Pirmoji dalis
Šventoji auka

I. Pasirengimas Mišioms, arba Katechumenų Mišios

Norint prieiti prie didžiosios mūsų Viešpaties kryžiaus paslapties, būtina pasirengti. Todėl pirmojoje Mišių dalyje Bažnyčia prie šlovinimo jungia maldas, skirtas nusižeminimui ir vidiniam gailesčiui už nuodėmes sužadinti, po to ji ugdo mūsų tikėjimą tekstais, kuriuos siūlo apmąstyti.

Pirmoji Mišių dalis, vadinama katechumenų Mišiomis, yra skirta šlovinimui, atgailai[1] ir ypač mokymui. Ją glaustai išreiškia ir užbaigia Credo malda[2].

Dera, kad šv. Mišios mokytų ir perduotų Dievo Žodį, „kuris apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį“[3] (Jn 1, 9). (...) Ši pirmoji Mišių dalis turi sustiprinti mūsų tikėjimą į Viešpatį Jėzų Kristų, o šis tikėjimas savo ruožtu turi skatinti mūsų uolumą parodyti Viešpatį sieloms.[4]

Kryžiaus ženklas

Celebrantas:

+ In nomine Patris, et Filii, et Spiritus Sancti. Amen.

+ Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.

Kryžiaus ženklas, mūsų Viešpaties aukos simbolis, primena, kaip buvo atstatyta tvarka, kurią sugriovė nuodėmė.

Mes tikime, kad Dieve yra trys Asmenys: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Mes buvome pakrikštyti vardan šių trijų Asmenų ir žegnodamiesi nuolat sakome: Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Šis tikėjimas įėjo į mūsų gyvenimą ir yra pagrindinis krikščioniško gyvenimo principas.[5]

Kryžius skatina galvoti apie Švč. Trejybę. Prie kryžiaus yra prikaltas Sūnus, jis kabo iš meilės savo Tėvui ir yra pripildytas Šventosios Dvasios. Taigi, visi trys Švč. Trejybės Asmenys apsupa Kryžių.[6]

Kryžius yra pati giliausia, pati nuostabiausia išraiška to, ką dėl mūsų padarė mūsų Viešpats Jėzus Kristus, tikras Dievas ir tikras žmogus.[7]

Per kryžių buvo atstatyta tvarka. Tą akimirką, kai mūsų Viešpats mirė, tvarka buvo atkurta, velnias nugalėtas ir Dievui pasitarnauta taip, kaip dera.[8]

Visos malonės ateina nuo kryžiaus, nuo Kalvarijos, iš pervertos Širdies, iš kurios ištekėjo kraujas ir vanduo. Kraujas vaizduoja Mišių auką, o vanduo vaizduoja Krikštą, nuplaunantį mūsų nuodėmes. Vadinasi, atpirkimą iš savo nuodėmių mes gavome per mūsų Viešpaties auką. Reikia, kad visada tai turėtume omenyje.[9]

Antifona Introibo ad altare Dei

S – Introibo ad altare Dei.
M – Ad Deum, qui lætificat juventutem meam.

S – Įžengsiu prie Dievo altoriaus.
M – Prie Dievo, kuris džiugina mano jaunystę.

Mišios mus atveda prie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus. Jos yra džiaugsmo ir tikros laimės šaltinis tiems, kurie apsisprendžia Jį sekti Jo aukoje ir su Juo pasilikti.

1. Įžengsiu prie Dievo altoriaus

Kur mes rasime mūsų Viešpatį Jėzų Kristų? Ar mums reikia vykti į Palestiną, ant Atsimainymo kalno? Ne, mes Jį rasime ant savo altorių, nes nuo šiol mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra ant mūsų altorių: štai čia mes Jį rasime visame Jo spindesyje (...) ir patirsime tuos pačius jausmus, kaip apaštalai ant Atsimainymo kalno. Štai dėl ko mes negalime palikti savo altorių.[10]

Mūsų altorius – tai Sinajus; mūsų altorius – tai Taboras; čia yra mūsų Viešpats visoje savo šlovėje. Jei galėtume matyti altorių taip gerai, kaip angelai ir šventieji, mūsų veidas irgi švytėtų, spinduliuotų iš džiaugsmo dėl mūsų Viešpaties šlovės. Mūsų Viešpaties šviesą randame mūsų šventųjų altorių papėdėje. Ši šviesa yra Dievo meilės, to Dievo gyvenimo, kuris turi pripildyti mūsų sielas, išraiška.[11]

2. Dievas, mano jaunystės džiaugsmo priežastis

Tegul šventoji Mišių auka jums būna jūsų dvasingumo, jūsų džiaugsmo, jūsų laimės šaltinis, kad šventosiose Mišiose, šv. Komunijoje kas rytą rastumėte savo didžiausią laimę.[12]

Tegul Mišios jums suteikia ne tik džiaugsmą, bet ir tą nedrumsčiamą ramybę. Jeigu jūsų tikėjimas, jūsų teologija, jūsų dvasingumas pagrįsti šventąja Mišių auka, vadinasi, esate tiesoje. Neįmanoma suklysti, kol savo tikėjimą derini prie šventosios Mišių aukos.[13]

42 psalmė: Judica me

S – Introibo ad altare Dei.
M – Ad Deum, qui lætificat juventutem meam.
S – Judica me, Deus, et discerne causam meam de gente non sancta: ab homine iniquo et doloso erue me.
M – Quia tu es, Deus, fortitudo mea: quare me reppulisti, et quare tristis incedo, dum affligit me inimicus?
S – Emitte lucem tuam et veritatem tuam: ipsa me deduxerunt, et adduxerunt in montem sanctum tuum et in tabernacula tua.
M – Et introibo ad altare Dei: ad Deum, qui lætificat juventutem meam.
S – Confitebor tibi in cithara, Deus, Deus meus: quare tristis es, anima mea, et quare conturbas me?
M – Spera in Deo, quoniam adhuc confitebor illi: salutare vultus mei, et Deus meus.

S – Įžengsiu prie Dievo altoriaus.
M – Prie Dievo, kuris džiugina mano jaunystę.
S – Teisk mane, Dieve, ir gink mano bylą nuo nešventos giminės; gelbėk mane nuo neteisaus ir klastingo žmogaus.
M – Nes Tu, Dieve, esi mano stiprybė; kam gi atstūmei mane, ir kodėl aš vaikščioju nuliūdęs, priešo prispaustas?
S – Siųsk savo šviesą ir savo tiesą; jos išves mane ir nuves į Tavo šventąjį kalną ir į Tavo padangtes.
M – Ir įžengsiu prie Dievo altoriaus; prie Dievo, kuris džiugina mano jaunystę.
S – Aš garbinsiu Tave kanklėmis, Dieve, mano Dieve; mano siela, kodėl tu nuliūdus ir kam mane gąsdini?
M – Turėk viltį Dieve, nes dar jį garbinsiu; jis mano veido išgelbėjimas ir mano Dievas.

Mūsų Viešpats, prieštaravimo ženklas, buvo labai mylimas, bet kartu ir taip nekenčiamas, jog buvo persekiojamas ir nužudytas. Savo gyvybę jis paaukojo iš meilės savo Tėvui ir sieloms. Šioje psalmėje galima įžvelgti mūsų Viešpatį, maldaujantį savo Tėvo pagalbos išbandymuose, kurie jį nuves iki aukos altoriaus. Savo ruožtu kunigas, antrasis Kristus, turi iš Dievo semtis jėgų, kad galėtų paskui Jį kilniaširdiškai nešti savo kryžių.

1. Mūsų Viešpats, prieštaravimo ženklas

Kai Mišių pradžioje sakome: „Judica me, Deus, et discerne causam meam de gente non sancta – Dieve, teisk mane, ir atskirk mane nuo tų, kurie nėra šventi“, atrodo, kad save vadiname tyrais, o kitus – netyrais. Bet tai yra tiesa! Negalime paneigti, kad yra tokių, kuriems nereikia mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus. Kristaus Karaliaus šventės himne „niekšinga minia šaukia: „Mes nenorime Kristaus Karaliaus“. O taip! Ji egzistuoja, ši minia. Ji yra visame pasaulyje, labiau negu kada nors! Dar niekada taip dažnai nebuvo tariami šie žodžiai: „Mes nenorime Kristaus Karaliaus!“ Ką gi! O mes, priešingai, privalome visada reikšti šį troškimą, šį norą nuolatos ieškoti mūsų Viešpaties karalystės.[14]

Kova prasidėjo laikų pradžioje, kai nusidėjo mūsų pirmieji tėvai, ir ji tebesitęsia mūsų dienomis. Mes esame šios baisios kovos tarp mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ir šėtono, tarp šėtono mokinių ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiaus mokinių, liudininkai.

Šią kovą mes matome Senajame Testamente, išgyvenamą Izraelio tautos protėvių; ši gentis buvo Dievo pasirinkta, kad iš jos gimtų tas, kuris bus velnio, pasaulio ir nuodėmės nugalėtojas, mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Ši Izraelio tauta, vaizduojanti Bažnyčią, turėjo tvirtai, atkakliai kovoti prieš ketinusius ją sunaikinti, prieš šėtoną, norėjusį ją sugriauti. Ji paliko Egiptą, kad keturiasdešimt metų prabūtų dykumoje, palikdama paskui save bangose paskendusią visą faraono armiją. Ar tai nereiškia kovos? Ši kova tęsis ir mūsų Viešpaties laikais. Mūsų Viešpats bus jos auka, bet triumfuojanti auka. (...)

Nuo to laiko Bažnyčios istorija bus ne kas kita, kaip kova tarp šėtono ir ištikimųjų mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiui. Jo kryžius bus Konstantino pergalės prieš jo priešus ženklas. Nuo to laiko Bažnyčia triumfuoja prieš tuos, kurie nori jos išnykimo.

Vėliau ypač Prancūzijos istorija yra nepaprastas šios kovos už katalikiškumo išsaugojimą paveikslas. Prancūzija privalo likti katalikiška, ji, vyriausioji Bažnyčios duktė. Šiandien jai kyla grėsmė tapti protestantiška, tapti ateistine, tapti pagoniška, tapti atkritėle nuo tikėjimo, palikti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, nebeturėti jokios religijos, nebent gašlumo, malonumo, pinigų, geismo religiją. Todėl šiuo metu, kai ji svarsto, ar žudyti vaikus abortais, o netrukus svarstys, ar žudyti senelius eutanazija, turime ginti savo šventąją religiją, privalome kovoti prieš tuos, kurie nori mus nusmukdyti į blogiausią iš pagonybių. (...) Šiandien mes norime prisiekti laikytis Dievo Įstatymo, išsaugoti meilę mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiui, būti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiaus sekėjai.[15]

2. Auka iš meilės Tėvui ir sieloms

Mūsų Viešpats atidavė gyvybę pirmiausia iš meilės savo Tėvui, kad atstatytų savo Tėvo šlovę. Aiškiai matyti, kad mūsų Viešpats ant kryžiaus yra visiškai susitelkęs į savo Tėvą. Į Jį kreipiasi savo kančios pradžioje. Visi Jo jausmai nukreipti į Tėvą. Be abejo, Jis atiduoda savo Kraują dėl mūsų išganymo, dėl pasaulio atpirkimo iš nuodėmių, bet visos Jo mintys nukreiptos į neišmatuojamą meilę savo Tėvui. Jis nori vykdyti savo Tėvo valią, atstatyti savo Tėvo šlovę. Niekada kūrinys nemokėjo šlovinti Tėvo taip, kaip Jo Sūnus, Jo įsikūnijęs Sūnus. Ir, žinoma, joks kūrinys niekada negalės to padaryti.[16]

Ar norėdami suprasti, ką mūsų Viešpats Jėzus Kristus galvojo kabodamas ant kryžiaus, negalėtume įdėti į Jo lūpas šios didingos maldos žodžių, kuriuos Jis kalbėjo prieš eidamas į Paskutinės vakarienės menę valgyti šios šventosios Vakarienės ir prieš iškeliamas ant kryžiaus? Toje nuostabioje maldoje yra gražiausi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kada nors ištarti žodžiai: „Tėve, – tarė mūsų Viešpats, – pašlovink mane ta šlove, kurią esu pas Tave turėjęs prieš atsirandant pasauliui“[17] (Jn 17, 5). Tai mus perkelia į tikrai dangišką, visiškai dievišką paties Dievo amžinybės atmosferą. „Ta šlove, kurią esu pas Tave turėjęs prieš atsirandant pasauliui“. Joks žmogus šioje žemėje, netgi Švč. Mergelė, negalėjo ištarti tokių žodžių kaip šie. Jie buvo rezervuoti dievažmogiui, Dievui. Tad mūsų Viešpats prašo savo Tėvo Jį pašlovinti naujai, ir taip Jis pašlovina savo Tėvą.[18] Kol prašo šio pašlovinimo, mūsų Viešpats negali nepalinkti prie žmonių.

Ant kryžiaus Jis kartoja žodžius, kuriuos ištarė prieš savo kančią: „Aš atlikau darbą, kurį man davei“[19] (Jn 17, 4), sakydamas: „Viskas atlikta“[20] (Jn 19, 30). O koks buvo tas darbas? – Pasirinkti išrinktuosius ir jiems vadovauti: „Aš išsaugojau tuos, kuriuos man davei“[21] (Jn 17, 12). Aš išsaugojau sielas, kurias man davei: apaštalus, mokinius, jais pasekusius tikinčiuosius ir visus patikėjusius misija, kurią man pavedei ir kurią aš įvykdžiau. Visus juos išsaugojau ir prašau, kad vieną dieną ir juos pašlovintum:[22] „Kad jie būtų su mumis, kad su mumis jie būtų viena“ [23] (Jn 17, 22–23). „Aš juos paėmiau iš pasaulio[24] (Jn 15, 19), – sako mūsų Viešpats, – bet jie ne iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio“[25] (Jn 17, 14), ir: „aš ne už pasaulį meldžiu“[26] (Jn 17, 9).

Kodėl mūsų Viešpats ištaria visus šiuos žodžius? Jis juos taria dėl tų, kurie atsisako tikėti Jo dievyste ir Jam priešinasi. Mūsų Viešpats prašo gerojo Dievo saugoti tikinčiuosius, apsaugoti juos nuo pasaulio: „Saugok juos nuo piktojo“[27], kad jie įvykdytų šį pašaukimą, kad savo pastovumu būtų ištikimi Jo atliktam pasirinkimui.

Visa tai yra labai rimta ir labai paslaptinga. Mūsų Viešpats, būdamas ant kryžiaus, tikriausiai vėl ištarė šiuos žodžius. Jis apie tai galvojo, nes tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriais kreipėsi į savo Tėvą, apžvelgdamas visą darbą, kurį buvo atlikęs per žemėje praleistus metus.[28]

Nusilenkimas tariant Gloria Patri

S – Gloria Patri, et Filio, et Spiritui Sancto.
M – Sicut erat in principio, et nunc, et semper, et in sæcula sæculorum. Amen.
S – Introibo ad altare Dei.
M – Ad Deum, qui lætificat juventutem meam.
S – + Adjutorium nostrum in nomine Domini.
M – Qui fecit cælum et terram.

S – Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai.
M – Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžių amžius. Amen.
S – Įžengsiu prie Dievo altoriaus.
M – Prie Dievo, kuris džiugina mano jaunystę.
S – + Mūsų pagalba – Viešpaties vardas.
M – Jis padarė dangų ir žemę.

Psalmių pabaigoje jūs sakote: Gloria Patri et Filio et Spiritui Sancto... in sæcula sæculorum. Amen. Tai pati gražiausia malda, kokią kalbate, nepamirškite to! Tai psalmių maldų užbaigimas. Jei Bažnyčia panoro pridėti šią maldą prie psalmių pabaigos, tai todėl, kad ji yra lyg psalmės apibendrinimas, visos maldos aureolė. Mes negalime melstis geriau, negu sakydami: Gloria Patri et Filio et Spiritui Sancto... in sæcula sæculorum. Amen. Tai gražiausia malda, kokią galėtume sukalbėti. Kalbėdami šią maldą, jūs nusilenkiate prieš Švč. Trejybę, kad ją pagarbintumėte, nes nėra nieko didingesnio, aukštesnio, gražesnio kaip Švč. Trejybė.[29]

Tikėjimas mums atskleidžia, kad Dievas Tėvas gimdo Asmenį, panašų į save: Žodį. Tai atrasti nuostabu, nepaprasta! Dievas Tėvas nėra vienas. Savo meile Jis gimdo Dievo Žodį, Asmenį, absoliučiai lygų Jam pačiam. Ir Žodis myli savo Tėvą meile, lygia Jam pačiam. O meilė, kuria Tėvas ir Sūnus myli vienas kitą, gimdo trečiąjį Asmenį, tai yra Šventąją Dvasią. Tai atradimas, kuris mums leidžia suprasti vidinį Dievo gyvenimą per visą amžinybę, prieš pasaulio pradžią, ir kuris mums leidžia suvokti, kaip Dievas perdavė savo meilę kūriniams.

Gerasis Dievas visada gyveno šį intensyvų meilės gyvenimą, pranokstantį visa tai, ką galime suvokti ir įsivaizduoti. Jei Žodis yra absoliučiai lygus Tėvui, tai todėl, kad Tėvas nieko nepasilaiko iš savo meilės, Jis viską atiduoda Žodžiui – savo gyvenimą ir visą savo būtį, žinoma, likdamas visiškai pats savimi! Vienintelis skirtumas tarp Tėvo ir Sūnaus yra tai, kad vienas gimdo, o kitas yra gimdomas. Neskaitant šio sūnystės ir tėvystės santykio, jie yra visiškai lygūs. Tėve nėra daugiau savybių, nei daugiau galios, nei daugiau proto negu Sūnuje. Ir šitaip yra nuo amžių. Nuo amžių Dievas Tėvas gimdo Sūnų, o iš Tėvo bei Sūnaus meilės kyla šis trečiasis Asmuo, tai yra Šventoji Dvasia. Tėvas ir Sūnus abu kartu yra Šventosios Dvasios pirmoji priežastis. Šventoji Dvasia yra meilė, kuria jie myli vienas kitą. Tai didi paslaptis! Įsikūnijimo paslaptis ir atpirkimo paslaptis yra iš tiesų didžios paslaptys, parodančios gerojo Dievo meilę mums. Bet jos egzistuoja tik dėl Švč. Trejybės. Jei nebūtų Švč. Trejybės, nebūtų buvę nei įsikūnijimo, nei atpirkimo. Taigi didžioji paslaptis, kuri mus džiugins per visą amžinybę, pirmiausia yra Trejybės paslaptis.[30]

BUS DAUGIAU

 

[1] Atgaila (pranc. componction – vert. past.) yra sielos laikysena, pilna nusižeminimo ir kartu gailesčio už nuodėmes. Arkivysk. Lefebvre‘as kalbės apie ją, komentuodamas Confiteor maldą.

[2] Rekolekcijos, Le Barroux, 1985 m. rugpjūtis.

[3] Qui illuminat omnem hominem venientem in hunc mundum.

[4] Užrašai kunigų rekolekcijoms, data nežinoma; Écône seminarijos archyvai, O mysterium Christi, p. 11.

[5] Rekolekcijos, Morgon, 1988 m. spalis.

[6] Homilija, Châtillon-sur-Chalaronne, 1989 m. balandžio 16 d.

[7] Šventimų rekolekcijos, Flavigny, 1976 m. birželio 23 d.

[8] Dvasinė paskaita, Écône, 1974 m. gruodžio 3 d.

[9] Dvasinė paskaita, Écône, 1975 m. gruodžio 2 d.

[10] Homilija, Miunchenas, 1977 m. kovo 6 d.

[11] Homilija, Écône, 1975 m. kovo 15 d.

[12] Įvilktuvės, Weissbad, 1978 m. kovo 17 d.

[13] Homilija, Écône, 1975 m. kovo 15 d.

[14] Homilija, Écône, 1976 m. balandžio 3 d.

[15] Homilija, Orleanas, 1978 m. balandžio 9 d.

[16] Velykų rekolekcijos, Écône, 1980 m. balandžio 6 d.

[17] Pater, clarifica me apud temetipsum claritate, quam habui, prius quam mundus esset, apud te.

[18] Plg. „Tėve, pašlovink savo Sūnų, kad ir Sūnus Tave pašlovintų“ (Jn 17, 1).

[19] Opus consummavi quod dedisti mihi.

[20] Consummatum est.

[21] Quos dedisti mihi, custodivi.

[22] Plg. „Tėve, aš noriu, kad Tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš, kad jie galėtų matyti mano šlovę“ (Jn 17, 24).

[23] Ut sint unum, sicut et nos unum sumus: ego in eis, et tu in me.

[24] Ego elegi vos de mundo.

[25] Non sunt de mundo, sicut et ego non sum de mundo.

[26] Non pro mundo rogo.

[27] Serva eos a malo, pagal Jn 17, 15.

[28] Homilija, Saint-Michel-en-Brenne, 1989 m. kovo 17 d.

[29] Homilija, abito priėmimas, Albano, 1977 m. birželio 5 d.

[30] Rekolekcijos, Morgon, 1988 m. spalis.