Šiandien švenčiame Nekaltojo Švč. Mergelės Marijos prasidėjimo šventę. Tai viena iš svarbiausių švenčių liturginiuose metuose, iki šiol Visuotinėje Bažnyčioje laikoma privaloma. Kokia šios didžios iškilmės prasmė?
Esu jau ne kartą sakęs, kodėl myliu senovinį Romos ritualą, taip pat žinomą kaip Lotyniškos Mišios, Tradicinės Mišios, Tridento Mišios arba ekstraordinarinė Mišių forma. Tačiau kaskart, kai parašau šia tema, gaunu laiškų iš nusivylusių skaitytojų, kurie buvo apsilankę Tradicinėse Mišiose, bet nesuprato, kas ten vyksta, ir todėl visą laiką jautėsi pasimetę.
Lotyniškas žodis „adventus“ reiškia „ateinantis“. Kristus ateina. Taigi adventas yra troškimo ir ilgėjimosi metas, troškimo, kad Kristus ateitų į šį pasaulį ir išvaduotų mus nuo velnio, nuodėmės ir mirties vergijos. Tūkstančius metų žmonija ilgėjosi, troško ir laukė ateinant Mesijo. Adventas simbolizuoja šį ilgėjimosi, troškimo ir laukimo metą.
Dažnai pasiduodame vienai klaidai: kūno reikmes statome aukščiau sielos, o tai yra neteisinga vertybių hierarchija.
Profesoriaus Jerome‘o Lejeune‘o [sk. Žeromas Ležionas] gyvenimas (1926-1994) vertas dėmesio, o jo kova su pažangiausių Amerikos mokslininkų remiama mirties kultūra yra pavyzdys, kaip katalikas privalėtų elgtis, net kai nėra vilties laimėti.
Straipsnyje aptariama Romos, arba lotyniškojo, Mišių rito raida per pirmuosius šešis šimtmečius ir parodyta, kad dabartinio tradicinio rito šaknys siekia labai seną apaštalinę tradiciją.
Krikščionims, kurie vis dar mėgina skelbti Evangeliją, svarbu suvokti, kokiomis prielaidomis remiasi jų pašnekovai. Deja, šiandien mūsų kultūrą apnuodijo daugybė klaidingų nuostatų bei pasaulėžiūrų, jos mūsų darbą padaro kur kas sunkesnį.
Buvęs Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas kardinolas Gerhardas Mülleris pasmerkė tai, kas vyko per pirmąją 2023 m. Vyskupų sinodo apie Bažnyčios sinodiškumą sesiją.
„Dainuoja tik tas, kas myli.“ Štai kodėl dainavimas yra toks natūralus katalikui, nes katalikiškas gyvenimas yra meilės gyvenimas, pasiaukojimo gyvenimas.