Jacob Jordaens (1593–1678), „Kristus ir fariziejai“
„Jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į dangaus karalystę.“ (Mt 5, 20)
Mielieji Kristuje! Šis mūsų Viešpaties įspėjimas yra labai rimtas, todėl turime atidžiai panagrinėti, koks teisumas neturi vertės, o koks pelno dangaus karalystę. Jėzus savo mokiniams paaiškina, kad fariziejų teisumas turi esminių trūkumų: „Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: 'Pusgalvi!', turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: 'Beproti!', tas smerktinas į pragaro ugnį.“ (Mt 5, 21–22). Šis paaiškinimas turi tęsinį, kuris netilpo į šiandienos Evangelijos skaitinį. Šiame paaiškinime mūsų Viešpats tęsia panašiai: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi.“ (Mt 5, 27–28). Tada mūsų Viešpats užbaigia šį paaiškinimą, parodydamas skirtumą tarp Senojo Testamento moralės ir daug tobulesnio Naujojo Testamento moralės mokymo. Jis sako: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai... Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“ (Mt 5, 43–45.48).
Iš šių mūsų Viešpaties paaiškinimų galime aiškiai suprasti Jo moralinio mokymo esmę. Ką anuomet reiškė Rašto aiškintojų ir fariziejų teisumas? Susilaikymą nuo išorinių nuodėmingų veiksmų, prieštaraujančių Dešimčiai Dievo įsakymų, ir išorinį daugybės ritualinių priesakų vykdymą. O ką reiškia tobulas Kristaus mokinių teisumas? Susilaikymą ne tik nuo išorinių veiksmų, prieštaraujančių dieviškajam įstatymui, bet ir nuo nuodėmingų minčių, ketinimų, sąmoningų geidulių ir troškimų. „Fariziejų teisumas yra tai, kad jie nežudo, o į dangaus karalystę žengiančiųjų teisumas yra tai, kad jie nepyksta be priežasties“, – taip šį esminį skirtumą apibūdina šv. Augustinas. Taigi krikščionis turi susilaikyti ne tik nuo nuodėmingų veiksmų, bet ir nuo nuodėmingų žodžių, minčių bei geidulių. Todėl per išpažintį krikščionis prisipažįsta, kad „labai nusidėjo mintimis, žodžiais ir veiksmais“ (tradiciniai dominikonų vienuoliai į sąrašą įtraukia ir „aplaidumą“), o reguliariai tikrindamas savo sąžinę ieško ne tik, kokius nuodėmingus veiksmus padarė, bet ir kokias nuodėmingas mintis, troškimus ar ketinimus puoselėjo ir kokių moralinių pareigų nevykdė. Be to, krikščionių moralinis mokymas moko, kad mirtina nuodėmė gali būti padaryta vien mintimis: ne tik prieš Dievą (kuriam mes vis tiek negalime fiziškai pakenkti), bet ir prieš savo artimą, niekaip išoriškai ir fiziškai jam nepakenkiant. Pavyzdžiui, jei žmogus puoselėja norą nužudyti savo mirtiną priešą, vos tik pasitaikytų tinkamas, užtikrintas ir nebaudžiamas būdas tai padaryti, ir jei toks noras egzistuoja tik prote bei valioje ir niekada nebuvo išpažintas per išpažintį, Paskutiniame teisme Dievui to pakaks, kad šį žmogų rastų sunkiai nusidėjusį ketinimu nužudyti, net jei bausmė už šį sąmoningą nuodėmingą norą ir bus švelnesnė nei už tikrą nužudymą.
Atkreipkime dėmesį, kad išpažintyje mes sakome, jog nusidėjome, pirmiausia „mintimis“, tada „žodžiais“ ir galiausiai „veiksmais“. Nuodėmė visada prasideda nuo kokios nors blogos minties, kuri paprastai veda prie nuodėmingų žodžių ir galiausiai prie nuodėmingo veiksmo. Taip pat ir pirmosios žmogžudystės aprašyme, kai Kainas nužudė Abelį, galima išskirti šiuos tris nuodėmės žingsnius. Iš pradžių Kainas nusidėjo mintimis, kai labai supyko ant Abelio, todėl Dievas jį sudraudė: „Dėl ko tau taip pikta? Kodėl esi taip prislėgtas? Jei darai gera, argi nebūsi pripažintas? Bet jei gero nedarai, prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti.“ (Pr 4, 6–7). Kainas turėjo galimybę pasinaudoti Dievo įspėjimu ir atgailauti už savo nuodėmę – pavydą ir keršto troškimą, bet jis nesigailėjo. Jis leido prie jo durų tykančiai nuodėmei įeiti į jo širdį, ji jį užvaldė, ir Kainas ėmė planuoti Abelio nužudymą. Prieš įvykdydamas savo nuodėmingą ketinimą, jis kreipėsi į Abelį veidmainiškais žodžiais, kad jį išviliotų iš namų į lauką. Taip pat ir šiame etape Kainas nesigailėjo dėl savo blogų ketinimų ir ėmėsi juos įgyvendinti. Įvykdžius žmogžudystę, Kainui kelio atgal nebebuvo, net jeigu jis visas savo likusias dienas būtų nuoširdžiai atgailavęs. Net ir pačio griežčiausio atgailotojo gyvenimas bei nuopelnai neprilygsta gyvenimui doro žmogaus, kuris vengia net menkiausių pagundų nusidėti ir sugeba jas įveikti pačioje pradžioje.
Todėl Dievas Šventajame Rašte ragina mus kovoti su nuodėmėmis jų pradinėje stadijoje, kai esame gundomi nusidėti mintimis. Pavyzdžiui, eilutė iš Psalmių, kurią reikia suprasti alegoriškai: „Kas rytą tarsiu nuosprendį krašto nedorėliams, kad išvalyčiau iš Viešpaties miesto visus, darančius pikta.“ (Ps 101, 8) Arba kita Psalmių vieta: „O tu, niekingoji Babilono dukra! Palaiminti, kurie atmokės tau už mums padarytą pikta! Palaiminti, kurie paims tavo mažylius ir tėkš juos į uolą!“ Katalikiškame Douay-Rheims Biblijos vertime į anglų kalbą prie šios eilutės pateikiamas trumpas komentaras: „Dvasine prasme mes tėškiame Babilono mažylius į uolą, kai numariname savo aistras, užgniaužiame pirmuosius jų impulsus ir nedelsdami kreipiamės į uolą, tai yra Kristų.“
Pagalvokime, kodėl mūsų Viešpaties moraliniame mokyme taip svarbu kreipti dėmesį į nuodėmingas mintis ir kovoti su dvasiniais gundymais. Nuodėmingos mintys paprastai kyla iš žmogaus viduje jau įsišaknijusių ydų, atsiradusių dėl ankstesnių nuodėmių. Kuo labiau leidžiame sau turėti nuodėmingų minčių, tuo dažniau nusidedame veiksmu ir tuo stipriau atitinkama yda įsišaknija mūsų širdyje, tuo labiau ji pavergia mūsų protą bei valią. Nuodėmingos mintys ir veiksmai yra praeinantys momentai, tačiau ydos yra nuolatiniai žmogaus sielos nešvarumai, nuodijantys jo protą bei valią, trukdantys dieviškosios malonės veikimui ir įžeidžiantys jo sieloje gyvenančią Šventąją Dvasią. Jei norime įeiti į Dievo Karalystę, kuri iš esmės yra pašventinantis ir išaukštinantis Dievo buvimas žmogaus sieloje, turime išrauti iš jos bet kokius polinkius į blogį, ypač ydas. Išrovę ydas ir pakeitę jas dorybėmis, nebeturėsime nuolatinio pagrindo nuodėmėms, bent jau sunkioms nuodėmėms. Vietoj to turėsime vaisingą dirvą, iš kurios kils geri dorybingi darbai.
Taigi pasiryžkime drąsiai kovoti savo dvasinę kovą, vadovaudamiesi dviem minėtomis Psalmių citatomis: Pirma, kas rytą „nužudykime visus šalies nedorėlius“, tai yra kiekvieną dieną pradėkime nuo maldos ir gerų pasiryžimų, atmesdami visus nuodėmingus ketinimus. Antra, dirbdami savo kasdienius darbus, „tėkškime visus Babilono mažylius į uolą“, tai yra, sutraiškykime visas pagundas į Kristų ir Jo Kryžių, kad apvalytume savo sielas ir išlaikytume jas tyras nuo nuodėmės, pasirengusias įžengti į Dangaus Karalystę.
Pamokslas sakytas 2025 m. liepos 13 d. Kaune.