Sekminių dieną Šventoji Dvasia nusileido ant apaštalų, kad užbaigtų jų šventumą ir juos sustiprintų jų laukiančioms didelėms užduotims. Taip pat kiekvieno krikščionio gyvenime yra diena, kurią ant jų nusileidžia Šventoji Dvasia tam pačiam darbui – tai jo Sutvirtinimo diena. Lotyniškai „firmare“, reiškia sustiprinti, suteikti jėgų, nes per Sutvirtinimą malonė, kurią priėmėme per Krikštą, yra sustiprinama ir užbaigiama. Šventoji Dvasia, gauta jau per Krikštą, dabar duodama nauju būdu, kad sustiprintų ir padrąsintų tikėjimo išpažinimą.
Šį poveikį galime puikiai pastebėti apaštaluose: prieš Sekmines jie buvo nedrąsūs ir baikštūs, o po jų kalbėjo drąsiai ir nieko nebebijojo. Jie net džiaugėsi baudžiami žydų aukštosios tarybos, kad „turėjo būti įvertinti ir dėl Jėzaus kentėti gėdą“ (Apd 5, 41). Petras, kuris savo Viešpaties iš baimės buvo išsigynęs, dabar drąsiai kalbėjo ir nesigėdijo sakyti žydams nemalonią tiesą į veidą: „Jūs išsižadėjote šventojo ir teisiojo ir prašėte, kad jums atiduotų žudiką. Jūs užmušėte gyvybės pradininką, tą, kurį Dievas prikėlė iš numirusių“(Apd 3, 14).
Tokį poveikį turi ir mumyse padaryti Sutvirtinimas. Krikštu tapome Dievo vaikais. Bet kaip vaike, taip ir pakrikštytajame malonės gyvenimas dar silpnas. Sutvirtinimas sustiprina šį gyvenimą ir todėl palygintinas su dvasiniu suaugimu. Naujagimis dar negali kovoti. Bet kai jo protas išauga ir turi išeiti iš saugios aplinkos šeimoje į viešą gyvenimą, prasideda ir dvasinė kova. Dabar jis turi savo tikėjimą išpažinti prieš kitus ir atsispirti pagundoms į nuodėmę. Tam jėgos suteikia Sutvirtinimas. Todėl Sutvirtinimas turėtų būti priimamas tarp septynių ir dvylikos metų amžiaus ir ne vėliau, kad paauglys sakramento jėga būtų apginkluotas brendimo kovoms.
Sutvirtinimas taip pat yra Krikšto užbaigimas ir todėl senovėje buvo teikiamas iškart po Krikšto, kaip dar ir šiandien įprasta Rytų bažnyčiose. Bet tai nereiškia, kad, kaip mano kai kurie klaidingi mokytojai, iš pradžių Krikštas ir Sutvirtinimas sudarė vieną sakramentą ir tik vėliau Sutvirtinimas buvo atskirtas nuo Krikšto bei imtas laikyti atskiru sakramentu. Dar Apaštalų darbuose Sutvirtinimas aiškiai nurodytas, kai apaštalai, išgirdę, jog Samarijoje daug kas iš diakono Pilypo yra priėmę Krikštą, nusiuntė Petrą ir Joną jiems suteikti Sutvirtinimo (plg. Apd 8, 11-17). Taip pat šv. Paulius pirmiausia Efezo tikinčiuosius krikštijo, o po to savo rankų uždėjimu teikė jiems Šventąją Dvasią (Apd 19, 5).
CHARIZMATINĖS DOVANOS
Kaip skaitome Apaštalų darbuose, Šventoji Dvasia teikdavo apaštalams ir kitiems taip pat ir neeilinių sugebėjimų, tokių kaip kalbėjimas kalbomis arba galia daryti stebuklus. Pradžioje Dievas dažnai suteikdavo Bažnyčioje tokių charizmatinių dovanų, kad patvirtintų krikščionybės tiesą ir skatintų greitą tikėjimo išplitimą. Vėliau šios ypatingos dovanos beveik visai išnyko ir šiandieną duodamos tik retais atvejais. Todėl yra labai pavojinga bandyti savo jėgomis šias charizmatines dovanas atgaivinti, kaip to nori sekmininkai arba charizmatinis judėjimas. Šios dovanos Šventosios Dvasios arba duodamos, arba ne, ir jų negalima gauti savo noru. Norėti šių neeilinių veiksmų, reiškia ieškoti ne tikros meilės Dievui, o religinio jausmo ir dvasinių reginių. Todėl turime suprasti, kad charizmatinis judėjimas yra įkvėptas ne Šventosios Dvasios, o netyrosios dvasios. Parodomieji stebuklai ir masinė isterija, kylanti šiuose susirinkimuose palieka gilius pėdsakus ir nukreipia nuo tikrųjų pasaulio problemų. Todėl sekmininkai, pavyzdžiui, visai nesidomi Bažnyčios ir tikrojo tikėjimo krize mūsų laikais. „Mylimieji, nepasitikėkite kiekviena dvasia, bet patikrinkite dvasias, ar jos yra iš Dievo“, – ragina dėl to šv. Jonas savo pirmajame laiške (4, 1).
SUTVIRTINIMO TEIKĖJAS
Sutvirtinimo teikimas yra vyskupo užduotis. Kaip Bažnyčios kunigaikščiui, jam dera užduotis priimti Dievo vaikus į kovotojų už Kristų skaičių.Todėl kiekvienas vyskupas gali bet kuriuo laiku galiojančiai teikti Sutvirtinimą. Tiesa, ir paprastas kunigas gali su popiežiaus įgaliojimu galiojančiai tvirtinti vyskupo pašventintu aliejumi. Tokį įgaliojimą turi kiekvienas kunigas atžvilgiu to, kuris yra mirties pavojuje, o pagal šiandien galiojančią Bažnyčios teisę ir diecezinis vyskupas gali įgalioti kelis kunigus, kad padėtų jam teikiant Sutvirtinimą. Aišku, jei kunigas pabandytų teikti Sutvirtinimą neturėdamas tam įgaliojimo, tai tas Sutvirtinimas būtų negaliojantis.
SUTVIRTINIMO APEIGOS
Esminis Sutvirtinimo ritualas yra vyskupo rankų uždėjimas, kai tuo pačiu metu jis patepa sutvirtinamojo kaktą kryžiaus forma su krizma. Tai darydamas, jis taria žodžius: „Signo te signo crucis et confirmo te chrismate salutis in nomine Patris, et Filii, et Spiritus Sancti“ – pažymiu tave kryžiaus ženklu ir sutvirtinu tave išganymo krizma vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.
Pažymėjimas kryžiumi turi nurodyti bebaimį tikėjimą, kurio bus tikimasi iš sutvirtinto krikščionio. Kaip kareiviai savo armijos ženklus nešioja atvirai ir jų neslepia, taip krikščionis turi savo Viešpaties ženklą – kryžių – nešioti atvirai ant kaktos ir jo nesigėdyti. Todėl jis turi kaip svarbiausią raginimą prieš akis turėti šiuos Kristaus žodžius: „Kas manęs ir mano žodžio gėdijasi prieš šią pasileidusią ir nuodėmingą giminę, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, kai ateis savo Tėvo šlovėje kartu su šventaisiais angelais“.
Aliejus yra kovos ženklas, nes senovėje imtynininkai prieš kovą išsitepdavo aliejumi, kad galūnės taptų lankstesnės, o priešininko rankoms būtų sunkiau sugriebti. Taip Sutvirtinimas įgalina mus dvasinei kovai, padeda ištrūkti iš velnio nagų. Aliejus taip pat yra „Oleum laetitiae“ – džiaugsmo aliejus (Ps. 44), nuoroda į tą džiaugsmą, kurį mes gausime kovoje už Kristų ir Dievo karalystę.
Po to sekantis sudavimas per skruostą, kurį vyskupas duoda sutvirtinamajam, jau nepriklauso apeigų esmei. Tai yra simbolis tų persekiojimų ir įžeidinėjimų, kuriuos krikščionis turės iškęsti dėl tikėjimo, nes „visi norintys pamaldžiai gyventi Kristuje Jėzuje, kentės persekiojimus’“ (2 Tim 3, 12). Bet kadangi, nepaisant to, mes turime visada laukti vidinės ramybės ir šaltakraujiškumo, tai šį sudavimą per skruostą vyskupas palydi žodžiais „Pax tecum“ – ramybė tebūna su tavimi. Priimant Sutvirtinimą, yra galimybė taip pat pasirinkti naują vardą šalia Krikšto vardo, bei yra paprotys turėti Sutvirtinimo tėvus. Sutvirtinimo tėvų pareigos yra beveik tos pačios, kaip ir Krikšto tėvų, bet Krikšto tėvystės pareigos, žinoma, yra svarbesnės.
NAUJOSIOS SUTVIRTINIMO APEIGOS
Naujajame Sutvirtinimo rituale forma (t. y. sakramento galiojimui esminiai žodžiai) buvo pakeista. Dabar lotyniškai ji skamba taip: „Accipe Signaculum Doni Spiritus Sancti“, o lietuviškai: „Priimk Šventosios Dvasios ženklą“. Ši forma atitinka graikų rituale naudojamą formą ir yra neabejotinai galiojanti. Sutvirtinimo forma nebuvo taip aiškiai Kristaus perduota, kaip Krikšto, todėl įvairiose tradiciniuose ritualuose naudojami visai skirtingi žodžiai. Daugelio teologų nuomone, Sutvirtinimo formoje turi būti pabrėžtas tik paženklinimas ir sustiprinimas. Būtų tikrai negaliojantis Sutvirtinimas, jei vyskupas tartų žodžius „Priimk Šventąją Dvasią“, kaip kai kuriose vietose jau pasitaiko, nes tokia forma yra per daug bendra ir per mažai parodo ypatingą Sutvirtinimo charakterį. Juk Šventoji Dvasia priimama taip pat ir Krikštu bei Kunigystės sakramentu.
Verta susirūpinti, kad naujose apeigose leidžiama vietoje alyvų aliejaus naudoti ir kitokį augalinį aliejų. Vis dėlto iki Susirinkimo visuotinė teologų nuomonė buvo tokia, kad tik alyvų aliejus gali būti galiojančia materija Sutvirtinimui bei Paskutiniam patepimui, ir yra abejotina, ar popiežius turi galią keisti šiuo atžvilgiu sakramento materiją. Bet kuriuo atveju gąsdina tai, kad leidimas naudoti kitokius aliejus buvo duotas 1970 metais Liturgijos kongregacijos dekretu be jokio aiškesnio pagrindimo, kodėl tai galima, nors anksčiau Bažnyčioje vyravo nuomonė, kad tokio leidimo negalima duoti. Atrodo, jog Romoje nelabai tesirūpinama sakramento galiojimu. O jei Paulius VI po dviejų metų savo Apaštalinėje konstitucijoje „Sacram Unctionem Infirmorum“ rašė: „Kadangi alyvų aliejaus... kai kuriuose kraštuose labai trūksta ir gali būti gauta tik sunkiai, mes nustatome, daugelio vyskupų prašymu, kad ateityje galima naudoti ir kitus aliejus. Bet tai turi būti augalinis aliejus ir kuo panašesnis į alyvų aliejų“, tai yra dar labiau stebėtina, kodėl šį leidimą duoti taip rūpinamasi šiandien, kai pasinaudojimas moderniomis susisiekimo priemonėmis nugabenti alyvų aliejų į visas pasaulio šalis pasidarė lengvesnis nei bet kada. O juk Bažnyčia anksčiau išlaikė alyvų aliejų, nepaisant to, kad tada buvo tikrai sunku tai visur išsaugoti. Todėl visiškai galima abejoti Sutvirtinimo bei Paskutinio patepimo galiojimu, jei jie teikiami kitais aliejais. Atrodo, jog Vokietijoje šių sakramentų teikimui dar visuotinai naudojamas alyvų aliejus.
SUTVIRTINIMO CHARAKTERIS
Kaip ir Krikštas, Sutvirtinimas įspaudžia į sielą neištrinamą ženklą. Nors aliejaus kryžius ant kaktos yra nuplaunamas, bet siela per amžius nešioja Kristaus kario antspaudą. Šis charakteris tam tikra prasme mums suteikia teisę į visas malones, kurių mums reikia, kad atsilaikytume dvasinėje kovoje. Eretikas ir antipopiežius Novacijonas savo jaunystėje nesirūpino priimti šio sakramento, ir krikščionys jo vėlesnį nuopuolį laikė šio lengvabūdiškumo padariniu. Sutvirtintasis niekada negali pasakyti, kad jis negavo jėgų atsilaikyti prieš pagundas. Todėl, kai būsime gundomi pasiduoti nusivylimui ar žmonių baimei, prisiminkime šį antspaudą, kuriuo buvo pažymėta mūsų siela ir prašykime Šventosios Dvasios pagalbos, nes, jai padedant, viską galime. „Tada“, – rašo šv. Paulius savo mokiniui, – „Dievas mums davė ne nusiminimo dvasią, bet jėgos, meilės ir įsūnystės dvasią. Todėl nesigėdykite liudyti mūsų Viešpatį“ (2 Tim 1, 7).