui Jis pažada atleidimą: „Bet jei nedorėlis atgailauja už visas savo nuodėmes, kurias buvo padaręs, laikosi mano įstatų ir daro, kas teisinga ir teisu, jis tikrai bus gyvas – nemirs. Nė vienas jo nusikaltimų, kuriuos jis buvo padaręs, nebus atsimintas.“ (Ez 18, 21‒22.) Maža to, Dievas yra pasakęs netgi tokius žodžius: „Ateikite ir bylinėkitės su manimi: jeigu būsite paraudę nuo nuodėmių, aš jus išbaltinsiu kaip sniegą. Nors jūsų nuodėmės ir bus raudonos kaip purpuras, jos taps baltos kaip vilna.“ (Iz 1, 8.) Karališkasis Psalmininkas sako: „Dieve, tu nepaniekinsi sugrudusios ir atgailaujančios širdies.“ (Ps 50, 19.) Šv. Luko evangelijoje mes randame du gražius pasakojimus apie piemens džiaugsmą suradus pražuvusią avį ir tėvo meilę, kurią jis parodė grįžusiam švaistūnui sūnui. Štai paties Dievo žodžiai: „Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti.“ (Lk 15, 7.) Šio džiaugsmo priežastis, pagal šv. Grigalių, yra ta, kad atgailaujantis nusidėjėlis paprastai Dievą myli karščiau, negu teisusis ‒ šis būna linkęs atšalti Dievo tarnyboje.

Žinoma, mes visi turėsime duoti griežtą apyskaitą už visas padarytas savo nuodėmes, tačiau kas bus mūsų teisėjas? Šv. Jonas atsako: „Ir nieko Tėvas neteisia, bet visą teismą pavedė Sūnui.“ (Jn 5, 22.) Vadinasi, mūsų teismas pavestas mūsų Išganytojui, todėl šv. Paulius mus drąsina: „Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?!“ (Rom 8, 34.) Mus teis mūsų mylimasis Išganytojas, kuris, norėdamas išgelbėti mus nuo amžinosios mirties, pats atidavė save mirčiai ir, tuo nepasitenkindamas, nuolat mus užtaria danguje pas Dievą. „Kodėl turėtum bijoti, nusidėjėli, ‒ klausia šv. Tomas Vilanovietis[2], ‒ kol nekenti savo nuodėmių? Kaip galėtų pasmerkti Tasai, kuris mirė tam, kad Jam nereikėtų pasmerkti? Kaip Jis galėtų atstumti atgailaujantį nusidėjėlį, jeigu nužengė iš dangaus jo ieškoti?“

Šv. Jonas Auksaburnis sako, kad kiekviena Jėzaus Kristaus žaizda iškalbingai prašo Dievo atleisti mums nuodėmes. Apreiškimuose šv. Marijai Magdalenai de Paci skaitome, kad vieną dieną Dievas jai pasakė tokius žodžius: „Per kerštą, kurį nukreipiau į savo Sūnaus kūną, mano teisingumas virto maloningumu. Jo kraujas šaukiasi ne atpildo, kaip Abelio kraujas, o gailestingumo, ir mano teisingumas negali atsispirti šiam prašymui. Jėzaus kraujas surišo teisingumo rankas, ir jos nebegali pakilti, kad baustų.“ Šventieji Tėvai moko, kad tas, kas nekenčia padaryto blogio, gali būti tikras savo nuodėmių atleidimu. Pagal šv. Teresę, kiekvienas, kas yra pasiryžęs verčiau mirti nei vėl įžeisti Dievą, gali teigti, jog iš tiesų nekenčia savo nuodėmių. Tad jei tu, mielas krikščioni, irgi puoselėji tokius jausmus, kodėl pasiduodi baimei ir nepasitikėjimui? Būk drąsus prisiminęs tiek daug šventųjų, kurie ilgą laiką gyveno nesantaikoje su Dievu, bet grįžo pas jį gailėdamiesi ir atgailaudami, labiau nei pačios mirties bijodami vėl įžeisti Dievą ir tvirtai vildamiesi, kad jų nuodėmės atleistos.

Šv. Afra († 304 m.) pradžioje buvo pagonė ir prostitutė, o jos namai ‒ viešnamis. Vėliau ji su visa savo šeima atsivertė į krikščionybę. Ruinaro „Pirmųjų kankinių aktuose“[3] skaitome, kad jos nuodėmių bjaurumas visą laiką stovėjo jai prieš akis ir kėlė didžiulį liūdesį. Tapusi krikščione, ji visą negarbingai uždirbą gerą išdalijo vargšams. Jei kas nors atsisakydavo priimti tai, ką ji įsigijo savo nedorybėmis, ji su ašaromis akyse prašydavo pasimelsti už ją Dievui, kad jos nuodėmės būtų atleistos. Kaip tik tuo metu siautėjo Diokletiano persekiojimai. Afra buvo suimta ir nuvesta pas teisėją vardu Kajus. „Paaukok dievams, ‒ tarė jis jai. ‒ Taip tau bus geriau, antraip būsi kankinama, kol mirsi.“ Šventoji atsakė: „Dideliam mano liūdesiui, aš esu be galo nusidėjusi tikrajam Dievui, todėl negaliu padaryti to, ko prašai. Paaukoti dievams reikštų vėl įžeisti mano dieviškąjį Mokytoją, o to aš niekada nedarysiu.“ Teisėjas liepė nuvesti ją į šventyklą, kad ten ji galėtų paaukoti stabams, bet ji tvirtai atsisakė: „Mano šventykla yra Jėzus Kristus, aš kasdien su Juo kalbuosi ir išpažįstu Jam savo nuodėmes. Kadangi negaliu Jam paaukoti jokios kitos aukos, trokštu Jam paaukoti save, kad šis kūnas, kuriuo daug kartų esu Jį įžeidusi, galėtų būti apvalytas kančiomis, kurias aš mielai iškęsiu.“

„Tačiau ko tu gali tikėtis iš krikščionių Dievo, ‒ tarė Kajus, ‒ po savo begėdiško gyvenimo? Geriau paaukok mūsų dievams.“ Šventoji atsakė: „Mano Išganytojas Jėzus Kristus skelbė, kad Jis nusileido iš dangaus gelbėti nusidėjėlių. Evangelijoje mes skaitome, kad viena nusidėjėlė nuplovė Jėzaus kojas savo ašaromis ir pelnė visų savo nuodėmių atleidimą. Išganytojas niekada neatstumdavo nusidėjėlių, Jis juos visada priimdavo ir netgi su jais valgydavo.“

Supratęs, kad jo pastangos bevaisės, Kajus tarė: „Jeigu atsisakai aukoti dievams, liepsiu tave kankinti ir gyvą sudeginti.“ Afra drąsiai atsakė: „Mielai atiduosiu savo kūną bet kokiems kankinimams, nes jis buvo daugelio nuodėmių įrankis, tačiau aš niekada nesuteršiu savo sielos aukodama demonams.“ Tuomet teisėjas paskelbė jai mirties nuosprendį. Šventoji pakėlė akis į dangų ir ištarė tokius maldos žodžius: „Mano Viešpatie Jėzau Kristau, kuris atėjai kviesti į atgailą ne teisiųjų, bet nusidėjėlių, ir kuris pažadėjai atleisti jiems, jeigu tik jie su gailesčiu pas tave sugrįš ‒ priimk mane, vargšą nusidėjėlę. Iš meilės Tau aš mielai pasiduodu kankinimams. Suteik man malonę, kad ugnis, prarysianti mano kūną, apsaugotų nuo pragaro mano sielą.“ Kai laužo liepsnos pakilo virš jos galvos, ją vis dar buvo galima girdėti meldžiantis: „Dėkoju Tau, mano Viešpatie, kad Tu, kuris esi pati Nekaltybė, pasiaukojai už vargšus nusidėjėlius. O, Tėvo Palaimintasai, kuris mirei už mūsų vargšes ir nuodėmingas sielas, dar kartą dėkoju Tau ir aukoju Tau save. Tu gyveni ir viešpatauji su Tėvu ir Šventąja Dvasia per visus amžius. Amen.“ Vos tik ji užbaigė šią maldą, jos siela pakilo į Dievą.

 

PERGALĖ PRIEŠ PAGUNDAS

 

Be nuodėmių atleidimo mes taip pat turime tvirtai viltis pergalės prieš pagundas. Kad ištvertume dorybėje, mūsų pasitikėjimas turi būti pagrįstas ne gerais pasiryžimais. Jeigu dvasinį gyvenimą statysime ant savo jėgų pamato, mūsų pastatas anksčiau ar vėliau sugrius. Todėl norint išlikti Dievo malonėje, būtina savo viltį sudėti į Jėzaus Kristaus nuopelnus. Su Jo pagalba mes ištversime gerame iki mirties, net jeigu mus pultų visos pasaulio ir pragaro galybės. Kartais pagundos būna tokios stiprios, jog atrodo, kad nepavyks išvengti nuodėmės. Tokiomis akimirkomis turime itin saugotis, kad neprarastume drąsos ir nesitrauktume iš mūšio. Mūsų vienintelis išgelbėjimas ‒ skubėti pas Nukryžiuotą Jėzų. Jis ir tik Jis gali mus sustiprinti. Kartais Viešpats leidžia netgi šventiesiems patirti tokias audras. Šv. Paulius apie save sako: „Ji [neganda] baisiai mus prislėgė, tiek viršydama mūsų jėgas, jog nebesitikėjome išliksią gyvi. Mes ir patys širdies gilumoje buvome ištarę sau mirties sprendimą.“ (2 Kor 1, 8.)

Apaštalas parodo, kaip jautėsi paliktas savo paties jėgoms, ir nori mus pamokyti, jog Dievas kartais leidžia mums patirti savo pačių silpnumą tam, kad geriau pažintume savo skurdą, kad „nebepasitikėtume savimi, o tik Dievu, kuris prikelia mirusius“ (2 Kor 1, 9), ir nuolankiai prašytume Jo pagalbos. Kitoje vietoje Apaštalas dar aiškiau moko šios tiesos: „Mes visaip slegiami, bet nesugniuždyti; mes svyruojame, bet neprarandame vilties. Mes persekiojami, bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę.“ (2 Kor 4, 8‒9.) Mes slegiami liūdesio ir varginami pagundų, bet neprarandame vilties. Mes blaškomi po audringą jūrą, bet nenuskęstame, nes Viešpats savo malone duoda mums jėgos atsispirti prieš mūsų priešus.

Kartu Apaštalas įspėja mus nepamiršti, kad esame silpni ir nepastovūs kūriniai, galintys lengvai prarasti dieviškosios malonės lobį. Jį galime išsaugoti tik Dievo galia: „Šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo.“ (2 Kor 4, 7.)

Vis dėlto, nors galėjimas išvengti nuodėmės priklauso ne nuo mūsų jėgų, o nuo Dievo malonės, turime saugotis, kad netaptume silpnesni, nei jau esame. Į kai kuriuos savo nusižengimus mes paprastai nekreipiame dėmesio, laikydami juos nereikšmingais, tačiau galbūt kaip tik dėl jų Dievas atitraukia nuo mūsų savo antgamtinę šviesą, o velnio pagundos tampa stipresnės. Tokie nusižengimai yra troškimas pasirodyti mokytiems ir išskirtiniams, tuštybė aprangoje, prabangos ir nereikalingų patogumų vaikymasis, įprotis įsižeisti dėl kiekvieno nemandagaus žodžio ar dėmesio trūkumo, besaikis troškimas įtikti kitiems, maldos apleidimas dėl žmonių baimės, nepaklusnumas mažuose dalykuose, antipatijos kam nors puoselėjimas širdyje, smulkios melagystės ir juokeliai nusižengiant artimo meilei, laiko švaistymas tuščiais pokalbiais ar perdėtu smalsumu naujienoms ‒ žodžiu, bet koks prisirišimas prie žemiškų dalykų, bet koks savimeilės patenkinimas gali suteikti priešui progą mus sunaikinti. Šiaip ar taip, dėl tokio pobūdžio nusižengimų, padaromų pilnu valios sutikimu, mes netenkame Dievo malonės, kuri neleistų mums įpulti į nuodėmę.

 

LAIMINGA MIRTIS

 

Galiausiai mes viliamės laimingos mirties. Paskutinė mūsų gyvenimo valanda yra didžiausio nerimo laikas. Tik Jėzus Kristus gali mums duoti stiprybės kantriai ir nuopelningai iškęsti šio paskutinio lemiamo momento išmėginimus. Artinantis mirčiai mes turime labiausiai nei kada nors bijoti pragaro puolimų. Kuo labiau priartėjame prie savo tikslo, tuo smarkiau velnias mėgina sutrukdyti mums jį pasiekti. Šv. Elzearas (1285‒1323), visą savo amžių gyvenęs nepaprastai skaisčiai, buvo siaubingai gundomas mirties valandą, bet neprarado drąsos nė akimirkai. Susirinkusiems prie jo lovos jis pasakė: „Šią akimirką pragaras deda didžiausias pastangas, bet dėl savo kančios nuopelnų mūsų Išganytojas atėmė iš jo visą jo galią.“ Šv. Pranciškus Asyžietis troško, kad jo mirties valandą jam skaitytų Kristaus kančios istoriją, o šv. Karolis Boromiejus (1538‒1584) liepė prie jo lovos pakabinti paveikslus su kenčiančiu Išganytoju ‒ žiūrėdamas į juos jis ir atidavė dvasią Dievui. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus troško iškęsti mirtį, sako šv. Paulius, „kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią, ir išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją“ (Žyd 2, 14‒15).

Todėl, sako Apaštalas, „jis turėjo visa kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas“ (Žyd 2, 17). Viešpats norėjo prisiimti žmogaus prigimtį su jos skurdu, žinoma, išskyrus nuodėmę, nežinojimą ir geidulingumą. Kodėl? Kad pats galėtų išgyventi mūsų skurdą ir būtų mums gailestingesnis, nes gailestingumo geriau išmokstama kenčiant pačiam, o ne stebint, kaip kenčia kiti. Dėl šios priežasties mūsų Viešpats tapo labiau linkęs padėti mums visose gyvenimo pagundose, ypač mirties valandą. Tad jeigu velnias kada nors per gyvenimą ar prisiartinus mirčiai mus puls, rodydamas mums mūsų jaunystės nuodėmes, turime kartu su šv. Bernardu jam sakyti: „Tai, ko man reikia norint pasiekti dangų, aš pasisemiu iš Jėzaus Kristaus nuopelnų, nes Jis kentėjo ir mirė tam, kad parūpintų man šlovę, kurios aš buvau nevertas.“ (In Cant. 61.)

 

MŪSŲ VILTIES PAGRINDAS

 

Pirmasis pagrindas, kuriuo remiasi mūsų viltis, yra Dievo pažadas. Beveik kiekviename Šventojo Rašto puslapyje mes randame priežasčių pasitikėti Viešpačiu. Ten rašoma, kad Dievas pažada amžinąjį išganymą ir priemones jam pasiekti tiems, kurie tiki ir meldžiasi: „Ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus.“ (Mk 11, 24.) „Kiekvienas, kas prašo, gauna.“ (Mt 7, 8.) „Viešpats yra skydas visiems, ieškantiems pas jį pastogės.“ (Ps 17, 31.) „Pažiūrėkite į praėjusias kartas ir pasvarstykite: ar kas nors, pasitikėjęs Viešpačiu, buvo apviltas?“ (Sir 2, 10.) „Juk nė vienas nenueina niekais, kas tavimi pasitiki.“ (Ps 24, 3.) „Tavyje, Viešpatie, ieškau užuovėjos, – neleisk man niekad nusivilti.“ (Ps 70, 1.) „Kadangi jis glaudėsi prie manęs, aš išvaduosiu ir pašlovinsiu jį.“ (Ps 90, 14.) „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ko tik prašysite Tėvą, duos tai jums dėl manęs.“ (Jn 16, 23.)

Šie ir daugelis kitų pažadų duoti visiems žmonėms be išimties. Kaip sako Raštas, dangus ir žemė praeis, bet Dievo žodžiai ir pažadai nepraeis. „Išlaikykime, ‒ ragina Apaštalas, ‒ nepajudinamą vilties išpažinimą, nes patikimas tas, kuris yra davęs pažadus.“ (Žyd 10, 23.)

Kitas mūsų vilties pagrindas yra nuoširdus mūsų Viešpaties troškimas padaryti mus laimingus. Dievas myli visus savo kūrinius. „Juk tu myli visa, kas yra, ir nesišlykšti niekuo, ką esi padaręs.“ (Išm 11, 24.) Tačiau kiekviena meilė, sako šv. Augustinas, yra aktyvi jėga, ji negali neveikti. Vadinasi, meilei iš esmės būdingas geranoriškumas, ir tas, kuris myli, negali nenorėti gero savo meilės objektui. „Meilė, ‒ sako Aristotelis, ‒ stengiasi įvykdyti tai, ką ji mano esant gera mylimam objektui.“ Todėl, jei Dievas myli visus žmones, Jis turi norėti, kad visi jie pasiektų amžinąją laimę, nes tai yra aukščiausias ir vienintelis žmogaus gėris, kuriam žmogus buvo sukurtas. „Jūs turite kaip vaisių – šventumą, o kaip baigtį – amžinąjį gyvenimą.“ (Rom 6, 22.)

Kalvinas nusidėjo baisiausia šventvagyste tvirtindamas, kad Dievas kai kuriuos žmones sukūrė tik tam, kad įmestų juos į pragarą. Jis netgi drįso teigti, esą Dievas verčia žmones nusidėti, kad galėtų juos pasmerkti. Priešingai, „Dievas trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). Jis skelbia, kad nori atversti ir išgelbėti netgi bedievius, nusipelniusius amžinosios mirties. „Kaip aš gyvas, – sako Viešpats, – nenoriu, kad nedorėlis mirtų, bet noriu, kad nedorėlis sugrįžtų iš savo kelio ir gyventų.“ (Ez 33, 11.) Tertulijonas (160‒240) atkreipia dėmesį į tai, jog žodžiais „kaip aš gyvas“ Viešpats duoda priesaiką, kad mes galėtume Juo nedvejodami tikėti. Todėl išmintingasis Petavijus[4] labai stebisi, kaip galima suabejoti šia tiesa. „Jeigu kas nors išdrįs, ‒ klausia jis, ‒ klaidingai interpretuoti tokius aiškius Šventojo Rašto žodžius, kuriuos Dievas netgi sutvirtina priesaika, ar tikėjimo srityje apskritai liks kas nors, kas būtų saugu nuo klastotojų?“ Tačiau kodėl Dievas taip karštai trokšta visų žmonių išganymo? Paprasčiausiai todėl, kad sukūrė juos iš meilės, o mylėjo juos nuo pat amžinybės.

„Aš pamilau tave amžina meile, todėl pasigailėdamas patraukiau tave prie savęs.“ (Jer 31, 3.) Apaštalo Petro laiške skaitome, jog Dievas, žinodamas žmogaus silpnumą, kantriai pakenčia nusidėjėlį ir nenori, kad jis pražūtų, bet kad darytų atgailą ir būtų išgelbėtas. „Viešpats kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų.“ (1 Pt 3, 9.) Vienu žodžiu, Dievas nori išgelbėti visus žmones, ir jeigu atsiranda tokių nelaimingų kūrinių, kurie savo nuodėmėmis verčia Jį juos pasmerkti, Jis, tarsi iš gailesčio verkdamas, jiems sako: „Kodėl gi norite mirti, Izraelio namai? Grįžkite ir būkite gyvi!“ (Ez 18, 31‒32.) Vaikai mano, kodėl gi norite mirti ir pasmerkti save amžinai pražūčiai? Jeigu jus ištiko nelaimė mane palikti, grįžkite pas mane atgailaudami, ir aš jums grąžinsiu gyvenimą, kurį praradote.

Taigi spręsk pats, krikščioni, ar ne tiesa, kad Dievas trokšta tavo amžinojo išganymo. Daugiau niekada nepasiduok tokiems jausmams, kaip: „Kas žino, galbūt Dievas nenori, kad aš išsigelbėčiau! Galbūt dėl mano nuodėmių Jis trokšta, kad pražūčiau amžinai!“ Tokias mintis nedvejodamas vyk iš savo galvos, nes dabar tau turėtų būti aišku, jog Dievas padeda tau savo malone ir primygtinai kviečia tave Jį mylėti ir priimti Jo meilę.

Trečia ir svariausia priežastis pasitikėti Dievu yra Jėzaus Kristaus nuopelnai. Daug anksčiau, nei mūsų Išganytojas pasirodė žemėje, karalius Dovydas sudėjo į Jį visas savo viltis: „Į tavo rankas aš pavedu savo dvasią: tu išlaisvinsi mane, Viešpatie, ištikimasis Dieve.“ (Ps 30, 6.) Juo labiau mes turime pasitikėti Jėzumi, kai Jis jau atėjo ir atliko mūsų atpirkimo darbą! Kupini pasitikėjimo, turime kartoti su karališkuoju psalmininku: „Į tavo rankas aš pavedu savo dvasią: tu išlaisvinai mane, Viešpatie, ištikimasis Dieve.“ Tu esi ištikimas savo pažadams.

Jeigu dėl savo nuodėmių turime pakankamą priežastį baimintis amžinosios mirties, tai dėl Jėzaus Kristaus nuopelnų turime dar didesnį pagrindą viltis amžinojo gyvenimo, nes šie nuopelnai nepalyginamai labiau gali mus išgelbėti, nei nuodėmės gali mus pražudyti. Savo nuodėmėmis mes nusipelnėme amžinosios mirties, bet mūsų Išganytojas atėjo mums į pagalbą, sako pranašas Izaijas, ir prisiėmė mūsų skolas, kad savo kentėjimais galėtų jas apmokėti: „Jis prisiėmė mūsų negalias ir užsikrovė mūsų skausmus.“ (Iz 53, 4.) Tą nelaimingą akimirką, kai nusidėjome, Dievas užrašė mūsų amžinojo pasmerkimo nuosprendį. O ką padarė Jėzus Kristus? Kaip sako Apaštalas, Jis paėmė tą pasmerkimo nuosprendį, prismeigė jį prie kryžiaus ir ištrynė jį savo brangiausiu krauju. Todėl nebegalime galvoti apie šį nuosprendį neprisimindami kryžiaus, ant kurio jis buvo panaikintas. Tai sustiprina mūsų viltį sulaukti atleidimo ir amžinojo išganymo: „Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį prismeigdamas prie kryžiaus.“ (Kol 2, 14.) „Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku.“ (Žyd 4, 16.)

Malonės sostas yra kryžius, ant kurio mūsų Viešpats buvo iškeltas, kad teiktų gailestingumą ir malonę visiems, į Jį besikreipiantiems. Tačiau mes privalome eiti pas Jį tuojau pat, kol turime progą gauti pagalbą, kitaip galime ateiti per vėlai ir nieko neberasti. Tad skubėkime prie Kristaus kryžiaus ir apkabinkime jį tvirtai pasitikėdami. Neišsigąskime išvydę savo skurdą ‒ Kristuje mes rasime malonės turtus ir lobius. „Aš nuolat už jus dėkoju Dievui, ‒ sako Apaštalas, ‒ kad dėl Jėzaus Kristaus Dievas suteikė jums savo malonę. Per jį jūs praturtėjote visa kuo <...> ir jums <...> nestinga jokios malonės dovanos.“ (1 Kor 1, 4‒7.) Jėzaus Kristaus nuopelnai atvėrė mums Dievo lobyną ir suteikė mums teisę į visas malones, kokių tiktai galime trokšti.

Šv. Leonas sako, kad turtai, kuriuos įgijome Jėzaus Kristaus mirtimi, yra daug didesni, nei praradimai, kuriuos patyrėme dėl velnio ir savo nuodėmės. Šv. Paulius teigia tą patį: „Bet ne taip yra su dovana kaip su kalte <...> Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė.“ (Rom 5, 15; 20.)

Todėl mūsų Išganytojas ragina mus dėl Jo begalinių nuopelnų viltis visų malonių. Jis pats mus moko, kaip turime prašyti Jo dangiškojo Tėvo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ko tik prašysite Tėvą, duos tai jums dėl manęs.“ (Jn 16, 23.) „Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, – kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!“ (Rom 8, 32.) Pasak Apaštalo, Dievas neišskiria nieko: nei nuodėmių atleidimo, nei ištvermės iki galo, nei dieviškos meilės ir tobulumo, nei paties dangaus ‒ „kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!“ Vienintelis dalykas, ką turime padaryti, tai prašyti Jo malonių, nes „Viešpats turi turtų visiems, kurie jo šaukiasi“ (Rom 10, 12).

 

Kristaus tarpininkavimas

 

Neužmirškime, sako šv. Jonas Avilietis, jog tarp Amžinojo Tėvo ir mūsų yra Tarpininkas, Jėzus Kristus, su kuriuo mes esame sujungti tokiais stipriais meilės ryšiais, kad niekas negali jų nutraukti, nebent mes patys juos nutrauktume mirtina nuodėme. Jėzaus Kristaus kraujas šaukiasi mums gailestingumo, ir šis šauksmas yra toks garsus, kad nebesigirdi triukšmo, kurį kelia mūsų nuodėmės. Jeigu kas ir pražus, tai ne dėl to, kad už jį nebuvo atsiteista, o dėl to, kad apleisdamas sakramentus nedalyvavo atsiteisime, įvykdytame Jėzaus Kristaus. Mūsų Viešpats šį atsiteisimą prisiėmė sau, norėdamas išgydyti mūsų žaizdas, tarsi jos būtų Jo paties. Tas, kuris buvo be nuodėmės, prisiėmė mūsų nuodėmes ir meldė atleidimo už jas. Jis meldė savo dangiškąjį Tėvą taip karštai, tarytum būtų meldęsis už save patį. Jis gavo viską, ko troško. Dievas norėjo, kad mes būtume taip artimai susijungę su Jėzumi Kristumi, jog būtų neįmanoma Jo mylėti nemylint mūsų arba bjaurėtis mumis nesibjaurint Juo. Tačiau Dievas nesibjauri Jėzumi, todėl mes būsime mylimi tol, kol būsime meile susivieniję su Kristumi.

Dangiškasis Tėvas myli Jėzų, todėl kartu su Juo myli ir mus. Jėzus daug lengviau mums gali laimėti Dievo meilę, nei mes savo nuodėmėmis galime pelnyti Jo neapykantą, nes Dievas savo Sūnų myli labiau, negu nekenčia nusidėjėlio. Mūsų Viešpats taip kalbėjo savo dangiškajam Tėvui: „Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš.“ (Jn 17, 24.) Kadangi meilė yra stipresnė už neapykantą, ji visada nugali. Kai mūsų nuodėmės būna atleidžiamos, mums būna suteikiama Dievo meilė, ir šios meilės ryšio stiprumas užtikrina mus, kad Dievas mūsų niekada neapleis. „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, ‒ sako pranašas Izaijas, ‒ būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekad neužmiršiu. Štai! Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne.“ (Iz 49, 15‒16.)

Viešpats įrašė mus savo delne savo paties krauju. Todėl turime niekada nepasiduoti nerimui, nes Jėzus viską tvarko ir valdo tomis pačiomis rankomis, kurios buvo prikaltos prie kryžiaus kaip Jo meilės mums įrodymas.

 

Švenčiausiosios Mergelės tarpininkavimas

 

Ketvirtas mūsų vilties pagrindas yra Marijos, mūsų Motinos, tarpininkavimas. Šv. Bernardas sako, kad, jeigu pas Amžinąjį Tėvą ateiname per Jo dieviškąjį Sūnų, teisingumo tarpininką, tai pas Sūnų ateiname per Jo šventąją Motiną, malonių tarpininkę, kuri savo užtarimu mums gauna tai, ką Jėzus Kristus mums pelnė savo mirtimi. „Per tave, kuri radai malonę pas Dievą, teateiname pas tavo Sūnų, o Išganymo Motina, kad per tave mus priimtų Tas, kuris per tave buvo mums duotas.“ Tad visos dovanos ir malonės, kurias gauname iš Dievo, ateina pas mus Marijos užtarimu. Kodėl taip yra? Šv. Bernardas atsako: nes taip norėjo Dievas.

Šv. Augustinas pateikia kitą šios Marijai duotos privilegijos priežastį: „Visiškai teisingai Marija gali būti vadinama mūsų Motina, nes savo meile ji bendradarbiavo duodant mums malonės gyvenimą ir padarant mus mistinio Kristaus kūno nariais.“ Kadangi Marija savo meile prisidėjo prie dvasinio tikinčiųjų atgimimo, Dievas norėjo, kad jos užtarimu visi žmonės čia, žemėje, gautų malonės gyvenimą, o danguje ‒ garbės gyvenimą. Todėl Bažnyčia ragina mus šauktis Marijos kaip „mūsų gyvybės, paguodos ir vilties“. Taip pat ir šv. Bernardas skatina mus nuolat kreiptis į šią dieviškąją Motiną, nes jos prašymai visada yra išklausomi. „Skubėkite pas Mariją, ‒ rašo jis, ‒ nes, aš sakau tai nė kiek neabejodamas, Sūnus tikrai išklausys savo Motinos. Ji yra išsigelbėjimo kopėčios vargšams nusidėjėliams. Ji yra tvirčiausias mano laidas; ji yra vienintelis mano vilties pagrindas.“ Jis vadina Švenčiausiąją Mergelę nusidėjėlių kopėčiomis, nes, kaip negalime užlipti ant trečios pakopos nepastatę kojos ant antros, nei ant antros prieš tai neužlipę ant pirmos, taip ir Dievą galime pasiekti tik per Jėzų Kristų, o Jėzų Kristų ‒ tik per Mariją. Šventasis vadina Mariją tvirčiausiu jo laidu ir vieninteliu jo vilties pagrindu, nes yra įsitikinęs, jog Dievas nori, kad visos malonės, kurias Jis mums duoda, ateitų per Marijos rankas.

Tad nebijokite, Marijos vaikai! Juk jūs žinote, kad ji savo vaikais laiko visus, kurie nori tokie būti. Būkite drąsūs ir pasitikėkite ja! Kaip galite nuogąstauti, jog pražūsite, jeigu jus gina ir saugo tokia Motina? Tas, kas myli šią gerąją Motiną ir pasiveda jos globai, gali kartu su šv. Bonaventūru tarti: „Aš džiaugiuosi ir esu laimingas, nes Paskutiniojo teismo dieną man teksiantis nuosprendis priklausys nuo Jėzaus, mano Brolio, ir Marijos, mano Motinos.“ Ši mintis šv. Anzelmą pripildė paguodos ir džiaugsmo. „O, palaimintas pasitikėjime! O, saugus prieglobsti! ‒ sušuko jis. ‒ Dievo Motina yra ir mano Motina. Su kokiu pasitikėjimu galiu laukti amžinosios laimės, kai ta laimė priklauso nuo gerojo Brolio ir gailestingosios Motinos sprendimo!“

 

Vilties savybės

 

Dabar apsvarstykime, kokiomis savybėmis turi pasižymėti mūsų viltis. Pirmiausia mūsų viltis turi būti tvirta ir pastovi. Pagal šv. Tomą, „amžinosios laimės viltis yra pasitikintis šios laimės laukimas“. Su tuo sutinka Tridento Susirinkimas: „Mes visi turime su pasitikėjimu viltis Dievo pagalbos; nes Dievas, pradėjęs mumyse gerą darbą, nori jį ir užbaigti, jeigu tik mes pasinaudojame Jo malone. Tačiau ir troškimas [dangaus], ir šio troškimo įgyvendinimas ateina iš Jo.“ (6 sesija, 18 sk.) Kaip tik to moko apaštalas Paulius Laiške Timotiejui: „Žinau, kuo įtikėjau, ir esu tikras, kad jis gali išlaikyti man patikėtąjį turtą iki anos dienos.“ (1 Tim 1, 12.) Čia mes matome skirtumą tarp krikščioniškos ir grynai žmogiškos vilties. Žmogiška viltis neatsiejama nuo baimės, kad pažadą davęs asmuo gali persigalvoti. Krikščioniškoji viltis, laukianti amžinojo išganymo, priešingai ‒ neturi jokių abejonių ar baimės dėl Dievo. Viešpats gali ir nori suteikti mums amžinąją laimę, dar daugiau ‒ Jis pažadėjo ją visiems, kurie laikosi Jo įsakymų, ir todėl įsipareigojo visiems norintiems suteikti tam reikalingų malonių. Tiesa, netgi krikščioniška viltis nėra visiškai laisva nuo tam tikros baimės, bet, kaip sako šv. Tomas, „mes turime baimintis ne dėl Dievo, o dėl savęs“. Gali atsitikti taip, kad mes nebendradarbiausime su Dievo malone ar netgi statysime jai kliūtis.

Tad Tridento Susirinkimas buvo teisus pasmerkdamas novatorius, teigiančius, kad žmogus neturi valios laisvės ir kad kiekvienas turi būti neabejotinai tikras savo išlikimu malonėje ir amžinuoju išganymu. Šį mokymą Susirinkimas pasmerkė todėl, kad, kaip matėme, norint pasiekti amžinąją laimę būtinas mūsų bendradarbiavimas, o dėl jo negalime būti visiškai tikri. Todėl Dievas, viena vertus, nori, kad mes puoselėtume tam tikrą nerimą, kuris neleistų pernelyg pasitikėti savo jėgomis ir apsaugotų nuo suklupimo. Antra vertus, Jis nori, kad mes būtume visiškai tikri Jo troškimu padaryti mus amžinai laimingus ir suteikti mums visas reikalingas malones, jeigu tik jų paprašysime. Šv. Tomas sako: „Mes turime su pasitikėjimu viltis amžinosios laimės iš Dievo galios ir gailestingumo, tvirtai tikėdami, kad Dievas gali ir nori padaryti mus laimingus.“

Kartais nutinka, kad dėl dvasinės sausros ar nerimo, kilusio dėl kurios nors mūsų kaltės, mes melsdamiesi nejaučiame to pasitikėjimo, kurį mielai norėtume patirti. Tokiu atveju neturėtume nustoti melstis, nes Dievas, ko gero, mus išgirs greičiau, nei kitu laiku. Mat tokiomis akimirkomis mes meldžiamės labiau nepasitikėdami savimi ir daugiau pasikliaudami Dievo gerumu bei ištikimybe. O, kaip Dievui būna malonu ir priimtina, kai, susidūrę su baime, liūdesiu ir pagundomis, mes viliamės nematydami jokios vilties; t. y. kai nepaisydami nevilties jausmo, kylančio iš mūsų pačių skurdo, mes pasitikime Juo, kaip tai darė patriarchas Abraomas. Jį giria apaštalas Paulius: „Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi“ (Rom 4, 18).

Antra, mūsų viltis turi būti pagrįsta vien tik Dievu. Viešpats draudžia pasitikėti kūriniais: „Nepasitikėkite didžiūnais.“ (Ps 145, 2.) „Prakeiktas žmogus, kuris žmonėmis pasitiki.“ (Jer 17, 5.) Dievas liepia mums nesiremti laikinais dalykais, nes Jis nenori, kad mes netvarkingai juos pamiltume ar prie jų prisirištume. Šv. Vincentas Paulietis pataria per daug nepasikliauti žmonių apsauga, nes Viešpats gali pasitraukti nuo mūsų. Kita vertus, kuo labiau augame Dievo meilėje, tuo labiau Juo pasitikime. „Aš bėgau tavo įsakymų keliu, kai išplėtei [viltimi] mano širdį.“ (Ps 118, 32)

Tačiau kas nors gali tarti: jeigu mūsų viltis yra vien tik Dieve, kodėl Bažnyčia vadina Mariją „Mūsų viltimi“? Paklausykime, ką šiuo klausimu sako šv. Tomas. Mes galime pasitikėti kuo nors dvejopai, sako šventasis. Mes galime kurį nors asmenį laikyti arba pagrindiniu ir tiesioginiu arba antriniu ir tarpiniu vilties šaltiniu. Pavyzdžiui, mes galime tikėtis malonės iš karaliaus, o galime jos tikėtis ir iš jo ministro ar favorito. Karalius būtų pagrindinis ir tiesioginis malonės šaltinis, o ministras ar favoritas ‒ tarpinis ir netiesioginis šaltinis. Jeigu malonę mums gautų antrasis, ji vis tiek ateitų iš pirmojo, bet tarpininkaujant antrajam.

Dangaus Karalius yra begalinis gerumas, todėl Jis trokšta praturtinti mus savo malonėmis. Tačiau, kadangi joms gauti reikia didžiulio pasitikėjimo, Jis, norėdamas padidinti mūsų pasitikėjimą, davė mums savo Motiną, kad ji padėtų mums kaip mūsų Motina ir tarpininkė. Taigi Jis nori, kad mes iš jos viltumėmės išganymo ir visų gėrybių bei malonių. Kaip sako pranašas, tie, kurie pasitiki žmonėmis, yra prakeikti. Ši Šventojo Rašto citata liečia tuos, kurie nesišaukia Dievo ir pasikliauna žmonių draugyste bei palankumu. Tačiau tie, kurie pasitiki Marija, Dievo Motina, turinčia galią gauti jiems malonių ir amžinąjį gyvenimą, bus palaiminti Dievo. Tokios sielos suteikia daug džiaugsmo Jo mylinčiai širdžiai, nes Jis nori matyti garbinamą ir mylimą tą kilnų kūrinį, kuris žemėje pagerbė ir mylėjo Jį labiau, nei visi žmonės ir angelai kartu. Todėl mes teisingai vadiname Švenčiausiąją Mergelę mūsų viltimi, nes jos užtarimu mes tikimės gauti tai, ko niekada negautume savo silpnomis maldomis. Mes meldžiame jos užtarimo, sako Suarezas, kad užtarėjo kilnumas papildytų tai, ko mumyse trūksta. Šaukdamiesi Marijos mes rodome ne nepasitikėjimą Dievo gailestingumu, o baimę dėl mūsų pačių nevertumo. Todėl Šventoji Bažnyčia teisingai vadina Mariją „Šventosios vilties Motina“. Tuo ji nori pasakyti, kad Marija sužadina mumyse viltį gauti neįkainojamų dangaus gėrybių.

Trečia, mūsų viltis turi būti veikli. Jei norime, kad ji neštų vaisių, ji turi veikti. Kitaip tariant, beribį pasitikėjimą Dievu turi lydėti naudojimasis išganymo ir pašventimo priemonėmis, kurias mums suteikė Dieviškoji Didenybė, kitaip mes priklausysime toms tingioms sieloms, kurios gundo Viešpatį. Mes turime veikti taip, tarsi mūsų išganymas priklausytų tik nuo mūsų pačių, tačiau visą savo viltį turime dėti į Dievą ‒ turime būti tvirtai įsitikinę, kad savo pačių jėgomis mes visiškai nesugebame pasiekti to, ko trokštame. Dievas savo malone padaro viską, vis dėlto jis nori mūsų bendradarbiavimo. Nesulaukęs iš mūsų bendradarbiavimo ‒ kad ir koks nereikšmingas jis būtų, ‒ Dievas pasitraukia nuo mūsų ir elgiasi su mumis kaip su tingiais tarnais, kurie nusipelno būti tik išmesti į tamsą. „Todėl, broliai, dar uoliau stenkitės gerais darbais sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą.“ (2 Pt 1, 10.)

Ką gi mes privalome daryti? Visų pirma, turime melstis. O kiek ilgai turime melstis? Iki tol, kol išgirsime palankų nuosprendį dėl savojo išganymo, sako šv. Jonas Auksaburnis. Ir priduria: „Tas, kuris sako, jog nesiliaus meldęsis, kol nebus amžinai laimingas, iš tiesų bus amžinai laimingas.“ „Argi nežinote, ‒ sako Apaštalas, ‒ kad lenktynių aikštėje bėga visi bėgikai, bet tik vienas gauna laimėtojo dovaną? Ir jūs taip bėkite, kad laimėtumėte!“ (1 Kor 9, 24.) Taigi norint būti amžinai laimingiems neužtenka melstis; turime melstis tol, kol gausime prizą, kurį mums pažadėjo Dievas.

Jei norime džiaugtis amžinąja laime, turime sekti pranašu Dovydu. Jis visada būdavo nukreipęs savo žvilgsnį į Viešpatį, kad išmelstų Jo pagalbos ir nebūtų nugalėtas priešų: „Mano akys visad atkreiptos į Viešpatį, nes jis ištrauks mano kojas iš pinklių.“ (Ps 24, 15.) Velnias niekada nepavargsta rezgęs mums pinkles, norėdamas mus pražudyti: „Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti.“ (1 Pt 5, 8.) Todėl mes visada turime rankose laikyti ginklus, kad apsigintume nuo tokio priešo. Turime kartu su psalmininku sakyti: „Persekiosiu savo priešus... kol jie išseks.“ (Ps 17, 38.) Tačiau kaipgi mes laimėsime tokią svarbią ir sunkią pergalę? Tik malda, sako šv. Augustinas, atkaklia malda. O kiek ilgai ji turi tęstis? Tol, kol vyksta kova. Kaip mūšis niekada nesibaigia, sako šv. Bonaventūras, taip ir mes turime niekada nepaliauti prašę Dievo pagalbos, kuri būtina mums norint atsilaikyti. „Vargas tiems, kurie nustojo kantrybės“, ‒ sako Išminčius (Sir 2, 16), ‒ ir liovėsi melstis. Būsime palaiminti, „jeigu išlaikysime vilties drąsą ir pasididžiavimą“ (Žyd 3, 6).

Pasinaudodami per maldą gauta pagalba, mes turime stengtis laikytis Dievo įsakymų ir drausminti save, kad nepasiduotume pragaro pagundoms: „Dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia.“ (Mt 11, 12.) Pagundose mes turime pulti save, nugalėdami savo netvarkingus polinkius ir apmarindami savo pojūčius, kad nebūtume nugalėti sielų priešo. O jeigu padarome nuodėmę, sako šv. Ambraziejus, turime pulti Viešpatį maldomis ir ašaromis, kad sulauktume Jo atleidimo. Norėdamas įkvėpti mums drąsos, šventasis tęsia: „O palaimintas antpuolis, kurio Dievas nebaudžia savo rūstybe, bet gailestingai priima ir už jį atlygina! Kuo stipresnis šis puolimas, tuo jis labiau patinka Jėzui Kristui.“ Ir užbaigia šiais žodžiais: „Turime suvaldyti patys save, pajungdami savo blogas aistras, kad laimėtume dangų, kurį mums pelnė Jėzus Kristus.“