Priimk šią auką: Suscipe, Sancta Trinitas
Suscipe, Sancta Trinitas, hanc oblationem, quam tibi offerimus ob memoriam Passionis, Resurrectionis et Ascensionis Jesu Christi Domini nostri; et in honorem beatæ Mariæ semper virginis, et beati Joannis Baptistæ et sanctorum Apostolorum Petri et Pauli, et istorum, et omnium Sanctorum: ut illis proficiat ad honorem, nobis autem ad salutem: et illi pro nobis intercedere dignentur in cælis, quorum memoriam agimus in terris. Per eundem Christum Dominum nostrum. Amen.
Priimk, Šventoji Trejybe, šią auką, kurią Tau aukojame mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančios, Prisikėlimo ir Dangun žengimo atminimui; taip pat palaimintosios Marijos visuomet mergelės, palaimintojo Jono Krikštytojo, šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus, ir šitų [kurių relikvijos yra čia], ir visų šventųjų garbei; kad jiems pasitarnautų garbei, o mums išganymui, ir kad tie, kurių atminimą pagerbiame žemėje, teiktųsi mus užtarti danguje. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Mūsų Viešpaties atnaša garbina Švenčiausiąją Trejybę, ir siela, vienydamasi su šia atnaša, dalyvauja šiame garbinime kartu su apaštalais ir kankiniais.
Mišių auka yra atnašavimas, ir šis atnašavimas turi būti mums pavyzdys. Mūsų gyvenimas turi būti atnaša Dievui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per Dominum nostrum Jesum Christum, visą laiką, vienybėje su mūsų Viešpaties atnaša. Nėra kito kelio, kuriuo einant būtų galima pasiekti palaimintąjį regėjimą, amžinąją laimę, mūsų tikslą – Jėzų Kristų. Iš čia plaukia Mišių aukos ir tikrosios aukos svarba[1].
Apaštalai po Sekminių rinkdavosi „laužyti duonos“[2], t. y. švęsti šventųjų paslapčių, šv. Mišių. Šiose paslaptyse kankiniai gaudavo malonę neprarasti tikėjimo ir drąsiai pakelti kankinystę; jos buvo švenčiamos slaptose vietose, slepiantis nuo persekiotojų. Apie tai liudija katakombos. Visose katakombose matyti pirmųjų krikščionių švęstos aukos pėdsakai[3].
Mišių aukos atnašavimas tęsis Danguje. Mes visada būsime kaip atnašos, paaukotos Gerojo Dievo garbei. Visada būsime veikiami Jėzaus Kančios ir Jo Kryžiaus, ne būtent Jo dėka būsime gavę palaimintojo regėjimo malonę[4].
Mūsų Viešpats Jėzus Kristus su savo šlovinguoju Mistiniu Kūnu ir toliau visą amžinybę aukosis Švč. Trejybės garbei, o mes būsime tarsi mažos gyvos Jėzaus Kristaus ląstelės, per visą amžinybę giedančios šlovinimo giesmę[5].
Kvietimas maldai: Orate, fratres
C – Orate, fratres, ut meum ac vestrum sacrificium acceptabile fiat apud Deum, Patrem omnipotentem.
P – Suscipiat Dominus sacrificium de manibus tuis, ad laudem et gloriam nominis sui, ad utilitatem quoque nostram, totiusque Ecclesiæ suæ sanctæ.
C – Amen.
C – Melskitės, broliai, kad mano ir jūsų auka būtų priimtina Dievui, visagaliui Tėvui.
P – Tepriima Viešpats auką iš tavo rankų, savo vardo šlovei ir garbei, taip pat mūsų ir visos savo šventosios Bažnyčios naudai.
C – Amen.
Mūsų Viešpaties Kalvarijos auka per Mišias, ant altoriaus, tampa Bažnyčios, kunigo ir tikinčiųjų auka.
Jėzus buvo didysis maldininkas savo žemiškojo gyvenimo metu, toks yra ir Danguje. „Jis amžinai gyvas, kad mus užtartų.“[6] (Žyd 7, 25). Jėzus yra didysis maldininkas. Todėl Bažnyčia, sekdama Jo pavyzdžiu, irgi turi būti didžioji maldininkė. Tikėjimas, nevedantis į maldą, yra miręs tikėjimas. Taigi, kokia yra ta malda, kurią Jėzus perdavė savo Bažnyčiai? Akivaizdu, kad didžioji Bažnyčios malda yra šventoji Mišių auka, kaip didžioji mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malda buvo Jo Kalvarijos auka. Būtent ant Kryžiaus Jis buvo didžiausias maldininkas, būtent Mišių auka yra didžioji Bažnyčios malda. Joje Bažnyčia prašo, kad visi tikintieji, artimai susivieniję, garbintų Dievą, savo Sutvėrėją, ir mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, savo Atpirkėją.
Kokią nuostabią maldą Jėzus perdavė Bažnyčiai! Šioje maldoje Jis perduoda pats save! Jis norėjo, kad mes dalyvautume Jo Kūne, Kraujyje, Sieloje, Dievystėje, kad ir mes taptume tokiais maldininkais, kaip Jis, kad visas mūsų gyvenimas būtų malda, auka, šlovinimo ir dėkojimo giesmė. Štai ką Jėzus perdavė savo Bažnyčiai, štai ką turite daryti[7].
Sekreta
Maldų pabaiga parodo mūsų Viešpaties tarpininkavimo būtinybę norint nueiti pas Tėvą.
Visada meldžiamės „per Kristų, mūsų Viešpatį[8]“. Visada! Jėzus Kristus yra Dievas, Jėzus Kristus yra žmogumi tapęs Dievo Žodis. Jis yra mūsų Dievas. Nėra kito kelio, nei mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Jis pats tai pasakė: „Aš esu Rojaus vartai. Aš esu avidės vartai. Niekas negalės įeiti į Dangų, jeigu neis per mane.“[9] Todėl visos mūsų maldos Bažnyčioje baigiasi žodžiais: „per Christum Dominum nostrum“. Mūsų Viešpats tam tikra prasme yra mūsų malda. Visos mūsų maldos eina per Jį[10].
Bažnyčia neketina vesti mus pas Tėvą kitaip, nei per Jėzų Kristų. Jai mūsų Viešpats yra viskas, tai jos mistinis Sužadėtinis, ir ji labai saugosi, kad to nepamirštų. Todėl mūsų maldos visada baigiasi žodžiais: „per Christum Dominum nostrum“. Neįmanoma gauti malonės ne per mūsų Viešpatį. Tad kodėl iš naujųjų Kanonų pašalinti „per Christum Dominum nostrum“? Kokią mintį jie turėjo, išbraukdami šiuos žodžius iš Kanonų maldų pabaigos? To savęs nuolatos klausiame. Priešingai, Bažnyčia labai nori pabrėžti faktą, kad visos malonės ateina per mūsų Viešpatį, todėl viskas privalo grįžti pas Dievą per mūsų Viešpatį. Jis iš tiesų yra Tarpininkas, nėra jokio kito. Turime eiti pas Jį, kad Jis priimtų ir perduotų mūsų šlovinimus, dėkojimus, aukas...
Tai, kaip Bažnyčia pabrėžia Jėzaus Kristaus tarpininkavimą, labai sustiprina ir pagilina mūsų tikėjimą. Tai vienintelis mūsų Išganytojas, vienintelis mūsų išganymas. Tai esminė, pagrindinė tikėjimo tiesa. Liturgija mus pratina visko prašyti per Jėzų Kristų, netgi to, ko reikia valstybei[11].
Privalome tikėti šiuo tarpininkavimu ir vieninteliu Tarpininku. Kunigas privalo stipriai tuo tikėti, kad žinotų, jog yra tik tarnas, o ne tarpininkas, kad pasitikėtų mūsų Viešpaties įgyta Atpirkimo malone, kad tikėtų, jog ši malonė išgelbėja, pakeičia sielas, perduoda joms dieviškąjį gyvenimą. Kai nebetikima nei vieninteliu Tarpininku Jėzumi Kristumi, nei Jo atnešta malone mums išganyti, nei priemonėmis, kuriomis Jis mums perduoda šią malonę, tada ieškoma grynai žmogiškų, žmonių išgalvotų priemonių sieloms išgelbėti. Tai rimta klaida. Tai nėra tinkamos priemonės, Dievo Apvaizda nėra jų numačiusi. Tačiau jei, priešingai, tikime į šį vienintelį Tarpininką ir į visas tas priemones, kurias Jis numatė sieloms išgelbėti, tada, kad ir koks būtų mūsų pastangų rezultatas, kad ir kokia sėkmė ar nesėkmė lydėtų mūsų apaštalavimą, žinome, kad vykdome Gerojo Dievo valią, kad tęsiame mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus apaštalavimą. Būtent šis žinojimas šiandien guodžia kunigus, dar išsaugojusius tikėjimą[12].
[1] Dvasinė paskaita, Écône, 1989 m. kovo 10 d.
[2] In fractione panis. (pal. Apd 2, 42)
[3] Rekolekcijos, Avrillé, 1989 m. spalio 18 d.
[4] Dvasinė paskaita, Écône, 1989 m. kovo 10 d.
[5] Rekolekcijos, Le Barroux, 1985 m. rugpjūtis.
[6] Semper (vivens ad) interpellandum pro nobis.
[7] Homilija, sutanos ir tonzūros priėmimas, Écône, 1982 m. vasario 2 d.
[8] Per Christum Dominum nostrum.
[9] Ego sum ostium (Plg. Jn 10, 9).
[10] Paskaita, Briuselis, 1986 m. kovo 22 d.
[11] Dvasinė paskaita, Écône, 1978 m. sausio 17 d.
[12] Homilija, kunigų šventimai, Écône, 1988 m. gruodžio 3 d.