Tėvo vaidmuo šeimoje ugdant pašaukimus į kunigystę.
Brangūs tikintieji, ypač šeimų tėvai,
Kaip žinote, šiuos jubiliejinius metus norėjome skirti maldai už pašaukimų pagausėjimą ir pastangoms juos ugdyti, o kalbant apie pašaukimų ugdymą, negalima nepaminėti šeimos. Pats mūsų Viešpats, aukščiausiasis Kunigas, nuo savo Įsikūnijimo akimirkos norėjo augti šeimoje, kad ją ypatingai pašventintų ir padarytų pavyzdžiu visoms kitoms. Nereikia nė sakyti, kad šeimos dorybių pavyzdys yra tam tikra prasme pirmoji seminarija ir pirmasis noviciatas kiekvienai sielai, kurią Dievas pašaukia Jam tarnauti.
Norėčiau pasidalyti mintimis apie ypatingą šeimos tėvo vaidmenį. Šiuolaikiniame pasaulyje siekiama sunaikinti jo autoritetą, o ypač stengiamasi iškraipyti jo atsakomybę bei misiją – ir tai labiausiai daro vadinamasis voukizmas, arba woke kultūra[1]. Šiandien vyrui ir moteriai, sutuoktiniui ir žmonai priskiriami vienodi vaidmenys bei pareigos, o tai sukelia visišką sumaištį ir nesveiką atmosferą. Pirmosios šios baisios sumaišties aukos yra tie, kuriuos reikia išauklėti, kaip tapti suaugusiais žmonėmis ir vieną dieną patiems prisiimti atsakomybę. Tik Evangelija gali atkurti tvarką, kurią sunaikino šiuolaikinis pasaulis.
Išeities taškas
Kokį patarimą galima duoti šeimos tėvui, trokštančiam gerai išauklėti savo vaikus ir, jei tokia Dievo valia, padėti kuriam nors – ar net keliems – iš jų pajusti pašaukimą į religinį gyvenimą? Visų pirma, svarbiausia yra ne tai, ką turėtume daryti ar ko turėtume vengti. Svarbiausia yra nuolat gyventi tikėjimu ir meile, nes pašaukimas yra atsakas į Dievo kvietimą, o šio atsako sąlyga – antgamtinis požiūris ir didžiadvasiškas pasiryžimas atiduoti Gerajam Dievui visa, ką turime ir kas esame. Iš tokios nuostatos savaime gims atitinkami veiksmai ir elgesys.
Šv. Paulius mums duoda užuominą, nuo ko turėtume pradėti. Tai reikalavimas, kad vyras mylėtų savo žmoną tokia pačia meile, kurią mūsų Viešpats parodė savo Bažnyčiai: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą.“ (Ef 5, 25–27).
Akivaizdu, kad vyro meilė žmonai daro didelę įtaką vaikams. Būtent matydamas, kaip tėvas myli motiną ir kaip su ja elgiasi, paauglys atranda – daug dažniau nei galime įsivaizduoti – kur yra Viešpaties meilės ir dosnumo atvaizdas žemėje. Jei vieną dieną Dievas jį pašauks į savo tarnybą, jis pats turės būti – kitokiu būdu, bet didesniu mastu – tos pačios meilės ir to paties autoriteto atvaizdas. Tad pamėginkime suvokti, ką reiškia vyro meilė jo žmonai ir Dievui.
Tikra meilė yra didžio idealo, kurio siekti mūsų Viešpats pašaukia kiekvieną šeimos tėvą, pagrindas. Ją galima apibendrinti trimis esminiais veiksmais, apimančiais visus kitus. Visų pirma, meilės sąlyga yra gerai pažinti mylimą žmogų: jį matyti, į jį įsižiūrėti, juo žavėtis. Antra, meilė apsprendžia tai, kaip elgiamės su mylimu žmogumi: ji sužadina mumyse didelę pagarbą, proporcingą mūsų meilės laipsniui. Galiausiai tikra meilė verčia mus visiškai atsiduoti ir tarnauti mylimam asmeniui.
Žavėjimasis
Pirmiausia vyras turi žavėtis savo žmona kaip ta, kurią Dievas jam skyrė ir išrinko būti jo vaikų motina bei vienintele nepakeičiama pagalbininke, padedančia jam vykdyti savo, kaip šeimos galvos, užduotį ir pašventinti savo sielą. Žmona pirmiausia žavimasi kaip Dievo dovana, apdovanota savybėmis, kurios jai leidžia vykdyti žmonos ir motinos misiją.
Vyro žavėjimasis žmona natūraliai turėtų apimti žavėjimąsi Dievo planu jo šeimai, Dievo įstatymais ir galiausiai pačiu Dievu bei Jo išmintimi. Šį transcendentinį požiūrį reikia puoselėti visą gyvenimą. Nėra nieko, kas labiau įsirėžtų į vaiko ar paauglio sielą, kaip šis tėvo pavyzdys. Tai leidžia jam vis labiau suvokti savo vietą Dievo plane – labai kuklią ir labai nuo Jo priklausomą – ir suprasti, kad, nepaisant to, Dievas jį šaukia didiems dalykams.
Savaime suprantama, kad šis vaikui perduotinas žavėjimasis turi apimti ne tik natūralią sritį, t. y. kūrinijos tobulumą ir didybę, bet pirmiausia visa tai, kas susiję su Dievu ir religijos paslaptimis. Būtent tam padeda sakramentinė santuokos malonė, suteikianti krikščioniškai santuokai visiškai kitą matmenį, kurio neturi vien prigimtinė santuoka. Labai dažnai tėvai religijos pareigas atlieka rutiniškai ir pasyviai, nes nebesižavi Dievo paslaptimis, nesistengia į jas įsigilinti. Neturėtume stebėtis, jei tokį patį pasyvumą bei entuziazmo trūkumą pastebime ir pas vaikus. Jei nejaučiame susižavėjimo, neturime ir idealo, pagal kurį galėtume gyventi ir kurį galėtume perduoti kitiems. Tai, kas turėtų būti idealas, tampa abstrakčiu dalyku – tam tikra teorija, kurią reikia išmokti atmintinai, bet į kurią neįmanoma įdėti širdies, nes širdis užimta kitais dalykais. Tėvas, kuris žino tikėjimo tiesas ir jomis gyvena, kuris savo vaikams kalba apie katekizmą, šventųjų pavyzdį ir mūsų Viešpaties meilę, nuolat puoselėja savyje šį idealą, nuo kurio priklauso visa kita. Jis lengvai ras pokalbių temų, kurios būtų įdomios ir padėtų vaikams išvengti visur tykančių banalumo ir vulgarumo spąstų.
Taigi krikščioniškas vyro žavėjimasis savo žmona neatsiejamas nuo Dievo ir Jo tiesų ieškojimo bei kontempliavimo. Niekas taip neprisideda prie paauglio moralinio ugdymo kaip harmoningo šių dviejų meilės dorybių tėvo asmenyje derinio matymas.
Pagarba
Tikra meilė gimdo ir pagarbą. Vaikas gerbs savo motiną, jei matys, kad jo tėvas daro tą patį. Ši tėvo pagarba persmelkia visus jo santykius su žmona: tai, kaip jis su ja ir apie ją kalba, kaip ją vertina, kaip su ja elgiasi. Kalbu ne apie tiesiog geras manieras ar formalų mandagumą tarp sutuoktinių. Kalbu apie išorinę tikros meilės, savaime veikiančios visus santykius, išraišką. Savaime suprantama, kad ši gili pagarba savo pagrindą ir aukščiausią išraišką randa tyrume. Neįmanoma mylėti savo žmonos taip, kaip mūsų Viešpats myli savo Bažnyčią, jei tai nėra daroma tyrai. Niekas taip nepadaro santuokinio gyvenimo sveiko ir neišreiškia tokios pagarbos žmonai kaip ši dorybė. Ji apsprendžia vyro kalbą ir kasdienį elgesį. Ji skatina tėvą būti budrų ir pašalinti iš namų visa, kas galėtų kaip nors suteršti pagarbos ir tyrumo atmosferą.
Visa tai, žinoma, dar labiau turi pagrįsti šeimos santykius su viskuo, kas šventa: Dievo įstatymu, Jo įsakymais, iš to kylančiomis pareigomis ir ypač pašvęstaisiais asmenimis. Niekas taip nenaikina būsimų pašaukimų kaip nepagarba šventiems dalykams ir asmenims. Nuo pat pradžių Revoliucija siekė diskredituoti Bažnyčią ir išjuokti jos paslaptis, kiek įmanoma išnaudodama jos narių klaidas. Deja, ši taktika vis dar veikia. Jos veiksmingumą lemia stulbinantis demoniškas ryšys tarp šventų dalykų ir visko, kas labiausiai smerktina žmogaus prigimtyje. Negalime pasiduoti šiai pagundai, negalime persiimti šia kritiškumo dvasia, nes ji vaikams padarys nematomas, bet nepagydomas žaizdas. Šios žaizdos skatins abejingumą arba nepasitikėjimą.
Gerbti viską, kas šventa – tiek žmones, tiek dalykus – nereiškia pateisinti silpnybes ir nuodėmes. Tai reiškia tiesiog mylėti Bažnyčią taip, kaip ją myli mūsų Viešpats: už tai, kas ji yra, ir už tai, kas joje tebepašvenčia ir tebegelbsti sielas, nepaisant jos narių pernelyg žmogiškų trūkumų ir jos priešų pastangų trukdyti jos darbui. Tai itin svarbus ir delikatus klausimas – jo atžvilgiu šeimos tėvas privalo nuolat likti budrus ir stebėti save.
Žinoma, pagarba viskam, kas šventa, nereiškia paprasčiausio susilaikymo nuo šventų dalykų kritikavimo ar niekinimo. Šeimos tėvas privalo aktyviai rodyti besąlygišką, džiaugsmingą ir nuoširdų paklusnumą Dievo ir Bažnyčios įstatymams, ištikimai sekdamas Jėzumi Kristumi, kuris visada paklūsta savo Tėvui. Be to, jo pareiga yra ne tik rodyti pavyzdį, bet ir jo link tėviškai vesti kitus šeimos narius. Valdžia šeimoje jam duota tam, kad jis švelniai, bet atkakliai užtikrintų Dievo nustatytos šventos tvarkos laikymąsi, sąžiningai vykdydamas jam patikėtą misiją.
Atsidavimas
Galiausiai tikra meilė veda į atsidavimą. Tiesiogine ir krikščioniška šio žodžio prasme atsidavimas reiškia būtent tai: savęs atidavimą. Vėlgi, šį kilniaširdiškumą šeimos tėvas pirmiausia turi rodyti savo žmonai. Jis tai daro besąlygiškai, pasišventęs tai, kuri jam patikėta. Jis didžiadvasiškai pakenčia jos trūkumus ir silpnybes, nepasiduodamas kartėliui ir nepriekaištaudamas. Niekas šeimos gyvenime nevaro jo į neviltį, nes viskas priimama kaip Dievo dovana. Meilė ir savanaudiškumas yra du visiškai priešingi dalykai. Šiuo atžvilgiu mūsų Viešpats vėl duoda tobulo Sužadėtinio pavyzdį – Sužadėtinio, kuris pirmasis pamilo Bažnyčią, neturėdamas jokių išskaičiavimų, tik vienintelį tikslą: ją apvalyti, morališkai praturtinti ir išgelbėti.
Kasdieniame gyvenime šis atsidavimas įgauna tūkstančius skirtingų formų, priklausomai nuo labai įvairių aplinkybių, bet visada tos pačios meilės vardan.
Savaime suprantama, kad šis šeimos tėvo atsidavimas ypač turi būti išreikštas iš religijos dorybės kylančiais veiksmais – tiek šeimoje, tiek už jos ribų. Tai galima padaryti įvairiais būdais, bet norėčiau pabrėžti vieną iš jų: bendrą šeimos maldą. Labai dažnai ji būna apleidžiama. Pernelyg dažnai manoma, kad tai yra pirmiausia motinos pareiga, o kiti šeimos nariai prie jos tik prisijungia. Tai neteisinga, ir šeimos tėvas rimtai nusikalsta taip manydamas. Vaikui nėra nieko svarbesnio ir įspūdingesnio už vaizdą, kai iš darbo grįžęs tėvas atsiklaupia drauge su vaikais, rankoje laikydamas rožančių. Natūralu, kad jis visą gyvenimą norės sekti tėvo pavyzdžiu, ypač išbandymų ir nuovargio akimirkomis. Jei Dievas jį pašauks, jis bus pasirengęs atsakyti.
Aukos dvasia
Neįmanoma kasdien palaikyti bendros šeimos maldos, jei neturima tikros aukos dvasios. Kiekvieną vakarą visi šeimos nariai turi savo užsiėmimų ir yra pavargę, išskyrus galbūt pačius mažiausius, kurie dar nemoka teisingai melstis ir nori žaisti iki išnaktų. Gero tėvo širdyje nugali aukos dvasia. Jis per daug myli savo žmoną, vaikus ir Dievą, kad leistų sau atsipalaiduoti. Jis atsisako pasiduoti.
Kilniaširdiškumas jį taip pat verčia kiek įmanoma padėti savo parapijai ir apskritai visiems, kuriems jis gali ką nors duoti, net ir ne jo šeimos nariams. Paprastai tai nereiškia didžių žygdarbių, o tiesiog pasirengimą paaukoti šiek tiek savo laiko ir jėgų, dažnai niekam apie tai nežinant. Neišvengiamai pirmieji, kurie gauna naudos iš šio už šeimos ribų pasireiškiančio didžiadvasiškumo, yra patys vaikai. Jie mato gerą savo tėvo pavyzdį, kai jis, nieko iš jų neatimdamas, randa energijos atiduoti save ne tik šeimai. Šis pavyzdys juos parengs rodyti tokį patį kilniaširdiškumą, kad ir kokiu keliu eiti Dievas juos pašauks.
Ko mus moko Bažnyčios magisteriumas
Popiežius Pijus XI labiau nei kas kitas pabrėžė nepamainomą šeimos vaidmenį ugdant pašaukimus. Baigiamajame savo enciklikos „Ad catholici sacerdotii“ (1935 m. gruodžio 20 d.) skyriuje jis rašo:
„Geriausia ir natūraliausia dirva, kur beveik savaime turėtų augti ir žydėti šventumo gėlės, visada išlieka tikrai krikščioniška šeima. Dauguma šventų vyskupų ir kunigų, kurių „šlovę skelbia Bažnyčia“, už savo pašaukimą ir šventumą privalo dėkoti pavyzdžiui bei mokymui, kurį jam davė tvirtai tikintis ir dorybingas tėvas, tyra ir pamaldi motina, galiausiai šeima, kurioje viešpatauja geri papročiai, Dievo ir artimo meilė. <...>
Kai šeimoje tėvai, kaip Tobijas ir Sara, meldžia Dievo gausių palikuonių, „kurie šlovintų Viešpaties vardą per amžius“, ir priima juos kaip dangaus dovaną bei brangų jiems patikėtą turtą; kai stengiasi savo vaikams nuo mažens įdiegti šventą Dievo baimę ir tikrą krikščionišką pamaldumą; kai puoselėja švelnų pamaldumą Jėzui, Švenčiausiajam Sakramentui ir Dievo Motinai; kai moko vaikus pagarbos šventoms vietoms ir asmenims; kai jiems rodo doros, darbštumo ir pamaldumo pavyzdį; kai vaikai mato, kaip šventai jų tėvai myli vienas kitą, kaip dažnai priima šventuosius Sakramentus ir ne tik laikosi Bažnyčios įstatymų dėl susilaikymo ir pasninko, bet ir savanoriškai praktikuoja krikščionišką apsimarinimą; kai mato, kaip jų tėvai namuose meldžiasi, aplink save subūrę visą šeimą, kad bendra malda būtų priimtinesnė dangui; kai mato, kaip tėvai užjaučia kitų nelaimes ir dalijasi su vargšais tuo, ką turi – tada vargu ar įmanoma, kad tokioje šeimoje, nors visi stengiasi sekti tėvų pavyzdžiu, nė vienas iš sūnų neišgirstų ir nepriimtų Dieviškojo Mokytojo kvietimo: „Sekite mane, ir aš padarysiu jus žmonių žvejais.“ Palaiminti tie krikščionys tėvai, kurie be baimės priima savo sūnų pašaukimą ir mato juose didelę garbę savo šeimai, taip pat ypatingą mūsų Viešpaties meilės bei Apvaizdos ženklą. Dar labiau palaiminti tie, kurie, kaip tai dažnai būdavo tvirtesnio tikėjimo amžiais, karštai meldžia tokio dieviško pašaukimo.“
Telaimina jus Dievas.
Menzingenas, 2025 m. birželio 8 d., Sekminių šventė
Kun. Davide Pagliarani, generalinis vyresnysis
[1] Voukizmas (nuo angl. woke – nubudęs) – liberalių kairuoliškų pažiūrų judėjimas, deklaruojantis ginąs mažumų ir silpnesnėse pozicijose esančiųjų teises (pagal odos spalvą, religiją, lytį ar seksualinę orientaciją), tačiau negailestingai netoleruojantis kitaminčių.