Tėvas Emanuelis (Dom Emmanuel Marie OSB, pasaulietinis vardas Louis Emile Ernest André, 1826–1903) yra viena žymiausių XIX amžiaus Prancūzijos bažnytinio gyvenimo asmenybių. Kartu su benediktinų Solesmes abatijos atkūrėju Dom Prosperu Louis Pascaliu Guéranger (1805–1875) jis skyrė visas savo jėgas liberalizmo nualinto prancūzų religinio gyvenimo atnaujinimui, kovai prieš galikanizmo ir jansenizmo dvasią liturgijoje. Abato Guéranger vienuolynas Solesmes tapo grigališkojo choralo atgaivinimo vienuolių tarpe centru, o tėvas Emanuelis pabandė choralą įvesti į kasdienį paprastos kaimo parapijos gyvenimą ir pasiekė nuostabių rezultatų.
Šv. Pijaus X kunigų brolijos įkūrėjas arkivyskupas Marcelis Lefebvre‘as laikė tėvą Emanuelį vienu savo dvasinių mokytojų, nuolat rėmėsi jo idėjomis. T. Emanuelio „Traktatas apie Bažnyčios tarnystę“ yra privalomas skaitinys Brolijos seminarijose, juo remiantis, būsimi Brolijos kunigai mokomi įveikti aktyvizmo pagundą, nepasiduoti vien išoriniams darbams, nepamiršti svarbiausio – gyvo bendravimo su Viešpačiu, maldos dvasios.
Iš Burgundijos kilęs Louis André dar vaikystėje įstojo į Troyes vyskupijos Šampanėje mažąją seminariją. Iš jos perėjo į kunigų seminariją ir 1849 m. gruodžio 22 d. buvo įšventintas kunigu. Tuoj po šventimų paskirtas į nedidelę Mesnil-Saint-Loup parapiją prie Estissac miesto Aube departamente. Tuo metu miestelyje buvo 350 gyventojų, šiandien – 520. 53 savo kunigavimo metus L. André praleido Mesnil-Saint-Loup ir nuveikė kažką panašaus į Arso miestelio klebono šv. Jono Marijos Vianėjaus darbą: prikėlė dvasiškai apsnūdusią ir beveik nepraktikuojančią parapiją.
1849 m. velykinės šv. Komunijos eidavo tik 34% parapijiečių, daugelis iš jų pasirodydavo bažnyčioje tik krikštydami vaikus, tuokdamiesi ir laidotuvių proga. Šv. Mišių metu skambėdavo prancūziškos giesmės, beveik nebuvo pamaldumo praktikų. „Išjudinti“ tikinčiuosius sekėsi labai sunkiai, ir klebonas vis būdavo gundomas netekti vilties. Todėl jis ėmė šauktis Šventosios Vilties Dievo Motinos (Notre-Dame de la Sainte-Espérance), kurios statula buvo garbinama parapinėje bažnyčioje.
1852 m. kun. André atliko maldinę kelionę į Romą, kur gavo audienciją pas popiežių Pijų IX. Neįtikėtina, bet popiežius šiam jaunam, niekam nežinomam kunigui leido parapinę bažnyčią paversti Šventosios Vilties Dievo Motinos šventove ir suteikė jai šventinę dieną su atlaidais. Marijos garbinimui šiuo titulu kunigas 1853 m. įsteigė „Nuolatinės maldos“ grupę, kuri greitai virto tikinčiųjų arkibrolija. Brolijos nariai pasiskirstydavo dienos valandas ir kasdien tam tikrą valandą kalbėdavo „Sveika, Marija“, prieš ir po šios maldos pridėdami kreipinį: „Šventosios Vilties Dievo Motina, atversk mūsų sielas!“ Šis vilties dorybės aktas tapdavo narių nuolatine malda. Jau po kelių metų brolijoje buvo 5000 narių, iki 1877 m. narių skaičius visame pasaulyje išaugo iki 100 000. Brolijos nariams kunigas ėmė leisti laikraštį Bulletin de N.-D. de la Sainte-Espérance (ėjo 1877–1940 ir 1950–1983), kuriame pasirodė daugybė vertingų dvasinių tekstų. Taip pat buvo nuolat rašoma apie liberalizmo pavojų visose gyvenimo srityse, modernizmo klaidas, ištikimybę katalikų tikėjimui ir Romai, skelbiamas „integralios krikščionybės“ idealas.
Greitai dvasinis gyvenimas parapijoje suklestėjo. Įvyko daugybė tikrai stebuklingų atsivertimų, į bažnyčią vaikščioti pradėjo ir vyrai. Tikintieji gausiai dalyvaudavo ne tik Mišiose ir Švč. Sakramento adoracijose, bet ir kartu atlikdavo apmąstymus, ėmė praktikuoti vidinę maldą. Šventosios Vilties Marija ėmė traukti maldininkus iš plačių parapijos apylinkių.
1864 m. kun. André, susižavėjęs benediktinišku dvasingumu, įstojo į Švč. Marijos Alyvų Kalno benediktinų (olivetiečių) kongregaciją ir gavo t. Emmanuel Marie vardą. Jis įkūrė olivetiečių abatiją savo parapijoje. Notre-Dame de la Sainte-Espérance abatija, į kurią greitai įstojo 6 vienuoliai, gyvavo iki 1901 m., kai masoniška Prancūzijos valdžia, persekiojusi Bažnyčią, ją likvidavo. (Abatija atkurta 1926 m. ir gyvuoja iki šiol.) Šalia 1878 m. susikūrė ir Šv. Scholastikos moterų benediktinių vienuolynas. Vienuoliai pagal Regulą kasdien laikydavo giedotines šv. Mišias ir giedodavo visas liturgines valandas. Tačiau to negana: tėvas Emanuelis užsimojo choralo išmokyti ir savo parapijiečius. Iš tiesų, netrukus visa parapija taisyklinga lotynų kalba kiekvieną sekmadienį giedodavo ne tik Kyriale (visais tonais), bet ir daugelį kintamųjų dalių (Proprium). Taip pat visi kartu giedodavo Mišparus ir net kasdienę Kompletą. Praktiškai įrodyta, kad grigališkasis choralas skirtas ne vien elitinėms scholoms, bet gali tapti parapijos liturginiu giedojimu, taip įvykdant nuolatinius popiežių raginimus puoselėti šią sakralinę Bažnyčios muziką. T. Emanuelio mirties metais ir dar ilgai po to visa parapija buvo aktyviai praktikuojanti, jo darbo vaisius galutinai sunaikino tik II Vatikano liturginė reforma.
T. Emanuelis rūpinosi parapijiečių dorove, taip pat ir moterų kuklumu aprangoje. Nepavykus paveikti moterų pamokslais, jis 1878 m. įsteigė „Vainikuoto erškėčiais Jėzaus bendriją“ moterims ir mergaitėms, kurios tikslas – mąstyti apie Jėzaus kančią ir siekti kuklumo rūbuose. 1878 03 18 bendriją patvirtino Troyes vyskupas Cortet ir suteikė jos narėms atlaidus. Greitai jai priklausė jau 34 moterys ir 46 mergaitės. Jos įsipareigojo visuomet vaikščioti su galvos apdangalu, nepirkti brangių rūbų, rengtis gražiai, bet kukliai. Bendrija atnešė didžiulės naudos, pakeitė daugelio merginų ir moterų elgesį.
T. Emanuelis stengėsi padėti pažįstamiems parapiniams kunigams atnaujinti dvasinį gyvenimą. Tam jis įkūrė kunigų sąjungą (Unio sacerdotalis), kurios tikslas – dieceziniams kunigams padėti vieni kitiems išlaikyti antgamtinę dvasią sielovados darbe, remti vieni kitus. Sąjungos nariams t. Emanuelis maždaug 1863 m. parašė savo „Traktatą apie Bažnyčios tarnystę“, tačiau nenorėjo jo publikuoti viešai. (Tik 1913 m., 10 metų po jo mirties, jo įpėdinis abatas Bernard‘as Maréchaux šį traktatą išspausdino.) Prieš tai t. Emanuelis paklausė Prancūzų seminarijos Romoje dvasios tėvo kun. Marco Voegtli nuomonės. Šis atsakė: „Šis veikalas yra nepaprastas, nuostabus, netgi stebinantis, jis padarys labai daug gero. Man atrodo, jog tiesiog pareiga jį publikuoti. Tokio žiburio negalima kišti po indu“. 1914 m. vasario 21 d. šv. popiežius Pijus X per savo sekretorių kard. Merry del Val atsiuntė tokį laišką knygos leidėjui: „Šventasis Tėvas siunčia Jums savo sveikinimus, išleidus šį pamokantį tekstą. Jis yra ilgos kunigiškos patirties vaisius, todėl Jūs dovanojate kunigams ir sielų ganytojams naudingų pamokymų, kaip vykdyti jų šventąją tarnystę ir atlikti jų kilnias pareigas“.
Nuo pat seminarijos laikų T. Emanuelis labai domėjosi rytų liturgija ir bažnyčiomis, unijos ir rytų krikščionių atvertimo į katalikybę problematika. 1885 m. jis pradėjo ta tema leisti žurnalą La Revue de l‘Église grecque-unie (nuo 1890: La Revue des Églises d‘Orient), kurio tikslas – vakariečiams parodyti rytų liturgijų ir dvasingumo turtus, paskatinti diskusiją apie misijų tarp schizmatinių rytų krikščionių suaktyvinimą. Žurnalo dvasia diametraliai priešinga šiandieniniam ekumenizmui, bet nepaisant to, jį susidomėję skaitė ir stačiatikiai (susirūpinęs Konstantinopolio patriarchas net prašė turkų sultono uždrausti žurnalą įvežti į Osmanų imperiją). T. Emanuelis susirašinėja su dvasininkais ir teologais Beirute, Jeruzalėje, Smirnoje, Konstantinopolyje, Bulgarijoje, V. Ukrainoje. Jis užmezga glaudžius ryšius su Marselyje įsikūrusia katalikų melkitų Saint-Nicolas-de-Myre parapija, kviečiasi melkitus aukoti Liturgijos savo bažnyčioje.
1886 m. t. Emanuelis leidžiasi į diskusiją su žymiu, nors ir nelabai ortodoksišku stačiatikių filosofu Vladimiru Solovjovu. Jis iš Ukrainos gauna Solovjovo straipsnį „Devyni klausimai tėvui Ivancovui-Platonovui“, kurį publikuoja savo Revue pavadinimu Neuf questions de Soloviev. Kituose numeriuose t. Emanuelis komentuoja šį straipsnį, tema greitai sukelia audringus debatus visoje Prancūzijoje. T. Emanuelio komentaruose pateikiama bene detaliausia filioque klausimo analizė katalikiškoje literatūroje. Vėliau Revue pasirodo Solovjovo knygos „Rusija ir Visuotinė Bažnyčia“ ištraukos. 1888 m. Paryžiuje t. Emanuelis susitinka Solovjovą, stebisi jo asmenybe, bet nepritaria miglotoms idėjoms. 1893 m. Revue nustoja eiti, susidarė trys stori tomai vertingos orientalistinės medžiagos.
Šio kunigo pavyzdys ir jo traktatas galėtų įkvėpti ir Lietuvos kunigus neprarasti vilties sielovadinio gyvenimo sunkumuose, ieškoti dvasinio gyvenimo šaltinio tradicinėje šv. liturgijoje, o gal net burtis bendram dvasinio atsinaujinimo darbui.
Kun. Edmundas Naujokaitis