4. Skatintinos sielovadinės praktikos

 

I – NEAPLEISTI PAMALDUMO PRATYBŲ

Kad būtų lengviau nuvyti šalin nuo Bažnyčios klaidas ir tiesos iškraipymus, apie kuriuos kalbėjome, ir kad, patikimesnių nuostatų vedini, tikintieji galėtų su gausiais vaisiais įgyvendinti liturginį apaštalavimą, manome esant tinkama, garbingieji Broliai, pridėti kai ką, kas išdėstytą mokymą pritaikytų praktikoje.

Kai kalbėjome apie tikrą ir gryną pamaldumą, tvirtinome, kad tarp šventosios Liturgijos ir kitų religijos veiksmų – jei tik jie išlaikomi teisingoje tvarkoje ir siekia teisingo tikslo – negali būti tikro prieštaravimo; netgi yra tam tikros pamaldumo pratybos, kurias Bažnyčia visokeriopai rekomenduoja dvasininkijai bei religinių brolijų nariams.

Tikrai norime, kad ir krikščionių liaudis nebūtų abejinga šitokioms pratyboms. O tai yra, paminint tik žymius, dvasinių dalykų meditacija, stropus savęs paties tyrimas ir kontroliavimas, šventos rekolekcijos, įvestos apmąstyti amžiniesiems dalykams, pamaldūs eucharistinių tabernakulių aplankymai ir tie ypatingi prašymai bei maldos Švenčiausiosios Mergelės Marijos garbei, tarp kurių, kaip visi žino, pasižymi Marijos Rožančius (plg. C. I. C. kan. 125).

Šiose daugialypėse pamaldumo formose negali nebūti Šventosios Dvasios įkvėpimo ir veikimo, nes šios formos siekia, nors ir skirtingu būdu, mūsų sielas apgręžti ir nukreipti pas Dievą, jas iš nuodėmių išpirkti ir paraginti siekti dorybės, pagaliau išganingai paskatinti nuoširdaus pamaldumo polinkį, kai jos įpranta apmąstyti amžinąsias tiesas ir padaromos tinkamesnės kontempliuoti dieviškosios ir žmogiškosios Kristaus prigimties slėpinius. Ir, be to, kadangi labiau puoselėja tikinčiuosiuose dvasinį gyvenimą, juos paskatina dalyvauti viešose apeigose su gausesniais vaisiais ir apsaugo nuo pavojaus liturginėms maldoms sunykti į tuščias apeigas.

Taigi, nesiliaukite, garbingieji Broliai, savo ganytojišku stropumu rekomenduoti ir remti šitokias pamaldumo pratybas, iš kurių, be abejo, negalės neišaugti išganingi jums patikėtiems žmonėms vaisiai. Ir ypač neleiskite to – ką kai kurie skelbia arba liturgijos atnaujinimo regimybės apgauti, arba taukšdami niekus, kad vien tik liturginės apeigos yra stiprios veiksmingumu ir vertingumu – kad bažnyčios būtų uždarytos valandomis, nepaskirtomis viešoms apeigoms, kaip tam tikrose vietose jau atsitiko, kad Švenčiausiojo Sakramento adoracija ir pamaldūs eucharistinių tabernakulių aplankymai būtų apleisti, kad išpažintis, kuri atliekama tik iš pamaldumo, būtų nepatariama, ir kad Dievo Motinos Mergelės garbinimas, kuris, šventųjų nuomone, yra „predestinacijos“ ženklas, ypač jaunystėje būtų taip laikomas ne tokiu svarbiu, kad pamažu atvėstų ir silptų. Šitokie veikimo būdai yra užnuodyti vaisiai, ypatingai kenksmingi krikščioniškam pamaldumui, išaugantys iš užkrėstų sveiko medžio šakų. Taigi, jos turi būti nupjautos, kad gyvybiniai medžio syvai galėtų maitinti tiktai saldžius ir geriausius vaisius.

Kadangi tikrai nuomonės, kai kurių pareiškiamos dėl dažnesnės išpažinties, yra visiškai svetimos Kristaus dvasiai bei jo nesuteptai Sužadėtinei ir iš tiesų pražūtingos dvasiniam gyvenimui, primename tai, ką šiuo reikalu sielvartaujančia siela parašėme enciklikoje „Mystici Corporis“, dargi vėl ir vėl reikalaujame, kad ką ten rimčiausiais žodžiais išdėstėme, tą savo kaimenėms ir ypač kunigystės kandidatams bei jaunai dvasininkijai pateiktumėte rimtai apmąstyti bei paklusnia siela įvykdyti.

Ir ypač stenkitės, kad šventose kas mėnesį pasikartojančiose rekolekcijose bei dvasinėse pratybose, nustatytomis dienomis atliekamose pamaldumo puoselėjimui, dalyvautų kuo daugiau žmonių ne tik iš dvasininkijos, bet ir iš pasauliečių luomo, taip pat iš tų, kurie yra priimti į religines bendrijas arba į Katalikų akcijos būrius. Kaip jau sakėme, šitokios dvasinės pratybos yra labai naudingos, netgi būtinos nuoširdžiam pamaldumui sielose įdiegti ir jas taip formuoti papročių šventumu, kad iš šventosios liturgijos galėtų išgauti veiksmingesnes ir gausesnes malones.

Kas dėl įvairių būdų šioms dvasinėms pratyboms rengti, visiems yra ištirta ir akivaizdu, kad žemiškojoje Bažnyčioje, kaip ir dangiškojoje, yra daug buveinių (plg. Jn 14, 2), ir kad asketinis lavinimas negali būti kažkieno privati monopolija. Yra viena Dvasia, kuri tačiau „dvelkia, kur nori“ (Jn 3, 8) ir įvairiomis dovanomis bei įvairiais keliais savo apšviestas sielas nukreipia siekti šventumo. O šių sielų laisvė ir antgamtinis Šventosios Dvasios veikimas jose tebūna didžiai šventas dalykas, kurio neleidžiama niekam jokia dingstimi trikdyti arba niekinti.

Tačiau yra aišku, kad tos rūšies dvasinės pratybos, kurios atliekamos pagal šventojo Ignaco metodą ir nuostatas, dėl savo nepaprasto veiksmingumo buvo mūsų pirmtakų visiškai patvirtintos ir smarkiai rekomenduotos. Mes jas irgi dėl tos pačios priežasties patvirtinome ir rekomendavome, ką dabar mielai pakartojame.

Betgi reikia, kad tas įkvėpimas, kurio kiekvienas yra vedamas atlikti savitas pamaldumo pratybas, visiškai kiltų iš šviesos Tėvo, iš kurio nužengia kiekviena geriausia ir tobula dovana (plg. Jok 1, 17). To ženklas neabejotinai bus veiksmingumas, su kuriuo šios pratybos galės padaryti, kad dieviškasis garbinimas būtų kasdien labiau pamiltas ir plačiau skatinamas ir kad tikintieji su stipresniu troškimu veržtųsi tinkamai dalyvauti sakramentuose ir praktikuoti visus šventus dalykus su deramu atsidavimu ir derama pagarba. Bet jeigu, priešingai, šios pratybos sukeltų kliūtis arba prieštarautų ir trukdytų dieviškojo garbinimo pagrindams ir nuostatoms, tada, be abejo, reikia pripažinti, kad jos yra vedamos ir nukreipiamos ne teisingo sumanymo, ne protingo polinkio.

Be to, yra kitų pamaldumo pratybų, kurios, nors pagal įstatymą nepriklauso šventajai Liturgijai, tačiau yra tiek svarbios ir vertingos, kad yra nuspręsta jas tam tikru būdu įterpti į liturginę tvarką, ir jas pakartotinai pripažino bei gyrė šis Apaštalinis Sostas bei vyskupai. Prie jų priskiriamos maldos, gegužės mėnesį kreipiamos į Dievo Motiną Mergelę ir birželio mėnesį į Švenčiausiąją Jėzaus Širdį, taip pat novenos ir tridieniai, dalyvavimas Jėzaus Kristaus kelio į Kalvariją stotyse ir pan.

Šios pamaldumo praktikos išganingai padaro mus liturginio garbinimo dalyviais, nes paskatina krikščionis dažnai prieiti Atgailos sakramento ir tinkamai bei pamaldžiai dalyvauti eucharistinėje Aukoje bei dieviškojo Stalo puotoje, taip pat apmąstyti mūsų atpirkimo slėpinius ir sekti spindinčiais dangaus šventųjų pavyzdžiais.

Dėl to pražūtingą ir apgaulingą dalyką padarytų tas, kas neapgalvotai drįstų pertvarkyti visas šias pamaldumo praktikas ir jas sutraukti vien tik į liturginių apeigų pagrindus ir būdus. Tačiau yra būtina, kad šventosios Liturgijos dvasia ir jos nurodymai taip juose išganingai gyvuotų, kad visiškai nebūtų įvedama nieko netinkamo, nei to, kas nedera Dievo namų grožiui, nei pagaliau to, kas būtų žalinga šventų apeigų atlikimui ir trukdytų sveikam pamaldumui.

Taigi rūpinkitės, garbingieji Broliai, kad šis tikras ir nuoširdus pamaldumas jums prižiūrint kasdien labiau didėtų ir vis gausiau žydėtų. Ir ypač nevenkite visiems įteigti, kad iš tikrųjų krikščioniškas gyvenimas susideda ne iš daugybės bei įvairių maldų bei pamaldumo praktikų, bet veikiau iš to, kad šios tikrai prisidėtų prie dvasinės tikinčiųjų pažangos ir dėl to prie visos Bažnyčios augimo. Nes Amžinasis Tėvas „išsirinko mus jame [Kristuje] prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“ (Ef 1, 4). Taigi, visos mūsų maldos ir pamaldumo praktikos turi siekti nukreipti mūsų dvasines jėgas į šio aukščiausio ir kilniausio užmojo įgyvendinimą.

II – PALAIKYTI LITURGINĘ DVASIĄ IR APAŠTALAVIMĄ

Ir uoliai raginame jus, garbingieji Broliai, kad pašalinę klaidas bei apgaules ir uždraudę visa tai, kas prasilenktų su tiesa bei tikra tvarka, skatintumėte tas iniciatyvas, kurios žmonėms suteiktų gilesnį šventosios Liturgijos pažinimą, taip, kad jie galėtų tinkamiau ir lengviau krikščionims pritinkančia dvasia dalyvauti dieviškose apeigose.

Ir pirmiausia reikia stengtis, kad visi su deramu atsidavimu ir tikėjimu paklustų nutarimams, kuriuos paskelbė Tridento Susirinkimas, Romos popiežiai bei Šventoji apeigų kongregacija, ir tam, ką dėl išorinės viešo garbinimo praktikos nustatė liturginės knygos.

Visuose liturgijos dalykuose ypač turi nušvisti šios trys puošmenos, apie kurias kalba mūsų pirmtakas Pijus X: būtent šventumas, kuris bodėtųsi bet kokio bedieviško kvapo; garbingi paveikslai ir atvaizdai, kuriems būtų pavaldūs ir tarnautų tikri ir geriausi menai; pagaliau visuotinumas, kuris, išsaugodamas teisėtus atskirų kraštų papročius ir įpročius, parodytų katalikišką Bažnyčios vienybę (plg. Apaštalinis laiškas Motu Proprio Tra le sollecitudini, 1903 metų lapkričio 22 diena).

Ir trokštame pakartotinai rekomenduoti šventų bažnyčių ir altorių grožį. Kiekvienas tesijaučia įkvėptas dieviško posakio „uolumas dėl tavo namų graužia mane“ (Ps 68, 10; Jn 2, 17) ir pagal jėgas tesistengia, kad viskas tiek šventuose pastatuose, tiek drabužiuose ir liturginiuose daiktuose, nors ir neblizgėtų turtų gausa bei prašmatnumu, tačiau būtų švaru ir tinkama, nes viskas yra paskirta Dieviškajai Didybei. Bet jeigu jau anksčiau pasmerkėme neteisingą požiūrį tų, kurie senovės atstatymo dingstimi norėtų bažnyčiose uždrausti šventus atvaizdus, tai manome šioms mūsų pareigoms esant tinkama pasmerkti negerai suformuotą pamaldumą tų, kurie dieviškajam garbinimui skirtuose pastatuose ir net pačiuose altoriuose be jokios pagrįstos priežasties išstato pagerbimui gausius paveikslus ir statulas, kurie iškelia viešumon teisėto autoriteto nepripažintas relikvijas, pagaliau kurie laikosi privačių ir mažos svarbos dalykų, nepaisydami esminių ir būtinų, ir taip religiją paverčia pajuoka bei mažina jos garbinimo svarumą.

Ir primename nutarimą „apie naujų garbinimo arba pamaldumo formų neįvedimą“ (Aukščiausioji šventosios oficijos kongregacija, 1937 metų gegužės 26 dienos nutarimas). Jūsų budrumui patikime, kad jo būtų sąžiningai laikomasi.

Kas liečia muzikos dalykus, tebūna liturgijoje sąžiningai laikomasi nustatytų ir aiškių taisyklių, kurias išleido šis Apaštalinis Sostas. Grigališkasis giedojimas, kurį Romos Bažnyčia laiko savu, nes jį nuo seno iš protėvių perėmė ir amžių bėgyje uolia savo globa sergėjo, kurį siūlo tikintiesiems taip pat kaip savą dalyką ir kurį kai kuriose liturgijos dalyse tiesiog įsako (plg. Pijus X, Apaštalinis laiškas Motu Proprio Tra le sollecitudini), ne tik šventų slėpinių šventimą padaro tinkamesnį ir iškilmingesnį, bet taip pat visokeriopai prisideda prie dalyvaujančiųjų tikėjimo ir pamaldumo padidinimo. Dėl to mūsų pirmtakai garbingos atminties Pijus X ir Pijus XI nutarė – ir tai mes mielai savo galia patvirtiname – kad šventose seminarijose ir religiniuose institutuose grigališkasis giedojimas būtų stropiai ir uoliai puoselėjamas ir kad bent svarbiausiose bažnyčiose būtų atkurtos senosios giedotojų scholos, kas nemaža atvejų yra sėkmingai padaryta (plg. Pijus X, ten pat; Pijus XI, Konstitucija Divini cultus, II, 5).

Be to, „kad tikintieji veikliau dalyvautų dieviškajame garbinime, turi būti atkurtas žmonių grigališkasis giedojimas jiems priklausančiose vietose. Ir tikrai yra visiškai būtina, kad tikintieji ne kaip pašaliniai arba nebylūs stebėtojai, bet giliai liturgijos grožio paveikti, taip dalyvautų šventose apeigose, kad pagal nustatytas taisykles kaitaliotų savo balsą su kunigo arba scholos balsais; jei tai įvyksta laiku, tada jau neatsitinka taip, kad žmonės į bendras maldas, išsakytas liturgine arba gimtąja kalba, arba visai neatsako, arba vos atsako kažkokiu silpnu ir žemu murmėjimu“ (Pijus XI, Konstitucija Divini cultus, IX). Susirinkimas, energinga dvasia dalyvaujantis altoriaus Aukoje, kurioje mūsų Išgelbėtojas kartu su savo vaikais, atpirktais šventuoju krauju, gieda savo neišmatuojamos meilės giesmę, be abejo, negali tylėti, nes „gieda tas, kuris myli“ (Šv. Augustinas, Serm. 336, n. 1), ir, kaip jau senovėje virto priežodžiu, „kas gerai gieda, meldžiasi dvigubai“. Tad kovojančioji Bažnyčia, būtent liaudis kartu su dvasininkija, įterpia savo balsą į triumfuojančios Bažnyčios giesmes bei angelų chorus, ir visi kartu Švenčiausiajai Trejybei gieda puikų ir amžiną šlovės himną, pagal maldą „prašome, kad su jais ir mūsų balsus įsakytum priimti“ (Romos mišiolas, Prefacija).

Tačiau negali būti tvirtinama, kad šiandieninės muzikos melodijos ir sutartinės turi būti visiškai pašalintos iš katalikiško garbinimo. Netgi priešingai, jei jos neturi nieko bedieviško arba kas netiktų vietos bei liturginės veiklos šventumui ir nekyla iš tam tikro keisto ir neįprasto tuščio troškimo, tada neabejotinai dera atverti joms mūsų bažnyčias, nes jos gali nemaža prisidėti prie šventų apeigų spindesio, pakelti protus į aukštesnius dalykus ir kartu sustiprinti tikrą sielos pamaldumą.

Taip pat raginame jus, garbingieji Broliai, kad liaudiškas su religija susijęs giedojimas būtų jūsų rūpesčiu skatinamas, ir tai būtų stropiai daroma oriai išlaikant tai, kas jame tinkama, nes jis lengvai lavina ir uždega daugybės krikščionių tikėjimą ir pamaldumą. Vieningos ir skardžiausios mūsų žmonių sutartinės kyla į dangų tarsi šniokščiančios jūros griausmas (plg. Šv. Ambraziejus, Hexameron, 3, 5, 23) ir dainingu bei aukštu balsu išreiškia vieną širdį bei vieną sielą (plg. Apd 4, 32), kaip dera to paties Tėvo vaikams.

Ir ką pasakėme apie muzikinius dalykus, beveik tas pat pasakytina apie kitus tauriuosius menus, ypač apie architektūrą, skulptūrą ir tapybą. Nauji atvaizdai ir paveikslai, labiau pritaikyti prie materijos, iš kurios šiandien padaromi, nėra atstumtini ir atmestini bendrai ir išankstine nuomone, bet reikia, kad šis mūsų laikų menas turėtų visiškai laisvą veikimo dirvą remiantis tais tolygiai ir teisingai sudarytais pagrindais, pagal kuriuos nei siektų vien tik dalykų pamėgdžiojimo, nei nesaikingo taip vadinamo „simbolizmo“ ir labiau atsižvelgus į krikščionių bendruomenės poreikius nei į privačią menininkų nuomonę bei kiekvieno jų gabumus, tarnautų šventiems pastatams ir šventoms apeigoms su deramais nuolankumu ir pagarba. Būtent taip, kad galėtų prijungti savo balsą prie tos pačios nuostabios garbingos sutartinės, kurią giedojo didžiausi vyrai jau praėjusiais katalikiško tikėjimo šimtmečiais. Tačiau, suprasdami savo pareigas, negalime neapverkti ir nepasmerkti tų neseniai kai kurių žmonių įvestų atvaizdų ir paveikslų, kurie atrodo esą sveiko meno sudarkymai ir iškraipymai, taip pat kartais atvirai prieštarauja krikščioniškam grožiui, padorumui bei pamaldumui ir apgailėtinai žeidžia tikrai religinį pojūtį. Šie turi būti visiškai uždrausti ir pašalinti iš mūsų bažnyčių, kaip ir „bendrai visa, kas nesiderina su vietos šventumu“ (C. I. C. kan. 1178).

Sekdami pontifikalinius nuostatas ir nutarimus, stropiai rūpinkitės, garbingieji Broliai, apšviesti ir nukreipti protą ir sielą tų menininkų, kuriems šiandien patikima užduotis atnaujinti arba iš naujo statyti tiek daug karo suardytų arba visiškai sugriautų bažnyčių, kad jie galėtų ir norėtų iš dieviškosios religijos semti būdus ir pagrindus, kurie deramiau ir tinkamiau atitiktų garbinimo reikmes. Nes tokiu būdu sėkmingai įvyks, kad tarsi iš dangaus duoti žmogiškieji menai spindės giedra šviesa, visokeriopai tiks visuomeniniam žmonių ugdymui ir prisidės prie Dievo garbės bei sielų išganymo. Nes taurieji menai tada iš tiesų atitinka religiją, kai „tarsi kilniausi tarnai yra dieviškojo garbinimo pavaldiniai“ (Pijus XI, Konstitucija Divini cultus).

Ir yra, garbingieji Broliai, kai kas dar didesnės svarbos, ką ypatingu būdu patikime jūsų apaštališkajam stopumui ir uolumui. Visa, kas liečia išorinį religinį garbinimą, neabejotinai turi savo svarumą. Tačiau ypač yra būtina, kad krikščionys gyventų liturgijos gyvenimą ir palaikytų bei sustiprintų jos antgamtinį įkvėpimą.

Taigi, mielu noru rūpinkitės, kad jaunoji dvasininkija, kai yra mokoma asketinių, teologinių, teisinių ir sielovadinių mokslų, taip pat būtų atitinkamu būdu formuojama, kad suprastų šventas ceremonijas, suvoktų jų didybę bei grožį ir stropiai išmoktų nuostatas, vadinamas rubrikomis. Ir tai ne tik dėl kultūros, ne tik tuo sumetimu, kad auklėtinis kada nors galėtų su derama tvarka, grožiu ir orumu atlikti šventąsias religijos apeigas, bet ypač tuo, kad būtų išauklėtas glaudžiausiame ryšyje su Kristumi kunigu ir būtų šventas šventumo tarnas.

Ir visomis jėgomis stenkitės, kad tais būdais ir priemonėmis, kuriuos jūsų įžvalgumas laikys esant tinkamesniais, dvasininkija ir liaudis susijungtų tarpusavyje protų ir sielų vienybe. Ir kad krikščionių liaudis taip veikliai dalyvautų liturgijoje, jog ši iš tiesų būtų šventas veikimas, kuriame kunigas, stropiai dirbantis sielų labui ypač jam patikėtoje parapijoje, su žmonių sueiga suvienytas, teiktų amžinajam Dievui deramą garbinimą.

Kad tai būtų patogiau pasiekta, tikrai nemaža prisidės kruopštus parinkimas iš visų piliečių klasių dorų ir gerai išugdytų berniukų, kurie, laisva valia ir noriai ateidami, tinkamai, stropiai ir uoliai tarnautų altoriui. Juk šios pareigos turi būti labai vertinamos taip pat ir aukštesnio luomo arba aukštesnės kultūros tėvų. O jeigu šie jaunuoliai būtų tinkamai ugdomi ir budriu kunigų rūpesčiu būtų paskatinti pagarbiai bei pastoviai nustatytomis valandomis atlikti jiems patikėtą patarnavimą, tada iš jų lengvai kils nauji kunigystės kandidatai, ir neatsitiks apgailėtinai tai, ką dvasininkija kartais apverkia taip pat ir katalikų kraštuose – kad visiškai trūksta tų, kurie jiems atsakinėtų ir patarnautų atliekant šventąją Auką.

Savo stropiu uolumu pirmiausia padarykite, kad visi tikintieji dalyvautų eucharistinėje Aukoje. Ir tam, kad iš jos imtų gausesnius išganingus vaisius, stropiai juos raginkite pamaldžiai joje dalyvauti visais tinkamais būdais, apie kuriuos aukščiau rašėme. Šventoji altoriaus Auka yra ypatingas dieviškojo garbinimo veiksmas, tad reikia, kad būtų taip pat ir krikščioniškojo pamaldumo šaltinis ir tarsi centras. Ir niekada nemanykite esą pakankamai uolūs apaštališkai, jei nematysite savo vaikų gausiausiai ateinančių į dangiškąją puotą, kuri yra pamaldumo sakramentas, vienybės ženklas, meilės raištis (plg. Šv. Augustinas, Traktatas XXVI apie Jn 13).

Kad krikščionių liaudis iš tiesų galėtų vis gausiau gauti šias antgamtines dovanas, tinkamais pamokslais stropiai ją mokykite apie pamaldumo lobius, esančius šventojoje liturgijoje, ir ypač tai darykite periodinėmis konferencijomis ir paskaitomis, ypatingais savaitiniais studijų susirinkimais ir kitais panašiais dalykais. Šiam reikalui jums neabejotinai po ranka bus tie, kurie kovoja Katalikų akcijos gretose, nes jie visada yra pasiruošę pagelbėti hierarchijai plečiant Jėzaus Kristaus karalystę.

Tačiau visiškai reikia, jog visuose šiuose reikaluose atidžiai budėtumėte, kad į Viešpaties lauką neateitų priešas ir nepasėtų kviečiuose raugių (plg. Mt 13, 24-25), tai yra, neįsiskverbtų į jūsų kaimenes tos rafinuotos ir pražūtingos klaidos, vadinamos klaidingu misticizmu ir kenksmingu kvietizmu – kurias, kaip žinote, mes jau pasmerkėme (Enciklika Mystici Corporis) – ir taip pat, kad sielų nesuviliotų tam tikras pavojingas humanizmas, ir kad nebūtų įvestas apgaulingas mokymas, sujaukiantis pačią katalikiško tikėjimo sąvoką, nei pagaliau nesaikingas siekimas atstatyti senovę liturginiuose dalykuose. Ir su tokiu pat stropumu rūpinkitės, kad nebūtų platinami klaidingi prasimanymai tų, kurie neteisingai galvoja ir mokina, kad pašlovinta žmogiškoji Kristaus prigimtis tikrai ir visada savo buvimu pasilieka „nuteisintuose“ arba taip pat, kad, kaip sakoma, viena ir identiška malonė suvienija Kristų su jo Mistinio Kūno nariais.

Niekada jums tenetrūksta ryžto dėl kylančių sunkumų, niekada teneišsenka jūsų ganytojiškas sumanumas. „Pūskite ragą Sione, <...> sušaukite bendriją, sutelkite tautą, pašventinkite Bažnyčią, suvienykite senius, surinkite mažutėlius ir žindomus kūdikius“ (Jl 2, 15-16) ir visomis pastangomis padarykite, kad visur bažnyčios ir altoriai būtų apstoti tautų tikinčiųjų, kurie kaip gyvi nariai, susieti su savo dieviškąja Galva, būtų atgaivinti sakramentų malonėmis ir kartu su ja bei per ją švęstų šventąją Auką ir teiktų Amžinajam Tėvui deramą gyrių.

EPILOGAS

Tai, garbingieji Broliai, turėjome galvoje, ką jums parašėme. Ir tai darome vedini sumanymo, kad mūsų ir jūsų vaikai geriau suprastų ir labiau vertintų brangiausią lobį, esantį liturgijoje: būtent eucharistinę Auką, vaizduojančią ir atnaujinančią Kryžiaus Auką, sakramentus, esančius dieviškosios malonės ir dieviškojo gyvenimo upeliais, ir šlovės himną, kurį žemė ir dangus kasdien kelia į Dievą.

Ir tikimės, kad šie mūsų raginimai paskatins vangius ir besispyriojančius ne tik uolesnėms ir teisingesnėms liturgijos studijoms, bet taip pat jos antgamtinio įkvėpimo atgaivinimui gyvenimo veikloje pagal apaštalo posakį „negesinkite dvasios“ (1 Tes 5, 19).

Tačiau tiems, kuriuos tam tikras nesaikingumas kartais verčia sakyti arba daryti dalykus, kuriems mes su skausmu negalėjome pritarti, kartojame šv. Pauliaus pamokymą „visa ištirkite ir, kas gera, išlaikykite“ (ten pat, 5, 21), ir juos tėviškai įspėjame, kad norėtų savo mąstymo ir veikimo būdą imti iš krikščioniškojo mokymo, pateikiančio nesuteptosios Jėzaus Kristaus Sužadėtinės ir šventųjų Motinos nurodymus.

Ir visiems primename, kad reikia visiškai kilnia ir ištikima valia paklusti šventiems ganytojams, kurie turi teisinę galią ir yra įpareigoti tvarkyti visą, o pirmiausia dvasinį, Bažnyčios gyvenimą: „Pakluskite savo vyresniesiems ir būkite jų valdžioje. Nes jie budi kaip duosiantys apyskaitą už jūsų sielas, kad tai darytų su džiaugsmu, o ne dūsaudami.“ (Žyd 13, 17)

Dievas, kurį garbiname, ir kuris „nėra nesutarimų, bet taikos Dievas“ (1 Kor 14, 33), mums visiems maloniai tesuteikia, kad šioje žemiškoje tremtyje vienu protu ir viena siela dalyvautume šventojoje Liturgijoje, kuri būtų tarsi tam tikras pasiruošimas ir pradžia tos dangiškosios liturgijos, kurioje tikime pagaliau sutartinai giedosiantys kartu su aukščiausia Dievo Motina ir mieliausia mūsų Motina: „Sėdinčiajam soste ir Avinėliui tebūnie gyrius ir pagarba, ir šlovė, ir valdžia per amžių amžius.“ (Apr 5, 13)

Šia džiugiausia viltimi pasikliaudami, jums visiems ir kiekvienam, garbingieji Broliai, bei jūsų budrumui patikėtoms kaimenėms, kaip dieviškųjų dovanų ženklą ir mūsų ypatingo palankumo liudijimą, mieliausiai suteikiame apaštališkąjį palaiminimą.

Duota Kastelgandolfe, netoli Romos, 1947 metų lapkričio 20 dieną, devintaisiais mūsų pontifikato metais.

POPIEŽIUS PIJUS XII