Atsakydamas į šį klausimą, aptarsiu skrupulų priežastis, objektą ir priemones nuo jų.
Skrupulų priežastys
Skrupulingas žmogus yra linkęs tam tikras savo mintis ir veiksmus, kurie nėra nuodėmingi, laikyti mirtinomis nuodėmėmis. Kai draugai ar kunigas jam pasako, kad jis klysta, jis atsisako jais tikėti. Taigi skrupulingumas kyla iš negebėjimo skirti gėrį nuo blogio ir valios užsispyrimo.
Skrupulingam žmogui dažnai sunku pasitikėti kitais. Jei vaikystėje jis neturėjo gerų santykių su savo tėvu arba jeigu jo tėvas buvo despotas, jis gali susidaryti klaidingą Dievo įvaizdį, paremtą tuo, kaip jis mato savo tėvą. Jis gali įsivaizduoti Dievą kaip pernelyg reiklų, reikalaujantį prisiminti kiekvieną nuodėmę, pasmerkiantį į pragarą tuos, kurie nesilaiko menkiausių moralinio įstatymo smulkmenų, ir laukiantį progos mus pasmerkti, o ne trokštantį parodyti mums gailestingumą.
Skrupulingam žmogui sąžinės apyskaita dažniausiai būna tikra kankynė. Jis kamuojasi dėl savo minčių, žodžių ar veiksmų kokioje nors konkrečioje moralės srityje, nuolat prie jų grįžta ir vis iš naujo juos vertina. Norėdamas pagaliau baigti sąžinės apyskaitą ir jaustis „saugus“, jis prieina išvadą, kad padarė mirtiną nuodėmę.
Dažnai veiksmas, kurį jis laiko vertą pasmerkimo, būna visiškai normalus ar net neišvengiamas. Tokiu būdu jis susikuria savąjį moralės kodeksą, kurio neįmanoma laikytis. Dėl šios priežasties jis gali netekti vilties pasiekti išganymą, prarasti bet kokį norą melstis ir apskritai atsisakyti religijos praktikavimo.
Skrupulų objektas
Kiekvienam skrupulingam žmogui paprastai ramybės neduoda kuri nors viena konkreti moralės sritis. Tai gali būti, pavyzdžiui, netyros mintys, į galvą lendantys šventvagiški žodžiai arba nepakankama pagarba Švenčiausiajam Sakramentui. Kad ir kokia būtų to priežastis, skrupulingas žmogus tampa ypač jautrus tai konkrečiai moralės sričiai ir nuolat bijo prarasti Dievo malonę, nusidėdamas šioje srityje.
Užtenka jam vos apie tai pagalvoti, ir jam į galvą ima lįsti abejonės ir baimė. Kitais moralės klausimais jis gali spręsti visiškai blaiviai ir netgi duoti gerų patarimų kitiems. Jis gali patarti kitiems netgi toje srityje, dėl kurios jam kyla skrupulų, tačiau savo paties atveju jis nebesugeba spręsti blaiviai.
Reikia skirti pagundas ir skrupulus. Pagundos puola sielos tvirtovę jos silpniausioje vietoje, o skrupulai paprastai apninka jos stipriausias vietas. Šios įkyrios mintys dažnai palaikomos pagundomis ar nuodėmingų polinkių ženklu, nors iš tikrųjų skrupulingas žmogus retai šioje srityje nusikalsta ar būna gundomas nusidėti. Jo visiškai netraukia nuodėmė, dėl kurios jam kyla skrupulų, ir jo dėmesys yra taip į ją sutelktas, kad vargu ar kada nors jis į ją įkris.
Priemonės nuo skrupulų
Garsus moralės teologas kun. Dominikas Priumeris (Dominic Prümmer) išvardija šias priemones nuo skrupulų:
1) Priežasties, lemiančios skrupulingą sąžinę, pašalinimas.
2) Visiškas paklusnumas išmintingam dvasiniam vadovui.
3) Ištikimybė vienam nuodėmklausiui, o ne nuolatinis bėgiojimas tai pas vieną, tai pas kitą, ieškant patarimo.
4) Tinkama fizinė arba dvasinė veikla, nukreipianti mintis nuo skrupulų, taip pat deramas poilsis bei pramogos.
5) Karšta ir atkakli malda Dievui, šviesos Tėvui.
Prie šio sąrašo galėtume pridurti tikrą pamaldumą Švč. M. Marijai, kuris, kaip moko šv. Liudvikas de Monforas, suteikia sielai pasitikėjimo Dievu ir jėgų atsikratyti skrupulų.
Skrupulingas žmogus turėtų pasirinkti vieną nuodėmklausį, kurį gerbia ir kuriuo labiausiai pasitiki, ir aklai laikytis jo patarimų. Toks nuodėmklausys paprastai vieną kartą išklauso skrupulingo penitento „nuodėmių“ sąrašo ir jų istorijos, o tada uždraudžia pačiam vertinti jų nuodėmingumą. Taip pat jis gali uždrausti apskritai minėti nusižengimus tam tikroje moralės srityje. Pagrindinis nuodėmklausio tikslas –pataisyti klaidingą penitento vertinimą, todėl jis iš pradžių gali nustatyti tokias taisykles sąžinės apyskaitai:
A) Esu kaltas dėl nuodėmės, mirtinos ar lengvosios, tik tada, kai esu visiškai tuo tikras.
B) Mano atveju, visais sąžinės klausimais svarbiausia yra visiškas tikrumas.
Šių taisyklių tikslas – išvengti kankinančiai ilgo sąžinės tyrimo ir užkirsti kelią klaidingiems samprotavimams.
Nuodėmklausys gali reikalauti, kad penitentas neišpažintų mirtinų nuodėmių, dėl kurių abejoja, ir kad priimtų šv. Komuniją tada, kai nėra tikras, ar padarė nuodėmę.
Užpuolus skrupulams, toks žmogus neturėtų su jais tiesiogiai kovoti, prisimindamas, kad labiau bijoti reikėtų skrupulų, o ne „nuodėmės“, dėl kurios jie kyla. Jis turėtų nukreipti savo dėmesį kitur, užsiimti įtraukiančia veikla ir, kiek įmanoma, išlikti ramus. Puolimui nurimus, jis neturėtų analizuoti savo elgesio ar minčių tuo metu, bandydamas išsiaiškinti, ar nepadarė nuodėmės. Priešingai, jis turėtų užsiimti kitais reikalais ir, kiek įmanoma, pamiršti šį epizodą. Taip vyksta tikroji kova su skrupulais. Tačiau tam reikia nuolankumo ir paklusnumo, nes skrupulingo žmogaus protas primygtinai tvirtins, kad jis klysta, nekreipdamas dėmesio į savo skrupulus, arba kad vienu ar kitu atveju jis tikriausiai padarė mirtiną nuodėmę. Iš šių spąstų jį išgelbėti gali tik pasiryžimas klausyti ne savo proto, o nuodėmklausio.
Taip elgiantis, puolimų skaičius ir trukmė ilgainiui mažės, žmogui bus lengviau paklusti savo nuodėmklausiui ir jis lengviau atgaus ramybę. Kai šie požymiai taps nuolatiniai, nuodėmklausys galės padaryti išvadą, kad siela yra galutinai išgydyta nuo skrupulų.