I. Bažnyčios tarnystės prigimtis

 

Louis Emile‘is Ernestas ANDRE, būsimasis Tėvas EMANUELIS, gimė 1826 metais Burgundijos regiono kaime Bagneux-la-Fosse, kuris po Revoliucijos priskirtas Šampanės regiono Troyes vyskupijai. Ten jis baigė seminariją, ir vienas šio jaunuolio atsakymas išliko gerai žinomas toje vyskupijoje. Profesorius, aiškindamas vieną moralės klausimą, užbaigė taip: „Reikia išlaikyti išorinį padorumą“. Jaunuolis pašoko ir atkirto: „Atsiprašau! Reikia gelbėti sielas!“[1].

Po šventimų, nuo 1849 metų Kalėdų, jis buvo paskirtas Mesnil-Saint-Loup klebonu. Mirė 1903 metais, niekada nepakeitęs tarnybos vietos. Šioje parapijoje jis atliko didžiulį darbą, kuris yra mūsų publikuojamo Traktato praktinis pritaikymas ir pavyzdys visam pasauliui. Kai pasakėme vienų rekolekcijų pamokslininkui, kad per penkiasdešimt metų parapija labai sumenko, jis sušuko: „Aš esu matęs šimtus parapijų: visos kaip Mesnil!“

Tėvas Emanuelis čia įkūrė du vienuolynus, šiandien sunykusius, kurie išsiskyrė tuo, kad savo veiklą pradėjo nuo kontempliatyvių pašaukimų ugdymo savo parapijiečių tarpe. O šis kaimelis teturėjo 350 gyventojų.

Veikalėlis, kurį mes pakartotinai leidžiame, buvo parašytas apie 1863 metus mažai kunigų brolijai, kuri spontaniškai susibūrė apie Tėvą, ir pirmą kartą publikuotas tik po jo mirties. Ir štai kodėl. Tėvas MARECHAUX, jo didis mokinys, jo varžovas šventume, pasakoja:

„Tėvui dar esant gyvam, mes manėme galintys perduoti jo „Traktatą apie tarnystę“ vienam jaunam kunigui, kuris nepriklausė Brolijai. Tėvas mus smarkiai išbarė ir pasakė mums šiuos neužmirštamus žodžius: „Į šį traktatą aš įdėjau savo sielą ir neleisiu, kad mano siela būtų atiduota be mano sutikimo““.

Pagaliau tėvas MARECHAUX išleido veikalėlį 1913 metais, kadangi šiuo kūriniu žavėjosi visi, su kuriais jam teko konsultuotis.

Kad padėtume suprasti, koks žmogus buvo Tėvas EMANUELIS, turime pridurti, kaip tėvas MARECHAUX man papasakojo apie šį atsitikimą. Cituodamas Tėvo žodžius, jis perimdavo jo balso toną ir netgi parausdavo. Aš pažinojau ir kitų Tėvo EMANUELIO amžininkų. Praėjus penkiasdešimčiai ar šešiasdešimčiai metų ir daugiau, kartojant kokius nors jiems pasakytus žodžius („aš buvau garbėtroška, kai buvau jauna...“, „jis man pasakė...“), aš ir vėl pastebėdavau tą balso toną ir staigų paraudimą...

Per jo žodžius ėjo Dievo galybė.

 

 

Kunigo tarnystės vykdymas, tai yra tarnavimas Bažnyčiai, yra nuostabus Dievo gerumo darbas. Kad tinkamai jį aprašytum, turi giliai tikėti – tik taip imi žiūrėti paties Dievo akimis ir gali papasakoti apie didelę Dievo meilę, apie nuostabų Jo išradingumą vedant žmones į amžinąjį išganymą.

Nors gerai žinome, kad mums labai trūksta to tikėjimo ir meilės, vis dėlto išdrįsome imtis šios kilnios temos. Darome tai prašydami Dievą atleidimo dėl to drąsumo, kurio skatinami rašome apie tokius tobulus dalykus, nors žinome savo netobulumą.

Tad jeigu Dievas mums atleis ir suteiks savo dieviškosios Dvasios pagalbą, mes parašysime šį traktatą apie Bažnyčios tarnystę, susidedantį iš keturių knygų.

Pirmoji bus skirta pačiai tarnystės prigimčiai; antroji atskleis, kaip tarnystė gali būti iškreipta; trečioji aprašys sritis, kuriose ši tarnystė turi būti vykdoma; galiausiai ketvirtoji nurodys jai vykdyti būtinas dorybes.

 

PIRMOJI KNYGA

I skyrius

 

Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė jam savo viengimį Sūnų. Siųsdamas į pasaulį savo dieviškąjį Sūnų, Dievas pavedė Jam didžią tarnystę, kurią Jis turėjo atlikti puolusiai žmonijai.

Dievo Sūnus, būdamas mūsų Atpirkėju, turėjo įvykdyti savo Tėvo teisingumą, pelnyti mums visas malones, reikalingas išganymui, ir pagaliau įkurti instituciją, kuri, be perstojo semdama iš Jo nuopelnų lobyno, perduotų visiems išrinktiesiems malones, vedančias juos į amžinąjį gyvenimą.

Mūsų Viešpats visiškai atliko pareigas, kurias Jo Tėvas buvo pavedęs, ir savo mirties išvakarėse galėjo visiškai teisingai pasakyti: Opus consummavi quod dedisti mihi ut faciam[2] (Jn 17, 4).

Dar aiškiau Jis tai pasakė nuo kryžiaus akimirką prieš mirtį: Consummatum est[3] (ten pat, 19, 30).

Mūsų Viešpats ugdė savo apaštalus tarnystei. Jis jiems perdavė visą tiesą, visa jiems apreiškė, į jų rankas atidavė sakramentus.

Vis dėlto, prieš pasiųsdamas juos vykdyti tarnystės, Jis jiems davė dar ir Šventąją Dvasią.

Darbas, kurį jie turėjo tęsti, buvo dieviškas, todėl galėjo būti tinkamai tęsiamas tik pačios Dievo Dvasios. Žmogiškos dvasios tokiam triūsui neužtektų: Dievo Dvasia nebuvo kažkas per daug tokiam darbui, todėl Dievo Dvasia jiems buvo duota.

 

II SKYRIUS

 

Po to, kai mūsų Viešpats įkūrė ir pats vykdė šventąją tarnystę, Jis patikėjo ją savo apaštalams kaip savojo darbo tęsėjams.

Todėl Jis davė jiems galią teikti šventimus bei jurisdikcijos galią, ir tuo pat metu – dorybes, reikalingas geram šių baisingų galių naudojimui. Tai yra onus angelicis humeris formidandum [4], sako Tridento Susirinkimas.

Skirdamas apaštalus, mūsų Viešpats padarė juos tobulais tarnais: Idoneos nos fecit ministros novi Testamenti[5] (2 Kor 3, 6), nes Jam buvo vienodai lengva ir duoti jiems dorybes, ir suteikti įgaliojimus. Nors apaštalai lengvai perduodavo galias – tam jie turėjo sakramentus, – bet negalėjo suteikti dorybių[6]. Tai mums paaiškina, kodėl ši tarnystė gali nusilpti, ir gerai nurodo apaštalų įpėdinių silpnumo priežastį.

Bet neužbėkime įvykiams už akių, pažiūrėkime, kas buvo tarnystė apaštalų rankose.

Šventasis Petras mums tai pasako vienu žodžiu: Nos vero orationi et ministerio Verbi instantes erimus [7] (Apd 6, 4).

Anot šv. Petro, tarnystė pirmiausia yra malda, po to – pamokslavimas. Tik po to, kaip antraeilis dalykas, seka sakramentų administravimas, taip sakant, materialinė dalis, kurią apaštalai labai dažnai palikdavo kitiems, pvz., diakonams – krikštą, kunigams – krikštą ir kitus sakramentus.

Nors šventasis Paulius atvertė daug korintiečių, bet šiame Korinto mieste jis pakrikštijo tik labai nedaug žmonių – didžioji dalis tikinčiųjų buvo pakrikštyti Apolo ir Kefo. Paulius aiškiai pasakė, kad Viešpats jį siuntė ne krikštyti, bet skelbti Evangeliją: Non enim misit me Christus baptizare sed evangelizare [8] (1 Kor 1, 17).

Tai nepaprastai svarbu, nes šiandieninis supratimas yra visiškai priešingas apaštalų požiūriui: vyskupai ir kunigai mielai tiki, kad įvykdo savo tarnystę, jei administruoja sakramentus. Tačiau jie įvykdo tik materialinę dalį, o esmė ne čia.

 

III SKYRIUS

 

Tarnystėje, kaip ir Bažnyčioje, reikia skirti kūną ir sielą, taip pat kaip sudėtinėse būtyse[9] skiriama materija ir forma.

Tarnystės kūnas – tai išorinė, ritualinė dalis: sakramentų administravimas.

Tarnystės siela – tai, žinoma, malda, vidinė vienybė su mūsų Viešpačiu, vienybė, kuri mus įgalina semtis iš Dievo vidinės dvasios, ir tik ji gali padaryti išorinius darbus vaisingus.

Pamokslavimas priklauso iš dalies tarnystės kūnui, iš dalies sielai: jeigu jis suprantamas kaip išorinė funkcija, tuomet priklauso tarnystės kūnui, bet jei suvokiama, kad jis privalo semtis įkvėpimo, gyvybės ir gyvybingumo maldoje, iš čia imti drąsą ir veiksmingumą, tuomet jis yra tarnystės sielos dalis.

Ir tai mums parodo aukščiau cituotų šv. Petro žodžių gelmę: Nos vero orationi et ministerio Verbi instantes erimus.

 

IV SKYRIUS

 

Taigi, pagal mūsų Viešpatį ir apaštalus, tarnystė visų pirma apima šias tris funkcijas: maldą, pamokslavimą ir sakramentų administravimą. Reikia pastebėti, kad šv. Petras iškėlė į pirmąją vietą maldą, po to seka pamokslavimas ir pagaliau, kaip iš to išplaukiantis, – sakramentų administravimas.

Tai yra teisinga šių šventų funkcijų tvarka.

Iš pradžių reikia pasiekti bendrystę su Dievu, ir čia yra svarbiausias momentas. Reikia nutverti Jo malonę, padaryti ją sau artima, kaip sako šv. Grigalius, paskui ją priartinti ir prie sielų, kurioms turi būti vykdoma tarnystė.

Pasimeldus reikia pamokslauti, reikia mokyti. Toks pamokslavimas, kurio jėga kyla iš prieš jį buvusios maldos, skatina sielas trokšti, prašyti sakramentų, o paskui juos priimti.

Tai sielų išganymo darbo ekonomija. Mūsų Viešpats nori, kad būtent tokia tvarka būtų vykdomos šios šventosios funkcijos.

Ar šiandien suvokiama ši tarnystės tvarka, kurios reikia laikytis, norint ją gerai įvykdyti? Mes tuo labai abejojame. Jei neklystame, mums atrodo, kad šiandien pats svarbiausias užsiėmimas – sakramentų administravimas, po to – pamokslavimas, o malda laikoma asmenine kunigo veikla, bet ne pačia svarbiausia tarnystės dalimi. Taip apverčiama paties Dievo nustatyta tvarka.

 

V SKYRIUS

 

Mūsų Viešpats mus moko, kad reikia visada melstis: Oportet semper orare [10] (Lk 18, 1).

Raidiškas šio paliepimo vykdymas mums būtų neįmanomas – štai kodėl Bažnyčios Tėvai jį aiškino taip: reikia melstis pakankamai dažnai, kad siela būtų nuolat veikiama ir saugoma prieš tai buvusios maldos[11].

Šiuo tikslu Šventoji Dvasia įkvėpė Bažnyčią nustatyti maldų valandas, ir į tuos, kurie nuolat meldžiasi nustatytu laiku, o dar geriau – kanoninėmis valandomis, buvo žiūrima kaip į visada besimeldžiančius. Semper orat qui statuta tempora non prætermittit orandi [12] (Beda Garbingasis).

Šios valandos yra gerai žinomos.

Apaštalai mums davė maldos šiomis kanoninėmis valandomis pavyzdį:

Media nocte Paulus et Silas orantes laudabant Deum et audiebant eos qui in custodia erant [13] (Apd 16, 25). Tai buvo malda balsu, nes ją girdėjo žmonės, buvę kalėjime su apaštalais.

Sekminių dieną gimstanti Bažnyčia buvo susirinkusi Tercijos maldai, ir jos metu nužengė Šventoji Dvasia: Erant omnes pariter in eodem loco... hora diei tertia [14] (Apd 2, 1–15).

Šv. Petras užlipa pasimelsti į aukštutinį kambarį – tai buvo Sekstos valandą: Ascendit... ut oraret circa horam sextam [15] (ten pat, 10, 9).

Šv. Petras ir šv. Jonas užkopia į šventyklą pasimelsti Nonos valandą: Petrus autem et Joannes ascendebant in templum ad horam orationis nonam [16] (ten pat, 3, 1). Ši vieta nepaprastai svarbi: apaštalai turėjo savo nustatytas maldos valandas, horam orationis. Nona buvo viena iš šių valandų.

Šimtininkas Kornelijus, netgi prieš tapdamas krikščioniu, melsdavosi Nonos valandą, ir būtent tada jį aplankė angelas, kuris jį nukreipė pas šv. Petrą: Orans eram in domo mea hora nona [17] (ten pat, 10, 30).

Bažnyčios tradicija šiuo, tokiu svarbiu maldos kanoninėmis valandomis klausimu yra nepajudinama. Šventųjų pavyzdžiai visais amžiais tokie patys: mes matome, kad visi jie visuomet laiko maldą kanoninėmis valandomis savo pirmąja pareiga. Šv. Petras yra pasakęs: Non est æquum nos derelinquere Verbum Dei et ministrare mensis [18] (Apd 6, 2). Jeigu jis nenori paaukoti pamokslavimo dėl išorinės artimo meilės tarnybos, tuo labiau nesutinka paaukoti maldos, kurią stato pirmiau pamokslavimo ir visų kitų dalykų, kaip tai liudija šiais jau cituotais žodžiais: Nos vero orationi et ministerio Verbi instantes erimus [19] (ten pat, 6, 4).

 

VI SKYRIUS

 

Dievo žodžio skelbimas nėra vien žmogiškas darbas. Koks didelis bebūtų mokytumas, kokia galinga iškalba, jie vis tiek nėra Dievo žodžio skelbimas.

Mokslas gali būti naudingas, iškalba reikalinga, bet Dievo žodžio skelbime yra kažkas daugiau negu mokslas ir geriau negu iškalba.

Atkreipkime dėmesį į šį posakį: Dievo žodis. Norint skelbti šį žodį, reikia jį gauti, ir jei tiesa yra tai, kad jis gaunamas iš Bažnyčios, tuomet ne mažiau tiesa, kad jis tampa gyvenimo žodžiu Dievo Dvasios dėka. Ši Dvasia visiems įliejama maldoje.

Taigi žodis, kurį mes turime skelbti, privalo ateiti iš Dievo, dar daugiau: jį turi skelbti Dievo Dvasia. Apaštalai pirmą kartą pamokslavo tik per Sekmines: Repleti sunt Spiritu Sancto et cœperunt loqui [20] (Apd 2, 4).

Taigi yra begalinis skirtumas tarp mūsų perduodamo mokymo ir šiaip žmogiškų mokymų. Žmonės skelbia žmogaus žodį, mes – Dievo žodį. Žmonės kalba savo dvasia, mes turime Dievo Dvasią. Žmonės stengiasi savo klausytojams įdiegti žinojimą, o mes – tikėjimą. Koks didelis skirtumas!

Tačiau, lygiai kaip norint perduoti žinojimą, reikia tą žinojimą turėti, taip ir norint sielose sužadinti tikėjimą, reikia pačiam būti tikėjimo persmelktam. Žodis, kurį mes skelbiame, turi pats būti tikėjimo žodis, verbum fidei, kaip sako šv. Paulius (Rom 10, 8) – fides ex auditu [21] (Rom 10, 17).

Taigi, mes nesame religijos profesoriai. Mes esame Dievo tarpininkai tam, kad į sielas prasiskverbtų tikėjimas: Tanquam Deo exhortante per nos [22], vėl sako šv. Paulius (2 Kor 5, 20).

Tad mums reikia ne tik maldoje prašyti Dievo, kad mūsų žodis tikrai būtų Jo žodis, ne tiktai būti pripildytiems Dievo Dvasios, kad galėtume skelbti šį dieviškąjį žodį. Kadangi gerai žinome, kad vykdydami šią baisingą funkciją, mes atliekame vien dievišką darbą, mes turime būti nusižeminę, maldingi, pilni maldos dvasios, atsižadėję pačių savęs ir tam tikru laipsniu viso savo žmogiškumo, kad mūsų darbas būtų iš tiesų Dievo darbas ir kad jis mūsų klausytojuose tikrai sužadintų tikėjimą. Hoc est opus Dei ut credatis [23] (Jn 6, 29).

 

VII SKYRIUS

 

Pasimeldęs ir pasakęs pamokslą, Dievo žmogus, homo Dei (1 Tim 6, 11), matydamas savo klausytojų sielose gimstantį tikėjimą, iš kurio kyla nuteisinimui reikalingi darbai, suteikia ir sakramentus.

Sakramentai, kurie duoda tiek malonių, nesuteikia jiems priimti reikalingo pasiruošimo. Tai esminis punktas krikščioniškoje doktrinoje: iš jo matyti, kaip klysta manantys, kad viskas atlikta jau priėmus sakramentus.

Sakramentai yra neregimų malonių regimi ženklai. Kunigas, teikiantis sakramentus, nors ir turi atidžiai atlikti išorines apeigas, privalo savo viduje prašyti vidinės malonės. Jis privalo veikti išvien su Dievu, kuris duoda malonę[24], su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi, kuris ją pelnė[25], ir su siela, kuri ją priima[26].

Religijoje nėra nieko, kas būtų grynai išoriška. Dievas yra Dvasia, ir visa, kas iš Jo ateina, kaip ir visa, kas eina pas Jį, turi būti dvasia.

Mes esame kūnas ir siela; mūsų Viešpats yra Dievas ir žmogus; sakramentai turi materiją ir formą – šie dalykai harmoningai dera vienas su kitu. Jeigu tiktai pamiršime ar praleisime ką nors iš tų dalykų, kurie pagal Dievo valią turi būti išsaugoti mūsų religijoje, ši harmonija sugrius.

Žmogus, kuris užmirštų savo sielą ir matytų tik kūną; žmogus, kuris mūsų Viešpatyje matytų tik žmogystę ir lyg sektų senovės antropomorfistais; kunigas, kuris sakramentuose matytų tik išorinę apeigą – visi jie prasilenktų su Tiesa. Tačiau tik Tiesa gali išganyti: Veritas liberabit vos [27] (Jn 8, 32).

 

VIII SKYRIUS

 

Nors tarnystėje yra įvairios išorinės funkcijos, vis dėlto tiesa, kad savo visuma tarnystė yra vidinis dalykas.

Iš tiesų, prašyti malonės, prisidėti prie jos įtvirtinimo sielose, ją ten išsaugoti ir padėti jai augti – ar tai nėra esminis tarnystės momentas ir, tiesą sakant, visa jos esmė? Kas galėtų nesutikti, kad visi šie dalykai yra vidiniai?

Kadangi taip yra – kas galėtų tuo abejoti? – mes vis aiškiau matome, kokie reikšmingi yra šv. Petro žodžiai, kai jis sako: Nos vero orationi et ministerio Verbi instantes erimus [28] (Apd 6, 4). Į pirmą vietą jis iškelia maldą, kadangi tarnystė, kuri paveikia žmones, gali būti veiksminga tik tiek, kiek tarnaujantysis per maldą yra bendrystėje su Dievu.

Vien tik Dievas duoda negavęs, nes, būdamas Dievas, Jis turi savyje visus turtus. Mes, kurie nesame Dievas, galime duoti tik gavę. Jei kalbame apie sielų pašventinimo priemones – iš ko mes jas galėtume gauti, jei ne iš Dievo? Ir kaip mums Dievas jas duos, kartu su visu jų veiksmingumu, jei mes Jam nesimelsime, jei nesimelsime nuolankiai, pasitikėdami ir ištvermingai?

Kaip šiuo požiūriu verti nuostabos mūsų senovės misionieriai, tėvai benediktinai! Jie atvykdavo į stabmeldžių kraštą; ieškodavo nuošalios vietos, neprieinamos vietovės; ten jie atsidėdavo maldai, kovodavo su demonais, laukiniais žvėrimis, pasistatydavo medinę trobelę, giedodami psalmes dienos ir nakties kanoninėmis valandomis... Nos vero orationi instantes erimus.

Taip jiems besimeldžiant, dažnai metų metus, valstiečiai ar piemenys ateidavo su jais pasimatyti, klausdavo jų, kas jie yra, ką veikia. Nuo čia iki pirmųjų katekizmo pamokų buvo tik vienas žingsnis. Bėgant laikui, atsirasdavo ir katechumenų... Orationi et ministerio Verbi instantes erimus.

Taip iškilo krikščionybė – galėdavo prasidėti persekiojimas, bet jis būdavo nugalimas, ir sielose įsišaknydavo triumfuojantis tikėjimas.

Visas šis gėris kilo iš vidinio principo: maldos, vienybės su Dievu. Šioje vienybėje, šiame nenutrūkstamame bendravime su Dievu šventieji gaudavo sieloms šviesos, atsivertimo malonę, ir taip Dievas palaimindavo jų tarnystę.

 

---

[1] Originale žodžių žaismas: sauver les apparences – sauver les âmes (vert. past.).

[2] Atlikau darbą, kurį buvai man davęs nuveikti.

[3] Atlikta.

[4] Našta, baisi net angelų pečiams.

[5] Jis padarė mus tinkamus būti Naujosios Sandoros tarnais.

[6] Tačiau apaštalai reikalavo dorybių iš tų, kuriuos šventindavo (2 Tim 2, 2). Žr. Apd 6, 3.

[7] O mes atsidėsime maldai ir žodžio tarnybai.

[8] Kristus nesiuntė manęs krikštyti, bet Evangelijos skelbti.

[9] Lot. compositum (vert. past.).

[10] Reikia visuomet melstis.

[11] Štai čia ir yra maldos pagrindas: Divinum auxilium maneat semper nobiscum – Tegu Dievo pagalba visuomet pasilieka su mumis. Mes taip sakome visų kanoninių valandų pabaigoje, trokšdami ir prašydami Dievo, kad užbaigę kanoninę maldą, visada turėtume Dievo pagalbą, Jo malonės paramą tol, kol nauja malda mus dar ypatingiau paves malonės, skatinančios melstis, veikimui.

[12] Visuomet meldžiasi tas, kuris nepraleidžia nustatyto maldos laiko.

[13] Vidury nakties Paulius ir Silas melsdamiesi garbino Dievą, ir jų klausėsi tie, kurie buvo kalėjime.

[14] Visi buvo drauge vienoje vietoje... trečią dienos valandą.

[15] Užlipo... pasimelsti apie šeštą valandą.

[16] O Petras ir Jonas užkopė į šventyklą devintąją maldos valandą.

[17] Meldžiausi savo namuose devintą valandą.

[18] Nedera mums apleisti Dievo žodį ir tarnauti prie stalų.

[19] O mes atsidėsime maldai ir žodžio tarnybai.

[20] Jie tapo pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti.

[21] Tikėjimas yra iš klausymo.

[22] Tikėjimas yra iš klausymo.

[23] Tai yra Dievo darbas, kad tikėtumėte. Čia Tėvas Emanuelis, norėdamas papildyti savo mintį, sugrąžina prie šio šv. Pauliaus teksto (2 Kor 4, 13): Habentes autem eumdem spiritum fidei, sicut scriptum est: „Credidi propter quod locutus sum“, et nos credimus propter quod et loquimur (Mes turime tą pačią tikėjimo dvasią, apie kurią parašyta: „Aš įtikėjau, todėl prakalbėjau“. Taigi mes tikime ir todėl kalbame). Tačiau Tėvas įspėja, kad, anot kitų tekstų (2 Tes 3, 12; Apd 13, 48), mums ne visuomet pavyksta sužadinti tikėjimo visose sielose.

[24] Garbinti meilę Dievo, kuris iš nepelnyto gailestingumo panorėjo Adomo vaikų išganymo.

[25] Garbinti meilę Dievo Sūnaus, kuris tapo auka už mus.

[26] Matyti sielos vidinę būklę Dievo akimis ir trokšti jai malonės.

[27] Tiesa padarys jus laisvus.

[28] O mes atsidėsime maldai ir žodžio tarnybai.