ENCIKLIKA
MEDIATOR DEI ET HOMINUM
GARBINGIESIEMS BROLIAMS PATRIARCHAMS, PRIMAMS,
ARKIVYSKUPAMS, VYSKUPAMS IR KITIEMS VIETŲ ORDINARAMS,
ESANTIEMS TAIKOJE IR BENDRYSTĖJE SU APAŠTALIŠKUOJU SOSTU:
APIE ŠVENTĄJĄ LITURGIJĄ.
ĮVADAS
GARBINGIEJI BROLIAI, SVEIKINIMAS IR APAŠTALIŠKASIS PALAIMINIMAS
„Dievo ir žmonių tarpininkas“ (1 Tim 2, 5), didysis kunigas, įžengęs į dangų, Jėzus Dievo sūnus (plg. Žyd 4, 14), kai ėmėsi to gailestingumo darbo, kuriuo žmonių giminę pripildė antgamtinėmis geradarystėmis, aiškiai siekė atstatyti nuodėmės sujauktą tvarką tarp žmogaus ir jo Kūrėjo ir parvesti vargšus, prigimtine nuodėme užkrėstus Adomo palikuonis pas dangiškąjį Tėvą, visa ko pirminį šaltinį ir galutinį tikslą. Dėl to gyvendamas žemėje ne tik paskelbė Atpirkimo pradžią ir parodė išpranašautą Dievo Karalystę, bet nuolatos melsdamasis ir pasiaukodamas rūpinosi sielų išganymu iki pat tos akimirkos, kai ant Kryžiaus kabodamas paaukojo save nekaltą Dievui, kad nuvalytų mūsų sąžinę nuo mirusių darbų tam, kad būtų tarnaujama gyvajam Dievui (plg. Žyd 9, 14). Taigi visi mirtingieji, laimingai pašaukti atgal iš kelio, apgailėtinai vedusio juos į pražūtį ir sunaikinimą, buvo vėl nukreipti į Dievą, kad kiekvienas imdamasis asmeninio darbo pasiekti šventumą, kuris kyla iš nesutepto Avinėlio kraujo praliejimo, teiktų Dievui deramą garbę.
Be to, dieviškasis Atpirkėjas norėjo, kad kunigiškas gyvenimas, pradėtas maldavimais ir jo mirtingo kūno auka, per amžius be paliovos tęstųsi jo mistiniame Kūne, Bažnyčioje, ir dėl to įsteigė regimą kunigystę tyros aukos atnašavimui visose vietose (plg. Mal 1, 11), kad žmonės nuo Rytų iki Vakarų iš nuodėmės išvaduoti, pagal savo sąžinės pareigą, savo valia bei noriai tarnautų Dievui.
Tad Bažnyčia, ištikimai paklusdama iš savo Įkūrėjo gautam paliepimui, tęsia kunigišką Jėzaus Kristaus užduotį pirmiausia per šventąją Liturgiją. Ir tai pirmiausia daro ant altorių, kur Kryžiaus auka nuolat atvaizduojama (plg. Tridento susirinkimas, Sesija 22, kan. 1) ir, besiskiriant tik atnašavimo būdui, atnaujinama (plg. ten pat, kan. 2); paskui per sakramentus – ypatingus instrumentus, per kuriuos žmonės dalyvauja antgamtiniame gyvenime; galiausiai per šlovinimą, kuris kasdien aukojamas gerajam bei didžiajam Dievui. „Kokį tikrai malonų reginį – pasak mūsų pirmtako garbingos atminties Pijaus XI – dangui ir žemei suteikia besimeldžianti Bažnyčia, kai nuolatos, per visas dienas ir per visas naktis, dievišku įkvėpimu parašytos psalmės giedamos žemėje: nėra dienoje valandos, kuri nebūtų pašventinta savo liturgija, nėra žmogaus gyvenimo laikotarpio, kuris neturėtų savo dalies šioje mistinio Kristaus Kūno, Bažnyčios, maldoje.“ (Enciklika „Caritate Christi“, 1932 m. gegužės 3 d.)
Neabejotinai žinote, garbingieji Broliai, kad apie praėjusio amžiaus pabaigą ir šio pradžią buvo sužadintas ypatingas liturginių studijų disputas girtinomis privačių žmonių pastangomis ir ypač po to atkaklia ir stropia kai kurių garsaus šv. Benedikto Ordino vienuolynų veikla. Taip ne tik daugelyje Europos tautų, bet ir užjūrio žemėse, išaugo girtinas ir vaisingas rungimasis šioje srityje. Šio tikrai uolaus rungimosi išganingus vaisius buvo galima matyti tiek šventų mokslų srityje, kur liturginės Vakarų ir Rytų Bažnyčios apeigos buvo geriau ir giliau ištirtos bei pažintos, tiek ir dvasiniame bei asmeniniame daugybės krikščionių gyvenime.
Didingos altoriaus Aukos ceremonijos buvo labiau pažintos, suvoktos ir įvertintos, sakramentai priimami plačiau ir dažniau, liturginės maldos maloniau patiriamos, ir Eucharistijos kultas tapo tuo, kuo iš tiesų turi būti laikomas – autentiškai krikščioniško pamaldumo šaltinis ir galva. Be to, buvo labiau pabrėžta, kad visi tikintieji sudaro vieną ir glaudžiausią kūną, kurio galva yra Kristus, ir kad krikščionių liaudies pareiga yra tinkamu būdu dalyvauti liturginėse apeigose.
Jums, be abejo, žinoma, jog šis Apaštalų Sostas visada stropiai rūpinosi, kad jam patikėtiems žmonėms būtų įkvėpta tikra ir gyva liturgijos nuovoka, ir ne mažiau stropiai stengėsi, kad šventos apeigos taip pat būtų atliktos su deramu išoriniu orumu. Dėl šios priežasties ir mes patys, kai 1943 metais įprastai kreipėmės į šio maloningo miesto gavėnios pamokslininkus, juos labai raginome, kad kiekvienas primintų savo klausytojams uoliau nuolat dalyvauti eucharistinėje Aukoje. Neseniai, vedami sumanymo, kad liturginės maldos būtų tinkamiau suprastos ir jų tiesa bei patrauklumas lengviau suvokiami, pasirūpinome, kad Psalmių knyga, kuri Katalikų Bažnyčioje sudaro tokią svarbią šių maldų dalį, būtų vėl išversta iš originalaus teksto į lotynų kalbą (plg. Apaštalinis Laiškas Motu Proprio „In cotidianis precibus“, 1945 m. kovo 24 d.).
Nors šios studijos dėl išganingų iš jų kylančių vaisių mums teikia nemažą paguodą, sąžinės pareiga reikalauja, kad atkreiptume dėmesį į tą atnaujinimą, kurį kai kurie šiuo klausimu skelbia, ir stropiai rūpintumės, kad užmojai, kurių imtasi, neperžengtų ribų ir nepasidarytų visiškai ydingi.
Iš tiesų, viena vertus, labai sielojamės, kad kai kuriose vietose šventosios Liturgijos nuovoka, supratimas ir studijos yra kartais menki ir net beveik neegzistuojantys, kita vertus, tikrai su dideliu ir baimingu susirūpinimu pastebime kai kuriuos labai pasidavusius naujovėms ir nuklydusius iš tikro mokslo bei apdairumo kelio. Kadangi į tuos savo sumanymus ir norus dėl šventosios Liturgijos atnaujinimo jie dažnai įterpia principus, kurie teorijoje arba praktikoje šį švenčiausią dalyką stato į pavojų, ir kartais netgi užkrečia jį tokiomis klaidomis, kurios paliečia katalikiškąjį tikėjimą ir askezės doktriną.
Tačiau tikėjimo ir moralės grynumas turi būti ypatinga šio švento mokslo norma, ir jis visais atžvilgiais privalo atitikti išmintingiausius Bažnyčios pamokymus. Taigi mūsų pareiga yra girti ir rekomenduoti tai, kas padaryta tinkamai, ir sutramdyti arba pasmerkti tai, kas nukrypsta nuo tinkamo ir teisingo kelio.
Tačiau tenemano vangieji ir tingieji, kad yra mūsų pripažinti dėl to, kad klystančius pasmerkiame ir įžūlius sutramdome. Ir neišmintingieji tenemano tuomet esą mūsų išaukštinti pagyrimais, kai aplaidžius ir tingius pataisome.
Bet jeigu šioje enciklikoje ypač kalbame apie lotynišką liturgiją, tai nereiškia, kad mažesnę vertę suteikiame garbingoms Rytų Bažnyčios liturgijoms, kurių senų bei kilnių tradicijų apeigos yra mums lygiai brangios. Veikiau iš tikrai ypatingų Vakarų Bažnyčios sąlygų kyla matomas poreikis panaudoti šiame reikale mūsų autoritetą.
Tad visi krikščionys teišgirsta klusnia siela balsą bendro Tėvo, kuris trokšta, kad jie visi, su juo glaudžiausiai suvienyti, ateitų prie Dievo altoriaus, išpažindami tą patį tikėjimą, paklusdami tam pačiam įstatymui ir viena siela bei vienu troškimu dalyvaudami toje pačioje Aukoje. To neabejotinai reikalauja Dievui priklausanti pagarba. Reikalauja taip pat šių mūsų laikų būtinybė. Nes po to, kai ilgas ir žiaurus karas nesantaika ir žudynėmis išsklaidė žmones, visi geros valios žmonės bet kokiu tinkamesniu būdu stengiasi atgaivinti taiką. Tačiau manome, kad šiame dalyke joks planas ir sumanymas neturės tokio veiksmingumo, kaip tas aktyvus religinis uolumas ir įkvėpimas, kuriuo krikščionys turi būti formuojami ir vedami, kad jie tas pačias tiesas gryna siela priėmę, teisėtiems ganytojams savo valia bei noriai paklusdami ir Dievui teikdami deramą garbinimą, sudarytų tam tikrą brolišką bendriją, nes „mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona.“ (1 Kor 10, 17)
PIRMOJI DALIS
LITURGIJOS PRIGIMTIS, KILMĖ, PLĖTOTĖ
I. LITURGIJA YRA VIEŠAS GARBINIMAS
Neabejotinai žmogaus ypatinga pareiga yra nukreipti save ir savo gyvenimą į Dievą. „Juk jis yra tas, su kuriuo pirmiausia turime būti susaistyti kaip su neišsenkančiu principu, į kurį taip pat mūsų pasirinkimas turi būti nuolat kreipiamas kaip į galutinį tikslą ir kurį nerūpestingai nusidėdami prarandame ir turime tikėdami bei pasikliaudami atgauti.“ (Teologijos Suma, II-II, kl. 81, art. 1). Bet žmogus tinkamai krypsta į Dievą, kai pripažįsta Jo aukščiausią didybę ir valdžią, kai patikliu protu priima dieviškai apreikštas tiesas, kai paklūsta iš Jo gautiems įstatymams, kai į Jį kreipia visus savo veiksmus bei uolumą, galiausiai, kai per religingumo dorybę vieninteliam ir tikrajam Dievui teikia tinkamą garbinimą ir atsidavimą.
Nors ši pareiga pirmiausia įpareigoja žmones atskirai, tačiau įpareigoja ir visą žmonių bendriją, socialiniais ir tarpusavio ryšiais suformuotą, nes ir jinai priklauso nuo aukščiausios Dievo valios.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad žmonės šią pareigą turi ypatingu būdu, nes Dievas juos pakėlė į antgamtinę tvarką.
Taigi, kai stebime Dievą įsteigiant Senąjį Įstatymą, matome Jį paskelbiant nurodymus taip pat ir dėl šventųjų apeigų bei nustatant tikslias taisykles, kurioms žmonės paklustų teikdami Jam tinkamą garbinimą. Dėl to nustatė įvairias aukas ir paskyrė įvairias ceremonijas, kuriomis būtų aukojamos Jam pašvęstos aukos, ir aiškiai nurodė visa, kas susiję su sandoros skrynia, su šventykla ir su švenčių dienomis. Įsteigė kunigišką gentį bei vyriausiąjį kunigą ir taip pat nurodė bei pavaizdavo drabužius, kuriuos naudotų apeigų tarnautojai, ir visa, kas tik dar priklausytų dieviškam garbinimui (plg. Kunigų knyga).
Tačiau šitoks kultas buvo ne kas kita kaip tam tikras miglotas atvaizdas to (plg. Žyd 10, 1), kurį Aukščiausiasis Naujojo Testamento Kunigas vėliau suteikė dangiškajam Tėvui.
Vos tik dieviškasis „Žodis tapo kūnu“ (Jn 1, 14), Jis apsireiškė pasauliui praturtintas kunigiška tarnyba, pajungdamas save Amžinajam Tėvui, ko per visą savo gyvenimą niekada nepertraukė: „Ateidamas į pasaulį byloja: Štai ateinu vykdyti tavo, o Dieve, valios“ (Žyd 10, 5-7), ir ką kruvinoje Kryžiaus aukoje nepaprastu būdu pabaigė: „Dėlei tos valios esame Jėzaus Kristaus kūno atnašavimu vieną kartą pašventinti visiems laikams“ (ten pat, 10, 10). Jo veiklus gyvenimo būdas tarp žmonių, be abejonės, siekia ne ko kito. Kaip mažas vaikas Jeruzalės šventykloje yra pristatomas Viešpačiui; kaip paauglys vėl ją aplanko; po to vėl ir vėl įeina į ją ne tik mokyti žmonių, bet ir lieti ten savo maldos. Prieš pradėdamas viešą tarnybą, pasninkauja keturiadešimt dienų, ir savo patarimu bei pavyzdžiu ragina visus į Dievą kreipti ne tik dienos, bet ir nakties maldavimus. Nes tiesos mokytojas „apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9), kad mirtingieji teisingai pripažintų nemirtingąjį Dievą ir nebūtų „bailūs pabėgėliai savo pražūčiai, bet tikėjimo vaikai sielos išgelbėjimui“ (Žyd 10, 39). Kaip Ganytojas Jis valdo savo kaimenę, nuveda ją į gyvenimo ganyklą ir parašo įstatymą tam, kad niekas nebūtų atitrauktas nuo jo ir nuo tiesaus parodyto kelio, bet visi Jam įkvepiant ir skatinant švenčiausiai gyventų. Per paskutinę vakarienę su iškilmingomis apeigomis bei paruošimu švenčia naująją Paschą, kurios pratęsimu rūpinasi dieviškai įsteigdamas Eucharistiją. Rytojaus dieną iškeltas tarp žemės ir dangaus aukoja išganingą savo gyvenimo Auką ir iš savo pervertos širdies tam tikru būdu išlieja sakramentus, kurie suteikia žmonių sieloms Atpirkimo vaisius. Visa tai darydamas, rūpinasi vien dangiškojo Tėvo garbe ir vis didesniu žmogaus pašventinimu.
O įžengęs į aukščiausios palaimos sostą, norėjo, kad niekada nebūtų nutrauktas šventas garbinimas, kurį savo žemiško gyvenimo metu įsteigė ir praktikavo. Nes žmonių giminės nepaliko našlaičiais, bet tokia pat stipria ir veiksmingiausia savo globa jai nuolatos padeda, danguje eidamas užtarėjo pareigas pas Tėvą (plg. 1 Jn 2, 1); taip pat jai pagelbėja per savo Bažnyčią, kurioje amžiams bėgant nesiliauja dieviškai būti, kurią paskyrė tiesos stulpu (plg. 1 Tim 3, 15) bei malonės dalytoja ir savo Kryžiaus auka įsteigė, pašventino bei amžiams įtvirtino (plg. Bonifacas IX, Ab origine mundi, 1391 m. spalio 7 d.; Kalistas III, Summus Pontifex, 1456 m. sausio 1 d.; Pijus II, Triumphans Pastor, 1459 m. balandžio 22 d.; Inocentas XI, Triumphans Pastor, 1678 m. spalio 3 d.).
Tad Bažnyčia turi tą patį tikslą, tarnybą bei pareigą kaip ir Įsikūnijęs Žodis: tai yra visus žmones mokyti tiesos, teisingai valdyti ir vesti, aukoti Dievui malonią bei priimtiną auką ir tokiu būdu atstatyti tą nuostabią sąsają ir darną tarp aukščiausio Kūrėjo ir kūrinių, kurią tautų Apaštalas šiais žodžiais aiškiai parodo: „Vadinasi, jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų, ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventykla Viešpatyje, ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje.“ (Ef 2, 19–22) Todėl dieviškojo Atpirkėjo įkurta bendrija tiek savo mokymu ir valdymu, tiek Jo įsteigta auka ir sakramentais, tiek pagaliau iš Jo gauta tarnyba ir išsiliejusiomis Jo maldomis ir krauju, nieko kito netrokšta ir nesiekia, tik kad diena iš dienos būtų labiau išplėsta ir sujungta. Tai iš tiesų pasiekiama, kai Kristus mirtingųjų sielose tarsi pastatomas ir išplečiamas, ir kai savo ruožtu mirtingųjų sielos Kristumi tarsi statomos ir auginamos, būtent taip, kad šioje žemiškoje tremtyje kasdien labiau auga šventa šventykla, kurioje dieviškoji Didybė priima mielą ir tinkamą garbinimą. Dėl to visame liturginiame veikime kartu su Bažnyčia yra jos dieviškasis Įkūrėjas. Kristus yra šventoje altoriaus Aukoje tiek savo tarno asmenyje, tiek labiausiai eucharistiniuose pavidaluose. Jis yra sakramentuose savo galia, kurią į juos įliejo būtent tam, kad padarytų juos šventumo priemonėmis. Pagaliau jis yra į Dievą nukreiptuose šlovinimuose ir dėkojimuose pagal žodžius „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20). Tad šventoji Liturgija yra viešas garbinimas, kurį mūsų Atpirkėjas, Bažnyčios Galva, teikia dangiškajam Tėvui, ir kurį tikinčiųjų bendruomenė teikia savo Įkūrėjui, o per jį – Amžinajam Tėvui. Trumpai apibendrinant, Liturgija sudaro vientisą viešą mistinio Jėzaus Kristaus Kūno – būtent Galvos ir jos narių – kultą.
Liturginis veikimas prasidėjo tada, kai Bažnyčia buvo dieviškai įkurta. Nes ankstyvųjų laikų krikščionys „ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42). Kur tik ganytojai gali sušaukti tikinčiųjų susirinkimą, ten pastato altorių, ant kurio aukoja aukas ir apie kurį sutvarkomos kitos apeigos, kuriomis žmonės gali būti pripildyti šventumu ir teikti Dievui deramą garbę. Šiose apeigose pirmą vietą užima sakramentai, tai yra septyni ypatingi išganymo šaltiniai; po to – dieviškojo šlovinimo šventimas, kuriuo tikintieji vienas su kitu susieti paklūsta apaštalo Pauliaus raginimui: „Visokeriopa išmintimi mokykite ir raginkite vieni kitus; su dėkinga širdimi giedokite Dievui psalmes, himnus ir dvasines giesmes“ (Kol 3, 16); po to – Įstatymo, Pranašų, Evangelijos ir Apaštalų laiškų skaitymas, ir galiausiai pamokslas arba šventa kalba, kurioje susirinkimo vadovas naudingai komentuoja atmenamus dieviškojo Mokytojo nurodymus, primena svarbesnius Kristaus gyvenimo faktus bei įvykius ir paskatina visus esančius tinkamais paraginimais bei pavyzdžiais.
Pagal aplinkybes ir krikščionių poreikius kultas konstruojamas, vystomas ir praturtinamas naujomis apeigomis, ceremonijomis bei nuostatais, ir tai visada tuo sumetimu, „kad tų dalykų ženklais pačius save ragintume, <...> ir, kiek pasiekėme, sau patiems parodytume, ir to auginimui save pačius stipriau sužadintume: nes tuo vertesnis seks poveikis, kuo ugningesnė eina pirma nuotaika“ (Šv. Augustinas, Laiškas 130, ad Probam, 18). Taigi siela geriau ir tinkamiau pakeliama link Dievo, ir Jėzaus Kristaus kunigystė per visą amžių bėgį nuolatos klesti, nes šventoji Liturgija yra ne kas kita, kaip šios kunigiškos pareigos atlikimas. Kaip jos dieviškoji Galva, taip ir Bažnyčia yra nuolatos su savo vaikais, jiems padeda ir ragina juos į šventumą, kad šie, išpuošti dangišku grožiu, kada nors grįžtų pas dangiškąjį Tėvą. Šiuo žemišku gyvenimu apdovanotus, ji, praturtinusi juos antgamtiniu gyvenimu, tam tikru būdu atgimdo; prieš nenumaldomą priešą kovojančius ji Šventosios Dvasios jėga sustiprina; krikščionis sušaukia prie altorių, pakartotinais įtikinėjimais bei kvietimais paskatina tinkamai dalyvauti ir švęsti eucharistinę Auką ir maitina angelišku maistu, kuriuo jie tampa vis stipresni; apvalo ir paguodžia širdis, kurias nuodėmė sužeidė ir suteršė; iškilmingai įšventina tuos, kuriuos Dievas pašaukė kunigiškai tarnystei. Antgamtine malone ir dangiškomis dovanomis ji sustiprina tyrą santuoką tų, kurie yra skiriami sukurti ir auklėti krikščionišką šeimą. Pagaliau eucharistiniu viatiku ir šventojo balzamo patepimu atgaivinusi ir atnaujinusi paskutines šio žemiško gyvenimo valandas, savo vaikų palaikus su didžiausiu pamaldumu palydi į kapą, juos religingai palaidoja ir kryžiaus apsauga globoja, kad iš ten kažkada prisikeltų iš nugalėtos mirties. Be to, ji laimina ir labai iškilmingu būdu užtaria tuos, kurie atsiduoda dieviškai tarnystei, idant pasiektų religingo gyvenimo tobulybę. Galiausiai sieloms, kurios turi būti apvalytos atgailos ugnimi, ji prašo užtarimo ir maldų, ištiesia pagelbėjančią ranką, kad jas galų gale laimingai nuvestų į amžinąją palaimą.
II – LITURGIJA YRA IŠORINIS IR VIDINIS GARBINIMAS
Visas garbinimas, kurį Bažnyčia Dievui teikia, turi būti tiek išorinis, tiek vidinis. Išorinis, nes, pirma, to reikalauja žmogaus prigimtis, kuri susideda iš sielos ir kūno. Antra, dievišku potvarkiu yra nustatyta, kad „kai regimai Dievą pažįstame, per tai prie neregimų dalykų meilės būtume patraukti“ (Romos mišiolas, Kalėdų prefacija). Trečia, kas liejasi iš sielos, natūraliai išreiškiama jausmais. Ketvirta, dieviškasis garbinimas siejasi ne tik su atskirais žmonėmis, bet ir su žmonių bendruomene, ir netgi turi būti socialinis, o toks jokiu būdu nebūtų, jei ir religiniuose dalykuose nebūtų išorinių ryšių bei išorinių ženklų. Pagaliau tai ypatingu būdu daro matomą ir pabrėžia Mistinio Kūno vienybę, padidina jo šventą uolumą, sustiprina jo jėgas ir jo veikimą daro kasdien vis stipresnį: „Juk nors pačios ceremonijos iš savęs neturi jokio tobulumo, jokio šventumo, jos yra išoriniai religijos veiksmai, kuriais, tarsi ženklais, siela paskatinama šventų dalykų gerbimui, protas pakeliamas į dangiškus dalykus, maitinamas dievobaimingumas, palaikoma meilė, auga tikėjimas, sustiprinamas pamaldumas, mokomi paprastesnieji, papuošiamas Dievo garbinimas, išsaugoma religija ir tikri tikintieji atskiriami nuo pseudokrikščionių bei heterodoksų.“ (Kard. Bona, De divina psalmodia, 19 skyrius, §3, 1)
Bet pagrindinis dieviškojo garbinimo elementas turi būti vidinis: juk reikia visada gyventi Kristuje ir visiškai Jam atsiduoti, kad Jame, su Juo ir per Jį dangiškajam Tėvui būtų teikiama derama garbė. Tačiau šventoji Liturgija reikalauja, kad du šios rūšies elementai būtų tarp savęs artimai sujungti; šią rekomendaciją pati liturgija kartoja, kada tik įsako kokį nors išorinį religinio garbinimo veiksmą. Pavyzdžiui, taip mus ragina, kai kalba apie pasninką: „Kad tai, ką mūsų susilaikymas skelbia išoriškai, paveiktų ir vidujai“ (Romos mišiolas, Ketvirtadienio po antro Gavėnios sekmadienio sekreta). Jeigu daroma ne taip ir kitokiu būdu, tada religija, be abejo, tampa tuščia apeiga ir beformiu dalyku. Ir žinote, garbingieji Broliai, kad dieviškasis Mokytojas laikė nevertais šventos šventyklos ir iš jos laukan išvarė tuos, kurie tik gerai ir dailiai sudėtais žodžiais ir antraeiliais nuostatais tvirtino garbinantys Dievą ir save įtikino, kad gali geriausiai pasirūpinti savo amžinuoju išganymu, nors iš savo sielų ir neišrovė su šaknimis įsisenėjusių ydų (plg. Mk 7, 6 ir Iz 29, 13). Tad Bažnyčia labai trokšta, kad visi tikintieji dėl to pultų Atpirkėjui po kojų, kad jam pareikštų savo pagarbą ir meilę, trokšta, kad minios pagal pavyzdį vaikų, kurie džiaugsmingais balsais sutiko į Jeruzalę ateinantį Kristų, giedotų himnus ir lydėtų karalių Karalių bei aukščiausią geradarysčių pradininką šlovės giesme bei dėkojimu ir kad lūpomis išsakytų savo maldas: kartais prašymo, kartais džiaugsmo ir dėkojimo, kuriomis kaip apaštalai prie Tiberiados ežero patirtų Jo gailestingumo ir galybės pagalbą arba kaip Petras ant Taboro kalno palaimingos kontempliacijos šviesų ir įkvėpimų vedami, patikėtų amžinajam Dievui save ir visa savo.
Dėl to nuo tikros ir autentiškos šventosios liturgijos sąvokos ir prasmės visiškai nukrypsta tie, kurie laiko ją tiktai išorine ir jausmams išstatyta dieviškojo garbinimo dalimi arba tarsi tam tikrų prašmatnių ceremonijų grožiu. Ne mažiau nukrypsta tie, kurie ją laiko tarsi tiktai įstatymų ir nurodymų visuma, kuriomis bažnytinė hierarchija liepia rengti ir tvarkyti šventas apeigas.
Tad visiems turi būti aišku, kad neįmanoma vertai garbinti Dievo, jei protai ir sielos nekreipiami aukštyn, kad pasiektų gyvenimo tobulumą. Ir garbinimas, kurį Bažnyčia, suvienyta su savo dieviškąja Galva, teikia Dievui, yra veiksmingiausia priemonė šventumui pasiekti.
Šis veiksmingumas, jei kalbama apie eucharistinę Auką ir apie sakramentus, kyla verčiau ir pirmoje vietoje iš atliekamo veiksmo (ex opere operato). Bet jeigu svarstysime veikimą nesuteptos Jėzaus Kristaus sužadėtinės, kuri maldomis ir šventomis ceremonijomis papuošia tuos pačius eucharistinę Auką ir sakramentus, arba jeigu kalbama apie „sakramentalijas“ ir kitas apeigas, įsteigtas hierarchinės Bažnyčios, tada turimas galvoje labiau Bažnyčios, atliekančios veiksmą (ex opere operantis Ecclesiae), veiksmingumas, nes ji yra šventa ir veikia glaudžiausiai suvienyta su savo Galva.
Dėl to trokštame, garbingieji Broliai, kad atkreiptumėte savo dėmesį į tam tikrus naujus būdus mąstyti ir spręsti apie krikščionišką pamaldumą, kuris vadinamas „objektyviu“. Nors šie būdai bando labiau nušviesti Mistinio Kūno slėpinį, taip pat malonės, dieviškąjį sakramentų bei eucharistinės Aukos veikimą, bet dėl to kovodami atrodo mažinantys arba visiškai praleidžiantys taip vadinamą „subjektyvų“, arba „asmeninį“, pamaldumą.
Liturginiuose šventimuose ir ypač šventoje altoriaus Aukoje, be abejo, tęsiamas mūsų Atpirkimo darbas ir mums suteikiami jo vaisiai. Kristus sakramentuose ir savo Aukoje kasdien veikia mūsų išganymui ir per juos nuolatos atperka žmoniją bei pašvenčia ją Dievui. Tad jie turi įtaką taip vadinama „objektyvia“ galia, kuria iš tiesų mūsų sielas daro dieviškojo Jėzaus Kristaus gyvenimo dalyvėmis. Tad ne iš mūsų, bet iš dieviškos galios juose yra ši veikianti jėga, kuri suvienija narių pamaldumą su Galvos pamaldumu, ir tuo pačiu metu lyg ir padaro tai visos bendruomenės veikimu. Iš šių skvarbių argumentų kai kurie daro išvadą, kad visas krikščioniškas pamaldumas turi remtis Mistinio Kristaus Kūno slėpiniu, neturint jokio taip vadinamo „asmeninio“, arba „subjektyvaus“, pagrindo, ir net mano, kad turi būti apleistos kitos religinės praktikos, kurios glaudžiai nesusietos su šventąja Liturgija ir atliekamos ne viešu garbinimu.
Tačiau kad ir kokie geri būtų aukščiau išdėstytieji principai, visiems akivaizdu, kad išvados apie dvi pamaldumo rūšis yra visiškai klaidingos, klastingos ir be galo pražūtingos.
Žinoma, sakramentai ir altoriaus Auka turi būti laikomi turintys savyje giliausią galią, nes yra paties Kristaus veiksmai, kurie dieviškosios Galvos malonę Mistinio Kūno nariams perduoda ir išlieja. Bet kad jie turėtų tą deramą veiksmingumą, reikia, kad mūsų sielos būtų tinkamai paruoštos. Taigi dėl Eucharistijos apaštalas Paulius įspėja: „Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės.“ (1 Kor 11, 28). Todėl Bažnyčia visas pratybas, kuriomis, ypač Gavėnios pasninko laiku, mūsų siela yra apvaloma, reikšmingai ir apgalvotai vadina „krikščioniškos kariuomenės įtvirtinimais“ (Romos mišiolas, Pelenų trečiadienis: malda po pelenų uždėjimo). Jos iš tikrųjų yra pastangos arba veiksmai narių, kurie įkvepiant ir padedant malonei nori tvirtai laikytis savo dieviškosios Galvos, kad, pasiskolinant šv. Augustino posakį, „pasirodytų <...> mums mūsų Galvoje pats malonės šaltinis“ (Apie šventųjų predestinaciją, 31). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad šie nariai gyvena ir yra aprūpinti bei papuošti savo protu bei valia, todėl yra visiškai būtina, kad, lūpas pridėję prie šaltinio, gertų gyvybišką peną ir jį savyje perkeistų bei pašalintų visa, kas galėtų sulaikyti šio peno veiksmingumą. Tad reikia pabrėžti, kad Atpirkimo darbas, kuris savyje yra nepriklausomas nuo mūsų valios, reikalauja vidinių mūsų sielos pastangų, kad galėtume pasiekti amžinąjį išganymą.
Jei privatus ir vidinis pavienių žmonių pamaldumas apleistų šventą altoriaus Auką bei sakramentus ir atsisakytų išganingos galios, tekančios iš Galvos į narius, tai, be abejo, būtų smerktinas ir nevaisingas dalykas. Bet kai visi pamaldumo sumanymai ir darbai, kurie nėra glaudžiai susieti su šventąja Liturgija, tiktai todėl atsigręžia į žmogiškus veiksmus, kad juos pakeltų link dangiškojo Tėvo, kad išganingai paskatintų žmones į atgailą bei šventą Dievo baimę ir kad iš pasaulio bei ydų vilionių atitrauktus laimingai nuvestų sunkiu keliu į šventumo viršūnę, tuomet iš tiesų jie yra ne tik labai girtini, bet tiesiog būtini, nes atskleidžia mums dvasinio gyvenimo pavojus, skatina mus įgyti dorybių ir didina tą aktyvų uolumą, kuriuo Jėzaus Kristaus tarnystei turime pavesti save ir visą savo gyvenimą. Tikras ir savo vardo vertas pamaldumas, kurį Angeliškasis mokytojas vadina „dievobaimingumu“ ir kuris yra pagrindinis religingumo dorybės veiksmas – juo žmonės paklūsta teisingai tvarkai, nukreipia savo širdis į Dievą ir savo valia, noriai, atsiduoda visam tam, kas susiję su dieviškuoju kultu (plg. Teologijos suma, II-II, kl. 82, art. 1) – turi būti dangiškųjų dalykų apmąstymu bei dvasiniais pratimais maitinamas ir pakurstomas, kad klestėtų ir skatintų mus pradėti tobulesnį gyvenimą. Nes krikščioniška religija, jei puoselėjama tinkamu būdu, reikalauja, kad ypač valia būtų pašvęsta Dievui ir savo jėga plistų į kitas sielos galias. Tačiau prieš kiekvieną valios veiksmą įvyksta proto sprendimas, todėl prieš išreiškiant troškimą ir ketinimą pasišvęsti amžinajam Dievui būtina žinoti tuos faktus ir priežastis, dėl kurių religija yra pareiga. Pavyzdžiui, reikia žinoti galutinį žmonių tikslą ir dieviškosios Didenybės viršenybę, taip pat prievolę, kuria Kūrėjui visi esame įpareigoti, neišsemiamus meilės lobius, kuriais Dievas trokšta mus praturtinti, dangaus malonės būtinumą, kad pasiektume mums nustatytą tikslą, ir ypač tą dieviškosios apvaizdos mums paskirtą kelią, nes mes visi ir kiekvienas buvome sujungti su Jėzumi Kristumi Galva tarsi kūno nariai. Tačiau kadangi mūsų sielą, kartais iškreiptų troškimų sujauktą, meilės motyvai ne visada paveikia, būna labai naudinga, kad mus išganingai sukrėstų dieviškojo teisingumo apsvarstymas ir vestų mus į krikščionišką nusižeminimą, atgailą bei gyvensenos pataisymą.
Tačiau visa tai turi būti ne tuščias prisiminimas arba bergždžias svarstymas, bet veiklios pastangos, kad, apšviečiant katalikiškai tiesai, mūsų jausmai ir jų gebėjimai būtų pajungti protui ir išminčiai, kad mūsų siela būtų atpirkta ir apvalyta, kad ji būtų kasdien glaudžiau susieta su Kristumi, kad ji vis labiau ir labiau Jį atitiktų ir iš Jo semtų dievišką įkvėpimą bei reikalingą dievišką jėgą, ir kad visa tai taptų žmonėms vis veiksmingesnėmis paskatomis duoti gerų vaisių, kiekvienam ištikimai atlikti savo pareigas, užsidegti tinkamai laikytis religijos ir atkakliausiai lavinti dorybę: „Jūs – Kristaus, o Kristus – Dievo“ (plg. 1 Kor 3, 23). Tad viskas tebūnie teisingai sutvarkyta, sudaryta, ir, taip sakant, „teocentriška“, jei iš tiesų norime, kad viskas būtų nukreipta Dievo garbei gyvenimu ir dorybe, kurie mums iš dieviškosios Galvos išsilieja: „Taigi, broliai, Kristaus kraujas laiduoja mums, kad žengsime į šventovę. Jis atvėrė mums naują ir gyvą kelią pro uždangą, tai yra per savąjį kūną; mes turime ir didį kunigą Dievo namams. Todėl ateikime su tyra širdimi ir giliu tikėjimu, apvalę širdis nuo nešvarios sąžinės ir nuplovę kūną švariu vandeniu! Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, <...> ir sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus.“ (Žyd 10, 19-24)
Iš čia darniai kyla ir vieninga narių pusiausvyra mistiniame Jėzaus Kristaus Kūne. Bemokindama mus katalikiško tikėjimo ir ragindama mus paklusti krikščioniškiems įsakymams, Bažnyčia nutiesia ir sutvirtina kelią savo labai kunigiškam, šventumą teikiančiam veikimui ir kartu paruošia mus labiau vidinei dieviškojo Atpirkėjo gyvenimo kontempliacijai bei veda mus į aukštesnį tikėjimo slėpinių pažinimą, kad iš ten semtume dangiškąjį peną, kuriuo sustiprinti ir aprūpinti galėtume per Kristų saugiai žengti pirmyn į gyvenimo tobulumą. Ne tik per savo tarnus, bet ir pavienių tikinčiųjų pagalba, kurie šiuo būdu persiėmė Jėzaus Kristaus dvasia, Bažnyčia stengiasi ta pačia dvasia pripildyti asmeninį, santuokinį, socialinį ir net ekonominį bei politinį žmonių gyvenimą bei veikimą, kad visi, kurie vadinami Dievo vaikais, lengviau galėtų pasiekti jiems parodytą tikslą.
Tad tokios rūšies asmeninis krikščionių darbas ir tos pamaldžios pastangos, kuriomis jie vedami į savo sielų apvalymą, tikrai pažadina jų jėgas, kuriomis jie rengiami tinkamiau dalyvauti šventoje altoriaus Aukoje, su gausesniais vaisiais priimti sakramentus ir taip švęsti šventąsias apeigas, kad iš ten išeitų sužadinę ir sustiprinę veržlesnes pastangas melstis ir krikščioniškai savęs išsižadėti, veikliai atsiliepti į įkvepiantį dieviškosios malonės kvietimą ir kasdien vis labiau sekti mūsų Atpirkėjo dorybėmis. Ir tai ne tik dėl kiekvieno asmeninės naudos, bet ir viso Bažnyčios kūno, kuriame juk visa, kas yra daroma gero, kyla iš jo Galvos galios ir išsilieja visų narių pažangai.
Tad dvasiniame gyvenime negali būti jokio neatitikimo arba priešpriešos tarp to dieviško veikimo, kuris įlieja į sielas malonę, kad padarytų mūsų Atpirkimą amžiną, ir susijusio bei uolaus žmogaus darbo, kuris turi nepadaryti Dievo dovanos tuščios (plg. 2 Kor 6, 1). Taip pat tarp sakramentų išorinių apeigų veiksmingumo, kuris kyla iš atliekamo veiksmo (ex opere operato), ir labai nuopelningo juos teikiančių arba priimančių veikimo, kurį vadiname dirbančiojo veikimu (opus operantis). Ir atitinkamai – tarp viešų maldavimų ir asmeninių maldų, tarp teisingo veikimo būdo ir dangiškųjų dalykų kontempliacijos, tarp asketinio gyvenimo ir liturgijos pamaldumo, ir pagaliau tarp bažnytinės hierarchijos jurisdikcijos su jos teisėtu magisteriumu ir tos galios, kuri tinkamai vadinama kunigiška ir yra naudojama šventoje tarnystėje.
Dėl rimtos priežasties Bažnyčia reikalauja, kad pamaldžiai meditacijai, stropiam savęs tyrimui bei kritikai ir kitoms dvasinėms pratyboms nustatytu laiku atsiduotų tie (plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 125, 126, 565, 571, 595, 1367), kurie atlikdami patikėtą tarnybą rūpinasi altoriumi arba įstojo į religinio gyvenimo įstaigą, nes jie yra paskirti ypatingu būdu atlikinėti liturginę Auką ir teikti dieviškąjį garbinimą. Be abejo, liturginė malda, kadangi yra viešas šlovingos Jėzaus Kristaus Sužadėtinės maldavimas, kilnumu pranoksta asmenines maldas. Bet šis didesnis kilnumas jokiu būdu nereiškia, kad šios dvi maldos rūšys nesiderintų arba prieštarautų viena kitai. Abi yra vieno ir to paties troškimo įkvėptos, abi į viena kartu sueina ir yra sujungiamos ta pačia dvasia: „visa ir visuose – Kristus“ (Kol 3, 11). Abi siekia to paties užmojo, iki kol mumyse suformuojamas Kristus (plg. Gal 4, 19).
III – LITURGIJA PIRMIAUSIA YRA HIERARCHINĖS BAŽNYČIOS REIKALAS
Kad geriau bei tinkamiau būtų suprasta, kas yra šventoji Liturgija, reikia apsvarstyti jos kitą, ne mažesnės svarbos požymį ir pagrindą.
Bažnyčia juk yra bendrija, ir kaip tokia privalo turėti savo autoritetą bei hierarchiją. Nors visi Mistinio Kūno nariai dalyvauja tose pačiose gėrybėse ir siekia tų pačių tikslų, tačiau ne visi naudojasi tais pačiais gabumais ir ne visi gali atlikti tuos pačius veiksmus. Nes dieviškasis Atpirkėjas norėjo, kad jo Karalystė priklausytų nuo švento luomo ir juo remtųsi lyg stabiliu pagrindu. Tas luomas tam tikru būdu yra dangiškosios hierarchijos atvaizdas.
Tiktai apaštalams ir po to tiems, kurie tinkamai iš jų ir jų įpėdinių priėmė rankų uždėjimą, suteikiama kunigiškoji galia, kuria jie atlieka Jėzaus Kristaus vaidmenį jiems patikėtų žmonių akivaizdoje ir atstovauja savo žmonėms Dievo akivaizdoje. Tokia kunigystė perduodama ne paveldimumu ir ne kraujo giminyste, ji nekyla iš krikščionių bendruomenės ir nėra paskiriama žmonių. Pirmiau nei žmonių vardu veikdamas Dievo akivaizdoje, šventų apeigų tarnas yra dieviškojo Atpirkėjo pasiuntinys, ir dėl to, kad Jėzus Kristus yra Galva Kūno, kurio nariai yra krikščionys, šis tarnas atlieka Dievo vaidmenį jam patikėtų žmonių akivaizdoje. Tad jam patikima galia savo prigimtimi neturi nieko žmogiška, nes yra visiškai antgamtinė ir kyla iš Dievo. „Kaip Tėvas mane siuntė, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21); „Kas jūsų klauso, manęs klauso“ (Lk 10, 16); „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite evangeliją visai kūrinijai: kas įtikės ir bus pakrikštytas, bus išgelbėtas.“ (Mk 16, 15–16
Dėl to regima ir išorinė Jėzaus Kristaus kunigystė Bažnyčioje perduodama ne bendru ar visuotiniu, ar visuomeniniu būdu, bet suteikiama išrinktiems vyrams tam tikru dvasiniu to luomo gimimu, esančiu vienu iš septynių sakramentų, ir suteikia ne tik malonę, savitą šiai ypatingai gyvenimo padėčiai bei pareigoms, bet taip pat ir neišdildomą „antspaudą“ kuris šventų apeigų tarnus, suformuotus pagal kunigą Jėzų Kristų, įgalina atlikti tuos teisėtus religijos veiksmus, kuriais tiek žmonės pripildomi šventumu, tiek Dievui suteikiama derama garbė pagal dieviškai duotas nuostatas ir taisykles.
Nes juk kaip krikštas visus krikščionis pažymi ir atskiria nuo likusių žmonių, kurių nenuplovė permaldavimo vanduo ir kurie nėra Kristaus nariai, lygiai taip ir šventimų sakramentas atskiria kunigus nuo visų likusių tikinčiųjų, neapdovanotų šia dovana. Vien tik jie, tam tikro dieviškojo įkvėpimo kviečiami, įžengė į šventą tarnystę, kuria jie paskiriami šventiems altoriams ir padaromi tarsi dieviškais įrankiais, kuriais dangiškasis ir antgamtinis gyvenimas perduodamas Mistiniam Jėzaus Kristaus Kūnui. Be to, kaip ankščiau minėjome, tik jie yra pažymėti tuo neišdildomu ženklu, kuriuo suformuojami pagal Kristų kunigą, ir vien tik jų rankos yra pašventintos, „kad ką tik laimins, būtų palaiminta, ir ką tik šventins, būtų pašventinta mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu“ (Romos Pontifikalas, Kunigo šventimai, rankų patepimas). Tad prie jų tesubėga visi, trokštantys gyventi Kristuje, nes iš jų gaus paguodą ir dvasinio gyvenimo peną, iš jų gaus išganingus vaistus, kuriais pagydyti ir sustiprinti galės laimingai pakilti iš ydų pražūties bei griūties, pagaliau jų palaiminimu bus pašventinti namiškiai, ir paskutinis šio mirtingo gyvenimo atodūsis bus nukreiptas įėjimui į amžinąją palaimą.
Kadangi šventąją Liturgiją Bažnyčios vardu pirmiausia atlieka kunigai, dėl to jos tvarkymas, valdymas ir forma negali nepriklausyti nuo Bažnyčios autoriteto. Tai juk išplaukia tiek iš pačios krikščioniško garbinimo prigimties, tiek patvirtinama istorijos dokumentais.
Be to, šią nepajudinamą bažnytinės hierarchijos teisę įrodo ir tai, kad šventoji Liturgija yra glaudžiausiai susieta su tais doktrinos principais, kuriuos Bažnyčia skelbia kaip esminius tikriausios tiesos dalykus, ir ji turi atitikti katalikiško tikėjimo nurodymus, kuriuos aukščiausiojo Magisteriumo autoritetas išleido dieviškai apreikštos religijos grynumui saugoti.
Dėl to laikome reikalinga nušviesti kai ką, kas jums, garbingieji Broliai, manome, yra žinoma – būtent klaidą ir apgaulę tų, kurie teigė šventąją Liturgiją esant tarsi tam tikru tiesų, kuriomis turi būti tikima, eksperimentu, manant, kad jei tam tikras šios rūšies mokymas per šventas liturgijos apeigas duos pamaldumo ir šventumo vaisių, jisai turi būti Bažnyčios pripažintas, o jei ne – atmestas. Iš čia gerai žinomas posakis: „Lex orandi, lex credendi“ („Maldos įstatymas yra tikėjimo įstatymas“).
Bet Bažnyčia ne taip mokina, ne taip nurodo. Garbinimas, kurį ji teikia geriausiam ir didžiausiam Dievui, kaip tiksliai ir aiškiai sako Augustinas, yra nuolatinis katalikų tikėjimo išpažinimas ir vilties bei meilės pratybos: „Dievas turi būti garbinamas tikėjimu, viltimi ir meile.“ (Enchiridion, 3 skyrius) Šventojoje Liturgijoje katalikų tikėjimą išpažįstame aiškiai ir atvirai ne tik slėpinių šventimu ir Aukos atlikimu bei sakramentų teikimu, bet ir kalbėdami arba giedodami „Tikėjimo išpažinimą“ (Credo) – tam tikrą krikščionių skiriamąjį ženklą ar vizitinę kortelę, taip pat tiek kitais tekstais, tiek ir skaitant šventąsias knygas, kurios buvo parašytos įkvepiant Šventajai Dvasiai. Tad visa liturgija turi savyje katalikų tikėjimą tiek, kiek viešai liudija Bažnyčios tikėjimą.
Dėl šios priežasties, kada tik buvo užsiimama kokios nors dieviškos tiesos apibrėžimu, popiežiai ir susirinkimai, semdamiesi iš taip vadinamų „teologinių šaltinių“, neretai darė išvadas remdamiesi ir šiuo šventu mokymu, kaip, pavyzdžiui, mūsų pirmtakas garbingo atminimo Pijus IX, nutardamas dėl nekaltojo Mergelės Marijos prasidėjimo. Tuo pačiu būdu Bažnyčia ir šventieji Tėvai, diskutuodami dėl kokios nors abejotinos ir ginčytinos tiesos, paprastai prašydavo šviesos ir garbingose iš senovės perduotose apeigose. Taigi turime tą žinomą ir gerbiamą posakį: „Legem credendi lex statuat supplicandi“ – tikėjimo įstatymą tenustato maldos įstatymas (De gratia Dei, „Indiculus“). Tad šventoji Liturgija besąlygiškai ir savo galia nenurodo ir nenustato katalikų tikėjimo. Veikiau, kaip antgamtinių tiesų išpažinimas ir būdama pavaldi aukščiausiam Bažnyčios Magisteriumui, gali pateikti tikrai nemažos svarbos įrodymų bei liudijimų konkrečiam krikščioniško mokymo dalykui nuspręsti. Bet jei norime absoliučiu ir bendru būdu pažinti ir nustatyti dėsnius, esančius tarp tikėjimo ir šventosios Liturgijos, teisingai ir vertai galima sakyti: „Lex credendi legem statuat supplicandi“ – tikėjimo įstatymas tenustato maldos įstatymą. Tas pat turi būti teigiama kalbant apie kitas teologines dorybes: „Tikėjime, viltyje ir meilėje visada meldžiamės nuolatiniu troškimu.“ (Šv. Augustinas, Laiškas 130, ad Probam, 18)
IV – LITURGIJOS RAIDA IR AUGIMAS
Ne kartą bažnytinė hierarchija liturginiuose dalykuose naudojosi šia teise, rengdama ir tvarkydama dieviškąjį garbinimą, ir visada jį praturtindama nauju spindesiu ir grožiu Dievo garbei ir krikščionių pažangai. Taip pat nedvejojo – išlaikant gerą ir apsaugotą eucharistinės altoriaus Aukos ir sakramentų esmę – pakeisti tai, ką nemanė esant visiškai tinkama, ir pridėti tai, kas atrodė tinkamiau Jėzaus Kristaus bei aukščiausiosios Trejybės garbės padidinimui ir krikščionių liaudies mokymui bei išganingam paraginimui (plg. Konstitucija Divini cultus, 1928 m. gruodžio 20 d.).
Tad šventoji Liturgija susideda tiek iš žmogiško, tiek iš dieviško elemento. Pastarasis, kaip yra aišku, kadangi buvo dieviškojo Atpirkėjo įsteigtas, jokiu būdu negali būti žmonių keičiamas, tačiau anas pagal laiko, padėties ir sielų poreikius gali patirti įvairias permainas, kurias bažnytinė hierarchija, besiremdama Šventosios Dvasios pagalba, patvirtino. Iš čia kyla nuostabi Rytų ir Vakarų apeigų įvairovė, iš čia kyla pažangus augimas, kuriuo pamažu išvystomi saviti puoselėjamos religijos papročiai ir savitos pamaldumo praktikos, ankstesniais laikais turėję tiktai menką išraišką, ir todėl taip pat kartais atsitinka, kad pamaldūs šios srities įpročiai, laiko bėgyje pamiršti, vėl atgaivinami ir vėl atnaujinami. Visa tai liudija visais amžiais klestintį nesuteptos Jėzaus Kristaus Sužadėtinės gyvenimą, išreiškia šventą pokalbį, vykstantį bėgant laikui tarp jos ir jos dieviškojo Sužadėtinio, kad pareikštų savo bei jai patikėtų tautų tikėjimą ir savo neišsemiamą meilę, taip pat parodytų tą išmintingą mokymą ir auklėjimą, kuriuo tikinčiuosiuose sužadina ir kasdien labiau padidina „Kristaus nuostatą“.
Iš tiesų yra nemaža priežasčių, kuriomis aiškinama ir atskleidžiama šventosios liturgijos pažanga per ilgus ir šlovingus Bažnyčios amžius.
Taip, pavyzdžiui, kai katalikiškas mokymas apie Įsikūnijusį Dievo Žodį, apie Eucharistijos sakramentą bei Auką ir apie Dievo Motiną Mergelę Mariją buvo tikriau ir puikiau nustatytas, buvo įvestos naujos apeigų formos, kuriomis tą šviesą, nuostabiau nušvitusią iš bažnytinio Magisteriumo pareiškimų, liturginiai veiksmai geriau ir tinkamiau perdavė ir tam tikru būdu atspindėjo, kad galėtų lengviau pasiekti krikščionių liaudies protus ir sielas.
Paskui sekusi bažnytinės disciplinos pažanga teikiant sakramentus, pavyzdžiui, teikiant Atgailos sakramentą, pradėjus katechumenų paprotį ir vėliau jį nutraukus arba priimant dieviškąją Eucharistiją tik vienu pavidalu lotynų Bažnyčioje, be abejo, laikui bėgant nemažai įtakojo seniausiųjų apeigų pakeitimą ir laipsnišką naujų apeigų, kurios atrodė labiau atitinkančios šiuose dalykuose įvestus potvarkius, įvedimą.
Prie šios pažangos ir pasikeitimo dargi nemažai prisidėjo tos religinės praktikos, kurios su šventąja Liturgija nėra glaudžiai susietos ir, atsiradusios vėlesniais amžiais nuostabiu Dievo sumanymu, sparčiai augo liaudyje, pavyzdžiui: kasdien vis didesnis ir uolesnis dieviškosios Eucharistijos garbinimas, taip pat pamaldumas skaudžiausiai mūsų Atpirkėjo kančiai, švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai ir Dievo Motinai Mergelei bei jos skaisčiausiam Sužadėtiniui.
Taip pat prie šių dalykų prisidėjo tiek pamaldumo skatinamos viešos piligrimystės prie kankinių kapų, tiek dėl šios priežasties įvesti ypatingi pasninkai, tiek pagaliau nuolatiniai maldavimai, kurie atgailos dėlei buvo atliekami šiame maloningame mieste ir kuriuose neretai dalyvavo pats popiežius.
Be to, nesunku suprasti, kad mokslų, ypač architektūros, tapybos ir muzikos, pažanga turėjo nemažos reikšmės išoriniams šventosios liturgijos elementams nustatyti ir įvairiai suformuoti.
Šia teise liturginiuose dalykuose Bažnyčia naudojosi dieviškojo garbinimo šventumui saugoti prieš pavienių žmonių ir atskirų bažnyčių neapgalvotus ir neišmintingus piktnaudžiavimus. Ir taip atsitiko, kad kai XVI amžiuje šios rūšies praktikos ir papročiai pernelyg išaugo ir kai šiame dalyke asmeniniai sumanymai tikėjimo ir pamaldumo grynumą pastūmėjo į pavojų su didele eretikų sėkme ir su dideliu jų apgaulės bei klaidos skleidimu, mūsų pirmtakas garbingos atminties Sikstas V, siekdamas apginti teisėtas Bažnyčios apeigas ir uždrausti įvesti bet ką nešvaraus, 1588 metais įsteigė Šventąją Kongregaciją rūpintis apeigomis (Konstitucija „Immensa“, 1588 m. sausio 22 d.). Būtent šiai kongregacijai taip pat ir mūsų laikais pagal patikėtą pareigą priklauso budriu rūpesčiu reguliuoti ir nustatyti visa, kas susiję su šventąja Liturgija (Kanonų teisės kodeksas, kan. 253).
V – VYSTYMASIS NEGALI BŪTI PATIKĖTAS ASMENINIAM SPRENDIMUI IR SENUMAS NĖRA VIENINTELĖ NORMA
Todėl vien tik popiežius turi teisę pripažinti ir nustatyti bet kokį su dieviškuoju garbinimu susijusį paprotį, įvesti ir patvirtinti naujas apeigas, taip pat pakeisti tas, kurias nuspręs esant tikrai keistinomis (plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 1257), o vyskupo teisė ir pareiga yra stropiai rūpintis, kad būtų stropiai laikomasi šventų kanonų potvarkių dėl dieviškojo kulto (plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 1261). Tad yra visiškai ne pagal dieviškąjį įstatymą patikėti privačių asmenų sprendimui, net jei šie priklauso dvasininkų luomui, šventus ir gerbiamus dalykus, susijusius su religiniu krikščionių bendrijos gyvenimu ir su Jėzaus Kristaus kunigystės atlikimu bei dieviškuoju garbinimu, su deramos garbės Švenčiausiajai Trejybei, Įsikūnijusiam Žodžiui, jo išaukštintai Gimdytojai ir kitiems šventiesiems teikimu ir su rūpinimusi žmonių išganymu. Dėl tos pačios priežasties joks privatus asmuo neturi jokios galimybės nustatyti išorinių šios rūšies veiksmų, kurie kuo labiausiai susieti su bažnytine drausme ir su Mistinio Kūno tvarka, vienybe bei santarve, netgi neretai taip pat ir su katalikų tikėjimo grynumu.
Bažnyčia, be abejo, yra gyvas organizmas; dalykuose, susijusiuose su šventąja liturgija, ji auga, skleidžiasi ir vystosi, prisiderina bei formuojasi pagal poreikius, atsirandančius bėgant laikui, tačiau išlaiko savo mokymo grynumą gerą ir apsaugotą. Vis dėlto visiškai smerktinas yra lengvabūdiškas drąsumas tų, kurie apgalvotai skatina naujus liturginius papročius arba reikalauja atgaivinti jau pasenusias apeigas, kurios nesiderina su veikiančiais reikalavimais ir įstatymais. Ne be didelio sielos skausmo sužinojome, garbingieji Broliai, kad tai atsitiko ne tiktai mažos, bet ir svarbiausios svarbos reikaluose, nes netrūksta tokių, kurie atlikdami šventą Eucharistijos Auką naudojasi liaudies kalba, kurie kai kurias švenčių dienas, nutartas ir nustatytas po brandaus svarstymo, perkelia į kitą laiką, ir kurie pagaliau iš teisėtų viešųjų maldų knygų išbraukia šventus Senojo Testamento tekstus, kuriuos mano esant ne visiškai tinkamus ir savalaikius šiam mūsų laikui.
Lotynų kalbos naudojimas, klestintis didelėje Bažnyčios dalyje, yra aiškus bei gražus vienybės ženklas ir veiksmingas vaistas prieš bet kokius tikro mokymo gadinimus. Tačiau yra nemaža apeigų, kuriose visiems prieinamos kalbos naudojimas gali būti labai naudingas liaudžiai, vis dėlto tik Apaštalų Sostas turi galią tai leisti, ir iki tol, su juo nepasitarus ir jam nepritarus, nieko nevaržomo šiuo atžvilgiu neturi būti daroma, nes, kaip sakėme, šventosios liturgijos tvarkymas visiškai priklauso nuo jo nutarimo ir įsakymo.
Tokio pat samprotavimo turi būti laikomasi, kai kalbama apie pastangas, kuriomis kai kurie stengiasi atgaivinti bet kokius senus papročius ir apeigas. Žinoma, senovės liturgija neabejotinai yra verta pagarbos, tačiau senas paprotys, vien dėl to, kad atsiduoda senove ir ją primena, nėra laikytinas tinkamesniu ir geresniu arba pats savyje, arba paskui einantiems laikams ir naujoms sąlygoms. Naujesnės liturginės apeigos taip pat yra vertos pagarbos bei laikymosi, nes atsirado Šventosios Dvasios įkvėpimu, kuri kiekvienu laiku padeda Bažnyčiai iki pat laikų pabaigos (plg. Mt 28, 20), ir jos taip pat yra ištekliai, kuriuos šlovingoji Jėzaus Kristaus Sužadėtinė naudoja žmonių šventumui sužadinti ir prižiūrėti.
Neabejotinai išmintingas ir be galo girtinas dalykas yra grįžti protu ir siela prie šventosios Liturgijos šaltinių, nes šio mokslo studijos, grįždamos prie jos pradžios, nemaža prisideda prie gilesnio bei stropesnio švenčių dienų reikšmės ir naudojamų formulių bei šventųjų apeigų prasmės ištyrimo, tačiau nėra išmintinga ir nėra girtina viską bet kokiu būdu grąžinti į senovę. Taigi, pavyzdžiui, nukrypsta nuo tiesaus kelio tas, kas norėtų altoriui grąžinti ankstesnę stalo formą, kas norėtų, kad liturginiuose rūbuose niekada nebūtų juodos spalvos, kas šventovėse draustų šventus paveikslus ir statulas, kas reikalautų taip sukurti ant kryžiaus kankinamo dieviškojo Atpirkėjo atvaizdus, kad jo kūnas nevaizduotų patirtų skaudžių kančių, kas pagaliau atmestų ir niekintų polifoninius arba daugiabalsius giedojimus, nors šie ir atitiktų Apaštalinio Sosto nustatytas taisykles.
Visiškai taip pat juk joks išmintingas katalikas, vedamas sumanymo grįžti prie senų formulių, kurias naudojo ankstesnieji susirinkimai, negali atmesti tų krikščioniško mokymo teiginių, kuriuos Bažnyčia, įkvepiant ir tvarkant dieviškajai Dvasiai, naujesniais laikais su gausiais vaisiais sudarė ir laikytinais paskelbė, ir visiškai taip pat joks išmintingas katalikas negali atmesti galiojančių įstatymų, kad grįžtų prie taisyklių, besiremiančių seniausiais kanonų teisės šaltiniais. Tokiu pat būdu, kai kalbama apie šventąją Liturgiją, kas norėtų grįžti prie senų apeigų ir papročių, atmesdamas naujas nuostatas, kurios numatančiu Dievo sumanymu buvo įvestos dėl pakitusių aplinkybių, tas neabejotinai, kaip lengva yra suprasti, nėra skatinamas išmintingo ir teisingo siekimo.
Juk šis mąstymo ir veikimo būdas reikalauja atgaivinti tą nesaikingą ir beprotišką senų laikų troškimą, kurį sukėlė neteisėtas Pistojos susirinkimas, ir siekia atnaujinti daugybę tų klaidų, kurios buvo to susitikimo sušaukimo priežastimi, kurios po to sekė ne be didelės žalos sieloms, ir kurias teisingai bei pelnytai pasmerkė Bažnyčia, visada pasirodanti kaip dieviškojo Įkūrėjo jai patikėto „tikėjimo lobio“ globėja (plg. Pijus VI, Konstitucija „Auctorem fidei“, 1794 m. rugpjūčio 28 d., nn. 31–34, 39, 62, 66, 69–74). Nes juk iškreipti šios rūšies pasiūlymai ir sumanymai siekia sumažinti ir susilpninti tą pašventinantį veikimą, kuriuo šventoji Liturgija įvaikinimo sūnus išganingai veda pas dangiškąjį Tėvą.
Tad visa taip tebūna daroma, kad būtų laikomasi deramo ryšio su bažnytine hierarchija. Niekas tenesiima sprendimo sau pačiam nustatyti normas ir savavališkai jas primesti kitiems. Tiktai popiežius, kaip švento Petro įpėdinis, kuriam dieviškasis Atpirkėjas patikėjo visos kaimenės ganymo rūpestį (plg. Jn 21, 15-17), ir kartu vyskupai, kuriuos, paklūstančius Apaštaliniam Sostui, „Šventoji Dvasia paskyrė <...> valdyti Dievo Bažnyčią“ (Apd 20, 28), pagal įstatymą ir pareigą turi galią valdyti krikščionių liaudį. Dėl to, garbingieji Broliai, kada tik saugote savo autoritetą – net ir pavartojant, jei reikėtų, išganingą griežtumą – ne tiktai įvykdote savo pareigą, bet apsaugote pačią Bažnyčios Įkūrėjo valią.
BUS DAUGIAU