Ištrauka iš knygos „Karti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančia“, pagal pal. Onos Kotrynos Emerich regėjimus surašyta Klemenso Brentano.

Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia, – toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą. <...> Tačiau jis mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė. – Iz 53, 3–4.

Praėjusios keturios savaitės buvo tarsi pasirengimas giliam Bažnyčios liūdesiui Kančios laiku. Ji žino, kad žmonės ieško Jėzaus ir nori Jį nužudyti. Nepraėjus nė dvylikai dienų ji regės, kaip jie Jį šventvagiškai nužudys. Ji turės eiti paskui Jį į Kalvarijos kalną, išgirsti paskutinį Jo atodūsį; ji turės stebėti, kaip akmuo užritinamas ant kapo, kur guli Jo nebegyvas kūnas. Todėl neturime nustebti, kad Bažnyčia visus savo vaikus kviečia šias dvi savaites kontempliuoti Tą, kurį ji myli ir dėl kurio liūdi.

Kai kurie žmonės dėl savo įkyrumo, netaktiškumo, blogų manierų ar tiesiog dėl skirtingo charakterio mums būna nemalonūs. Čia kalbama ne apie priešus, o tiesiog apie žmones, kurių linkstame vengti, nes bendrauti su jais būna sunku ir neteikia jokio džiaugsmo. Kaip tik todėl turėtume juos mylėti antgamtine meile ir jų gailėtis, nes tokie žmonės, būdami ir kitiems nemalonūs, dažnai neturi daug draugų.

Šiuolaikiniam žmogui Dievas tapo panašiu į minkšto būdo tėtušį, kuris viską leidžia. Šių dienų religiniam gyvenimui Bažnyčioje būdingas labai laisvas, familiarus santykis su Dievu. Kristaus kaip „draugelio“, „gero bičiulio“ arba „žvaigždės“ vaizdavimas skatina perdėtą familiarumą Jo atžvilgiu: žmogus ima jaustis vos ne lygus Dievo Sūnui! 

Gavėnios laikas yra puiki proga atnaujinti kovą prieš savo ydas ir prisiminti krikščioniško apsimarinimo principus.

Paskaita Monrealyje (Kanada) 1982 m. gegužės 17 d. Publikuota: „Fideliter“, 1992-01-02, Nr. 85.