04. Atgailos psalmės

Ant. Ne reminiscáris, Dómine, delícta nostra vel paréntum nostrórum, neque vindíctam sumas de peccátis nostris.

Ant. Neprisimink, Viešpatie, mūsų ar mūsų tėvų kalčių ir nesiimk keršto už mūsų nuodėmes.

Dómine, ne in furóre tuo árguas me, * neque in ira tua corrípias me.

Miserére mei, Dómine, quóniam infírmus sum: * sana me, Dómine, quóniam conturbáta sunt ossa mea.

Et ánima mea turbáta est valde: * sed tu, Dómine, úsquequo?

Convértere, Dómine, et éripe ánimam meam: * salvum me fac propter misericórdiam tuam.

Quóniam non est in morte qui memor sit tui: * in inférno autem quis confitébitur tibi?

Laborávi in gémitu meo, lavábo per síngulas noctes lectum meum: * lácrimis meis stratum meum rigábo.

Turbátus est a furóre óculus meus: * inveterávi inter omnes inimícos meos.

Discédite a me, omnes, qui operámini iniquitátem: * quóniam exaudívit Dóminus vocem fletus mei.

Exaudívit Dóminus deprecatiónem meam, * Dóminus oratiónem meam suscépit.

Erubéscant, et conturbéntur veheménter omnes inimíci mei: * convertántur et erubéscant valde velóciter.

Glória Patri, et Fílio, * et Spirítui Sancto.

Sicut erat in princípio, et nunc, et semper, * et in sǽcula sæculórum. Amen.

Viešpatie, nekaltink manęs įniršęs * ir nebausk manęs iš pykčio.

Pasigailėk manęs, Viešpatie, nes esu silpnas, * gydyk mane, Viešpatie, nes mano kaulai sukrėsti.

Ir mano siela labai sujaudinta, * bet Tu, Viešpatie, kiek ilgai?..

Atsigręžk, Viešpatie, ir gelbėk mano sielą, * išgelbėk mane dėl savo gailestingumo.

Juk tarp mirusių nėra, kas Tave atmintų, * kas gali Tave šlovinti pragaruose?

Pailsau bevaitodamas, kasnakt drėkinu savo guolį, * ašaromis laistau savo patalą.

Sielvartas sudrumstė mano akį, * pasenau tarp visų savo priešų.

Atsitraukit nuo manęs visi, kurie darot neteisybę, * nes Viešpats išgirdo mano verksmo balsą.

Išgirdo Viešpats mano maldavimą, * Viešpats priėmė mano maldą.

Tenurausta ir smarkiai tenusigąsta visi mano priešai, * nusigręžia ir labai greit parausta.

Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui, * ir Šventajai Dvasiai.

Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, * ir per amžius. Amen.

Beáti quorum remíssæ sunt iniquitátes: * et quorum tecta sunt peccáta.

Beátus vir, cui non inputávit Dóminus peccátum, * nec est in spíritu eius dolus.

Quoniam tacui, inveteravérunt ossa mea, * dum clamárem tota die.

Quóniam die ac nocte graváta est super me manus tua: * convérsus sum in ærúmna mea, dum confígitur spina.

Delíctum meum cógnitum tibi feci: * et iniustítiam meam non abscóndi.

Dixi: Confitébor advérsum me iniustítiam meam Dómino: * et tu remisísti impietátem peccáti mei.

Pro hac orábit ad te omnis sanctus, * in témpore oportúno.

Verúmtamen in dilúvio aquárum multárum, * ad eum non adproximábunt.

Tu es refúgium meum a tribulatióne, quæ circúmdedit me: * exultátio mea, érue me a circumdántibus me.

Intelléctum tibi dabo, et ínstruam te in via hac, qua gradiéris: * firmábo super te óculos meos.

Nolíte fíeri sicut equus et mulus, * quibus non est intelléctus.

In camo et freno maxíllas eórum constrínge, * qui non appróximant ad te.

Multa flagélla peccatóris, * sperántem autem in Dómino misericórdia circúmdabit.

Lætámini in Dómino et exultáte, iusti, * et gloriámini, omnes recti corde.

Glória Patri...

Palaiminti, kuriems atleistos neteisybės * ir kurių nuodėmės uždengtos.

Palaimintas vyras, kuriam Viešpats neįskaitė nuodėmės * ir jo dvasioje nėra klastos.

Kol tylėjau, paseno mano kaulai, * man šaukiant visą dieną.

Nes dieną naktį slėgė mane Tavo ranka, * varčiausi savo varge, spyglių badomas.

Išpažinau Tau savo nusikaltimą * ir neslėpiau savo neteisybės.

Tariau: „Prisipažinsiu savo neteisybę Viešpačiui“, * ir Tu atleidai mano nuodėmės nedorumą.

Už tai melsis Tau kiekvienas šventasis * tinkamu laiku.

Kai pritvins daug vandenų, * nepriartės prie jo.

Tu mano prieglobstis nuo vargo, kuris mane apgaubia; * mano džiaugsme, išgelbėk mane nuo tų, kurie mane apsupo.

Duosiu tau supratimo ir mokysiu tave kelio, kuriuo turi vaikščioti, * laikysiu į tave nukreiptas savo akis.

Nebūkit kaip arklys ar mulas, * kurie neturi proto.

Kamanomis ir žąslais suveržk žandus tų, * kurie nesiartina prie Tavęs.

Daug rykščių tenka nusidėjėliui, * o tą, kuris pasitiki Viešpačiu, supa gailestingumas.

Linksminkitės Viešpatyje ir džiaugitės, teisieji, * džiūgaukit visi, kurių širdis tiesi.

Garbė Dievui Tėvui...

Dómine, ne in furóre tuo árguas me, * neque in ira tua corrípias me.

Quóniam sagíttæ tuæ infíxæ sunt mihi: * et confirmásti super me manum tuam.

Non est sánitas in carne mea a fácie iræ tuæ: * non est pax óssibus meis a fácie peccatórum meórum.

Quóniam iniquitátes meæ supergréssæ sunt caput meum: * sicut onus grave gravátæ sunt super me.

Putruérunt et corrúptæ sunt cicatríces meæ, * a fácie insipiéntiæ meæ.

Miser factus sum, et curvátus sum usque in finem: * tota die contristátus ingrediébar.

Quóniam lumbi mei impléti sunt illusiónibus: * et non est sánitas in carne mea.

Afflíctus sum, et humiliátus sum nimis: * rugiébam a gémitu cordis mei.

Dómine, ante te omne desidérium meum: * et gémitus meus a te non est abscónditus.

Cor meum conturbátum est, derelíquit me virtus mea: * et lumen oculórum meórum, et ipsum non est mecum.

Amíci mei, et próximi mei * advérsum me appropinquavérunt, et stetérunt.

Et qui iuxta me erant, de longe stetérunt: * et vim faciébant qui quærébant ánimam meam.

Et qui inquirébant mala mihi, locúti sunt vanitátes: * et dolos tota die meditabántur.

Ego autem tamquam surdus non audiébam: * et sicut mutus non apériens os suum.

Et factus sum sicut homo non áudiens: * et non habens in ore suo redargutiónes.

Quóniam in te, Dómine, sperávi: * tu exáudies me, Dómine, Deus meus.

Quia dixi: Nequándo supergáudeant mihi inimíci mei: * et dum commovéntur pedes mei, super me magna locúti sunt.

Quóniam ego in flagélla parátus sum: * et dolor meus in conspéctu meo semper.

Quóniam iniquitátem meam anuntiábo: * et cogitábo pro peccáto meo.

Inimíci autem mei vivunt, et confirmáti sunt super me: * et multiplicáti sunt qui odérunt me iníque.

Qui retríbuunt mala pro bonis, detrahébant mihi: * quóniam sequébar bonitátem.

Ne derelínquas me, Dómine, Deus meus: * ne discésseris a me.

Inténde in adiutórium meum, * Dómine, Deus salútis meæ.

Glória Patri...

Viešpatie, nekaltink manęs įniršęs * ir nebausk manęs iš pykčio.

Nes Tavo strėlės įsmigo į mane, * Tu ištiesei virš manęs savo ranką.

Nieko sveiko nebėra mano kūne nuo Tavo pykčio, * nėra mano kaulams ramybės dėl mano nuodėmių.

Nes mano neteisybės viršijo mano galvą, * jos slegia mane lyg sunki našta.

Pūva ir genda mano randai * dėl mano neišmintingumo.

Vargšas tapau, visai sulinkau, * visą dieną vaikščioju liūdnas.

Nes mano strėnos pilnos uždegimo * ir nieko sveiko nėra mano kūne.

Sukrėstas esu ir labai pažemintas, * kriokiu dėl mano širdies vaitojimo.

Viešpatie, priešais Tave yra kiekvienas mano troškimas, * ir mano verksmas nėra Tau paslėptas.

Mano širdis virpa, mane apleido jėgos, * man trūksta net akių šviesos.

Mano draugai ir artimieji * priartėjo prie manęs ir sustojo.

Ir kas buvo šalia manęs, sustojo atokiai. * Jie griebėsi prievartos ir ieškojo mano gyvybės.

Tie, kas siekė man blogo, kalbėjo tuštybes * ir visą dieną brandino klastą.

O aš lyg kurčias negirdėjau, * buvau lyg nebylys, kuris burnos neatveria.

Tapau lyg žmogus, kuris negirdi, * kuris neturi burnoje atsikirtimo.

Nes Tavimi, Viešpatie, pasitikėjau, * Tu išgirsi mane, Viešpatie, mano Dieve.

Nes tariau: „Tenesidžiaugia dėl manęs mano priešai, * kurie išdidžiai kalba, kai mano kojos klumpa“.

Aš esu pasiruošęs plakimui, * mano skausmas visuomet mano akyse.

Aš paskelbsiu savo neteisybę * ir galvosiu apie savo nuodėmę.

O mano priešai gyvuoja ir sustiprėjo prieš mane, * padaugėjo tų, kurie be priežasties manęs nekenčia.

Tie, kas atsilygina piktu už gera, niekina mane, * nes seku gėrį.

Nepalik manęs, Viešpatie, mano Dieve, * neatsitolink nuo manęs!

Skubėk man padėti, * Viešpatie, mane gelbstintis Dieve!

Garbė Dievui Tėvui...

Miserére mei, Deus, * secúndum magnam misericórdiam tuam.

Et secúndum multitúdinem miseratiónum tuárum, * dele iniquitátem meam.

Amplius lava me ab iniquitáte mea: * et a peccáto meo munda me.

Quóniam iniquitátem meam ego cognósco: * et peccátum meum contra me est semper.

Tibi soli peccávi et malum coram te feci: * ut iustificéris in sermónibus tuis, et vincas cum iudicáris.

Ecce enim in iniquitátibus concéptus sum: * et in peccátis concépit me mater mea.

Ecce enim veritátem dilexísti: * incérta et occúlta sapiéntiæ tuæ manifestásti mihi.

Aspérges me hyssópo, et mundábor: * lavábis me, et super nivem dealbábor.

Audítui meo dabis gáudium et lætítiam: * et exultábunt ossa humiliáta.

Avérte fáciem tuam a peccátis meis: * et omnes iniquitátes meas dele.

Cor mundum crea in me, Deus: * et spíritum rectum ínnova in viscéribus meis.

Ne proícias me a fácie tua: * et spíritum sanctum tuum ne áuferas a me.

Redde mihi lætítiam salutáris tui: * et spíritu principáli confírma me.

Docébo iníquos vias tuas: * et ímpii ad te converténtur.

Líbera me de sanguínibus, Deus, Deus salútis meæ: * et exultábit lingua mea iustítiam tuam.

Dómine, lábia mea apéries: * et os meum anuntiábit laudem tuam,

Quóniam si voluísses sacrifícium, dedíssem útique: * holocáustis non delectáberis.

Sacrifícium Deo spíritus contribulátus: * cor contrítum et humiliátum, Deus, non despícies.

Benígne fac, Dómine, in bona voluntáte tua Sion: * ut ædificéntur muri Ierúsalem.

Tunc acceptábis sacrifícium iustítiæ, oblatiónes, et holocáusta: * tunc inpónent super altáre tuum vítulos.

Glória Patri...

Pasigailėk manęs, Dieve, * dėl savo didžio gailestingumo.

Dėl savo pasigailėjimų daugybės * ištrink mano neteisybę.

Visai nuplauk mane nuo mano neteisybės * ir apvalyk mane nuo mano nuodėmės.

Nes aš pažįstu savo neteisybę, * ir mano nuodėmė nuolat stovi prieš mane.

Tau vienam nusidėjau ir padariau, kas pikta Tavo akyse, * kad pasirodytum teisus savo kalbose ir nugalėtum, kai teisi.

Štai aš pradėtas neteisybėse, * ir nuodėmėse mane pradėjo mano motina.

Štai Tu mylėjai tiesą, * atskleidei man savo nežinomą ir slaptą išmintį.

Apšlakstyk mane yzopu, ir būsiu tyras, * nuplauk mane, ir pasidarysiu baltesnis už sniegą.

Duok mano klausai džiaugsmo ir linksmybės * ir nudžiugs pažeminti kaulai.

Nugręžk savo veidą nuo mano nuodėmių * ir ištrink visas mano neteisybes.

Sukurk manyje tyrą širdį, Dieve, * ir mano viduje atnaujink tiesią dvasią.

Neatmesk manęs nuo savo veido * ir neatimk iš manęs savo šventos dvasios.

Leisk man vėl džiaugtis Tavo išganymu * ir sustiprink manyje noringą dvasią.

Mokysiu nedorėlius Tavo kelių, * ir nusidėjėliai sugrįš pas Tave.

Išlaisvink mane iš kraujo kaltės, Dieve, mano išganymo Dieve, * ir džiūgaus mano liežuvis dėl Tavo teisybės.

Viešpatie, atverk mano lūpas, * ir mano burna paskelbs Tavo šlovę.

Nes jei norėtum aukos, tikrai duočiau, * bet deginamos aukos Tavęs nedžiugina.

Tikra auka Dievui – prislėgta dvasia, * sugraudintos ir nužemintos širdies Tu, Dieve, nepaniekinsi.

Būk dosnus, Viešpatie, Sionui dėl savo geros valios, * kad būtų atstatytos Jeruzalės sienos.

Tada priimsi teisią auką, * atnašas ir deginamąsias aukas, tada ant Tavo altoriaus dės veršius.

Garbė Dievui Tėvui...

Dómine, exáudi oratiónem meam: * et clamor meus ad te véniat.

Non avértas fáciem tuam a me: * in quacúmque die tríbulor, inclína ad me aurem tuam.

In quacúmque die invocávero te, * velóciter exáudi me.

Quia defecérunt sicut fumus dies mei: * et ossa mea sicut crémium aruérunt.

Percússus sum ut fænum, et áruit cor meum: * quia oblítus sum comédere panem meum.

A voce gémitus mei * adhǽsit os meum carni meæ.

Símilis factus sum pellicáno solitúdinis: * factus sum sicut nyctícorax in domicílio.

Vigilávi, * et factus sum sicut passer solitárius in tecto.

Tota die exprobrábant mihi inimíci mei: * et qui laudábant me, advérsus me iurábant.

Quia cínerem tamquam panem manducábam, * et potum meum cum fletu miscébam.

A fácie iræ et indignatiónis tuæ: * quia élevans allisísti me.

Dies mei sicut umbra declinavérunt: * et ego sicut fænum árui.

Tu autem, Dómine, in ætérnum pérmanes: * et memoriále tuum in generatiónem et generatiónem.

Tu exsúrgens miseréberis Sion: * quia tempus miseréndi eius, quia venit tempus.

Quóniam placuérunt servis tuis lápides eius: * et terræ eius miserebúntur.

Et timébunt gentes nomen tuum, Dómine, * et omnes reges terræ glóriam tuam.

Quia ædificávit Dóminus Sion: * et vidébitur in glória sua.

Respéxit in oratiónem humílium: * et non sprevit precem eórum.

Scribántur hæc in generatióne áltera: * et pópulus, qui creábitur, laudábit Dóminum:

Quia prospéxit de excélso sancto suo: * Dóminus de cælo in terram aspéxit:

Ut audíret gémitus compeditórum: * ut sólveret fílios interemptórum:

Ut annúntient in Sion nomen Dómini: * et laudem eius in Ierúsalem.

In conveniéndo pópulos in unum, * et reges ut sérviant Dómino.

Respóndit ei in via virtútis suæ: * paucitátem diérum meórum núntia mihi.

Ne révoces me in dimídio diérum meórum: * in generatiónem et generatiónem anni tui.

Inítio tu, Dómine, terram fundásti: * et ópera mánuum tuárum sunt cæli.

Ipsi períbunt, tu autem pérmanes: * et omnes sicut vestiméntum veteráscent.

Et sicut opertórium mutábis eos, et mutabúntur: * tu autem idem ipse es, et anni tui non defícient.

Fílii servórum tuórum habitábunt: * et semen eórum in sǽculum dirigétur.

Glória Patri...

Viešpatie, išklausyk mano maldą, * ir mano šauksmas Tave tepasiekia.

Nenugręžk nuo manęs savo veido, * mano suspaudimo dieną palenk prie manęs savo ausį!

Kurią tik dieną šauksiuos Tavęs, * tuojau išklausyk mane!

Nes mano dienos nyksta kaip dūmai, * ir mano kaulai dega lyg prakuros.

Esu pakirstas kaip žolė, ir džiūsta mano širdis, * užmirštu aš valgyti savo duoną.

Nuo mano vaitojimo balso * mano kaulai pridžiūvo prie mėsos.

Panašus tapau į tyrų pelikaną, * tapau lyg apuokas griuvėsiuose.

Negaliu užmigti, * esu lyg vienišas žvirblis ant stogo.

Visą dieną priekaištavo man priešai, * tie, kas girdavo mane, dabar prieš mane prisiekia.

Nes valgau pelenus lyg duoną * ir savo gėrimą maišau su ašaromis.

Dėl savo pykčio ir apmaudo * pakėlei Tu mane aukštyn ir nubloškei.

Mano dienos ištyso lyg šešėlis, * aš sudžiūvau lyg šienas.

Tu gi, Viešpatie, lieki per amžius, * ir Tavo atminimas iš kartos į kartą.

Tu pakilk ir pasigailėk Siono, * nes metas jo pasigailėti, jau atėjo metas.

Nes jo akmenis mėgsta Tavo tarnai, * ir jiems gaila jo žemės.

Ir bijos pagonys Tavo vardo, Viešpatie, * Tavo šlovės – visi žemės karaliai.

Kai Viešpats atstatys Sioną, * jis pasirodys savo garbėje.

Jis pažvelgs į nuolankiųjų maldą * ir nepaniekins jų prašymų.

Tebūna tai užrašyta ateinančiai kartai, * kad tauta, kuri bus sutverta, šlovintų Viešpatį:

„Jis pažvelgė iš savo šventovės aukštybių, * Viešpats iš dangaus į žemę pažiūrėjo.

Kad išgirstų supančiotųjų verksmus * ir išlaisvintų pasmerktus nužudymui“.

Kad skelbtų Sione Viešpaties vardą, * ir Jo šlovę Jeruzalėje.

Kai tautos drauge susirinks ir karaliai, * kad tarnautų Viešpačiui.

Jis išsekino mano jėgas kelyje * ir paskelbė mano dienų trumpumą.

Neatšauk manęs, mano dienoms įpusėjus! * Iš kartos į kartą Tavo metai.

Pradžioje Tu, Viešpatie, padėjai žemės pamatus, * ir Tavo rankų darbas yra dangūs.

Jie praeis, o Tu pasiliksi, * ir visa kaip rūbas susidėvės.

Pakeisi juos kaip apdarą, ir jie pakis, * bet Tu esi tas pats, ir Tavo metų nemažėja.

Tavo tarnų vaikai gyvuos, * nusitęs jų ainija per amžius.

Garbė Dievui Tėvui...

De profúndis clamávi ad te, Dómine: * Dómine, exáudi vocem meam:

Fiant aures tuæ intendéntes, * in vocem deprecatiónis meæ.

Si iniquitátes observáveris, Dómine: * Dómine, quis sustinébit?

Quia apud te propitiátio est: * et propter legem tuam sustínui te, Dómine.

Sustínuit ánima mea in verbo eius: * sperávit ánima mea in Dómino.

A custódia matutína usque ad noctem: * speret Israel in Dómino.

Quia apud Dóminum misericórdia: * et copiósa apud eum redémptio.

Et ipse rédimet Israel, * ex ómnibus iniquitátibus eius.

Glória Patri...

Iš gelmių šaukiuosi Tavęs, Viešpatie, * Viešpatie, išgirsk mano balsą!

Tegul Tavo ausys atidžiai klauso * mano prašančio balso.

Jei žiūrėsi neteisybių, Viešpatie, * Viešpatie, kas išlaikys?

Pas Tave yra permaldavimas, * todėl laikausi Tavo įstatymo, Viešpatie.

Mano siela laikosi Jo žodžio, * mano siela pasitiki Viešpačiu.

Nuo rytinės sargybos ligi nakties * Izraelis turi viltį Viešpatyje.

Nes pas Viešpatį gailestingumas, * ir gausus yra Jo atpirkimas.

Jis pats atpirks Izraelį * iš visų jo nedorybių.

Garbė Dievui Tėvui...

Dómine, exáudi oratiónem meam: áuribus pércipe obsecratiónem meam in veritáte tua: * exáudi me in tua iustítia.

Et non intres in iudício cum servo tuo: * quia non iustificábitur in conspéctu tuo omnis vivens.

Quia persecútus est inimícus ánimam meam: * humiliávit in terra vitam meam.

Collocávit me in obscúris sicut mórtuos sǽculi: * et anxiátus est super me spíritus meus, in me turbátum est cor meum.

Memor fui diérum antiquórum, meditátus sum in ómnibus opéribus tuis: * in factis mánuum tuárum meditábar.

Expándi manus meas ad te: * ánima mea sicut terra sine aqua tibi.

Velóciter exáudi me, Dómine: * defécit spíritus meus.

Non avértas fáciem tuam a me: * et símilis ero descendéntibus in lacum.

Audítam fac mihi mane misericórdiam tuam: * quia in te sperávi.

Notam fac mihi viam, in qua ámbulem: * quia ad te levávi ánimam meam.

Eripe me de inimícis meis, Dómine, ad te confúgi: * doce me fácere voluntátem tuam, quia Deus meus es tu.

Spíritus tuus bonus dedúcet me in terram rectam: * propter nomen tuum, Dómine, vivificábis me, in æquitáte tua.

Edúces de tribulatióne ánimam meam: * et in misericórdia tua dispérdes inimícos meos.

Et perdes omnes, qui tríbulant ánimam meam: * quóniam ego servus tuus sum.

Glória Patri...

Viešpatie, išklausyk mano maldą, ausimis priimk mano prašymą dėlei savo tiesos, * išgirsk mane dėl savo teisumo!

Nešauk į teismą savo tarno, * nes Tavo akyse nebus išteisintas nei vienas iš gyvųjų.

Priešas persekioja mano sielą, * jis palenkė lig žemės mano gyvastį.

Įstūmė mane į tamsybes, lyg seniausiai mirusį, * todėl būgštauja mano dvasia, manyje dreba mano širdis.

Prisimenu senąsias dienas, apmąstau visus Tavo darbus, * svarstau, ką padarė Tavo rankos.

Į Tave tiesiu rankas, * mano siela – lyg žemė be vandens.

Greit išklausyk mane, Viešpatie, * silpsta mano dvasia.

Nenugręžk nuo manęs savo veido, * kad netapčiau panašus į tuos, kurie žengia į kapą.

Leisk man auštant išgirsti Tavo gailestingumą, * nes Tavyje turiu viltį.

Parodyk man kelią, kuriuo turiu eiti, * nes į Tave keliu savo sielą.

Gelbėk mane, Viešpatie, nuo priešų, aš bėgu pas Tave! * Mokyk mane vykdyti Tavo valią, nes esi mano Dievas.

Geroji Tavo dvasia tenuveda mane į lygią žemę, * dėl savo vardo, Viešpatie, dėl savo teisumo, Tu atgaivink mane.

Išvesk iš suspaudimo mano sielą, * dėl savojo gailestingumo išblaškyk mano priešus.

Ir pražudyk visus, kurie engia mano sielą, * nes esu Tavo tarnas.

Garbė Dievui Tėvui...

Ant. Ne reminiscáris, Dómine, delícta nostra vel paréntum nostrórum, neque vindíctam sumas de peccátis nostris.

Ant. Neprisimink, Viešpatie, mūsų ir mūsų tėvų kalčių ir nesiimk keršto dėl mūsų nuodėmių.

Ant. Ne reminiscáris...

Ant. Neprisimink...

Humiliávit semetípsum Dóminus noster Iesus Christus, factus oboédiens usque ad mortem, mortem autem crucis (Phil. 2, 8): et ego vilíssimus terræ vermículus, ego pulvis et cinis, ego peccatórum máximus, qui míllies inférnum mérui, non véreor me ánimo efférre? Propítius esto mihi, Dómine: agnósco et detéstor exsecrábilem arrogántiam meam. Ne, óbsecro, cum supérbo Lucífero eiúsque adséculis in gehénnæ baráthrum me detúrbes: convértere et éripe ánimam meam; ádiuva me et salvum me fac propter misericórdiam tuam (Ps. 6, 5). Elégi in pósterum, abiéctus esse in domo Dei magis, quam habitáre in tabernáculis peccatórum (Ps. 83, 11).

Mūsų Viešpats Jėzus Kristus nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2, 8). O aš, niekingiausias žemės kirminėlis, aš – dulkė ir pelenai, aš – didžiausias iš nusidėjėlių, jau tūkstantį kartų nusipelnęs pragaro, nesigėdžiu pasikelti į puikybę. Būk man gailestingas, Viešpatie, aš pripažįstu ir nekenčiu mano pasibjaurėtino pasipūtimo. Meldžiu, nenumesk manęs su išpuikėliu Liuciferiu ir jo sekėjais į pragaro bedugnę, atversk ir išgelbėk mano sielą, padėk man ir išganyk mane dėl Tavo gailestingumo (Ps 6, 5). Nuo šiol nusprendžiu geriau būti atmestas Dievo namuose, nei gyventi nusidėjėlių palapinėse (Ps 83, 11).

Quid mihi est in cælo et a te quid vólui super terram, Deus cordis mei, et pars mea Deus in ætérnum? (Ps. 72, 25) Non satiátur óculus visu, nec auri implétur audítu: satiábor, cum apparúerit glória tua (Ps. 16, 15). Eheu quod tanto háctenus stúdio Mammónæ servívi: Et quid mihi próderit, si univérsum mundum lucrátus fúero, ánimæ vero meæ detriméntum pátiar? (Matth. 16, 26) Dormiérunt somnum suum omnes viri divitiárum et nihil invenérunt in mánibus suis (Ps. 75, 6), confitébor advérsum me iniustítiam meam Dómino, et tu remíttes, spero, impietátem peccáti mei (Ps. 31, 5). Páuperis in posterum miserébor, male parta restítuam et tuo me servítio fervéntius impéndam. Tu, Dómine, ádiuva me, qui reples in bonis desidérium meum (Ps. 102, 5).

Kas yra mano danguje, ir ko iš Tavęs noriu žemėje, mano širdies Dieve, Dieve, mano dalie per amžius? (Ps 72, 25) Akis nepasisotina regėdama ir ausis neprisipildo girdėdama – aš pasisotinsiu, kai apsireikš Tavo garbė (Ps 16, 15). Deja, kokiomis pastangomis iki šiol vergavau Mamonai! Bet kokia būtų man nauda, jei laimėčiau visą pasaulį, o pakenkčiau savo sielai? (Mt 16, 26) Giliai miegojo visi turtingi vyrai ir nieko nerado savo rankose (Ps 75, 6). Aš išpažįstu prieš save mano neteisybę Viešpačiui, ir turiu viltį, kad atleisi mano nuodėmės nedorybę (Ps 31, 5). Noriu nuo šiol gailėtis vargšų, grąžinti nedorai įgytus daiktus ir uoliau imtis Tavo tarnybos. Tu, Viešpatie, padėk man, Tu pripildai gėrybėmis mano troškimą (Ps 102, 5).

Homo hómini resérvat iram; et a Deo quǽrit medélam? In hóminem símilem sibi non habet misericórdiam, et de peccátis suis deprecátur? Quis exorábit pro delíctis illíus? (Eccli. 28, 3–5) His verbis mihi, Dómine Deus, loquéris per servum tuum fílium Sírach. Et ego post hac iram aut ódium contra quemquam fovére áudeam? Parce, Dómine, parce malítiæ et pertináciæ meæ, in qua hucúsque perseverávi. Ex ánimo nunc ignósco et remítto, quidquid ullus unquam in me peccávit; súpplexque oro, Dómine, ne in furóre tuo árguas me, neque in ira tua corrípias me (Ps. 6, 2); útinam tamquam surdus in pósterum non áudiam, et sicut mutus non apériam os meum; quando inimíci mei contra me insúrgunt et vim fáciunt, qui quǽrunt ánimam meam. Ne derelínquas me, Dómine Deus meus, ne discésseris a me: quóniam tu es patiéntia mea (Ps. 70, 5).

Argi žmogus galėtų puoselėti pyktį ant žmogaus ir prašyti Dievo išgydymo? Argi žmogus galėtų neturėti gailestingumo į save panašiam ir melsti savo nuodėmių atleidimo? Kas gi atleis jam nusikaltimus? (Sir 28, 3–5) Šiais žodžiais, Viešpatie Dieve, kalbi man savo tarno Siracido lūpomis. Argi drįsčiau po to puoselėti pyktį ir neapykantą kam nors? Atleisk, Viešpatie, atleisk už mano piktumą ir užsispyrimą, kurio iki šiol laikiausi! Dabar iš širdies atleidžiu ir dovanoju, jei kas kada nors prieš mane nusidėjo, ir nuolankiai meldžiu, Viešpatie, kad nekaltintum manęs įniršęs ir nebaustum manęs iš pykčio (Ps 6, 2). Nuo dabar iš tiesų kaip kurčias negirdėsiu ir kaip nebylys neatversiu burnos, kai mano priešai sukils prieš mane ir griebsis prievartos, ieškodami mano gyvybės. Nepalik manęs, mano Viešpatie Dieve, neatsitrauk nuo manęs, nes Tu esi mano kantrybė (Ps 70, 5).

Pater, peccávi in cælum et coram te, et iam non sum dignus vocari fílius tuus (Luc. 15, 21). Quid fáciam miser? Non enim permanébit Spíritus tuus in hómine, quia caro est (Gen. 6, 3). Ah! miserére mei, miserére. Quod cum tot reprobórum mílibus, quos hodiédum abominánda luxúriæ pestis in Gehénnam præcípitat, captus non sim, infinítæ tuæ bonitáti adscríbo. Ergone iterum peccábo? Iterúmne pretiosíssimum Sánguinem tuum, o Iesu, in ablutiónem scélerum meórum effúsum, amóre bestiálium voluptátum, conculcábo? Absit, o Iesu, absit! Obsecro te, o Fili castíssimæ Vírginis Maríæ, a spíritu fornicatiónis líbera me. Amplius lava me ab iniquitáte mea, et a peccáto meo munda me (Ps. 50, 4). Ne proiícias me a fácie tua, et Spíritum Sanctum tuum ne áuferas a me! (Ps. 50, 13)

Tėve, nusidėjau dangui ir tau, nesu vertas vadintis Tavo vaiku (Lk 15, 21). Ką aš vargšas darysiu? Juk Tavo Dvasia nepasiliks žmoguje, nes jis yra kūnas (Pr 6, 3). O, pasigailėk manęs, pasigailėk! Tik Tavo begaliniam gerumui priskiriu tai, kad nesu pagautas su tais tūkstančiais pasmerktųjų, kurie dar šiandien yra to bjauraus gašlumo maro nublokšti į pragarą. Tuomet argi vėl nusidėsiu? Ar Tavo, Jėzau, Brangiausiąjį Kraują, pralietą mano nusikaltimams nuplauti, vėl trypsiu, mylėdamas gyvuliškus geismus? To nebus, o Jėzau, ne! Meldžiu Tave, skaisčiausiosios Mergelės Marijos Sūnau, išgelbėk mane nuo paleistuvavimo dvasios! Visai nuplauk mane nuo mano neteisybės ir apvalyk mane nuo mano nuodėmės (Ps 50, 4). Neatmesk manęs nuo savo veido ir neatimk iš manęs savo Šventosios Dvasios (Ps 50, 13).

Me míserum, qui te, Dóminum Deum, fontem aquæ vivæ relíqui, et mihi fodi cistérnas delectatiónum terrenárum, cistérnas dissipátas, quæ continére non válent aquas! (Jer. 2, 13) Vere oblítus sum comédere panem meum (Ps. 101, 5), panem vitæ, omne delectaméntum in se habéntem, et omnis sapóris suavitátem (Sap. 16, 20), ventrémque porcórum síliquis implére stúdui (Luc. 15, 16): adhuc escæ erant olim in ore filiórum Israel, cum ira Dei descénderet super eos (Ps. 77, 30): et mihi toties est parcítum, qui cibi postúsque intemperántia tuam imáginem, Deus, et similitúdinem brutis, non tibi símilem feci! Utinam in pósterum cínerem tamquam panem mandúcem, et potum meum cum fletu mísceam (Ps. 101, 10), cibúsque meus sit, tuam in ómnibus fácere voluntátem, qui torrénte voluptátis tuæ potábis nos (Ps. 35, 9).

Aš vargšas palikau Tave, Viešpatį Dievą, gyvojo vandens šaltinį, ir išsikasiau žemiškų geismų talpyklas – kiauras talpyklas, nelaikančias vandens (Jer 2, 13). Iš tiesų pamiršau valgyti savo duoną (Ps 101, 5), gyvenimo Duoną, turinčią savyje visokį malonumą ir visokį saldų skonį (Išm 16, 20), o pilvą stengiausi prikimšti ankščių jovalo kiaulėms (Lk 15, 16). Kadaise dar buvo valgio kąsniai Izraelio vaikų burnose, kai Dievo pyktis nužengė ant jų (Ps 77, 30), o man jau tiek kartų buvo atleista, kai nesaikingai valgydamas ir gerdamas save, Tavo atvaizdą, Dieve, padariau panašų į gyvulio atvaizdą. Iš tiesų, nuo šiol valgysiu pelenus kaip duoną ir savo gėrimą maišysiu su ašaromis (Ps 101, 10). Mano valgis tebus visuose dalykuose vykdyti Tavo valią, kuris mus pagirdysi malonumų šaltiniu (Ps 35, 9).

Sic, mi Deus, dilexísti mundum, ut Fílium tuum unigénitum dares, ut omnes qui credit in te non péreat, sed vitam hábeat ætérnam (Ioann. 3, 16). Tu solem tuum oríri facis super bonos et malos, et pluis super iustos et iniústos (Matth. 5, 45): et ego, dum áliis bene est, invídia exstímuler: omnia mihi ex voto eveníre exóptem, próximi tamen vel mínima felicitáte contríster? O inhumána malítia! o virus infernále! Ignósce, clementíssime Pater, quod in eo háctenus a me peccátum est. Benígna est misericórdia tua. Fac ut et ego ex hoc moménto índuam sicut eléctus Dei, víscera misericórdiæ, benignitátem: et super ómnia caritátem habére stúdeam, quod est vínculum perfectiónis (Col. 3, 12–14).

Mano Dieve, Tu taip pamilai pasaulį, kad atidavei savo vienatinį Sūnų, jog visi, tikintys į Tave, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16). Tu leidi savo saulei tekėti geriems ir blogiems bei siunti lietų virš teisių ir neteisių (Mt 5, 45). Bet mane, kai kitiems gerai, kursto pavydas: negi toliau norėsiu, kad man viskas sektųsi, o dėl menkiausios artimo laimės nuliūsiu? O nežmoniškas piktumas, o pragaro užkratas! Neprisimink, gerasis Tėve, ką iki šiol čia nusidėjau. Tavo gailestingumas yra geraširdis. Padaryk, kad ir aš nuo šios akimirkos kaip Dievo išrinktasis apsirengčiau gailestinga širdimi ir geranoriškumu, kad už viską labiau stengčiausi turėti meilę, kuri yra tobulumo raištis (Kol 3, 12–14).

Ant. Ne reminiscaris...

Ant. Neprisimink...

Ecquándo, mi Deus, ex toto corde meo, ex tota ánima mea et ex ómnibus víribus meis (Luc. 10, 27), uti par est, te amáre et laudáre incípiam, qui in caritáte perpétua dilexísti me (Ier. 31, 3) tibíque me sponsásti in sempitérnum? Eheu! dormitávit ánima mea præ tǽdio (Ps. 118, 28). Væ mihi, quia ádeo háctenus in tuo servítio fui tépidus, ut mérito formidáre possim, ne me incípias evómere ex ore tuo (Apoc. 3, 16). Sed parce, Dómine: non intres in iudícium cum servo tuo, quia non iustificábitur in conspéctu tuo omnis vivens (Ps. 142, 2). Expándo manus meas ad te: anima mea sicut terra sine aqua tibi. Velóciter exáudi me, Dómine; defécit spíritus meus (Ps. 142, 6–7). Spíritus autem tuus bonus dedúcet me in terram rectam. Et propter nomen tuum, Dómine, vivificábis me (Ps. 142, 11).

Kada pagaliau, mano Dieve, pradėsiu Tave kaip dera mylėti ir šlovinti visa savo širdimi, visa savo siela ir visomis savo jėgomis (Lk 10, 27), Tave, kuris pamilai mane amžina meile (Jer 31, 3) ir su manimi amžiams susižadėjai? Deja, mano siela miegojo iš šleikštulio (Ps 118, 28). Vargas man, nes iki šiol buvau toks drungnas Tavo tarnyboje, kad pelnytai galiu baimintis, jog išvemsi mane iš savo burnos (Apr 3, 16). Bet atleisk, Viešpatie, nestok su savo tarnu į teismą, nes joks gyvasis neišsiteisins Tavo akivaizdoje (Ps 142, 2). Tiesiu į Tave savo rankas, mano siela be Tavęs – kaip žemė be vandens. Skubiai išgirsk mane, Viešpatie, žūsta mano dvasia (Ps 142, 6–7), o Tavo geroji Dvasia tenuveda mane į gerą žemę. Dėl savo vardo, Viešpatie, mane atgaivinsi (Ps 142, 11).