3. Brevijorius ir liturginiai metai

I – BREVIJORIUS

Krikščioniškojo gyvenimo tobulumą sudaro glaudžiausias ir nuolatinis susivienijimas su Dievu. Dėl to garbinimas, kurį Bažnyčia teikia amžinajam Dievui ir kuris ypač remiasi eucharistine Auka bei sakramentų praktika, taip sutvarkomas ir sudaromas, kad per brevijorių apimtų visas dienos valandas, visas savaitės dienas ir visą metų bėgį ir paliestų visas žmogiškojo gyvenimo sritis.

Kadangi dieviškasis Mokytojas liepė „visuomet melstis ir nepaliauti“ (Lk 18, 1), Bažnyčia, ištikimai laikydamasi šio paraginimo, niekada nepaliauja lieti maldų ir ragina mus šiais tautų Apaštalo žodžiais: „Per jį [Jėzų] visuomet atnašaukime Dievui šlovinimo auką“ (Žyd 13, 15).

Viešas ir bendras maldavimas, visų kartu kreipiamas į Dievą, seniausiais laikais buvo atliekamas tiktai nustatytomis dienomis ir nustatytomis valandomis. Tačiau Dievui buvo meldžiamasi ne tik suėjimuose, bet ir nuosavuose namuose, kai kada – kartu su kaimynais bei draugais. Tikrai greitai įvairiose krikščioniškojo pasaulio dalyse paplito paprotys ypatingus laikus paskirti šventai maldai, kaip, pavyzdžiui, paskutinę dienos valandą, kai ateina vakaras ir uždegamas žibintas, arba pirmąją, kai naktis krypsta į pabaigą, taigi po gaidžio giedojimo ir tekant saulei. Kiti tinkamesni maldoms lietis dienos momentai parodomi Šventajame Rašte tiek perduotu žydų papročiu, tiek kasdienio gyvenimo praktika. Pagal „Apaštalų darbus“ Jėzaus Kristaus mokiniai susivieniję trečią valandą meldėsi, kai „visi buvo pripildyti Šventosios Dvasios“ (plg. Apd 12, 1-15); apaštalų Kunigaikštis prieš valgydamas „užlipo ant plokščiastogio pasimelsti apie šeštą valandą“ (ten pat, 10, 9), Petras bei Jonas „ėjo į devintosios valandos pamaldas šventykloje“ (ten pat, 3, 1) ir „vidurnaktį Paulius ir Silas melsdamiesi šlovino Dievą“ (ten pat, 16, 25).

Šitokie įvairūs maldavimai laikui bėgant yra vis labiau tobulinami – ypač vienuolių ir tų, kurie atsidavė asketinei drausmei, nuovokumu bei darbu – ir pamažu Bažnyčios įgaliojimu įvedami į pačią šventosios Liturgijos praktiką.

Taigi tai, ką vadiname „Brevijoriumi“, yra Mistinio Jėzaus Kristaus Kūno malda, kuri visų krikščionių vardu ir jų labui kreipiama į Dievą, kai atliekama kunigų bei kitų Bažnyčios tarnautojų ir religinių brolijų narių, šiam dalykui paskirtų pačios Bažnyčios įsakymu.

Koks turėtų būti šio dieviškojo šlovinimo būdas ir vertingumas, atskleidžiama tais žodžiais, kuriuos Bažnyčia siūlo sakyti prieš pradedant valandų maldas, būtent nurodydama, kad būtų skaitomos „tinkamai, atidžiai ir pamaldžiai“.

Dievo Žodis, priimdamas žmogiškąją prigimtį, į šią žemišką tremtį atnešė tą himną, kuris dangaus sostuose giedamas visą amžinybę. Visą žmonių bendriją susieja su pačiu savimi ir ją su savimi suvienija drauge giedant šią dievišką šlovinimo giesmę. „Mes nežinome, ko turėtume deramai melsti“, kaip turime nuolankiai prisipažinti, „bet pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais“ (Rom 8, 26). Taip pat Kristus per savo Dvasią mumyse meldžia Tėvą. „Jokios didesnės dovanos negalėjo suteikti Dievas žmonėms <...> Meldžiasi [Jėzus] už mus kaip mūsų kunigas, meldžiasi mumyse kaip mūsų Galva, yra mūsų meldžiamas kaip mūsų Dievas. <...> Tad atpažinkime ir mūsų balsus Jame, ir Jo balsus mumyse. <...> Yra meldžiamas Dievo pavidalu, meldžiasi tarno pavidalu: ten Kūrėjas, čia sukurtas, nepakeistas priimdamas besikeisiantį kūrinį ir padarydamas mus vienu žmogumi su savimi, Galvą ir kūną.“ (Šv. Augustinas, Enarr. in Ps. 85, n. 1.)

Į aukštą šitokios Bažnyčios maldos vertę turėtų atsiliepti energingas mūsų sielos pamaldumas. Kadangi besimeldžiančiojo balsas kartoja giesmes, surašytas Šventosios Dvasios įkvėpimu ir parodančias bei išaukštinančias tobuliausią Dievo didingumą, taip pat būtina, kad šį balsą taip lydėtų vidinė mūsų dvasios veikla, kad padarytume savomis tas pačias nuostatas, kuriomis esame pakeliami į dangų, kuriomis adoruojame šventąją Trejybę ir kuriomis jai teikiame deramą gyrių bei padėką: „Taip atsistokime giedoti psalmes, kad mūsų protas atitiktų mūsų balsą“ (Šv. Benediktas, Vienuolių regula, 19 skyrius). Taigi kalbama ne tiktai apie skaitymą balsu arba apie giedojimą, kuris, nors ir būtų tobuliausias pagal muzikos meną bei šventų apeigų nuostatas, tačiau paliestų tik ausis, bet ypač apie mūsų proto ir sielos pakilimą link Dievo, kad, suvienyti su Jėzumi Kristumi, Jam iš visos širdies pavestume save pačius ir visus mūsų veiksmus.

Nuo to tikrai nemaža dalimi priklauso mūsų maldų veiksmingumas. Juk jos, jei nekreipiamos į patį žmogumi tapusį Žodį, baigiamos šiais žodžiais: „per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“, kuris, kaip mūsų ir Dievo tarpininkas, parodo dangiškajam Tėvui savo šlovingąsias žaizdas, „amžinai gyvas, kad mus užtartų“ (Žyd 7, 25).

Kaip visi žino, psalmės sudaro ypatingą „Brevijoriaus“ dalį. Jos apima, paveikia ir papuošia šventumu visą dienos bėgį. Gražiai išaiškina Kasiodoras apie psalmes, paskirstytas jo laikmečio „Brevijoriuje“: „Jos <...> ankstyvu džiūgavimu priartina ateisiančią dieną, jos atidaro mums pirmą dienos valandą, jos pašventina mums trečią valandą, jos duonos laužymu džiugina šeštą valandą, devintąja jos baigia pasninkavimus, jos uždaro dienos pabaigą, jos ateinant nakčiai padaro, kad mūsų protas nebūtų užtemdytas.“ (Explicatio in Psalterium)

Jos primena tiesas, dieviškai atskleistas išrinktajai tautai, kartais baisias, kartais tikrai pripildytas maloniausiu saldumu. Jos atnaujina ir uždega pažadėto Išlaisvintojo viltį, kuri kadaise buvo gaivinama drauge giedant prie namų židinių arba pačioje Šventyklos didybėje. Jos nuostabioje šviesoje parodo iš anksto paskelbtą Jėzaus Kristaus garbę ir aukščiausią bei amžiną Jo galią, po to Jo atėjimą į šią žemišką tremtį ir nusižeminimą, Jo karališką orumą ir kunigišką galią, ir pagaliau geradariškus Jo darbus bei už mūsų atpirkimą Jo išlietą kraują. Panašiu būdu jos išreiškia mūsų sielų linksmumą, liūdesį, viltį, baimę, Dievu visiškai pasitikinčią bei jam meile atsilyginančią mūsų valią ir mūsų mistinį kopimą dieviškųjų padangčių link.

„Psalmė <...> yra žmonių palaiminimas, gyrius Dievui, liaudies atsidėkojimas, visų pritarimas, visuotinė kalba, Bažnyčios balsas, skambus tikėjimo išpažinimas, tikrumu pripildytas pamaldumas, laisvės džiaugsmas, pasitenkinimo šauksmas, džiaugsmo ataidėjimas.“ (Šv. Ambraziejus, Enarrat in Ps. 1 n. 9).

Ankstesniais laikais tikintieji gausiau dalyvaudavo šiose valandų maldose, bet tai pamažu atgyveno, ir, kaip neseniai pasakėme, dabar jų skaitymas yra pareiga tiktai dvasininkijai ir religinių brolijų nariams. Taigi šiuo reikalu pasauliečiams nieko neįsakoma įpareigojančiu įstatymu, tačiau yra visokeriopai pageidautina, kad skaitydami arba giedodami realiai dalyvautų tose valandų maldose, kurios atliekamos švenčių dienomis vakarėjant kiekvienoje parapijoje. Uoliai raginame jus, garbingieji Broliai, ir jūsiškius, kad šis pamaldus paprotys nenustotų būti praktikuojamas ir kad, kur tik buvo užmirštas, vėl būtų pagal galimybę įvestas. Tai, be abejo, duos išganingų vaisių tada, kai vakarinis šlovinimas bus atliktas ne tik tinkamai ir deramai, bet ir taip, kad įvairiais būdais maloniai skatintų tikinčiųjų pamaldumą. Tebūna viešai ir privačiai nepažeistas švenčių dienų, kurios turi būti ypatingu būdu paskirtos ir pašvęstos Dievui, šventumas, ir pirmiausia Viešpaties dienos, kuria apaštalai, Šventosios Dvasios pamokyti, pakeitė šabą. Ir jei žydams buvo įsakyta „Šešias dienas dirbsite, septintąją dieną yra Šabas, šventas poilsis Viešpačiui, kiekvienas, kas šią dieną dirbs, mirs“ (Iš 31, 15), tai kaip nebijo dvasinės mirties tie krikščionys, kurie švenčių dienomis atlieka sunkius darbus ir per jų poilsį neatsiduoda pamaldumui, religijai, bet nesantūriai nusileidžia šio pasaulio vilionėms? Taigi, Viešpaties diena ir kitos švenčių dienos turi būti pašvęstos dieviškiems dalykams, kuriais Dievas garbinamas, o siela pamaitinama dangiškuoju maistu. Nors Bažnyčia įsako tik tai, kad tikintieji susilaikytų nuo sunkaus darbo ir dalyvautų eucharistinėje Aukoje, o dėl vakarinio garbinimo neturi jokio įsakymo, tačiau pastarąjį nuolatos rekomenduoja ir turi troškimuose. Taip pat šio garbinimo reikalauja kiekvieno poreikiai, nes visi turi permaldauti Dievą, kad išprašytų Jo geradarysčių. Mūsų siela yra pripildoma didžiausio skausmo, kai matome, kuo užsiimdami šiais laikais krikščionys praleidžia pusę šventinės dienos, būtent jos popietę: viešos spektaklių vietos ir vieši žaidimai gausiai lankomi, o bažnyčios pripildomos mažiau nei dera. Betgi būtinai reikia, kad visi ateitų į mūsų bažnyčias, kad kaip tik ten būtų mokomi katalikų tikėjimo tiesos, kad drauge giedotų Dievui gyrių ir kad per kunigą būtų praturtinti eucharistiniu palaiminimu bei dangiškąja galia sustiprinti prieš šio gyvenimo sunkumus. Teįsimena gerai pagal savo jėgas visas tas formules, kurios drauge giedamos vakarinės maldose ir jų prasme teįkvėpia savo sielas. Nes šių žodžių paveikti ir sujaudinti patirs tai, ką šv. Augustinas liudija apie save: „Kiek aš verkiau, girdėdamas himnus ir giesmes, stipriai sujaudintas maloniai giedančios tavo Bažnyčios balsų. Tie balsai liejosi man į ausis ir tiesa lašėjo man į širdį, ir audringai kilo iš ten maldingas jausmas, ir tekėjo ašaros, ir man buvo gera.“ (Išpažinimai, IX knyga, 6 skyrius).

II – SLĖPINIŲ CIKLAS

Per visą metų bėgį eucharistinės Aukos šventimas ir valandų maldos sukasi ypač apie Jėzaus Kristaus asmenį. Viskas taip vieningai ir tinkamai sudėstoma, kad mūsų Išganytojas nuolatos būna centre savo nusižeminimo, atpirkimo ir pergalės slėpiniais.

Kai šventoji liturgija primena Jėzaus Kristaus slėpinius, ji stengiasi, kad visi tikintieji juose dalyvautų taip, kad dieviškoji Mistinio Kūno Galva pavieniuose nariuose gyventų savo tobuliausiu šventumu. Tebūna krikščionių sielos tarsi altoriai, kuriuose įvairiais Aukos, kurią aukoja Aukščiausiasis Kunigas, momentais, vieni po kitų tam tikru būdu atgytų skausmai ir ašaros, nutrinantys ir išperkantys nuodėmes, į Dievą nukreiptas maldavimas, kylantis iki pat dangaus, savęs paties paskyrimas ir tarsi paaukojimas, daromas ryžtinga, dosnia ir uolia dvasia, ir pagaliau glaudžiausias ryšys, kuriuo Dievui patikime mus ir tai, kas mūsų, ir Jame randame ramybę, „nes religijos esmė yra sekti tą, kurį garbini“ (Šv. Augustinas, De Civitate Dei, VIII knyga, 17 skyrius).

Šiais būdais ir pagrindais, kuriais liturgija nustatytais laikais mums siūlo medituoti Jėzaus Kristaus gyvenimą, Bažnyčia mums tinkamai parodo pavyzdžius, kuriais reikia sekti, ir atskleidžia šventumo lobius, kad juos priimtume, nes tai, kas giedama burna, turi būti tikima protu, ir tai, kas tikima protu, turi būti įvedama į privačius bei viešus papročius.

Juk švento advento laiku sužadina mumyse žinojimą nuodėmių, kurias nelaimingai padarėme, ir ragina mus, kad, pasinaudoję geidulių pažabojimu ir savanoriškais kūno baudimais, pamaldžiai medituodami atgautume save pačius ir gyvu troškimu būtume paskatinti grįžti pas Dievą, kuris vienintelis gali mus savo malone išlaisvinti nuo nusikaltimų dėmės ir nuo tų pražūtingų blogybių, kurios po to seka.

O vėl pasikartojant Atpirkėjo gimimo dienai, Bažnyčia mus nuveda prie Betliejaus olos, kad ten būtume išmokyti, jog yra visiškai būtina atgimti iš naujo ir save iš pagrindų pakeisti. Ir tai atsitinka tiktai tada, kai intymiu bei gyvybiniu būdu esame susiję su žmogumi tapusiu Dievo Žodžiu ir dalyvaujame Jo dieviškoje prigimtyje, į kurią esame iškelti.

Per Apsireiškimo iškilmes primindama pagonių pašaukimą į krikščioniškąjį tikėjimą, Bažnyčia nori, kad mes kasdien dėkotume amžinajam Dievui už tokią geradarystę, stipriu tikėjimu trokštume gyvojo ir tikrojo Dievo, pamaldžiai bei giliai suprastume dangiškus dalykus ir pamiltume tylą bei meditaciją, kad tuo būdu lengviau matytume ir pasiektume dangiškąsias dovanas.

Septuagezimos ir gavėnios dienomis mūsų Motina Bažnyčia vėl ir vėl siekia, kad kiekvienas dėmesingai apsvarstytume savo vargingumą, kad būtume energingai paraginti pataisyti įpročius ir kad ypatingu būdu nekęstume nuodėmių ir jas išdildytume melsdamiesi bei atgailaudami, nes nuolatinė malda ir atgaila už nusikaltimus pelno mums dangiškąją pagalbą, be kurios bet koks mūsų darbas yra tuščias ir bevaisis.

O šventuoju laiku, kuriuo liturgija parodo sunkiausias Jėzaus Kristaus kančias, Bažnyčia mus kviečia į Kalvariją, kad žengtume kruvinais dieviškojo Atpirkėjo pėdsakais, kad kartu su Juo noriai neštume Kryžių, kad savo sieloje atkartotume tas pačias atpirkimo bei permaldavimo nuostatas ir kad visi drauge su juo mirtume.

Per Velykų iškilmes, kuriomis prisimenamas Kristaus triumfas, mūsų siela pripildoma giliausiu džiaugsmu, ir privalome kaip reikiant apmąstyti, kad ir mums kartu su Atpirkėju reikia prisikelti iš šalto bei vangaus gyvenimo į karštesnį bei šventesnį, pilnai bei dosniai dovanojant save Dievui ir pamirštant šią apgailėtiną žemę, kad siektume vien dangaus: „Jei prisikėlėte su Kristumi, siekite to, kas aukštybėse, <...> rūpinkitės tuo, kas aukštybėse” (Kol 3, 1-2).

Pagaliau Sekminių laiku Bažnyčia mus ragina savo nurodymais ir darbais, kad pasirodytume klusnūs veikimui Šventosios Dvasios, kuri trokšta uždegti mūsų sielas dieviškąja meile, kad kasdien uoliau žengtume į priekį dorybėje ir tikrai būtume šventi, kaip Viešpats Kristus ir Jo Tėvas, esantis danguje, yra šventi.

Taigi liturginiai metai turi būti laikomi tarsi prakilniu gyriaus himnu, kurį krikščionių šeima per Jėzų, amžinąjį savo tarpininką, gieda dangiškajam Tėvui. Bet taip pat reikalauja iš mūsų stropių ir tvarkingų studijų, kuriomis kasdien vis labiau pažintume ir šlovintume mūsų dieviškąjį Atpirkėją, taip pat atkaklių bei tvirtų pastangų ir nepailstančių pratybų, kuriomis atkartotume Jo slėpinius, kuriomis noriai įžengtume į jo skausmų kelią ir kuriomis pagaliau kažkada dalyvautume Jo šlovėje bei Jo amžinojoje palaimoje.

Iš šių mūsų pateiktų nurodymų yra visiškai aišku, garbingieji Broliai, kiek nuo tikro ir gryno liturgijos pagrindo nukrypsta tie mūsų laikų rašytojai, kurie, apgauti aukštesnio mistinio mokslo regimybės, drįsta teigti, kad reikia kreipti dėmesį ne į istorinį Kristų, bet į „pneumatinį“, arba pašlovintą, ir taip pat nedvejodami tvirtina, kad į tikinčiųjų praktikuojamą pamaldumą įvestu pakeitimu Kristus buvo tarsi nuverstas nuo savo sosto, nes pašlovintas Kristus, kuris gyvena ir viešpatauja per amžių amžius ir sėdi Tėvo dešinėje, buvo paslėptas ir į Jo vietą buvo įdėtas tas Kristus, kuris gyveno šį žemiškąjį gyvenimą. Dėl to kai kurie eina iki tiek, kad iš bažnyčių siekia pašalinti ant Kryžiaus kenčiančio dieviškojo Atpirkėjo atvaizdus.

Betgi klaidingi tokios rūšies prasimanymai visiškai prieštarauja sveikam mokymui, perduotam vyresniųjų. „Tiki Kristų, gimusį kūne, – sako šv. Augustinas, – ir nueisi pas Kristų, gimusį iš Dievo, Dievą pas Dievą“ (Šv. Augustinas, Enarr. in Ps. 123, 2). O šventoji Liturgija parodo mums visą Kristų visose jo gyvenimo sąlygose: taigi tą, kuris yra Amžinojo Tėvo Žodis, kuris gimsta iš Dievo Motinos Mergelės, kuris mokina mus tiesos, kuris gydo sergančius, kuris guodžia sielvartaujančius, kuris kenčia skausmus, kuris miršta, ir po to tą, kuris prisikelia iš visiškai nugalėtos mirties, kuris karaliaudamas dangaus garbėje mums atsiunčia Dvasią Guodėją, nuolatos gyvenančią savo Bažnyčioje: „Jėzus Kristus vakar ir šiandien: tas pats ir per amžius“ (Žyd 13, 8). Ir, be to, ne tik mums Jį pateikia, kad Jį atkartotume, bet taip pat parodo kaip mokytoją, kurio palankiai klausytume, ganytoją, kurį sektume, ir mūsų išganymo tarpininką, mūsų šventumo pagrindą ir Mistinę Galvą, kurios nariais, besimėgaujančiais jos gyvenimu, mes esame.

Kadangi tikrai skaudūs Jo kentėjimai sudaro ypatingą slėpinį, iš kurio kyla mūsų išganymas, katalikiškam tikėjimui tinkama kuo labiausiai tai nušviesti. Šis slėpinys yra tarsi dieviškojo garbinimo centras, nes eucharistinė Auka kasdien Jį pavaizduoja bei atnaujina, ir visi sakramentai glaudžiausiu ryšiu yra susieti su Kryžiumi (Šv. Tomas Akvinietis, Teologijos suma III, kl. 49 ir kl. 62, art. 5).

Todėl liturginiai metai, kuriuos Bažnyčios pamaldumas maitina ir lydi, nėra šaltas ir nejudrus atvaizdas dalykų, priklausančių praėjusiems laikams, arba paprastas ir plikas ankstesnio laikotarpio dalykų prisiminimas. Veikiau tai yra pats Kristus, kuris toliau yra savo Bažnyčioje ir kuris tęsia savo neišmatuojamo gailestingumo kelią, kuris šiame mirtingame gyvenime, kai perėjo darydamas gera (plg. Apd 10, 38), pats ėmėsi to gailiaširdingiausio sumanymo, kad žmonių sielos paliestų Jo slėpinius ir per juos tam tikru būdu gyventų. Šie slėpiniai tikrai yra nuolatos esantys ir veikia ne abejotinu ir neaiškiu būdu, kaip tauškia kai kurie šiuolaikiniai rašytojai, bet tokiu būdu, kaip mus mokina katalikiškas mokslas, nes, Bažnyčios mokytojų nuomone, šie slėpiniai yra ir ypatingi krikščioniškojo tobulumo pavyzdžiai, ir dieviškosios malonės šaltiniai dėl Kristaus nuopelnų ir užtarimo, ir savo poveikiu tęsiasi mumyse, nes kiekvienas jų pagal savo ypatumą yra savo būdu mūsų išganymo priežastis. Prisideda tai, kad mylinčioji Motina Bažnyčia, siūlydama mums kontempliuoti mūsų Atpirkėjo slėpinius, savo maldomis atkakliai prašo tų dangiškųjų dovanų, kuriomis Kristaus galia jos vaikai būtų kiek tik įmanoma įkvėpti tų pačių slėpinių dvasia. Būtent Jo įkvėpimu ir galia galime, kartu dirbant mūsų valiai, priimti gyvybinę jėgą, tarsi šakelės iš medžio bei nariai iš galvos, taip pat galime pamažu bei veikliai pasikeisti „pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (Ef 4, 13).

III – ŠVENTŲJŲ CIKLAS

Liturginių metų bėgyje švenčiami ne tiktai Jėzaus Kristaus slėpiniai, bet ir dangaus šventųjų šventės. Šiose šventėse, nors ir kalbama apie žemesnę bei pridėtinę eilę, Bažnyčia visada siekia pasiūlyti tikintiesiems šventumo pavyzdžius, kuriais šie paskatinti, pasipuoštų paties dieviškojo Atpirkėjo dorybėmis.

Ir tikrai mes turime būti sekėjai dangaus šventųjų, kaip kad jie buvo Jėzaus Kristaus sekėjai, ir kurių dorybėse įvairiu būdu atsispindi pati Jėzaus Kristaus dorybė. Nes kai kuriuose spindėjo apaštalavimo uolumas, kituose mūsų herojų tvirtumas stiprėjo iki kraujo praliejimo, kituose švietė nuolatinis budrumas, kuriuo laukė dieviškojo Atpirkėjo, o kituose spindėjo skaisčios sielos tyrumas ir pasireiškė santūrus krikščioniško nuolankumo meilumas, trumpai tariant, visuose užsidegė karščiausia meilė Dievui ir artimui. Šventoji liturgija mums parodo visas šias šventumo puošmenas, kad į jas išganingai įsižiūrėtume ir kad „būtume uždegti pavyzdžiais tų, kurių nuopelnais džiaugiamės“ (Romos mišiolas, III Mišių už daugelį kankinių ne Velykų laiku kolekta). Taigi, reikia išlaikyti „paprastume nekaltumą, meilėje santarvę, santūrumą nuolankume, stropumą vadovaujant, budrumą padedant dirbantiems, gailestingumą paremiant vargšus, pastovumą ginant tiesą, teisingumą palaikant drausmę, kad mumyse netrūktų jokio gerų darbų pavyzdžio. Juk tai yra pėdsakai, kuriuos mums paliko šventieji, grįždami į tėvynę, kad sekdami jų takais, paveldėtume ir palaimą.“ (Šv. Beda Garbingasis, Hom. subd. LXX visų šventųjų šventei). O kad ir mūsų jausmai būtų naudingai sužadinti, Bažnyčia nori, kad mūsų bažnyčiose būtų išstatyti dangaus šventųjų atvaizdai, tačiau visada paskatinta to paties motyvo, būtent, kad „sektume dorybėmis tų, kurių atvaizdus gerbiame“ (Romos mišiolas, Šv. Jono Damaskiečio Mišių kolekta).

Betgi yra dar kita priežastis, kodėl krikščionių liaudis garbina dangaus šventuosius, būtent – kad būtų meldžiama jų pagalbos ir „būtume pakylėti globojami tų, kurių garbinimu džiaugiamės“ (Šv. Bernardas, II pamokslas visų šventųjų šventei). Dėl to lengvai paaiškinama, kodėl šventoji Liturgija mums duoda labai daug maldų formulių, kuriomis šaukiamasi dangaus šventųjų globos.

O tarp dangaus šventųjų įžymesniu būdu garbinama Dievo Motina Mergelė Marija. Nes jos gyvenimas pagal dieviškai gautą pareigą yra glaudžiausiai įskiepytas Jėzaus Kristaus slėpiniuose, ir tikrai niekas arčiau bei veiksmingiau nei jinai nesekė Įsikūnijusio Žodžio pėdsakais, niekas nesimėgauja didesne malone bei galia prie Švenčiausiosios Dievo Sūnaus Širdies ir per ją pas dangiškąjį Tėvą. Ji yra šventesnė už cherubinus bei serafimus ir viešpatauja žymiai didesne garbe nei kiti dangaus gyventojai, nes yra „malonės pilnoji” (Lk 1, 28) bei Dievo Motina ir vaisingu savo gimdymu mums davė Atpirkėją. Taigi, jai esant „gailestingumo Motina, mūsų gyvybe, saldumu ir viltimi“, jos visi šaukiamės „verkdami ir vaitodami šiame ašarų klonyje“ („Sveika, Karaliene“) ir pasitikėdami jos globai patikime save ir visa, kas mūsų. Jinai tapo mūsų Motina, kai dieviškasis Atpirkėjas paaukojo save patį, ir dargi taip pat šiuo titulu esame jos vaikai. Jinai mus mokina visų dorybių ir mums suteikia savo Sūnų bei kartu su Juo visą mums reikalingą pagalbą, nes Dievas „norėjo, kad viską turėtume per Mariją“ (Šv. Bernardas, In Nativ. B. M. V. 7).

Šiuo liturginiu keliu, kuris mums kasmet yra iš naujo atviras, paskatinti Bažnyčios veikimo, šventumo Pradininko, ir sustiprinti dangaus šventųjų, ypač Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos, pagalba bei pavyzdžiu, „ateikime su tyra širdimi ir tikėjimo pilnatve, apvalę širdis nuo nešvarios sąžinės ir nuplovę kūną švariu vandeniu“ (Žyd 10, 22), pas „didį kunigą“ (ten pat, 10, 21), kad su Juo gyventume bei būtume vienos minties ir galėtume per Jį prasiskverbti „pro uždangą vidun“ (ten pat, 6, 19) ir ten per visą amžinybę šlovinti dangiškąjį Tėvą.

Tokie yra šventosios liturgijos prigimtis ir pagrindas, ji siejasi su Auka, su sakramentais bei su Dievo garbinimu ir taip pat siekia mūsų sielų sąjungos su Kristumi bei jų šventumo įgijimo per dieviškąjį Atpirkėją, kad Kristus būtų šlovinamas, ir per Jį bei Jame Švenčiausioji Trejybė: Garbė Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai.