Pratarmė ir pastabos

Labai dažnai altorius ima tiesiog traukti jaunuolį, trokštantį tapti kunigu. Viltis kada nors švęsti šventąją Mišių auką, savo rankomis nešioti šventąją Ostiją, teikti ją sieloms – jį tiesiog pavergia šių dalykų nuojauta. Ne kitaip buvo ir jaunajam Marceliui Lefebvre’ui, kai 1923 m. spalio 25 dieną jis pirmą kartą atvėrė didelės seminarijos duris. Po penkiasdešimties metų jis pasakos apie vietą, kurią jo ugdymo metais užėmė altorius ir Mišios:

„Mus, jaunus Santa Chiara, Prancūzų seminarijos Romoje, seminaristus, mokė prisirišimo prie liturginių apeigų. (...) Mes mėgdavome puošti altorių, mėgdavome ruoštis ceremonijoms, mūsų širdys didžiųjų švenčių išvakarėse džiaugdavosi šiomis didingomis apeigomis, kurios vyks prie mūsų altorių. Tad mes, jauni seminaristai, išmokome mylėti altorių.“[1]

O patarimas, kurį jis vieną dieną duos savo seminaristams, be abejo, yra jo paties patyrimo, kasdien išgyvento Prancūzų seminarijoje Romoje, aidas:

„Niekada neatskirkite Mišių nuo savo studijų. Be Mišių jūsų studijos beprasmiškos. Visa teologija sukasi aplink mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, jo Mišias ir jo Kryžių. To, kas jums dėstoma seminarijoje, sintezė yra altorius, Mišių auka.“[2]

Visą gyvenimą arkivysk. Lefebvre‘as nesiliaus gėrėtis tais neišsemiamais turtais, kuriuos mūsų Viešpats paliko savo Bažnyčiai, tardamas apaštalams: „Tai darykite mano atminimui“. Sunkios tarnystės metai, praleisti juodojoje Afrikoje, ne tik neatitraukė jo nuo šios gilios tikrovės, bet ir padėjo jam atskleisti visą jos vertę:

„Ten aš pradėjau suprasti, kas yra Mišios. Aišku, iš baigtų studijų žinojau, kas yra ta didžioji mūsų tikėjimo paslaptis, bet dar nebuvau supratęs visos jų vertės, viso jų veiksmingumo, viso jų gilumo. Diena po dienos, metai po metų aš išgyvenau tai Afrikoje ir ypač Gabone, kur praleidau trylika savo misionieriško gyvenimo metų. (...) Ten pamačiau, taip, pamačiau, ką gali šv. Mišių malonė.“[3]

Regėdamas, kokią daugybę pagoniškų kaimelių keičia šv. Mišių auka, misionierius suprato visą didžiųjų dogmatinių tiesų, išdėstytų seminarijoje, svarbą. Jos išreiškė neįtikėtiną Dievo gerumą mums, parodytą „tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8). Ši meilės viršūnė, kasdien atnaujinama ant mūsų altorių, nuo šiol bus jo gyvenimo ir apaštalavimo širdis.

Vien tik begalinis artumas, kurį arkivysk. Lefebvre‘as jautė Avinėliui, besiaukojančiam šv. Mišiose, paaiškina nepajudinamą jo prisirišimo prie „visų laikų Mišių“ tvirtumą ir atsisakymą priimti ritualą, kurį įvedė Paulius VI. Suprasdamas, kad ginti į pavojų atsidūrusias Mišias yra geriausias būdas pasitarnauti Romos Bažnyčiai, buvęs Dakaro arkivyskupas nedvejodamas viešai nurodė labai rimtus šios liturginės reformos trūkumus, kuriuos matė itin aiškiai, nes žvelgė į juos jo širdyje degusios Dievo ir artimo meilės šviesoje. Beregint šias naujoves ir nepriimant jų, kaip griaunančių pamaldumą, ir prasidėjo tikra Ekono epopėja, kurios dvasią jos įkūrėjas yra išreiškęs ne vieną kartą:

„Šiandien privalome užsibrėžti tikslą: grąžinti šv. Mišių aukai tą vietą, kuri jai priklauso, kuri jai privaloma, kurią ji turėjo Bažnyčios istorijoje ir Bažnyčios doktrinoje.“[4]

Nuo pat pradžių tikėdamas, kad Mišios − tai Bažnyčios širdis, arkivysk. Lefebvre‘as ne tik pats gyveno šia didžia tikrove, bet ir panardindavo į ją tuos, kurie jo pastangomis ateidavo atsiduoti Bažnyčiai. Tiek savo brangiems seminaristams, tiek pasišventusioms sieloms jis skyrė daugybę pamokslų, rekolekcijų, dvasinių paskaitų, visuomet skleisdamas meilę šventajai Mišių aukai.

Šie įvairūs, neįtikėtinai turtingi šaltiniai ir sudaro šio rinkinio pagrindą. Šiais Eucharistijos metais kaip tik sueina šimtas metų nuo arkivysk. Lefebvre‘o gimimo, todėl Flavinji ir Ekono seminaristai visiems siūlo apmąstyti savo įkūrėjo mokymą. Šie puslapiai lyg savaime skyla į dvi labai skirtingas dalis. Pirmiausia jie skatina mus pažvelgti į šv. Mišių auką arkivysk. Lefebvre‘o akimis. Tai daug daugiau nei paprasta mokymo apžvalga, šios eilutės yra tikras kvietimas maldai, žingsnis po žingsnio peržvelgiant įvairias šv. Pijaus V kodifikuotų Mišių maldas. Tik po to išreikšti rimti prieštaravimai naujajam ritualui ir jį grindžiančiai teologijai. Šie kartais labai drąsūs tekstai jokiu būdu nesiekia įkvėpti prieštaravimo dvasios − juos pagimdė gyvybinė reakcija į sieloms mirtinus nuodus ir paženklino meilė Kryžiaus aukai bei ją įamžinančioms Mišioms.

Tai daugiau nei pamokymas, tai šiuose puslapiuose palaipsniui atsiskleidžianti siela, siela „maištaujančio vyskupo“, parodančio čia savo tikrąją didybę. Būdamas Dievo žmogus, jis giliai išgyveno didžiąsias mūsų religijos paslaptis. Būdamas principingas žmogus, arkivyskupas atsisakė sureliatyvinti katalikų tikėjimą – kaip tik dėl to, kad tikėjimas, kuris atskleidžia Dievo meilę mums, yra būtinas Dievo ir artimo meilės pagrindas. Pagaliau, būdamas sielų ganytojas, jis puikiai suvokė, ko Bažnyčiai labiausiai reikia: vėl padaryti šventąją auką Bažnyčios širdimi, kad iš ten ji, šventų kunigų uolumo dėka, nušviestų visą žmonių gyvenimą.

Tegul šie puslapiai, kuriuose sąmoningai išlaikyta šnekamoji kalba[5], būdinga kiekvienai paskaitai, padeda vėl atrasti tą lobį − šv. Mišių auką, lobį, kuris šiuo liturginės krizės metu, deja, lieka daugeliui paslėptas. Tuo metu, kai kardinolai nebedvejodami atkreipia dėmesį į Pauliaus VI įvykdytos liturginės reformos ribotumą, kai daugybė kunigų, dažnai jaunų, parodo vis daugiau susidomėjimo šv. Pijaus V mišiolu, šis rinkinys įgauna ypatingą svarbą. Jis reikalingas ne tik tam, kad papasakotų praėjusią istoriją, atskleistų šios didžios XX a. asmenybės, kokia buvo arkivysk. Lefebvre‘as, giliausius motyvus – ne, šios eilutės įgyja beveik pranašišką pobūdį: mūsų giliu įsitikinimu, jos nužymi tikros Bažnyčios reformos kelio kryptį, o šis kelias prasideda šv. Mišių atstatymu.

 

Šv. Pijaus X šventėje,

2005 m. rugsėjo 3 d.

 

† Bernard Fellay

Šv. Pijaus X brolijos generalinis vyresnysis

 

Pastabos

Monsinjoras Lefebvre‘as labai dažnai kalbėjo ir rašė apie Mišias, nes jos buvo tapusios jo dvasinio gyvenimo siela. Tam, kad būtų galima geriau kontempliuoti šią didžiąją paslaptį, mes parinkome daugybę ištraukų iš jo paskaitų, pamokslų ar raštų, kurios, sujungtos ir surūšiuotos, sudaro labai išsamų komentarą Mišių liturgijai – tiek patiems tekstams, tiek kunigo veiksmams (kryžiaus ženklas, nusilenkimas, priklaupimas, palaiminimas, smilkymas...), tiek kulto objektams (altorius, altoriaus akmuo, relikvijos, krucifiksas). Tad po kiekvienos Mišių eigos maldos rasime parinktas ištraukas.

Kadangi arkivysk. Lefebvre‘as nėra išsamiai pakomentavęs visų maldų, parinktos ištraukos jas atitinka tik apytiksliai. Citatų skaičius ir ilgis įvairuoja pagal maldų svarbą arba dėmesį, kurį joms skyrė arkivysk. Lefebvre‘as. Dėl tos pačios priežasties pasitaiko, kad ta pati mintis vis randama daugelyje citatų. Taigi tai nėra išsamus komentaras, kuris apimtų visą kiekvienos maldos turinį.

Tekstai, kuriuos arkivysk. Lefebvre‘as citavo lotyniškai, tekste pateikti lietuviškai, o originalia kalba – išnašoje. Nedidelė įžanga nurodo ryšį tarp komentuojamos maldos ir citatų. Ji nukreipia mintis teisinga linkme ir palengvina skaitymą. Kada daug tekstų aptaria tą pačią maldą ir kai jie yra santykinai ilgi, prieš juos rašoma antraštė.