Gavėnios laikas yra puiki proga atnaujinti kovą prieš savo ydas ir prisiminti krikščioniško apsimarinimo principus.

Šiandien evangelija pasakoja, kaip mūsų Viešpats Jėzus Kristus pasiėmė apaštalus Petrą, Jokūbą ir Joną į aukštą kalną ir ten apreiškė jiems savo dieviškąją galią bei šlovę. 

Taip mūsų Išganytojas eina pirma mūsų šventu gavėnios keliu. Jis ištvėrė visą nuovargį ir sunkumus, kad mes, kai būsime pašaukti eiti siauru mūsų gavėnios atgailos keliu, turėtume jo pavyzdį, kuris nutildytų mūsų teisinimąsi, klaidingus samprotavimus, bjaurėjimąsi, kylančius iš mūsų savimeilės ir puikybės. Ši pamoka per daug aiški, kad jos nesuprastume, čia per daug aiškiai parodytas atsiteisimo už nuodėmę dėsnis, ir mes negalime tvirtinti, kad nežinojome.

Galime būti tikri, jog toks šventas laikas kaip gavėnia yra pilnas paslapčių. Bažnyčia ją padarė apmąstymų ir atgailos laiku ruošiantis pačiai svarbiausiai šventei; todėl į šį liturginį laikotarpį ji įtraukė viską, kas galėtų sužadinti jos vaikų tikėjimą ir paskatintų juos atlikti įtemptą atsilyginimo už savo nuodėmes darbą.

Šią gavėnią ne tik stenkimės kovoti prieš ydas ir ugdytis dorybes, bet ir daugiau dėmesio skirkime tam, kas yra tikra mūsų gyvenime – ar tai būtų poilsis gamtoje, ar laikas su šeima, ar bendravimas su draugais, ar meninė veikla, ar literatūra.

Paskaita Monrealyje (Kanada) 1982 m. gegužės 17 d. Publikuota: „Fideliter“, 1992-01-02, Nr. 85.

Kantriai iškęsti kentėjimai yra tikriausias būdas sielai pašventinti, „tai greitasis traukinys į dangų“, kaip juos pavadino vienas šių laikų rašytojų.

Atleisti skriaudas yra vienas sunkiausių gailestingumo darbų. Vis dėlto Išganytojas būtent atleidimą išskiria kaip vieną iš pagrindinių savo mokymo punktų.

Pirmiausia privalome suvokti du esminius dalykus – islamo prigimtį ir pagrindinę jo staigios ir tarsi stebuklingos sėkmės daugelio tūkstančių kvadratinių mylių teritorijoje ir tarp tiek daug milijonų žmonių priežastį.

Per paskutinius 50 metų katalikų liturgija patyrė iki šiol neregėtą reformavimo vajų. Dauguma tų reformų buvo įkvėptos "sugrįžimo prie ištakų" idėjos, pagrįstos prielaidomis, kurios vėliau pasirodė esančios klaidingos.

Jeigu atidžiai pažiūrėtume į sielų būklę, nustebtume dėl jų silpnumo, tiksliau – dėl jų maldų silpnumo. Meldžiamasi mažai, meldžiamasi silpnai arba visai nesimeldžiama.