Katalikybė ir laisvės klausimas kolonijinėje Lotynų Amerikoje

Kai išgirstame vardą Amerika, iškart pagalvojame apie kitą, abstraktų ir viliojantį žodį – laisvė. Tuomet, nesąmoningai veikiami liberalizmo dvasios, kažkaip savaime perskeliame Amerikos žemyną į dvi dalis: protestantiška Šiaurės Amerika – laisvė, katalikiška Pietų Amerika – nelaisvė, Jungtinės Valstijos – laisvės viešpatija, gerovės ir pažangos siekiančiųjų pažadėtoji žemė, Lotynų Amerika, ypač kolonijų laikais – tamsios vergijos, atsilikimo ir skurdo kraštas. Pabandykime nors kiek išklibinti šį mąstymo štampą.

 

I. Bažnyčia ir dviejų laisvių konfliktas

 

1. Konkistadorų laisvė

Pirmiausia turime pabrėžti neginčijamą istorinę tiesą, kad visi kolonijinei Lotynų Amerikai prikišami žmonių laisvės apribojimai ar neteisybės buvo vienodai būdingos ir anglų, olandų, prancūzų kolonijoms: ginkluotas indėnų žemių užkariavimas, indėnų žudymas, pavergimas ir išnaudojimas, juodaodžių vergų įvežimas ir blogas elgesys su jais, kolonijinis lyg ir indėnams priklausančio žemyno išteklių naudojimas Europos naudai ir t. t. Visos šios liūdnos realijos neturi nieko specifiškai bendro nei su ispanų ar portugalų tautomis, nei su katalikiška civilizacija ar juo labiau religija. Nors Ameriką atrado katalikai ispanai, bet kolonizaciją vykdė visos katalikiškos ir protestantiškos tautos, taip pat judėjai (nemažai žydų pirklių prisidėjo prie juodaodžių transportavimo iš Afrikos), stačiatikiai (Rusija bandė kolonizuoti Aliaską ir dalį Kanados) bei laisvamaniai (XVIII a. sukūrę racionalistinę kolonijų eksploatacijos sistemą). O didžiausi žmoniškumo pažeidimai vyko kaip tik pasibaigus kolonijų laikotarpiui, kai visą Amerikos žemyną jau valdė dažniausiai masonų ložėms priklausę liberalai – būtent tada buvo vykdomas tikras indėnų genocidas Jungtinių Valstijų vakarinėje dalyje, tada Brazilijoje, Urugvajuje ir Peru, išvijus jėzuitus, buvo sunaikinta katalikiškų redukcijų ir misijų sistema su jų socialine rūpyba, tada pietinėse JAV valstijose ir ypač Karibuose vyko nežmoniškiausias juodųjų vergų išnaudojimas. Ir visa tai – laisvės vardan, kolonisto, kaubojaus, laisvo respublikono, liberalo ar demokrato saviraiškos labui. Kas labiausiai trukdė šiai laisvei? Katalikų Bažnyčia, nuo pat Amerikos atradimo nenuilstamai gynusi indėnų ir juodaodžių žmogišką orumą ir laisvę.

Konkistadorai – ispanų bajorai (hidalgos) ir miestiečiai, riteriai ir niekšai, garbingi administratoriai ir nuo inkvizicijos bėgę nusikaltėliai – visi keliavo į Ameriką siekdami laisvės bei ją garantuojančio turto: žemės ir aukso. Konkistadoras ar kaubojus – visi troško įkvėpti naujo žemyno platybių oro, laisvai plėsti savo asmenišką „karalystę“, tik minimaliai ribojamą Europos karalių įsakų. Ir šis plėtimas vyko silpnesniųjų, jų laisvės sąskaita. Tai yra pagrindinis amerikoniško liberalizmo principas – laisva konkurencija, kova už būvį, kiekvienas už save. Vienintelė struktūra, įkvėpusi daugeliui kolonistų aukštesnę motyvaciją (misijos rėmimas, pagonių atvertimas) bei veiksmingai kūrusi pusiausvyrą tarp kolonistų ir indėnų laisvių, buvo Bažnyčia. Katalikiškas tikėjimas ne vieną konkistadorą privertė pasirūpinti indėnų krikštu ir padėti misionieriams, baimė negauti išrišimo ne vieną sulaikė nuo žiaurumų ir besaikio godumo.

Tik Paskutinio teismo dieną sužinosime, kiek Amerikos kolonizaciją skatino kilnūs atvertimo ir civilizavimo motyvai, o kiek paprasčiausias noras praturtėti. Dievas pasinaudojo konkistadorų žygiais, nepaisant jų metu padarytų nuodėmių, todėl žymus misionierius Chose de Akosta galėjo pasakyti: Christianorum avaritia Indorum vocatio facta est, – krikščionių godumas tapo indėnų pašaukimu[1].

Konkistadorai skrupulingai laikydavosi įstatymo numatytos formulės: atvykę į indėnų kraštą, garsiai jiems perskaitydavo requirimiento – reikalavimą tuoj pat pripažinti Ispanijos karaliaus valdžią ir katalikybę. Jei indėnai nepaklusdavo, jie būdavo puolami, ir tai buvo laikoma teisingu karu.

Konkistadorų žygius lydėdavo karaliaus atstovas veedor („prižiūrėtojas“), kuris turėdavo surinkti quinto real – „karaliaus penktadalį“, 20% nuo viso rasto aukso, sidabro, brangakmenių ir kitų vertybių. Konkistadorui priklausė likęs grobis, o taip pat teisė į užimtas žemes kaip atlyginimas už konkistos vargus ir skatinimas imtis kolonizacijos. Baigęs užkariavimą, konkistadoras tapdavo encomendero – jis gaudavo enkomiendą, „patikėtąją žemę“: turėdavo teisę ją dirbti, įrengti kasyklas, taip pat rinkti mokesčius iš joje gyvenančių indėnų ir šaukti juos darbams. Jo pareigos: priversti indėnus gyventi sėsliai kaimuose, juos saugoti ir prižiūrėti, pastatyti bažnyčią ir mokyklą, mokėti mokesčius karūnai. Enkomiendų sistema nereiškė tikros baudžiavos, nes indėnai išsaugojo nuosavybę savo sklypams. Tačiau tikrovėje ji greitai virto indėnų pavergimu: konkistadorai atimdavo indėnų sklypus, versdavo juos dirbti iki išsekimo, žiauriai malšino jų sukilimus. Indėnams karo belaisviams net būdavo kaktoje išdeginama raidė G – Guerra, karas.

Pirmųjų kolonistų pasakojimai apie nuožmius žmogėdras karibus net paskatino kai kuriuos teologus (pvz., Thomas Ortiz) svarstyti, kad gal indėnai yra tik žvėrys, kuriuos galima medžioti ir versti naminiais gyvuliais. 1504 ir 1517 m. karaliaus dekretais visus karibus leidžiama padaryti vergais. Tik vėliau misionieriai, geriau susipažinę su indėnų gyvenimu, atrado jų būde daug gerų bruožų ir pabrėžė jų tinkamumą tapti krikščionimis.

Enkomiendų sistemą patvirtino karalienė Izabelė 1503 12 20 dekretu – iš rūpesčio indėnų atvertimu ji įsakė jiems gyventi sėsliai kartu su krikščionimis. Nepaisant grubių piktnaudžiavimų, enkomiendos garantavo bent minimalią valstybės kontrolę, jų dėka vyko kolonizacija ir žemyno civilizavimas. Jos nėra pagrindinė priežastis, kodėl indėnų populiacija per pirmąjį kolonizacijos šimtmetį katastrofiškai sumažėjo (nors kai kurie istorikai aiškiai perdeda indėnų skaičiaus smukimą) – indėnai pirmiausia mirdavo dėl europietiškų ligų (raupų, šiltinės, maliarijos), kurioms jie neturėjo imuniteto. Net fakto, kad Karibų salose beveik neliko vietinių indėnų, negalima vadinti genocidu modernia prasme, nes indėnų tautų naikinimas niekuomet nebuvo kolonistų intencija. Kitose žemyno vietose indėnų tautos išliko ir jų gyvenimas palaipsniui net pagerėjo.

Humaniškiausia tvarka buvo įvesta konkistadoro Korteso Meksikoje. Čia darbo diena buvo ribojama iki 10 valandų (Anglijoje tuo metu buvo dirbama 12 valandų), prieš tai valanda tikybos paskaitoms iš ryto, po pietų valanda poilsiui. Darbininkai gaudavo minimalią algą ir nemokamą maistą. Jie dirbdavo dvidešimt dienų, o po to turėdavo trisdešimt dienų nuosavų sklypų apdirbimui. Praktiškai visoje Lotynų Amerikoje buvo draudžiamas darbas sekmadieniais ir švenčių dienomis, o šventadienių tais laikais buvo žymiai daugiau, nei šiandien.

 

2. Indėnų laisvės gynimas

Kai Kolumbas iš antrosios kelionės į Ameriką parsivežė kelis šimtus indėnų vergų, Izabelė supykusi paklausė: „Kas jums davė teisę pavergti mano pavaldinius?“ 1494 m. ji sudarė teisininkų ir teologų komisiją, kuri pripažino, kad indėnai turi teisę į laisvę ir negali būti verčiami vergais. Priede prie savo paskutiniosios valios mirštanti karalienė prašė vyro Ferdinando ir vaikų kovoti prieš indėnų pavergimą. 1504 Izabelė mirė, karalius šiam klausimui neskyrė pakankamai dėmesio, todėl indėnai imti masiškai versti vergais. 1504–1511 m. yra „blogiausias visos ispanų kolonizacijos laikotarpis“[2].

1510 rugsėjį į Espanjolą (Karibų jūros sala, iš kurios pradėta žemyno kolonizacija) atvyko 15 dominikonų misionierių, vadovaujamų Pedro Kordobiečio (Pedro de Córdoba). Jie pamatė brutalų indėnų persekiojimą ir ėmė juos ginti. Sekmadienį prieš 1511 m. Kalėdas Antonijus Montesinietis (Antonio de Montesinos) OP pirmasis ėmė viešai barti kolonistus, kurie, aišku, buvo labai nepatenkinti. Antonijus nuvyko pas karalių Ferdinandą, šis 1512 m. Burgos mieste sušaukė teologų komisiją, kurioje pirmąkart svarstomi kolonijų etikos klausimai. Komisija nutaria, kad enkomiendų sistema turi likti, bet indėnai turi išsaugoti nuosavybę, gauti algą, turi būti ribojamas darbo laikas, labiau rūpinamasi religiniu švietimu. 1512 02 22 karaliaus dekretas šiuos nutarimus paskelbė kaip įstatymą. Naujas 1513 07 28 įstatymas dar labiau pagerino indėnų padėtį, uždraudžiamas vaikų iki 14 m. darbas. Faktas palyginimui: protestantiškoje Prūsijoje vaikų iki 9 m. darbas fabrikuose uždraustas tik 1839 m.!

Žymiausiu kovotoju už indėnų teises tapo Antonijaus draugas Bartolomėjus Las Kazas (Bartolomé de Las Casas) OP. Jis gimė 1474 m. Sevilijoje (Ispanija). Jo tėvas dalyvavo pirmojoje K. Kolumbo kelionėje į Ameriką, čia praturtėjo ir galėjo savo sūnų leisti studijuoti į Salamankos universitetą. Studentui tėvas davė iš Amerikos parsivežtą indėnų berniuką kaip tarną. Bartolomėjus baigė teologijos ir teisės mokslus 1498 m., bet neskubėjo priimti šventimų. 1502 m. jis išvyko į Espanjolą, tarnavo gubernatorių Ovando ir Velaskezo patarėju, pats valdė iš tėvo gautą enkomiendą. Galiausiai 1510 m. Santo Domingo (Espanjolos sostinėje) gavo kunigystės šventimus – Las Kazas buvo pirmasis Naujajame pasaulyje įšventintas kunigas.

Maždaug 1512 m. Bartolomėjaus mąstyme įvyko lūžis – jis pasibaisėjo prieš indėnus daromomis neteisybėmis ir pagrindine blogybe ėmė laikyti pačią enkomiendų sistemą. 1514 rugpjūčio 15 d. Las Kazas pasakė pamokslą Kubos gubernatoriaus Diego Velaskezo akivaizdoje, kuriame smarkiai užsipuolė enkomiendas bei pareikalavo visiško indėnų išlaisvinimo. Ispanai kolonistai jo idėjas laikė beprotiškos revoliucijos paskelbimu.

1516 m. Las Kazas grįžo į Ispaniją ir kreipėsi indėnų gynimo reikalu į regentą kardinolą Franciską Chimenesą (Francisco Ximénez y Cisneros). Šis ne tik nesutramdė „netvarkos kėlėjo“, bet paskyrė Las Kazą „indėnų protektoriumi“ ir su trimis jeronimitų ordino tėvais (kaip karaliaus komisarais) išsiuntė į Espanjolą. Jie gavo vyriausio karaliaus juristo Chuano Palasijo Rubijo (Juan Lopez de Palacios Rubios) sudarytą instrukciją: ištirti, ar įmanomas enkomiendų panaikinimas, savarankiškų indėnų kaimų sukūrimas, juodaodžių vergų įvežimas. Las Kazas buvo nepatenkintas jeronimitų darbu, 1517 m. vėl grįžo į Ispaniją, kreipėsi į Karolį V, siūlydamas naujos, humaniškos kolonizacijos planą. 1520 05 19 karalius sutiko finansuoti eksperimentą. Metų pabaigoje Las Kazas grįžo ir bandė įkurti koloniją Santo Domingo dab. Venesueloje, Cumanį vietovėje. Eksperimentas nepavyko, nes indėnai dėl persekiojimų tuo metu buvo sukilę, buvo iššvaistytos didžiulės valdiškos lėšos. Tik vėliau atskirų indėnų gyvenviečių, pavaldžių Bažnyčiai, kūrimo idėją įgyvendins jėzuitai, kurdami garsiąsias redukcijas.

Nusivylęs savo darbu, Las Kazas 1522 m. įstojo į dominikonų vienuolyną. Čia parašė trijų tomų „Indėnų istoriją“, kurioje daugybė netikslumų, perdėjimų, nepamatuotų kaltinimų ispanų kolonistams[3]. Vėliau jis keliavo Meksikoje, Nikaragvoje, Gvatemaloje, visur sutikdavo priešiškumą savo idėjoms, nes skelbė jas labai radikaliai ir piktai. Las Kazas netapo aktyviu misionieriumi, nelabai domėjosi konkrečiu indėnų gyvenimu, jo raštai pateikia nedaug ar nepatikimos etnografinės medžiagos. Jo propagandinei veiklai nepritarė net nemažai vyskupų ir misionierių. Daugelio istorikų nuomone, Las Kazas pernelyg griežtai vertino ispanų kolonializmą, ėmėsi smerkti jų veiksmus Peru, nors pats ten niekados nesilankė.

Las Kazas veiklą galima palyginti kad ir su Peru misionieriavusio jėzuito Chose de Akosta (José de Acosta) darbais. Akosta nešvaistė jėgų ispanų puolimui, jis 15 metų nenuilstamai dirbo su indėnais, skelbė jiems Evangeliją, surinko daugybę medžiagos apie jų kultūrą, rėmė konkrečius projektus jų gyvenimo pagerinimui. Nors Akosta 1523 m. išleido traktatą De Indis, kuriame netgi abejoja pačiu ispanų buvimo Amerikoje teisėtumu, bet jo praktinė veikla buvo gerokai pozityvesnė už Las Kazas aktyvizmą.

Las Kazas iniciatyva Mechiko vyskupas Chuanas de Zumaraga (Juan de Zumárraga) pasiuntė dominikoną Bernardino de Minaya į Romą indėnų gynimo klausimu. Dominikonų pasakojimų paveiktas popiežius Paulius III 1537 05 29 išleido brevę Pastorale officium Toledo arkivyskupui Juan de Tavera. Joje rašoma:

„Mūsų ausis pasiekė žinia, kad... Karolis, Romėnų imperatorius..., siekdamas sudrausti tuos, kurie, degdami godumu, yra nehumaniškai nusiteikę prieš žmonių giminę, viešu ediktu visiems savo pavaldiniams uždraudė kėsintis pavergti kuriuos nors vakarinius ar pusiaujo indėnus, ar iš jų atimti nuosavybę. Todėl mes, rūpindamiesi tais indėnais, net jeigu jie yra už Bažnyčios prieglobsčio, kad iš jų nebūtų atimama laisvė ar jų daiktų valdymas, kadangi jie yra žmonės, galintys priimti tikėjimą ir išganymą, taip pat kad jie nebūtų naikinami vergove, bet pamokslais ir pavyzdžiais kviečiami į gyvenimą... įsakome..., kad visiems ir kiekvienam... griežčiau taikytum ekskomunikos latae sententiae bausmę, kad jie nedrįstų minėtų indėnų kokiu nors būdu pavergti ar atimti iš jų gėrybes“ (DS[4] 1495).

Grasinimas ekskomunika pakartotas ir 1537 06 02 brevėje Veritas ipsa, tačiau, spaudžiant Ispanijos karūnai, 1538 06 19 bausmės panaikintos, nes neįmanoma jų įgyvendinti, neaišku, kokius konkrečius veiksmus reikia laikyti pavergimu. Nepaisant nedidelio praktinio poveikio, ši enciklika parodė esminį Bažnyčios nusistatymą prieš naujai užkariautų pagoniškų tautų pavertimą vergais. Tai yra vieningas popiežių mokymas: dar Pijus II[5] buvo pavadinęs vergovę „dideliu nusikaltimu” (magnum scelus), popiežiai Urbonas VIII[6] ir Benediktas XIV[7] aiškiai pasisakė ir prieš juodaodžių vergų prekybą.

Las Kazas visuomet turėjo daug įtakingų rėmėjų Ispanijos dvare, jis gaudavo didelę pensiją ir lėšų savo veiklai, tačiau buvo remiamas daugiau dėl teoriškos simpatijos indėnams, neturint supratimo apie realią padėtį, kolonizavimo vargus, neatsižvelgiant į teisėtus kolonistų interesus. Vėl nuvykęs į metropoliją, Las Kazas gavo audienciją pas karalių Karolį V, kuris ne tik nesudraudė „maištininko“, bet ir ryžosi drastiškoms reformoms: 1542 11 20 išėjo įstatymas, įėjęs į istoriją „Naujųjų Įstatymų“ (Nuevos Leyes) vardu.

„Nuo šiol mes nustatome ir įsakome, kad jokiu karo ar kokiu nors kitu pretekstu, netgi sukilimo ar pagrobimo, joks indėnas negali būti padarytas vergu. Mes norime ir liepiame, kad su jais būtų elgiamasi kaip su Kastilijos Karūnos vasalais... Kadangi jie yra mūsų vasalai, jie yra laisvi, jie turi savo naudai laisvės prezumpciją“.

Dabar esantys vergai indėnai paleidžiami, jei savininkas neturi aiškių nuosavybės dokumentų. Draudžiama steigti naujas enkomiendas, esančios panaikinamos valdytojui mirus, negali būti paveldimos. Už indėnų vertimą žvejoti perlus, už plėšiamųjų ekspedicijų organizavimą skiriama mirties bausmė. Indėnų mokesčiai ir prievolės valstybei neturi viršyti ispanų mokesčių.

Karaliaus sprendimą parėmė ir Naujosios Ispanijos vicekaralius Luis de Velasco. Jis 1551 m. įsakė išlaisvinti visus indėnų vergus, dirbančius kasyklose. Kai kasyklų savininkai ėmė murmėti, jis atsakė: „Indėnų laisvė yra svarbiau už visas pasaulio kasyklas, o įplaukos, kurias iš jų galėtų gauti Karūna, nėra tokios, kad reikalautų žmogiškų ir dieviškų įstatymų pažeidimo“. Buvo išvaduota 150 000 vergų, neskaitant moterų ir vaikų. Tačiau dauguma konkistadorų buvo labai pasipiktinę, jie laikė Naujuosius Įstatymus neteisybe, jų didžiulių pastangų kolonizuojant Ameriką neįvertinimu. Daugelyje Amerikos provincijų įstatymas net nepradėtas įgyvendinti. Net dauguma dominikonų sutiko, kad indėnų paleidimas iš kaimų reikštų visišką chaosą ir misijų griuvimą. Todėl 1543 06 04 įstatymas sušvelnintas, o 1545 m. enkomiendos vėl praktiškai leistos. Jos gyvavo iki karalių Burbonų reformos 1720 m., bet jų principas išliko ir vėlesniuose stambiųjų žemvaldžių dvaruose (haciendas) iki pat XX a.

Las Kazas Amerikoje buvo visuotinai nekenčiamas. Karalius jam siūlė Cuzco vyskupiją Peru, bet jis atsisakė – ne iš kuklumo, bet bijodamas dėl savo gyvybės. 1543 m. jis buvo paskirtas vyskupu indėnų čiapas regione Meksikoje. Kolonistai jam trukdė dirbti, todėl 1547 m. jis visam laikui grįžo į Ispaniją ir atsisakė vyskupystės. 1552 m. jis išliejo visą savo įtūžį prieš ispanų kolonistus Sevilijoje išspausdintame pamflete „Trumpas pranešimas apie indėnų naikinimą“ (Brevíssima Relación de la Destruyción de las Indias). Anot A. F. Bandelier, tai esanti „visiškai neapgalvotai išleista knyga, šiurkščiai vienašališka, paremta dažnai visai nepagrįstais liudijimais ir parašyta perdėtai spalvinga kalba. Kad toks jausmingas ir vienpusiškas dokumentas buvo išleistas su valdžios leidimu, rodo tikrai didžiulį Ispanijos vyriausybės pakantumą“[8]. Šiandien šis pamfletas laikomas indėnų laisvės Magna Charta, bet neatsižvelgiama į jo atneštą žalą. 1578–83 jis ir kiti Las Kazas raštai buvo sparčiai verčiami Ispanijos ir katalikybės priešų olandų, anglų, prancūzų hugenotų, jie daug prisidėjo prie antiispaniškos „juodosios legendos“ sukūrimo.

Las Kazas mirė 1566 m. Madride. Nepaisant įvairių perlenkimų, galima pripažinti esminį jo indėlį į indėnų apgynimą nuo nežabotos kolonistų savivalės. Indėnais uoliai rūpinosi visi vėlesni Ispanijos valdovai. Pavyzdžiui, 1593 gruodžio 29 d. karaliaus Pilypo II įsakyme Limos Audiencia (teismui) rašoma: „Nuo šiol ispanai turi būti baudžiami už indėnų įžeidimą ar sužalojimą griežčiau, nei jeigu tokie pat nusikaltimai būtų padaryti prieš ispaną“. Cuzco miesto Peru gubernatorius įsakė nukirsti ranką ispanui, kuris be jokios priežasties viešai skėlė antausį indėnų cacique (genties vadui). Pilypo II įstatymai apribojo darbo dieną iki 8 valandų, vėl pabrėžė sekmadienio poilsį, nurodė, kad ligos atveju valstybės objektuose dirbantys indėnai turi būti gydomi nemokamai ir jiems turi būti mokama pusė įprastinio uždarbio – Europoje ir JAV tokias teises darbininkai įgijo tik XX a.

Vis dėlto esminis faktorius, sustabdęs indėnų pavergimą, buvo ne Bažnyčios ir karūnos spaudimas, o vis labiau plintantis juodųjų vergų įvežimas iš Afrikos. Tokią išeitį iš esmės siūlė ir Las Kazas, todėl jis neretai kaltinamas kaip negrų pavergimo gynėjas. Tačiau vėlesniuose raštuose jis teigė, kad Naujieji Įstatymai turėtų galioti ir juodaodžiams.

Modernioji negrų vergų prekyba prasidėjo 1416 m., kai portugalai įsitvirtino Afrikos pakrantėse ir ėmė pirkti genčių tarpusavio karuose pavergtus karo belaisvius. Portugalai tapo pirmaisiais vergų biznio vystytojais. Ispanija kurį laiką dvejojo: 1501 m. išleistas pirmasis leidimas įvežti negrus vergus, 1503 jis atšauktas, 1510 10 12 karalius Ferdinandas vėl leido, jam mirus kardinolas regentas Chimenesas 1516 09 23 leidimą atšaukė, tačiau 1516 lapkritį netiesiogiai leido. Kai 1517 m. savo rašte Karoliui V pats Las Kazas pritarė negrų įvežimui, buvo duotas galutinis leidimas. 1518 m. Espanjolą pasiekė pirmas didelis transportas – 4000 juodaodžių vergų.

XV–XIX a. europiečiai į Europos pakrančių miestus ir ypač į Ameriką iš viso išgabeno nuo12 iki 20 mln. vergų, iš jų apie 15% žuvo transportuojant. Haityje negrai 100% pakeitė indėnus aravakus, ir dabar Karibų salose iki 90% gyventojų yra juodaodžiai ir mulatai.

Tačiau turime pripažinti, kad didžiąją dalį šių milijonų vergų atvežė ne katalikai ispanai ar portugalai, bet anglai. „Pažangūs“ anglikonai pavertė vergovę ginklu prieš katalikų tikėjimą – 1649–1653 Oliveris Kromvelis tūkstančius užkariautos Airijos gyventojų katalikų pavertė vergais ir pardavė Vestindijos kolonijose. 1713 m. Utrechto sutartimi, kuria buvo baigtas Ispanijos įpėdinystės karas, Ispanijos karalius Pilypas V suteikė D. Britanijai Asiento de negros – vergų iš Afrikos įvežimo į ispanų kolonijas monopolį. Būtent XVIII a. vergų prekyba virto racionaliai suplanuota biznio mašina. Net kilus visuotiniam pasipiktinimui vergove ir kolonijoms varžant vergų įvežimą, tarp 1782 ir 1807 m. D. Britanijos pirkliai sugebėjo parduoti virš 1 mln. vergų.

 

3. Krikščionybė ir vergovė

Vergovė (lot. servitus), t. y. karo belaisvių, kare pagrobtų žmonių, skolininkų ir nusikaltėlių bei jų palikuonių pavertimas visiška šeimininkų nuosavybe, atimant asmenines teises, gyvavo visose kultūrose nuo seniausių laikų – taip pat ir tarp Amerikos indėnų. (Taigi europiečiai ne įvedė vergovę Amerikoje, o tik tapo naujais vergų šeimininkais.)

Didysis graikų filosofas Aristotelis „Politikoje“[9] laiko vergus iš prigimties žemesniais žmonėmis, skirtais tarnauti, nes graikų vergais dažniausiai tapdavo barbarai karo belaisviai, kilę iš kultūriškai žemesnių tautų. Graikų ir romėnų valstybėse vergovė tapo viso ekonominio gyvenimo pagrindu.

Viešpats Dievas Senajame Testamente (pvz., Kun 25, 44–46) leidžia žydams turėti vergų, bet vergovė ribojama: Išėjimo knygoje draudžiama visam gyvenimui pavergti žydų tautos narius, ginamos kai kurios vergų teisės. Jėzus Kristus atnešė esminį ir svarbiausią išvadavimą – iš velnio ir nuodėmės vergijos, tačiau Jo Geroji naujiena neskelbia radikalių socialinių reformų. Šv. apaštalas Paulius kalba (Gal 3, 28), kad „daugiau nebėra vergo ar laisvojo“, bet turi omeny fundamentalią žmonių ir ypač krikščionių laisvę ir lygybę. Jis aiškiai pripažįsta antikinės vergovės instituciją, ragina vergus susitaikyti su savo būkle ir būti paklusnius šeimininkams (Ef 6, 5–9; Kol 3, 22; 1 Tim 6, 1; Tit 2, 9; Filem). Krikščionys šeimininkai neraginami paleisti vergų ar suteikti jiems daugiau formalių teisių, tik dorai su jais elgtis. Taip pat ir apaštalas Petras (1 Pt 2, 18) ragina vergus paklusti ne tik geriems, bet ir įnoringiems šeimininkams.

Pirmaisiais krikščionybės amžiais veltui ieškotume Bažnyčios mokymo prieš pačią vergovės instituciją liudijimų. Bažnyčia ne puolė revoliuciškai griauti socialinių struktūrų, bet siekė įvairiais būdais lengvinti visų žmonių dalią, kad pernelyg didelis vargas, tamsumas ar neteisybė neužkirstų kelio Evangelijos šviesos priėmimui. Paminėsime tik pagrindinius prie vergovės nykimo prisidėjusius reiškinius.

- Nuo apaštalinių laikų Bažnyčia ėmė švęsti sekmadienį kaip Viešpaties dieną ir tą dieną griežtai drausti taip vadinamus opera servilia – darbus, kuriuos paprastai atlikdavo vergai. Kiekvienas krikščionis, kokiam luomui jis bepriklausytų, tą dieną turi skirti Dievo garbinimui, jis turi prisiminti savo kaip Dievo vaiko laisvę, išvadavimą iš nuodėmės, velnio, pasaulio, kūno vergijos.

- Krikščionybė panaikino pagonių panieką darbui[10]: juk Jėzus buvo dailidė, šv. Paulius – palapinių meistras (Apd 18, 3; 1 Kor 4, 12). Tarp krikščionių galiojo principas: kas nedirba, tas nevalgo (2 Tes 3, 10), krikščionims draudžiama gyventi nedirbant (Didache, 13).

- Antikinėje Romoje vergai būdavo išstumti iš oficialaus religinio gyvenimo: „vergai neturi religijos arba turi vien svetimą religiją“[11]. Krikščionybė iš pat pradžių nedarė skirtumo tarp laisvųjų ir vergų, buvo daug vergų kunigų[12], popiežiai Pijus I, Kalikstas – buvę vergai.

- Pagal Romos teisę, vergai negalėjo sudaryti teisėtos santuokos ir neturėjo tėvystės teisių, o Bažnyčia visas sąjungas laimino Santuokos sakramentu ir pavedė kanonų teisės normoms[13].

- Sen. Romoje vergai visuomet laidoti atskirai nuo laisvųjų. Krikščionių kapai visų vienodi, vienodai garbinami kankiniais tapę vergai: šventieji Dula, Blandina, Potamijona, Felicita, Sabina, Vitalis, Porfyras ir kt.

- Krikščionys vergvaldžiai neretai dovanodavo vergams laisvę vykdydami atgailos darbą, kartais Bažnyčia išpirkdavo iš pagonių šeimininkų krikščionis vergus už bendruomenines lėšas. Romos turtuolė šv. Melanija V a. paleido į laisvę tūkstančius savo vergų, taip prarasdama didumą savo nuosavybės.

Humaniška krikščionybės įtaka veikė ir krikščionimis tapusių imperatorių įstatymus – vergams buvo suteiktos pirmosios elementarios teisės, jas galutinai įtvirtino Justiniano kodeksas. Tačiau prasidėję barbarų puolimai padėtį pasunkino, tūkstančiai krikščionių pateko į nelaisvę ir tapo vergais. Bizantiją ir Vakarų Europą užplūdo vergai slavai, paimti į nelaisvę Balkanuose ar Rusioje – iš čia lotyniškas pavadinimas sclavus (plg. vok. Sklave, angl. slave). Marselyje, Dubline, Prahoje susikūrė tikri vergų turgūs, nusistovėjo reguliarūs vergų prekybos maršrutai iš Volynės, Prahos, Krymo į Š. Afriką ir Ispaniją. Slavų pardavimas baigėsi tik X a., jų tautoms priėmus krikščionybę.

V–VII a. žinomi daugybė liudijimų, kai vyskupai, pasiturintys kunigai ir pasauliečiai masiškai išpirkdavo krikščionis iš barbarų vergijos. Vergų prekyba daugiausia ėmė verstis žydai, todėl daugelis bažnytinių sinodų griežtai draudžia žydams prekiauti krikščionimis. Vergams leidžiama ieškoti prieglobsčio bažnyčiose, jei su jais blogai elgiamasi. 595 m. Romos sinodas, vadovaujamas šv. Grigaliaus Didžiojo, leido vergams tapti vienuoliais be šeimininkų leidimo, vėliau popiežius paleido į laisvę visus Romos Bažnyčios vergus (Ep. VI, 12). Tačiau būtent ankstyvaisiais viduramžiais daugelis sinodų uždraudė vergams teikti šventimus be šeimininkų sutikimo, tai tapo visuotine Bažnyčios teise.

Popiežius Jonas VIII savo 873 m. rugsėjo laiške Unum est Sardinijos kunigaikščiams rašo:

„Kaip sužinojome, daug pagonių paimtųjų į nelaisvę jūsų žemėse parduodami ir, jūsiškių nupirkti, laikomi vergovėje. Bet yra gera ir šventa, [...] kad dėl Kristaus meilės juos paleistų ir gautų atlygį ne iš žmonių, bet iš paties mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus. Todėl jus raginame ir iš tėviškos meilės įsakome, kad, kai iš jų išperkate belaisvius, dėlei savo sielos išganymo leistumėte jiems eiti laisvais“ (DS 668).

Tikriausiai čia turimi omeny belaisviai krikščionys.

Bažnyčios žemėse jau nuo VI a. prasidėjo vergų virtimas baudžiauninkais – baudžiauninkas valstietis (nors ir toliau vadinamas servus) jau nebuvo nuosavybės objektas, jis turėjo asmenines teises, nuosavybę su paveldėjimo galimybe, šeimą, bet už gautą iš pono žemę turėdavo atlikti lažo darbus ar mokėti duoklę. Baudžiava Europoje visuotinai išstūmė vergiją tik X a. (Centrinėje Europoje – XVI a.). Frankų imperijoje vergų prekyba kaip verslas išnyko X a., D. Britanijoje XII a., Skandinavijoje XIII a. Baudžiava panaikinta Anglijoje XVII a., Prancūzijoje 1789 m., Prūsijos karalystėje (ir Lietuvos Užnemunėje) 1811–23 m., Austrijoje 1848 m., Rusijos imperijoje (ir visoje Lietuvoje) 1861–64 m.

Modernusis vergovės atgimimas neatsiejamas nuo islamo plitimo – būtent iš musulmonų krikščionys išmoko vergystės verslo. Arabai, turkai ir kiti musulmonai išvystė pasaulinį masinės vergų prekybos tinklą, į kurį kaip prekės patekdavo ir daugybė krikščionių. XV–XIX a. Š. Afrikos „Barbarų krante“ (Alžyras, Libija, Tunisas) buvo parduota virš 1,5 mln. europiečių. Jų globai ir išlaisvinimui susikūrė ištisi vienuolių ordinai. Trinitorių ordinas Alžyre ir Tunise įsteigė ligonines krikščionims vergams, rūpinosi jų išpirkimu – iki 1787 išpirko 0,9 mln. vergų. Mercedarų ordinas 1218–1632 išpirko 0,49 mln. krikščionių. Daugelis mercedarų pardavė save į vergiją vietoj kitų krikščionių ir netgi tapo kankiniais. Šv. Vincentas Paulietis pats buvo vergu Alžyre, jo įsteigta kongregacija XVII–XVIII a. globojo krikščionis vergus, juos katechizavo ir paruošė kankinystei.

 

4. Šv. Tomas Akvinietis apie vergovę

„Nė vienas scholastas nėra abejojęs, kad teisingame kare paimti pagonys belaisviai gali būti leistinai padaryti vergais“[14]. Didysis katalikų teologas šv. Tomas Akvinietis (1225–1274) taip pat nekvestionuoja vergovės institucijos, bet bando nusakyti pagrindinius jos vertinimo principus.

Šv. Tomas remiasi Aristoteliu kaip didžiausiu autoritetu, todėl cituoja jį ir šiuo klausimu:

„Dėl tos pačios priežasties ir tarp pačių žmonių randame tvarką. Juk tie, kurie viršija kitus intelektu, natūraliai valdo, o tie, kuriems trūksta intelekto, bet kurie yra tvirti kūnu, atrodo pačios prigimties skirti vergauti, kaip sako Aristotelis savo „Politikoje“. Su juo sutaria ir Saliamono nuomonė, kuris Patarlių 11, 29 sako: „Kvailys yra išmintingųjų vergas“. Ir Išėjimo 18 sakoma: „Paieškok visoje tautoje išmintingų ir bijančių Dievo vyrų, kurie kiekvienu metu teistų liaudį““[15].

Čia turima omeny daugiau politinė išmintis, kuri faktiškai (nebūtinai teisėtai ir moraliai) lemia, kas vadovaus, o kas paklus.

Šv. Tomas neperima Aristotelio mokymo aklai. Savo „Teologijos sumoje“ į argumentą

„Be to, vergovė tarp žmonių yra natūrali: kai kurie yra iš prigimties vergai, kaip įrodo Filosofas [Aristotelis] „Politikos” I [knygoje, c. 2, n. 7]“

jis atsako taip:

„Reikia pasakyti, kad tai, jog, absoliučiai kalbant, tas žmogus yra labiau vergas nei kitas, nėra kažkas prigimtinio, bet vien dėl to, kad siekiama kokios nors naudos, nes jam yra naudinga būti valdomam išmintingesnio, o tam naudinga, kad jam padėtų, kaip sakoma „Politikos“ I [knygoje, c. 2, n. 20]. Taigi vergovė, priklausanti tautų teisei, yra natūrali antruoju būdu, bet ne pirmuoju“[16].

Matome, kad iš Aristotelio „vergo iš prigimties“ pas Tomą lieka tik prigimtinė žmonių gabumų nelygybė, kuri jokiu būdu nereiškia, jog kai kurie žmonės turi „vergo geną“, kaip pasakytume šiandien. Kitoje vietoje Tomas kalba aiškiai: „Vergovė nėra įvesta iš prigimties, bet žmonių sprendimu, žmonių gyvenimo naudai“[17].

Dar daugiau, šv. Tomas iš dalies pripažįsta, kad vergovė yra kažkas priešingo žmogaus prigimčiai. Į argumentą

„Vergovė yra prieš prigimtį, nes, kaip sako Grigalius [Didysis, Regula pastoralis, II, 6], „yra prieš prigimtį, kai žmogus nori valdyti žmogų“. Tai yra aišku ir iš to, kas pasakyta žmogui (Pr 1, 26): „tevaldo jis jūros žuvis“ ir t. t., o ne „tevaldo žmogų““

Tomas atsako:

„Reikia pasakyti, kad niekas nedraudžia kažkam būti prieš prigimtį jos pirmosios intencijos atžvilgiu, kas nėra prieš prigimtį jos antrosios intencijos atžvilgiu. Taip bet koks sugedimas, trūkumas ir senėjimas yra prieš prigimtį... nes prigimtis siekia būties ir tobulumo, bet nėra prieš antrą prigimties intenciją, nes jei prigimtis negali išsaugoti būties viename, išsaugo ją kitame, kas gimsta iš pirmojo sunykimo... Panašiai sakau, kad vergovė yra prieš pirmą prigimties intenciją, bet ne prieš antrą. Juk prigimties esmė linksta prie to, ir to siekia prigimtis, kad kiekvienas dalykas būtų geras, bet dėl to, kad kas nors nusideda, ta pati prigimtis siekia iš nuodėmės gauti bausmę. Taip vergovė yra įvesta kaip bausmė už nuodėmę“[18].

Šv. Tomas moko[19], kad žmonių pavaldumas vieni kitiems kyla iš pačios socialinės žmonių prigimties, jis būtų buvęs ir rojaus būklėje, net jei nebūtų buvę nuodėmės. Tačiau vergovė yra nuodėmės padarinys, ta prasme ji priešinga prigimčiai. To iš esmės mokė jau stoikai – Seneka rašo: „Kas yra romėnas riteris, ar laisvasis, ar vergas? Tai tik vardai, kilę iš ambicijos ar neteisybės“[20]. Tačiau žmonija šį nuodėmės padarinį turi pakęsti, kaip ir kitas blogybes ir kančias, kurios nesibaigia net priėmus krikštą. Žinoma, vergovė visuomet lieka santykinė: „Žmogus yra kito žmogaus vergas ne savo siela, bet tik kūnu“[21]. Evangelijos įstatymas aiškiai gina pamatines vergų teises, kurios buvo pamintos pagonybėje:

„Dalykuose, kurie priklauso vidiniams valios veiksmams, žmogus neturi paklusti žmogui, bet tik Dievui. Bet žmogus turi paklusti žmogui dalykuose, kurie daromi išoriškai per kūną... Todėl nei vergai šeimininkams, nei vaikai tėvams neprivalo paklusti sudarydami santuoką ar išlaikydami mergystę, ar dėl kitų panašių dalykų“[22].

 

5. Ispanų scholastika indėnų gynyboje

Amerikietis istorikas Lewis Hanke rašo:

„Ginklų susidūrimas buvo ne vienintelė kova konkistos metu. Idėjų susidūrimas, lydėjęs Amerikos atradimą ir ispanų valdžios įvedimą joje, turi būti minimas kaip integrali konkistos istorijos dalis... Plačiai paplitusi kritika, leidžiama ir net skatinama karūnos, tikrai yra vienas iš svarbiausių Ispanijos civilizacijos pasididžiavimų“.

XV-XVII a. buvo filosofijos ir teologijos aukso amžius Ispanijos istorijoje. Ispanų mąstytojai sėkmingai plėtojo šv. Tomo sistemą, taip pat išaugo atskira jėzuitų filosofinė ir teologinė mokykla. Naujojo pasaulio atradimas ir užkariavimas pakurstė vieną audringiausių ginčių Europos socialinės filosofijos istorijoje, kuriam verta skirti daugiau dėmesio.

 

5.1. Pati vergovė laikoma neišvengiamu blogiu

Ispanų scholastai neplėtojo pačios vergovės paaiškinimo ir įvertinimo sistemos. Jie sutinka, kad nė vienos tautos žmogaus negalima laikyti „vergu iš prigimties“ absoliučia „genetine“ prasme. Net Aristotelis nemokęs, kad „vergus iš prigimties“ galima kaip gyvulius išnaudoti, pavergti, apiplėšti. O ypač krikščionys turintys nesavanaudiškai pasirūpinti indėnų švietimu, sukultūrinimu ir organizavimu, kad jie atsikratytų to neišmanymo ir tamsumo, kuris daro juos vergais.

Teologai Francisco de Vitoria ir Domingo de Soto nesmerkia juodaodžių vertimo vergais, jei jie įsigyjami teisėtai, kaip pačių juodaodžių karo belaisviai. Tačiau jėzuitas Louis de Molina, analizuodamas konkretų vergų medžioklės mechanizmą nurodo, kad vergų prekyba skatina beatodairiškus negrų tarpusavio karus ir daro belaisvių ėmimą amoraliu. Bet jis nedrįsta reikalauti, kad visi juodaodžiai vergai Amerikoje būtų paleisti.

Keista, tačiau XVII a. scholastai nenagrinėjo enkomiendų sistemos, dėl kurios pirmiausia ginčijosi misionieriai ir kolonistai. Jie pritarė Indijų tarybos politikai, kad ši sistema turi likti, kad visiška laisvė indėnams reikštų anarchiją ir misijų žlugimą. Darbas enkomiendose nesąs vergovė, o tik priverstiniai darbai kaip mokestis už socialinę tvarką.

Esminis klausimas, dėl kurio virė ginčai universitetų katedrose, buvo toks: ar ispanai išvis turėjo teisę įsibrauti į indėnų žemes ir jas okupuoti. Ispanų scholastų radikalios pažiūros šiuo klausimu tapo vienu iš pagrindinių lūžių Europos mąstymo istorijoje, vedusių prie moderniosios valstybės ir visuomenės sampratos.

 

5.2. Popiežių ir teologų mokymas apie pagonių valstybę viduramžiais

Viduramžiais popiežiai stengėsi pabrėžti Bažnyčios, Apaštalų Sosto viršenybę prieš imperiją ir karalių valdžią. Žymiojoje savo bulėje Unam sanctam (1302 11 18, DS 873–875) popiežius Bonifacas VIII iškilmingai skelbia:

„Evangeliniai žodžiai [plg. Lk 22, 38] mus moko, kad jos [Bažnyčios] galioje yra du kalavijai – dvasinis ir laikinasis... Taigi jie abu yra Bažnyčios galioje – dvasinis ir materialusis kalavijai. Tačiau pastarasis vartotinas už Bažnyčią, o pirmasis – pačios Bažnyčios. Anas priklauso kunigui [popiežiui], o šis yra karalių ir karių rankoje, tačiau su kunigo pritarimu ir jam paklūstant. Kalavijas turi būti po kalaviju, o laikinoji valdžia turi paklusti dvasinei... Taigi, jei žemiškoji valdžia nukrypsta nuo kelio, ją teisia dvasinė valdžia... Toliau, skelbiame, nusprendžiame ir nutariame, kad bet kuriam sutvertam žmogui, norint būti išganytu, yra visuomet būtina būti pavaldžiam Romos Pontifikui“.

Popiežių mokymas apie du kalavijus nereiškia pretendavimo į teokratiją, kaip aiškina kai kurie modernieji istorikai. Karaliai ir imperatorius netampa tiesioginiais popiežiaus valdiniais kaip vyskupai ar abatai, popiežius teturi potestas indirecta, netiesioginę valdžią žemiškiems dalykams, ypač taip vadinamoms mišriosioms sritims, kuriose savo interesų turi ir Bažnyčia, ir valstybė.

Pop. Inocentas IV (1243–1254) pritaiko mokymą apie du kalavijus santykiui su pagonių valstybėmis. Jis teigia, kad popiežius turi galią visame pasaulyje, tačiau „nuosavybė, turtas ir valdžia gali leistinai ir be nuodėmės būti ir pas pagonis. Visa tai yra skirta ne tik tikintiesiems, bet visiems protingiems kūriniams“. Savo komentare Dekretalijoms[23] jis rašo:

„Aš manau, kad popiežius gali teisėtai nubausti pagonį, pavaldų vien prigimtinei teisei, jeigu jis prigimtinei teisei nusižengia... Nors negalima netikinčiųjų versti priimti tikėjimą..., bet popiežius gali netikintiesiems įsakyti, kad jie įsileistų į sau pavaldžias žemes tikėjimo skelbėjus“.

Jeigu šie tai daryti atsisako, „tuomet juos reikia su pasaulietiška jėga priversti, ir jiems paskelbti karą turi ne kiti, o pats popiežius“ (fol. 164 a). Šią teoriją remia Augustinus Triumphus[24], Aegidius iš Perudžos, Lambertas Guerrici, Antoninas Florentietis (1389–1459)[25] ir kiti teologai. Tiesa, pastarasis teigia, kad nors juridiškai netikėliai turi būti pavaldūs tikintiesiems, bet faktiškai jų valdžia ir nuosavybė toleruojami. Raimundus Lullus (1235–1316) teigia, kad prieš netikėlius reikia kovoti dviem kardais – pamokslu ir ginklų jėga[26]. Tam pritaria ir šv. Bernardas Klervietis (†1153): ad delendas penitus, aut certe convertendas nationes illas, pagonys priešai turi būti arba sunaikinti, arba atversti[27].

Kai kurie teologai perdėdavo antgamtinę Bažnyčios galią ir nukrypdavo į kraštutinumą, nepripažindami, kad valstybė yra kažkas natūralaus, priklausančio prigimtinei teisei. Scholastas Henricus de Segusia (†1271), Ostijos kardinolas, manė, kad pagonys yra visiškai pavaldūs popiežiui: „Jeigu jie nepripažįsta šios valdžios, juos galima su ginklų pagalba pavergti ir atimti jų nuosavybę“[28]. Aegidius Romanus (†1326), remdamasis klaidinga šv. Augustino kritikos prieš Romos imperiją interpretacija, teigia:

„Pas netikėlius tikrąja prasme nėra nei imperijos, nei karalystės... Po Kristaus kančios apskritai negali būti valstybės, kurioje nebūtų gerbiama šventoji Motina Bažnyčia ir kurioje neviešpatauja Kristus kaip steigėjas ir valdovas“.

Tačiau Aristotelio mokinys šv. Tomas visuomet pabrėžė, kad valstybė kyla iš natūralios tvarkos. Jis moko[29], kad netikintieji jokiu būdu negali valdyti tikinčiųjų, jei šie pirmiau jiems nebuvo pavaldūs, tačiau gali, jei prieš tai valdė, nes „dieviškoji teisė nepanaikina prigimtinės teisės“. Tačiau Bažnyčia gali kai kada tikinčiuosius išvaduoti iš netikėlių jungo, pvz., krikščionis vergus iš priklausymo žydams. Taigi pagonių valstybė yra natūraliai teisėta ir net gali turėti krikščionių valdinių.

Tomas Kajetanas (Thomas de Vio Cajetanus, 1469–1534), pirmasis žymus šv. Tomo Akviniečio „Teologijos sumos“ komentatorius, skiria[30] tris netikėlių grupes: 1. faktiškai ir teisiškai pavaldūs krikščionių valdovams (žydai, eretikai ir maurai) – jie pavaldūs valstybės ir Bažnyčios įstatymams; 2. teisiškai, bet ne faktiškai pavaldūs (buv. krikščionių žemių Rytuose ir Afrikoje gyventojai) – dažniausiai krikščionijos priešai, todėl prieš juos galima vesti teisingą karą, pvz., kryžiaus žygį; 3. nei teisiškai, nei faktiškai nepavaldūs, pvz., Amerikos indėnai – „joks karalius, joks imperatorius, netgi Romos Bažnyčia negali prieš juos vykdyti karo“. „Mes labai sunkiai nusidėtume, jei norėtume tikėjimą į Jėzų Kristų skleisti tokiu būdu. Mes nebūtume teisėti tų pagonių valdovai, bet greičiau vykdytume didelius plėšikavimus ir būtume įpareigoti atsilyginti“, – rašo Kajetanas. Šį mokymą toliau plėtojo ispanų scholastai ir kardinolas Belarminas.

 

5.3. „Pasaulio padalinimas”

Diskusijų pagrindas buvo popiežiaus Aleksandro VI dokumentai, leidę ispanams ir portugalams imtis konkistos. Trumpai pažvelkime į šių dokumentų istoriją.

Dar 1451 01 08 pop. Mikalojus V suteikė portugalams lėno teises jų užimtose Afrikos ir Azijos pakrantėse – popiežius laikomas šių žemių aukščiausiu valdovu, jis feodalinio lėno teisėmis paveda portugalams jas užvaldyti, su sąlyga, kad vyks misijų darbas. 1492 m. rugpjūčio 11 d., vos kelios dienos po K. Kolumbo išvykimo į pirmąją kelionę (08 03), popiežiumi išrinktas ispanas Rodrigo Borja (Borgia), pasivadinęs Aleksandru VI (1492–1503). Istorikai pastebi, kad šis popiežius savo biografų tarpe nesurado nė vieno apologeto – jo amoralus gyvenimas tapo vienu didžiausių skandalų Bažnyčios istorijoje. Tačiau asmeniniame gyvenime pasileidęs popiežius nepriekaištingai laikėsi tikėjimo dogmų ir nemažai nusipelnė Amerikos atvertimo darbui. Būtent jis su antrąja Kolumbo ekspedicija pasiuntė pirmuosius misionierius. Pašvęsdamas Amerikos misiją Švč. Mergelės Marijos globai, jis pirmuoju iš šio žemyno atvežtu auksu dekoravo Romos Santa Maria Maggiore bazilikos kasetines lubas. Islamo grėsmės akivaizdoje Aleksandras VI nuolat siekė taikos ir koalicijos tarp krikščioniškų valstybių. Todėl, Kolumbui atnešus žinią apie atrastą kelią į Indiją, jis skubėjo užkirsti kelią galimam konfliktui tarp Ispanijos ir Portugalijos dėl kolonizacijos teritorijų pasidalinimo.

1493 05 04 Šv. Tėvas išleido Motu proprio Inter caetera, kuriuo patvirtino Ispanijos lėno teises žemėms, kurios yra į vakarus nuo meridiano, einančio 100 lygų (1 lyga = 4,8 km) nuo Žaliojo kyšulio salų Afrikoje – t. y. visai „Vakarų Indijai“. Ispanijos teisės patvirtintos ir 1493 09 26 Motu proprio Dudum siquidem.

Portugalijos karalius, žinoma, buvo nepatenkintas, todėl, tarpininkaujant popiežiui, pradėtos derybos. 1494 m. birželio 7 d. pasirašyta sutartis Tordesillas mieste Ispanijoje: visas žemės rutulys padalintas į dvi puses meridianu, kuris eina 370 lygų (1770 km) į vakarus nuo Žaliojo kyšulio salų. Taigi visa Amerika (išskyrus rytinę dab. Brazilijos dalį) ir Ramusis vandenynas lieka Ispanijai, Afrika ir Azija – Portugalijai. Ateinančiais šimtmečiais šios sutarties buvo daugmaž ir laikomasi[31].

XVIII a. enciklopedistai ir vėlesnių laikų Bažnyčios priešai Tordessilas sutartį laikė baisiausiu nusikaltimu – esą popiežius padalino pasaulį kaip obuolį, lyg jis jam visas priklausytų. Tačiau tai tereiškė jure predae (užgrobimo teise) užimtų teritorijų pripažinimą, kad kitos šalys į jas nesikėsintų, o taip pat užduotį Ispanijos ir Portugalijos valstybėms šias žemes pajungti Kristui bei Jo Bažnyčiai.

 

5.4. Ginčas tarp Sepulvedos ir Las Kazas

Mūsų minėtasis dvaro juristas Ch. Palasijas Rubijas 1513 m. su Indijų tarybos sutikimu konkistadorams perdavė „Proklamaciją“, kuri turi būti perskaityta indėnams. Joje sakoma: Dievas perdavęs popiežiui viso pasaulio valdymą, jam pavaldžios ir nekatalikiškos tautos. Šis perleidęs šiuos kraštus Ispanijos karaliui, taigi indėnai turi pripažinti jo valdžią ir jam paklusti. Jei ne, bus teisingu karu užkariauti.

Remdamasis Aleksandro VI Motu proprio ir šia „Proklamacija“, karaliaus Karolio V dvaro istorikas Chuanas Sepulveda (Juan Ginés de Sepulveda, †1571) parašė veikalą „De iustis belli causis“. Jame rašo, kad Bažnyčia gali įvykdyti Kristaus užduotį paskelbti Evangeliją visam pasauliui tik tuomet, kai prieš tai netikintieji bus politiškai pajungti krikščionių valdžiai. Žinoma, politinė jėga dažnai elgiasi amoraliai, bet dėl to ja paremtas pamokslavimas nepraranda savo galios.

Indėnų gynėjas Las Kazas tapo aršiausiu Sepulvedos priešu, jo rūpesčiu šį veikalą uždrausta spausdinti Ispanijoje. 1550 m. Romoje Sepulveda išleido savo darbo apologiją, kurioje Las Kazasą vadina eretiku, nes iš Aleksandro VI bulės esą aiškiai matyti, „jog tai yra popiežiaus valia, kad barbarai pirmiau turi būti pajungti Kastilijos karalių valdžiai, ir tik po to jiems būtų skelbiama Evangelija“.

Las Kazas dėsto savo teoriją[32]: popiežius pavedė karaliams vien žemiškomis priemonėmis paremti misijas, o politinė valdžia naujosioms žemėms yra tik atlyginimas už tai. Be to, jiems duota tik tokia valdžia, kokią viduramžiais turėjo imperatorius – aukščiausia vietinių karalių priežiūra, tarpininkavimas jų ginčuose. Taigi indėnus tiesiogiai turi valdyti jų kunigaikščiai, o Ispanijos karalius tik tuos kunigaikščius ir tik jei jie sutinka paklusti. Todėl indėnų sutikimas būtinas, kad ispanų karalius galėtų teisėtai valdyti Ameriką, vien popiežiaus dovanojimo neužtenka. Iš tiesų, 1563 m. pop. Paulius IV, saugodamas senąją imperatoriaus sampratą, atsisakė suteikti Pilypui II titulą Emperador de las Indias.

Sepulveda perdėtai pabrėžia Aristotelio mokymą apie „vergus iš prigimties“ – indėnai, anot jo, yra aptitudine servi, tinkami tik vergauti. Jis netgi plačiai cituoja Senąjį Testamentą, Dievo įsakymus užvaldyti ir naikinti Palestinos pagonis – vėliau tokią argumentaciją perims JAV baptistai, Pietų Afrikos būrai ir kiti kalvinistai, laikę indėnus ir juodaodžius vergų rase, predestinuota tarnavimui krikščionims baltiesiems. Sepulveda nekorektiškai suplaka dvi šv. Tomo citatas:

„Kai kurie netikėliai yra tokie, kurie niekad nebuvo priėmę tikėjimo, kaip pagonys ar žydai. Tokių jokiais būdais negalima versti tikėti, kad priimtų tikėjimą – juk tikėjimas yra [laisvos] valios aktas. Tačiau tikintieji gali juos versti, jei turi jėgų, kad netrukdytų tikėjimui arba piktžodžiavimais, arba piktais įtikinėjimais, ar net atvirais persekiojimais. Todėl Kristaus tikintieji dažnai kariauja prieš netikėlius – ne tam, kad juos priverstų tikėti, [...] bet tam, kad juos priverstų netrukdyti Kristaus tikėjimui. Kiti netikėliai yra tokie, kurie kažkada buvo priėmę tikėjimą ir jį išpažino, kaip eretikai ir apostatai. Tokius žmones reikia netgi fiziškai versti, kad įvykdytų, ką pažadėjo, ir laikytųsi, ką buvo kartą priėmę“[33].

ir šią:

„Stabmeldystė turi savyje didelį piktžodžiavimą, nes iš Dievo atimamas Jo viešpatavimo vienumas“[34].

Esą visi stabmeldžiai patenka į piktžodžiautojų kategoriją, todėl norint juos sustabdyti, galima imtis jėgos. Tačiau juk pirmoje citatoje turimi omeny piktžodžiavimai (blasphemia) prieš krikščionis, antruoju – prieš Dievą, o tai nėra tas pat. Šv. Tomas tikrai neturi omeny, kad galima užpulti ir pavergti pagonių valstybę vien todėl, kad pagonys negarbina vieno Dievo Tvėrėjo, kurį privalo natūraliu protu pažinti iš kūrinių. Teisingam karui reikia, kad pagonys pozityviai trukdytų tikrojo tikėjimo skleidimui.

Las Kazas rašo: Jėzus Kristus nepavedė šv. Petrui bausti netikėlių ar užkariauti jų kraštų. Net Senajame Testamente Dievas tik liepė užkariauti pažadėtąją žemę ir pašalinti stabmeldystės pavojų, bet ne bausti visas pasaulio tautas už stabmeldystę. Netgi už nusikaltimus prieš moralę (sodomiją, žmonių aukas) indėnai negali būti baudžiami, nes elgėsi iš nežinojimo. Jėzus sudraudęs mokinius, kurie siūlė pasiųsti ant Samarijos ugnį iš dangaus, kad ji nepriima Evangelijos – Jėzus liepęs tiesiog eiti į kitus miestus ir palikti nepriimantį miestą Dievo teismui, o ne jį bausti.

Tačiau Las Kazas perlenkia lazdą į kitą pusę: anot jo, enkomiendų sistema esąs „šėtono išradimas“, o bet kokie kariniai veiksmai yra nesuderinami su misija. Toks radikalizmas gali kilti tik neturint patirties konkrečiame misijų darbe. Misionierius praktikas Chose de Akosta, ne menkesnis už Las Kazas indėnų teisių gynėjas, idėją skelbti Evangeliją Amerikoje be nuolatinės karinės palydos laikė „kraštutine beprotyste“[35]. Akosta skiria tris misijų rūšis:

- apaštalinė misija – be jokios jėgos. Ji tiko ir tinka tik aukštos kultūros kraštuose: Romos imperijoje, Indijoje, Kinijoje. Amerikoje tai neįmanoma, nes indėnai esantys laukiniai barbarai.

- karinė misija – pirmiau užkariauti, po to atversti, kaip siūlo Sepulveda. Tai esą neteisėta pagal ius gentium ir nekrikščioniška.

- misija su ginkluota apsauga (fortų įrengimas, ginkluota palyda, jei reikia – kariniai veiksmai). Tai tinkamiausias metodas Amerikai.

 

5.5. Tomo Kajetano teorijos vystymas

Žymus XX a. istorikas rašo: „Galima paklausti: ar XVI a. ispanų valstybė, kurią „juodoji legenda“ paprastai vaizduoja kaip kruviną tironiją ir tamsią dvasios vergiją, pakęs šią stebėtinai laisvą kritiką?“[36] Iš tiesų, ispanų inkvizicija niekuomet nepersekiojo aršaus kolonijinės politikos kritiko Las Kazas, o Ispanijos valdžia nedarė nė mažiausių kliūčių, kad Salamankos ir Valjadolido universitetuose įsigalėtų tikrai „liberali“ teorija, plėtojanti jau mūsų minėto Tomo Kajetano tezes. „Tik XIX a. ir XX a. atsirado pažangios valstybės, kurios surado metodų, kaip nusikratyti tokiais nepatogiais žmonėmis“[37].

Tarp kitko, panaši mokslo ir idėjų laisvė gyvavo ir Portugalijoje. Užtenka paminėti vieną įspūdingiausių asmenybių Portugalijos istorijoje, baroko rašytoją ir oratorių Antonio Vieira SJ (1608–1697). Gimęs Lisabonoje, jis dar būdamas vaikas su tėvais atvyko į Bahia (Brazilijoje). 1623 m. tapo jėzuitu, dirbo indėnų misijoje. Vieira tapo uoliu kovotoju prieš indėnų pavergimą, gynė juos nuo kolonistų. 1641–52 m. gyveno Lisabonoje, buvo karaliaus Jono IV pamokslininku ir patarėju, aktyviai dalyvavo politikoje. Po to grįžo į Braziliją misijų darbui. Išvertė į indėnų kalbas katekizmą, keliavo po Amazonės džiungles, savo iškalbingumu atversdamas ištisas indėnų gentis. Dėl priešinimosi vergų medžioklei 1661 m. savo priešų buvo išsiųstas į Portugaliją. 1665 m. suimtas Portugalijos inkvizicijos dėl to, kad palaikė ryšius su žydais ir skelbė ekstravagantiškas milenaristines teorijas, skelbiančias, kad Portugalija valdys visą pasaulį. Sėdėjo kalėjime iki 1667 m., 1669–75 m. dirbo Romoje, buvo labai gerbiamas pop. Klemenso X. Remdamasis Vieiros skundais, popiežius suspendavo Portugalijos inkvizicijos veiklą (iki 1681) – tikras žodžio laisvės triumfas! Nuo 1681 m. vėl dirbo misijose Brazilijoje, mirė Bahijoje.

Grįžkime į Ispaniją. Salamankos profesorius dominikonas Matías de Paz (†1519) moko[38], kad karalius gali pradėti karą pagonių žemėse tik norėdamas pagerinti sąlygas misijoms, o ne iš žemiškų motyvų – tik tuomet karas prieš pagonis esąs teisingas. Tačiau jis teisingas ir iš barbarų pusės, nes jie turi natūralią teisę į valstybę. „Tik dėl popiežiaus autoriteto, o ne dėl kokių kitų priežasčių mūsų katalikiškam ir nenugalėtajam karaliui leidžiama minėtuosius indėnus valdyti karališku ir politišku, bet ne despotišku būdu ir juos visiems laikams pajungti savo viešpatavimui“ (Tertia conclusio). Taip popiežiaus autoritetas „sujungiamas“ su Ispanijos karaliaus interesais. Paz pritaria enkomiendų sistemai, bet pasisako prieš indėnų pavergimą ir išnaudojimą. Jam nepritaria dominikonas Miguel de Salamanca, karaliaus rūmų pamokslininkas[39]: popiežius pavedęs indėnus karaliui, kad šis rūpintųsi jų dvasine ir materialine gerove, o ne juos engtų, o enkomiendose vykdomas tikras engimas.

Žymiausias ispanų scholastikos atstovas ir Kajetano tezių vystytojas yra Francisco de Vitoria (1485–1546). Dar 1536 m. jo mokinys dominikonas Vicente Valverde (lydėjęs konkistadorą Fr. Pizzaro į Peru ir paskelbęs proklamaciją inkų valdovui Ata Huallpa) jam papasakojo savo įspūdžius iš konkistos. Tai pastūmėjo Vitorią 1538 m. paskelbti darbą De temperantia, kuriame rimtai kritikuojami konkistadorų veiksmai. 1539 m. jis skaito paskaitas De Indiis recenter inventis ir De Indis, sive de iure belli Hispanorum in barbaros. Jo mokymą perima Domingo de Soto (Karolio V nuodėmklausys ir asmeninis teologas Tridento Susirinkime), Melchor Cano, Bartolomé Carranza, Dominicus Bañez ir kiti žymiausi ispanų tomizmo mokyklos atstovai. Su juo sutinka ir jėzuitų teologai Liudvikas Molina, Pranciškus Suarezas, Chose de Akosta, Belarminas ir kiti.

Vitoria pabrėžia, kad valdžios galia ir valstybė kyla tiesiogiai iš Dievo – tai prigimtinės teisės realija, nepriklausanti nuo religijos, krikšto ar popiežiaus galios. Taigi pagonių valstybės tiek pat tikros ir teisėtos, kaip ir krikščionių. Vitoria mato daugybę savo meto popiežių silpnybių, todėl ryžtingai atsisako „teokratinių“ nuotaikų: „Papa non est orbis dominus... Potestas civilis non est subiecta potestati temporali papae“, Popiežius nėra pasaulio viešpats... Civilinė valdžia nėra pavaldi laikinajai popiežiaus galiai, – rašo jis[40]. Popiežius Sikstas V šias Vitorios tezes kartu su vienu Belarmino (vėliau kardinolo!) darbu įtraukė į draudžiamų knygų indeksą, bet sekantis popiežius Urbonas VII sankcijas panaikino.

Vitoria atmeta ir universalios imperijos idėją: kiekviena valstybė turi absoliutų suverenumą. Imperatorius teturi popiežiaus mandatą būti tikėjimo gynėju, šaukti karalius kovai prieš ereziją, schizmą ar pagonių puolimą. Kitas dominikonas, Dominicus Bañez, sako tiesiai: „Imperator non habet dominium temporale supra totum orbem“, Imperatorius neturi laikinosios valdžios visam pasauliui[41].

Nepaisant to, nuoširdus katalikas imperatorius Karolis V labai gerbė Vitorią, nuolat klausdavo jo patarimų Amerikos klausimais ir 1545 m. patarė sūnui Pilypui II siųsti jį kaip imperijos teologą į Tridento Susirinkimą.

Vitoria moko, kad „totus orbis... aliquo modo una respublica“, visas pasaulis... yra lyg viena respublika[42] – suverenių valstybių visuma, besiremianti tarptautine teise. Tai yra gana radikalus lūžis, lyginant su viduramžių pasaulėžiūra. Todėl Vitoria ir apskritai visa ispanų scholastika pagrįstai kaltinami, kad sugriovė orbis christianus, krikščioniško, iš esmės Kristui pavaldaus pasaulio idėją. Tautų šeima remiasi nebe vienu katalikų tikėjimu, viena Bažnyčia, potencialiai išplitusia visoje planetoje, ir viena ją saugančia šv. Romos imperija, o abstrakčia sekuliaria teise.

Vitoria nesutinka su Sepulvedos mokymu, kad norint efektyviai paskelbti Evangeliją, pirmiausia reikia pagonis pajungti politiškai, taip pat pasmerkia nuomonę, kad teisėta bausti pagonis už prigimtinio įstatymo pažeidimus: sodomiją, poligamiją, žmogėdrystę... Esą tuomet ir prancūzai turėtų teisę užpulti Italiją, kurioje Renesanso laikais ypač išplito sodomija. Vitoria eina dar toliau: niekas neturi teisės pradėti kariauti prieš pagonių valstybę, net jei ji ir atmeta atvykusių misionierių skelbimą. Pagonys įpareigoti tikėti tik tuomet, kai misionieriai protingais argumentais ir savo pavyzdžiu įrodo tikėjimo teisingumą.

Anot jo, konkistadorai neturi atradėjo teisės – indėnų žemės nėra terra nullius, niekieno teritorija, tai ypač aišku Meksikos ir Peru atveju. Ispanijos karalius galėtų teisėtai valdyti Ameriką tik tada, kai indėnai, įvertinę ispanų santvarkos privalumus, laisvai išsirinktų jį savo valdovu. Ispanai turi teisę atsikelti ir gyventi Amerikoje, dirbti ir prekiauti, bet tik svečio teisėmis. Tik tuomet, kai indėnai grubiai pažeidžia šią svečio teisę, galima gintis ginklu. Melchor Cano apskritai atmeta konkistą, nes ispanai iš pat pradžių kėlėsi ne kaip svečiai, o kaip užkariautojai. Jam pritaria jėzuitas Liudvikas Molina: valstybė (taigi ir indėnų valstybė) neįpareigota priimti visų užsieniečių, gali riboti jų plitimą, bijodama įsigalėjimo.

Pačiam Vitorijai buvo aišku, kad jo teorijos toli prasilenkia su realybe. Todėl jis ieškojo būdų pateisinti ispanų buvimą Amerikoje.

Anot jo, pop. Aleksandras VI savo Motu proprio pavedė Ispanijai misijų Amerikoje monopolį ir tik norėdamas už jį atlyginti, suteikė ir išimtinės prekybos teisę, kad nesikištų kitos valstybės. Misijų pirmenybę pabrėžia ir Suarezas: popiežius gali karaliams „paskirti netikėlių provincijas ir valstybes, tačiau ne tam, kad šie jas tironiškai užimtų, bet kad pasirūpintų tikėjimo skelbėjų pasiuntimu, juos savo galia saugotų ir, jei tai yra protinga ir teisinga, skelbtų karus“[43].

Vitoria skelbia, kad Bažnyčia turi teisę skleisti tikėjimą: „Krikščionys turi teisę skelbti ir pamokslauti Evangeliją barbarų provincijose... Todėl jeigu pagonys neleistų misionieriams ateiti ar net juos žudytų, būtų teisėta pasipriešinimą palaužti jėga, tai yra karu“[44]. Jei pagonys tik neatsiverčia, bet netrukdo skelbti, tuomet karas nepateisinamas. Kaip matėme, to mokė jau Inocentas IV. Suarezas pritaria: Bažnyčia turi teisę „saugoti savo tikėjimo skelbėjus ir kovoti su tais, kurie jėga ir prievarta trukdo skelbimui ar jo neleidžia“[45]. Pirmiau reikia siųsti taikius misionierius, tik kai jie atmetami, galima juos ginti. „Jei Bažnyčios pradžioje net toks prievartos naudojimas nebuvo įprastas, taip buvo ne dėl to, kad tai neleistina, bet dėl to, kad anuomet Bažnyčia dar neturėjo pasaulietinės galios pasipriešinti tikėjimo priešams“ (n. 10). Tik Melchor Cano nesutinka: Kristus yra pasakęs: siunčiu jus kaip avis tarp vilkų, o ne kaip vilkus tarp avių.

Anot Vitorios, vienintelis teisingo karo pateisinimas – patirta neteisybė. Vitoria ir Molina pateisina ispanų sąjungą su Tlaškalos indėnais prieš juos engusius actekus, nors realiai ispanai ne gynė tlaškaliečius, o jais pasinaudojo kaip sąjungininkais. Karas esąs teisingas, jei ginami nekaltieji, todėl Ispanija turėjo teisę net be popiežiaus pavedimo kariauti prieš indėnų valstybes, kad apgintų jų gyventojus nuo žmonių aukojimo ir kanibalizmo[46]. Vitoria nenusižengia savo skelbiamam natūraliam valstybių teisėtumui ir suverenumui – tuo atveju kariaujama dėl konkrečių žmonių apgynimo, o ne apskritai baudžiant tautą už prigimtinės teisės pažeidimus. Tam pritaria ir Dominicus Bañez, Gregorius de Valencia, Suarezas, Molina. Tik Las Kazas ir Domingo de Soto mano, kad silpnųjų gynimas – dirbtinai sugalvotas argumentas, norint pateisinti karą.

Kaip ir minėtasis Matías de Paz, Vitoria teigia, kad karas gali būti teisingas iš abiejų pusių, pvz., kariaujant dėl neaiškios teritorijos ar kai barbarai ginasi nuo krikščionių dėl tikrojo tikėjimo nežinojimo. Tokiu atveju nugalėtojas nėra lyg teisėjas, galintis bausti nusikaltėlį, jis turi vengti bet kokio kenkimo priešui, peržengiančio būtinąją gintį – modernūs totaliniai karai nė iš tolo nesilaikė šių humaniškų XVI a. normų.

Krikščionių valdovai neturintys teisės užpulti ir pavergti pagonių valstybės vien todėl, kad ji pagoniška. Bet atsivertęs pagonių valdovas turi teisę ir pareigą uždrausti pagonybę, amoralius papročius ir netgi cogere ad veram religionem, versti priimti tikrąją religiją, mano Vitoria. Aišku, prievartinis krikštas neleistinas, bet visi scholastai, išskyrus A. Salmeron, Gregorius de Valencia ir Dominicus Bañez, pritarė priverstiniams pamokslams žydams, maurams ir pagonims[47]. Tas pats galioja ir krikščionių valdovui, kuris ėmė valdyti pagonių valstybę, kaip Amerikos atveju. Visi sutinka, kad atkritimas į pagonybę turi būti laikomas erezija ir baudžiamas mirtimi ar vergove.

Iš šių teorijų aiškiai matome Ispanijos scholastų idealą kolonijų politikoje: „Ne kolonijinis išnaudojimas ir pavergimas, o taikus bendravimas ir ekonominiai mainai, taip pat palaipsnis atvertimas į tikėjimą ir galiausiai – įjungimas į krikščioniškų tautų šeimą lygiaverčiais pagrindais“[48].

 

II. Katalikiškos laisvės civilizacija ir jos sunaikinimas

 

1. Lotynų Amerikos lotyniškumas

Jau XIX amžiuje tapo įprasta visą centrinę ir pietinę Amerikos kontinento dalį (be Kanados, JAV, Grenlandijos (Danija) ir Bermudų salų (D. Britanija)) vadinti „Lotynų Amerika“, nes joje vyrauja iš lotynų kalbos kilusios kalbos ir lotyniškoji, katalikiška civilizacija, priešinama germaniškajai protestantiškai ir slaviškajai stačiatikių. Manoma, kad pirmas šią sąvoką įvedė Prancūzijos valdovas Napoleonas III, bandęs 1863–67 m. savo statytinį Maksimilijoną padaryti Meksikos imperatoriumi ir sukurti prancūzišką „Lotynų“ Ameriką kaip priešpriešą augančioms anglosaksiškoms JAV. Jungtinių Valstijų gyventojai visus piečiau gyvenančius amerikiečius vadina latinos, tačiau patys „lotynai“ mieliau vartoja vardą iberoamericanos (Ispanija ir Portugalija susikūrė senovės iberų žemėje)[49].

Lotynų Amerikai iš tiesų stebėtinai būdingas „lotyniškumas“, iš Romos imperijos perimta „vienybės įvairovėje“ dvasia – labai skirtingos rasės, tautos, kalbos dėl vienos dominuojančios katalikų religijos ir bendros katalikiškos kultūros sudaro vientisą regioną, nepalyginamai homogeniškesnį nei Europa. Lotynų Amerikoje niekados nekildavo tokių totalinių skerdynių ir ilgaamžių priešiškumų kaip Senajame pasaulyje, o XIX–XX a. tarpusavio karus galima laikyti masonų liberalios politikos ir priešiškumo katalikybei padariniu.

Didžiausi socialiniai skirtumai tarp Lotynų Amerikos gyventojų susidarė dėl kilmės. Kolonizacijos pradžioje visose srityse natūraliai dominavo iš Europos atvykę užkariautojai baltieji (blancos), vadinti peninsulares (lot. peninsula – (Pirėnų) pusiasalis). Vėliau iškilo jau Amerikoje gimę baltieji – kreolai (criollos). Žemesnįjį visuomenės sluoksnį sudarė vietiniai indėnai (indios) bei baltųjų ir indėnų palikuonys metisai (mestizos), o patį žemiausią – juodieji vergai ir juodųjų bei baltųjų palikuonys mulatai (mullatos). Šiuo metu Lotynų Amerikoje yra 34% baltųjų, 40% metisų, 17% mulatų, 4% juodųjų ir 2% indėnų. Atskiros šalys labai skiriasi rasiniu požiūriu: Argentinoje yra net 89% baltųjų, o Karibų jūros salose dažniausiai 90% juodųjų. Didžiausias nuošimtis indėnų išliko Bolivijoje (55% quechua ir aymara – inkų palikuonys), Peru (45% quechua), Gvatemaloje (40% kiche, kaqchikel, mam – majų palikuonys) ir Meksikoje (30% chiapas, mixtec). Darbininkų iš Š. Indijos palikuonių (hindustani) daugiausia yra Britų Gajanoje (50%), Suriname (37%) bei Trinidado ir Tobago respublikoje (40%).

Oklahoma City (JAV) vyskupas rašo:

„Vizigotų įsiveržėliai į Ispaniją nenaikino iberų ir keltų čiabuvių. Jie padarė iš jų karalystę. Jie maišė savo kraują su jais. Jie tapo ispanais. Šią dalinimosi su užkariautomis tautomis tradiciją jie pasiuntė per Atlantą su konkistadorais. Ispanai nesielgė su indėnais kaip anglų kolonistai. Jie saugojo juos, auklėjo ir sukūrė jiems klestinčias kolonijas. Kortesas, žiaurus kare, vos užėmus Montesumos miestą, pasikeitė į išmintingą administratorių, saugantį naujus karaliaus pavaldinius. Buvo piktnaudžiavimų, bet daugiau lokalinių ir pavienių. Lummis sako: „Ispanijos teisė indėnų naudai visur buvo nepalyginamai labiau išplėsta, išsamesnė, labiau sisteminga ir humaniškesnė nei Didžiosios Britanijos, jos kolonijų ir dabartinių Jungtinių Valstijų kartu sudėjus““[50].

Žinoma, indėnai buvo užkariauti, o ne laisvai prisijungė prie Ispanijos karūnos, kaip to norėtų Vitoria ar Las Kazas. Žinoma, konkistadorai vykdė žiaurų karą, o vėlesni kolonistai malšino nuolatinius indėnų sukilimus. Pavyzdžiui, konkistadoro Valdivia pradėtas ispanų karas su Čilės čiabuviais araukanais niekuo nesiskyrė nuo karų su irokėzais Š. Amerikoje – šie indėnai buvo laikomi ne šalies gyventojais, kuriuos reikia integruoti, o išoriniu priešu. Beveik nenutrūkstamas karas su araukanais tęsėsi iki 1773 taikos sutarties, jie galutinai įjungti į Čilės valstybę tik 1880 m. Tačiau ispanai niekuomet neskelbė rasinės segregacijos ir padarė viską, kad būtų sukurta vieninga katalikiška civilizacija.

„Kaip ten bebūtų, tarp ispanų ir indėnų nebuvo mirtino rasinio priešiškumo, lydimo noro sunaikinti. Būtent katalikų tikėjimas veikė kaip švelninanti jėga. Taip buvo pasiekta, kad indėnų rasė Pietų ir Centrinėje Amerikoje buvo išlaikyta... Visai kitokia padėtis sekančiais amžiais buvo Šiaurės Amerikoje. Ten kolonistai, remdamiesi Senuoju Testamentu, praktiškai išnaikino indėnus ir jų žemes pavertė išimtinai baltųjų gyvenama teritorija. Rasinis maišymasis čia nevyko, nes puritonai indėnuose matė nepilnaverčius žmones. Priešingai, Lotynų Amerika tapo tipiška kraujo susimaišymo žeme“[51].

Viena iš mėgstamiausių antiispaniškos „juodosios legendos“ temų yra ispaniškas limpieza de sangre, kraujo grynumo idealas. Ši samprata susikūrė dėl maurų ir žydų conversos, atsivertėlių keliamo pavojaus šalies valstybingumui ir tikėjimui. Ją pirmąkart įtvirtino Kastilijos karaliaus Alfonso 1449 m. Toledo Sentencia-Estatuto, kuriuo žydų kraujo turintiems žmonėms mieste uždrausta užimti viešas pareigas. 1532 m. išleistas įstatymas, kad norint tapti parlamento (Cortes) nariu, užtenka įrodyti, kad neturi žydiško kraujo iki IV kartos[52]. Į karmelitų, jėzuitų ir kitus vienuolių ordinus taip pat buvo draudžiama priimti žydų ir maurų palikuonis iki IV kartos[53]. Tiek kilmingieji, tiek riteriai hidalgo, tiek miestiečiai švarų kraują vertino labiau už visus turtus. Tačiau šis švarumas buvo suprantamas ne rasistine, o tautine-religine prasme, principas visiškai netaikytas santykiuose su indėnais. Meksikoje actekų kilmingieji visiškai natūraliai įsiliejo į ispanų diduomenę.

„Vienas Montesumos sūnus tapo Ispanijos grafu ir didiku, jam ir jo seserims buvo skirtos kelios repatimientos... Vienas šio Montesumos sūnaus palikuonių, tarp kitko, buvo tapęs Meksikos vicekaraliumi. Praeis dar daug laiko, kol grynakraujis Sėdinčio Bizono palikuonis taps Jungtinių Valstijų prezidentu“[54].

Nebuvo gilios rasinės paniekos ir juodaodžių atžvilgiu. Žymus vokiečių gamtininkas Alexander von Humboldt(liuteronas), apkeliavęs visą Ameriką ir 1811 m. Londone išleidęs knygą apie ispanų kolonijas[55], rašo, kad į Ameriką kasmet būdavo atvežama apie 70 000 juodųjų vergų iš Afrikos. 38 800 iš jų keliaudavo į britų kolonijas, 20 000 į prancūzų ir tik 11 200 į ispanų bei portugalų! Visos ispanų kolonijos turėjo mažesnį procentą juodųjų vergų nei, pvz., Virdžinijos valstija JAV. Ispanija niekad neorganizavo vergų prekybos, ji pirmoji sudarė sąlygas daugeliui juodaodžių atgauti laisvę. Juodųjų pavergimas visuomet buvo jaučiamas kaip socialinė neteisybė, neišvengiamas blogis, todėl skatintas palaipsnis jų išlaisvinimas. 1861 m. Virdžinijoje tik 11% negrų ir mulatų buvo laisvi, o Kuboje – net 35%. Krenta į akis kontrastas tarp britų bei prancūzų ir ispanų įstatymų, reglamentuojančių vergų gyvenimą: N. Ispanijos kolonijoje vergai turėjo visišką laisvę sudaryti santuoką, kaupti turtą, susirasti geresnį šeimininką (pirmasis privalėjo jį atlesti), turėjo teisę išsipirkti už daug mažesnę nei rinkos kaina sumą, gauti laisvę, jei būdavo sužeidžiami ar mušami ir t. t.

Jokioje protestantiškoje šalyje tais laikais neįsivaizduojama tokia asmenybė kaip šventasis Petras Klaveras (Pedro Claver, 1580–1654) SJ, 1888 m. kanonizuotas ir paskelbtas „negrų apaštalu“. Šis ispanas 1602 m. tapo jėzuitu, 1610 m. atvyko į Santa Fe de Bogota (dab. Kolumbija), 1616 m., gavęs kunigystės šventimus, ėmė dirbti su juodaodžiais vergais, gabenamais į Cartagena uostą. Per 40 savo nenuilstančios veiklos metų jis pakrikštijo apie 300 000 negrų. Vienas pirmųjų (dar 1681 m.), ėmusių skelbti juodaodžių vergijos neteisėtumą ir iš principo kovoti už jų visišką išlaisvinimą buvo Havanoje (Kuba) dirbęs kapucinas t. Pranciškus Chose (Francisco José). Odos spalva neužkirsdavo kelio net į altorių garbę: Martynas Poresietis (Martín (Martinico) de Porres, 1569–1639) buvo garbinamas kaip šventasis jau greitai po savo mirties (beatifikuotas tik 1837 m., kanonizuotas 1962 m.). Šis Limoje (Peru) gimęs nesantuokinis ispano riterio ir juodaodės sūnus 1584 m. tapo dominikonu broliu, išgarsėjo kaip ligonių slaugytojas, asketas ir stebukladarys.

Rasistiškai nebuvo nusiteikę ir portugalai, pradėję vergų iš Afrikos gabenimo „biznį“. Integracijos pavyzdžiu galėtų būti negrų valstybėlės Konge karalius, priėmęs krikštą ir krikščionišką kultūrą – Alfonso I. Jo sūnus Henrikas tapo kunigu, kanauninku S. Eloy vienuolyne Lisabonoje, 1513 m. pop. Leono X akivaizdoje sakė lotynišką kalbą. Henrikas 1520 m. buvo įšventintas pirmuoju juodaodžiu vyskupu ir sėkmingai dirbo misionieriumi Konge.

 

2. Kolonijinė civilizacija

„Ispanijos sėkmė Pietų Amerikoje yra vienas didžiausių stebuklų istorijoje. Ne Ispanija pralaimėjo, bet Meksika. Ispanas paliko civilizaciją, o meksikietis buvo tas, kuris ją sugriovė“[56].

Taip rašo amerikietis vyskupas, buvęs masonų vykdomų „socialinių reformų“ Meksikoje liudininku. Per visą XIX a. naujosiose Lotynų Amerikos valstybėse iš esmės tebuvo tiek civilizacijos, kiek nespėta sunaikinti iš to, ką čia pastatė Ispanija.

 

2.1. Amerikos užkariavimas Kristui

Jau 1493 05 25 Ispanijos Katalikiškųjų karalių instrukcijoje Kolumbui išdėstytos trys pagrindinės karūnos intencijos, valstybės rūpesčiai kolonizacijos darbe: indėnų atvertimas į katalikybę, jų teisių ir žmogiško elgesio su jais gynimas ir kuo didesnės pajamos valstybės iždui. 1503 m. Sevilijoje įkurta Casa de la Contratación kolonijų administravimui. 1510 m. iš jos išaugo „Indijų taryba“, nuo 1524 m. vadinama Consejo Real y Supremo de las Indias. Pirmasis jos vadovas buvo Karolio V nuodėmklausys, dominikonų ordino generolas, vėliau tapęs Sevilijos arkivyskupu ir kardinolu, Garcia de Loaisa (1479–1546). Ši taryba iš tiesų padarė viską, kad būtų apgintos indėnų teisės, skatinamos ir finansuojamos misijos. Indijų tarybos, Bažnyčios ir kolonistų bendrų pastangų jėga Amerikoje per keletą dešimtmečių iškilo įspūdinga kolonijinė civilizacija, net nelygintina su inkų ar actekų kultūromis.

Dėl kardinolo Chimeneso pradėtų reformų to meto Ispanijos kleras „buvo aukštesnio moralinio ir dvasinio lygio nei bet kurioje kitoje tų laikų Europos šalyje“[57]. Ispanijos Bažnyčia metė į naujai atrastąsias žemes bene geriausias savo pajėgas. Jau 1527 m. buvo įkurtos Mechiko ir Tlaškalos vyskupijos Naujojoje Ispanijoje, 1531 m. – sufraganinės vyskupijos Hondūre ir Nikaragvoje. 1555 m. jau galėjo vykti pirmasis Meksikos provincijos sinodas. Pirmoji vyskupija P. Amerikoje – 1513 m. įkurta Darien (Panamoje). Misija Peru prasidėjo 1524, jau 1529 įsteigta Limos vyskupija, 1545 tapusi metropolija. 1534 m. ir Naujosios Granados sostinėje Kartagenoje įsteigta arkivyskupija, 1561 m. – Santiago vyskupija Čilėje. 1538 misionieriai pasiekė Argentiną, Boliviją, Urugvajų ir Paragvajų. XVI a. pab. ispanų P. Amerikoje jau yra 5 metropolijos, 27 vyskupijos, 400 vienuolynų, klestinčios mokyklos, seminarijos ir universitetai, tikintieji jau skaičiuojami milijonais. XVII a. trisdešimt trijose jėzuitų redukcijose gyveno 150 000 krikščionių indėnų. 1551 m. įsteigta pirmoji (Bahia) vyskupija Brazilijoje.

Misijų vykdytojas buvo Ispanijos (Portugalijos) valstybė – taip buvo dėl patronato real, karališkojo patronato teisės, kurią popiežiai buvo suteikę šių šalių monarchams. Vien XVI a. valstybės lėšomis Amerikoje įsteigtos 6 bažnytinės provincijos, 32 vyskupijos, pastatyta 70 000 bažnyčių, 400 vienuolynų, daugybė mokyklų, ligoninių, seminarijų.

Ispanai stropiai naikino pagoniškas šventyklas, Meksikos vysk. Zumaraga 1531 m. raportavo, kad sugriauta virš 500 šventyklų ir sunaikinta virš 20 000 stabų. Nemažai krikštytų indėnų nubausti mirtimi už slaptą pagoniškų apeigų atlikimą. Deja, ilgai nesiimta rengti vietinės kilmės kunigų, jų daugiau atsirado tik XIX a.

Sunku nustatyti to priežastis, bet iš visos Lotynų Amerikos iki pop. Jono Pauliaus II laikų buvo paskelbta palaimintaisiais ir šventaisiais tik 17 asmenų, daugiausia gimusių Ispanijoje ir Portugalijoje. Paminėsime tik svarbiausius šventuosius:

- Paragvajuje: Palaimintieji redukcijų steigėjai, 1628 nužudyti indėnų, Roque Gonzalez de Santa Cruz SJ, Alonso Rodriguez SJ ir Juan de Castillo SJ, beatifikuoti 1934. 

- Brazilijoje: Pal. José de Anchieta SJ (†1597), beat. 1980 – portugalas, nuo 1553 dirbęs tarp Brazilijos indėnų. Nacionalinis šalies šventasis, brazilų literatūros pradininkas, indėnų kalbų tyrinėtojas, indėnų gynėjas ir mokytojas. Garsėjo kaip stebukladarys gydytojas. 1554 su provincijolu Manoel Nobrega SJ Piratiniga vietovėje įsteigė šv. Pauliaus kolegiją, kuri taip suklestėjo, kad išaugo į dabartinį São Paolo miestą. 1563 m., kilus indėnų sukilimui prieš portugalus, Chose pasisiūlė būti indėnų įkaitu ir taip prisidėjo prie taikos sudarymo. Būdamas nelaisvėje, pradėjo rašyti savo garsiąją 2000 eilučių poemą Marijai Em lovor da Virgem (pabaigta 1572). 1578–86 jis buvo ordino provincijolas Brazilijoje, būtent jis pasiuntė pirmuosius misionierius į Paragvajų ir paskatino redukcijų steigimą.

- Ekvadore: Šv. Maria Ana de Jesús (pasaul. Mariana de Paredes y Flores) (†1640) beat. 1853, kan. 1950. Gimė Quito mieste, vaikystėje tapo našlaite. 7 metų davė nekaltybės įžadą, 12 metų tapo pranciškonų tretininke. Gyveno sesers namuose kaip atsiskyrėlė, išgarsėjo kaip atgailautoja ir mistikė. 1654 kilo žemės drebėjimai ir epidemija, Mariana pasiaukojo už miesto išgelbėjimą. Netrukus mirė, epidemija praėjo. Iš jos kraujo pražydo balta lelija, todėl ji vadinama „Kvito lelija“. Šv. Miguel Febres Cordero FSC (†1910) beat. 1977, kan. 1984. Prieš tėvų valią 1868 įstojo į Brolių Mokytojų ordiną – žymus pedagogas, katechetas, rašytojas, dvasinis vadovas. Nuo 1904 dirbo Belgijoje, mirė Ispanijoje.

- Gvatemaloje: Šv. Pedro de San José de Betancurt (†1667) beat. 1980, kan. 2002. 1651 atvyko į Gvatemalą. Nesėkmingai studijavo pas jėzuitus. Tapo pranciškonu tretininku, slaugė vargšus, mokė vaikus katekizmo. Iš tretininkų įkūrė Betliejaus Dievo Motinos (betlehemitų) ordiną ligonių slaugymui. Ordinas 1820 m. masonų valdžios uždarytas. Vadinamas „Amerikos Pranciškumi Asyžiečiu“.

- Kuboje: Šv. Antonio Maria Claret y Clará (†1870) beat. 1934, kan. 1950. Žymus liaudies misionierius, 1849 įsteigė klaretinų ordiną jaunimo auklėjimui, 1855 jo moterų atšaką. 1850–57 buvo Santiago de Cuba arkivyskupu, vėliau grįžo į Ispaniją, tapo karalienės Izabelės II nuodėmklausiu.

- Peru: Šv. Rosa (gim. Isabella) de Lima (†1617) beat. 1668, kan. 1671. Rožė Limietė – pirmoji Amerikos šventoji. Dar vaikystėje tapo dominikonų tretininke. Kentėjo baisias ligas, dvasinę sausrą, didelė asketė ir mistikė. Savo kančias aukojo už savo šalies atsivertimą. Amerikos ir Peru globėja. Šv. Francisco Solano OFM (†1610) beat. 1675, kan. 1726. Pranciškonas liaudies misionierius Ispanijoje. 1590 atvyko į Ameriką, misionierius indėnų tarpe Argentinoje, nuo 1596 Peru. Vadintas „naujojo pasaulio stebukladariu“. Šv. Toribio Alfonso Mongrovejo (†1606) beat. 1679, kan. 1726. 1575 tapo Granados (Ispanija) inkvizitoriumi, 1579 – Limos arkivyskupas, vizitacijomis ir sinodais reformavo savo dieceziją, turėjo kovoti dėl Bažnyčios nepriklausomybės nuo valdininkų. Šv. Juan de Massias (Macías) OP (†1645) beat. 1837, kan. 1975. 1619 atvyko į Kolumbiją, 1622 įstojo pas dominikonus Limoje, iki mirties dirbo vienuolyno durininku, garsėjo savo artimo meile, stebuklais. Taip pat mūsų minėtasis šv. Martín (Martinico) de Porres OP (†1639).

- Kolumbijoje: aukščiau minėtas šv. Pedro Claver SJ (†1654), negrų apaštalas. Šv. Ezequiel Moreno Díaz OESA (†1906) beat. 1975, kan. 1992. 1864 tapo augustinu eremitu, misionierius Filipinuose. 1888 paskirtas provincijolu Kolumbijoje. Buvusioje jėzuitų redukcijoje Casanare įkūrė misiją, tapo jos apaštaliniu vikaru, 1895 Pasto (P. Kolumbija) vyskupas. Kovojo prieš liberalizmą, daug prisidėjo prie pilietinio karo užbaigimo, Švč. Jėzaus Širdies apaštalas, dvasinis rašytojas.

- Meksikoje: Šv. Felipe de Jesús (pasaul. Felipe de las Casas) OFM (†1579) beat. 1627, kan. 1862 su kitais 25 Japonijos kankiniais. Mechiko globėjas. 1590 nesėkmingai bandė stoti pas pranciškonus. Tada išvyko į Filipinus kaip pirklys, 1594 priimtas į ordiną Maniloje. 1596 plaukė atgal į Meksiką, laivas sudužo prie Japonijos, japonai jį su kitais katalikais įkalino. 1597 02 05 Nagasakyje su grupe katalikų nukryžiuotas, prieš mirtį šaukėsi Jėzaus vardo. Šv. Juan Diego Cuauhtlatoatzin (†1548), beat. 1990, kan. 2002. Indėnas, Guadalupės Dievo Motinos regėtojas. Palaimintieji Cristóbal, Antonio ir Juan, beat. 1990. Indėnai vaikai, nužudyti 1527–29 pagonių. Pal. Sebastián de Aparicio PradoOFM (†1600) beat. 1789. Ispanas, išvyko į Meksiką, kur tapo turtingu pirkliu. Buvo dukart vedęs, bet vaikų neturėjo. Senatvėje, 1572 m., išdalino savo turtą vargšams ir 1574 tapo pranciškonu broliu. Jo nesugedęs kūnas yra Ciudad de Puebla mieste. Pal. Junípero Serra (pasaul. Miguel José Serra y Abram) OFM (†1784) beat. 1988. Kalifornijos apaštalas, jo gimtadienis šioje JAV valstijoje – valst. šventė, jo statula stovi Vašingtono Kapitolijuje. 1731 tapo pranciškonu, 1740-43 filosofijos profesorius. 1749 išvyko į Meksiką, dėstė ordino kolegijoje. Po to išvyko pas Sierra Gorda kalnų indėnus. Vabzdys įgėlė misionieriui į koją, 8 metus koja nuolat pūliavo, bet per tą laiką pėsčiomis nukeliavo 10 000 km pamokslaudamas ir teikdamas sakramentus. 1767 išvijus jėzuitus, tapo jų misijos Baja California vadovu. Per 9 metus įsteigė 9 misijas, sujungtas dykumų keliu El Camino Real – iš jų išaugo dab. miestai San Franciskas, Santa Barbara, Monterey. Kaliforniją 1850 okupavo JAV. Pal. Miguel Agustín Pro (†1927) beat. 1988. Kunigas, Meksikos pilietinio karo kankinys, nužudytas masonų vyriausybės.

Amerikos kontinentas XX a. antroje pusėje netikėtai tapo katalikiškiausia pasaulio dalimi: čia gyvena 49,8% pasaulio katalikų (Europoje – tik 26,2%), čia yra trys daugiausia katalikų turinčios valstybės: Brazilija (134,8 mln.), Meksika (95,3 mln.) ir JAV (61 mln.). Žinoma, tai pirmiausia įvyko dėl labai spartaus gyventojų skaičiaus didėjimo[58], tačiau gausus derlius liudija, jog ispanų ir portugalų misionieriai pasėjo gerą sėklą. Katalikiška Lotynų Amerika yra lyg visagalio Dievo kompensacija Bažnyčiai už protestantizmo atplėštas tautas.

 

2.2. Socialinė integracija

Jau minėjome didžiulį Bažnyčios ir valstybės rūpestį dėl indėnų integravimo į kolonijų gyvenimą. Ispanai išsaugojo daug actekų ir inkų valstybių teisinės sistemos elementų, juos tik papildydavo ispanų teisės normomis. Actekų kilmingieji, tapę Naujosios Ispanijos didikais, išsaugojo paveldėjimo teisę. Indėnai patys rinkdavo savo miestų merus, teismo valdininkus, gyvenviečių tarybas, karališkieji pareigūnai negalėdavo kištis į šiuos rinkimus. Galiojo norma, kad aukščiausiojo kolonijinio teismo Audiencia teisėjai neturėjo teisės klausinėti cabildo (vietinės savivaldos tarybos) narių apie tarybos posėdžius ir sprendimus.

Minėtasis Aleksandras fon Humboltas giria ispanų kolonijų administraciją ir palyginus humanišką elgesį su indėnais. Blogiausios gyvenimo sąlygos iš pradžių buvo kasyklose – dab. Kolumbijoje, 4000 m. aukštyje kalnuose, šalia sidabro kasyklų įsikūrė milžiniškas Potosí miestas. 1573 m. jame gyveno 120 000 indėnų – tai buvo antras pagal dydį pasaulio miestas po Londono. Indėnai būdavo įdarbinami prievarta, pasinaudojant sena inkų mita sistema – bendruomeniniu lažu. Ši sistema gyvavo iki 1601 m., kai karalius savo dekretu įvedė vien mokamą darbą. XVIII a. jau visi Meksikos indėnai dirbo laisvai ir gaudavo algą: „Meksikos kasyklų darbininkai yra geriausiai mokami. Jie gauna šešis septynis kartus daugiau, nei dirbantieji Saksonijos [Vokietijoje] kasyklose“, – rašo keliautojas.

Humboltas pateikia tokią XIX a. pr. statistiką: Mechike per metus vienas gyventojas suvartoja 189 svarus mėsos, o Paryžiuje – tik 163. Meksikos valstiečių gyvenimo sąlygos buvo akivaizdžiai geresnės nei Rusijoje ir Vokietijoje.

 

2.3. Švietimas ir sveikatos apsauga

Šalia kiekvienos misijos, bažnyčios ar vienuolyno tuoj pat iškildavo mokyklos, jų statybą ir išlaikymą finansavo karūna. Mokyklose buvo mokoma ne vien tikybos, bet visų tais laikais įprastų disciplinų. Skirtingai nei daugelyje Europos šalių, švietimo sistema nebuvo naudojama nutautinimui – būtent ispanai misionieriai sukūrė ir išplatino tarp indėnų bendrines nahuatl, kečua ir kt. kalbas, daugumas indėnų buvo mokomi skaityti bei rašyti sava kalba ir... ne ispaniškai, o lotyniškai.

1524 m., vos trys metai po Tenočtitlano užėmimo, buvo įsteigta pirmoji aukštoji mokykla Amerikoje – Šventojo Kryžiaus kolegija Tlatelolke (Mechike). Ji rengė vertėjus ir mokytojus, greitai buvo sukurta pilna viešojo švietimo sistema, vienodai prieinama ispanams ir indėnams. 1531 m. N. Ispanijos mokyklose mokėsi apie 10 000 indėnų. Indėnų guarani gentis XVII–XVIII a. jėzuitų redukcijose tikriausiai buvo pirmoji visiškai raštinga tauta žmonijos istorijoje.

1551 m. įsteigtas San Marcos universitetas Limoje, 1553 – Karališkasis ir popiežiškasis Mechiko universitetas, 1586 Quito, 1592 Santa Fe de Bogotos universitetai. Iš viso Ispanija savo kolonijose įsteigė 23 universitetus ir kolegijas, juos kolonijiniu laikotarpiu baigė 150 000 studentų. Juose buvo dėstomos indėnų kalbos, indėnai profesoriai net keliaudavo dėstyti į Ispaniją.

Mechiko vyskupas Chuanas de Zumaraga 1548 m. įsteigė pirmąją mokyklą mergaitėms – JAV tokia mokykla įsteigta tik 1825 m. Jo rūpesčiu Mechike įrengta pirmoji spaustuvė. 1539 išėjo pirmoji spausdinta knyga Amerikoje – Breve y mas Compendiosa Doctrina Cristiana en Lengua Mexicana y Castellana – katekizmas nahuatl ir kastiliečių kalbomis. Iki 1575 m. buvo išleista dešimtys knygų dvylika skirtingų indėnų kalbų.

Būtent misionieriai užrašė ir išsaugojo praktiškai visą kultūrinį indėnų civilizacijų palikimą – actekų piktografiniu ir majų hieroglifų raštu tebuvo užrašyta nedaug tekstų. Sevilijos „Indijų archyve“ galima rasti virš 4 mln. dokumentų iš XVI–XIX a.

Istorikas Francis C. Kelley rašo, kad kolonijinio periodo pabaigoje „Meksika buvo pilna mokyklų ir kolegijų berniukams ir mergaitėms, amatų, prekybos ir įvairių rūšių meno mokyklų, todėl pateisinamas toks teiginys: iki tų dienų pasaulyje nėra buvę šalies, kuri būtų per tokį trumpą laiką tiek nuveikusi švietimo srityje“.

1555 m. N. Ispanijos bažnytinis sinodas nurodė kiekviename kaime šalia bažnyčios statyti ligoninę. Jau 1567 m. Mechike įsteigta Šv. Ipolito psichiatrinė ligoninė – JAV pirmoji tokia įstaiga sukurta tik 1751 m. Jos steigėjas Bernardino Alvarez pašventė savo gyvenimą šiems ligoniams, sąlygos ligoninėje buvo puikios. Greitai išaugo šv. Ipolito kongregacija, kurios vienuoliai įsteigė daugybę ligoninių visoje N. Ispanijoje. Visur indėnai ir juodieji buvo slaugomi lygiai kaip ir ispanai.

 

3. Iberų Amerikos griūtis

 

3.1. Kova prieš jėzuitus

Bažnyčia šimtmečiais gynė Amerikos čiabuvių laisvę nuo nežaboto kolonistų asmeninės laisvės troškimo. Todėl jau Las Kazas laikais ėmė formuotis reiškinys, vėliau pavadintas „antiklerikalizmu“. Iš pradžių kolonistai tik griežė dantį ant vienuolių ir vyskupų, trukdančių gauti daugiau pelno iš taip sunkiai užkariautų teritorijų – Bažnyčią saugojo Ispanijos monarchai. Tačiau XVIII a. ispanų ir portugalų valdovai pasidavė pragaištingai švietimo ideologijai ir ėmė galvoti, kad Bažnyčios paslaugų racionaliam kolonijų valdymui nebereikia. Ispaniją tuo metu valdė Burbonas Karolis III (1759–1788), Portugaliją – Juozapas (1750–1777) iš Bragancos dinastijos. Abu šie valdovai asmeniniame gyvenime buvo nuoširdūs ir pamaldūs katalikai, bet jų visagaliai ministrai Pedro Pablo Aranda ir Sebastião José de Carvalho e Mello, Marquis de Pombal priklausė masonų ložėms ir padarė viską, kad pakirstų katalikybės įtaką Lotynų Amerikoje.

Pirmiausia nusitaikyta, žinoma, į jėzuitus. 1750 01 13 abi karalystės pasirašė Madrido sutartį: pagal ją Rio Grande do Sul regionas su 7 jėzuitų redukcijomis (įsteigtomis 1606 m.) pereina portugalams, 30 000 indėnų turi būti perkelti į ispanų teritoriją. Indėnai, vadovaujami vienuolių, pasipriešino – kilo „septynių redukcijų karas“, kurį indėnai pralaimėjo tik 1754–55 m. Prasidėjo šmeižto kampanija prieš jėzuitus, jie apkaltinti pasikėsinimo į Portugalijos karalių organizavimu 1758 m. ir 1759 išvaryti iš visų portugalų valdų. 1766 m. jėzuitus iš visų kolonijų išvaro ir ispanai, redukcijas ima administruoti valdininkai. Aranda ir Pombalis nenurimsta – jų iniciatyva organizuojamas tarptautinis spaudimas popiežiui, ir šis 1773 m. uždaro visą jėzuitų ordiną. Redukcijų liekanos gyvavo iki 1848 m., bet klestėjusi jų kultūra sunaikinta, daug indėnų grįžo į džiungles ir į pagonybę.

Karaliai didžiavosi savo racionalia politika – būtent Karolis III pradėjo esmines užjūrio kolonijų reformas, kurios padidino iždo įplaukas, bet panaikino daug ankstesnių indėnų laisvių ir apkrovė juos nepakeliamais mokesčiais. Bažnyčios iškovotos laisvės laikai baigėsi. Apsišvietę karaliai greitai pajus savo reformų vaisius – kolonistai visai nustos domėtis misijų darbu ir ims galvoti tik apie kapitalo ir žemių kaupimą, dar labiau sustiprės antiklerikalizmas, visa tai ves prie švietimo idėjų paplitimo vietinių kreolų tarpe, vietinių masonų ložių susikūrimo ir atsiskyrimo nuo metropolijos. Religijos atsisakymas atims iš karalių ne tik kolonijas, bet ims grėsti jų pačių sostams.

 

3.2. Kolonijų žlugimas

Visą šį procesą skatino didžiulę įtaką Ispanijos ir Portugalijos karūnoms įgavusi Anglija, o vėliau – 1776 m. susikūrusios Jungtinės Valstijos. XVIII a. iberai, o kartu ir katalikybė, praranda iniciatyvą Amerikos žemyne.

Veikiamas Prancūzų revoliucijos idėjų ir sėkmingo JAV susikūrimo, N. Granados kolonijoje (dab. Venesueloje) gimęs ispanų karininkas Francisco de Miranda (1754–1816) ima entuziastingai kurti kolonijų atsiskyrimo nuo Ispanijos planus. 1798 m. Londone jis įsteigia masonų ložę „Didysis Amerikos Susivienijimas“ (Gran Reunión Americana), į kurią įsitraukia ir airių kilmės Peru vicekaraliaus Ambrosio O‘Higgins sūnus Bernardo. Ložė pradeda platų sąmokslą prieš karūną pirmiausia Venesueloje, po to persimeta į kitas kolonijas.

1807 m. prancūzų „imperatorius“ Napoleonas užima Ispaniją ir pasodina į jos sostą savo brolį Juozapą Bonapartą. Ši gėdinga okupacija paskatina ne tik Burbonams ištikimų lojalistų pasipriešinimą, bet ir visokio plauko revoliucionierių ir respublikonų organizavimąsi. Kolonijose valdžią perima lojalistinė chunta, nusprendusi laukti, kol grįš teisėtas karalius. Bet revoliucija įsibėgėja. Ją pradeda... katalikų kunigas – 1810 09 16 Dolores miesto Meksikoje klebonas Miguel Hidalgo y Costilla (1753–1811). Prisiskaitęs Ruso, Monteskjė ir kitų filosofų raštų, jau senokai priklausęs masonų klubui Academia Literaria, jis pradeda indėnų ir metisų sukilimą prieš ispanų valdžią, kuris baigiasi baisiomis skerdynėmis. Vyskupas kleboną ekskomunikuoja, jis pagaunamas ir sušaudomas. Bet „nesustabdysi upės bėgimo“... Prasideda kolonijų griuvimas.

Jam vadovauja 1812 m. Buenos Airėse iš Mirandos ložės susikūrusi Logia de los Caballeros Racionales, dar vadinta Logia Lautaro – Lautaro (†1557) buvo indėnų araukanų vadas, pradėjęs genties pasipriešinimą konkistadorui Pedro de Valdivia. Europos masonai kaip savo idėjinius pirmtakus ir herojus aukštino visus katalikybei priešingus filosofus, klaidatikius ir maištininkus Europoje, taip ir Amerikos masonerija romantiška aura papuošė indėnų sukilėlius ir pagonybės restauruotojus.

Trumpa Lotynų Amerikos „išsivadavimo” kronika:

- Viskas prasideda nuo šėtono pagarbinimo. Prancūzų revoliucijos įkvėptas vergas François-Dominique Toussaint Louverture 1791 08 22 pradeda juodųjų vergų sukilimą prancūzų kolonijoje Haityje. Vienas iš revoliucijos lyderių – atvirai satanistinės voodoo religijos kunigas Boukman, sukilimas pradedamas iškilminga voodoo ceremonija džiunglėse. Vergai žudo visus baltuosius iš eilės, degina ūkius ir bažnyčias. Prancūzija sukilimo numalšinti nesugeba, 1794 panaikinama vergovė, 1804 paskelbiama nepriklausoma Haičio respublika.

- Po to griūva ispanų La Plata vicekaralystė: 1811 m. paskelbiama Paragvajaus, 1816 Argentinos nepriklausomybė. Argentinietis Lautaro ložės narys José de San Martín suburia didelę respublikonų armiją.

- 1811 m. Karakase Mirandos vadovaujamas kongresas paskelbia Venesuelos nepriklausomybę – ima griūti Naujosios Granados vicekaralystė. Ispanai respublikos kūrimą užgniaužia, bet kitas Lautaro „brolis“ Simón José Antonio Bolívar y Palacios suburia armiją Haityje, kuri įsiveržia į Venesuelą ir 1819 m. paskelbia Didžiosios Kolumbijos respubliką. Bolivaras tampa jos diktatoriumi. (Vėliaus D. Kolumbija suskyla į Kolumbiją, Panamą, Ekvadorą ir Venesuelą).

- 1810 kreolų lyderiai sudaro savą chuntą Čilėje ir prisiekia ištikimybę nuverstam Ispanijos karaliui Ferdinandui VII. Bet chuntos lyderis aristokratas Verdugo greitai praranda kontrolę, prasideda Mirandos bičiulio Bernardo O‘Higginsvedamas respublikonų maištas, kurį 1814 m. numalšina ispanai iš Peru. O‘Higginsas pabėga į Argentiną pas San Martiną. 1818 jiedu užima Čilę, paskelbia respubliką. O‘Higginsas tampa brutaliu diktatoriumi, iškart ima persekioti Bažnyčią.

- San Martinas iš Čilės ir Bolivaras iš Kolumbijos įsiveržia į Peru vicekaralystę, ilgiausiai išlaikiusią ištikimybę karūnai. 1821 m. paskelbiama Peru respublika, vadovaujama San Martino. Paskutinės ispanų pajėgos sumušamos 1824 m. Bolivaras susipyksta su San Martinu, šis ištremiamas. 1825 m. atsiskiria Pietų Peru, kuri paskelbiama Bolivijos respublika, taip pavadinta Bolivaro garbei.

- 1823 m. JAV prezidentas James Monroe paskelbia garsiąją „Monroe doktriną“ – Amerika amerikiečiams, JAV turinti aktyviai remti visus antieuropietiškus ir respublikoniškus judėjimus, o tai reiškia palaipsnį JAV imperializmo įsigalėjimą Lotynų Amerikoje.

Meksika ir Brazilija, skirtingai nuo likusių Lotynų Amerikos kraštų, buvo tapusios nepriklausomomis monarchijomis. Meksikoje (Naujosios Ispanijos vicekaralystėje) kun. Hidalgo pradėtą revoliucinį judėjimą tęsia Morelos – jo sukilimą 1815 m. numalšinta karaliui atsidavęs generolas Agustín Cosme Damián de Iturbide y Arámburu. Pamačius, kad kolonijinio valdymo išsaugoti nepavyks, aristokratija nutarė geriau pasirinkti nepriklausomą monarchiją, nei būti nugalėtiems Bolivaro tipo išvaduotojų. Todėl 1822 07 21 Iturbide buvo Mechiko arkivyskupo iškilmingai karūnuotas Meksikos imperatoriumi Augustinu I. Deja, imperatorius nebesugebėjo numalšinti radikalių maištininkų, ir 1823 m. jų vadas Antonio López de Santa Anna paskelbė respubliką. Nuo jos atskilo Centrinės Amerikos valstybėlės: Gvatemala, Salvadoras, Hondūras, Nikaragva ir Kosta Rika. Augustinas ištremtas į Italiją, 1824 bandė grįžti ir atsiimti sostą, bet buvo sušaudytas. Masonas Santa Anna, įtakojamas JAV ambasadoriaus Poinsett, įvedė diktatūrą ir padarė viską, kad pakirstų Bažnyčios įtaką viešajam gyvenimui. Būtent Poinsett reformavo Meksikos masoneriją, kuri tapo labiausiai priešiška katalikybei visoje Amerikoje ir brutaliausiai ją persekiojo.

Naudodamosi Meksikos nusilpimu, Jungtinės Valstijos užgrobia beveik pusę Meksikos teritorijos: 1836 atsiskiria „nepriklausomas“ Teksasas, kuris 1845 formaliai įstoja į JAV. 1846 Meksika praranda Oregoną (dab. Oregono, Vašingtono ir Idaho valstijos – JAV pasiekia Ramųjį vandenyną), o 1848 Kaliforniją (dab. Kalifornija, Nevada, Juta (joje įsikuria mormonai, skelbiantys amerikietišką mesianizmą), Arizona, Nju Meksikas ir Koloradas). Prasideda Gold Rush, masinė amerikiečių migracija į Kaliforniją ieškant aukso, žiauriai naikinami iki šiol ramiai gyvenę indėnai. Kai skaitome romantiškus kaubojų romanus, turime prisiminti, kad aprašomi būtent šie negailestingo imperializmo ir indėnų genocido laikai.

1864 m. konservatoriai bandė restauruoti monarchiją, imperatoriumi paskelbdami Napoleono III statytinį Maximilian I von Habsburg. Šis įsūnijo Augustino I vaikaitį ir paskelbė savo įpėdiniu. Tačiau, verčiami laikytis Monroe doktrinos, prancūzai turi trauktis. Maksimilijoną 1867 m. respublikonai nuverčia ir sušaudo.

Monarchija išlieka ir Brazilijoje. 1808–1821 čia reziduoja nuo Napoleono pabėgęs Portugalijos karalius João VI – ši tremtis jam nėra sunki, nes Brazilija dar XVIII a. savo turtingumu, architektūros puošnumu, kultūros lygiu pralenkė Portugaliją. 1815 m. Brazilija tampa karalyste: Reino Unido de Portugal e Algarve. 1822 m. šalis galutinai atsiskiria nuo metropolijos, paskelbiama Brazilijos imperija, kuri gyvuoja iki 1889 m.

Ar nepriklausomybės paskelbimas Lotynų Amerikoje atnešė jos tautoms tikrą laisvę? Žiūrint ką laikysime „tauta“. Naująsias respublikas paskelbė kreolų elitas, tiesiog nuvertęs karūnos administraciją ir įvedęs oligarchinį režimą. Plačiosios indėnų, juodųjų, metisų masės jokios įtakos valdžiai negavo, bet neteko socialinio stabilumo. Visa pastarųjų dviejų šimtmečių Lotynų Amerikos istorija susideda iš virtinės nesuskaičiuojamų perversmų (vien Bolivijoje nuo Bolivaro laikų jų įvyko virš 200), dauguma prezidentų buvo demagogai ir diktatoriai, nieko nepadarę, kad palengvintų liaudies gyvenimą.

Nuo visiško chaoso dažnai gelbėdavo tik konservatorių partijos, kurios stengėsi išlaikyti kolonijinės epochos pasiekimus ar bent Bažnyčios įtaką. Pateiksime Čilės pavyzdį: šalį užvaldę liberalai 1824 m. konfiskavo Bažnyčios nuosavybę, uždarė daugumą vienuolynų. Visą dešimtmetį po nepriklausomybės paskelbimo vyravo anarchijos būklė. Tik 1830 valdžią paėmė konservatorius Diego Portales Palazuelos (1793–1837), kurio politika (vėliau pavadinta „portalizmu“) sukūrė šiandieninę santykinai stabilią ir pasiturinčią Čilės valstybę. Portales buvo netikintis, tačiau puikiai suvokė Bažnyčios reikšmę valstybės gerovei („Netikiu į Dievą, bet tikiu į klerą“). Katalikybė pripažinta valstybine religija, kitos religijos draudžiamos, švietimo sistema, santuokos, kapinės, metrikacija lieka Bažnyčios rankose, klero nariai teisiami bažnytiniuose teismuose pagal kanonų teisę. Bažnyčios ir valstybės atskyrimas paskelbtas tik 1925 m. Portales nuosekliai kritikavo Monroe doktriną kaip JAV ekspansionizmą, persekiojo masonų ložes, todėl buvo liberalų nužudytas. Jo kūnas buvo dingęs, tik 2005 m. kovą archeologai identifikavo jo palaikus, palaidotus Santiago katedroje po pagrindiniu altoriumi.

Jei kolonijų epochoje Lot. Amerikos šalys savo ekonomika, socialine rūpyba, švietimo sistema, kultūra niekuo nenusileido Europai (Brazilija net aplenkė savo metropoliją), tai XIX a. jos tapo pasaulio užkampiu. Ekonomika ėmė kiek augti tik XX a. II pusėje. Jei spręstume pagal nacionalinio produkto dalį gyventojui (GDP (PPP) per capita), Lotynų Amerika yra skurdesnė už Lietuvą (Lietuvoje 10300, Lot. Amerikos vidurkis 8100). Turtingesnės už Lietuvą yra turistų salos Bahamai, Barbadosas, Sent Kitsas, o taip pat Trinidadas ir Argentina. Kiek skurdesnės Čilė, Urugvajus, Meksika, Kosta Rika. Skurdžiausios yra Kuba, Hondūras, Nikaragva ir Haitis – pastarajame GDP (PPP) per capita tėra 1600. O juk Haitis išgarsėjo pirmąja žmonijos istorija sėkminga vergų revoliucija... Akivaizdu, kad didžiausias politinis stabilumas, stipriausia ekonomika ir kultūra yra tose Lotynų Amerikos šalyse, kuriose labiausiai išsaugotas kolonijų palikimas ir Bažnyčios įtaka.

 

3.3. Vergovės panaikinimas

Vergovės reiškinys griauna K. Markso teoriją apie socialinių santykių priklausomybę nuo technikos ir ekonomikos progreso. Jei antikos laikais vergovė tikrai buvo būtina ūkio pažangai, tai kaip paaiškinti vergovės atgimimą XV a., Renesanso laikais, kada gamtos mokslai, technika ir ekonomika perėjo į žymiai aukštesnį lygį nei viduramžiais? Kodėl vergovė tik stiprėjo augant kapitalistiniams santykiams XVIII a.? Aišku, kad vergovės šaknų reikia ieškoti dvasios srityje – ji kyla iš stipriųjų nežabotos laisvės, siekio realizuoti save, panaudojant kitus žmones kaip priemones. Renesanso žmogus, paskelbęs pagonišką žmogaus kultą, pamiršo krikščioniškąjį artimo meilės įsakymą, pamatinę visų žmonių kaip Dievo vaikų lygybę ir rūpinimąsi pirmiausia amžinuoju gyvenimu – jei svarbiausia įsigalėti šiame pasaulyje, sukaupti kuo daugiau valdžios ir turto, tuomet kodėl nepasinaudojus kitais, silpnesniais žmonėmis ir tautomis, „laukiniais“, kuriuos Renesanso dievinami antikos išminčiai laikė „iš prigimties vergais“? Katalikai ispanai ir portugalai tapo vergvaldžiais ne dėl savo katalikiškumo, o nepaisant jo – konkistadoras pirmiausia buvo Renesanso žmogus ir tik po to katalikas.

Kodėl vergovė buvo panaikinta XIX–XX a., kai Renesanso dvasia besiremianti modernioji civilizacija pasiekė savo apogėjų? Gal dėl sustiprėjusios krikščionybės įtakos? Vargu. Filosofas A. Maceina skiria du modernaus, nukrikščionėjusio žmogaus tipus – „prometėjiškąjį“ ir „buržuazinį“. Renesanso, absoliutizmo ir net romantikos laikų žmogus buvo „prometėjiškas“, jis siekė pranašumo, valdžios, didybės, todėl turėjo pakankamai jėgų pavergti ir valdyti. Net XIX a. pirmosios pusės miesčionys visaip mėgdžiojo senąją aristokratiją, mėgo titulus, aukštas pareigas, puotas, gražius rūbus – toks miesčionis, emigravęs į Braziliją, galėjo valdyti didelę fazendą, būti ponu būriui vergų. Nuo XIX a. pabaigos miesčionis aptingsta, suglemba, tampa bailiu, hedonistišku masės žmogumi, nervingai besidairančiu valstybės socialinių garantijų ir sentimentaliai kovojančiu dėl visų įmanomų mažumų teisių – vergovė žlunga ne todėl, kad „apačios nebenori“, o todėl, kad „viršūnės nebegali“.

Katalikybės apologetas G. K. Čestertonas rašė: XIX a. buvo nuspręsta, kad žmogui yra gėdinga sėdėti ant žmogaus; XX a. įsigali nuomonė, kad žmogui gėdinga sėdėti ant arklio; XXI a. bus nutarta, kad gėda sėdėti ant kėdės. Modernus judėjimas už vergijos uždraudimą kyla ne iš krikščioniškų principų, o iš to paties renesansinio žmogaus kulto radikalizavimo. Nors ir toliau aukštinama „laisvė“, bet vis labiau turima omeny „lygybė“ – visi žmonės turintys turėti lygias galimybes ištirpti masėje ir palaimingai vartoti, nejausdami, kad kas nors yra už juos pranašesnis ar viršesnis. Likimo ironija: humanizmas pasiekia savo viršūnę, atsigręždamas prieš patį žmogų – iš „gėdingo pavergimo žmogui“ pradėti gelbėti gyvūnai ir „gamta“. Tuo pačiu metu milijonų moterų kūnai tapo preke, o milijonai kūdikių nužudomi, kad toms moterims netrukdytų vergauti vyro geiduliams.

Modernų judėjimą prieš vergovę pradėjo protestantai kvakeriai – jų valdomoje Pensilvanijos valstijoje vergija panaikinta dar XVIII a. vid. Iki 1830 m. ji panaikinama daugumoje Šiaurės valstijų. 1807 m. D. Britanija uždraudžia vergų prekybą, 1833 paskelbtas vergovės panaikinimas visoje Britų imperijoje. Toliau seka kitos šalys: 1821 Didžioji Kolumbija (Kolumbija, Ekvadoras, Panama ir Venesuela), 1823 Čilė, 1829 Meksika, 1848 visos prancūzų kolonijos, 1863 Nyderlandų kolonijos, 1865 pietinės JAV valstijos, 1873 Puerto Rikas, 1880 Kuba, 1888 Brazilija. Tarp kitko, Kinijoje vergovė panaikinta 1910 m., Saudo Arabijoje – 1962 m.

Tarptautinėje teisėje vergovė pirmąkart pasmerkiama 1926 m. Vergovės konvencijoje. Šiandien tikra vergovė ir vergų prekyba gyvuoja kai kuriose Afrikos šalyse: Nigeryje, Sudane, Mauritanijoje, Ganoje, Benine... Pietryčių Azijoje, Afrikoje ir Rytų Europoje klesti žmonių (moterų ir vaikų) prekyba sekso paslaugoms, priverstinė prostitucija – kasmet per šalių sienas pervežama 600–800 tūkst. žmonių prekybos aukų. Neteisingas suėmimas ir priverstinis darbas praktikuoti nacistinėje Vokietijoje bei visose komunistinėse šalyse iki pat XX a. pab. Daugelis kapitalistinio samdomojo darbo formų XIX-XX a. priminė vergovę dėl suvaržytų galimybių rinktis darbą, vergiškų darbo sąlygų, menko atlyginimo. Anot British Anti-Slavery Society, dabar pasaulyje yra 2,7 mln. vergų, daugiausia vaikų, jie atneša 1,4 mlrd. $ pelno per metus. Malyje suaugusį vergą galima nusipirkti už 40 $, Tailande vaikas sekso paslaugoms kainuoja apie 1000 $. Taigi šiandien vergai yra pigesni nei bet kada istorijoje.

Nepaisant to, kad modernus judėjimas prieš vergovę kilo ne dėl krikščioniškų sąžinės priekaištų, Bažnyčia iš pat pradžių jį aiškiai parėmė. Jau pop. Pijus VII Vienos kongrese 1815 m. reikalavo uždrausti vergų prekybą. Popiežius Grigalius XVI savo Konstitucijoje In supremo apostolatus (1839 12 03) rašo:

„Manome, jog mūsų ganytojiškam rūpesčiui priklauso, kad stengtumėmės tikinčiuosius paskatinti visiškai atsisakyti nehumaniškos prekybos negrais ar kokiais kitais žmonėmis... Dažnai pasitaikydavo, kad net iš pačių tikinčiųjų skaičiaus kai kurie, gėdingai apakinti purvino pelno troškimo, tolimuose ir nuošaliuose kraštuose pavergdavo indėnus, negrus ar kitus vargšus arba, įsteigę ir išplėtę prekybą tais, kurie buvo kitų pagauti, nedvejodavo padėti jų niekingiems darbams. [Vardina ankstesnių popiežių pasisakymus prieš vergovę.] Šios mūsų pirmtakų sankcijos ir rūpinimasis, Dievui padedant, pagelbėjo gerokai apsaugoti indėnus ir kitus minėtuosius nuo puolančiųjų žiaurumo ar krikščionių pirklių godumo, bet ne taip, kad Šventasis Sostas galėtų džiaugtis visiška šių pastangų sėkme, nes prekyba negrais, nors ir kiek sumažėjusi, vis dar kai kurių krikščionių yra vykdoma. Todėl mes... apaštaliniu autoritetu raginame ir primygtinai Viešpatyje maldaujame visus bet kurio luomo krikščionis, kad nuo šiol jie nebedrįstų jų kamuoti, iš jų atimti gėrybes ar juos pavergti, arba teikti pagalbą ar paramą tiems, kurie tuos dalykus prieš juos daro, arba vykdyti tą nehumanišką prekybą, kai negrai, lyg jie nebūtų žmonės, o tik gyvuliai, paversti vergais, visai neatsižvelgiant į teisingumą ir žmoniškumo teises, yra perkami, parduodami ir skiriami atlikti sunkiausius darbus“ (DS 2745–46).

Palaimintasis popiežius Pijus IX šv. Petro Klavero kanonizacijos bulėje vergų prekybą vadina „aukščiausia neteisybe“ (summum nefas). 1888 05 05 laiške Brazilijos vyskupams pop. Leonas XIII ragina panaikinti šalyje visas vergovės liekanas. Popiežius visokeriopai rėmė Alžyro vyskupo, žymaus Afrikos misionieriaus kard. Charles Martial Allemand Lavigerie (1825–1892) kovą prieš vergiją prancūzų Š. Afrikos kolonijose – tam tikslui 1888 buvo įsteigta organizacija Société Antiesclavagiste.

 

Viešpats Jėzus Kristus paskelbė vienintelę realistišką laisvės politiką: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai, jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus... Kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas... Jei Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi“ (Jn 8, 31–36). Lotynų Amerikos istorijoje matome vieną iš bandymų šią politiką įgyvendinti – milijonai sielų buvo išvaduotos iš nuodėmės bei klaidos vergijos, o tai, kad milijonai indėnų ir juodaodžių nepajuto šios laisvės ir savo kūniškame gyvenime, yra ne Bažnyčios kaltė.

 

[1] De procuranda salute Indorum, lib. III, c. 18.

[2] Simpson Lesley Bird, The Encomienda in New Spain, 1929.

[3] A. F. Bandelier, Casas, Bartolome de las // Catholic Encyclopedia, t. 3, 1908.

[4] Heinrich Denzinger, Adolf Schönmetzer, Enchiridion Symbolorum, Herder, Barcelona, 1963. Toliau DS.

[5] 1462 10 07, Litterae ad episcopum Rubicensem.

[6] Laiškas Commissum nobis Apaštalinio teismo atstovui Portugalijoje, 1639 04 22.

[7] Apaštalinis laiškas Immensa pastorum Brazilijos vyskupams, 1741 12 20.

[8] Casas, Bartolome de las // Catholic Encyclopedia, t. 3, 1908.

[9] Lib. I, tit. 2, c. 2.

[10] Plg. Cicero, De officiis, I, XLII; Suetonius, Claudius, XXII; Seneca, De beneficiis, XVIII.

[11] Tacitus, Annales, XIV, XLIV.

[12] Plg. šv. Jeronimas, Ep. LXXXII.

[13] Plg. šv. Bazilijus, Ep. CXCIX, 42; šv. Jonas Auksaburnis, In Ep. ad Ephes. hom. XXII, 2; Apaštalų konstituc., III, 4.

[14] Joseph Höffner, Kolonialismus und Evangelium. Spanische Kolonialethik im Goldenen Zeitalter, Paulinus-Verlag, Trier, 1972, p. 80.

[15] Summa contra Gentiles, lib. 3 cap. 81 n. 5.

[16] II-II, q. 57, a. 3, ad 2.

[17] I-II, q. 94, a. 5 ad 3.

[18] Suppl. q. 52, a. 1, ad 2.

[19] I, q. 96, a. 4 corp.

[20] Ad Lucilium, lib. IV, ep. 2.

[21] II-II, q. 122, a. 4 ad 3.

[22] II-II, q. 104, a. 5 corp.

[23] Super III decret., c. „Quod super his, de voto“, fol. 163 b.

[24] Summa de ecclesiastica potestate, q. 23.

[25] Summa theologica, pars III, tit. 3, c. 2, prooem.

[26] Liber de fine, pars I.

[27] Ep. 457, 1147 06 29.

[28] Summa aurea, lib. III, tit. de voto.

[29] II-II, q. 10, a. 10 corp.

[30] II-II komentare, q. 66, a. 8.

[31] 1500 m. Portugalija pradėjo Brazilijos užkariavimą, Amazonės ir La Platos upėmis ėmė veržtis gilyn į kontinentą, peržengdama Tordesillas liniją. Ispanija šias portugalų žemes pripažino 1750 Madrido sutartimi. 1521 m. Magelanas atrado Filipinų salas, 1565 m. Ispanija pradėjo jų kolonizaciją, nors jos yra Portugalijos pusrutulyje – tai buvo įmanoma, nes tuo metu (1580–1640) Ispanija ir Portugalija buvo susijungusios personaline unija. Vėliau Portugalija Filipinus pripažino ispanams. Beje, Filipinai iki pat 1781 m. buvo Naujosios Ispanijos kolonijos dalis, t. y. valdyti iš Mechiko.

[32] Aquí se contienen treyenta proposiciones muy jurídicas (1549).

[33] II-II, q. 10, a. 8 corp.

[34] II-II, q. 94, a. 3 ad 2.

[35] De procuranda salute Indorum (1596), lib. II, c. 8, p. 216.

[36] Joseph Höffner, Kolonialismus..., p. 300.

[37] Ten pat, p. 303.

[38] De dominio regum Hispaniae super Indios (1512).

[39] Parecer sobre la legislacion vigente a la razon en las Indias.

[40] Relectio prior de potestate Ecclesiae, t. II, p. 63; 66.

[41] Decisiones de iure et iustitia, praeamb. ad q. 62, d. 3.

[42] Relectio de potestate civili, II, p. 207.

[43] Tractatus de fide theologica, I, disp. 18, sect. 1, n. 7.

[44] Relectio de Indis, II, p. 368–371.

[45] Tractatus de fide catholica, I, disp. 18, sect. 1, n. 4.

[46] Relectio de Indis, II, p. 374.

[47] Joseph Höffner, Kolonialismus..., p. 396.

[48] Ten pat, p. 309.

[49] 1949 buvo įkurta tarptautinė organizacija Organización de Estados Iberoamericanos para la Educación, la Ciencia y la Cultura (OEI), prisidedanti prie šio regiono šalių atsispyrimo augančiai anglosaksiškajai amerikanizacijai.

[50] Vysk. Francis Clement Kelley, Blood-drenched Altars. A Catholic Commentary on the History of Mexico, 1935, p. 13–14.

[51] Joseph Höffner, Kolonialismus..., p. 178.

[52] Ludwig Pfandl, Spanische Kultur und Sitte des 16. und 17. Jahrhunderts, p. 73.

[53] R. Trevor Davies, Spaniens Goldene Zeit, p. 223.

[54] Vysk. Francis Clement Kelley, Blood-drenched..., p. 66.

[55] Political Essay on the Kingdom of New Spain.

[56] Vysk. Francis Clement Kelley, Blood-drenched..., p. 13.

[57] R. Trevor Davies, Spaniens Goldene Zeit, p. 8.

[58] Po I pasaulinio karo prasidėjo populiacinis sprogimas: 1900 m. Lot. Amerikoje gyveno 43 milijonai, 1945 m. – jau 132 mln., 1975 m. – 303 mln. žmonių. 1978–2002 katalikų visoje Amerikoje padaugėjo 45,75%, o Europoje tik 5,09%.