Tikinčiųjų Mišios (II). Altoriaus pabučiavimas

Altoriaus pabučiavimas

Prieš pradėdamas auką, kunigas vėl bučiuoja altorių, Kristaus simbolį. Per visą Bažnyčios istoriją altorius užėmė centrinę vietą bažnyčiose, o bažnyčios buvo miestų ir miestelių širdis.

Argi altorius nėra visų bazilikų, visų bažnyčių centras? Tai yra aukos altorius, o ne valgio stalas, ne vien tiktai dalijimosi, komunijos, stalas, bet aukos altorius.

Kai tik į Bažnyčią atėjo Konstantino įvesta taika, ką padarė krikščionys? Jie tuoj pat aplink altorių pastatė puikias šventoves, nuostabias bažnyčias, bazilikas. Taip buvo visada.

Ką daro misionieriai šalyse, kurias jie nori evangelizuoti? Pirmasis dalykas, kurį jie pastato, yra koplyčia. Jie įrengia maldos vietą. O ką jie pastato toje vietoje, centre? Altorių. Ir ką jie patalpina į altorių? Altoriaus akmenį, konsekruotą akmenį, ant kurio jie aukoja auką.

Suprantama, kad tikintieji ir krikščionys gyvena varpinės prieglobstyje. Nuostabu tai matyti dar ir dabar, daugybėje kaimų. Matoma iškilusi varpinė. Taigi varpinė žymi bažnyčią su altoriumi centre. Tad galima sakyti, kad kaimo širdis yra šventosios aukos altorius. Tikintieji yra susibūrę aplink savo bažnyčią, ir net kapinės yra aplink ją. Visa tai nuostabiai išreiškia tikinčiųjų tikėjimą, Bažnyčios tikėjimą ir parodo Mišių aukos svarbą krikščionių religijoje.

Visi vienuoliai, ordinų įkūrėjai, tokie kaip šv. Benediktas, savo bendrijas steigė aplink altorių. Aplink altorių jie organizavo ir Dieviškąjį oficiumą [Valandų liturgiją, arba brevijorių]. Pagrindinė Dieviškojo oficiumo dalis yra šventoji Mišių auka. Ji dažniausiai būna aukojama po Tercijos, nes kaip tik devintą valandą[1] mūsų Viešpats buvo iškeltas ant kryžiaus, o po trijų valandų buvo nuo kryžiaus nuimtas. Vienuolių ordinai šią valandą šventajai aukai aukoti pasirinko todėl, kad norėjo minėti mūsų Viešpaties iškėlimą ant Kryžiaus altoriaus.[2]

 

Atnašų[3] paruošimas

Duona ir vynas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pasirinkti kaip Eucharistijos materija, turi labai turtingą simbolinę reikšmę.

Būdamas išmintingas, mūsų Viešpats panoro pasinaudoti materialiais, laikinais dalykais, kad perduotų mums savo Šventąją Dvasią. Jis panoro pasirinkti pačius paprasčiausius, pačius kasdieniškiausius dalykus: vandenį, duoną, vyną, aliejų – dalykus, kurie yra įprasčiausi mityboje, kūno priežiūroje.[4]

Mūsų Viešpats yra kviečių Kūrėjas, vynuogių Kūrėjas. Vadinasi, tai jis savo amžinais sprendimais panoro sukurti šiuos maisto produktus, numatydamas šventąją Eucharistiją, ir tai tikrai buvo pirmasis tikslas, kuriam jie buvo sukurti, pirmesnis negu tas, kad jie būtų mūsų prigimtinės gyvybės maistas.

Jeigu kartais skundžiamasi, kad Bažnyčia atrodo per daug dvasinė ir nepakankamai įsikūnijusi, vadinasi, nesuprantama, ką Dievas padarė. Mūsų Viešpats pasinaudojo visais šiais kūriniais, kad parodytų mums savo meilę, kad mums perduotų savo gyvybę. Jėzus tuo parodė, kad jis yra visų dalykų Kūrėjas, kad jis gali pasinaudoti savo kūriniais, idant suteiktų mums savo dvasinę gyvybę. Būdamas išmintingas, Dievas taip gerai sutvarkė visus dalykus![5]

Tarp Eucharistijos, kunigystės įsteigimo ir mūsų Viešpaties kančios, tarp Paskutinės vakarienės ir Alyvų sodo yra artimas ryšys. Kaip Jėzus Kristus pasirinko vynuoges ir kviečius, kad jie būtų sutrinti ir galėtų tapti jo Kūnu ir Krauju, taip ir alyvuogės yra sutraiškomos, kad taptų šventu aliejumi. Kodėl jis pasirinko šiuos skirtingus vaisius? Mūsų Viešpats tai paaiškino pats: „Aš vienas traiškiau spaudykloje“[6] – jis pats tam tikra prasme buvo po spaustuvu. Tai jis kentės, bus sutraiškytas ir atiduos visą savo Kraują mūsų atpirkimui iš nuodėmių. Tad jis pasirinko kūrinius, kurie būtų jo pavyzdžiu taip pat sutrinami ir duotų šventą aliejų, duoną ir vyną, tapsiančius mūsų pašventinimo įrankiais. Jėzus šiuos vaisius pasirinko ir juos sutrinti panoro todėl, kad mes kartu su juo irgi taptume aukomis, irgi būtume sutrinti atgailos, išbandymų, pasiaukojimo, kad dar labiau su juo susivienytume. Nes mes jo Kūną valgome, jo Kraują geriame ir šventuosius aliejus priimame kaip tik tam, kad su juo susivienytume.[7]

Dėl kokios dar priežasties mūsų Viešpats pasirinko duoną ir vyną? Jūs tai žinote, šis palyginimas dažnai pateikiamas, bet jį reikia nuolatos priminti. Duona gaminama iš sumaltų, sutraiškytų ir sujungtų grūdų. Kad iškeptume duoną, reikia sumalti grūdus ir sujungti juos taip, kad jie sudarytų vientisą tešlą ir taptų viena duona. Eucharistinė duona yra visų tikinčiųjų vienybės paveikslas, kaip kad duonos gabalėliai yra tos kviečių grūdų vienybės padarinys. Taip pat yra ir su vynu: kad pagamintume vyną, reikia sujungti visas vynuoges. Tad mūsų Viešpats pasirinko šiuos vaisius, kad mums parodytų, jog mes turime susivienyti ir persikeisti į jį. Jei mes neturime savyje artimo meilės, jei nesame susivieniję, mūsų Viešpats negalės veiksmingai būti mumyse: tai neįmanoma. Mūsų Viešpats negali įeiti į sielą, kuri neturi artimo meilės. Todėl visada sužadinkime savo sielose artimo meilės jausmus.[8]

 

Ostijos atnašavimas: Suscipe, sancte Pater

Auka tiesiogine prasme prasideda nuo atnašavimo. Tai esminė dalis, nes atnašavimas ir konsekracija įvykdo atskyrimą nuo to, kas profaniška, ir skiria pašvęstą objektą Dievui. Mūsų Viešpats, būdamas Auka ir Kunigas, paaukojo save patį. „Jis pasiaukojo, nes pats to norėjo“[9] (Iz 53, 7); „Niekas neatima jos (gyvybės) iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią ją vėl atsiimti“[10] (Jn 10, 18).

Nors šis mūsų Viešpaties pasiaukojimas faktiškai įvyko per jo kančią, vis dėlto teisinga sakyti, kad visas mūsų Viešpaties gyvenimas buvo nuolatinio atnašavimo objektas – auka yra jau hipostatinė sąjunga.[11]

Suscipe, sancte Pater, omnipotens æterne Deus, hanc immaculatam hostiam, quam ego indignus famulus tuus offero tibi Deo meo vivo et vero, pro innumerabilibus peccatis, et offensionibus, et negligentiis meis, et pro omnibus circumstantibus, sed et pro omnibus fidelibus christianis vivis atque defunctis: ut mihi, et illis proficiat ad salutem in vitam æternam. Amen.

Priimk, šventasis Tėve, visagali amžinasis Dieve, šią be dėmės auką, kurią aš, nevertas Tavo tarnas, aukoju Tau, gyvajam ir tikrajam savo Dievui, už nesuskaitomas savo nuodėmes, įžeidimus ir apsileidimus, už visus aplink stovinčius, taip pat už visus ištikimuosius krikščionis, gyvus ir numirusius, kad man ir jiems padėtų išsigelbėti amžinajam gyvenimui. Amen.

 

Šventoji Mišių auka atperka nuodėmę, apvalo sielas. Atnašavimo maldos tai aiškiai parodo, kunigas aukoja šventąją ostiją savo paties nuodėmių atpirkimui ir visų gyvų bei mirusių tikinčiųjų išganymui. Kunigas užbaigia šią maldą, su patena darydamas kryžiaus ženklą virš korporalo, tuo apčiuopiamu ženklu parodydamas, kad ostija padedama ant kryžiaus, ant kurio Jėzus Kristus pasiaukojo savo Tėvui už mūsų nuodėmes.

Visi liturgijos žodžiai išreiškia mūsų nuodėmių išpirkimo, atleidimo troškimą. Išpirkti, atleisti mūsų nuodėmes yra pagrindinis šv. Mišių tikslas.[12]

Protestantai pripažįsta eucharistinę auką, bet neigia permaldaujamąją auką, tai yra jie neigia, kad Mišių auka išperka nuodėmes. Pasak jų, Mišių auka neišperka nuodėmių. O mums tai yra pagrindinis dalykas. Tai esminis skirtumas, kuris mus skiria nuo protestantizmo. Mes juk tikime, kad Mišių auka yra permaldaujamoji auka, dar ir dabar: tai ta pati auka, kuri paaukota ant Kalvarijos ir kuri tęsiasi. Todėl kiekvieną kartą, kai aukojama Mišių auka, nuodėmės atleidžiamos, pašventinimo malonės dosniai teikiamos visame pasaulyje. Kaip tik dėl to verta būti kunigu.[13]

Todėl būtų gerai, kad apmąstytume nuodėmę ir jos pasekmes, kad stengtumės jos išvengti ir už ją – o taip pat už kitų nuodėmes – atsilyginti.

Čia liturgija mums daug padeda. Joje randame ne tik garbinimą, prašymą, dėkojimą – tai yra jos pagrindas – bet ir visa, kas siejasi su nuodėme ir šaukimusi Dievo gailestingumo, jo permaldavimu. Permaldavimą išreiškia daugybė gražių liturginių tekstų, padedančių užsikrėsti atsilyginimo, kurį neigia protestantai, nuotaika. Todėl kaip tik reikia, priešingai jiems, mūsų maldoje išsaugoti šį permaldavimo aspektą.

Iš tiesų, visa liturgija mus kviečia žiūrėti į Jėzų ant kryžiaus kaip į Auką, kaip į Avinėlį be jokios dėmės, paaukotą dėl mūsų nuodėmių, kaip į Išganytoją, Atpirkėją, atpirkusį mus savo Kraujo kaina.[14]

Taigi pasistenkite jungtis su šventosios Mišių aukos dvasia ir ją įgyti. Tai jums bus neišsenkantis ypatingų malonių, permaldavimo malonių šaltinis. Prašykite Dievo atleidimo už jūsų nuodėmes, prašykite jo išgydyti jūsų sielas nuo visų blogų polinkių, kuriuos gimtoji nuodėmė galėjo jumyse palikti, pagaliau prašykite malonės jį geriau pažinti, mylėti, garbinti, gyventi labiau su juo susivienijus.[15]

 

Vandens laiminimas: Deus, qui humanæ substantiæ

+ Deus, qui humanæ substantiæ dignitatem mirabiliter condidisti, et mirabilius reformasti: da nobis per hujus aquæ et vini mysterium, ejus divinitatis esse consortes, qui humanitatis nostræ fieri dignatus est particeps, Jesus Christus, Filius tuus, Dominus noster, qui tecum vivit et regnat in unitate Spiritus Sancti, Deus, per omnia sæcula sæculorum. Amen.

+ Dieve, kuris nuostabiai sukūrei tokią kilnią žmogaus prigimtį ir dar nuostabiau ją atnaujinai, leisk mums per šio vandens ir vyno paslaptį tapti dalininkais dievystės Tojo, kuris teikėsi tapti mūsų žmogiškumo dalininku, – Jėzaus Kristaus, Tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties, kuris, būdamas Dievas, su Tavimi gyvena ir viešpatauja Šventosios Dvasios vienybėje per visus amžių amžius. Amen.

 

Kiekvieną dieną šventosiose Mišiose kunigas, pildamas vandens į vyną, kalba šią maldą: „Kad mes taptume dalininkais dievystės Tojo, kuris teikėsi tapti mūsų žmogiškumo dalininku“. Mūsų Viešpats prisiėmė mūsų žmogiškąjį gyvenimą, kad mums perduotų savo dieviškąjį gyvenimą, kad atliktų šiuos nuostabius mainus.

„Jūs būsite kaip dievai“ (Pr 3, 5), – mūsų pirmiesiems tėvams sakė senasis žaltys, pragaro gundytojas, kad įkalbėtų juos nusiskinti uždraustą vaisių. (...) Neatsispirdami beprotiškai puikybei, jie kėlė prie savo lūpų pražūtingą vaisių, ir jų akys iš tiesų atsivėrė. Bet tai atsitiko tam, kad jie su siaubu pamatytų prarają, į kurią juos ką tik įmetė jų nepaklusnumas. (...) Po šio baisaus nuosmukio žmogus gimsta nusidėjėliu net dar prieš galėdamas padaryti asmeninę nuodėmę. (...) Bet, o dieviškojo gerumo stebukle! Šis sudievinimas, kurio pažadas šėtono lūpose buvo tik masalas, mums siūlomas iš naujo, šį kartą – paties Dievo, ne vien tik kaip dalykas, į kurį mes galime teisėtai pretenduoti, bet ir kaip tikslas, kurio turime siekti. Tai mes turime šį aukščiausią pakilimą padaryti įmanomą, tai mes turime nusipelnyti tos didžiulės geradarystės, kad Dievo Sūnus teiktųsi nusižeminti iki mūsų ir prisiimti mūsų žmogiškumą.

„Jis pasidarė žmogumi, – sako mums šv. Atanazas, – kad mus padarytų dievais“[16].

Būtent tai sako šv. Petras savo antrajame laiške: „Per Jėzų Kristų Dievas mums padovanojo ir brangius bei didžius pažadus, kad per juos taptumėte dieviškosios prigimties dalininkais“[17] (2 Pt 1, 4). Šis dalyvavimas Dievo prigimtyje ir gyvenime yra ne kas kita, kaip pašvenčiamoji malonė. Dovana, kuri mus nuteisina, tuo pat metu mus sudievina, tad nuteisinimas yra tikras sudievinimas.[18]

Per malonę mes iš tiesų esame Dievo sūnūs, o ne tiesiog kūriniai. Mes esame susivieniję su Dievu ypatingiausiu būdu, savyje turime dieviškąjį gyvenimą. Tad šis įsūnytų Dievo vaikų gyvenimas skatina mus dar didesniam atsižadėjimui. Visiškas atsižadėjimas, vedantis į kunigišką arba vienuolišką pašaukimą, yra mūsų dieviškosios sūnystės, antgamtinės malonės pasireiškimas. Dieviškasis gyvenimas mus taip pat skatina lavinti didesnes dorybes, antgamtines moralines dorybes; jis mus traukia prie To, kuris yra mūsų Tėvas.[19]

 

Lašas vandens, įmaišytas į vyną

Kai kunigas prie altoriaus į vyną įpila lašą vandens, šis vandens lašelis vaizduoja tikinčiąją liaudį. Šis vandens lašas jungiasi su mūsų Viešpaties Krauju, nes vynas greitai bus perkeistas į Jėzaus Kristaus Kraują. Tuo būdu mes dalyvaujame mūsų Viešpaties malonėje, mes esame vandens lašelis toje neaprėpiamoje mūsų Viešpaties pašvenčiamosios malonės jūroje. Jo pašvenčiamoji malonė yra begalinė, nes kyla iš mūsų Viešpaties vienybės su dievybe. Tad mūsų Viešpats galėtų pašventinti pasaulių pasaulius, kartų kartas, daug gausesnes, negu tos, kurios buvo pašventintos ir kurios bus pašventintos[20]!