„Confiteor“ malda
M – Confiteor Deo omnipotenti, beatæ Mariæ semper Virgini, beato Michaeli Archangelo, beato Joanni Baptistæ, sanctis apostolis Petro et Paulo, omnibus Sanctis, et tibi, pater, quia peccavi nimis cogitatione, verbo, et opere: mea culpa, mea culpa, mea maxima culpa. Ideo precor beatam Mariam semper Virginem, beatum Michaelem Archangelum, beatum Joannem Baptistam, sanctos Apostolos Petrum et Paulum, omnes Sanctos, et te pater, orare pro me ad Dominum, Deum nostrum.
S – Misereatur vestri omnipotens Deus, et, dimissis peccatis vestris, perducat vos ad vitam æternam.
M – Amen.
S – + Indulgentiam, absolutionem et remissionem peccatorum nostrorum tribuat nobis omnipotens et misericors Dominus.
M – Amen.
S – Deus, tu conversus vivificabis nos.
M – Et plebs tua lætabitur in te.
S – Ostende nobis, Domine, misericordiam tuam.
M – Et salutare tuum da nobis.
S – Domine, exaudi orationem meam.
M – Et clamor meus ad te veniat.
S – Dominus vobiscum.
M – Et cum spiritu tuo.
M – Prisipažįstu visagaliam Dievui, Švenčiausiajai visuomet Mergelei Marijai, šventajam arkangelui Mykolui, šventajam Jonui Krikštytojui, šventiesiems apaštalams Petrui ir Pauliui, visiems šventiesiems ir tau, tėve, kad labai nusidėjau mintimi, žodžiu ir darbu: mano kaltė, mano kaltė, mano didžiausia kaltė. Todėl prašau Švenčiausiąją visuomet Mergelę Mariją, šventąjį arkangelą Mykolą, šventąjį Joną Krikštytoją, šventuosius apaštalus Petrą ir Paulių, visus šventuosius ir tave, tėve, melsti už mane Viešpatį, mūsų Dievą.
S – Tepasigaili jūsų visagalis Dievas ir, atleidęs jūsų nuodėmes, tenuveda jus į amžinąjį gyvenimą.
M – Amen.
S – + Mūsų nuodėmių dovanojimą, išrišimą ir atleidimą tesuteikia mums visagalis ir gailestingasis Viešpats.
M – Amen.
S – Dieve, Tu atsigręžęs mus atgaivinsi.
M – Ir Tavo liaudis džiaugsis Tavyje.
S – Parodyk, mums, Viešpatie, savo gailestingumą.
M – Ir suteik mums savo išganymą.
S – Viešpatie, išklausyk mano maldą.
M – Ir mano šauksmas Tave tepasiekia.
S – Viešpats su jumis.
M – Ir su tavo dvasia.
Kiekvienas žmogus yra nusidėjėlis ir privalo tai pripažinti.
Tradicinė liturgija, tokia, kokią Bažnyčia mums perdavė per visus amžius, yra nuostabi nusižeminimo mokykla. Mes tai matome iš gestų ir iš veiksmų; parpuolimas ant žemės, priklaupimai, nusilenkimai yra tiek mūsų nusižeminimo, tiek mūsų pagarbos, pirmiausia Dievui, pasireiškimai. (...)
Pavyzdžiui, liturgijoje yra paprotys kunigui Mišių pradžioje nusilenkti maldos Cofiteor metu. Jis pasilenkia kaip tas muitininkas, nuleistomis į žemę akimis, sakydamas: „Viešpatie, pasigailėk manęs, nes aš esu vargšas nusidėjėlis“ (Lk 18, 13). Mes taip pat esame nusidėjėliai.[1]
Pirmasis šv. Jono laiškas apie tai kalba labai aiškiai: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Dievas yra ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių. Jei sakytume, kad nesame nusidėję, darytume jį melagiu, ir nebūtų mumyse jo žodžio. Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nenusidėtumėte. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio“ (1 Jn 1, 8 – 2, 2).[2]
Šv. Tomas klausia savęs: ar turime prisiminti, kad esame nusidėjėliai? Kam prisiminti, kad esame nusidėjėliai? Ar ne geriau tai pamiršti? Šv. Tomas atsako: mes neprivalome prisiminti nuodėmių konkrečiai ir individualiai, bet privalome prisiminti savo kaip nusidėjėlių būklę.
Mes privalome visada tai prisiminti, ir netgi pačios tobuliausios sielos visuomet atsimindavo, kad yra nusidėjėlės. Savo prigimtyje jos jausdavo visas nuodėmės pasekmes ir dėl to kentėjo. Tai jas skatino būti uolesnes, dažniau kontempliuoti mūsų Viešpaties kančią, labiau prisirišti prie mūsų Viešpaties Kryžiaus, kad taptų tobulesnės. Tai matome visuose šventųjų gyvenimuose. Šventieji visuomet save laikė nusidėjėliais.
– „Betgi tai perdėta... Nebuvo jie jau tokie nusidėjėliai!“
Galbūt, tačiau jie taip priartėdavo prie Dievo, kad, prisimindami savo smulkučius nusižengimus, manydavo, jog to jau per daug. Taigi jie be galo dėl jų apgailestaudavo, ir jiems atrodė, kad neužteks viso gyvenimo toms menkoms nuodėmėms prieš Dievo gerumą, prieš mūsų Viešpaties meilę apgailėti. Taip būna, kai prisiartiname prie gerai apšviesto paveikslo: matome jo trūkumus, o jeigu atitolstame, taip aiškiai jų neįžiūrime. Kai mūsų siela labiau priartėja prie gerojo Dievo, prie mūsų Viešpaties, tada mūsų trūkumai pasirodo didesni.[3]
Per visas šv. Mišias maldos mums primena, kad esame nusidėjėliai, kad mums reikia prašyti gerojo Dievo malonių, Dievo gailestingumo mums.
Dorybė, kurios turime siekti, kurią mums taip pataria šv. Mišių maldos, yra vidinis gailestis už nuodėmes, senųjų dvasinių autorių vadintas atgaila[4]. Atgaila – tai nuolatinis gailestis už nuodėmes, pasireiškiantis tuo, kad visuomet turime savo nuodėmę prieš akis. „Mano nuodėmė man visada prieš akis“[5], sakome psalmėje Miserere (Ps 50). (...) Tai mūsų nežemina. Nemanykime, kad Bažnyčia šios dorybės iš mūsų reikalauja tam, kad mus pažemintų – ne, ji skirta mūsų pašventinimui ir įvedimui į dvasinio gyvenimo tikrovę. Abatas Marmionas, sekdamas šv. Tomu, labai gerai pasakė: kas gyventų šioje nuolatinės atgailos būklėje, išvengtų daugybės nuodėmių.[6] Juk šis pastovus apgailestavimas dėl nuodėmės, šis vidinis suvokimas, kad esame nusidėjėliai, aiškiai atitolina nuo nuodėmės. Jei mes apgailestaujame dėl nuodėmės, jei mes dėl jos jaučiame tikrą gailestį, imame ja bjaurėtis. Todėl mes turime šį jausmą, šį instinktą, sakyčiau, paniekos nuodėmei ir jos atmetimo instinktą. Aš manau, kad ši vidinė laikysena yra labai palanki mūsų dvasiniam gyvenimui ir padeda praktikuoti krikščionišką meilę. Mes juk nedarome atgailos vien tam, kad atgailautume; Dievas ir Bažnyčia reikalauja atgailos tam, kad paskatintų mus praktikuoti antgamtinę meilę, kad sugriautų mumyse egoizmą, puikybę, ydas, kurios spaudžia mūsų širdį, kurios uždaro mūsų širdį į mažą dramblio kaulo bokštą.[7]
Malda „Aufer a nobis“
Oremus
Aufer a nobis, quæsumus, Domine, iniquitates nostras: ut ad Sancta sanctorum puris mereamur mentibus introire. Per Christum Dominum nostrum. Amen.
Melskimės
Pašalink nuo mūsų, meldžiame, Viešpatie, mūsų nedorybes, kad būtume verti su tyromis sielomis įeiti į Šventų švenčiausiąją. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Kopti prie altoriaus dera su giliais nusižeminimo jausmais ir dideliu šventumo troškimu.
Mišių eigoje Bažnyčia ragina kunigą sužadinti nusižeminimo jausmus. Juos išreiškia maldos, kurias kunigas tyliai kalba lipdamas prie altoriaus: Aufer a nobis – „Pašalink... mūsų nedorybes...“, Oramus te, Domine – „Meldžiame Tave, Viešpatie, (...) teiktis atleisti visas mano nuodėmes“.[8]
Nusižeminimo dorybė, tokia būtina krikščioniui, yra visų dorybių pagrindas, nes ji mus moko garbinti ir pati yra garbinimo rezultatas. Tai labai aiškiai sako šv. Tomas.[9] Nusižeminęs žmogus toks yra todėl, kad suvokia esąs Dievo akivaizdoje. Jis stengiasi būti Dievo akivaizdoje visada, ir toks gyvenimas Dievo akivaizdoje padaro jį nusižeminusį, skatina jį nuolat suvokti savo niekybę, kad jis yra niekas, o Dievas yra viskas. Ši nusižeminimo dorybė tobulai dera su garbinimu, kurį privalome skirti Dievui.[10]
Šv. Paulius teisingai sako, kad jeigu manome esą kažkas, iš tiesų būdami niekas, apgaudinėjame save: „Būdamas niekas... save apgaudinėja“[11] (Gal 6, 3). (...)
Viskas yra Dievo rankose. Jeigu Dievas panorėtų, jei mūsų Viešpats pasakytų: aš jį apleidžiu – mes grįžtume į nebūtį. Mes nebeegzistuotume. Tuoj pat, tą pačią akimirką mes išnyktume. Mūsų šiame pasaulyje nebebūtų.
Taigi kuo savarankiškesni jaučiamės, kuo mažiau atsižvelgiame į mūsų Viešpatį, tuo labiau save apgaudinėjame. Taip pat jei manome esą kai kas patys iš savęs... Jei mes būtume kai kas patys iš savęs, mes būtume Dievas. Juk jei mes patys sau suteiktume nors ir mažą mūsų egzistencijos dalį, ją sau teiktume visada, mes ją būtume visada turėję – taigi būtume Dievas. Tas paprastas faktas, kad mes negalime sau duoti egzistencijos, įrodo, kad ji nekyla iš mūsų, kad ji duota kažkieno kito – mūsų Viešpaties, Dievo.[12]
Nusižeminimo dorybė yra būtina ne vien tik dėl to, kad esame nusidėjėliai. Visa kūrinija turi būti nusižeminusi. Mūsų Viešpats buvo nusižeminęs. „Mokykitės iš manęs, – sako mūsų Viešpats, – nes aš švelnus ir nuolankios širdies“[13] (Mt 11, 29).
Taigi nusižeminimas nėra dorybė, kurią privalome stengtis įgyti vien dėl to, kad esame nusidėjėliai.[14] Be abejo, tai yra vienas iš motyvų, labai svarbus motyvas – nusižeminti dėl savo nuodėmių. Tačiau vien tas paprastas faktas, kad esame kūriniai, reikalauja elgtis kaip kūriniams mūsų Kūrėjo, Dievo, atžvilgiu.[15]
Šioje ženėje mes nematome, kokią vietą užima Dievas. Danguje suprasime, kad niekas, iš tiesų niekas, neegzistuoja be Dievo! Todėl kūriniai yra niekas palyginti su Dievu, absoliučiai niekas be Dievo. Dievas galėtų sukurti tūkstančius, milijonus, milijardus pasaulių, tokių kaip šis, kurį sukūrė. Nėra nei vieno vabalo, nei vieno medžio lapo, nei vieno gėlės žiedo, jokio dalyko, kuris išsiskleistų, atsirastų be Jo įsikišimo. Tai Jis kuria visus tuos nuostabius dalykus, kuriuos pažįstame. Už visa tai, kas esame, esame skolingi gerajam Dievui.[16]
Kita vertus, nusižeminimas nėra dorybė, kuri mus vien pažemina ar sumenkina. Ji nėra skirta mus prislėgti, mus sutraiškyti – visiškai ne! Štai kaip galima apibrėžti nusižeminimą: „Nusižeminimas yra moralinė dorybė, kuri mus skatina iš didelės pagarbos Dievui – ir tai yra svarbu, tai šv. Tomo apibrėžimas[17] – nusižeminti ir užimti tą vietą, kuri, kaip matome, mums priklauso“. Mes turime nusižeminti ta prasme, kad privalome vėl užimti savo tikrąją vietą. Kai neturime nusižeminimo, užimame ne savo tikrąją vietą. Svarbu suvokti, kad mes nuolat gyvename tam tikroje iliuzijoje. (...)
Apmąstykime šių žodžių prasmę: „Užimti tą vietą, kuri, kaip matome, mums priklauso“. Vieta, kuri mums priklauso, tai kūrinio, be to, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Krauju atpirkto kūrinio, vieta. Vadinasi, mes turime du glaudžius ryšius su Dievu: kūrinio ryšį ir atpirkto kūrinio ryšį, suponuojantį, kad esame nusidėjėliai.
Mes esame kūriniai. Kuo labiau gilinsimės į kūrinio sąvoką, tuo labiau priartėsime prie tikrosios savo vietos Dievo atžvilgiu.
Lygiai taip pat turime gilintis į malonės, kurią gerasis Dievas mums teikia, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Krauju mus atpirkdamas ir darydamas savo vaikais, naudą. Turime mąstyti apie savo, nusidėjėlių, būklę ir apie didį Dievo gailestingumą mums. Tai taip pat padės mums užimti savo tikrąją vietą mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atžvilgiu.
Ar yra kas nors svarbesnio, nei užimti savo tikrąją vietą Dievo atžvilgiu? Mes neturime teisės būti ne savo vietoje.[18]
Pagaliau, nusižeminimas visada eina kartu su Dievo ir artimo meile; kuo arčiau tobulo nusižeminimo, tuo arčiau tobulos meilės.[19]
Pats aukščiausias nusižeminimo laipsnis – tai Dievo ir artimo meilė. Mes siekiame nusižeminimo, kad pasiektume meilę, kad būtume meilės būklėje. Mes nesiekiame kovos prieš nuodėmę dėl pačios kovos; mes norime kovos tam, kad pagaliau pasiektume tikrąją meilę Dievui ir artimui. Tikslas yra meilė, vienybė su Dievu, vienybė su mūsų Viešpačiu.[20]
Altoriaus pabučiavimas
Oramus te, Domine, per merita Sanctorum tuorum, quorum reliquiæ hic sunt, et omnium sanctorum: ut indulgere digneris omnia peccata mea. Amen.
Meldžiame Tave, Viešpatie, per Tavo šventųjų, kurių relikvijos čia yra, ir visų šventųjų nuopelnus, kad teiktumeis atleisti visas mano nuodėmes. Amen.
Kalbėdamas maldą „Oramus te“, kunigas bučiuoja altorių, kuriame yra akmuo su kankinių relikvijomis.
Nuo IV a. popiežiai reikalavo, kad altoriai būtų konsekruoti. Konsekruotas altoriaus akmuo yra paties Jėzaus Kristaus atvaizdas. Tame altoriaus akmenyje yra įrėžti penki kryžiai. Šie kryžiai vaizduoja penkias mūsų Viešpaties žaizdas, nes pats Jėzus Kristus yra aukos altorius. Be to, altoriaus akmenyje yra tarsi mažas kapas, kuriame sudėtos šventųjų kankinių relikvijos. Tai yra tų šventųjų, kurie išliejo savo kraują už mūsų Viešpatį, relikvijos. Taip prisiminimas apie kankinių išlietą kraują, susijungusį su mūsų Viešpaties Krauju ant mūsų altorių, primena mūsų Viešpaties kančią ir jo auką.
Nuostabus simbolizmas, ar ne? Jis mus pririša prie mūsų Viešpaties aukos ir prie mūsų altorių. Mūsų altoriai turi būti mūsų religijos dorybės širdis, o šios dorybės didysis aktas – auka.[21]
Kankinių relikvijos yra nuostabus priminimas, padrąsinantis mus paaukoti savo gyvybes kartu su mūsų Viešpaties gyvybe, kaip tai padarė kankiniai.[22]
Įžengimo antifona: Introitas
Įžengimo antifona, atitinkanti dienos Mišių dvasią, įvesta tam, kad paruoštų sielas gauti iš Mišių kuo daugiau vaisių.
Bažnyčia panoro savo liturgijoje būti mūsų motina ir mokytoja[23], mokydama mus, kokie turi būti mūsų jausmai, koks turi būti mūsų tikėjimas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atžvilgiu; Mišių aukos, šio nepaprasto akto, atžvilgiu; mūsų Viešpaties įsteigtų sakramentų atžvilgiu. Bažnyčia su ypatingu dėmesiu, kaip rūpestinga motina, suformavo šias apeigas, padarė jas nuostabias, nepaprastai gražias. Popiežiai ir visuotiniai susirinkimai nusilenkė šiai liturgijai, nes žinojo, kad liturgija yra kaip mūsų motina, mokanti mus mylėti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, garbinti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų taip, kaip privalome, priimti visas malones, kurių mums reikia. Todėl sakoma, kad maldos įstatymas yra tikėjimo įstatymas[24], nes savo tikėjimą mes ugdome tuo būdu, kuriuo meldžiamės.[25]
Mes esame prisirišę prie tradicinės liturgijos, kuri iš tiesų išreiškia tai, ką manome savo širdyse, ką mąstome savo sielų gelmėse, tai yra, kad Jėzus yra Dievas, kad jis yra mūsų Karalius ir kad jis yra šv. Eucharistijoje.[26]
Liturgija nuostabiai išreiškia Mišių didybę ir šventumą, kryžiaus aukos, altoriaus aukos šventumą.[27]
„Kyrie“
Kyrie, eleison,
Kyrie, eleison,
Kyrie, eleison,
Christe, eleison,
Christe, eleison,
Christe, eleison,
Kyrie, eleison,
Kyrie, eleison,
Kyrie, eleison.
Viešpatie, pasigailėk,
Viešpatie, pasigailėk,
Viešpatie, pasigailėk,
Kristau, pasigailėk,
Kristau, pasigailėk,
Kristau, pasigailėk,
Viešpatie, pasigailėk,
Viešpatie, pasigailėk,
Viešpatie, pasigailėk.
Kyrie, sukomponuotas iš trijų invokacijų grupių trijų dieviškųjų Asmenų garbei, parodo, kad Mišios yra aukojamos Švč. Trejybės garbei.
Būtent šv. Mišiose prisiliesime prie didžiosios Dievo paslapties, būtent čia eisime pas Tėvą, čia gausime Šv. Dvasią, čia priimsime Dievo Sūnų. Negalime rasti gražesnio, didingesnio, nuostabesnio dalyko, kaip šv. Mišių auka.[28]
Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia aktyviai dalyvauja šventojoje Mišių aukoje. Mišių maldos tai nuostabiai išreiškia. Jos maldauja Švč. Trejybę, maldauja Šv. Dvasią, Sūnus kreipiasi į savo Tėvą, Sūnus čia yra gyvas. Šv. Mišių aukoje veikia visa Švč. Trejybė. Ir kam? Ogi tam, kad įvykdytų įsikūnijusio Žodžio auką, kryžiaus auką, mūsų sielų atpirkimo auką.[29]
[1] Rekolekcijos, Saint-Michel-en-Brenne, 1984 m. rugsėjis.
[2] Dvasinė paskaita, Écône, 1977 m. lapkričio 22 d.
[3] Rekolekcijos, Brignoles, 1984 m. liepos 27 d.
[4] Pranc. componction, pažodžiui: „(širdies) subadymas“ (vert. past.).
[5] Peccatum meum contra me est semper.
[6] Le Christ idéal du moine, II tomas, Maredsous, 1947, p. 197–228.
[7] Dvasinė paskaita, Écône, 1981 m. kovo 13 d.
[8] Užrašai dvasinėms konferencijoms, p. 42; plg. Šv. Benedikto regula, 7 sk.
[9] Summa theologiæ, II–II, q. 84, a. 2; II–II, q. 161, a. 3, ad 1 et a. 4, ad 1.
[10] Dvasinė paskaita, Écône, 1981 m. kovo 13 d.
[11] Cum nihil sit, ipse se seducit.
[12] Dvasinė paskaita, Écône, 1976 m. rugsėjo 20 d.
[13] Discite a me, quia mitis sum, et humilis corde.
[14] Summa theologiæ, II–II, q. 161, a. 2, ad 3.
[15] Dvasinė paskaita, Écône, 1975 m. sausio 28 d.
[16] Dvasinė paskaita, Écône, 1982 m. sausio 25 d.
[17] Plg. Summa theologiæ, II–II, q. 161.
[18] Dvasinė paskaita, Écône, 1977 m. lapkričio 15 d.
[19] Užrašai dvasinėms konferencijoms, p. 42; plg. Šv. Benedikto regula, 7 sk.
[20] Dvasinė paskaita, Écône, 1977 m. lapkričio 22 d.
[21] Rekolekcijos, Avrillé, 1989 m. spalio 18 d.
[22] Paskaita, Tourcoing, 1974 m. sausio 30.
[23] Mater et magistra.
[24] Lex orandi, lex credendi, D. S. 3792.
[25] Homilija, Lionas, 1976 m. vasario 8 d.
[26] Homilija, Écône, 1975 m. gegužės 17 d.
[27] Rekolekcijos, Écône, 1978 m. rugsėjo 22 d.
[28] Homilija, Écône, 1974 m. balandžio 14 d.
[29] Homilija, kunigų šventimai, Écône, 1977 m. rugpjūčio 25 d.