IV. Dorybės, reikalingos tarnystės vykdymui

I SKYRIUS

 

Tarnystė yra dieviškas darbas: Hoc est opus Dei ut credatis[1] (Jn 6, 29). Šv. Paulius ją vadina Viešpaties darbu: Opus Domini (1 Kor 16, 10).

Iš tiesų, Dievas yra pirmasis žmonių išganymo autorius: Jis pirmasis jo panorėjo, pirmasis sudarė jam sąlygas, įsteigė priemones jam pasiekti, pirmasis jį atlieka Jėzuje Kristuje, mūsų Viešpatyje: Deus erat in Christo mundum reconcilians sibi [2] (2 Kor 5, 19).

Nors Dievas pašaukė žmones būti bendradarbiais žmonijos išganymo darbe, Jis vis tiek lieka pagrindinis veikėjas vykdant šį dievišką darbą: Posuit in nobis verbum reconciliationis; pro Christo ergo legatione fungimur tamquam Deo exhortante per nos [3] (ten pat, 19, 20).

Iš to išplaukia, kad kunigas iš tiesų yra pasiuntinys, reikalų patikėtinis, Dievo ministras ir, kaip sako šv. Paulius, Dievo žmogus, homo Dei (1 Tim 6, 11).

Todėl šv. Paulius daro išvadą, kad Dievo žmogus turi būti tobulas: Perfectus sit homo Dei ad omne opus bonum instructus[4] (2 Tim 3, 17).

Kitaip tariant, Dievo žmogus, savitu būdu tapęs žmogumi-Dievu, dėl dieviškųjų galių, kurias jis vykdo, turi pasižymėti visomis dorybėmis. Jis turi būti tobulas, kaip dangiškasis Tėvas yra tobulas (Mt 5, 48).

Taigi mes turime daug dirbti, kol galėsime pasakyti kaip šv. Paulius: Idoneos nos fecit ministros novi Testamenti[5] (2 Kor 3, 6).

Iš visų kunigui, sielų išganymo tarnui, ganytojui reikalingų dorybių šv. Grigalius Didysis ypač reikalauja dešimties: jis nuostabiai kalba apie jas savo „Pastoralinės regulos“ antrojoje dalyje. Tegul jis mums atleidžia, jei rašysime apie tas gražiąsias dorybes remdamiesi juo – jis jas turėjo, o mes neturime.

 

II SKYRIUS

 

Dievas yra šventas, Jis yra pats šventumas, todėl Jis reikalauja, kad ir Jo tarnai būtų šventi. Kunigo šventumo būdinga savybė yra skaistumas.

Vyskupas, šventindamas diakonus, jiems sako: Estote assumpti a carnalibus desideriis, a terrenis concupiscentiis, [quae militant adversus animam]; estote nitidi, mundi, puri, casti, sicut decet ministros Christi et dispensatores mysteriorum Dei[6] (Pontificale Romanum). Jeigu tokia pakylėtumo paslaptis turi pasirodyti diakone, ji turi tapti dar tobulesnė kunige. Dievo žmogus neturėtų būti kūno žmogus, nes Dievas yra gryna dvasia.

Jeigu kunigas apmąstytų save Dievo akyse, mūsų Viešpaties akivaizdoje, jis pamatytų, kad privalo Dievui, mūsų Viešpačiui, duoti tobuliausios skaistybės priesaiką. Jei jis pagalvotų apie save tikinčiųjų atžvilgiu, suprastų, kad turi būti visada skaistus, kad visada jiems būtų Dievo žmogus, pasiruošęs teikti sakramentus, pasiruošęs darbuotis gydydamas sielos žaizdas.

Kunigo skaistybė turi būti nepriekaištinga, kitaip jis liktų nutolęs nuo Dievo kasdieniame aukos šventime ir kasdienėje Komunijoje. Jis būtų nutolęs ir nuo tikinčiųjų, nes nebūtų jiems geras gydytojas, pats būdamas kaltas.

Kunigo tyrumas reikalauja iš jo rimto, tvarkingo, apmarinto gyvenimo, svetimo pasaulietiniam nedrausmingumui, maldos, vienumos, studijų gyvenimo.

Tik mokėdamas tokią kainą kunigas bus Dievo žmogus ir išsilaikys toje aukštumoje, toje kilnioje būklėje, kurios vyskupas jam linkėjo, teikdamas diakono šventimus. Būdamas joje, jis galės maldoje išgirsti Dievo balsą, galės lengvai ir lyg iš viršaus matyti žemėje gyvenančių sielų būklę. Jis galės darbuotis jas gydydamas ir pats neįsipainios į blogį.

Trumpai tariant, skaistumas yra tokia būtina kunigui dorybė, kad mes nei kiek nedvejodami teigiame: kunigo galia yra tiesiogiai proporcinga jo skaistumui.

Kad taip nuspręstume, galime viena vertus pažvelgti į šventuosius, kita vertus – į puolusį arba puolantį kunigą: šventieji yra galingi in opere et sermone[7], puolusieji arba puolantieji nebegali nieko: jie patys sau tampa liudijimu, kad negali nieko padaryti ir neturi teisės ką nors pasakyti.

 

III SKYRIUS

Exemplum esto fidelium[8], sakė šv. Paulius Timotiejui (1 Tim 4, 12). In omnibus te ipsum praebe exemplum[9], sakė jis Titui (Tit 2, 7).

Kunigo siela, sako šv. Jonas Auksaburnis, turi būti tyresnė už saulės spindulius (De Sacerdotio, lib. VI, cap. 2). Dar jis sako, kad kunigo ydos negali likti paslėptos – net jei būtų nežymios, jos labai greitai iškyla aikštėn: Neutiquam possunt sacerdotum vitia latere, sed etiam exigua cito conspicua sunt [10] (ten pat, lib. III, cap. 14).

Be gero pavyzdžio kunigas negali nei ką nors naudingo nuveikti, nei kalbėti sieloms. Jis turi daryti gera, kad būtų vertas sielų akivaizdoje būti Dievo žmogumi, jis privalo daryti gera, kad turėtų teisę mokyti kitus.

Šv. Grigalius Nazianzietis galvojo ne kitaip, kai sakė: „Prieš apvalant, reikia būti tyram, prieš mokant išminties, reikia ją įgyti, prieš apšviečiant, reikia tapti šviesuliu, prieš vedant sielas pas Dievą, reikia prie Jo pačiam prisiartinti ir prieš šventinant, reikia būti šventam“ (Oratio I. alias 2).

Kunigas niekada nesugebės mokyti dorybės, kurios jis neturi, nepaskatins praktikuoti gėrį, kurio pats nebus praktikavęs.

Pavyzdys yra pirmasis iš pamokslų, be jo visa pasaulio iškalba niekuo nepadės: Aes sonans, cymbalum tinniens [11].

Šv. Jeronimas įsivaizduoja atvejį, kai kunigas aplink save turi dorybingus tikinčiuosius, o pats toks nėra arba yra mažiau dorybingas už tuos, kurie iš jo turi mokytis dorybės. Juk galime patikėti tuo, ką šventasis galvoja apie tokią padėtį? Jis aiškiai sako, kad tai yra Bažnyčios destrukcija, griovimas, ir netgi smarkus griovimas: Vehementer enim Ecclesiam Dei destruit meliores esse laicos quam clericos [12].

Šio sprendimo pagrindą lengva užčiuopti. Tikintieji, nerasdami savo ganytojuje to, kas jiems būtina norint daryti pažangą dorybėje ir netgi joje išsilaikyti, pradės joje silpti, ir nuopuolis bus tuo greitesnis, kuo ganytojas bus mažiau pajėgus dorybes išlaikyti tame laipsnyje, kokį jos galėjo pasiekti.

Taigi pavyzdys yra būtinas, ir tuo tobulesnis pavyzdys, kuo tobulesnes sielas jis turi mokyti.

 

IV SKYRIUS

 

Kunigas turi mokėti santūriai laikytis tylos. Pagarba, kurią jis yra skolingas Dievui, mūsų Viešpačiui Švč. Sakramente ir sieloms, kurių ganytojas jis yra, paverčia jam šią santūrią tylą įstatymu, kurio jis privalo laikytis.

Vienas be reikalo pasakytas žodis gali sukompromituoti jo tarnystę ir netgi pakenkti Dievo žodžiui, kai jis jį skelbs.

Kunigas turėtų kalbėti tik tada, kai jis turi Dievo nurodymą tai daryti: tai įeina į tarno įpareigojimus, jis turi atverti burną tik tuomet, kai to nori jį siunčiantis valdovas.

Jeigu kunigas yra maldos žmogus, jam nebus sunku laikytis šio santūrumo ir tylos įstatymo. Supratę garbę kalbėtis su Dievu maldoje, su mūsų Viešpačiu šv. Aukoje, beveik neturime polinkio pulti šnekučiuotis su žmonėmis.

Plepus kunigas niekad nebus sielų laikomas Dievo žmogumi: ir čia sielos niekada neapsirinka.

 

V SKYRIUS

 

Šventoji Dvasia sako, kad yra laikas tylėti ir laikas kalbėti [Mok 3, 7]. Dievo žmogus turi mokėti skirti šiuos laikus, ir kai ateina laikas kalbėti, reikia, kad jis rūpintųsi sakyti tai, ko Dievas nori, tai, ko sielos turi teisę laukti iš Dievo pasiuntinio.

Šv. Petras, kadaise mokydamas visus krikščionis, sakė: Si quis loquitur, quasi sermones Dei[13] (1 Pt 4, 11). Bet jeigu jis būtų rašęs vien tik kunigams, be abejo, jis būtų sakęs: Si sacerdos loquitur, sermones Dei[14]. Jis būtų praleidęs žodį quasi.

Iš sakyklos kunigas turi kalbėti kaip pats Dievas, kitur – kaip Dievo žmogus.

Yra žinomas šv. Bernardo posakis apie juokingus žodžius: In ore saecularium nugae, nugae sunt; in ore sacerdotum, blasphemiae[15].

Kunigo kalba turi visada būti ori be dirbtinumo, maloni be trivialumo, švelni be pataikavimo, rimta be kietumo. Ji turi sieloms priminti mūsų Viešpaties mąstyseną, apie kurią buvo pasakyta: Nunquam sic locutus est homo, sicut hic homo[16] (Jn 7, 46).

 

VI SKYRIUS

 

Kunigas pasišvenčia Dievui ir artimui: Dievui – malda, artimui – švelnia ir užjaučiančia meile.

Mūsų Viešpats, kuris Evangelijoje mums davė tiek dieviško švelnumo nusidėjėliams pamokų, kuris mums papasakojo tokių jaudinančių palyginimų apie sūnų palaidūną, apie pražuvusią avį, moters svetimautojos istoriją, šis mūsų Viešpats yra švelnios sielų ganytojo meilės pavyzdys.

„Tegul ganytojas, – sako šv. Grigalius, – būna savo užuojauta artimas visiems tikintiesiems, tegu savo giliu gailestingumu patraukia prie savęs ir užsikrauna nešti visų negalias. Tegul ganytojas pasirodo toks, kad tikintieji nejaustų jokios gėdos atskleisti jam visa tai, ką jie turi slapčiausia, ir kai mažutėliai yra blaškomi daugybės pagundų, tegul jie randa prieglobstį prie ganytojo sielos, kaip prie motinos krūtinės (quasi ad matris sinum!)“ [17].

 

VII SKYRIUS

 

Taip, kaip užjaučianti meilė, tėviškas ir netgi motiniškas švelnumas turi priartinti ganytoją prie jo tikinčiųjų, taip uolumas maldoje turi jį laikyti prisirišusį prie Dievo.

Ganytojas yra Dievo žmogus, jei jis ką gali, tai tik per Jo malonę. Būtent iš Dievo jis privalo gauti sau nurodymų, iš Dievo turi maldauti malonių, reikalingų ir jam, ir jo kaimenei. Kaip jis išsivers, jei nebus pirmiausia maldos žmogus?

Šv. Paulius sako: „Mes esame Jėzaus Kristaus pasiuntiniai, pro Christo legatione fungimur“ (2 Kor 5, 20). Juk kiekvienas pasiuntinys turi gauti nurodymus iš to, kuris jį siunčia, kad darbuotųsi jo interesams. Tad kaip kunigas gali darbuotis tikinčiųjų tarpe Dievo interesams, jei jis negavo Dievo nurodymo? Ir kaip jis gaus Dievo nurodymą, jei ne maldoje?

Čia vėl ateina į galvą šv. Petro žodžiai, kuriuos mes taip dažnai primename: Nos vero orationi et ministerio Verbi instantes erimus [18] (Apd 6, 4). Iš jų matome, kad apaštalas į pirmą vietą iškelia maldą, kurioje jis randa Dievo šviesa, kad ją pamokslu perduotų tikintiesiems: Orationi et ministerio Verbi. Žodis, kuri nebuvo išmelstas, visada bus tik tuščias garsas; jis bus bejėgis, nevaisingas ir, užuot buvęs Dievo žodžiu, bus tik žmogaus žodis.

Taigi pirmiausia ir svarbiausia: reikia melstis.

 

VIII SKYRIUS

 

Kunigui Dievo malonės reikia dvigubai: jam reikia jos sau pačiam ir reikia jo kaimenei. Kadangi Dievas pagal labai išmintingą savo gailestingumo ir savo teisingumo įstatymą priešinasi išpuikėliams, o nuolankiesiems duoda malonę [1 Pt 5, 5], aišku, kad kunigas turi dvigubą poreikį, tai yra didesnį, negu jo tikintieji – poreikį būti iš tikrųjų nuolankus.

Jam reikia pažinti Dievo kelius, Jo būties paslaptis, jam reikia gauti malonę iš aukštybių ir ją priartinti prie sielų, kurių ganytojas jis yra. Kaip jis bus Dievui priimtinas tarpininkas, jei nebus nusižeminęs? Argi Dievas atsiskleis žmogui, kuris nori įeiti į Jo paslaptis vien tam, kad pasisavintų Jo garbę ir priskirtų ją sau pačiam? Ar Jis padarys savo malonės kanalu žmogų, kuris dėl savo puikybės tapo malonės priešu? Kaip jis galės vesti derybas su Dievu dėl nusikaltusių sielų sutaikymo, kai jis pats per puikybę tapo maištininku prieš Dievą?

Be nusižeminimo tarnystė neįmanoma. Dievas labai nori mums duoti savo malonę, bet Jis nenori, kad mes pasiimtume Jo garbę. Kai kunigas užsinori sau garbės, jis liaujasi būti malonės tarpininku. Deus superbis resistit et gratiam praestat humilibus [19] (Jok 4, 6).

 

IX SKYRIUS

 

Uolumas dėl teisumo yra ne kas kita, kaip tobulas atsidavimas Dievo interesams. Dievo interesai būtinai atitinka ir sielų interesus, nes Dievas nori sielų išganymo – tai ir yra Dievo interesas, nes čia Jo didžiausia garbė.

Žmonės dažnai kenkia Dievo interesams, todėl, pastatytas tarp Dievo ir žmonių, ganytojas neretai yra priverstas kovoti su žmonėmis dėl Dievo interesų.

Šioje kovoje yra ir sunkumų: jeigu ganytojas pasišvenčia Dievui, kurio žmogus jis yra, jis pasišvenčia taip pat ir sieloms, kurioms jis yra ganytojas, ir dargi atsakingas ganytojas. Jei jis mato Dievo interesus, taip sakant, tik viena akimi, jis galbūt dirbs netobulai, kenkdamas sieloms. Kita vertus, jei jis trokšta nepakenkti sieloms, jis gali pažeisti Dievo interesus.

Tai didžiulis sunkumas, dažnai kraštutinis: kyla pavojus iš dviejų pusių, ir ganytojas turi bijoti, viena vertus, kažkuo nusižengti Dievui, kita vertus, – kažko nepadaryti dėl sielų.

Kai padėtis tokia, uolumas nėra pakankamas patarėjas: būdamas vienas, jis gali viršyti saiką, gali netgi pakenkti gėriui, kurio siekia. Su uolumu reikia išmanymo, su išmanymu – nusižeminimo, sumanymų ir intencijos grynumo, visų tų dalykų, kurių ganytojas niekada neras, jeigu nebus pirmiausia maldos žmogus: Orationi... instantes erimus.

 

X SKYRIUS

 

Dalykų, kuriais ganytojas turi rūpintis, neišvengiamai yra labai daug: asmenys ir daiktai, kūnai ir sielos, dvasiniai tikinčiųjų interesai ir laikinieji Bažnyčios interesai – viskas vienu metu gula ant ganytojo pečių.

Visi įvykiai gali padaryti tam tikrą įtaką sielų interesams, todėl ganytojas būtinai turi šiek tiek rūpintis viskuo. Įvairaus amžiaus ir įvairaus luomo žmonės, visi gerieji ir visi likusieji turi būti nuolatinio jo rūpesčio objektas.

Ar čia nėra tam tikro pavojaus leistis įtraukiamam išorinių rūpesčių, rūpinimosi asmenimis ir daiktais?

Ar toji meilė, kurią ganytojas privalo jausti savo kaimenei, negali tapti priežastimi, pretekstu, proga jam leistis įtraukiamam į rūpinimąsi išoriniais dalykais, sveikata, laikina nauda, kokiais nors reikalais?

Ganytojas turi galvoti apie viską, atsižvelgti į viską, skleisti savo meilę visiems, ir vis dėlto tie dalykai negali visiškai jo užvaldyti. Virš to „visko“, kuris yra kaimenė, yra „viskas“, kuris yra Dievas – kunigas privalo atsiduoti Dievui labiau negu kitiems, ir jis galės iš tiesų būti naudingas visiems tik tada, jeigu jis visas bus Dievo.

Dieve ganytojas ras šviesą, saiką, tikrąjį uolumą, santūrumą – visas dorybes, su kuriomis jis ištvers išorinius tarnystės rūpesčius taip, kad būtų naudingas kaimenei ir nepakenktų sau pačiam, užsiimtų reikalais, nesileisdamas jų užvaldomas, būtų pasišventęs artimui, nesiliaudamas būti vienybėje su Dievu.

 

XI SKYRIUS

Avaro nihil est scelestius [20], sako Šventoji Dvasia (Sir 10, 9). Mes taip pat galime pasakyti, kad nėra nieko priešingesnio tarnystės dvasiai, kaip meilė pinigams.

Dievas nėra nei auksas, nei sidabras. Pinigų žmogus nemokės būti Dievo žmogumi.

Kunigas, jei tai įmanoma, neturėtų prisiliesti prie žemės, quia Angelus Domini exercituum est [21] (Mal 2, 7).

Būdamas dangiškasis skelbėjas, Dievo pasiuntinys, jis turi siekti tik dangaus, turi trokšti tik Dievo – tai yra palikimas, kurį jis pasirinko, tapdamas dvasininku: Dominus pars haereditatis meae [22] (Ps 16, 6).

Ganytojas, stropus Dievui ir sieloms, visai neturi rūpintis gėrimu ir valgiu: Nolite solliciti esse dicentes: Quid manducabimus aut quid bibemus [23] (Mt 6, 31). Ganytojui, kuris dėl šių dalykų tiesiog pasikliaus Dievo apvaizdos globa, nieko netrūks.

Tai labai aiškiai matome iš to, kas atsitiko apaštalams. Mūsų Viešpats buvo juos išsiuntęs pamokslauti, ir Jis juos išsiuntė tuščiomis, tačiau jiems nieko netrūko. Quando misi vos sine sacculo et pera et calceamentis, numquid aliquid defuit vobis? At illi dixerunt: Nihil! [24] (Lk 22, 35–36).

Ganytojas iš Dievo gaus savo kasdienės duonos ir turės jos ne tik sau, bet dar ir vargšams. Viena ranka gaus, kita duos, ir privalės tuo daugiau duoti, kuo labiau pasikliaus vien tik Dievu visuose dalykuose, kurių jam reikia. Tai liudija šv. Vincentas Paulietis, žmogus, davęs daugiausiai pasaulyje.

 

---

[1] Tai yra Dievo darbas, kad tikėtumėte.

[2] Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį.

[3] Jis patikėjo mums sutaikinimo žodį. Taigi Kristaus vietoje einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus.

[4] Kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui.

[5] Jis mus padarė tinkamus būti Naujosios Sandoros tarnais.

[6] Būkite laisvi nuo kūniškų troškimų, nuo žemiškų geidulių, [kurie kovoja prieš sielą]; būkite spindintys ir be dėmės, tyri ir skaistūs, kaip pridera Kristaus tarnams ir Dievo paslapčių dalintojams.

[7] Darbe ir kalboje.

[8] Būk pavyzdys tikintiesiems.

[9] Visuose dalykuose pats rodyk pavyzdį.

[10] Kunigų kaltės niekaip negali likti paslėptos; netgi mažos, jos greit patraukia žvilgsnį.

[11] Žvangantis varis ir skambantys cimbolai.

[12] Jei pasauliečiai geresni už dvasininkus – štai kas stipriai griauna Dievo Bažnyčią.

[13] Jei kas kalba, tekalba tarsi Dievo žodžius.

[14] Jei kunigas kalba, tekalba Dievo žodžius.

[15] Pasauliečių lūpose pokštai yra pokštai; kunigų lūpose tai piktžodžiavimai.

[16] Niekada žmogus nėra kalbėjęs taip, kaip šis žmogus.

[17] Regula pastoralis, II, 5 (vert. past.).

[18] O mes atsidėsime maldai ir žodžio tarnybai.

[19] Dievas priešinasi išpuikėliams, o nuolankiesiems teikia malonę.

[20] Nieko nėra niekšiškesnio už šykštuolį.

[21] Nes jis yra galybių Viešpaties angelas.

[22] Viešpats yra mano palikimo dalis.

[23] Nebūkite susirūpinę sakydami: „Ką valgysime arba ką gersime?“

[24] Kai išsiunčiau jus be piniginės, be krepšio ir be kurpių, ar jums ko nors trūko? Jie atsakė: Nieko!