II. Kaip tarnystė gali būti iškreipta

I SKYRIUS

 

Bažnyčios tarnystė yra mūsų Viešpaties kūrinys. Tačiau kadangi ji patikėta žmonėms, gali atsitikti, kad dėl savo prigimties, linkusios į tokią daugybę silpnybių, jie neišsaugos tarnystės, visos nepažeistos jos prigimties.

Mūsų Viešpats yra Dievas ir žmogus, bet atsirado žmonių, kurie Jame atskyrė dievystę nuo žmogystės, kurie neigė vieną arba kitą. Taip jie, kiek tai nuo jų priklausė, sugriovė šią didžią paslaptį ir išsekino malonių srovę, kurios šaltinis ji yra.

Šv. Jonas sako, kad tai yra Antikristo darbas: Omnis spiritus qui solvit Jesum, Antichristus est [1] (1 Jn 4, 3).

Jeigu Įsikūnijimo paslaptis gali būti taip išskaidyta ir suardyta, jei galima taip sunaikinti jos poveikį, tuomet nereikia stebėtis, kad tas pats gali atsitikti su tarnyste, kuri yra dieviškojo Įsikūnijimo paslapties pasekmė ir sekimas ja.

 

II SKYRIUS

 

Kadangi tarnystė esmingai susideda iš trijų dalykų: maldos, pamokslavimo ir sakramentų, suprantama, kad jos prigimtis būtų pakeista, sugadinta ir sunaikinta, jeigu būtų pašalintas arba sugadintas vienas iš šių dalykų.

Iš tiesų, kas gi nemato, kad žmonių išganymo darbas neišvengiamai sustotų, jei liautųsi maldos, jei nutiltų pamokslavimas, jei nebebūtų teikiami sakramentai?

Taip būtų ne tik tada, jei visi trys dalykai išnyktų vienu metu, bet ir tuomet, jei pradėtų stigti bent vieno iš jų.

Mes einame dar toliau ir sakome, kad tarnystė būtų bevaisė net tuomet, jei tos trys dalys išliktų, bet netektų Dievo numatytos vietos, jei Dievo nustatyta tvarka nebūtų išsaugota ir jei jos nebūtų tiksliai laikomasi.

Kam būtų teikiami sakramentai ir kokiu tikslu jie būtų teikiami, jei pirmiau nebūtų pamokslaujama, norint sužadinti sielose tikėjimą – išganymui reikalingų darbų principą?

O ar pamokslavimas turėtų šiam tikslui tą galią, kurią Dievas jam nori suteikti, jei pirmiau nebūtų maldos, kuri pritraukia iš aukštybių malonę pamokslautojui ir klausytojui?

 

III SKYRIUS

 

Tarnystėje yra kūnas ir siela. Kai tik vieno ar kito iš šių dalykų pradeda stigti, tarnystė iškreipiama.

Tarnystės kūnas yra gana gerai žinomas. Bet siela, vidinė dvasia, kuri turi įkvėpti gyvybę šiam kūnui, sudarytam iš šventų, labai šventų dalykų – ši tarnystės siela yra per mažai žinoma.

Daugelis tiki įvykdę tarnystę, kai atlieka visus išorinius darbus, bet į tarnystės dalį, kuri vadinasi malda, dažnai žiūrima kaip į kunigo asmeninę veiklą, nors tai yra ne asmeninis, o pačios tarnystės darbas, kaip mes jau esame pastebėję (I knyga, IV sk.).

Tai labai svarbu. Jeigu kunigas yra įsitikinęs, kad gali įvykdyti savo tarnystę, atlikdamas tikinčiųjų atžvilgiu visa, ko jie kaip krikščionys gali iš jo norėti ir jo prašyti, tačiau kalba sau: „Jei aš nesu vidinis žmogus, maldos žmogus, tai yra tik mano reikalas ir turi pasekmių tik man“, – jis labai klysta. Mums atrodo, kad štai ši klaida mūsų dienomis gana paplitusi.

Tarnystė šiuo atveju yra tarnystė be sielos, tarnystė be gyvybės ir netgi dažnai – tarnavimas mirčiai, ministratio mortis (2 Kor 3, 7).

 

IV SKYRIUS

 

Mes ką tik sakėme, kad kunigas neatliktų savo tarnystės, jei žiūrėtų į maldą ne kaip į Bažnyčios tarnystės priedermę, o kaip į savo krikščionišką pareigą.

Kunigas negali ir neturi atskirti savyje krikščionio nuo kunigo, nei kunigo nuo krikščionio. Nors teisinga sakyti, kad jis yra krikščionis sau ir kunigas kitiems, bet ne mažiau teisinga, kad tas krikščionis jame yra kunigas.

Krikščionio pareigos ir kunigo pareigos yra tas pats dalykas, taip kaip krikščionis ir kunigas jame yra tas pats asmuo.

Taigi būtų didelis savęs klaidinimas, jei nesuvoktume, jog malda yra pati didžiausia, pati svarbiausia, pati būtiniausia kunigo priedermė.

Jis ją privalo atlikti Dievui, Bažnyčiai, sieloms, sau pačiam: Dievui, kurio kūrinys jis yra; Bažnyčiai, kurios tarnautojas jis yra; sieloms, kurių tarnas jis yra; savo sielai, kurios išgelbėtojas, po Dievo, jis turi būti.

Jis privalo ją atlikti nepertraukiamai: Oportet semper orare [2] (Lk 18, 1).

Jis privalo ją atlikti kanoninėmis valandomis ir pagal kanoninę formą.

Kad pagal kanoninę formą – dėl to daugmaž sutariama, nes tai yra rimtas įpareigojimas, ir yra žinoma, kad būtų mirtina nuodėmė praleisti nors vieną dieviškosios oficijos valandą.

Bet kad kanonines valandas reikia kalbėti kanoninėmis valandomis – štai kas dažniausiai nėra žinoma.

Ką gi tada reiškia šie brevijoriaus žodžiai: ad Matutinum, ad Primam, ad Tertiam, ad Sextam, ad Nonam, ad Vesperas, ad Completorium? [3]

Gal kas pasakys: taip, kadaise taip buvo. Žinoma, bet kodėl ir kaip atsitiko, kad taip nebėra?

Šiandien Aušrinė sukalbama išvakarėse, tai yra iš nakties ir ryto maldos padaroma vakaro ar veikiau popietės malda.

Ir kodėl, jei ne dėl to, kad atrodo lengviau atsikelti vėlai, o ne anksti rytą?

Kai kas sako: taip yra todėl, kad būtų laiko meditacijai. Bet ar mūsų tėvai nieko nežinojo apie meditaciją? Ar neskyrė jai laiko? Negi mes esame labiau meditacijos žmonės negu mūsų tėvai?

Deja, tikras faktas, kad mes medituojame mažiau negu mūsų tėvai ir kad pasižymime tokio laipsnio tinginyste bei nemokėjimu apsimarinti, kokio mūsų tėvai tikrai nežinojo.

Dienos valandas mūsų tėvai buvo išmintingai išskirstę po tris valandas, kad mus be perstojo sugrąžintų prie Švč. Trejybės garbinimo – šiandien jos visos kalbamos kartu, kaip sakoma, tam, kad būtume laisvesni.

Laisvesni! Bet kas yra ta laisvė, kuri taip kratosi punktualumo maldoje? Ir kam ta laisvė bus panaudota? Ar ne lakstymui ir plepalams? Žaidimams ir juokams?

Ak, laisvė! Mūsų tėvai apie ją turėjo kitokį supratimą negu mes. Jie tiesiog žavėjosi apibrėžimu, kurį davė šv. Augustinas: Libertas est caritas![4] (De natura et gratia, Lib. I, Cap. LXV).

Meilė! Mylėti Dievą ir artimą, mylėti Dievą ir Jam melstis, mylėti artimą ir darbuotis jo išganymui – štai kur buvo laisvė, mūsų tėvų nuomone.

Taigi tiesa, kad šiandien laisvė suprantama kitaip, negu buvo suprantama jų, kad kitaip suprantama ir pareiga melstis.

Kanoninė malda beveik niekur nebevyksta kanoninėmis valandomis. Ar tai nėra viena iš priežasčių, kodėl tarnystė neša tokių menkų vaisių, ir taip yra beveik visur?

O jeigu tarnystė yra tokia bejėgė išgelbėti tuos, kurių gelbėjimui ji buvo įsteigta, ar nereikėtų pripažinti, kad ją, nepasiekiančią savo tikslo, turime laikyti sugadinta institucija, sakykime tiesiai – iškraipyta?

 

V SKYRIUS

 

Yra ne vienas būdas iškreipti tarnystę Dievo žodžio skelbimo atžvilgiu.

Pirmiausia tarnystė iškreipiama visiškai nepamokslaujant ir tuo nusipelnant vardą, kurį kadaise Šventoji Dvasia davė pernelyg apsileidusiems piemenims, kuriuos Ji pavadino canes muti, non valentes latrare [5] (Iz 56, 10). Viešpats šiuo vardu vadino Izraelio sargybinius, aklus ir neišmanėlius žmones, šunis, nemokančius loti, žmones, kurių akys atmerktos tik tuštybei, žmones, visuomet apsnūdusius ir mėgstančius tik savo sapnus: Speculatores ejus cæci omnes, nescierunt universi: Canes muti, non valentes latrare, videntes vana, dormientes, amantes somnia [6] (ten pat).

Prie šių Šventosios Dvasios žodžių nėra ką pridėti.

Po to tarnystė iškraipoma, skelbiant kaip Dievo žodį tai, kas nėra Dievo žodis. Štai ką sakė Viešpats Jeremijui: Falso prophetæ vaticinantur in nomine meo; non misi eos et non præcepi eis, neque locutus sum ad eos: visionem mendacem et divinationem et fraudulentiam et seductionem cordis sui prophetant vobis [7] (Jer 14, 14).

Galiausiai, net skelbiant Dievo žodį, galimi tam tikri iškraipymai, kuriuos šv. apaštalas Paulius turėjo omenyje, kai vadino kai kuriuos pamokslininkus Dievo žodžio gadintojais, klastotojais, skiedėjais: Adulterantes verbum Dei [8] (2 Kor 2, 17; 4, 2).

Aiškindamas šiuos Apaštalo žodžius, Estijus sako: Adulterant id est dolose tractant verbum Dei qui non dispensant illud quale traditum est integrum, purum ac sincerum: sed permixtione sapientiæ sæcularis aut Judaicæ doctrinæ corrumpunt et vitiant; aut certe in eo ministrando non Dei gloriam quærunt, sed suis commodis obsequuntur; quæ dum captant ab hominibus, placere eis volunt! Et ut placeant, Dei verbum ad eorum affectus accommodant [9] (Estius, In II Cor. IV, 2).

Baigdami šį skyrių, reikia pabrėžti, kad Dievo žodis turi būti skelbiamas su Dievo Dvasia, o Dievo Dvasia nebus su mumis, jeigu mes nebūsime maldos žmonės. Ir tai mums vėl parodo, kad visa tarnystė priklauso nuo maldos, kurią šv. Petras pastatė į pirmą vietą: Nos vero orationi et ministerio Verbi instantes erimus [10] (Apd 6, 4).

 

VI SKYRIUS

 

Mes sakėme (I kn., VII sk.), koks yra sakramentų vaidmuo religijos ekonomijoje ir tuo pat metu Bažnyčios tarnystėje.

Nors sakramentai neduoda pasirengimo, reikalingo jiems priimti, akivaizdu, jog tarnystė būtų iškreipta, jeigu tas, kuris teikia sakramentus, rimtai nesirūpintų, kad tas pasirengimas atsirastų, jei neskirtų reikiamo dėmesio atpažinti jį, kai jis yra, bei neturėtų tvirtumo, reikalingo nesuteikti sakramentų ten, kur nėra pasirengimo, kokio reikalauja pats Dievas.

Kaip lengvai šiandien žmonės įsivaizduoja, kad yra pasirengę sakramentui, jei tik turi norą jį gauti – lyg maloniai sutinka jį priimti!

Aš nežinau, ar ši taisyklė įsitvirtinusi jau daugelyje protų, bet esu tikras, kad ten, kur jos laikomasi, tarnystė visiškai neatitinka sąlygų, būtinų vaisingam jos veikimui.

 

VII SKYRIUS

 

Tarnystė gali nepasiekti savo tikslo dėl daugybės įvairių priežasčių, kaip tai parodėme anksčiau. Kas ji tuomet yra, jei ne rutina, ar empirizmas, ar tam tikra industrializmo rūšis?

Tuojau paaiškinsime.

Rutina yra bažnytinės tarnystės rūšis, kuri veikia taip: atsako į tai, ko yra prašoma, ir daro tai, ko dabar prireikia. Ji daro tai, kas turi būti padaryta, pagal tam tikrą materialinę tvarką, dėl gero papratimo, iš įpročio, kuris pats savyje yra nepeiktinas. Tokiai tarnystei lyg ir nieko netrūksta, nebent to, ko trūksta lavonui – sielos, dvasios.

Empirizmas... [11] Deja, turime pavartoti tokį žodį net šitokiame šventame dalyke! Šis žodis, nelaimei, primena žmones, kurie vieninteliu vaistu dedasi galintys išgydyti visas ligas: jie vadinami šarlatanais. Tie, kas tarnystėje laikosi metodo, panašaus į tų žmonių metodą, turi gerų norų (mes nesakome „gerą valią“ teologine prasme): jie nori gero, jie veikia gėrio link. Bet šis veikimas vykdomas neturint apšviestos valios. Galima žengti didžiulius žingsnius, tikintis pagaliau atsidurti teisingame kelyje, bet nėra aiškiai žinoma, kas yra tas teisingas kelias ir kokios sąlygos būtinos, kad juo tikrai eitum.

Industrializmu [aktyvizmu] mes vadiname tokį bažnytinės tarnystės būdą, kai išnaudojama daug dvasinių jėgų: kunigas randa daugybę priemonių, išeikvoja daugybę energijos, pasitelkia be galo daug išradingumo. Tačiau blogai, kad viso šio veikimo dvasioje trūksta Dievo Dvasios.

Štai čia turime visai neseniai parašytą knygą, labai išliaupsintą ir netgi premijuotą konkurse. Ši knyga yra tikras industrializmo tarnystėje vadovėlis. Ten prigalvota šimtai patarimų merui ir padėjėjui, dvarininkui ir dvarininkei, notarui ir gydytojui, mokytojui ir laukų sargui, ir t. t., ir pan. Perskaitę šią knygą, mes tarėme sau: štai dalykai, kurių šv. Petras ir šv. Paulius nežinojo! Paskui mums atėjo į galvą ši mintis: verčiau žinoti tai, ką žinojo šv. Petras ir šv. Paulius...

 

VIII SKYRIUS

 

Kai tarnystė taip iškreipiama, kunigas, kuriam nepavyksta atversti sielų, yra linkęs greičiau kaltinti tarnystę, o ne save patį. Užuot sau taręs: aš nesu maldos žmogus; aš nesielgiu su Dievo žodžiu kaip su tokiu, kuris kyla iš Dievo; aš nesirūpinu tuo, kad sakramentai, kurie yra šventi, būtų šventai priimami. Daug lengviau jis taria sau: mums patikėtos priemonės yra bejėgės, dėl to mes nieko negalime ir nieko čia nepadarysi.

Po to šį kunigą gali apimti tam tikras dvasinis sustingimas, kuris jam nebeleidžia matyti nei blogo, kuris yra jo akivaizdoje, nei gero, kurį reikia padaryti, nei priemonių, kurių reikia imtis, kad jo tarnystė būtų naudinga ir artimui, ir jam pačiam.

Jei blogis didėja, kunigo galvoje gali kilti abejonių dėl paties mūsų Viešpaties, įkūrusio tarnystę, darbo. Tarnystė, tapusi jo rankose bejėgė, imama laikyti nevaisinga dėl paties mūsų Viešpaties kaltės.

Dar vienas žingsnis, ir kunigas, iš pradžių netekęs drąsos, paskui suabejojęs tikėjimu, puola į neviltį, galbūt praranda tikėjimą ir pasiduoda nuodėmėms, kurias baisu net minėti, jei jas daro kunigas. Non peccata, sed monstra[12], sako Tertulijonas.

Mes sakome, kad visos šios pakopos yra logiškos, bet, savaime suprantama, tai nėra neišvengiama. Toks nuopuolis yra galimas, bet Dievas tegul teikiasi jį atitolinti nuo kunigo!

 

---

[1] Kiekviena dvasia, kuri suardo Jėzų, yra iš Antikristo.

[2] Reikia visuomet melstis.

[3] Aušrinei, Pirmajai, Trečiajai, Šeštajai, Devintajai, Mišparams, Kompletai.

[4] Laisvė – tai meilė.

[5] Nebylūs šunys, negalintys loti.

[6] Visi sargybiniai yra akli, jie nieko nežino. Jie – nebylūs šunys, negalintys loti, jie mato tuštybes, miega ir mėgsta sapnuoti.

[7] Tai melas, ką pranašai pranašauja mano vardu. Aš jų nesiunčiau, aš jiems neįsakiau, aš jiems nieko nekalbėjau. Apgaulingą regėjimą, būrimą iš nebūties, klastą ir savo širdies apgaulę – štai ką jie jums pranašauja.

[8] Klastojantys Dievo žodį. – Pirmoje iš šių ištraukų šv. Paulius sako: kapèleuontes, o antroje – dolountes. Pirmasis iš šių žodžių reiškia pirklių, kurie skiedžia savo prekes, darbą (pvz., vyno pirklių). Antrasis, dolountes, žymi bet kokį klastojimą ar iškreipimą.

[9] Iškraipo, tai yra klastingai panaudoja Dievo žodį tie, kurie jo neperduoda tokio, koks jis buvo gautas – nepaliesto, gryno ir tiesaus. Jie jį sugadina ir iškraipo, įmaišydami pasaulio išminties ar žydų mokymo, arba paprasčiausiai, kai jį perduodami ieško ne Dievo garbės, bet siekia naudos patiems sau. Norėdami jos gauti iš žmonių, jie nori jiems patikti! O kad patiktų, jie priderina Dievo žodį prie jų aistrų.

[10] O mes atsidėsime maldai ir žodžio tarnybai.

[11] Perdėtas pasitikėjimas savo praktine patirtimi (vert. past.).

[12] Ne nuodėmės, bet išsigimimai.