Pirmiausia privalome suvokti du esminius dalykus – islamo prigimtį ir pagrindinę jo staigios ir tarsi stebuklingos sėkmės daugelio tūkstančių kvadratinių mylių teritorijoje ir tarp tiek daug milijonų žmonių priežastį.

Šv. Pranciškus Salezas (1567–1622) – Ženevos vyskupas, Bažnyčios mokytojas, žurnalistų globėjas. Savo nenuilstamu darbu ir apaštalavimu jis grąžino į Bažnyčios glėbį tūkstančius protestantų, ir visiems davė romumo, Dievo meilės, ištikimybės savo pareigoms, kuklumo bei kitų krikščioniškų dorybių pavyzdį.

Ne be priežasties žemdirbystė – agrikultūra – visuomet buvo gana artimai susijusi du dievybės kultu.

Per paskutinius 50 metų katalikų liturgija patyrė iki šiol neregėtą reformavimo vajų. Dauguma tų reformų buvo įkvėptos "sugrįžimo prie ištakų" idėjos, pagrįstos prielaidomis, kurios vėliau pasirodė esančios klaidingos.

Pirmieji atsiskyrėliai ir dykumų tėvai rodė pasaulio atsižadėjimo ir tobulumo siekimo bet kokiomis priemonėmis pavyzdį.

Jeigu atidžiai pažiūrėtume į sielų būklę, nustebtume dėl jų silpnumo, tiksliau – dėl jų maldų silpnumo. Meldžiamasi mažai, meldžiamasi silpnai arba visai nesimeldžiama.

Sudrausti darančius nuodėmę yra dvasinis gailestingumo darbas. Čia turbūt labiausiai išryškėja skirtumas tarp tikro ir netikro gailestingumo, nes pastarasis nesistengia įspėti nusidėjėlių, bet, užuot kvietęs juos atsiversti, juos ramina.

Brangūs tikintieji, draugai ir geradariai. Netrukus Katalikų Bažnyčioje prasidės nauji jubiliejiniai metai. Tikiuosi, kad daugelis iš jūsų 2025 m. rugpjūčio 20 d. susirinks su mumis Romoje. Ten liudysime savo tikėjimą – gyvąjį tikėjimą, kurį gavome iš Bažnyčios per jos Tradiciją ir kurį privalome perduoti būtent tokį, kokį gavome, be jokių kompromisų su pasaulio dvasia.