„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu.“
‒ Mt 22, 27
Dievo meilė yra antprigimtinė, Dievo suteikta dorybė, padedanti mus mylėti Viešpatį, savo Dievą, kaip aukščiausiąjį gėrį, dėl Jo paties. Motyvas, skatinantis mus mylėti Dievą, yra Jo beribis tobulumas. Vien šio tobulumo pakanka, kad Dievas būtų vertas mūsų meilės, net jei negalėtume tikėtis iš Jo jokio atlygio ar nebijotume jokios bausmės. Jei mylime Dievą dėl to, kad randame Jame savo laimę, mūsų meilė yra suinteresuota, savanaudiška ir labiau priskirtina vilties, o ne Dievo meilės dorybei. Tačiau tas, kas myli Dievą dėl Jo paties, dėl to, kad Jis yra be galo mylėtinas, myli Jį tikra, nesavanaudiška meile ‒ taip, kaip tikri draugai myli vienas kitą. Kartą Prancūzijos karaliaus Liudviko bičiuliai sutiko moterį, vienoje rankoje nešančią liepsnojantį deglą, o kitoje ‒ indą su vandeniu. Paklausta, kam skirti šie daiktai, ji atsakė: „Šiuo deglu aš mielai padegčiau dangų, o šiuo vandeniu užgesinčiau pragaro liepsnas, kad žmonės mylėtų Dievą ne tikėdamiesi dangaus atlygio ar bijodami pragaro bausmės, o vien dėl to, kad Jis nusipelno būti mylimas.“
Vis dėlto tobula meilė nepanaikina vilties pasiekti dangų. Mes mylime Dievą, nes Jis yra vertas mūsų meilės, ir mes mylėtume Jį, net jeigu nesitikėtume dėl to jokio užmokesčio. Bet, žinodami, kad Dievas mums atlygins ir kad Jis netgi liepia mums tikėtis šio atlygio, mes turime su pasitikėjimu jo viltis ir stengtis jį pasiekti. Trokšti dangaus tam, kad galėtume turėti Dievą ir tobuliau Jį mylėti, yra tikra meilė, nes amžinoji garbė reiškia šios meilės ištobulinimą.
Dievo meilėje slypi visas krikščioniškas tobulumas, nes ji glaudžiausiai mus sujungia su Dievu. Visos kitos dorybės neturi reikšmės, jeigu jų nelydi meilė. Antra vertus, Dievo meilė, pagal šv. Pauliaus mokymą, turi savyje visas kitas dorybes: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.“ (1 Kor 13, 4‒7.) Tai paskatino šv. Augustiną tarti: „Mylėk ir daryk ką nori.“ Jei ką nors mylime, rūpinamės jo neįskaudinti, maža to, stengiamės suteikti jam malonumą. Panašiai ir tas, kuris myli Dievą labiau už viską, neapkenčia nuodėmės labiau nei mirties ir iš visų jėgų stengiasi Jam patikti. Pirmas ir svarbiausias Dievo mums duotas įsakymas liepia mylėti Jį visa širdimi: „Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi.“ (Įst 6, 5.) Kadangi Dievas mus nuo amžių myli begaline meile, Jis trokšta, kad mes jį mylėtume iš visos širdies, Jis nori turėti visą mūsų širdį: „Mano vaike, duok man savo širdį.“ (Pat 23, 26.) „Ko reikalauja iš tavęs Viešpats, tavo Dievas? Vien pagarbiai bijoti Viešpaties, tavo Dievo, eiti visais jo keliais, mylėti jį, tarnauti Viešpačiui, tavo Dievui, visa savo širdimi ir visa siela ir laikytis visų Viešpaties, tavo Dievo, įsakymų bei jo įstatų, kuriuos duodu tau šiandien tavo paties labui.“ (Įst 10, 12.)
Senajame Testamente Dievas įsakė, kad ant altoriaus nuolat degtų ugnis. Pagal šv. Grigalių, šis altorius simbolizuoja mūsų širdį, kurioje nuolat turi degti dieviškosios meilės liepsna. Todėl, įsakęs mylėti Jį visa širdimi, Dievas pridėjo šį paliepimą: „Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi. Prisirišk juos kaip ženklą ant rankos. Tebūna jie kaip žymė tau ant kaktos. Užrašyk juos ant durų staktų savo namuose ir ant vartų.“ (Įst 6, 6‒9.) Tai Jis padarė, kad mes nuolat prisimintume Didįjį Įsakymą ir pagal jį gyventume. Kaip atlygį už tokią meilę, Dievas mums pažadėjo duoti Save: „Aš esu tavo gynėjas ir be galo gausus tavo atlyginimas.“ (Pr 15, 1.) Šio pasaulio valdovai savo ištikimiems pavaldiniams atsilygina suteikdami jiems turtų, titulų ir privilegijų. Dievas Jį mylintiems atiduoda patį Save.
Mes turėtume jaustis gausiai atlyginti žinodami, kad Dievas myli tuos, kurie myli Jį. Dievas tai pripažįsta daugelyje Šventojo Rašto vietų: „Aš myliu mane mylinčius“ (Pat 8, 17); „Kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame“ (1 Jn 4, 16); „Kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu“ (Jn 14, 21). Jei žinotume, kad tolimoje šalyje gyvena gražus, šventas, išmintingas ir geraširdis karalius, mylėtume jį, nors jis mums nebūtų padaręs nieko gera. Tačiau ko vertos šio karaliaus dorybės palyginti su Dievu! Dieve yra visi tobulumai begaliniu laipsniu. Jis turi viską, kas daro Jį vertą mūsų meilės. Ar Jis galėtų mūsų meilei pasiūlyti puikesnį, geresnį, kilnesnį, turtingesnį ar malonesnį objektą nei patį Save?
Kas yra kilmingesnis už Dievą? Aukštuomenės žmonės didžiuojasi tuo, kad yra kilę iš senos, galbūt penkių šimtų ar net tūkstančio metų senumo, giminės. Dievo kilmingumas siekia begalybę amžių. Kas yra didesnis už Dievą? Jis yra visa ko Viešpats. Dangaus angelai ir žemės valdovai prieš Jį yra kaip lašelis didžiuliame vandenyne ar kaip mažytė, vargana dulkelė. Vienas Jo žodis sukūrė pasaulį; vienas Jo žodis gali nugramzdinti jį užmarštin. Kas yra turtingesnis už Dievą? Jam priklauso dangaus ir žemės turtai. Kas yra gražesnis už Dievą? Kūrinių grožis nublanksta prieš Jo šlovę. Kas yra geresnis už Dievą? Šv. Augustinas sako, kad Dievas trokšta suteikti mums malonių labiau, nei mes norime jų gauti. Kas yra gailestingesnis už Dievą? Vos tik nusidėjėlis ‒ nors jis būtų ir didžiausias niekšas pasaulyje ‒ nusižemina ir gailisi dėl savo nuodėmių, Dievas jam atleidžia ir priima jį atgal pas save. Kas yra dėkingesnis už Dievą? Jis visada atsilygina net už mažiausią darbelį, kurį padarome iš meilės Jam. Pagaliau, kas yra mielesnis ir labiau mylėtinas už Dievą? Jo veidas pripildo dangaus šventuosius džiaugsmo, leidžiančio jiems amžinai jaustis laimingiems. Priešingai, didžiausia pasmerktųjų kančia yra ta, kad jie žino, koks mylėtinas yra Dievas, bet nebegali Jo mylėti.
Taigi mes turime mylėti Dievą iš visos širdies, nes Jis yra vertas visos mūsų meilės. Jis taip pat nusipelno didžiausio mūsų dėkingumo, nes Jis pats mus myli begaline meile. Jei galėtume į vieną širdį sudėti viso pasaulio žmonių, angelų ir dangaus šventųjų meilę, ji negalėtų nė iš tolo prilygti Dievo meilei, kurią Jis jaučia kiekvienai atskirai sielai. Šv. Jonas Auksaburnis sako, kad Dievas mus myli labiau, nei mes galime mylėti patys save. „Amžina meile aš pamilau tave“ (Jer 31, 3), ‒ sako Dievas kiekvienam iš mūsų. Pirmieji žemėje mus pamilo mūsų tėvai, bet jie pradėjo mus mylėti tik nuo tos akimirkos, kai mus pažino. Dievas mus mylėjo dar tada, kai mūsų nebuvo. Jis mus mylėjo dar tuomet, kai mūsų tėvai nebuvo gimę; taip, netgi prieš pasaulio sukūrimą. Jis mus myli jau tiek laiko, kiek Pats egzistuoja, tai yra nuo amžių amžinųjų. Šv. Agnetė buvo teisi sakydama jai besiperšantiems jaunuoliams: „Jus jau seniai aplenkė kitas jaunikis.“ O, pasauli ir jo kūriniai, aš negaliu jūsų mylėti, nes Dievas pirmas mane pamilo. Todėl paprasčiausias teisingumas reikalauja, kad aš Jam atiduočiau ir pašvęsčiau savo širdį.
Gamta skatina mus mylėti Dievą
Dangus ir žemė šaukte šaukia, sako šv. Augustinas, viskas, ką matau, byloja apie Tave, Viešpatie, ir ragina Tave mylėti. Visi kūriniai sako, jog Tu juos sukūrei dėl manęs. Kai abatas Ransė*, Trapistų ordino įkūrėjas, pažvelgęs pro savo celės langą pamatydavo dangų, žvaigždes, paukščius bei gėles ir kai pagalvodavo, jog Dievas visa tai sukūrė norėdamas parodyti jam savo meilę, jo siela užsidegdavo meile Dievui. Šv. Marijai Magdalenai de Paci užtekdavo pamatyti paprastą gėlelę, ir jos širdis suvirpėdavo iš meilės. „Gerasis Dievas, ‒ sakydavo ji, ‒ sukūrė šią mažą gėlelę, kad laimėtų mano meilę.“
Šv. Teresė sakydavo, kad, kai ji pažvelgdavo į upokšnius, pievas, gėles ir medžius, jie priekaištaudavo jai dėl nedėkingumo ir pernelyg šaltos meilės savo Kūrėjui, kuris visiems šiems dalykams suteikė būtį vien tam, kad būtų jos mylimas.
KRISTAUS KENTĖJIMAI ĮRODO JO MEILĘ
Kaip mūsų Viešpats galėjo geriau įrodyti savo meilę, nei kentėdamas tiek daug skausmų, patirdamas tokią panieką ir užbaigdamas savo gyvenimą karčioje agonijoje ant kryžiaus? Bet, deja, mes taip įpratome girdėti apie Įsikūnijimą ir Atpirkimą, apie Dievą, gimusį prakartėlėje, apie Dievą, kuris buvo nuplaktas, karūnuotas erškėčiais ir nukryžiuotas, kad tai nedaro mums beveik jokio įspūdžio. O, šventasis tikėjime, apšviesk mus, kad galėtume suprasti, kokią beribę meilę Dievas mums parodė tapdamas žmogumi ir mirdamas ant kryžiaus. Žmonės taip menkai myli Jėzų Kristų todėl, kad tiek mažai galvoja apie Jo parodytą meilę; nes argi būtų įmanoma apie tai mąstyti ir gyventi Jo nemylint? Šv. Paulius sako: „Kristaus meilė verčia mus.“ (2 Kor 5, 14.) Siela, apmąstydama Jėzaus meilę žmonijai, jaučiasi priversta Jį taip pat mylėti.
Šventieji, apmąstydami mūsų Šventojo Išganytojo kančią, taip užsidegdavo meile, jog dažnai negalėdavo sulaikyti savo nuostabos ir atsidavimo. Kartą šv. Marija Magdalena de Paci, laikydama rankoje Nukryžiuotojo paveikslėlį, taip susijaudino, jog sušuko: „O, Jėzau, tu pasiutai iš meilės. Sakau tai ir nuolat kartosiu: tu iš meilės išprotėjai.“ Jei tikėjimas nepatvirtintų didžiosios mūsų Atpirkimo paslapties, kas galėtų patikėti, kad visatos Kūrėjas panoro kentėti ir mirti už savo tvarinius? Jeigu Jėzus nebūtų miręs už mus, kas drįstų paprašyti Dievo tapti žmogumi, kentėti ir mirti dėl žmonių išganymo? Kas tokios minties nelaikytų didžiausia kvailyste? Iš tiesų, kai pagonys išgirdo krikščionių mokslą apie Atpirkimą, jie palaikė tai pasaka ir pavadino neįtikėtina kvailyste, kaip sako šv. Paulius: „Mes skelbiame Jėzų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė.“ (1 Kor 1, 23.)
Taip, sako šv. Grigalius, jiems atrodė neįmanoma, kad gyvenimo Kūrėjas mirtų už žmones. Kaip galima tikėti, sakydavo jie, kad Dievas, kuriam netrūksta nieko ir kuris savyje yra tobulai laimingas, nužengtų į žemę, prisiimtų žmogaus prigimtį ir mirtų už savo menkus kūrinius? Taip teigti būtų tas pats, kaip sakyti, jog Dievas išprotėjo iš meilės. Vis dėlto tai yra mūsų švento tikėjimo tiesa, kad Jėzus Kristus, tikrasis Dievo Sūnus, iš meilės mums, vargšams nedėkingiems tvariniams, pasidavė baisiai mirčiai. „Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.“ (1 Jn 4, 10.) Kodėl Jėzus visa tai padarė? Kad žmogus suprastų, kaip neapsakomai Dievas jį myli, sako šv. Augustinas. Mūsų Dieviškasis Išganytojas išreiškė tą pačią mintį: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ (Lk 12, 49.) Kitaip tariant, aš įžiebsiu žemėje dieviškosios meilės ugnį ir netrokštu nieko kito, tik kad ši šventa liepsna uždegtų žmonių širdis.
Šv. Bernardas, apmąstydamas, kaip nedori kareiviai suriša Jėzų tarsi kokį piktadarį, nustebęs sušuko: „O, mano Jėzau! Kodėl Tavo šventą kūną regiu supančiotą virvėmis ir grandinėmis? Argi Tu ne Dangaus Karalius, argi Tu ne pats Šventumas? Tai mes, nedėkingi tarnai, nusipelnėme šių virvių ir pančių.“ Kas Tave privertė atsidurti tokioje apgailėtinoje padėtyje? Kodėl leidai su savimi elgtis kaip su paskutiniu nusikaltėliu? Žinau, Tu tai padarei iš meilės. Ieškodama atsako, meilė, regis, užmiršta bet kokį orumą. Taigi Dievą, kurio negali įveikti joks kūrinys, nugalėjo meilė. Jo meilė mums privertė Jį tapti žmogumi ir paaukoti savo gyvybę kančių ir liūdesio jūroje.
Apmąstydamas Dieviškojo Išganytojo pasmerkimą, šv. Bernardas kreipėsi į Jį tokiais žodžiais: „Pasakyk man, mielasis Jėzau, Tu, kuris esi pati nekaltybė, ką blogo padarei, jog nusipelnytum tokio žiauraus nuosprendžio? Ak, suprantu Tavo mirties priežastį; žinau, kokį nusikaltimą esi padaręs! Tai Tavo meilė mums. Ne Pilotas, o Tavo meilė ištaria mirties nuosprendį ir smogia mirtiną smūgį.“ Praeidamas pro Nukryžiuotąjį, šv. Pranciškus Paulietis kartą sušuko: „O, meile, meile, meile!“ Taip mes visi turėtume tarti matydami mūsų nukryžiuotą Viešpatį: „O, meile, meile, meile!“ O, kad visi žmonės pažvelgę į kryžių pagalvotų apie meilę, kurią Dievas jautė kiekvienam iš mūsų. „Kokia karšta meile užsidegtume, ‒ sako šv. Pranciškus Salezas, ‒ jei pamatytume, kokios meilės liepsnos dega Kristaus širdyje! Kokia mums būtų laimė, jeigu liepsnotume ta pačia ugnimi, kuri yra apėmusi mūsų Viešpatį ir Dievą!“ Kaip sako šv. Bonaventūras, Išganytojo žaizdos turėtų suminkštinti abejingiausias širdis ir uždegti meile labiausiai atšalusias sielas.
Kiek daug meilės strėlių išskrenda iš šių šventų žaizdų ir perveria kiečiausias širdis! „Kas yra žmogus, kad jį taip aukštini? Kodėl kreipi į jį savo akį?“ (Job 7, 17.) O mano Dieve, kas yra varganas žmogus, kad jį taip pagerbei? Ką gero esi kada nors iš jo gavęs, kad nuolat teiki jam savo dovanas ir rodai jam savo meilę? Šv. Tomas sako, jog Dievas taip mus myli, jog atrodo, tarsi Jis matytų mumyse savo gėrį ir negalėtų būti be mūsų laimingas.
Iš tiesų, krikščioni, jei pats būtum Dievas, ar galėtum dėl žmonių padaryti daugiau, nei Jis padarė savo kančių gyvenimu ir gėdinga mirtimi? Ir jeigu Jėzui Kristui būtų prireikę išgelbėti savo dangiškojo Tėvo gyvybę, ar Jis būtų padaręs daugiau, nei padarė dėl tavęs? Tad kurgi tavo dėkingumas? Jei koks nors menkas tarnas būtų dėl mūsų iškentėjęs tiek, kiek mūsų dangiškasis Sužadėtinis, ar galėtume kada nors tai pamiršti? Ar galėtume gyventi jo nemylėdami? Tiesą sakant, turėtume nesitverti iš meilės mąstydami apie Jėzaus Kristaus mirtį ir su šv. Paskaliu tarti: „Mano Meilė prikalta prie kryžiaus dėl manęs; mano Meilė mirė už mane.“
Jei to nepadarėme anksčiau, galime bent jau pamėginti daryti nuo šiol, nes Dievas dar duoda mums laiko. Jėzus mirė už mus, sako šv. Paulius, kad Jo meilė visiškai užvaldytų mūsų širdis: „Juk Kristus numirė ir atgijo, kad būtų gyvųjų ir mirusiųjų Viešpats.“ (Rom 14, 9.) „Jis yra miręs už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas.“ (2 Kor 5, 15.) Šventieji tobulai išpildė šį Dieviškojo Išganytojo norą. Prisimindami Viešpaties meilę, paskatinusią Jį kentėti ir mirti, jie noriai paaukodavo Jam visa, ką turi, netgi savo gyvybę.
Kiek daug valdovų, karalių, kunigaikščių, didikų ‒ ir vyrų, ir moterų ‒ atsisakė savo turtų, valdžios, išsižadėjo giminių, tėvynės, kad įstotų į vienuolyną ir pašvęstų savo gyvenimą Jėzui Kristui! Kiek daug kankinių džiaugdavosi galėdami kentėti žiauriausius kankinimus ir atiduoti savo gyvybes už savo Viešpatį ir Dievą! Kiek daug jaunuolių ir mergelių atsižadėjo viliojančių perspektyvų ir paaukojo savo nekaltybę Tam, kuris mirė iš meilės jiems!
O tu, krikščioni, ką esi padaręs dėl savo Dieviškojo Išganytojo? Kokį savo meilės įrodymą esi Jam davęs? Juk aišku, kad Jėzus mirė ir už tave, ne tik už šv. Liuciją, šv. Agotą, šv. Agnietę ir kitus šventuosius. Pagalvok apie ypatingas malones, kurias Jis tau davė ir kurių negavo kiti. Apmąstyk, kiek daug žmonių gimsta šalyse, kuriuose siaučia pagonybė ar netikėjimas. Kiek daug šių nelaimingų sielų, neturėdamos sakramentų ir išganymo priemonių, pražūva amžiams! O tu gavai malonę gimti Kristaus Bažnyčios prieglobstyje. Pagalvok apie didį gailestingumą, kurį Dievas tau parodė atleisdamas gausybę tavo nuodėmių. Kad gautum atleidimą, tau reikėjo tik gailėtis ir atsiprašyti; bet, deja, tu buvai nedėkingas Jam ir iš naujo Jį skaudinai. Vis dėlto Jis pasirengęs vėl ir vėl tau atleisti, nemažindamas savo meilės. Užuot nubaudęs tave, kaip nusipelnei, Jis apipylė tave savo malonėmis ir įkvėpimais. Kaip tik šią akimirką, kai skaitai šiuos žodžius, Jis kviečia tave atsiliepti į Jo meilę. Na! Ką ketini daryti? Ar vis dar priešinsiesi? Kodėl dvejoji? Ar lauksi, kol Dievas tave apleis ir liausis tave šaukęs?
KAIP AUGTI DIEVO MEILE
Dabar pakalbėsime apie priemones, padedančias puoselėti Dievo meilę. Šv. Teresė sako, kad yra ypatinga malonė būti pašauktam tobulai Dievo meilei. Šioms laimingoms sieloms priklausai ir tu, mielas skaitytojau. Tačiau kad visiškai pasišvęstum savo dieviškojo Sužadėtinio meilei, kad pasišvęstum taip, kaip Jis to nori, turi uoliai naudotis tam reikalingomis priemonėmis.
Pirmoji priemonė yra karštai trokšti šios tobulos meilės. Turėdamas tokį troškimą, tu jau ženkliai pažengei į priekį. Dievas savo gausias malones išlieja tik tiems, kurie jų alksta ir trokšta, kaip sako Švč. Mergelė savo šlovinimo himne Magnificat: „[Jis] alkstančius gėrybėmis apdovanoja.“ (Lk 1, 53.) Šis troškimas yra mums absoliučiai būtinas, nes be jo mūsų pastangos įgyti Dievo meilės lobį bus neryžtingos ir trumpalaikės. Mes mažai, jei iš viso, stengiamės gauti tai, ko nelabai trokštame. Kita vertus, bet kokie sunkumai tampa lengvi ir malonūs, jei mūsų pastangas įkvepia karštas troškimas. Todėl Viešpats palaimintais vadina tuos, kurie jaučia ne šiaip šventumo troškimą, o jo alkį ir troškulį, t. y. didžiulį troškimą: „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo.“ (Mt 5, 6.)
Antroji priemonė įgyti šią tobulą Dievo meilę yra atsižadėti bet kokios kitos meilės. Dievas nori turėti visą mūsų širdį ir nepakenčia jokių varžovų. Šv. Augustinas rašo, kad Romos Senatas mielai pripažino trisdešimt tūkstančių pagoniškų dievų, bet atsisakė pagarbinti krikščionių Dievą, nes jis esąs pavydus Dievas, nenorintis su niekuo dalytis garbe. Mūsų Dievas yra teisus reikalaudamas, kad žmonės Jį vienintelį garbintų, nes Jis vienintelis yra tikrasis Dievas. Lygiai taip pat, jei norime įgyti tobulą Dievo meilę, turime atsikratyti bet kokio prisirišimo prie kūrinių. Uolusis šv. Pranciškus Salezas yra pasakęs: „Jei žinočiau, kad mano širdyje yra bent viena gyslelė, kuri būtų ne iš Dievo, ne Dieve ir ne Dievui, tuoj pat ją išraučiau.“ Kol mūsų širdis nėra laisva nuo žemiškų potraukių, Dievo meilė negali į ją įžengti, tačiau vos tik ji išsilaisvina nuo kūrinių, joje užsižiebia ir vis labiau įsiliepsnoja dieviškosios meilės ugnis. Todėl šv. Teresė sakydavo: „Atitrauk savo širdį nuo kūrinių ir ieškok Dievo; tuomet tikrai Jį rasi.“ Tėvas Segneris Jaunesnysis* kartą vienam draugui parašė: „Dieviškoji meilė yra tarsi geraširdis plėšikas; ji atima iš mūsų bet kokį žemišką prisirišimą, kad siela galėtų tarti savo mylimam Sužadėtiniui: „Ko gi aš daugiau trokštu, jei ne vien Tavęs.“ Šv. Pranciškus Salezas sako panašiai: „Gryna Dievo meilė žmogaus širdyje sunaikina visa, kas nėra Dievas, kad viską paverstų meile; nes visa, ką žmogus daro dėl Dievo, yra meilė.“
„Dėl jo aš viską laikau sąšlavomis, ‒ sako šv. Paulius, ‒ kad tik laimėčiau Kristų.“ (Fil 3, 8.) Dievo meilei užvaldžius mūsų širdį, mes nė trupučio nebevertiname to, ką pasaulis taip brangina: „Jeigu žmogus siūlytų už meilę visą savo turtą, būtų tik paniekos vertas.“ (Gg 8, 7.) „Kai namuose kyla gaisras, žmonės viską išmeta pro langą“, ‒ sako šv. Pranciškus Salezas. Vos tik širdis užsidega meile Dievui, ji stengiasi atsikratyti visko, kas žemiška, kad galėtų mylėti tik Dievą. Ar Dievas prašo per daug norėdamas, kad siela mylėtų vien Jį? „Ne, ‒ atsako šv. Bonaventūras, ‒ Dievas yra be galo malonus ir geras, todėl nusipelno visos mūsų meilės. Jis visiškai teisus trokšdamas, kad širdis, kurią Jis sukūrė, priklausytų Jam vienam; o pasiaukodamas už mus Jis įgijo dar didesnę teisę reikalauti iš mūsų nepadalytos meilės.“
Kad įgytume tobulą Dievo meilę, turime taip pat atsižadėti savęs, noriai priimdami tai, kas nepakenčiama mūsų savimeilei, ir atsisakydami to, kas jai patinka. Kartą šv. Teresei sunkiai susirgus seserys atnešė jai labai skanų patiekalą, tačiau Šventoji prie jo nė neprisilietė. Slaugytoja paragino ją valgyti, sakydama, kad valgis gardžiai paruoštas. „Kaip tik todėl aš jo ir nevalgau“, ‒ atsakė Teresė. Panašiai galime elgtis ir mes. Turime atsisakyti to, kas mums labiausiai patinka, ir būtent todėl, kad tai mums patinka. Pavyzdžiui, galime nugręžti akis nuo to ar ano gražaus objekto, atsisakyti to ar ano malonumo, padaryti paslaugą kuriam nors nedėkingam žmogui, rinktis neskanesnius vaistus susirgę ir t. t. Pagal šv. Pranciškų Salezą, mūsų savimeilė nori dalyvauti visur, netgi pačiuose švenčiausiuose dalykuose. Todėl, sako Šventasis, netgi dorybę turime mylėti prie jos neprisirišdami. Pavyzdžiui, reikia mylėti maldą ir nuošalumą, bet jei paklusnumas arba artimo meilė neleidžia mums pasišvęsti maldos ir vienatvės gyvenimui, turime ne nusiminti, o ramiai priimti visa, kas Dievo valia įvyksta, kad ir kaip tai prieštarautų mūsų polinkiams.
Ketvirtoji priemonė įgyti tobulą Dievo meilę yra dažnas Jėzaus Kristaus kančių apmąstymas. Šv. Marija Magdalena de Paci sako, kad tas, kas visiškai pasišventė savo nukryžiuoto Viešpaties meilei, vos tik pažvelgęs į kryžių ima galvoti apie beribę meilę, kurią Jėzus Kristus jam parodė. Atrodytų, tarsi mūsų Išganytojas iškentė tiek daug įvairių kankinimų ir įžeidimų: išdavystę, agoniją, plakimą, karūnavimą erškėčiais ir nukryžiavimą tam, kad Jį mylinčioms sieloms suteiktų pakankamai peno apmąstymui. Tačiau mes apie Jėzaus Kristaus kančias turime mąstyti ne tam, kad iš šio mąstymo gautume kokios nors paguodos ir šiltų jausmų, o tam, kad užsidegtume meile mūsų kenčiančiam Išganytojui ir sužinotume, ko Jis iš mūsų nori.
Kartu turime pasiryžti viską kantriai iškęsti iš meilės tam, kuris tiek daug kentėjo iš meilės mums. Kartą Viešpats vienam pamaldžiam atsiskyrėliui apreiškė, kad jokia pamaldumo praktika taip neuždega Dievo meilės žmogaus širdyje, kaip Kristaus kančių apmąstymas. Tai visada buvo mėgstamiausia šventųjų mąstymo malda. Šv. Pranciškus Asyžietis mąstydamas apie Kristaus kančią tapo meilės angelu. Kartą jį rado apsipylusį ašaromis ir garsiai dūsaujantį. Paklaustas, dėl ko taip sielvartaująs, jis atsakė: „Aš verkiu matydamas kančias ir įžeidimus, kuriuos patyrė mano Dieviškasis Mokytojas. Tačiau labiausiai mane liūdina tai, kad žmonės, už kuriuos Jis taip kentėjo, niekada neprisimena Jo patirtų kančių.“ Jei Šventasis išgirsdavo mekenant ėriuką arba išvysdavo ką nors, kas jam primindavo Kristaus kančias, neištverdavo neapsiverkęs. Kartą, kai jis susirgo ir kažkas jam patarė paskaityti pamokomą knygą, jis atsakė: „Mano knyga yra Jėzus Nukryžiuotasis.“ Jis nuolat ragino savo brolius mąstyti apie Kristaus kančią.
Penktoji priemonė įgyti Dievo meilės lobį yra malda. Nuolatinė krikščionio malda turėtų būti: „Jėzau, suteik man savo šventąją meilę. Marija, mano Motina, išmelsk man Dievo meilės. Mano Angele Sarge ir visi mano šventieji globėjai, užtarkite mane, kad aš mylėčiau Dievą visa savo širdimi ir siela.“ Dievas nešykšti savo dovanų, tačiau ypač dosniai savo meilę duoda tiems, kurie jos prašo.