Kanonas, skaitomas tyliai
Kanono maldas Bažnyčia nurodo skaityti tyliu balsu dėl svarbios priežasties – norėdama pabrėžti netrukus įvyksiančios paslapties didybę[1]. Šventosios Dvasios veikimu ši duona bus perkeista į mūsų Viešpaties Kūną, Kraują, Sielą ir Dievystę. Tai turėtų mus paskatinti pamilti šias Kanono maldas ir padaryti jas mūsų dvasinio gyvenimo centru. Todėl su didžiule pagarba artinkimės prie šios tokios svarbios mūsų dienos akimirkos. Įsivaizduokime, kad šventoji Bažnyčia mums leidžia aukoti tik vienas vieninteles Mišias per visą mūsų kunigišką gyvenimą – su kokiu rūpesčiu ruoštumėmės šiai mūsų gyvenimo akimirkai, su kokia pagarba ir nusižeminimu tartume konsekracijos žodžius! Koks didis šis veiksmas, nepriklausomai nuo to, ar jį atliksime vieną, ar tūkstantį kartų! Tai, kad Gerasis Dievas mums suteikia nepaprastą malonę tai daryti dažnai, kasdien, neturėtų sumažinti mūsų uolumo ir pagarbos, nes šio veiksmo svarba yra visada tokia pati. Prašykime švč. Mergelę Mariją padėti mums geriau suprasti šį didingą veiksmą, įvykstantį per mūsų kunigiškąją tarnystę[2].
***
Mišių auka iš tiesų yra Kryžiaus auka. Švč. Mergelė dalyvavo Kryžiaus aukoje. Kaip ji joje dalyvavo? Tylėdama. Iš tiesų, ar ne dėl tos pačios priežasties tikintieji laikosi tylos, kol kunigas skaito gražias prefacijų maldas, įvedančias jį į Mišių aukos centrą ir tam tikra prasme užnešančias jį kaip Mozę ant Sinajaus kalno, kur jį apgaubė Dievo buvimo debesis? Panašiai ir kunigui aukojant auką bei tariant didingus Mišių Kanono žodžius – to švento Kanono, kuris didžiąja dalimi kyla iš pačių krikščionybės ištakų, o jo esmė, konsekracijos žodžiai, iš paties mūsų Viešpaties lūpų – Dievo tauta lieka tyli. Marija liko tyli. Ką reiškia ši tyla? Abejingumą? Tikrai ne. Bent jau švč. Mergelės Marijos atveju. Apie Mergelę Mariją gražiai pasakyta, kad ji savo širdyje saugojo visus žodžius, kuriuos ištarė mūsų Viešpats: „Ji saugojo visus tuos žodžius savo širdyje[3]“ (Lk 2, 19 ir 51). Taigi, girdėdama mūsų Viešpaties žodžius ant Kryžiaus, ji tyliai garbino didįjį Atpirkimo darbą. Ji tyliai garbino prieš jos akis vykdomą Atpirkimo darbą ir tikrai išgyveno tuos pačius jausmus, kaip ir jos dieviškasis Sūnus.
Aš manau, kad tai yra pamoka mums ir jums, brangūs tikintieji, kurie dalyvaujate šv. Mišių aukoje: išgyvenkite Mišių Kanone išreikštus jausmus, pakeliančius mus į Dangų ir sujungiančius žemę su Dangumi, o Dangų su žeme[4].
***
Galite pastebėti, kad Kanono dalys, einančios prieš konsekraciją ir po jos, turi atitinkamai kylančią ir besileidžiančią struktūrą – ta prasme, kad nuo asmeniško pobūdžio einama prie bendro pobūdžio, o paskui vėl grįžtama prie asmeninio pobūdžio. Taigi pradžioje yra asmeninis atnašavimas ir gyvųjų paminėjimas (Memento), po to šventųjų paminėjimas (Communicantes), kur vienijamasi su triumfuojančiąja Bažnyčia. Paskui eina prašymas priimti auką (Hanc igitur): tekstas toks gražus, kad aš pamaniau būsiant naudinga jį pasirinkti pasišventimo aktui Brolijoje, nes man atrodė, kad ši malda tikrai yra Mišių liturgijos viršūnė.
Tada eina konsekracijos žodžiai, po to – ant altoriaus esančio mūsų Viešpaties atnašavimas (Unde et mémores), kurį atvaizdavo Abelio ir Melkizedeko auka. Paskui eina mirusiųjų paminėjimas, atitinkantis gyvųjų paminėjimą, tada vienijimasis su visais tais, kurie yra Danguje, labiau asmeninėje maldoje (Nobis quoque peccatóribus) prašant, kad, nepaisant mūsų nuodėmių ir ne dėl mūsų nuopelnų, mes gautume savo nuodėmių atleidimą ir kada nors prie jų prisijungtume. „Nežiūrėk mūsų nuopelnų, bet atleidimo, kurį mums skiri[5].“
„Partem aliquam“ („bent dalį“): tai labai gražu. Žodelis aliquam turi šį tą malonaus. Kunigas neprašo didelio dalyko, tik mažos dalelės, mažos vietelės su kankiniais ir šventaisiais Danguje. „Da nobis partem aliquam“[6]: duok mums mažą vietelę, visiškai mažą vietą. Kunigas neprašo daugiau: kad tik visiškai maža vietelė jam būtų paruošta su maldoje išvardytais kankiniais.
Po to kalbama malda „Tėve mūsų“ (Pater noster), ji atitinka prefaciją, einančią prieš konsekraciją, o komunija atitinka atnašavimą[7].
Malda į Dievą Tėvą: Te igitur
Te igitur, clementissime Pater, per Jesum Christum Filium tuum Dominum nostrum, supplices rogamus, ac petimus, uti accepta habeas, et benedicas, hæc † dona, hæc † munera, hæc † sancta sacrificia illibata; in primis quæ tibi offerimus pro Ecclesia tua sancta catholica: quam pacificare, custodire, adunare, et regere digneris toto orbe terrarum: una cum famulo tuo papa nostro N., antistite nostro N., et omnibus orthodoxis, atque catholicæ et apostolicæ fidei cultoribus. -
Tad meldžiame Tave, meilingiausiasis Tėve, per Jėzų Kristų, Tavo Sūnų, mūsų Viešpatį, ir prašome priimti bei palaiminti šias † dovanas, šias † duokles, šias † šventas nesuteptas aukas, kurias Tau aukojame pirmiausia už Tavo šventąją visuotinę Bažnyčią; kad teiktumeisi jai duoti taiką, ją saugoti, laikyti vienybėje ir visoje žemėje valdyti kartu su Tavo tarnu, mūsų popiežiumi N., mūsų vyskupu N., ir visais tikratikiais, besilaikančiais katalikiškojo ir apaštališkojo tikėjimo.
Bažnyčia statoma aplink altorių, viena ir hierarchinė, tokia, kokią mūsų Viešpats įkūrė.
Mišios yra iš esmės hierarchinės, todėl kunigas atsigręžia į Dievą, į Nukryžiuotąjį, o ne į susirinkusiuosius. Atsigręžimas į susirinkusiuosius darytų įspūdį, kad jie yra esminiai Mišių aukoje ar komunijoje. Tačiau tai yra klaida, nes ne susirinkusieji čia yra svarbiausi, o Dievas, kuriam aukojame auką. Svarbiausia čia yra Kryžiaus auka, mūsų Viešpats Jėzus Kristus, todėl kunigas atsigręžia į Kryžių, į Dievą: jis aukoja auką Dievui, lydimas tikinčiųjų, nes ganytojas žengia prieš savo kaimenę, kad vestų ją prie Viešpaties Jėzaus Kristaus, pas Dievą, į dangų. Taigi Mišių aukoje yra hierarchija. Tai nėra kolegijinės Mišios, Bažnyčioje nėra kolegialumo. Mišiose nesakoma, kad auką aukojame drauge su vyskupų kolegija. Kanono pradžioje kunigas sako, kad jis Mišių auką aukoja su esamu popiežiumi ir su vietiniu vyskupu. Ar jis tai daro gerai, ar blogai, tai jau kitas reikalas, jį teis Gerasis Dievas, bet tai yra faktas: iš pradžių turime hierarchiją, paskui kunigą, paskui tikinčiuosius, ir ne tik keletą jų, ar keletą šeimų, bet visą tikinčiųjų bendriją, nes prie Kryžiaus aukos turi būti atstovaujama visa visuomenė: karaliai, kunigaikščiai, pareigūnai, kariškiai, visos pareigybės ir profesijos – visi turi vienytis šalia mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, nes Jis yra vienintelis kelias į Dangų.
Būtent tai pašventindavo visuomenę, todėl bažnyčia stovi mūsų kaimų ir miestų centre, vaizduodama Dievo namus, į kuriuos rinkdavosi visi krikščionys, kad įžengtų į Dangų. Visa tai turi nuostabią prasmę, ir tai yra tikrosios Mišių aukos prasmė[8].
Gyvųjų Memento
Memento, Domine, famulorum famularumque tuarum N. et N., et omnium circumstantium, quorum tibi fides cognita est, et nota devotio, pro quibus tibi offerimus: vel qui tibi offerunt hoc sacrificium laudis, pro se, suisque omnibus: pro redemptione animarum suarum, pro spe salutis, et incolumitatis suæ: tibique reddunt vota sua, æterno Deo, vivo et vero. -
Atsimink, Viešpatie, savo tarnus ir tarnaites N. ir N., ir visus aplink stovinčius, kurių tikėjimas ir pamaldumas Tau žinomas, už kuriuos mes Tau aukojame, ir kurie Tau aukoja šią šlovinimo auką už save ir visus savuosius: už savo sielų atpirkimą, su savo išganymo ir išsaugojimo viltimi; ir kurie Tau atiduoda savo pagarbą, Tau, amžinajam, gyvajam ir tikrajam Dievui.
Šventoji Mišių auka yra vienintelis malonių šaltinis visiems tikintiesiems, šaltinis, kuriuo maitinami visi sakramentai. Todėl, pavyzdžiui, kiekvienose Mišiose sutuoktiniai atnaujina savo santuokos malonę.
1. Mišios, Kryžiaus nuopelnų pritaikymas
Kalvarijos aukos atnaujinimas leidžia pritaikyti dalyvaujantiems tikintiesiems Kryžiaus nuopelnus, įamžinti šį malonių šaltinį laike ir erdvėje. Evangelija pagal šv. Matą baigiasi šiais žodžiais: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20)[9].
***
Jei mūsų Viešpaties buvimas tarp mūsų yra mūsų pašventinimo šaltinis, vadinasi, jis toks yra ir visai visuomenei. Tai turi labai didelę reikšmę: Mišių ir konsekracijos įtaka neturėtų apsiriboti mūsų pašventinimu. Ji turi apimti ne tik liturgijoje dalyvaujančių žmonių, bet ir visos visuomenės pašventinimą, nes būtent iš Eucharistijos sklinda visos sakramentų malonės[10].
2. Mišios, malonių šaltinis visiems krikščionims sutuoktiniams
Pernelyg dažnai užmirštama, kad santuokos sakramentas savo prasmę ir simbolizmą gauna iš Kryžiaus sakramento. Dievas panoro sukurti moterį Adomui užmigus, ištraukdamas iš jo šono tai, kas buvo reikalinga jos sukūrimui. (...) Kai mūsų Viešpats nulenkė galvą ir mirė, Jo širdis buvo perverta, ir iš jos gimė Jo mistinė Sužadėtinė, Bažnyčia. Koks gražus palyginimas! Moters gimimas yra Bažnyčios gimimo iš ietimi perverto mūsų Viešpaties šono simbolis. Ir šitai yra santuokos prasmė. Santuokos malonė yra malonė, kuri kyla iš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus širdies ir kurią simbolizuoja Jo auka. Taigi santuoka yra ypatingu būdu susijusi su Kalvarijos auka. Štai kodėl Bažnyčia visada norėjo, kad santuokos sakramentas būtų teikiamas Mišių aukos metu. Visa tai turi nuostabią, nepaprastą prasmę. Tai turėtų padrąsinti susirišusius santuokos saitais išverti visus sunkumus ir išbandymus[11].
***
Kristaus santuokos su Bažnyčia vaisingumą išreiškia Jo Kančia, Jo Kraujas, ištekėjęs tam, kad pagimdytų visą krikščioniškąją šeimą. Ši prasmė taikoma ir Santuokos sakramentui[12].
Todėl galima visiškai teisingai pasakyti, kad sutuoktiniai, kurie dažnai dalyvauja Kryžiaus aukos, taigi ir mūsų Viešpaties vestuvių su savo Bažnyčia, atnaujinime, atgaivina savo santuokos malonę ir padidina tą ypatingą malonę, kurios jiems reikia, kad tinkamai, kaip tikri krikščionys, įvykdytų tai, kas iš jų santuokoje yra reikalaujama. Jie privalo dalyvauti šv. Mišiose. Šventosios Mišios iš tiesų yra kertinis krikščioniškos šeimos akmuo. Bažnyčia norėjo, kad taip būtų[13].
***
Kaip ta vienybė tarp mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ir Jo mistinės Sužadėtinės pagimdė nesuskaičiuojamą daugybę vaikų ir buvo nepaprastai vaisinga, taip ir sutuoktiniai turi vienas kitą mylėti, atiduoti, jei to reikia, vienas už kitą gyvybę, kad taip pat dosniai dalytų prigimtinę ir antgamtinę gyvybę... Tai santuokos malonės ženklas. Todėl kai sutuoktiniai dalyvauja Mišiose, jų santuokos sakramentinė[14] malonė būna atnaujinama ir atgaivinama per Kalvarijos pavyzdį, per jų priimamą Eucharistiją, per juose esantį aukojamąjį Avinėlį. Jie turi vienas kitą mylėti ir atsiduoti vienas kitam iki kraujo praliejimo, jei to reikia, kad apgyvendintų Dangų išrinktaisiais. Štai kas yra santuoka. Turime to nepamiršti. Taigi viskas yra randama šventojoje Eucharistijoje, viskas yra randama mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kraujyje[15].
***
Santuokoje gimsta krikščioniška šeima, santuokoje gimsta būsimi pašaukimai, vaikai, pasišvęsiantys Dievui. Galima sakyti, kad santuokoje gimsta Bažnyčia. Todėl labai svarbu pašventinti šeimą per Kryžių, per šv. Mišių auką. Iš čia kyla šeimos vertybės. Visuomenė yra ne kas kita, kaip šeimų susibūrimas, todėl šeimoms siekiant šventumo šventėja ir visuomenė. Čia yra krikščioniškosios civilizacijos šaltinis – šv. Mišių auka. Kadaise gyvavusios katalikiškos visuomenės buvo pastatytos aplink altorių[16].
Susivieniję su triumfuojančiąja Bažnyčia: Communicantes
Kanonas nėra paprastas pasakojimas, tai yra veiksmas. Pažvelkite į senus mišiolus – prieš Communicantes būna parašyta „Infra actionem“ („veiksmo metu“). Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad kunigas atlieka aukojimo veiksmą[17].
***
Kunigas atpasakoja Kančios istoriją, bet tai yra veiksmingas atpasakojimas. Tai nėra vien tik pasakojimas, bet veiksmas, kuris įvykdo tai, ko mūsų Viešpats reikalavo iš Apaštalų, jiems tardamas: „Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22, 19). „Mano atminimui“ – atpasakojimas, „tai darykite“ – veiksmas. Iš naujo tai atpasakodamas, kunigas iš naujo atlieka mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus aukojamąjį veiksmą. Per duonos ir vyno konsekraciją įvyksta transsubstanciacija – taip sako mūsų tikėjimas[18].
Communicantes et memoriam venerantes, in primis gloriosæ semper Virginis Mariæ, Genitricis Dei et Domini nostri Jesu Christi sed et beati Joseph ejusdem Virginis sponsi, et beatorum Apostolorum ac martyrum tuorum: Petri et Pauli, Andreæ, Jacobi, Joannis, Thomæ, Jacobi, Philippi, Bartholomæi, Matthæi, Simonis et Thaddæi, Lini, Cleti, Clementis, Xysti, Cornelii, Cypriani, Laurentii, Chrysogoni, Joannis et Pauli, Cosmæ et Damiani: et omnium sanctorum tuorum. Quorum meritis precibusque concedas, ut in omnibus protectionis tuæ muniamur auxilio. Per eundem Christum Dominum nostrum. Amen. -
Susivieniję toje pačioje bendrystėje, mes garbiname atminimą, pirmiausia šlovingosios visuomet Mergelės Marijos, Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimdytojos, taip pat palaimintojo Juozapo, tos pačios Mergelės sužadėtinio, ir palaimintųjų Tavo Apaštalų ir kankinių: Petro ir Pauliaus, Andriejaus, Jokūbo, Jono, Tomo, Jokūbo, Pilypo, Baltramiejaus, Mato, Simono ir Tado[19], Lino, Kleto, Klemenso, Ksisto, Kornelijaus, Kiprijono, Lauryno, Chrizogono, Jono ir Pauliaus, Kozmo ir Damijono ir visų Tavo šventųjų. Dėl jų nuopelnų ir maldų suteik mums visuose dalykuose Tavo globos pagalbą. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Vykstant Aukai, per kurią iš naujo įvyks jos atpirkimas, žemiškoji Bažnyčia vienijasi su visa triumfuojančiąja Bažnyčia, susibūrusia aplink švč. Mergelę Mariją.
1. Susivieniję su Dangaus šventaisiais
Šventoji Mišių auka pastato mus Dievo ir dangaus akivaizdon. Ji leidžia mums bendrauti su dangumi ir su visais ten jau esančiais išrinktaisiais, kurie išvardinami per šv. Mišias: Mergele Marija, kankiniais, šventaisiais angelais. Turime eiti tuo pačiu keliu, kaip ir jie, kad ir mes ten patektume[20].
2. Švč. Mergelė vienijasi su savo Sūnumi Kryžiaus papėdėje
Švenčiausioji Mergelė Marija visų pirma yra amžinojo Kunigo motina. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus buvo iš esmės Kunigas per amžius, Kunigas Melkizedeko būdu. Visas Jėzaus Kristaus gyvenimas, visa Jo gyvenimo prasmė buvo paaukoti Kryžiaus auką, pasiaukoti ant Kryžiaus. Štai koks buvo mūsų Viešpaties gyvenimo tikslas. Visą savo gyvenimą Jėzus Kristus troško užžengti ant Kryžiaus. Štai dėl ko Jis atėjo į pasaulį, štai ko mus moko švč. Mergelė Marija. Nes Marija yra tik mūsų Viešpaties veidrodis. Jos širdyje nėra įrašyto kito vardo, tiktai Jėzaus, Jėzaus nukryžiuotojo, vardas. Švč. Mergelė Jį lydėjo visur, iki pat Kryžiaus aukos. Ji ten buvo tarsi tam, kad mus pamokytų, jog brangiausia jai buvo buvo lydėti mūsų Viešpatį į Kalvariją, į Kryžiaus auką[21].
***
Kaip Dievas, visų dalykų Kūrėjas, Nesikeičiantis, Begalinis, Tobulas, Šventas, Amžinas Dievas prisiėmė kūną, panašų į mūsų, ir buvo prikaltas prie kryžiaus? Kieno paprašyti paaiškinimo? Kieno paklausti, kas dėjosi mūsų Viešpaties širdyje, Jo mintyse, Jo Sieloje per visą Kančią, pradedant Alyvų sodu, per visus kentėjimus, per kelią, vedusį į Kalvariją ir ant Kryžiaus, jei ne švč. Mergelės Marijos?
Jei tiesa, kad dažna motina tiria savo sūnaus širdį ir atspėja jo mintis, dar jam nepradėjus kalbėti, juo labiau švč. Mergelė Marija, toji, kuri buvo prie Kryžiaus su savo dieviškuoju Sūnumi, stengėsi suprasti Jėzaus mintis, troškimus, džiaugsmus ir kentėjimus. Tai didi paslaptis, paties Dievo paslaptis! Jėzus yra Dievas. Kaipgi tada švč. Mergelė Marija, kuri yra tik kūrinys, net jeigu ir pilna Šventosios Dvasios, galėjo išmatuoti Dievo jausmus ir mintis? Šv. Raštas sako: „Šventoji Dvasia tiria Dievo gelmes[22].“ Kadangi švč. Mergelė buvo pilna Šv. Dvasios, Gerasis Dievas, žinoma, jai davė ypatingų malonių, kad ji galėtų suprasti, kodėl pasaulio Kūrėjas buvo šitaip pakabintas ant Kryžiaus. Ta, kuri sekė Jėzų visus tuos trisdešimt trejus metus, kuri Jį pagimdė, galėjo geriausiai suprasti visa, kas dėjosi Jo Sieloje[23].
3. Susivieniję su švč. Mergele prie šventojo altoriaus
Švč. Mergelė Marija, tobuliausiai dalyvavusi Kryžiaus aukoje, vadinasi, ir šventojoje Mišių aukoje, yra ta, kuri, neskaitant mūsų Viešpaties, geriausiai suprato šv. Mišių auką. Ji gali jums paaiškinti šv. Mišių aukos paslaptį. Ji buvo Kalvarijoje, šalia Kryžiaus – būtent tada ji labiausiai dalyvavo šioje didžioje Kryžiaus aukos paslaptyje. „Jėzaus Motina stovėjo prie Kryžiaus“[24], – sako Evangelija. Tą akimirką jos širdį pervėrė kalavijas, matant savo Sūnaus skausmus. Ji Jį atjautė, ji taip pat išgyveno mūsų Viešpaties Kančią, ji taip pat atliko Kryžiaus auką.
Taigi, norėdami geriau dalyvauti šv. Mišių aukoje, norėdami visą gyvenimą būti iš tiesų susivieniję su Kryžiaus auka, turėtume pasivesti Atjaučiančiosios Motinos, Sopulingosios Motinos globai[25].
***
Atsiminkite, kad švč. Mergelė, buvusi šalia mūsų Viešpaties Kalvarijoje, taip pat visada bus šalia jūsų prie šventojo altoriaus, nes Marija niekada nepalieka savo Sūnaus[26].
***
Kai būname priešais altorių per šv. Mišias, galime manyti, jog iš tiesų dalyvaujame Kryžiaus aukoje, kad iš tiesų esame šalia švč. Mergelės, šv. Jono ir šv. Marijos Magdalenos Kryžiaus papėdėje. Tai absoliučiai tas pats dalykas. Mūsų Viešpaties Kraujas gaivina mūsų sielas. Eucharistiniuose stebukluose Kraujas teka iš ostijos; Kraujas iš tiesų yra ostijoje[27].
***
Kai dalyvaujate šv. Mišių aukoje, galite sau tarti: „Aš esu su Mergele Marija, su šv. Jonu, su Marija Magdalena prie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kryžiaus“, ir galite prašyti, kad Jėzaus Kraujas lietųsi ant jūsų sielos, idant būtumėte išganyti[28].
***
Man atrodo, kad Mergelė Marija, stovinti prie Kryžiaus, Gailestingoji Motina ir Bendraatpirkėja, kviečia kiekvieną iš mūsų, kiekvieną iš žmogiškųjų sutvėrimų, kurie gims šiame pasaulyje. Ji mus, galima sakyti, ima už rankos, kad nuvestų į Kalvariją, kad galėtume dalintis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus nuopelnais[29].
[1] Tridento susirinkimas patikslina: „Žmogiška prigimtis yra tokia, kad negali lengvai pakilti prie dieviškųjų dalykų apmąstymo be išorinės pagalbos. Todėl mūsų pamaldžioji Motina Bažnyčia įsteigė tam tikras apeigas, kad Mišiose tam tikri dalykai būtų tariami tyliai“, ir kaip pavyzdį pateikia dalį Kanono ir konsekracijos žodžius (22-oji sesija, 5 sk. ir 9 kan., D.S. 1746 ir 1759).
[2] Šventimų rekolekcijos, Flavigny, 1976 m. birželio 26 d.
[3] Omnia verba hæc conservabat in corde suo.
[4] Homilija, Saint-Michel-en-Brenne, 1989 m. kovo 17 d.
[5] Non æstimator meriti sed veniæ largitor.
[6] Duok mums nors kokią dalį... Plg. maldą Nobis quoque peccatoribus.
[7] Rekolekcijos, Écône, 1978 m. rugsėjis.
[8] Homilija, Ruanas, 1990 m. gegužės 1 d.
[9] Lettre ouverte aux catholiques perplexes (Atviras laiškas sutrikusiems katalikams), p. 36.
[10] Šventimų rekolekcijos, Flavigny, 1976 m. birželio 26 d.
[11] Homilija, Unieux, 1979 m. liepos 1 d.
[12] Šv. Paulius aprašo santuoką, kaip Kristaus ir Bažnyčios vienybės simbolį (Ef 5, 21-33). Magisteriumas dažnai komentavo šį mokymą; Mons. Lefebvre čia priartėja prie Pijaus XII alokucijos: „Santuoka nėra vien tik prigimties aktas, didžioms krikščioniškoms sieloms ji dar yra ir didis sakramentas, didis malonės ir švento dalyko ženklas: būtent Kristaus ir Jo Bažnyčios sužadėtuvių, Bažnyčios, kurią Kristus padarė sava ir kurią Jis užkariavo savo Krauju, kad atgimdytų naujam dvasiniam gyvenimui žmonių vaikus, kurie „tiki Jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę“ „ (Jaunavedžiams, 1942 m. balandžio 22 d., ES, n. 483).
[13] Velykų rekolekcijos, Écône, 1980 m. balandžio 6 d.
[14] Ypatinga habitualinės malonės forma. Iš šios sakramentinės malonės kyla tam tikri veiksmai, tam tikri specialūs antgamtiniai veikimai, reikalingi sakramento tikslui pasiekti. Pavyzdžiui, sakramentinė malonė, gauta per santuokos sakramentą, leidžia nukreipti veiksmus į santuokos tikslą (vaikų auklėjimą, tarpusavio pagalbą...).
[15] Homilija, primicijos, Fanjeaux, 1979 m. liepos 7 d.
[16] Dvasinė paskaita, Zaitzkofen, 1980 m. vasario 7 d.
[17] Paskaita, Tourcoing, 1974 m. sausio 30 d., Crise de l’Église ou crise du sacerdoce (Bažnyčios krizė, arba kunigystės krizė), p. 14.
[18] Velykų rekolekcijos, Écône, 1984 m. balandžio 17 d.
[19] Arba Judo.
[20] Homilija, Ruanas, 1990 m. gegužės 1 d.
[21] Piligriminė kelionė, Mariazell, 1975 m. rugsėjo 8 d.
[22] Spiritus Sanctus scrutat profunda Dei (plg. 1 Kor 2, 10).
[23] Paskaita Seserims, Saint-Michel-en-Brenne, 1987 m. balandžio 10 d.
[24] Stabat Mater Jesu juxta crucem (pagal Jn 19, 25).
[25] Paskaita Seserims, Écône, 1974 m. lapkričio 19 d.
[26] Homilija, primicijos, Bezansonas, 1976 m. rugsėjo 5 d.
[27] Dvasinė paskaita, Écône, 1974 m. gruodžio 2 d.
[28] Homilija, Bordo, 1981 m. gegužės 24 d.
[29] Piligriminė kelionė, Mariazell, 1975 m. rugsėjo 8 d.