„Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.“ - Mt 5, 3
Kai dvasinio gyvenimo mokytojai kalba apie neturto dvasią, jie paprastai ją supranta dvejopa prasme. Siaurąja prasme tai reiškia neprisirišimą prie žemiškų turtų. Plačiąja prasme tai reiškia neprisirišimą prie nieko, kas žemiška, kad ir kas tai būtų. Kaip tik šia prasme neturto dvasia būtina visiems, kurie siekia krikščioniško tobulumo.
Mūsų širdis negali gyventi be meilės. Ji mylės arba Dievą, arba kūrinius. Jeigu ji nemylės kūrinių, ji pamils Dievą. Norėdami tapti šventi, turime išmesti iš savo širdies viską, kas neskirta Dievui. Kai kas nors ateidavo pas dykumų tėvus ir prašydavosi priimamas į jų tarpą, jo paklausdavo: „Ar atsineši tuščią širdį, kad ji būtų pripildyta Šventosios Dvasios?“ Jie buvo teisūs, nes širdyje, pripildytoje žemiškų dalykų, nėra vietos Dievo meilei. Tas, kuris prie šaltinio atsineša žemių kupiną indą, negalės jo pripildyti vandens, kol neiškratys žemių. Kodėl daugelis žmonių, nors ir meldžiasi bei dažnai priima šv. Komuniją, menkai auga Dievo meile? Be abejo, todėl, kad jų širdis pilna išdidumo, tuštybės, savimeilės ir prisirišimo prie kūrinių. Todėl tas, kas nori įgyti tobulą meilę Dievui, turi laikytis neturto dvasios. Jis turi atsikratyti prisirišimo prie žemiškų turtų, laikinos garbės, žmonių draugystės ir savęs paties.
Mūsų dieviškasis Išganytojas yra pasakęs: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.“ (Mt 5, 3) Taip pat: „Vargas jums, turtuoliai.“ (Lk 6, 24) Ką Jis nori pasakyti tais žodžiais? Ar jis nori pasakyti, kad visi vargšai yra laimingi, o visi turtuoliai – nelaimingi? Žinoma, ne. Jis nori paraginti visus – ir turtuolius ir vargšus – ugdyti neturto ir paprastumo dorybę. Nes daug yra tokių, kurie gyvena skurdžiai, bet jų širdys tvirtai prisirišusios prie žemiškų dalykų. Antra vertus, yra turtingų žmonių, kurių širdys visiškai abejingos tam, ką jie turi. Vien faktas, kad šio pasaulio vargšams trūksta materialių gėrybių, dar nereiškia, kad visi jie turi vargdienio dvasią. Dvasinis neturtas reiškia troškimą neturėti nieko kito, tik Dievą. „Aš dažnai sutinku neturtingą žmogų, – sako šv. Augustinas, – ir pamatau, kad jis nėra tikras vargdienis.“ Kitaip tariant, daugelis gyvena vargingai, bet tik nedaugelis yra vargšai savo dvasia ir troškimais. Šv. Teresė sako, kad tie, kurie stengiasi būti neturtingi išoriškai, bet nėra tokie dvasia, apgaudinėja ir pasaulį, ir save. Kuo jiems padės išorinis neturtas? Tas, kuris yra vargdienis išoriškai, bet širdyje nepasotinamai trokšta žemiškų turtų, patiria tik skurdo naštą ir neturi neturto dorybės. Tikri dvasios neturtėliai netrokšta nieko kito, tik Dievo, ir dėl šios priežasties jie yra be galo turtingi. Tokius žmones šv. Paulius turi galvoje sakydamas: „Kai, būdami beturčiai, praturtiname daugelį, kai nieko neturime – ir viską turime.“ (2 Kor 6, 10)
Tačiau kaip turintys apsčiai žemiškų gėrybių gali ugdyti neturto dvasią? Jie tai gali vengdami netvarkingo prisirišimo prie savo turtų. Kas yra šios žemės gėrybės? Jos tik išoriškai tokios atrodo, nes iš tiesų negali pasotinti žmogaus širdies. „Jūs daug valgote, bet neprivalgote“, – sako pranašas Agėjus (Ag 1, 6). Užuot pasotinusios alkį, jos jį tik sustiprina, sako šv. Bernardas. Jei žemiškos gėrybės galėtų pasotinti žmogaus širdį, šios žemės turtuoliai ir galingieji būtų be galo laimingi. Tačiau patirtis rodo ką kita. Paprastai jie būna patys nelaimingiausi žmonės, nes juos nuolat kankina baimė, pavydas ir liūdesys. „Ir štai viskas tuštybė ir vėjo gaudymas“, – sako karalius Saliamonas (Koh 1, 14).
Maža to, tie, kurie nuolatos trokšta padidinti savo žemiškus turtus, rizikuoja amžinai pražūti. Apaštalas įspėja dėl to Laiške Timotiejui: „Kas geidžia pralobti, pakliūva į pagundą ir į spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų, kurios žmones sugadina ir pražudo. Visų blogybių šaknis yra godulystė. Kai kurie, jai pasidavę, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko daugybe kančių.“ (1 Tim 6, 9–10)
Jei norime priklausyti Dievui, turime išsižadėti bet kokio prisirišimo prie žemiškų gėrybių. Tas, kuris siekia pasaulio turtų, niekada netaps šventas, sako šv. Pilypas Neris. Turtai, kurių turime trokšti, yra ne laikinos gėrybės, sako šv. Prosperas, o dorybės: nusižeminimas, romumas, skaistybė, pamaldumas. Jos sudarys mūsų didybę ir šlovę danguje. „Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia.“ (Mt 6, 19)
Turtingieji gali ugdyti neturto dvasią dargi duodami išmaldą ir atlikdami gerus darbus. „O, laimingi mainai, – sako šv. Petras Damianas, – mes duodame žemę ir gauname auksą“; t. y. mes atiduodame savo žemiškus turtus, o už tai gauname Dievo malonių ir amžiną atlygį danguje. Visais krikščionybės istorijos amžiais būta kilmingų žmonių, kurie gyveno labai paprastai, kad galėtų daryti gerus darbus. Viena aukštuomenės dama Violanta Palombara vilkėdavo paprastu drobiniu drabužiu. Jos rožančius būdavo iš pigaus medžio. Prieš pat savo mirtį ji sušuko: „Ką aš matau?! Mano rūbas spindi kaip saulė, o rožančiaus karoliukai žiba tarsi deimantai.“
Neturto dorybės ženklai
Mūsų neprisirišimą prie žemės dalykų įrodo mūsų pasidavimas Dievo valiai ištikus laikinoms nelaimėms, pavyzdžiui, dėl finansinės nesėkmės ar vagystės. Tikėjimas mus moko, kad niekas neįvyksta be Dievo leidimo. Todėl kai prarandame gerą vardą ar žemiškus turtus, Dievas, žinoma, netrokšta tai sukėlusių nuodėmių, bet dėl mūsų gėrio Jis leidžia arba nori, kad tie sunkumai mus ištiktų. Kai pas Jobą atbėgo pasiuntinys ir pranešė, kad sabėjai sunaikino jo turtą, šventasis vyras atsakė: „Viešpats davė, Viešpats ir atėmė.“ Jis nesakė: „Viešpats davė, o sabėjai atėmė.“ Ne, jis sakė: „Viešpats davė, Viešpats ir atėmė. Tebūna pašlovintas Viešpaties vardas.“ (Job 1, 21) Galiausiai mes įrodome turį neturto dvasią, kai būname pasirengę verčiau paaukoti visa, ką turime – turtus, gerą vardą, visuomeninę padėtį – nei kaip nors įžeisti Dievą.
Toks buvo šventųjų kankinių nusistatymas. IV a. pradžioje vykstant krikščionių persekiojimams, Rytų Ispanijos provincijos valdytojas Dacianas kreipėsi į įkalintą diakoną Vincentą šiais žodžiais: „Mano berniuk. Tu dar jaunas. Tavęs dar laukia likimo dovanos ir malonės. Kad jų sulauktum, tau tereikia atsisakyti savo religijos. Paklusk imperatoriui ir išvengsi žiaurios mirties.“ Vincentas pasisuko į šalia stovėjusį Valensijos vyskupą Valerijų ir paklausė: „Tėve, jei nori, atsakysiu ir už tave.“ (Valerijus turėjo kalbos sutrikimą ir buvo įgalinęs Vincentą pamokslauti vietoj savęs.) Šventasis vyskupas, pasirengęs viską iškentėti dėl Jėzaus meilės, atsakė: „Taip, mano sūnau. Kaip esu pavedęs tau skelbti Dievo žodį, taip dabar tau pavedu išpažinti tikėjimą.“ Tuomet Vincentas pareiškė valdytojui, kad jie abu garbiną tik vieną Dievą ir nesirengią garbinti Romos imperijos dievų, nes šie esą demonai. „Be to, – tęsė jis, – negalvok, kad paveiksi mus savo pažadais ar grasinimais. Niekas šiame pasaulyje negali susilyginti su garbe ir laime mirti dėl Jėzaus Kristaus.“ Įsiutintas drąsaus diakono atsakymo, valdytojas sušuko: „Aukokite dievams arba atsisveikinkite su gyvybėmis!“ Šventasis diakonas garsiu balsu atsakė: „Jau sakiau, kad negalėtum mums padaryti didesnės malonės nei nužudydamas mus dėl Kristaus. Gali būti tikras, jog greičiau pailsi mus kankindamas, nei mes pavargsime kankinami.“
Priemonės neturto dorybei įgyti
Dabar aptarkime priemones, padedančias pasiekti šią dvasios laisvę nuo prisirišimo prie žemiškų dalykų. Pirmiausia, norint pašalinti iš savo širdies bet kokią netvarkingą meilę reikia dažnai mąstyti apie mirtį. Mirties diena vadinama „praradimo diena“, nes tą dieną atsisveikinama su visais žemės turtais, titulais ir malonumais. Dėl to, sako šv. Ambraziejus, šių dalykų neturėtume laikyti iš tiesų savais, nes jų negalime pasiimti su savimi į kitą pasaulį. Ten galime nusinešti tik dorybes ir gerus darbus. Teisus buvo vienas žmogus, kuris, suvokęs pasaulio tuštybę, ant kaukolės užrašė tokius žodžius: „Mąstančiam žmogui visa, kas yra čia, žemėje, sukelia tik panieką.“ Tačiau kodėl yra tiek daug nelaimingų žemės mylėtojų? Nes tik nedaugelis galvoja apie mirtį.
Vargšai Adomo vaikai, klausia Šventoji Dvasia, kodėl neišmetate iš savo širdies visų žemiškų prisirišimų? „Kodėl mėgstate, kas tuščia, ir geidžiate melo?“ (Ps 4, 3) Kas nutiko tavo protėviams, nutiks ir tau. Jie taip pat mylėjo namus, dabar priklausančius tau, bet turėjo juos palikti. Jie nukeliavo į amžinybę; tu greitai irgi ten pateksi.
Antroji priemonė yra dažnas mąstymas apie Jėzaus Kristaus neturtą ir apie tai, kaip Jis vertino šią dorybę. Dėl mūsų gerovės ir norėdamas duoti mums pavyzdį, Dieviškasis Išganytojas gyveno žemėje taip skurdžiai, kad šv. Marija Magdalena de Paci neturtą vadino Jėzaus Kristaus nuotaka. Šv. Bernardas sako: „Neturtas neegzistavo danguje, bet viešpatavo žemėje. Vis dėlto žmonija nesuvokė jo vertės, todėl Dievo Sūnus nužengė iš dangaus, kad padarytų neturtą savo ištikimu bendrakeleiviu ir išmokytų mus jį vertinti.“
Ši mintis atitinka tai, ką Apaštalas rašo savo mokiniams: „Jūs gi pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą.“ (2 Kor 8, 9) Nors mūsų Išganytojas yra visų žemės ir dangaus turtų viešpats bei savininkas, Jis norėjo šiame pasaulyje tapti vargšu, kad mes, sekdami Jo pavyzdžiu, taptume turtingi. Jis norėjo įskiepyti mums neturto meilę, nes neturtas, atskiriantis mus nuo žemės gėrybių, leidžia mums įsigyti dangiškų turtų.
Trečioji priemonė yra dažnas mąstymas apie mūsų Viešpaties pažadą, kad dvasios vargdieniai gaus didžiulį atpildą. Jų atpildas yra užtikrintas, nes, nors vardydamas įvairius palaiminimus, Išganytojas dažniausiai kalba būsimuoju laiku: „Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti; palaiminti romieji: jie paveldėsžemę; palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti“, dvasios neturtėliams Jis pažada laimę dar šiame gyvenime: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.“ (Mt 5, 3) Dar gyvendami žemėje jie gauna ypatingų malonių.
Maža to, atlygis dvasios neturtėliams yra be galo didelis. „Kuo mažiau turime čia, – sako šv. Teresė, – tuo didesnis bus mūsų džiaugsmas danguje, nes jis atitiks meilę, su kuria mes sekėme žemiškuoju mūsų Išganytojo gyvenimu.“ Tikri dvasios vargdieniai džiaugiasi dangiškąja ramybe netgi šiame pasaulyje. „O, kokią laimę suteikia savanoriškas neturtas, – sako šv. Laurynas Justinianis. – Vargšas žmogus neturi nieko ir todėl jam dėl nieko nereikia bijoti. Jis visada linksmas, jo širdis visada turtinga, nes jis žino, kaip gauti dvasinės naudos iš visko, kas yra sunku.“ Pasak šv. Bernardo, šykštuolis geidžia turtų it elgeta, nes niekada negali patenkinti savo nepasotinamo troškimo. O tas, kuris savo valia renkasi neturtą, niekina žemės turtus ir kartu yra visa ko šeimininkas.
Ketvirtoji priemonė yra besąlygiška meilė Dievui. Siela, visiškai persmelkta dieviškos meilės, savaime yra linkusi – žinoma, ne be malonės pagalbos – atsisakyti visų žemiškų dalykų, kurie galėtų jai sutrukdyti visiškai priklausyti Dievui. Vienas turtingas žmogus dėl Jėzaus Kristaus meilės atsisakė visos savo nuosavybės. Kai vienas jo draugų paklausė, kaip jis įpuolė į tokį skurdą, šis išsitraukė Evangelijos knygą ir atsakė: „Štai kas iš manęs atėmė visa, ką turėjau.“ Šventoji Dvasia sako, kad visi žemės turtai atrodo tarsi niekas tam, kuris myli Dievą. Jei siela visą savo meilę nukreipia į Dievą, ji ima niekinti turtus, malonumus, garbę, valdžią ir visa, ką tik šis pasaulis gali jai duoti. Ji myli tik Dievą ir nuolatos kartoja: „O, mano Dieve, vien tavęs aš trokštu.“ Tas, kuris myli Dievą, nesiekia laimėti kitų žmonių pagarbos ir meilės. Visos jo pastangos nukreiptos į vieną tikslą: patikti Dievui, vieninteliam jo meilės objektui.
Šv. Hilarijus sako: „Visokia žemiška garbė yra velnio įrankis.“ Iš tiesų, velnias traukia sielą į pragarą, įkvėpdamas jai troškimą siekti pasaulio pagarbos. Nes kai siela praranda nusižeminimą, ji atsiduria pavojuje būti nutempta į bedugnę. Vienas Dievo tarnas kartą pasakė: „Kada girdime, kaip nupuolė Saliamonas arba Tertulijonas, šie Libano kedrai, turime įrodymą, kad jie nevisiškai atsidavė Dievui, bet puoselėjo išdidumą širdyje ir dėl to nuklydo nuo teisumo kelio. Turime sunerimti, kada pajuntame savyje troškimą sužibėti prieš kitus ir pelnyti žmonių pagarbą. Tokie norai gali būti mūsų amžinos pražūties pradžia.“ Daugelis, kurie nori pasirodyti pamaldūs, iš tiesų garbina save. Jie išoriškai atrodo dorybingi, bet kartu trokšta būti giriami už visa, ką daro. Jeigu niekas jų negiria, jie giriasi patys. Jie nori pasirodyti geresni už kitus, ir jeigu kas nors suabejoja jų reputacija, jie praranda savitvardą ir apleidžia visas pamaldžias praktikas. Jie neranda ramybės, kol neatitaiso įsivaizduojamos žalos savo vardui.
Taip nesielgia nuoširdžiai mylintys Dievą. Užuot gyręsi ar mėgavęsi kitų jiems teikiama pagarba, jie sutrinka išgirdę pagyrimą ir džiaugiasi sulaukę paniekos. „Aš esu toks, koks esu Dievo akyse“, – sakydavo šv. Pranciškus Asyžietis. Kokia nauda būti vertinamiems žmonių, jeigu esame niekintini Dievo akyse? Ir, priešingai, kam liūdėti, jei esame niekinami pasaulio, bet patinkame Dievui? „Tas, kuris mus giria, – sako šv. Augustinas, – negali mūsų išlaisvinti nuo bausmės, kurią užsitarnavome savo nuodėmėmis, o tas, kuris mus kaltina, negali atimti iš mūsų atlygio už mūsų gerus darbus.“
„O, Dieve! – sušunka šv. Teresė. – Negi svarbu, ar esame mylimi, ar nekenčiami kūrinių, jei tik randi mus be dėmės.“ Vienintelis šventųjų troškimas būdavo gyventi niekieno nežinomiems ir visų niekinamiems. „Kuo mums kenkia blogai galvojantys apie mus? – klausia šv. Pranciškus Salezas. – Argi patys neturėtume taip galvoti apie save? Ar teisinga norėti, kad kiti apie mus galvotų gerai, kai gerai žinome, jog esame nedori?“
Paslėptas gyvenimas
Paslėptas ir nuošalus gyvenimas užtikrina saugumą tiems, kurie nuoširdžiai trokšta mylėti Dievą. Pats Dieviškasis Mokytojas teikėsi mums duoti pavyzdį, trisdešimt metų gyvendamas nuošaliame Nazareto miestelyje ir dirbdamas kuklų dailidės darbą. Sekdami dieviškuoju Pavyzdžiu, daugelis šventųjų pasitraukdavo į dykumas ir gyvendavo atokiose olose, kad išvengtų žmonių pagarbos. Pasak šv. Vincento Pauliečio, troškimas būti visų žinomiems ir pelnyti žmonių plojimus, noras, kad visi mūsų veiksmai sulauktų išorinės sėkmės, yra blogis, skatinantis mus pamiršti Dievą, paverčiantis niekais mūsų švenčiausius darbus ir labiau nei kas kita sustabdantis mūsų dvasinę pažangą.
Norėdami tapti malonūs ir priimtini Dievo akims, turime vyti iš savo širdies troškimą būti žmonių giriamiems ir vertinamiems, o ypač – norą valdyti kitus. „Garbėtroška mėgdžioja Dievo meilę, bet iškreiptai, – sako Petras iš Blua. – Dievo meilė viską ištveria, bet tik dėl amžinųjų gėrybių; garbėtroška irgi viską ištveria, bet dėl apgailėtinų pasaulio pagyrų. Dievo meilė yra maloni, ypač vargšams ir visų niekinamiems; garbėtroška irgi maloni, bet tik šio pasaulio įtakingiesiems, galintiems patenkinti jos geismus. Dievo meilė tiki ir viliasi viskuo, kas susiję su amžinąja garbe; garbėtroška tiki ir viliasi viskuo, kas veda į tuščią pasaulio garbę.“
Net jei įgysime taip trokštamą garbę, ką gi būsime pasiekę? Ką kita, jei ne šiek tiek dūmų, kurie dažniausiai, užuot mus iškėlę, pažemina kitų akyse. Garbę sumenkina troškimas, dėl kurio mes ją pasiekėme, sako šv. Teresė. Kuo didesnės šlovės pasiekiame, tuo didesnė negarbė tenka už tai, kad taip aistringai jos siekėme. Šv. Joana Šantalietė sako: „Kuo vertesni galvojame esą kuriam nors postui ar darbui, tuo mažiau jo nusipelnome, nes šitaip parodome, kad mums trūksta tam reikalingiausios kvalifikacijos –nusižeminimo.“ Kai šv. Vincentas Karafa iš Jėzaus draugijos aplankė sunkiai sergantį draugą, kuriam neseniai buvo paskirtos labai svarbios, bet pavojingos pareigos, ligonis paprašė šventojo melstis už jo pasveikimą. Šv. Vincentas atsakė: „Ne, mano drauge. Nenusidėsiu savo meilei tau. Dabar esi malonės būklėje, ir Dievas šaukia tave į kitą pasaulį, nes nori tavo išganymo. Jeigu Jis leistų tau gyventi, nesu tikras, ar išgelbėtum savo sielą naujose pareigose.“ Tuomet ligonis ramiai priėmė savo likimą iš Dievo rankų ir mirė visiškai Jam atsidavęs.
Neprisirišimas prie artimų žmonių nereiškia, kad turėtume nieko nemylėti šioje žemėje. Tai tereiškia, kad mūsų jausmai turi derintis prie Dievo valios ir Jam patikti. Tiek prigimtis, tiek religija įpareigoja mus mylėti savo tėvus, artimuosius ir geradarius. Tačiau ši meilė gali tapti netvarkinga ir bloga, jeigu ji verčia mus įžeisti Dievą ar trukdo ugdyti dorybes. Daugelis krikščionių toli pažengtų tobulumo kelyje, jei išsilaisvintų nuo visų žemiškų prisirišimų. Tačiau puoselėdami širdyse kokią nors netvarkingą meilę ir nenorėdami jos atsisakyti jie pasilieka apgailėtinos būklės ir nė žingsnelio nežengia dorybės link. Šv. Kryžiaus Jonas sako: „Siela, kuri yra prisirišusi prie kokio nors kūrinio, niekada nepasieks tobulos vienybės su Dievu, net jei turės daug kitų dorybių.“ Nesvarbu, ar paukštis pririštas stora ar plona virvele: kol jos nenutraukia, jis lieka nelaisvėje ir negali nuskristi. Liūdna matyti tiek daug sielų, kurios, nors ir būdamos turtingos įvairių dorybių bei malonių, negali pasiekti tobulos vienybės su Dievu, nes nedrįsta atsikratyti prisirišimo prie kokio nors menko dalyko. Joms tereikia padaryti vienintelį dalyką – didžiadvasiškai nutraukti jas pančiojančią virvelę, neleidžiančią pasiekti tobulos laimės.
Taigi norint pasiekti tobulą vienybę su Dievu reikia būti visiškai laisvam nuo žemiškų prisirišimų. Ypač turėtume atsikratyti netvarkingos meilės savo artimiesiems. Mūsų Viešpats ir Išganytojas Jėzus Kristus sakė, kad tas, kas yra pernelyg prisirišęs prie savo artimųjų, negali būti Jo mokinys. Kodėl? Nes dažnai atsitinka, kad didžiausiais mūsų sielos priešais tampa mūsų giminaičiai. „Žmogaus namiškiai taps jam priešais.“ (Mt 10, 36) Šv. Karolis Boromiejus prisipažino, kad po kiekvieno giminaičių aplankymo jo uolumas dėl Dievo garbės sumažėdavo. Kai tėvo Antano Mendozos paklausė, kodėl jis niekada nesilankąs tėvų namuose, jis atsakė: „Nes esu įsitikinęs, kad niekur dvasininkai taip lengvai nepraranda pamaldumo dvasios, kaip tarp savo giminių.“
Tas, kas iš tiesų atsisakė netvarkingo prisirišimo prie giminių, nepalūš, kai mirtis pasiims kokį nors artimą žmogų. Daugelis, mirus giminaičiui ar draugui, ima nepaguodžiamai liūdėti. Jie rauda, grąžo rankas ir pasiduoda tokiam nežabotam sielvartui bei nekantrumui, kad niekas nedrįsta prie jų net prisiartinti. Kam gi naudingas toks neprotingas liūdesys ir ašarų tvanas? Kam tokiu elgesiu galime įtikti? Dievui? Žinoma, ne, nes Dievas trokšta, kad atsiduotume Jo šventai valiai. Mirusio sielai? Vėlgi ne, nes jeigu ji yra pragare, su panieka atmeta mūsų ašaras ir mus pačius. Jeigu ji yra jau danguje, netrokšta nieko daugiau, kad tik jos draugai ir artimieji kartu su ja dėkotų Dievui už jai tekusią garbę. Jeigu ji vis dar yra skaistykloje, labiausiai jai reikia karštų mūsų maldų ir tobulo atsidavimo Dievo valiai, kad vieną dieną visi susijungtume danguje. Tad kam reikalingas visas šitas perdėtas raudojimas ir dejonės? Kai garb. Juozapas Karačiolas aplankė savo gimines, vis dar tebesielvartaujančias dėl jo brolio mirties, jiems pasakė: „Ak, patausokime savo ašaras vertingesniems dalykams. Liekime jas dėl Jėzaus Kristaus mirties; to, kuris yra ir mūsų tėvas, ir brolis, ir sutuoktinis, ir kuris pasiaukojo iš meilės mums.“ Tokiais atvejais turėtume sekti pamaldžiuoju Jobu, kuris, išgirdęs apie savo vaikų mirtį, nuolankiai tarė: „Viešpats davė, Viešpats ir atėmė! Tebūna pašlovintas Viešpaties vardas!“ (Job 1, 21)
1624 m. vienas japonų jaunuolis dėl savo krikščioniško tikėjimo buvo pasmerktas mirti. Atsisveikindamas su savo pamaldžia motina, jis į ją prabilo tokiais žodžiais: „Brangioji mama, pagaliau išmušė valanda, kurios taip ilgai troškau ir kurios taip karštai meldžiau Dievą. Dabar einu pasitikti mirties. Atleisk man už visus nemalonumus ir sielvartą, kuriuos tau sukėliau, ir suteik man motinišką palaiminimą.“ Tai pasakęs, jis priklaupė ir nuleido galvą palaiminimui. Motina švelniai jį apkabino ir tarė: „Mano brangusis berniuk, tepalaimina tave Dievas ir tesuteikia tau malonę mirti šventa mirtimi. Man skauda širdį, kad tave prarandu, bet mane guodžia mintis, jog miršti už Jėzų Kristų. Tegul Jis būna amžinai palaimintas už šią tau suteiktą malonę.“ Po šių žodžių sūnus atsistojo ir atidavė save į budelio rankas, kad gautų mirtiną kirtį kardu. Koks nuostabus neprisirišimo prie artimųjų pavyzdys!
Neturto dvasia taip pat reikalauja, kad atsiduotume Dievo valiai tada, kai tenka išsiskirti su mūsų kūniškais ir dvasiškais geradariais. Šiuo atžvilgiu pamaldžios sielos dažnai nusikalsta pernelyg prisirišdamos prie savo dvasinio vadovo. Ne dvasinis vadovas, o Dievas daro mus šventais. Duodamas jį mums, Jis trokšta, kad pasinaudotume jo šventa tarnyste savo sielos gėriui. Atimdamas jį iš mūsų, Jis nori, kad pasitikėtume Jo gerumu ir kreiptumėmės į Jį tokiais žodžiais: „Viešpatie, Tu man davei šį mano sielos pagalbininką; dabar jį iš manęs paėmei. Teesie Tavo valia! Ateik pats man į pagalbą ir pamokyk, ką turėčiau daryti, kad būčiau Tau ištikimas.“ Jėzus Kristus yra mūsų tikrasis Guodėjas, tikrasis Vadovas, tikroji Meilė, tiksliau tariant, vienintelė mūsų sielos Meilė. Jis nenori, kad paguodos ieškotume kur nors kitur, o ne pas Jį. Iš tikrųjų Dievas nori, kad nepaliktume savo dvasios vadovo, kol jį turime; bet jeigu Jis nuspręs jį pasiimti, duos mums kitą vadovą arba padės mums kokiu nors kitu būdu.
O labiausiai turime išsižadėti prisirišimo prie savęs, t. y. prie savo pačių valios. Tas, kas moka nugalėti save, lengvai įveiks visus kitus sunkumus. Būtent šį savęs nugalėjimą šv. Pranciškus Ksaveras primygtinai siūlė visiems, siekiantiems tobulumo. „Jei kas nori eiti paskui mane, – sako mūsų Viešpats, – teišsižada pats savęs.“ (Mt 16, 24) Ši viena frazė – „savęs išsižadėjimas“ – glaustai apibūdina visa tai, ką turime daryti norėdami tapti šventi. Turime mylėti Dievą taip, kaip Jis pats to nori, o ne taip, kaip mums patinka. Dievas trokšta matyti mūsų sielą tuščią nuo visko, kas žemiška, kad galėtų susivienyti su ja ir pripildyti ją savo meilės. Daugelis trokšta tobulos vienybės su Dievu, bet nenori patirti jokių Jo siunčiamų nepatogumų. Kol nesame visiškai atsidavę Dievo valiai, tol negali būti jokios kalbos apie tobulą vienybę. „Kelias į vienybę su Dievu veda per skausmus ir išbandymus“, – sako šv. Kotryna Sienietė. Šias priemones Dievas naudoja tam, kad apvalytų mus nuo netvarkingų polinkių. Liga, skurdas, žmonių panieka, pagunda ir prieštaravimas mūsų valiai suteikia mums progą nugalėti savo aistras ir nuodėmingą savimeilę.
Turime apmarinti savo jusles ir troškimus. Iš meilės Jėzui Kristui turime atsisakyti bet kokio malonumo, kuris neteikia Dievui garbės. Pavyzdžiui, jei pajuntame norą išgirsti ar pamatyti tai, kas neveda mūsų prie Dievo, turime užgniaužti šį norą. Maža to, turime verčiau rinktis tai, kas mūsų prigimčiai nepatogiau, nemaloniau, nepriimtiniau – tai, ko ji žūtbūt stengiasi išvengti. Vienu žodžiu, tas, kas nuoširdžiai myli Jėzų Kristų, išraus iš savo širdies bet kokį prisirišimą prie žemiškų gėrybių ir atsikratys visko, kas nebūtina, kad tobulai susijungtų su savo brangiuoju Išganytoju. Visi jo troškimai yra nukreipti į Jėzų Kristų. Jis nuolat apie Jį galvoja, nuolat Jo ilgisi. Kad ir kur atsidurtų, jis bet kokia proga stengiasi savo elgesiu patikti vien savo Atpirkėjui.
Tad ką turi daryti siela, kad visiškai atsiduotų Dievui? Ji turi vengti visko, kas Jam nepatinka, ir daryti viską, kas Jam patinka. Antra, ji turi priimti iš Dievo rankų visa, ką Jis jai siunčia, kad ir kaip tai būtų sunku ar nemalonu. Ir, trečia, ji visada turi teikti pirmenybę Dievo, o ne savo valiai. Šitaip mes visiškai ir tobulai paaukosime savo širdį Dievui.