Skaitinys
Mišiole yra šimtas šeši skirtingi šv. Pauliaus laiškų skaitiniai, ir kai kurie iš jų kartojasi keletą kartų. Klausydamiesi ištraukų iš jo laiškų, nepamirškime, kad pats mūsų Viešpats stebuklingai jį paruošė apaštalavimui.
Sprendžiant iš Pauliaus laiškų, jis pavyzdingai tęsia apaštalavimą, pradėtą mūsų Viešpaties mokinių bei apaštalų netrukus po Jo Žengimo į dangų ir Sekminių.
Vis dėlto šv. Pauliaus atvejis yra išskirtinis, nes jis nebuvo mūsų Viešpaties išugdytas tuo pačiu būdu, kaip kiti. Šv. Paulius buvo parengtas savo apaštalavimui stebuklingu būdu. Jo išrinkimas, jo krikštas, jo pasitraukimas į dykumą – viskas skiriasi nuo Dvylikos išrinkimo. Tačiau šv. Paulius bus apaštalo etalonas, ypač misionieriams.
Nūdien, kai abejojama dėl pačių apaštalavimo tikslų ir kai radikaliai keičiami jo metodai, naudinga remtis tuo, kas sudaro apaštalavimo, kurio šaltinis yra mūsų Viešpats, esmę. Esmė yra būtent tai, ką vykdė tie, kurie to išmoko iš mūsų Viešpaties.
Taigi yra nepaprastai naudinga pasimokyti šv. Pauliaus mokykloje. (...)
Bet eikime prie faktų: ko tiksliai nori Jėzus iš Pauliaus? „Aš tau apsireiškiau...“[1] (Apd 26, 16) – aišku, mūsų Viešpats ruošiasi nurodyti jam tikslų savo pasirodymo motyvą: „Aš tau apsireiškiau, kad paskirčiau tave tarnu bei liudytoju tų dalykų, kuriuos matei ir kuriuos tau dar apreikšiu“[2] (Apd 26, 16). Taigi mūsų Viešpats iš tikrųjų paskiria apaštalą, t. y. savo atstovą, savo liudytoją tų dalykų, kuriuos jis matė, ir tų, dėl kurių mūsų Viešpats jam vėl pasirodys.
Tad akivaizdu, kad Pauliaus žinios yra įlietos, kaip ir tos, kurias apaštalai gavo per Sekmines, bet be to ilgo pasiruošimo, praeito kitų apaštalų. Mūsų Viešpats jam dar pasirodys, kad papildytų jo mokslą. Šv. Paulius papasakos apie šiuos nepaprastus regėjimus, kurie jį pakėlė iki dangaus ir kurių žmogui išreikšti neįmanoma[3]. (...)
Kodėl Viešpats šv. Pauliui teikia šias nepaprastas malones? „Aš tave gelbėsiu nuo tautiečių ir pagonių, pas kuriuos tave siunčiu“[4] (Apd 26, 17). Įdomus sakinys, jis atrodo beveik prieštaringas, bet puikiai apibūdina visų laikų apaštalą. Mūsų Viešpats paima Paulių iš žydų tautos, be abejo, ir iš kitų tautų aplinkos. Jis jį ištraukia iš šios aplinkos tam, kad vėl jį pasiųstų. Nejučia kyla mintis apie liepsną, uždegančią žvakes ir apšviečiančią viską aplinkui. Nuo šiol jis pasirodys tautoms, paženklintas šio išrinktumo, šių dieviškų pareigų.
Mūsų Viešpats siunčia šv. Paulių, „kad atvertų jų akis ir jie iš tamsybių gręžtųsi į šviesą, nuo šėtono galybės – į Dievą ir, tikėdami mane, gautų nuodėmių atleidimą bei dalį su pašventintaisiais“[5] (Apd 26, 18). Štai toks yra tas pasigėrėtinas tikslas, kurį Paulius turės stengtis pasiekti. Be abejo, čia kalbama apie atsivertimą, apie perėjimą iš mirties į gyvenimą. Tamsybės priešinamos šviesai, velnio galybė – Dievo galybei, nuodėmės darbai – tikėjimo į mūsų Viešpatį darbams.
Štai paties Jėzaus nurodytas tikslas šv. Pauliaus apaštalavimui.[6]
Šv. Pauliaus parašyti žodžiai apie mūsų Viešpatį yra nuostabūs ir skatina mus padaryti Jėzų Kristų pačiu mūsų gyvenimu: „Man gyvenimas – tai Kristus“[7] (Fil 1, 21), tapti vis geresniais krikščionimis: Jėzus Kristus „yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmagimis, nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios. Visa sukurta per jį ir jam, jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi“ (Kol 1, 15–17).[8]
Gradualas, Aleliuja arba traktas
Bažnyčia apmąsto gautą mokymą ir meldžiasi, kad sielos būtų pasiruošusios šventai priimti malonę.
Maldos esmė yra mūsų sielų pakėlimas į Dievą. Klaidinga manyti, kad norėdami tinkamai dalyvauti Mišiose, žmonės privalo skaityti visas Mišių maldas. Labai gerai yra jungtis su švente – tai puiku. Liturgija ypač vystėsi prieš penkiasdešimt šešiasdešimt metų. Visi turėjo gražius mišiolus... Tačiau jie paversti beveik esminiu elementu. Jei kas nors per Mišias būtų neatsivertęs savo knygos ir neskaitęs Mišių maldų, būtų papiktinęs savo kaimyną. Bet galbūt jis meldėsi geriau, negu tas, kuris skaitė iš savo mišiolo. Jeigu tas žmogus, gerai pažindamas skirtingas Mišių dalis, jungėsi su visomis kunigo maldomis, tuo intensyviau, kuo labiau kunigas artėjo link konsekracijos, jeigu jis ypatingai ruošėsi šv. Komunijai ir jeigu giliai vienijosi su mūsų Viešpaties meile šv. Komunijoje, – toks žmogus sekė Mišių eigą nuostabiu būdu. Galbūt Dievo palaima labiau nužengė ant jo, negu ant to, kuris griežtai sekė Mišių tekstą ir gal buvo išsiblaškęs, stengdamasis suprasti visus žodžius, prisirišdamas prie raidės, užmiršdamas Mišių dvasią. Tokios klaidos daromos mūsų laikais. Naujosios Mišios yra ištisai sumanytos taip, kad žmonės suprastų viską; reikia, kad žmonės viską sektų, todėl kunigas viską sako garsiai; reikia, kad visi sektų, kad tikintieji visą laiką kalbėtų. Tiesą sakant, tikintieji moderniose apeigose meldžiasi tikrai mažiau, negu kada nors anksčiau. Tridento Susirinkimas ne šiaip sau teigia: „Jei kas sako, kad Mišių Kanono metu maldos neturi būti tariamos tyliai, tebus anatema“[9]. Tai yra Tridento Susirinkimo kanonuose[10] apie šventąją Mišių auką. Mūsų laikais laikomasi visiškų iliuzijų. O tereikia apsiriboti maldos apibrėžimu: mūsų sielų pakėlimas į Dievą[11] – štai kas svarbu. Taigi, yra tikra, kad šv. Mišių auka ir visa tradicinė liturgija mums labai padeda pakelti sielas į Dievą.[12]
Malda „Munda cor meum“
Munda cor meum ac labia mea, omnipotens Deus, qui labia Isaiæ Prophetæ calculo mundasti ignito: ita me tua grata miseratione dignare mundare, ut sanctum Evangelium tuum digne valeam nuntiare. Per Christum Dominum nostrum. Amen. Dominus sit in corde meo et in labiis meis: ut digne et competenter annuntiem Evangelium suum. Amen.
Apvalyk mano širdį ir mano lūpas, visagali Dieve, kuris pranašo Izaijo lūpas nuvalei degančia žarija. Teikis mane, maloningai pasigailėjęs, taip apvalyti, kad pajėgčiau vertai skelbti Tavo šventąją Evangeliją. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen. Viešpats tebūna mano širdyje ir mano lūpose, kad vertai ir tinkamai skelbčiau jo Evangeliją. Amen.
Šventasis Raštas yra Dievo Žodis. Jis turi būti skelbiamas tyra širdimi ir priimamas su tikėjimu, kad maitintų sielą.
Nors Šv. Rašto ištraukos dažnai būna tos pačios, nors per metus dažnai jas kartojame, niekada nepavargstame jų klausytis. Nepamirškime, kad tai iš tiesų yra Dievo Žodis, Šventosios Dvasios Žodis, ir kad šiuose žodžiuose yra kažkas begalinio. Šiose šv. Rašto ištraukose visada galima rasti peno, nors jos skaitytos daugybę kartų. Visada yra aspektų, kurių nepastebėjome, arba priešingai – aspektų, kurie mums pagelbėjo, kurie mus apšvietė, kurie pakėlė mūsų sielas į gerąjį Dievą. Mums naudinga juos kartoti, kad vėl atrastume tuos jausmus, kuriuos patyrėme, kai pirmą kartą supratome minčių, kurias Dievas panoro mums perduoti, gelmę.
Šis Šv. Rašto skelbimas, kurį šventoji Bažnyčia įdeda mums į lūpas, yra mums pamoka.
(...) Dievas negali klysti. Kai Jis mus moko tiesų, kai Jis mums sako, kad Šv. Raštas yra Jo žodis, mes turime priimti šį Žodį. Šis Žodis yra tikras. Mokymas, mums perduotas apaštalų, šis tikėjimas, mums duotas per apaštalus, yra tikras. Jeigu mūsų protui dėl šių tiesų formuluotės kyla neaiškumų, prieštaravimų, jis visada turi į jas žiūrėti pirmiausia tikėjimo akimis.[13]
Mūsų tikėjimas nėra samprotavimų rezultatas, bet mūsų proto pritarimas apreikštoms tiesoms dėl Dievo autoriteto. Ne dėl mūsų proto, ne dėl argumentų, kuriuos galime surasti mūsų žmogiškame prote, bet dėl apreiškiančio Dievo autoriteto, propter auctoritatem Dei revelantis[14]. Tai sako antimodernistinė priesaika, ir tai yra mūsų tikėjimo apibrėžimas. Dievas apreiškė. Jis yra Dievas. Jis turi visą valdžią mūsų protams ir mūsų valioms. Mes turime priimti Dievo Žodį tokį, kokį jis mums duoda, tokį, koks jis mums yra neklaidingai perduotas Bažnyčios.[15]
Mūsų tikėjimas susijęs su mums neprieinama tikrove. Šv. Paulius sako, kad „dieviškus dalykus mes pažįstame tarsi veidrodyje“[16]. Taigi mes tiesiogiai nepažįstame dieviškos tikrovės. Bet tikėjimas neskirtas visam laikui. Mūsų tikėjimas yra tik etapas, apie tai reikia dažnai pagalvoti. Ši tikėjimo dorybė nepasiliks amžinai. Tikėjimas išnyks Dievo regėjimo akivaizdoje. Kai mes pamatysime Dievą, tikėjimas liausis egzistavęs. Mums nebereikės tikėti, mums nebereikės liudijimo, mes būsime tikrovės akivaizdoje.
Kai skaitome šventųjų gyvenimus, apie gyvenimą žmonių, tikėjimo srityje turėjusių ypatingų malonių, ypač žmonių, turėjusių privilegiją išvysti kai ką iš dangaus, kokių nors regėjimų, tada, man atrodo, geriau suprantame mūsų tikėjimo didybę, grožį, turtingumą, kilnumą. Mūsų tikėjimas yra gyvenimas. Tai nėra paprasčiausias įsitikinimas, paprasčiausias pasakojimas, istorija, kurią mums kažkas pasakoja. Ne, tai yra gyvenimas!
Mūsų tikėjimas yra gyvas. „Teisusis gyvena tikėjimu“ (Rom 1, 17; Gal 3, 11). Kodėl? Todėl, kad šis tikėjimas užmezga mūsų ryšį su Dievu. Tikėjimas iš tiesų leidžia turėti artimiausią, kokį tik įmanomą, ryšį su Dievu. Ir mes viliamės greitai pasiekti tą palaimingą regėjimą, Dievo regėjimą!
Privilegijuoti asmenys, turėję ypatingų malonių, tapdavo svetimi visiems žemiškiems dalykams.
Taip mažoji Bernadeta ir Fatimos vaikai galėjo išvysti mažytį dangaus kampelį. Uždanga pasikėlė tik truputį. Jeigu ji būtų pasikėlusi visiškai, jie būtų mirę, jie nebūtų galėję išgyventi. Mūsų kūnas išnyktų, tarsi užgestų dangaus spindesio akivaizdoje.
Šie vaikai, išvydę kai ką iš dangaus, patyrė tam tikrą ekstazę žavėdamiesi tuo, ką matė.
Prisiminkite Bernadetą: tomis minutėmis, kai ji regėdavo Švč. Mergelę, jai po pirštais pakišdavo žvakės liepsną norint įsitikinti, ar ji dar turi kokių nors pojūčių. Ir ką gi! Ji nieko nebejautė. Ji būdavo tarsi palikusi savo kūną, pavergta to, ką matė priešais save.
Mums visiems skirta turėti ne tik šį menką dangaus regėjimą, kurį patyrė tie privilegijuoti vaikai, bet tikrai patį dangų, patį Dievą, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų Jo spindesyje ir šlovėje.[17]
Šventieji galėjo tam tikru mastu pažinti Švč. Trejybę. Bet labai mažu mastu! Juk jeigu gerasis Dievas būtų apreiškęs, kas Jis yra, apreiškęs savo Švenčiausiąją Trejybę, jie nebūtų galėję pasilikti žemėje, jie būtų mirę, mirę nuo Švč. Trejybės kontempliacijos: negalima likti mirtingame kūne, tokiame kaip mūsų, ir patirti Švč. Trejybės regėjimą.
Taigi, jei vien uždangos nuo Švč. Trejybės mažyčio kampelio pakėlimas atveda į ekstazę šventuosius ir šventąsias, gavusius šią malonę, tuomet privalome tikėti Švč. Trejybės egzistavimu ir mąstyti, kad ten Ji bus mūsų laimė, mūsų džiaugsmas per visą amžinybę.[18]
Man atrodo, kad kai mirsime, mus pritrenks, mus apstulbins būtent šis atradimas, kokią svarbią vietą užima Dievas. Tuomet, užuot pažinę Dievą, kaip sako šv. Paulius, in ænigmate (1 Kor 13, 12), pažinsime jį regėjimu. Šiandien yra uždanga, kuri mums trukdo matyti Dievą, bet ši uždanga perplyš, ir tada mes gausime tą neįtikėtiną Dievo regėjimą! Dievo visagalybė mums pasirodys mus pačius pranokstančiu būdu.[19]
Taigi geriau supraskime, kas yra mūsų tikėjimas. Mūsų tikėjimas yra kupinas dangaus regėjimo! Štai apie ką turime mąstyti per šią pirmąją Mišių dalį, kuri užsibaigia Credo.[20]
[1] Ad hoc enim apparui tibi.
[2] Ut constituam te ministrum et testem: eorum quæ vidisti et eorum quibus apparebo tibi.
[3] Plg. 2 Kor 12, 2 ir toliau; Seksagezimos sekmadienio skaitinys.
[4] Eripiens te de populo et gentibus in quas nunc ego mitto te.
[5] Aperire oculos eorum, ut convertentur a tenebris ad lucem, et de potestate satanæ ad Deum, ut accipiant remissionem peccatorum et sortem inter sanctos per fidem quæ est in me.
[6] Lettres pastorales et écrits, 1967 m. sausis–vasaris, p. 253–255.
[7] Mihi vivere Christus est.
[8] Itinéraire spiritue, p. 47–48.
[9] Plg. Tridento Susirinkimas, 22-oji sesija, D. S. 1759.
[10] Kanonas – dekretas arba taisyklė, liečianti tikėjimą ar Bažnyčios drausmę.
[11] Plg. Šv. Pijaus X katekizmas, II dalis, 1 sk., § 62 ir I advento sekmadienio introitą.
[12] Rekolekcijos, Le Barroux, 1987 m. rugpjūčio 25 d.
[13] Kunigystės šventimų rekolekcijos, Flavigny, 1976 m. birželio 24 d.
[14] Plg. Antimodernistinė priesaika // Pop. Pijaus X popiežiškieji dokumentai, II t., p. 277; Summa theologiæ, II–II, q. 2, a. 9, ad 3.
[15] Kunigystės šventimų rekolekcijos, Flavigny, 1976 m. birželio 24 d.
[16] Plg. 1 Kor 13, 12.
[17] Homilija, abito priėmimas, Flavigny, 1977 m. liepos 5 d.
[18] Homilija, abito priėmimas, Écône, 1977 m. birželio 5 d.
[19] Dvasinė paskaita, Écône, 1982 m. sausio 25 d.
[20] Homilija, abito priėmimas, Flavigny, 1977 m. liepos 5 d.