03. Maldos po išpažinties

2007 04 30

PADĖKA PO IŠPAŽINTIES

Viešpatie Jėzaus, kunigo lūpomis ištarti atleidimo žodžiai nurito nuo manęs nuodėmių kalną, o Tavo malonė vėl įžengė į mano sielą. Dabar vėl ji tyra, kaip kūdikystėje. Dabar man ramu, gera, lengva. Koks džiaugsmas turėti gryną sąžinę, tyrą sielą!

Ačiū Tau, Išganytojau, kad palikai mums Atgailos sakramentą! Ačiū, kad atleidai man visas mano kaltes ir vėl priėmei į savųjų skaičių. Ačiū už begalinį gailestingumą, kurį man šią valandą parodei. Tegul mano širdis nuo šiol vien tik Tau plaks ir bus dėkinga per amžius.

Dar kartą gailiuosi, kad buvau tiek kartų ir taip labai Tave įžeidęs. Nuoširdžiai trokštu, kad tai daugiau niekada nebepasikartotų. Todėl tvirtai ryžtuosi saugotis kiekvienos nuodėmės ir į ją vedančių progų. Padėk, Viešpatie, man šį pasiryžimą įvykdyti ir daugiau nebepasidaryti blogu. Žinau, kaip labai esu silpnas, bet pasitikiu didele Tavo galia ir noru man padėti. Dėl to visiškai Tavimi pasitikiu ir su apaštalu tariu: „Viską galiu su tuo, kuris mane stiprina“ (Fil 4, 13). Amen.

Švenčiausioji Mergele Marija, nusidėjėlių gynėja ir krikščionių pagalba, savo begaliniais nuopelnais papildyk tai, ko trūko man šioje išpažintyje. Globok visus mano žingsnius. Tavo padedamas, aš įvykdysiu savo pasiryžimus ir nebegrįšiu į nuodėmes. Tavo vedamas, aš visada vaikščiosiu Dievo ir Bažnyčios įsakymų keliu. Neleisk man nutolti nuo brangiausiojo savo Sūnaus Jėzaus, kurį mylėti esu pasiryžęs per visas savo gyvenimo dienas.

Šventasis Angele, mano nuolatinis sarge, saugok mane nuo kiekvieno blogo darbo. O tu, šventasis (-oji) Globėjau (-a), melski už mane, kad tavo vardą čia vertai nešiočiau, o paskui su tavimi per amžius būčiau danguje. Amen.

POP. URBONO VIII MALDA

Ante óculos tuos, Dómine, culpas nostras férimus, et plagas, quas accépimus, conférimus. Si pensámus malum quod fécimus, minus est quod pátimur, maius est quod merémur. Grávius est quod commíssimus, levius est quod tolerámus. Peccáti poenam sentímus, et peccándi pertináciam non vitámus. In flagéllis tuis infírmitas nostra téritur, et iníquitas non mutátur. Mens ægra torquétur, et cervix non fléctitur. Vita in dolore suspírat, et in ópere non se eméndat. Si exspéctas, non corrígimur; si víndicas, non durámus. Confitémur in correctióne, quod égimus; oblivíscimur post visitatiónem, quod flévimus. Si exténderis manum, faciénda promíttimus; si suspénderis gládium, promíssa non sólvimus. Si férias, clamámus ut parcas; si pepérceris, íterum provocámus ut férias. Habes, Dómine, confiténtes reos: nóvimus quod, nisi dimíttas, recte nos perímas. Præsta, Pater omnípotens, sine mérito, quod rogámus, qui fecísti ex níhilo, qui te rogárent. Per Christum Dóminum nostrum. Amen.

Priešais Tavo akis, Viešpatie, nešame savo kaltes ir atsinešam visas gautas žaizdas. Jei savo padarytą blogį pasvertume, pamatytume, kad menkai kenčiame ir kad daugiau nusipelnėme. Sunku yra tai, ką padarėme, lengva, ką turime kęsti. Jaučiame bausmę už nuodėmę, o užsispyrusiai nusidėti nevengiame. Kai mus plaki, mūsų silpnumas kenčia, bet nedorumas nesikeičia. Ligota siela kankinasi, o sprandas nelinksta. Gyvastis dėl skausmų dūsauja, o savo darbų netaiso. Jei lauki – nepasitaisome, jei baudi – nekantraujame. Išpažinę, ką padarėme, norim taisytis, o po aplankymo pamirštame, kad verkėme. Jei ištiesi ranką, pažadam daryti, jei nuleidi kalaviją, pažadų nesilaikome. Jei muši, šaukiam, kad pagailėtum, jei pasigaili, vėl kurstome mušti. Pripažįstame, Viešpatie, savo kaltę, žinome, kad jei neatleisi, tikrai mus sunaikinsi. Suteik be mūsų nuopelnų, ko prašome, visagalis Tėve, kuris iš nieko suvėrei tą, kuris prašo. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.