Mišių širdis

Kadangi mūsų Viešpaties auka yra Bažnyčios širdis, mūsų išganymo širdis, mūsų sielų širdis, visa tai, kas siejasi su šventąja Mišių auka, giliai paliečia mus, paliečia kiekvieną iš mūsų asmeniškai. Mes privalome dalyvauti šioje aukoje dėl savo sielų išganymo. Kad išgelbėtume savo sielas, mes privalome priimti Jėzaus Kraują per krikštą ir kitus sakramentus, o ypač per Eucharistijos sakramentą[1].

Niekas mūsų taip gerai neparuošia priimti Eucharistijos sakramento kaip šventosios Mišių aukos apmąstymas, nes Mišių auka yra įkvėpimų, paskatinimų, minčių, nuteikiančių mus Dievo ir artimo meilei, šaltinis. Mūsų Viešpaties auka − tai didingiausias meilės veiksmas, kada nors įvykęs žmonijos istorijoje. „Nėra didesnės meilės, kaip atiduoti savo gyvybę už tuos, kuriuos mylime“ (Jn 15, 13)[2].

Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus tikslas buvo pasiaukoti ant kryžiaus. Jis atėjo ne dėl ko nors kito. O Mišios – tai kryžiaus tąsa; tad mūsų Viešpaties tikslas yra tęsti savo kryžių per šventąją Mišių auką iki laikų pabaigos. Atrodo, kad daugybė sielų tai pamiršo. Jos ieško malonių šaltinio nereikšmingose praktikose, tam tikrų asmeninių maldų kalbėjime, nereikšminguose pamaldumuose į šį ar aną šventąjį... Gera būti pamaldžiam, bet laikykimės esminio pamaldumo, svarbiausio ir pagrindinio Bažnyčios, visų šventųjų pamaldumo − to, kurį mums atnešė mūsų Viešpats. Nėra nieko, kas atstotų kryžiaus auką. Joks pamaldumas, netgi Švč. Mergelei, negali atstoti šventosios Mišių aukos. Kaip tik Švč. Mergelė ragina mus eiti prie kryžiaus; ji pati visuomet ten būna[3].

***

Kas yra Mišios? Ką jos vaizduoja? Mišios yra gyvas katekizmas. Tai, ko katekizmas mus moko: Credo, Dievo įsakymai, sakramentai, krikščioniškos dorybės, Pater malda; visa tai yra nuostabiai, nieko nepraleidžiant, įvykdoma kiekvienose Mišiose.

Iš tikrųjų, pirmoji Mišių dalis yra mokomoji dalis. Ji išdėsto įvairias Credo tiesas. Ji mus pamažu, bet tvirtai veda prie mūsų tikėjimo išpažinimo.

Ir jeigu Credo yra Dievo meilės mums giesmė, antroji Mišių dalis yra tos meilės įgyvendinimas. Kaip sakė mūsų Viešpats, visas Įstatymas ir pranašai telpa šiuose dviejuose įsakymuose: mylėti Dievą ir mylėti savo artimą.

Taigi visa tai, kas vyksta nuo atnašavimo ir konsekracijos iki Pater, yra Dievo meilės mums ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus meilės savo Tėvui įgyvendinimas. Vadinasi, du esminiai įsakymai, apibendrinantys Dekalogą, įgyvendinami šioje Mišių dalyje.

Iš tiesų, ar įmanomas kilnesnis Dievo meilės veiksmas nei tas, kurį mūsų Viešpats Jėzus Kristus įvykdė ant Kalvarijos? Mirdamas ant kryžiaus, Jėzus Kristus parodė savo begalinę meilę Tėvui. Ir tai iš naujo vyksta ant mūsų altorių.

Kita vertus, antrasis įsakymas, įsakymas mylėti savo artimą kaip save patį, yra taip pat tiksliai įvykdomas šv. Mišių aukoje. Pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus tai sako: „Ar gali būti kilnesnis meilės veiksmas, kaip atiduoti savo gyvybę už tuos, kuriuos mylime?“[4] Vadinasi, mūsų Viešpats Jėzus Kristus atidavė savo gyvybę už tuos, kuriuos myli, tai yra už mus; ir tai taip pat vyksta šv. Mišių aukoje. Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus mirtis yra kilniausias meilės aktas, kokį jis galėjo atlikti, kad atpirktų žmones, savo brolius. Jis atidavė visą savo Kraują, taip pat savo Sielą, savo gyvybę už tuos, kuriuos myli. Tas pats dieviškasis Kraujas mus apvalo ir pašventina Mišiose.

Taigi Dekalogas yra išgyvenamas; jis ne tik negyvomis raidėmis užrašytas mūsų katekizmo puslapiuose, bet juo gyvenama; kiekvieną dieną, kiekvieną kartą, kai aukojama šventoji Mišių auka, Dekalogas įvykdomas paties mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus. Koks pavyzdys mums! Todėl mes trokštame dalyvauti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gyvenime, kad ir savyje turėtume šiek tiek to troškimo ir to poreikio mylėti Dievą bei savo artimą.[5]

Mišių auka yra ištisa programa. Tai tikra brangenybė! Mišias sudaro trys dalys: pirmoji dalis yra mokymas, po to įvyksta konsekracija, kai mūsų Viešpats ateina ant altoriaus, ir pagaliau komunija.

Kunigas čia randa viską, ką jis privalo daryti. Šios trys dalys išreiškia kunigo tarnystę trijose jo galiose: potestas docendi – galia mokyti, potestas sanctificandi – galia pašventinti, ir potestas regendi – galia vadovauti tikintiesiems.

Pirmoji Mišių dalis atitinka kunigui duotą galią mokyti. Antroji – galią pašventinti: kunigas pašventina tikinčiuosius savo malda. Trečioji – galią vadovauti sieloms. Iš tiesų, teikdamas tikintiesiems mūsų Viešpaties Kūną, Kraują, Sielą ir Dievystę, kunigas jiems kartu perduoda ir meilės įsakymą. Tai tikras meilės veiksmas, leidžiantis tikintiesiems nepaklysti krikščioniškame gyvenime. Perduodamas jiems gyvąjį įstatymą, kuris yra ne kas kita kaip mūsų Viešpats, kunigas vykdo savo vadovavimo galią.

Tikintiesiems skirtingos Mišių dalys atitinka tikėjimą, viltį ir meilę. Tikėjimas mokyme, viltis kryžiuje. Transsubstanciacija reiškia Jėzaus kryžių, o šis yra mūsų viltis. O Crux, ave, spes unica, „Sveikas, Kryžiau, vienintele viltie!“[6] Po to – meilė, tai yra komunija, ta vienybė meilėje su mūsų Viešpačiu. Mūsų Viešpats negalėjo mums pateikti didesnio savo meilės įrodymo, nei atiduodamas save kaip maistą mūsų sieloms.[7]