Kovo mėnuo yra skirtas šv. Juozapui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus globėjui.

Šią gavėnią ne tik stenkimės kovoti prieš ydas ir ugdytis dorybes, bet ir daugiau dėmesio skirkime tam, kas yra tikra mūsų gyvenime – ar tai būtų poilsis gamtoje, ar laikas su šeima, ar bendravimas su draugais, ar meninė veikla, ar literatūra.

Šiandien Kryžiaus žygių istorija apipinta mitais ir stereotipais.

Krikščionys ateina į pasaulį kaip žmonės ir būdami žmonės yra nežinojimo aukos, nebent susidaro laimingos aplinkybės ir gaunamas rūpestingas auklėjimas, arba, tiksliau tariant, Dievo malonė, kuri ištraukia juos iš tos nelemtos būsenos, į kurią mes visi esame patekę Adomui puolus. Tas puolimas buvo prigimtinis, o atsikėlimas gali būti tik antgamtinis.

Šiandien, gręsiančio pasaulinio karo ir ekonominių sunkumų akivaizdoje ypač svarbu kreiptis į Dievą pagalbos, kad jis grąžintų protą jo netekusiems žmonėms. Neabejotinas faktas, kad kuo toliau, tuo labiau žmonija nusisuka nuo Dievo, todėl Aukščiausiasis ją palieka jos pačios ydoms (plg. Rom 1, 24-32). Kaip tai ištaisyti? Didžiulį vaidmenį čia atlieka atgaila ir tradicinė jos išraiška – pasninkas. Darydami atgailą žmonės parodo, kad gailisi dėl savo neištikimybės, ir sulaukia Dievo gailestingumo. Šiais laikais Bažnyčios vadovai, norėdami įtikti pasauliui, yra panaikinę beveik visas atgailos ir pasninko praktikas. Tačiau paprasti tikintieji, ypač per šį gavėnios laikotarpį, yra raginami prisiminti tai, ką jų protėviai praktikavo per amžius, ir, kiek galėdami, tai įgyvendinti.

Taip mūsų Išganytojas eina pirma mūsų šventu gavėnios keliu. Jis ištvėrė visą nuovargį ir sunkumus, kad mes, kai būsime pašaukti eiti siauru mūsų gavėnios atgailos keliu, turėtume jo pavyzdį, kuris nutildytų mūsų teisinimąsi, klaidingus samprotavimus, bjaurėjimąsi, kylančius iš mūsų savimeilės ir puikybės. Ši pamoka per daug aiški, kad jos nesuprastume, čia per daug aiškiai parodytas atsiteisimo už nuodėmę dėsnis, ir mes negalime tvirtinti, kad nežinojome.

Galime būti tikri, jog toks šventas laikas kaip gavėnia yra pilnas paslapčių. Bažnyčia ją padarė apmąstymų ir atgailos laiku ruošiantis pačiai svarbiausiai šventei; todėl į šį liturginį laikotarpį ji įtraukė viską, kas galėtų sužadinti jos vaikų tikėjimą ir paskatintų juos atlikti įtemptą atsilyginimo už savo nuodėmes darbą.

Tarp daugelio Vatikano II Susirinkimo dokumentų vienas prieštaringiausių yra deklaracija apie religinę laisvę, Dignitatis Humanae. Susirinkimo metu ji tapo karštų diskusijų objektu ir patyrė daugiau pataisymų nei bet kuris kitas Susirinkimo dokumentas. Vėliau net uoliausi dokumento šalininkai, įskaitant ir pagrindinį autorių, pripažino, kad kai kuriuos dokumento skyrius sunku suderinti su tuo, kas iki Susirinkimo buvo laikoma aiškia Bažnyčios pozicija