III. Tarnystės veikimo sritis

I SKYRIUS

 

Bažnytinė, kaip ir civilinė valdžia, taip pat iš jos kylanti visa šventosios tarnystės ekonomija neturi kito pagrindo, kaip tik pirmąjį nuopuolį.

Jei Adomas nebūtų puolęs, Dievui ištikima žmonija būtų gyvenusi tokioje palaimoje, kad už ją aukštesnė būtų buvusi vien amžinojo gyvenimo palaima.

Dievui paklusnus žmogus būtų tiesiogiai iš Jo sėmęsis malonės gyvenimą. Jam nebūtų reikėję vadovo, kad rastų Dievą, ir su šventa bei dieviška malone jis būtų galėjęs eiti pas Jį nesuklupdamas ir nenusilpdamas.

Bet žmonija to neteko, nuodėmė atėjo į pasaulį ir stulbinančiai pakeitė jame visas mūsų gyvenimo sąlygas.

Kad mus apgintų nuo piktadarių, Dievas panorėjo, kad visuomenėje būtų karalių valdžia. Kad mus vėl nuvestų į gėrį ir į amžinąjį gyvenimą, Dievas norėjo, kad būtų bažnytinė valdžia, Bažnyčios tarnystė. Dievas nori, kad Jo malonės ateitų žmonėms per priemones, atitinkančias puolusių žmonių poreikius.

Pamiršęs savo pareigas Dievui, Adomas nusprendė paklusti Ievai, kaip ir Ieva nusprendė paklusti šėtonui. Todėl Dievas, norėdamas, kad vaistas atitiktų kaltės prigimtį, savo ruožtu nusprendė, jog žmogus turės paklusti žmogui, paklusti sakramentams, paklusti duonos trupiniui, vandens lašui.

Taigi Dievas pažemino savo išpuikusį kūrinį: mūsų tarnystė turi savo buvimo pagrindą čia. Kad būtume žmonių išganymo tarnai, mes esame žmonių pažeminimo tarnai.

Kaip šis suvokimas mus pažemina, jei aiškiai pamatome ir nuopuolio rimtumą, ir tikrąją mūsų teikiamų vaistų prigimtį, ir galiausiai tikrąjį mūsų tarnystės pobūdį!

Ak, mes neturime pagrindo didžiuotis valdžia, kurią mums davė Dievas, nes ši valdžia mums visada yra žmonijos nuopuolio, mūsų nuopuolio joje ir su ja iškalbingas įrodymas, nenuginčijamas liudijimas. Būdami tokie, kokie esame – puolę, mes turime dvigubą įpareigojimą: ir patys pakilti, ir darbuotis tam, kad pakeltume kitus.

Pirmasis iš šių įpareigojimų pranoksta žmogaus jėgas – ką tuomet sakysime ir ką gi darysime, kai turėsime atsakyti ir už antrojo įpareigojimo vykdymą?

Mes esame nupuolę, ir štai čia, žmonijos dabartinėje būklėje, yra Bažnyčios tarnystės pagrindas.

 

II SKYRIUS

 

Dabartinis blogis – tai tiesiog gimtoji nuodėmė ir jos pasekmės.

Kad ir kaip jis būtų vadinamas, dabartinis blogis nėra ir negali būti kas nors kita.

Nuodėmė atėjo į pasaulį per Adomą, Adomo nuodėmė tapo visos žmonių giminės nuodėme: ir štai iš šio vienintelio, bet labai gausaus, pernelyg gausaus šaltinio teka visos sielų bėdos.

Gimtoji nuodėmė, netgi ten, kur ji panaikinta krikštu, po savęs paliko trejopą geismą: puikybę, godumą ir gašlumą.

Didžiausia mūsų bėda yra ta, kad tie nelaimingi geismai vėl beveik visur įsigalėjo tarp pakrikštytųjų. Geismai juose karaliauja taip galingai, kad Krikštas, Sutvirtinimas ir Komunija šiandien atrodo praradę bet kokį poveikį sieloms.

Daugybė krikščionių, deja, atrodo pakrikštyti tik tam, kad taptų apostatais. Daugybė jų atrodo sutvirtinti greičiau tam, kad atsižadėtų Šventosios Dvasios, negu tam, kad Ją gautų. Ar nėra tarp jų tokių, kurie dalyvauja Eucharistijoje tik tam, kad iš tiesų mindžiotų Dievo Sūnų?

Todėl vaistai, turėję išgelbėti, virsta nuodais, teikiančiais mirtį: sakramentai, kurie yra malonės kanalai, pernelyg dažnai tampa nuodėmės antspaudais.

Daugelyje vietų įprasta sielų būklė yra apostazė, atkritimas, bet dažniausiai atkritimas iš kvailumo, nei iš apgalvojimo. Žmonės gyvena nepaisydami Dievo, mūsų Viešpaties, Šventosios Dvasios, nepaisydami viso to, kas antgamtiška.

Ir vis dėlto žmogus yra krikštytas. Koks įžeidimas dieviškajai malonei, koks įžeidimas Šventajai Dvasiai, koks nedėkingumas Dievui, garbingajam Išganytojo asmeniui, Šventajai Dvasiai!

 

III SKYRIUS

 

Blogio šaltinis, kaip sakėme, yra gimtoji nuodėmė. Bet šis šaltinis yra labai slaptas, ir dėl paslapties, kuri jį gaubia, jam tik dar lengviau lieti savo nuodus.

Žmonės menkai pažįsta gimtąją nuodėmę ir dažnai ją blogai supranta.

Ji nubloškė sielas į nežinojimą, todėl atrodo, kad ji ypač trokšta paslėpti savo piktumą.

Iš esmės ji susideda iš dviejų dalykų: pirmykščio teisumo praradimo ir prigimties sugedimo. Tačiau šiandien, nors pripažįstamas pirmykščio teisumo praradimas, labai nenorima pripažinti, kad buvo sugadinta ir prigimtis.

Toks apkarpytas gimtosios nuodėmės pažinimas palieka laisvą erdvę daugybei klaidų ir, bet kuriuo atveju, jis visai bejėgis ką nors išgelbėti, pagal gerai žinomą taisyklę: Bonum ex integra causa: malum ex quocumque defectu [1].

Dėl to, kad nebežinoma, kad nebenorima pripažinti prigimties sugedimo dėl gimtosios nuodėmės, išplaukia pačios pražūtingiausios pasekmės.

Prigimtis pradeda didžiuotis pati savimi, nepaisant tokių iškilmingų apaštalo žodžių: Quid habes quod non accepisti? Si autem accepisti, quid gloriaris quasi non acceperis? [2] (1 Kor 4, 7).

Būdama akla savo turimam blogiui, prigimtis yra linkusi piktnaudžiauti savo turimu gėriu. Ji juo piktnaudžiauja, pasidarydama iš jo ginklą prieš Dievą, ir taip pati sau pridaro naujų žaizdų.

Ji turi protą, laisvę bei jausmus ir piktnaudžiauja jais visais. Jos įžūlus maištas prieš Dievą ją įtvirtino natūralizme. Neišvengiama to pasekmė: jos protas įklimpo į racionalizmą, jos laisvė – į liberalizmą, o jos jausmai – į sensualizmą.

Po visų šių baisių pasiekimų blogio srityje prigimtis, dar nepatenkinta, atsisuko prieš patį Išganytoją. Ji paneigė Jo dievystę, paneigė ir Jo žmogystę. Ji paneigė Jo malonę, paneigė Jo Bažnyčią, paneigė viską. Galiausiai tarė sau, kaip kadaise Babilonas: Ego sum, et non est præter me amplius [3] (Iz 47, 8).

Blogis nebuvo vienodai didelis visose sielose, tačiau netgi tikinčiuosiuose tiesos suvokimas labai sumažėjo. Jų tarpe randame sušvelnintą natūralizmą, kuris per daug nesistengia būti paskelbtas dogma, bet visiškai pasitenkina, jei yra laikomas praktine doktrina. Randame sušvelnintą racionalizmą, kuris nesmerkia tikėjimo, bet dažnai sau pasilieka teisę jį teisti. Taip pat yra katalikiškas liberalizmas, ir nors dar niekas neišdrįso tarti žodžių „katalikiškas sensualizmas“, vis tiek reikia pripažinti, kad juslingumas įsiskverbė į daugelio katalikų sielas. Juslinis gyvenimas jose nuslopino net žinojimą, kad egzistuoja krikščioniškas apsimarinimas, be kurio, kaip liudija apaštalas, nėra gyvenimo Dievo akivaizdoje: Si secundum carnem vixeritis, moriemini; si autem spiritu facta carnis mortificaveritis, vivetis [4] (Rom 8, 13).

Čia reikia atkreipti dėmesį į pagrindinį punktą, kuriame racionalizmas nepaprastai iškraipė net geras idėjas. Jeigu pastudijuotume autorius, kurie samprotavo apie malonę iki XV ar XVI amžiaus, ir palygintume juos su šių laikų autoriais, pastebėtume didžiulį skirtumą. Seniau būdavo pripažįstama gydanti Atpirkėjo malonė visoje jos galybėje, pripažįstamas jos nepelnytumas, jos veiksmingumas. Šiandien malonės veiksmingumas dažniausiai priskiriamas kūrinio valiai, nors seniau į jį buvo žiūrima kaip į pačios malonės dovaną. Mes iš tiesų teigiame, kad mūsų dienų žmonės, netgi krikščionys, nepajėgūs perskaityti šv. Bernardo traktato De gratia et libero arbitrio [5], nebūdami jo sugluminti ar net papiktinti. Argi kun. Rohrbacheris nerašė, kad šv. Bernardas nemokėjo skirti prigimties ir malonės? Jūs, XIX a. pigmėjai, jūs tai parašėte apie šv. Bernardą, jūs taip rašote netgi apie šv. Augustiną!

Šių laikų žmogeliai nebesuvokia malonės taip, kaip senovės žmonės, todėl jie netiki, kad reikia melstis prašant malonės, norint ją gauti ir išlaikyti. Kas šiandien yra malda? Kur yra sielos, kurios meldžiasi? Ar netiesa, kad dauguma krikščionių, kurie dar meldžiasi, apriboja maldą formulių kartojimu? Kaip jie toli nuo mūsų Viešpaties ir Jo apaštalų krikščionybės, kuri yra dvasia ir gyvenimas!

 

IV SKYRIUS

 

Mūsų Viešpats yra vienintelis žmonių Išganytojas, tad be Jo neįmanoma rasti vaisto nuo ligos, kuria mes sergame: Non est in alio aliquo salus, nec enim aliud nomen est sub cœlo datum hominibus in quo oporteat nos salvos fieri [6] (Apd 4, 12).

Taigi, jei prigimtis serga liga, vadinama natūralizmu, tam, kad pagytų, ji turi atsiduoti Jėzui. Priešingu atveju, ji toliau sirgs, ta liga ją pražudys neatitaisomai ir visiems laikams.

Turime pastebėti, kad atsidavimas, būtinas išgijimui, turi būti pilnas, visiškas ir nuoširdus. Reikia pasiduoti dangiškajam gydytojui, kad gautume visą naudą iš Jo dieviškųjų vaistų: bet kokia išlyga šiame pasidavime ne tik kenkia gydymui, bet dažnai padaro jį neįmanomą: „Aš noriu būti pakrikštytas“, – sakė Etiopijos karalienės eunuchas. „Gerai, – tarė jam šv. Pilypas, – jei tiki iš visos širdies, si credis ex toto corde, licet“ (Apd 8, 37). Išganymas įmanomas tik su šia sąlyga.

Protas turi savo ligą – tai racionalizmas. Jam taip pat, kad pasveiktų, reikia pasiduoti – atsiduoti tikėjimui. Kas gali būti teisingiau? Sukurtasis protas visiškai priklauso nuo nesukurtojo proto, žmogiškasis protas – nuo dieviškojo. Jeigu žmogaus protas mano, kad išaugs įgydamas nepriklausomybę, jis klysta, panašiai, kaip sūnus palaidūnas, palikdamas savo tėvo namus. Ką jis ras, būdamas toli nuo savo tėvo? Skurdą ir gėdą. Protas, kuris atsitolina nuo tikėjimo, daugiau nebeturi ko tikėtis. Jo išsigelbėjimas yra šiuose sūnaus palaidūno žodžiuose: Surgam et ibo ad Patrem meum [7] (Lk 15, 18).

Čia reikia atkreipti dėmesį į labai kenksmingą iliuziją, kuriai pasidavė žmonės, net ir labai garbingi. Kadangi žmogaus protas būtinai turi eiti kartu su tikėjimu, šie žmonės nusprendė, kad reikia tikėjimą nužeminti prieš protą, sušvelninant dieviškuosius tikėjimo reikalavimus, sumažinant jo neatimamas teises, kad, kaip jie sako, tikėjimas taptų priimtinesnis. Bet kodėl reikia stengtis padaryti sieloms tai, ko niekuomet nedarytų kūnui gydytojai, verti šio vardo? Jie žino dozę, reikalingą tam, kad vaistas padėtų – negi jie ryžtųsi sumažinti dozę, esą ją bus lengviau priimti? Jie gerai žino, kad tokiomis sąlygomis ligonis nepasveiks, todėl to nedaro. Kodėl mes, sielų gydytojai, turėtume būti mažiau sumanūs, negu kūno gydytojai? Filii hujus sæculi prudentiores filiis lucis in generatione sua sunt [8] (Lk 16, 8).

Laisvė turi savo ligą – tai liberalizmas. Laisvė yra labai graži ir labai garbinga sielos galia. Liberalizmas yra šios laisvės būsena, bet netikra ir nenatūrali būsena. Juk laisvė mums duota gėriui ir nuopelnams siekti, o liberalizmas yra laisvė, kuri apsieina be gėrio ir be nuopelnų. Kaip racionalizmas yra piktnaudžiavimas protu, taip liberalizmas – piktnaudžiavimas laisve: piktnaudžiavimas, nes iš pačios laisvės padaroma laisvės taisyklė. Tačiau vien tik Dievas yra pats sau taisyklė, ir bet kuris kūrinys, kuris stengiasi šiuo atžvilgiu pamėgdžioti Dievą, tiktai mėgdžioja šėtoną – pirmąjį iš maištininkų. Protas turi savo taisyklę Dievo prote – tikėjimą, o laisvė turi savo taisyklę Dievo valioje – meilę.

Meilė apšviečia, vadovauja, palaiko, paremia, sustiprina laisvę ir padeda jai daryti nuostabią pažangą. Juk kuo labiau žmogus pažengia gėryje ir nuopelnuose, tuo jis yra laisvesnis. Paklausykime galingo Bažnyčios balso: Populum tuum, quæsumus Domine, cœlesti dono prosequere ut et perfectam libertatem consequi mereatur et ad vitam proficiat sempiternam [9] (Velykų pirmadienio malda).

Tai mus skatina dar kartą pacituoti, geriau suprasti ir dar labiau žavėtis šiais puikiais šv. Augustino žodžiais: Libertas est caritas [10] (De natura et gratia, lib. I. cap. LXV).

Toliau studijuodami šiandieninę ligą, mes randame sensualizmą, materialinės gerovės meilę, juslių patenkinimo meilę – Ievos siekį nuskinti vaisių, kuris jai atrodė gražus pažiūrėti ir skanus valgyti.

Vaistas nuo šios ligos, tokios paplitusios, taip giliai įsišaknijusios prigimtyje – tai atgaila.

Darykite atgailą, sakydavo mūsų Viešpats, tai būdavo pirmieji Jo pamokslų žodžiai. Atgaila yra tokia reikalinga, kad vieną dieną Jis pasakė: Nisi pœnitentiam habueritis omnes similiter peribitis [11] (Lk 13, 3).

Žodžių apie atgailą šiandien kažkaip nepatogu klausytis – esama tam tikro naujos rūšies drovumo net juos ištarti. Tuo keliu toli nueita, ir mes girdėjome, kaip vienas neva šventas žmogus mums kuo rimčiausiai dėstė principą: „Pasninkas nebeatitinka Bažnyčios dvasios – šiandien svarbiausia malda, reikalinga malda“.

Taip prisidengiant dvasingumu, išbraukta didelė Evangelijos dalis: jei kas nors dėl to laimėjo, tai kas gi kitas, jei ne sensualizmas?

 

V SKYRIUS

 

Žmonija perėjo tris viena kitą sekančias būsenas: pirmoji – nuo nuopuolio iki Mozės, vadinama prigimtinio įstatymo būsena; antroji – nuo Mozės iki mūsų Viešpaties, užrašyto įstatymo būsena; trečioji – nuo mūsų Viešpaties iki mūsų dienų – tai malonės įstatymo būsena, ir ji truks iki laikų pabaigos.

Šv. Augustinas apibendrina viso pasaulio būklę šiose viena kitą sekančiose epochose trimis žodžiais: Ante legem, sub lege, sub gratia [12].

Eidamas toliau, šventasis Bažnyčios Mokytojas pastebi, kad šios skirtingos žmonijos būsenos atrandamos sielose, kurios taip pat gali būti ante legem, sub lege, arba sub gratia.

Siela yra ante legem, kai ji pasilieka neišmanyme, nes nebuvo mokyta tikėjimo tiesų arba dėl to, kad jų nepaisė, nežinodama jų vertės.

Siela yra sub lege, kai ji žino, jog reikia daryti gera, o blogio vengti. Bet dėl to, kad ji dar nepriėmė tikėjimo arba nesirūpino gyventi pagal tikėjimą, ji pasilieka nuodėmėje. Tačiau ji žino, kad tai yra nuodėmė.

Siela yra sub gratia, kai su pažinimu ji gavo tikėjimo dovaną ir malonę gyventi pagal šį tikėjimą, kuris veikia per meilę: Fides quæ per dilectionem operatur [13] (Gal 5, 6). Šioje laimingoje būsenoje siela ramiai eina šventųjų įsakymų keliu: ji myli Dievo įstatymus ir Dievą labiau už viską, ji yra laisva gėryje, kurį myli, ir su pasitikėjimu žengia link Dievo jai pažadėto atlygio.

Reikia mokėti taip atskirti sielas, kad galėtume pritaikyti savo pamokymus prie jų poreikių ir nereikalauti iš jų to, kas viršija jų jėgas. Todėl siela, kuri dar yra ante legem, turi daug daugiau gauti, negu ji pajėgi duoti: jos gera valia pasireiškia tuo, kad ji priima tiek šviesos, kiek jai duodama. Nereikia iš jos prašyti daugiau – tai yra viskas, kas jai įmanoma.

Sielą, kuri yra sub lege, reikia pamokyti apie tikėjimo prigimtį, Įsikūnijimo, Atpirkimo paslaptis, gydančiąją Išganytojo malonę, Dievo ir artimo meilės prigimtį. Ją reikia paskatinti melstis ir ypač trokšti didesnės bei gausesnės malonės.

Sielą, kuri yra sub gratia, reikia gerai pamokyti apie malonės prigimtį, apie malonės nepelnytumą, jos būtinumą, jos nuostabų veikimą, kad atsiduodama jai su meile, siela žygiuotų visokių gerų darbų keliu. Šią sielą taip pat reikia pamokyti ir sustiprinti nusižeminime, kad ji nepatektų į pavojų nupulti: Qui se existimat stare videat ne cadat [14] (1 Kor 10, 12). Tu autem fide stas: Noli altum sapere, sed time [15] (Rom 11, 20).

Taigi būtinai reikia, kad mokymas būtų pritaikytas prie sielos būsenos, ir kad savo ruožtu mokymą atitiktų veiksmas. Būtų didelė nelaimė, jei iš sielos imtum reikalauti to, ko ji negali Dievo akivaizdoje, pavyzdžiui, jei norėtum vesti prie Komunijos sielą, kuri dar netgi nėra sub lege, sielą, gal dar ante legem, apverktiname neišmanyme.

Taip padaryta žala yra neišmatuojama ir tuo labiau apverktina, jei šioms sieloms yra taikomi sakramentai kaip priemonė – sakramentai, kurie priimami be pažinimo, be pasiruošimo ir aiškiai be vaisių, taip pat be noro prie jų sugrįžti. Todėl šitaip priimti sakramentai dažnai yra paskutiniai.

 

VI SKYRIUS

 

Prancūzijoje tarnystė vykdoma vien tiktai krikštytų žmonių atžvilgiu[16]. Dėl to būtų galima teigti, kad juos reikia laikyti esančiais sub gratia arba mažų mažiausiai sub lege. Bet jei kas taip manytų, smarkiai klystų.

Juk yra daugybė sielų, praradusių malonę, dažnai praradusių netgi tikėjimą, kurioms tikrai būtų padaryta didelė žala, jei jas laikytume ištikimomis bei stengtumės jas nukreipti į religines praktikas, dar nepaskatinę jose gimti ar atgimti tikėjimo. Taip paskatintume jas manyti, kad religija yra vien formų ir ceremonijų reikalas, ir įstumtume jas į dar blogesnę būseną negu pirmykštė.

Tėvas Faberis sakydavo, kad su anglais reikia elgtis naudojant visą tą atsargumą, kurį kadaise tėvai rodydavo pagonių atžvilgiu. Vis dėlto, tie anglai yra krikštyti; nors ir protestantai, dažnai jie yra religingesni nei daugelis mūsų katalikų prancūzų. Todėl ir prancūzų atveju prašytume to, ko tėvas Faberis prašė savo tėvynainiams. Taip, jiems padarytume didelę paslaugą, jei pamokytume juos tikėjimo, ir taip, kad jie niekada nemanytų, jog Dievas pasitenkins formalumais ar kad religija yra ceremonijų reikalas.

Tiek dėl sielų, kurios išklydo iš kelio.

Yra ir kitokių sielų. Tos, kurios tarnauja Dievui, ne visada turi reikiamą dvasinę pagalbą. Joms reikėtų pamokymų, reikėtų padėti joms pasirinkti savo kelią, paaiškinti apie Dievo veikimą jose: šios sielos retai randa tai, ko joms reikia. Kiek sielų, pavyzdžiui, negavusios pagalbos, paskęsta skrupuluose, kiek jų netenka drąsos sunkumuose, kiek nusilpsta, neišgirdusios tikėjimu pagrįsto mokymo? Jos galėtų pasakyti kaip tas paralyžiuotasis iš Evangelijos: Hominem non habeo! [17] (Jn 5, 7).

Kunigai neretai įsivaizduoja, jog visada turi pakankamai žinių, kad galėtų klausyti valstiečių išpažinčių. Jie klysta: valstiečių sielos turi tokią pačią vertę, kaip ir miestiečių, ir padėti sielai kaime reikia ne mažiau žinių ir išmanymo, nei dideliame mieste. Siela yra visur siela, sielų poreikiai yra visur dideli, ir Šventoji Dvasia veikia ne mažiau kukliausiose vietovėse, nei didžiausiuose miestuose.

Mes daugybę kartų matėme vargą, kurį kenčia sielos, kurioms trūksta pagalbos, žinių, gero vadovavimo.

Yra tokių, kurie mano viską išspręsiantys, jei kalbės sieloms valdingu tonu: darykite tai, aš jums tai įsakau, pakluskite... Šitokios priemonės neatneša šviesos. Kunigo autokratijos neturi būti ten, kur nori kalbėti Šventoji Dvasia.

Valdingumas nėra išganinga vadovavimo priemonė, išskyrus tuos retus atvejus, kai iš nedrąsumo kyla skrupulai. Non dominamur fidei vestræ [18] (2 Kor 1, 24).

Teisingesnė priemonė yra rūpestis apšviesti kelią, rimtai pamokyti apie tikėjimą, apie Dievo Dvasios veikimą, apie tyrą dvasią, o kartais netgi apie piktąją dvasią.

 

VII SKYRIUS

 

Mes jau sakėme: labai pavojinga suvesti religiją į taisyklių laikymąsi ir išorinius veiksmus. Jei čia būtų krikščionių religijos centras, ji mažai skirtųsi nuo senovinės pagonybės – ji taptų greičiau kūno pratybomis, nei sielos dalyku.

Mūsų Viešpats, mokęs žmones, kad Dievas yra Dvasia, nori, kad Jis būtų garbinamas dvasia, arba dvasioje. Jis tai vadina „garbinti Dievą tiesoje“ (Jn 4, 23).

Tad jeigu kultas, kurį mes teikiame Dievui, nebūtų Jam skirtas dvasioje arba per dvasią, jis nebūtų teikiamas ir tiesoje.

Šiuo atžvilgiu šiandieninis blogis yra labai didelis, ir mūsų krikščionyse jis yra nelaimingo neišmanymo nelaimingas vaisius.

Mūsų laikų krikščionys nežino, arba bent jau žino nepakankamai, tris dalykus, kurie padaro Dievo kultą dvasia: tikėjimą, Dievo malonę ir didįjį įsakymą.

Jie nežino, kas yra tikėjimas – mes nekalbame apie tikėjimo objektą! Jie dar kiek susipažinę su tiesomis, kurias privaloma tikėti, bet jie nepastebi pačios tikėjimo dovanos, tos nepelnytos Dievo dovanos, per kurią mūsų dvasia, glaudžiai susijungusi su Dievo tiesa, atvedama į antgamtinio gyvenimo kelią. Reikia be galo daug nuveikti, kad atstatytume tikėjimą, visą, aiškų tikėjimą šių laikų krikščionyse.

Jie nepažįsta nei Dievo malonės: šis žodis yra jiems ganėtinai miglotas, jis jiems nesako nieko tikslaus, nieko apibrėžto. Jiems reikia išmokti, kokia yra malonės prigimtis, jos nepelnytumas (jie dažnai įsivaizduoja, kad jei Dievas jos neduotų visiems vienodai, Jis nebūtų teisingas). Mums neretai tekdavo patirti, kad ir didiesiems „mokytojams Izraelyje“ reikėtų pasimokyti, kas yra Dievo malonė: jeigu jau mokytojai tokie, tai kokie mokiniai?

Šių laikų krikščionims taip pat būtinai reikėtų suvokti, ką reiškia didysis Dievo meilės įsakymas. Šiandien norima tikėjimą pakeisti religiniu jausmu (dažnai ten, kur mūsų daktarai turėtų sakyti „tikėjimas“, jie sako arba rašo „religinis jausmas“), – Tačiau tarp šių dalykų yra neišmatuojamas atstumas: religinis jausmas yra prigimtinė dispozicija, o tikėjimas – antgamtinė dovana. Panašiai kai kas mano radęs ir priemonę pakeisti Dievo meilei: jie teigia, kad gali ją pakeisti tam tikru jautrumu ar pamaldžiu jausmingumu, kuris teiktų paguodos, jog dar kažką jaučiame gerajam Dievui. Toks nusiteikimas yra toli nuo Dievo meilės, kokios jos nori Dievas, meilės, kuri naikina visokį mūsų prisirišimą prie žemiškų dalykų ir nukreipia mus į Dievą, meilės, kuri išvaduoja sielą iš trejopo geismo, meilės, kuri tvarko visą gyvenimą ir jį nukreipia į vienintelį tikslą – patikti Dievui.

O, kiek reikėtų padaryti, kad išmokytume krikščionis, kas yra tikėjimas, malonė ir Dievo meilė!

 

---

[1] Gėris kyla iš priežasties, kuriai nieko netrūksta, blogis – iš bet kokio trūkumo.

[2] Ką gi turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, tai ko didžiuojiesi, lyg nebūtum gavęs?

[3] Esu aš, ir šalia manęs nieko kito.

[4] Jei gyvenate pagal kūną – mirsite, o jei dvasia marinate kūno darbus – gyvensite.

[5] Apie malonę ir laisvąjį sprendimą.

[6] Nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti.

[7] Kelsiuos ir eisiu pas savo tėvą.

[8] Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save negu šviesos vaikai.

[9] Meldžiam tave, Viešpatie, gausiai apdovanok savo tautą dangiškomis dovanomis, kad ji pelnytų tobulą laisvę ir žengtų link amžinojo gyvenimo.

[10] Laisvė yra meilė.

[11] Jei neturėsite atgailos, visi taip pat pražūsite.

[12] Iki įstatymo, valdant įstatymui, valdant malonei.

[13] Tikėjimas, kuris veikia per meilę.

[14] Kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų.

[15] O tu stovi tikėjimu: tad nesipuikuok, verčiau bijok.

[16] Šie žodžiai parašyti 1870 metais.

[17] Neturiu žmogaus.

[18] Mes nesame jūsų tikėjimo viešpačiai.