Sveika, Marija
Tikybos vadovėlis trečiajam pradinės mokyklos skyriui
(VI pataisytas leidimas, Valstybinė leidykla, Kaunas, 1941. Nihil obstat Dr. St. Ūsoris, Censor ex officio. Imprimatur Nr. 1622, Datum Kaunae, die 1 septembris 1941 an. K. Šaulys, Vic. Generalis, Praelatus S. S. Tekstas taisytas remiantis: Liturginis maldynas, Lietuvos Vyskupų Konferencijos leidinys, Kaunas-Vilnius, 1984. Kai kurie tekstai įterpti iš 1937 m. vadovėlio leidimo, išleisto „Žinijos“ Kaune.)
ŠVENTOJI ISTORIJA
1. ŽMONĖS LAUKIA IŠGANYTOJO
Dievas, sutvėręs Adomą ir Ievą, įkurdino juos gražiame sode – Rojuje. Ir davė jiems įsakymą:
– Nuo visų sodo medžių galima valgyti vaisių. Bet sodo viduryje yra medis. Jo vaisių valgyti negalima!
Adomas ir Ieva gražiai laikėsi Dievo įsakymo. Bet piktoji dvasia norėjo, kad pirmieji tėvai nusidėtų. Ji prikalbėjo Adomą ir Ievą neklausyti Dievo.
Adomas ir Ieva pasidavė velnio pagundai. Jie Dievo nepaklausė. Taip jie padarė didelę nuodėmę.
Tada Dievas nubaudė Adomą ir Ieva. Jie turėjo išeiti iš Rojaus ir visokius vargus vargti. Be to, nuodėmė jiems uždarė dangų. Jie nebegalėjo po mirties nueiti pas Dievą.
Adomas ir Ieva labai verkė, kad Dievui nusidėjo. Dievas jų pasigailėjo. Jis pažadėjo atsiųsti Išganytoją, kuris turėjo vėl atidaryti dangų.
Pirmieji tėvai labai laukė Išganytojo, bet jo nesulaukė. Praėjo daug metų. Žmonių atsirado visoje žemėje, bet Išganytojo vis dar nebuvo.
Tada žmonės ėmė prašyti, kad Dievas greičiau duotų Išganytoją. Dievas Tėvas išklausė maldų. Jis iš dangaus atsiuntė savo Sūnų, kuris prisiėmė žmogaus kūną ir sielą ir gimė Žydų žemėje.
Žmonių Išganytojas vadinasi Jėzus Kristus.
Verkia Adomas
Verkia Adomas,
skundžiasi Ieva:
Vargas mums, vargas,
įžeidėm Dievą.
Rojaus netekę,
dirbsim, kentėsim,
o kai numirsim,
kur pasidėsim?
ĮSIMINKITE
1. Dievas Adomui ir Ievai davė Rojuje įsakymą. Jie neklausė Dievo įsakymo ir nusidėjo.
Dievas ir Bažnyčia mums taip pat davė įsakymų. Svarbiausieji įsakymai yra šie:
Dešimt Dievo įsakymų,
Penki Bažnyčios įsakymai.
Kai neklausome Dievo ar Bažnyčios įsakymų, nusidedame.
2. Ne visos nuodėmės lygios. Vienos esti mažos, kitos didelės.
Mažą nuodėmę padarome tada, kai įsakymų neklausome mažuose dalykuose. Didelę nuodėmę padarome tada, kai įsakymų neklausome dideliuose dalykuose.
Turėdami didelę nuodėmę, esame Dievui nemalonūs. Didelė nuodėmė naikina Dievo malonę.
Su didele nuodėme negalima įeiti į dangų.
Atsakykite į klausimus:
1. Ką padarome, kai neklausome Dievo ar Bažnyčios įsakymų?
2. Kokią padarome nuodėmę, kai neklausome įsakymų mažuose dalykuose?
3. Kokią padarome nuodėmę, kai neklausome įsakymų dideliuose dalykuose?
4. Ką mumyse naikina didelė nuodėmė?
Pamąstykite ir prirašykite:
Dievas įsako: nežudyk, nekalbėk netiesos...
Bažnyčia įsako: šventes švęsk...
2. IŠGANYTOJO MOTINA MARIJA
Marijai pasirodo angelas. Žydų žemėje yra Nazareto miestelis. Ten gyveno viena labai gera ir šventa mergaitė. Ji vadinosi Marija. Drauge su Marija gyveno pamaldus žmogus Juozapas. Jis buvo Marijos sužadėtinis.
Kartą Dievas siuntė angelą pas Mariją į Nazaretą. Angelas pasirodė Marijai ir ją pasveikino:
– Sveika, malonės pilnoji! Viešpats su tavimi!
Marija nusigando. Angelas nuramino ją sakydamas:
– Nebijok, Marija. Tu patikai Dievui. Štai turėsi Sunų ir praminsi jį Jėzaus vardu.
Marija nežinojo, kaip tai turėtų įvykti. Angelas tarė:
– Šventoji Dvasia tai padarys, todėl ir Šventasis, kuris iš tavęs gims, vadinsis Dievo Sūnus.
Dabar Marija suprato, kad Dievas ją išrinko Išganytojo motina. Ji sutiko su Dievo valia ir tarė:
– Šitai aš Viešpaties tarnaitė – teesie man pagal tavo žodį.
Tada angelas paliko Mariją ir sugrįžo į dangų.
Marija lanko Elžbietą. Marija tuojau nuėjo pas savo tetą Elžbietą. Elžbieta išėjo Marijos pasitikti ir suprato, kad pas ją ateina Išganytojo Motina. Elžbieta labai nudžiugo ir sušuko:
– Tu pagirta tarp moterų ir pagirtas tavo įsčių vaisius!
Marija buvo apie tris mėnesius pas Elžbietą. Ten ji tarnavo susirgusiai savo tetai, o paskui vėl grįžo į namus.
ĮSIMINKITE
1. Adomo ir Ievos nuodėmė teko visiems žmonėms. Kiekvienas žmogus gimsta jau turėdamas Adomo ir Ievos nuodėmę.
Nuodėmė, su kuria gimstame, vadinasi gimtoji nuodėmė.
2. Iš žmonių tik Marija neturėjo gimtosios nuodėmės. Dievas ją saugojo nuo gimtosios nuodėmės, nes ji buvo Išganytojo Motina. Mes sakome: Marija buvo nekaltai pradėta.
Marijos Nekalto Prasidėjimo šventė švenčiama gruodžio mėnesio 8 dieną.
3. Marija neturėjo ir kitų nuodėmių. Ji visą gyvenimą buvo šventa ir Dievui maloni. Ją angelas pasveikino: Sveika, malonės pilnoji!
Marijai
Užaugo lelija
Balta ir graži.
Tai myli Mariją
Seni ir maži!
Užaugo lelija
Tarp pulko gėlių.
Marija, Marija,
Tave aš myliu!
Atsakykite į klausimus:
1. Kaip vadinasi nuodėmė, su kuria gimsta žmogus?
2. Kas iš žmonių neturėjo gimtosios nuodėmės?
3. Kodėl Dievas saugojo Mariją nuo nuodėmių?
4. Kokią maldelę kalbame Marijos garbei?
Uždavinys:
1. Nupieškite Rojaus medžius, gėles, vaisius.
2. Bažnyčioje suraskite ir apžiūrėkite Marijos altorių.
3. ATEINA ŽMONIŲ IŠGANYTOJAS
Gimsta vaikelis Jėzus. Praėjo keli mėnesiai nuo angelo apsilankymo. Karalius liepė surašyti visus savo žmones. Kiekvienas turėjo ten užsirašyti, iš kur buvo kilęs.
Juozapas ir Marija iškeliavo užsirašyti į Betliejaus miestelį. Jie buvo kilę iš Betliejaus. Atvykę į Betliejų, ten rado daug atkeliavusių žmonių. Niekas jų jau nebenorėjo priimti į savo namus. Tada Juozapas ir Marija apsistojo už miestelio, tvartelyje.
Atėjo tamsi naktis. Visi žmonės miegojo. Betliejaus tvartelyje tą naktį gimė kūdikėlis Jėzus – žmonių Išganytojas. Marija suvystė kūdikėlį ir paguldė ėdžiose.
Jėzų lanko piemenėliai. Netoli tvartelio piemenys ganė bandą. Ūmai juos apšvietė skaisti šviesa. Jie pamatė angelą ir labai nusigando. Angelas jiems tarė:
– Nebijokite! Aš jums pranešu didelį džiaugsmą – gimė žmonių Išganytojas. Rasite vaikelį, suvystytą ir paguldytą ėdžiose.
Bematant pasirodė ir daugiau angelų. Jie būriais skraidė ir giedojo: „Garbė Dievui aukštybėse!“
Piemenys tuojau nubėgo į tvartelį ir rado Juozapą, Mariją ir kūdikėlį Jėzų. Jie labai džiaugėsi ir pagarbino kūdikėlį.
ĮSIMINKITE
1. Marija visą gyvenimą buvo nekalta mergelė. Mergelei Marijai kūdikėlį Jėzų davė Šventoji Dvasia, todėl mes sakome: Marija pradėjo iš Šventosios Dvasios.
Mes meldžiamės: Tikiu Jėzų Kristų..., kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš Mergelės Marijos.
2. Marija buvo Jėzaus – mūsų Išganytojo motina. Juozapas buvo Jėzaus ir Marijos globėjas ir maitintojas.
Jėzus, Marija ir Juozapas – šventoji šeima.
Mes meldžiamės: Šventasis Juozapai, melski už mus!
3. Gimusį vaikelį Jėzų pagarbino piemenėliai. Bažnyčioje rytą, per pietus ir vakare skambina varpais. Varpų balsas primena, kad ir mes pagarbintume Jėzų ir Mariją.
Skambinant varpams, kalbame „Viešpaties Angelą“:
Viešpaties Angelas apreiškė Marijai:
„Tu pradėsi iš Šventosios Dvasios“.
Sveika, Marija, malonės pilnoji, ir t. t.
Šitai aš Viešpaties tarnaitė,
teesie man pagal tavo žodį.
Sveika, Marija, malonės pilnoji, ir t. t.
Ir Žodis tapo kūnu,
ir gyveno tarp mūsų.
Sveika, Marija, malonės pilnoji, ir t. t.
Amžinąjį atilsį duok mirusiesiems, Viešpatie,
ir amžinoji šviesa jiems tešviečia.
Tegu ilsisi ramybėje. Amen.
Atsakykite į klausimus:
1. Kaip vadinasi Jėzaus motina?
2. Kas leido, kad Marija susilauktų vaikelio Jėzų?
3. Kaip vadinasi Jėzaus ir Marijos globėjas?
4. Ką mes kalbame, kai rytą, per pietus ir vakare skambina bažnyčioje?
Pamąstykite ir prirašykite:
Aš turiu tėvelį ir... Mūsų šeimoje yra dar... Mano tėvelio vardas..., o mamytės...
4. MARIJA IR JUOZAPAS AUKOJA JĖZŲ
Kai Jėzui buvo 40 dienų, Marija ir Juozapas jį nunešė į Jeruzalės miestą. Ten jie įnešė Jėzų į šventyklą Dievui paaukoti.
Jeruzalėje gyveno senelis, vardu Simeonas. Jis mylėjo Dievą ir labai laukė Išganytojo. Šv. Dvasia jam buvo apreiškusi, kad jis nenumirs, kol nepamatys Išganytojo.
Kai Juozapas ir Marija su kūdikėliu Jėzumi įėjo į šventyklą, ten atėjo ir Simeonas. Jis paėmė vaikelį į savo rankas, garbino Dievą ir tarė:
– Dabar aš galiu ramiai mirti, nes mano akys matė Išganytoją.
Atėjo į šventyklą ir pamaldi senutė Ona. Ji tuojau pažino Išganytoją ir labai džiaugėsi. Paskui ji visiems pasakojo apie Išganytoją, kad jis jau atėjo į pasaulį.
ĮSIMINKITE
1. Juozapas ir Marija nunešė vaikelį Jėzų į šventyklą Dievui paaukoti. Dabar mažus vaikus neša į bažnyčią krikštyti.
Per krikštą vaiką laiko krikšto tėvai, o krikštija kunigas. Jis pavadina vaiką vardu, paskui pila jam vandens ant galvos ir sako:
Aš tave krikštiju vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.
Pakrikštytas vaikas jau yra krikščionis.
2. Krikštas atleidžia gimtąją nuodėmę. Jei žmogus turi kitų nuodėmių, krikštas ir jas atleidžia.
Po krikšto žmogaus siela pasidaro nekalta ir Dievui maloni. Mes sakome: Krikštas duoda Dievo malonę.
Kas po krikšto nenusidėjęs miršta, eina į dangų.
Krikštas
Pila kunigas vaikeliui
Vandenėlį ant galvos,
Plauna nuodėmę įgytą
Iš Adomo ir Ievos.
Žiūri Dievas iš aukštybių,
Visas džiaugiasi dangus:
Bus vaikelis katalikas,
Bus krikščionis jis žmogus!
Atsakykite į klausimus:
1. Ką kunigas daro ir sako, kai krikštija?
2. Ką atleidžia krikštas?
3. Kur eina žmogus, jei po krikšto nenusidėjęs miršta?
Pamąstykite ir parašykite:
Aš gimiau tūkstantis devyni šimtai... Per krikštą man buvo duotas... vardas. Mano vardinės yra...
Tėvelis švenčia vardines..., o mamytės vardinės yra...
5. JĖZŲ GARBINA IŠMINČIAI
Išminčiai ieško Išganytojo. Kristui gimus, danguje pasirodė nepaprasta žvaigždė. Ją pamatė Rytų šalies Išminčiai ir suprato, kad Žydų žemėje gimė naujas karalius.
Išminčiai nutarė naująjį karalių pasveikinti. Jie pasiėmė brangių dovanų ir iškeliavo. Žvaigždė jiems rodė kelią. Atvykę į Jeruzalės miestą, Išminčiai kreipėsi į karalių Erodą ir tarė:
– Kur yra gimusis žydų karalius? Mes matėme jo žvaigždę ir atėjome pagarbinti!
Išgirdęs tokią žinią, Erodas labai nusigando. Jis bijojo, kad naujasis karalius neatimtų iš jo karalystės. Tada jis pasišaukė žydų kunigus ir ėmė klausinėti apie Išganytoją. Iš jų sužinojo, kad Išganytojas turėjo gimti Betliejuje.
Erodas išsiuntė Išminčius į Betliejų ir tarė jiems:
– Eikite ir rūpestingai klausinėkite apie vaikelį. Radę, duokite žinią man, kad ir aš nuėjęs pagarbinčiau jį.
Išminčiai randa Išganytoją. Išminčiai iškeliavo į Betliejų. Žvaigždė juos nuvedė į tvartelį. Ten jie rado Mariją, Juozapą ir Jėzų. Parpuolę jie pagarbino vaikelį ir davė jam brangių dovanų.
Išminčiai norėjo apie vaikelį Jėzų pranešti Erodui. Bet per sapną Dievas jiems apreiškė, kad Erodas nori Jėzų nužudyti. Tada Išminčiai kitu keliu sugrįžo į savo šalį.
ĮSIMINKITE
1. Keturios savaitės prieš Kalėdas vadinasi adventas. Adventas mums primena, kad žmonės daug metų laukė Išganytojo.
Paskutinė Advento diena vadinasi Kūčios. Jos yra prieš pat Kalėdas – gruodžio mėnesio 24 dieną.
Gruodžio mėnesio 25 dieną švenčiamos Kalėdos. Jos mums primena, kaip Betliejuje gimė kūdikėlis Jėzus – žmonių Išganytojas.
2. Gimusį Jėzų aplankė Rytų šalies Išminčiai, vadinamieji Trys Karaliai. Jų vardai buvę Kasparas, Melkijoras ir Baltazaras.
Sausio mėnesio 6 dieną švenčiama Trijų Karalių šventė.
Atsakykite į klausimus:
1. Kiek yra advento savaičių?
2. Ką mums primena adventas?
3. Kada būna Kūčios, Kalėdos ir Trys Karaliai?
4. Ką mums primena Kalėdos ir Trys Karaliai?
Mįslė:
1. Keturi beržo lapeliai, viršuj aukso žiedelis.
Uždavinys:
1. Pasidarykite šių metų gruodžio mėnesio kalendorėlį.
2. Spalvomis jame pažymėkite Nekalto Prasidėjimo, Kūčių ir Kalėdų dienas.
6. ERODAS NORI NUŽUDYTI JĖZŲ
Kai Išminčiai išvyko į namus, Juozapui naktį pasirodė angelas. Jis tarė:
– Kelkis, imk vaikelį ir jo motiną ir bėk į Egiptą!
Juozapas atsikėlė, paėmė kūdikėlį Jėzų ir Mariją ir skubiai iškeliavo į Egipto žemę.
Erodas ilgai laukė Išminčių. Jų nesulaukęs, jis labai supyko. Pasišaukęs kareivius, juos išsiuntė į Betliejų. Ten Erodas liepė išžudyti visus iki dvejų metų berniukus. Jis manė, kad žudant berniukus, bus nužudytas ir Išganytojas. Kareiviai taip padarė, kaip įsakė jiems karalius.
Juozapas, Marija ir Jėzus gyveno Egipto žemėje ir slapstėsi nuo nedoro karaliaus. Bet Erodas neilgai begyveno. Jis ėmė sirgti ir baisiose kančiose mirė. Tada vėl Juozapui pasirodė angelas ir tarė:
– Imk vaikelį ir jo motiną ir eik į Žydų žemę!
Šventoji šeima tuojau grįžo į Žydų žemę – Palestiną. Įsikūrė Nazareto miestelyje, kuriame anksčiau gyveno.
ĮSIMINKITE
Karalius Erodas nemylėjo Dievo. Jis norėjo net mūsų Išganytoją – gerąjį Jėzų nužudyti. Dievą reikia visa širdimi mylėti ir Jo įsakymų klausyti!
Pirmasis Dievo įsakymas: Neturėk kitų dievų, tik mane vieną.
Antrasis Dievo įsakymas: Netark Dievo vardo be reikalo.
Prieš išpažintį mes klausiame savęs:
Ar kasdien rytą ir vakarą meldžiausi? Ar neišdykavau maldos metu? Ar nekliudžiau kitiems melstis? Ar be reikalo netariau Dievo vardo?
Atsakykite į klausimus:
1. Koks pirmasis Dievo įsakymas?
2. Koks antrasis Dievo įsakymas?
3. Kiek iš viso yra Dievo įsakymų?
Uždavinys:
Parašykite Dešimtį Dievo Įsakymų.
7. KRISTAUS JAUNYSTĖ
Jėzus eina į šventyklą. Jėzus, gyvendamas Nazarete, augo ir stiprėjo. Jis buvo labai išmintingas. Dar mažas būdamas, Jėzus parodė savo išmintį.
Juozapas ir Marija kasmet per Velykas eidavo į Jeruzalės miestą. Ten per šventes jie melsdavosi Jeruzalės šventykloje. Kai Jėzus jau turėjo dvylika metų, jis kartu su tėveliais išėjo į šventyklą.
Pasibaigus šventėms, Juozapas ir Marija keliavo į namus. Beeidami pamatė, kad su jais nėra Jėzaus. Nuliūdę ėmė jo ieškoti. Dvi dienas ieškojo, bet niekur Jėzaus negalėjo rasti.
Trečią dieną Juozapas ir Marija vėl grįžo į Jeruzalę. Jie užėjo į šventyklą ir ten atrado Jėzų. Jis sėdėjo tarp mokytojų, juos klausinėjo ir jiems atsakinėjo. Visi stebėjosi Jėzaus išmintimi ir atsakymais.
Iš Jeruzalės Jėzus su tėveliais grįžo į Nazaretą. Ten jis gyveno, kol užaugo didelis, todėl ir vadinosi Jėzus Nazarietis.
Šventoji šeima buvo neturtinga. Visiems reikėjo daug dirbti, kad turėtų iš ko gyventi. Juozapas buvo stalius ir iš medžio darydavo įvairius daiktus, o Marija žiūrėdavo namus. Jėzus visur savo tėveliams padėdavo.
Jėzus buvo geras ir klusnus vaikas.
ĮSIMINKITE
1. Sulaukęs švenčių, Jėzus ėjo į šventyklą melstis. Jėzus nori, kad ir mes šventą dieną eitume į bažnyčią melstis ir nors vienų Mišių išklausyti. Kas tyčia Mišių neišklauso arba į jas pavėluoja, nusideda Dievui.
Be to, šventą dieną negalima be reikalo sunkiai dirbti.
Trečiasis Dievo įsakymas: Švęsk sekmadienį. Pirmasis Bažnyčios įsakymas: Švęsk šventes. Antrasis Bažnyčios įsakymas: Sekmadieniais ir šventėmis dalyvauk šventosiose Mišiose.
Prieš išpažintį mes klausiame savęs:
Ar šventadieniais klausiau, jei galėjau, Mišių? Ar be priežasties nepavėlavau į Mišias? Ar visuomet bažnyčioje gražiai elgiausi? Ar be reikalo šventadienį nedirbau sunkių darbų?
2. Jėzus gražiai klausė šv. Juozapo ir savo motinos Marijos. Jėzus nori, kad ir mes klausytume savo tėvelių ir mokytojų.
Ketvirtasis Dievo įsakymas: Gerbk savo tėvą ir motiną.
Prieš išpažintį mes klausiame savęs:
Ar klausiau tėvelių, mokytojų, vyresniųjų? Ar jų neerzinau, nepykinau? Ar jiems neatsikalbinėjau?
Atsakykite į klausimus:
1. Koks yra trečiasis ir ketvirtasis Dievo įsakymai?
2. Koks yra pirmasis ir antrasis Bažnyčios įsakymai?
3. Kiek yra Bažnyčios įsakymų?
Žmonės sako:
1. Kas turi močiutę, tam šilta gryčiutė.
2. Našlaitį visi vėjeliai užpučia, visi lieteliai užlyja.
Uždavinys:
Parašykite Penkis Bažnyčios įsakymus.
8. JĖZAUS KRIKŠTAS
Šv. Jonas krikštija Jėzų. Jėzui suėjo trisdešimt metų. Žmonės dar nežinojo, kad jis yra Išganytojas. Tada Jėzus nutarė pasirodyti žmonėms ir pradėti juos mokyti.
Jėzus išėjo iš Nazareto ir atėjo prie Jordano upės. Ten Jonas Krikštytojas sakė pamokslus apie Išganytoją. Jis ragino, kad visi gailėtųsi dėl nuodėmių ir pasidarytų geri, nes tuojau turėjo ateiti Išganytojas. Kurie darė atgailą, tuos Jonas krikštijo Jordano upėje.
Atėjęs Jėzus taip pat įbrido į upę. Jonas, pamatęs brendantį į vandenį Kristų, nustebo ir tarė:
– Aš turiu būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane?
Jėzus pasakė Jonui, kad taip esą reikalinga. Tada Jonas pakrikštijo Jėzų.
Jėzus – Dievo Sūnus. Kai Jėzus išėjo iš vandens, atsivėrė dangus. Šventoji Dvasia balandžio pavidalu nusileido ant Jėzaus. Iš dangaus buvo girdėti Dievo Tėvo balsas:
– Tas yra mano mylimasis Sūnus, kurį aš pamėgau!
Pakrikštytas Jėzus pasišalino nuo žmonių. Jis keturias dešimtis dienų ir naktų pasninkavo ir ruošėsi mokyti žmones.
ĮSIMINKITE
1. Dievas yra vienas, bet trijuose Asmenyse. Mes sakome: Dievas yra Triasmenis. Trys Dievo Asmenys vadinasi:
Dievas Tėvas,
Dievas Sūnus,
Dievas Šventoji Dvasia.
Visi trys Asmenys kartu vadinasi Švenčiausioji Trejybė.
Švenčiausiąją Trejybę garbiname žegnodamiesi ir kalbėdami maldelę „Garbė Dievui Tėvui“.
2. Krikštas atleidžia gimtąją ir kitas nuodėmes. Bet krikštą galima gauti tik vieną kartą. Po krikšto padarytoms nuodėmėms atleisti Jėzus paliko atgailą, arba išpažintį.
Krikštas ir atgaila padaro mūsų sielą nekaltą ir suteikia Dievo malonę.
3. Krikštas ir atgaila vadinasi sakramentai. Jėzus paliko mums septynis sakramentus:
1. Krikštas, 2. Sutvirtinimas, 3. Švenčiausiasis Sakramentas, 4. Atgaila, 5. Paskutinis patepimas, 6. Kunigystė, 7. Santuoka.
Atsakykite į klausimus:
1. Keliuose Asmenyse yra vienas Dievas?
2. Ką po Kristaus krikšto pasakė Dievas Tėvas?
3. Prie kokios upės stovėjo Jėzus – Dievo Sūnus?
4. Kokiu pavidalu nužengė ant Jėzaus Šventoji Dvasia?
5. Kokius žodžius sako kunigas, kai krikštija?
6. Ką atleidžia krikšto ir atgailos sakramentai?
Mįslės:
2. Stovi mažas namelis – du langai ir vienos durys; kas prie namelio prieina – verkia.
Uždavinys:
1. Nupieškite balandį.
2. Nupieškite šakelę su 7 lapais ir ant jų surašykite 7 sakramentus.
9. KRISTAUS MOKINIAI
Jėzus pasirenka apaštalus. Pabaigęs pasninką, Jėzus vėl atėjo prie Jordano upės. Jonas Krikštytojas, pamatęs Jėzų, tarė susirinkusiems žmonėms: „Šitai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes!“ Žmonės sužiuro į Kristų. Du Jono Krikštytojo mokiniai – Jonas ir Andriejus – tuojau atėjo pas Jėzų ir paklausė:
– Mokytojau, kur gyveni?
– Eikite ir pažiūrėkite! – atsakė Jėzus.
Jonas ir Andriejus sekė Jėzų. Jėzus labai jiems patiko. Nuo to laiko Jėzus juos padarė savo mokiniais.
Andriejus turėjo brolį Simoną ir jį atsivedė pas Jėzų. Jėzus, pamatęs Simoną, tarė:
– Tu esi Simonas, o vadinsiesi Petras!
Simonas Petras džiaugėsi, suradęs Išganytoją ir nebesiskyrė nuo Jėzaus.
Vėliau Jėzus dar pakvietė Pilypą, Jokūbą, Baltramiejų, Judą Iskarijotą ir kitus. Iš viso buvo dvylika Jėzaus mokinių. Jie vadinosi apaštalais.
Jėzus apaštalus moko melstis. Jėzus nuolat buvo su apaštalais. Jie girdėjo visus Jėzaus pamokymus ir matė jo stebuklus. Daug gražių dalykų išmokė Jėzus savo mokinius. Vieną kartą pamokė, kaip reikia melstis.
– Kai melsitės, – tarė Jėzus, – taip kalbėkite:
Tėve mūsų, kuris esi danguje! Teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.
Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams, ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
ĮSIMINKITE
1. Žydų žemėje žmonės už savo nuodėmes aukodavo Dievui avinėlį. Jie papjaudavo avinėlį, padėdavo jį ant aukuro ir sudegindavo.
Bet tokia auka nesunaikindavo nuodėmių. Tada Jėzus pasiaukojo Dievui Tėvui už mūsų nuodėmes. Jis, kaip avinėlis, praliejo savo kraują ant kryžiaus ir mums atidarė dangų.
Gavėnioje mes mąstome Jėzaus kančią ir giedame:
Jėzau Kristau maloniausias,
Avinėli nekalčiausias,
troškai, troškai ant kryžiaus numirti,
žmones, žmones klystančius atpirkti.
2. Nuodėmėms panaikinti Jėzus paliko Atgailos sakramentą, arba išpažintį. Bažnyčioje yra klausyklos. Ten kunigai klauso išpažinčių ir atleidžia žmonėms nuodėmes.
Atgaila turi 5 dalis. Einant išpažinties reikia:
1. Nuodėmes atsiminti, 2. Už jas gailėtis, 3. Tvirtai pasižadėti nebenusidėti, 4. Nuodėmes išpažinti, 5. Už jas atsilyginti.
Atsakykite į klausimus:
1. Kokius žodžius pasakė Jonas Krikštytojas, kai pamatė ateinantį Jėzų?
2. Ką senovėje darydavo žmonės, kai prašydavo Dievą atleisti nuodėmes?
3. Ką dabar darome, norėdami nusikratyti nuodėmių?
4. Kurios yra 5 atgailos dalys?
Uždavinys:
1. Nupieškite aukurą, kryžių ir avinėlį.
2. Parašykite 5 atgailos dalis.
10. JĖZUS MOKO ŽMONES
Visi klausosi Jėzaus pamokslų. Jėzus su savo mokiniais ėmė vaikščioti po visą Palestiną ir sakyti pamokslus. Didelės žmonių minios susirinkdavo Jėzaus pamokslų pasiklausyti.
Savo pamoksluose Jėzus daug pasakojo apie gerąjį Dievą ir mokė, kaip reikia nueiti į dangų. Jis sakydavo:
– Jei nori įeiti į dangų, laikykis įsakymų. Mylėk savo Viešpati Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu, visomis jėgomis, o savo artimų – kaip pats save.
Jėzus ne tik mokė žmones. Jis dar gydė ligonius ir darė stebuklus.
Jėzus padaro pirmąjį stebuklą. Kristus su apaštalais atėjo į Kanos miestelį. Ten buvo vestuvės. Jose dalyvavo Marija ir daug svečių. Buvo pakviestas ir Jėzus su savo mokiniais.
Vestuvių metu pritrūko vyno. Namų šeimininkai labai susirūpino. Jie buvo neturtingi ir negalėjo daugiau vyno nupirkti. Marija tarė Jėzui:
– Jie nebeturi vyno!
Paskui pasišaukė tarnus ir tarė jiems:
– Darykite, ką tik Jėzus jums pasakys!
Ten buvo pastatyti šeši dideli indai vandeniui laikyti. Jėzus liepė juos pripilti vandens. Kai tarnai pripylė vandens, Jėzus tarė:
– Dabar semkite ir neškite!
Tarnai sėmė ir nešė. Vanduo buvo pavirtęs geriausiu vynu. Žmonės ragavo vyną ir labai stebėjosi.
Tokį pirmąjį stebuklą padarė Jėzus Kanos miestelyje per vestuves.
ĮSIMINKITE
1. Jėzus, mokydamas žmones, liepė klausyti įsakymų. Kas įsakymų neklauso, nusideda.
Einant išpažinties, reikia atsiminti, kuo mes nusidėjome. Taip pat reikia suskaičiuoti, kiek kartų esame padarę didesniąsias nuodėmes.
Nuodėmių atsiminimas vadinasi sąžinės sąskaita.
2. Kanos miestelyje buvo vestuvės, arba sutuoktuvės. Į sutuoktuves atėjo ir Jėzus su apaštalais.
Dabar taip pat rengiamos sutuoktuvės. Sutuoktuvėse susitaria vyras ir moteris. Jie keliauja į bažnyčią ir ten prieš kunigą pasižada iki mirties kartu gyventi. Kunigas meldžiasi, kad Dievas jiems padėtų gražiai gyventi ir auginti vaikus.
Jėzus sutuoktuves padarė sakramentu, todėl jos dar vadinasi Santuokos sakramentas.
Atsakykite į klausimus:
1. Ką mes turime atsiminti, kai einame išpažinties?
2. Kuriuos įsakymus reikia peržiūrėti, atsimenant nuodėmes?
3. Kiek sakramentų paliko mums Jėzus?
4. Kelintas yra Santuokos sakramentas?
Uždavinys:
Perskaitykite iš knygelės „Prie Altoriaus“ sąžinės sąskaitą.
11. KRISTUS IŠVARO PIRKLIUS IŠ ŠVENTYKLOS
Prisiartino Velykų šventė. Žmonės iš visos Žydų žemės ėjo į Jeruzalės šventyklą. Atėjo į Jeruzalę ir Jėzus su apaštalais.
Eidamas į šventyklą, Jėzus pamatė didelę netvarką. Šventyklos prieangyje buvo pilna jaučių, avių ir balandžių. Juos pirkliai pardavinėjo žmonėms. Prie stalelių sėdėjo pinigų mainytojai ir keitė pinigus.
Pirkliai ir mainytojai kėlė didelį triukšmą. Žmonės šventykloje nebegalėjo net melstis. Tada Jėzus pasiėmė virvę ir pradėjo šventykloje daryti tvarką. Jis pirkliams liepė tuojau išeiti ir rūsčiai tarė:
– Nedarykite iš mano Tėvo namų prekybos namų!
Jėzus su virve išvarė jaučius ir avis. Visi pirkliai pabėgo iš šventyklos. Nusigandę pabėgo ir pinigų keitėjai. Jie net parvertė stalus ir išbarstė pinigus. Niekas nedrįso Jėzui priešintis.
Į šventyklą prisirinko daug žmonių. Jėzus juos mokė ir darė stebuklus. Daug žmonių įtikėjo į Jėzų.
BAŽNYČIA
Jeruzalės mieste buvo didelė ir graži šventykla. Per šventes Jėzus ir apaštalai eidavo į ją pasimelsti.
Mes taip pat einame į bažnyčią. Bažnyčioje kalbame poterius, giedame ir kitaip garbiname Dievą.
Svarbiausia bažnyčios vieta – didysis altorius. Ten yra mažas namelis – tabernakulis. Tabernakulyje gyvena pats Jėzus Švenčiausiame Sakramente.
Ties didžiuoju altoriumi dieną naktį dega žiburėlis. Žiburėlis mums primena, kad altoriuje yra Jėzus. Praeidami pro didįjį altorių, mes priklaupiame ir pagarbiname Jėzų.
Didysis altorius atskirtas nuo bažnyčios grotelėmis. Grotelės dar vadinamos Dievo stalu, nes prie jų žmonės iš kunigo rankų ima sielos maistą – šv. Komuniją.
Bažnyčioje yra ir daugiau altorių. Altoriai papuošti paveikslais, statulomis, žvakėmis ir gėlėmis. Prie altorių kunigai laiko Mišias, mišparus ir kitas pamaldas.
Bažnyčia – Dievo namai. Joje reikia labai gražiai elgtis. Dievui nepatinka, jei kas bažnyčioje juokauja, kalbasi ir kelia triukšmą.
Dievo žiburėlis
Žiburėlis mirga,
žiburėlis šviečia,
žmones į bažnyčią
pas Jėzulį kviečia.
Eisiu prie altoriaus,
Jėzų aplankysiu;
– Myliu Tave, Jėzau! –
Jam aš pasakysiu.
Atsakykite į klausimus:
1. Kaip vadinasi altoriaus namelis, kuriame yra Jėzus?
2. Ką mums primena altoriaus žiburėlis?
3. Kaip vadinasi grotelės prie didžiojo altoriaus?
4. Kuo papuošti altoriai?
Mįslės:
3. Stovi didelis avilys; septintąją dieną į tą avilį iš visur bitelės skrenda.
4. Taukų kūnas, linų siela, o galva ugninė.
Uždavinys:
1. Nupieškite altorių, žvakes, gėles.
2. Užėję į bažnyčią, apžiūrėkite ir suskaičiuokite altorius.
3. Sužinokite, kieno paveikslas yra didžiajame altoriuje.
12. JĖZUS PRIE GENEZARETO EŽERO
Jėzus iš laivo sako pamokslą. Šventėms pasibaigus Jėzus nuėjo prie Genezareto ežero. Ten gyveno Petras, Andriejus, Jonas, Jokūbas ir dar keli apaštalai. Jie buvo Genezareto ežero žvejai.
Petras ir Andriejus plaukė laivu ir gaudė žuvis. Kitu laivu žvejojo Jonas ir Jokūbas. Jėzus juos pasišaukė pas save.
Bematant prisirinko ir daugiau žmonių. Jie norėjo pasiklausyti Kristaus pamokslų ir veržėsi artyn. Jėzus įlipo į Petro laivą ir ėmė mokyti. Žmonės stovėjo krante ir klausėsi, ką Kristus pasakojo.
Jėzus ir apaštalai žvejoja. Pabaigęs pamokslą, Jėzus pasišaukė į laivą Petrą ir Andriejų. Jis liepė jiems plaukti į ežerą žuvų gaudyti. Petras tarė:
– Mokytojau, mes visą naktį vargome, ir nieko nesugavome. Bet jei tu sakai, aš įleisiu tinklą.
Petras ir Andriejus įleido tinklą į vandenį ir labai nustebo. Jie sugavo tiek daug žuvies, kad net tinklas ėmė trūkti. Nebegalėjo nė iš vandens jo ištraukti. Jie pamojo Jonui ir Jokūbui, kurie buvo kitame laive. Tie atplaukė ir kartu ištraukė tinklą. Žuvies prikrovė abu laivus.
Petras žiūrėjo į padarytąjį Jėzaus stebuklą, ir jam pasidarė baugu. Jėzus tarė:
– Nebijok! Nuo šiol tu jau žmones žvejosi!
Apaštalai ištraukė laivus į krantą ir ėjo paskui Jėzų.
ĮSIMINKITE
1. Jėzus, gyvendamas žemėje, mokė žmones, kaip reikia mylėti Dievas ir nueiti į dangų.
Dabar žmones bažnyčioje moko kunigai. Jie įlipa Į sakyklą ir ten sako pamokslus. Prieš pamokslus iš evangelijų knygos skaitoma Evangelija.
Pamokslų reikia atidžiai klausyti.
2. Apaštalai sugavo daug žuvų, nes jiems padėjo Jėzus. Mes taip pat visur turime prašyti Dievo pagalbos. Ypač einant išpažinties reikia prašyti, kad Dievas padėtų atsiminti nuodėmes.
Kai visas nuodėmes jau atsimename, reikia dėl jų labai gailėtis. Gailėtis galima kad ir šiais žodžiais:
Toks buvau negeras,
tiek aš nusidėjau
ir Tave, Dievuli,
taip mažai mylėjau!
Kur aš pasidėčiau,
vargšas Tavo vaikas,
jei dabar ateitų
man mirimo laikas?!
3. Gailintis dėl nuodėmių kartu reikia tvirtai pasiryžti daugiau nebenusidėti. Pasiryžti galima tokiu būdu:
Jėzau, noriu būti geras
ir daugiau nenusidėti!
Duok man nuodėmių išvengti,
duok karštai Tave mylėti!
Saugok, Jėzau, nuo pagundų
ir nuo pragaro žabangų,
duok kaltes man išpažinti
ir nuvesk mane į dangų!
Atsakykite į klausimus:
1. Kaip vadinasi vieta, iš kurios sakomi pamokslai?
2. Ką prieš pamokslą skaito kunigas?
3. Kokiais žodžiais galima gailėtis dėl nuodėmių?
4. Kokiais žodžiais galima pasiryžti nebenusidėti?
Mįslės:
5. Sidabro laukas be kelių ir be takų.
6. Važiuoja, važiuoja – nėra vėžių, kapoja, kapoja – nėra skiedrų.
Uždavinys:
1. Nupieškite laivelį, tinklą, žuvį.
2. Perskaitykite iš knygelės „Prie altoriaus“ gailesčio ir pasiryžimo nebenusidėti maldeles.
3. Atidžiai išklausykite ateinantį sekmadienį skaitomą Evangeliją ir ją atpasakokite.
13. JĖZUS PETRO NAMUOSE
Jėzus gydo Petro uošvę. Jėzus ir apaštalai atėjo į Petro namus. Ten jie rado sunkiai sergantį ligonį. Petro uošvė gulėjo lovoje, ją krėtė karštis.
Jėzus priėjo prie ligonio ir paėmė už rankos. Karštis tuojau prapuolė. Uošvė atsikėlė ir tarnavo svečiams.
Sužinojo žmonės, kad atėjo Kristus, ir būriais ėmė rinktis į Petro namus. Jų tarpe buvo daug ligonių. Jėzus mokė žmones ir gydė ligonius.
Kristus išgydo dar vieną ligonį. Palikęs Petro namus, Jėzus lankė miestelius ir kaimus, sakydamas pamokslus. Netrukus jis vėl grįžo į Petro namus. Dabar susirinko dar daugiau žmonių.
Kristui sakant pamokslą, šit atėjo keturi vyrai. Jie nešė paguldytą lovoje ligonį, kuris negalėjo nė pasijudinti. Į vidų buvo sunku įeiti pro žmones. Tada jie su ligoniu užlipo ant stogo ir pro stogą nuleido jį tiesiai prie Jėzaus kojų.
Jėzus, pamatęs tokį didelį jų tikėjimą, tarė:
– Sūnau, tavo nuodėmės tau atleistos!.. Kelkis, imk savo guolį ir eik į savo namus!
Ligonis tuojau atsikėlė ir buvo sveikas. Pasiėmęs lovą, jis išėjo į namus. Visi labai stebėjosi, nes tokių įvykių jie niekuomet dar nebuvo matę.
Nuodėmių išpažinimas
Jėzus, išgydęs ligonius, dažnai jiems atleisdavo ir jų nuodėmes. Dabar nuodėmes atleidžia kunigas per išpažintį.
Einant išpažinties, pirma reikia nuodėmes atsiminti, paskui dėl jų gailėtis ir pasiryžti nebenusidėti. Taip prisirengus, jau galima nuodėmes išpažinti.
Nuodėmės išpažįstamos kunigui, kuris klauso išpažinčių. Priėjus prie klausyklos, reikia persižegnoti ir tarti:
Garbė Jėzui Kristui. Prieš mėnesį (arba kitaip) buvau išpažinties. Dabar vėl padariau šias nuodėmes...
Einant pirmą kartą išpažinties, sakoma:
Garbė Jėzui Kristui. Einu pirmą kartą išpažinties. Padariau šias nuodėmes...
Po šių žodžių reikia pasakyti visas nuodėmes, nieko nesibijant ir neslepiant. Paskui tarti:
Daugiau nuodėmių nebeatsimenu. Gailiuosi dėl jų ir žadu nebenusidėti.
Kunigas truputį pamoko, paskiria atgailą ir duoda nuodėmių išrišimą. Kunigui duodant išrišimą, reikia klauptis, muštis į krūtinę ir kalbėti:
Dieve, pasigailėk manęs nusidėjėlio!
Kai kunigas pabeldžia, reikia pasitraukti nuo klausyklos ir sukalbėti skirtą atgailą.
Atsakykite į klausimus:
1. Ką reikia daryti ir sakyti, pradedant išpažintį?
2. Ką reikia sakyti, pasakius nuodėmes?
3. Ką kalbame, mušdamiesi į krūtinę?
4. Ką darome, kai pasitraukiame nuo klausyklos?
Uždavinys:
1. Perskaitykite iš knygelės „Prie Altoriaus“ maldas po išpažinties.
2. Bažnyčioje gerai įsižiūrėkite, kaip žmonės eina išpažinties.
14. JĖZAUS STEBUKLAS JERUZALĖJE
Jėzus išgydo ligonį. Mokydamas žmones ir darydamas stebuklus, Jėzus vėl atėjo į Jeruzalės miestą. Netoli šventyklos, prie tvenkinio, jis pamatė gulintį ligonį. Ligonis sirgo jau 38 metus. Jėzus pasigailėjo ligonio ir tarė:
– Kelkis, imk savo guolį ir vaikščiok!
Ligonis tuojau pasveiko. Jis pasiėmė savo guolį ir nuėjo į namus.
Žydų žemėje buvo žmonių, kurie vadinosi fariziejai. Jie visus norėjo barti ir mokyti, o patys buvo nedori. Pamatę, kad gatve eina žmogus ir nešasi guolį, fariziejai ėmė bartis:
– Šiandien šabas. Tau nedera nešti savo guolio!
Žydams buvo draudžiama šabo dieną ką nors nešti. Bet išgydytasai atsakė:
– Tas, kuris mane pagydė, man tarė: „Imk savo guolį ir vaikščiok!“
Fariziejai ėmė klausinėti, kas yra tas žmogus, bet ir išgydytasis nežinojo.
Fariziejai pyksta ant Jėzaus. Vėliau fariziejai sužinojo, kad stebuklą padarė Jėzus. Jie labai supyko ant Jėzaus, kam jis šabo dieną pagydė ligonį ir dar leido jam guolį parsinešti. Nuėję į šventyklą, jie surado Jėzų ir ėmė jį kaltinti.
Tada Kristus jiems pasisakė, kad jis yra Dievo Sūnus. Kaip Dievas Tėvas, taip ir Dievo Sūnus gali ir per šabą veikti.
Fariziejai dar labiau supyko, kad Jėzus save vadina Dievo Sūnumi. Jie tykojo Jėzų net užmušti.
Jėzus paliko Jeruzalę ir grįžo į savo šalį.
ĮSIMINKITE
1. Mišių auka. Žydai švęsdavo šeštadienius, arba šabą. Šeštadieniais jie eidavo į šventyklą ir degindavo Dievo garbei avinėlius ir kitokias aukas.
Šventadieniais mes taip pat einame į bažnyčią ir klausome šv. Mišių. Per Mišias kunigas atnašauja gražiausią Dievui auką – duoną ir vyną.
Be to, kunigas paima auksinę taurę. Ant taurės uždeda apskritą auksinę lėkštelę, kuri vadinasi patena. Ant patenos padeda baltą iš kviečių miltų iškeptą ostiją. Taurę, pateną ir ostiją apdengia keturkampe pala.
Kunigui per Mišias padeda tarnas. Jis apsirengia balta kamža ir paruošia altorių. Ant altoriaus jis uždega žvakes ir padeda du mažus ąsotėlius. Viename ąsotėlyje yra įpilta vyno, padaryto iš vynuogių, o kitame vandens.
Paskui kunigas paima taurę, o tarnas – Mišių knygą ir eina prie altoriaus Mišių laikyti.
2. Paskutinis Patepimas. Jėzus labai gailėjo ligonių ir jiems visur padėdavo. Dabar ligonius lanko ir jiems padeda kunigai.
Kunigas, pakviestas pas ligonį, išklauso jo išpažinties ir duoda Komuniją. Paskui meldžiasi ir patepa ligoniui šventais aliejais akis, ausis, nosį, lūpas, rankas ir kojas.
Patepimas šv. aliejais vadinasi Paskutinio Patepimo sakramentas. Jį įsteigė Jėzus ligonių sielai ir kūnui sustiprinti.
Atsakykite į klausimus:
1. Ką seniau žydai aukodavo Jeruzalės šventykloje?
2. Ką dabar per Mišias aukoja Dievui kunigas?
3. Kaip vadinasi ligonių sakramentas?
Uždavinys:
1. Nupieškite taurę, pateną, ąsotėlius ir knygą.
2. Ateinantį sekmadienį stebėkite bažnyčioje, kaip tarnas prieš Mišias paruošia altorių.
3. Sekmadienį įsidėmėkite, kokios spalvos drabužiais kunigas laikė Mišias.
4. Mokykloje taip paruoškite stalą, kaip laukiant kunigo pas ligonį.
15. JĖZUS PRIKELIA MIRUSIĄ MERGAITĘ
Iš Jeruzalės Jėzus atkeliavo į Kafarnaumo miestą. Jį apstojo didelė žmonių minia. Visi norėjo pasiklausyti Kristaus pamokymų ir pamatyti jo stebuklų.
Štai atėjo vienas žmogus, vardu Jairas. Jis turėjo vienturtę dvylikos metų dukrelę, kuri sunkiai susirgo. Jairas puolė Kristui po kojų ir labai prašė:
– Viešpatie! Mano duktė miršta. Ateik, padėk ant jos ranką, kad pagytų ir būtų gyva!
Jėzus išklausė Jairo prašymą ir nuėjo. Kartu ėjo apaštalai ir didelė žmonių minia. Beeinant atbėgo pasiuntiniai ir pranešė, kad mergaitė jau mirė. Jairas labai nuliūdo, bet Jėzus jam tarė:
– Nebijok, tik tikėk, ir ji bus sveika.
Atėjęs į Jairo namus, Jėzus ten rado daug prisirinkusių žmonių. Jie dejavo ir verkė mirusios mergaitės. Tada jis paėmė mergaitės ranką ir sušuko:
– Mergaite, sakau tau, kelkis!
Mergaitė tuojau atgijo ir atsikėlė. Kristus jai liepė duoti valgyti. Garsas apie stebuklą pasklido po visą Žydų žemę.
ĮSIMINKITE
1. Žmogus turi kūną ir sielą. Kai siela palieka kūną, žmogus miršta.
Prikelti mirusį žmogų gali tiktai Dievas. Jėzus prikėlė Jairo dukrelę, nes jis yra ne tik žmogus, bet ir Dievas.
2. Mirusio žmogaus siela eina į Dievo teismą. Po teismo siela eina arba į dangų, arba į skaistyklą, arba į pragarą.
Dangus – tai amžinosios laimės vieta. Į dangų eina tos sielos, kurios visai neturi nuodėmių ir bausmių už jas.
Skaistykla – tai laikinosios bausmės vieta. Į skaistyklą eina tos sielos, kurios turi tik mažų nuodėmių. Siela, nusivaliusi skaistykloje nuo nuodėmių, eina į dangų.
Pragaras – tai amžinosios bausmės vieta. Į pragarą eina tų žmonių sielos, kurie be atgailos mirė didelėse nuodėmėse.
Iš pragaro siela niekuomet nebegali išeiti.
3. Skaistyklos sieloms mes galime padėti savo maldomis. Ypač daug skaistyklos sieloms padeda šv. Mišių auka.
Lapkričio mėnesio 2 dieną švenčiamos Vėlinės. Tą dieną bažnyčioje ir kapinėse meldžiamės už mirusiuosius.
Pas mamytę
Vėjas ūžia, medžiai šlama.
Eisim, eisim mes pas mamą.
Ji šaltam kapely guli, –
pasimelsim į Dievulį...
Atsakykite į klausimus:
1. Kas atsitinka su žmogumi, kai siela palieka kūną?
2. Kas gali prikelti mirusį žmogų?
3. Kas yra Jėzus: žmogus ar Dievas?
4. Kurios sielos eina į dangų, į skaityklą ir į pragarą?
5. Kaip mes galime gelbėti sielas iš skaistyklos?
Žmonės sako:
1. Nors šauksi ir rėksi, nuo mirties nepabėgsi.
2. Yra vaistų nuo ligos, nėra vaistų nuo mirties.
3. Kas nuodėmių vengia, tas dangų sau rengia.
Mįslės:
7. Ateina tylėdama, išeina giedodama.
8. Kas perka, tam nereikia, kam reikia, tas neprašo.
Uždavinys: Pakalbėkite.
1. Suraskite maldaknygėje ir perskaitykite maldelę už mirusiuosius „Amžinąjį atilsį“.
2. Apžiūrėkite mūsų kapines ir nusirašykite labiausiai jums patikusius paminklų užrašus.
3. Sužinokite, kurie žymūs žmonės palaidoti mūsų kapinėse.
16. JĖZUS PADAUGINA MAISTĄ
Jėzus su mokiniais nuvyko į nuošalią vietą prie Genezareto ežero. Čia jis norėjo truputį pailsėti. Greitai žmonės sužinojo, kur yra Jėzus, ir vėl ėmė rinktis. Suėjo apie penkis tūkstančius žmonių.
Jėzus sakė pamokslus ir gydė ligonius. Jau atėjo vakaras, bet žmonės vis dar nesiskirstė. Jie buvo išalkę ir pavargę. Jėzui labai pagailo minios ir jis tarė apaštalams:
– Duokite jiems valgyti!
Apaštalai neturėjo maisto. Nupirkti taip pat nebuvo kur. Tik apaštalas Andriejus surado truputį maisto ir pranešė Jėzui:
– Čia yra vienas vaikas. Jis turi penkis duonos kepalus ir dvi žuvis, bet kas tai tokiai daugybei!
Kristus liepė atnešti duoną ir žuvį ir susodinti žmones. Pakėlęs akis į dangų, jis meldėsi, laimino atneštą maistą ir dalino apaštalams. Duona ir žuvis stebuklingai daugėjo Kristaus rankose. Apaštalai maistą nešiojo žmonėms. Visi gavo duonos ir žuvies, kiek tik norėjo, ir sočiai privalgė.
Pabaigus valgyti, Kristus tarė apaštalams:
– Surinkite, kas liko trupinių, kad nepražūtų!
Apaštalai surinko likusį maistą ir pririnko dvylika pintinių. Žmonės labai stebėjosi ir kalbėjo apie Jėzų:
– Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį!
ĮSIMINKITE
1. Kunigas, išėjęs Mišių laikyti, padeda ant altoriaus taurę ir nulipa prie altoriaus laiptų. Čia jis su tarnu kalba maldeles, vadinamas ministrantūra. Žmonės gieda:
Pulkim ant kelių, visi krikščionys,
didžiai ištroškę Jėzaus malonės!
Su ašaromis Dievui dėkokim,
tą Mišių auką jam paaukokim.
2. Pakalbėjęs ministrantūrą, kunigas eina prie knygos, kuri padėta ant altoriaus, ir iš jos meldžiasi. Paskui atsigręžia į žmones ir lotyniškai sako: Dominus vobiskum. Tarnas už žmones atsako: Et kum spiritu tuo.
Po šių žodžių kunigas taria: – Oremus, – ir vėl skaito arba gieda iš knygos.
Įsiminkite šiuos mišių žodžius:
Lotyniškai – Lietuviškai:
K. Dominus vobiscum. – K. Viešpats su jumis.
T. Et cum spiritu tuo. – T. Ir su tavo dvasia.
K. Oremus. – K. Melskimės.
KŪNO IR SIELOS MAISTAS
1. Jėzui labai pagailo išalkusių žmonių. Jis padaugino maistą ir visus pavalgydino.
Dievas ir dabar rūpinasi, kad mes turėtume valgyti. Už valgį reikia Dievui padėkoti. Labai gražu prieš valgį ir pavalgius pasimelsti ar bent persižegnoti.
Geriausiai galime Dievui už visa padėkoti, pamaldžiai klausydami šv. Mišių.
2. Dievas rūpinasi ne tik mūsų kūnu, bet ir mūsų siela. Sielos maistas – šventoji Komunija. Imdami Komuniją, mes priimame į savo sielą patį Jėzų Kristų.
Einant Komunijos reikia dviejų dalykų: 1. neturėti nė vienos didelės nuodėmės; 2. bent tris valandas nieko nevalgyti ir negerti.
Atsakykite į klausimus:
1. Kas mums duoda sveikatos, maisto ir kitų dalykų?
2. Ką privalome daryti rytą ir vakarą, prieš valgį ir pavalgius, prisimindami Dievo gerumą?
3. Ką kunigas daro ir kalba, pradėdamas Mišias laikyti?
4. Kaip vadinasi mūsų sielos maistas?
5. Kokių dviejų dalykų reikia, einant Komunijos?
Žmonės sako:
1. Dievas davė dantis, Dievas duos ir duonos.
2. Po darbo ir duonos pluta skani.
Mįslė:
9. Pats nieko nevalgo, o kitus maitina.
Uždavinys:
1. Gražiai nupieškite lotyniškuosius Mišių žodžius.
2. Perskaitykite iš maldaknygės Mišių maldų pradžią.
3. Stebėkite bažnyčioje, ką daro ir kalba kunigas, pradėdamas Mišias laikyti.
4. Skaitykite iš knygelės „Prie Altoriaus“ maldas prieš Komuniją ir po Komunijos.
17. JĖZUS LAIMINA VAIKUS
Kartą Jėzus sakė pamokslą apie dangaus karalystę. Susirinko labai daug žmonių. Atėjo net moterys su vaikais. Jos norėjo, kad Jėzus pamatytų jų vaikus ir palaimintų.
Vaikai buvo daug girdėję apie gerąjį Jėzų. Jie troško prieiti arčiau prie Jėzaus, bet negalėjo. Suaugusieji apstojo Jėzų iš visų pusių ir vaikų neprileido.
Apaštalai taip pat neleido vaikams eiti pas Jėzų. Jie nenorėjo, kad vaikai vargintų Kristų. Bet Jėzus pamatė vaikus ir tarė:
– Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems eiti pas mane. Tokių yra dangaus karalystė!
Minia tuojau prasiskyrė. Visi vaikai susirinko pas gerąjį Jėzų.
Tada Jėzus ėmė vaikus laiminti. Jis dėjo ant jų savo rankas ir meldėsi. Žmonės žiūrėjo ir labai džiaugėsi, kad Jėzus taip myli vaikus.
ĮSIMINKITE
1. Jėzus labai myli vaikus. Jis nori, kad jie būtų geri. Ypač Jėzus trokšta, kad vaikai mylėtų savo tėvelius ir jų klausytų.
Ketvirtasis Dievo įsakymas liepia: Gerbk savo tėvą ir motiną.
Prieš išpažintį mes klausiame savęs:
Ar klausiau savo tėvelių, mokytojų ir vyresniųjų? Ar buvau mandagus tėveliams, mokytojams, vyresniesiems? Ar ką pikta nekalbėjau apie tėvelius?
2. Už savo tėvelius, mokytojus ir globėjus reikia melstis. Geriausiai tinka melstis per Mišias, kai kunigas aukoja Dievui duoną ir vyną.
Prieš aukojimą tarnas perkelia knygą į kitą altoriaus pusę. Kunigas eina prie knygos ir skaito Evangeliją. Visi žmonės sustoja ir su nykščiu daro kryželius kaktoje, lūpose ir krūtinėje.
Po Evangelijos kunigas nudengia taurę ir paima pateną su ostija. Pateną su ostija jis pakelia aukštyn ir aukoja Dievui duonos auką. Tarnas skambina skambučiu.
Paskui tarnas įpila į taurę vyno ir truputi vandens. Kunigas pakelia aukštyn taurę ir aukoja Dievui vyno auką.
Mes kartu su kunigu prašome, kad Dievas priimtų šias dovanas ir atleistų mums mūsų nuodėmes. Taip pat siunčiame į dangų visus savo prašymus. Mes giedame:
Prieš Tavo altorių štai nuolankiai klūpom
ir auką aukojame Tavo Sūnaus,
ir meldžiam Tave širdimi mes ir lūpom:
suteik mums palaimą iš aukšto dangaus.
Atsakykite į klausimus:
1. Ką Dievas liepia ketvirtuoju įsakymu?
2. Kada geriausiai tinka už tėvelius melstis?
3. Kaip kunigas per Mišias aukoja Dievui duoną?
Uždavinys:
1. Nupieškite kviečių varpą ir vynuogių šakelę.
2. Suraskite maldaknygėje ir perskaitykite maldas, kurios kalbamos aukojimo metu.
18. GAILESTINGASIS SAMARIETIS
Jėzus, mokydamas žmones, atėjo į Jericho miestą. Čia pasitiko jį vienas fariziejus ir paklausė, kas yra artimas. Žydai manė, kad artimaisiais reikia laikyti tiktai žydus, o kitų reikia nekęsti. Tada Jėzus papasakojo tokį palyginimą:
Vienas žydas ėjo iš Jeruzalės į Jerichą. Kelyje jį užpuolė plėšikai, viską atėmė ir sunkiai sužeidė. Sužeistasis vos gyvas gulėjo prie kelio ir dejavo.
Keliu ėjo žydų kunigas. Jis pamatė sužeistąjį ir praėjo pro šalį. Netrukus tuo pačiu keliu ėjo kitas žydas. Nors sužeistasis labai vaitojo, bet ir jis nuėjo sau tolyn.
Sužeistojo pasigailėjo tik trečias keleivis. Jis buvo ne žydas, bet samarietis. Pamatęs sužeistąjį, jis priėjo prie jo ir aprišo jo žaizdas. Paskui užkėlė jį ant savo gyvulio ir nugabeno į užeigos namus. Čia paprašė namų šeimininką, kad globotų ir gydytų sužeistąjį. Išvykdamas toliau, dar paliko pinigų gydymui.
Pabaigęs palyginimą, Jėzus paklausė fariziejaus:
– Kuris iš tų trijų, tau regis, buvo artimas tam, kuris buvo pakliuvęs plėšikams?
– Tas, kuris jo pasigailėjo, – atsakė fariziejus.
– Eik ir tu daryk taip pat! – tarė jam Kristus.
Tais žodžiais Jėzus pasakė, kad visi žmonės yra mūsų artimieji. Kiekvieną žmogų mes turime mylėti ir daryti jam gera.
ĮSIMINKITE
1. Kiekvienas žmogus yra mūsų artimas. Jėzus nori, kad Dievą mylėtume labiau už viską, o artimą – kaip patys save.
Didysis Dievo įsakymas liepia: Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu, visomis jėgomis; mylėk kiekvieną žmogų taip, kaip save.
2. Jėzus nori, kad visiems būtume geri ir mandagūs. Jėzui nepatinka, jei kas pyksta ir pešasi. Penktasis Dievo įsakymas liepia: Nežudyk.
Prieš išpažintį mes klausiame savęs:
Ar nepykau ir nesipešiau su vaikais? Ar nenuskriaudžiau mažesniųjų? Ar kitų nekeikiau, nepravardžiavau? Ar nepamokiau ką nors bloga daryti? Ar nekankinau paukštelių ir gyvulėlių?
Aš padėsiu
Adomėlis našlaitėlis,
bet geriausias mokinys;
švarios visos jo knygelės,
ir švarus sąsiuvinis.
Eina pertrauka ilgoji,
valgo priešpiečius vaikai,
Adomėlis jų neturi,
bet jį myli jo draugai.
Vienas duoda jam duonelės,
kitas tepa sviesteliu.
Leisk, mamyt, ir aš padėsiu
Adomėliui, kuo galiu!
3. Prašykime, kad Dievas padėtų mums būti geriems ir šventiems. Ypač to prašykime Mišių metu, kai kunigas kalba: Šventas, Šventas, Šventas...
Kunigas šią maldelę kalba po atnašavimo. Ją pabaigus, tarnas antrą kartą skambina skambučiu. Mes giedame:
Šventas, Šventas, Šventas Viešpats,
Galybių Dievas.
Pilnas yra dangus ir žemė
Jo garbės.
Atsakykite į klausimus:
1. Ką mes vadiname artimu?
2. Ką liepia didysis Dievo įsakymas?
3. Ką draudžia penktasis Dievo įsakymas?
Žmonės sako:
1. Kas tau nemalonu ir kitam nedaryk.
2. Nekask kitam duobės, nes pats į ją įkrisi.
Uždavinys:
1. Parašykite, kokių gerų darbų galima padaryti: a) mokykloje, b) gatvėje, c) namie.
2. Skaitykite maldeles, kalbamas per prefaciją.
19. JĖZUS GAILISI NUSIDĖJĖLIŲ
Jėzus pasakoja apie fariziejų ir muitininką. Fariziejai laikė save gerais, o kitus niekino. Labiausiai jie niekino nusidėjėlius ir mokesčių rinkėjus muitininkus. Jėzus už tai fariziejus pabardavo, o vieną kartą jis pasakė jiems tokį palyginimą:
Atėjo į šventyklą melstis fariziejus ir muitininkas. Fariziejus taip meldėsi: „Ačiū tau, Dieve, kad aš nesu plėšikas, neteisus, ištvirkęs, kaip kiti žmonės, arba kaip šitas muitininkas. Aš pasninkauju du kartu savaitėje ir duodu išmaldos, kiek iš manęs priklauso“!
Muitininkas, atstu stovėdamas, nedrįso nė akių pakelti į dangų. Jis tik mušėsi į krūtinę ir sakė: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“
– Sakau jums, – baigė Kristus, – muitininkas nuėjo į namus išteisintas, o fariziejus ne!
Kristus pasakoja apie prapuolusią avelę. Kristus pasakė dar kitą palyginimą. Jis papasakojo apie prapuolusią avelę.
Šeimininkas turėjo šimtą avių. Štai viena avis ima jam ir pražūva. Tada jis palieka devyniasdešimt devynias avis ir eina pražuvusios ieškoti. Ieško, kol suranda. Radęs ją, jis su džiaugsmu užsideda ant pečių ir nešasi namo. Paskui sušaukia draugus ir kaimynus ir jiems sako: „Džiaukitės drauge su manimi! Aš suradau savo avį, kuri buvo prapuolusi!“
Pabaigęs palyginimą apie prapuolusią avį, Jėzus tarė:
– Toks bus džiaugsmas danguje dėl vieno nusidėjėlio, kuris daro atgailą!
Fariziejams labai nepatiko Jėzaus palyginimai. Jie pyko, kam Jėzus taip gailisi nusidėjėlių.
ĮSIMINKITE
1. Gerasis ganytojas džiaugėsi, kai atsirado jo pražuvusi avelė. Mūsų brangusis Jėzus taip pat labai džiaugiasi, kai nusidėjėlis gailisi dėl nuodėmių ir eina išpažinties.
Po išpažinties mūsų siela pasidaro nekalta ir maloni Dievui. Tada jau galima eiti Komunijos ir patį Jėzų priimti į savo širdį.
Gražu eiti išpažinties keletą kartų metuose, ir net dažniau. Vieną kartą metuose būtinai reikia eiti Velykų išpažinties ir Komunijos.
Ketvirtasis Bažnyčios įsakymas: Bent apie Velykas atlik išpažintį ir priimk Švenčiausiąjį Sakramentą.
2. Muitininkas gražiai meldėsi. Jo maldą pagyrė Jėzus. Mes taip pat turime gražiai melstis. Graži malda patinka Dievui.
Malda – tai mūsų pokalbis su Dievu. Maldos žodžius reikia tarti aiškiai ir nesiskubinant. Ką kalbame, tą turime ir mąstyti.
Labiausiai reikia gražiai melstis per Mišias, kai kunigas atlieka pakylėjimą.
3. Kunigas, atlikdamas pakylėjimą, paima į rankas ostiją, ją laimina ir sako Kristaus žodžius: Tai yra mano Kūnas.
Po šių žodžių ostija pasidaro Kristaus Kūnas. Nors ostija atrodo tokia pat, bet joje dabar yra Jėzus.
Kunigas ostiją pakelia aukštyn. Tarnas skambina skambučiu, o žmonės suklaupę sako: Mano Viešpats ir mano Dievas!
Paskui kunigas paima vyno taurę. Jis vėl sako Jėzaus žodžius: Tai yra mano Kraujas.
Vynas virsta Švenčiausiuoju Jėzaus Krauju. Kunigas pakelia taurę aukštyn, o žmonės kalba:
Garbinkime Švenčiausiąjį Sakramentą, Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties, tikrąjį Kūną ir Kraują. Dabar ir visados ir per amžius. Amen.
Po ostijos ir taurės pakylėjimo mes giedame:
Prieš taip didį Sakramentą,
Jėzaus Kūno, Kraujo švento,
pulkim ir karštai tikėkim,
garbinkim jį ir mylėkim.
Atsakykite į klausimus:
1. Koks yra ketvirtasis Bažnyčios įsakymas?
2. Kokia malda patinka Dievui?
3. Kas įvyksta per Mišias su ostija, kai kunigas pasako: „Tai yra mano Kūnas“?
3. Kas įvyksta su vynu, kai kunigas pasako: „Tai yra mano Kraujas“?
4. Kokią maldą mes kalbame pakylėjimo metu?
Žmonės sako:
1. Kas su malda pradeda, tam ir Dievas padeda.
2. Be Dievo gyvensi, kipšui krosnį kūrensi.
Uždavinys:
1. Sugalvokite ir parašykite maldelę už tėvelius.
2. Perskaitykite iš maldaknygės maldas per pakylėjimą.
3. Stebėkite bažnyčioje, ką daro kunigas ir tarnas pakylėjimo metu.
20. SUNŪS PALAIDŪNAS
Jėzus, norėdamas pamokyti, kaip Dievas gailisi nusidėjėlių, pasakė fariziejams dar vieną palyginimą. Jis papasakojo apie sūnų palaidūną.
Sūnus palieka tėvą. Vienoje šalyje gyveno turtingas žmogus. Jis turėjo du sūnus. Jaunesnysis sūnus atėjo pas tėvą ir tarė: „Tėve, atiduok man turto dalį, kuri man priklauso!“
Tėvas padalino turtą tarp dvejų sūnų. Jaunesnysis sūnus visa pasiėmė ir iškeliavo į tolimą kraštą. Ten jis linksmai gyveno ir išeikvojo savo turtą.
Sūnus vargsta svetimoje šalyje. Netrukus toje šalyje kilo badas. Ėmė badą kęsti ir negerasis sūnus. Tada jis apsiėmė pas vieną šeimininką kiaules ganyti. Badas ir čia jį vargino. Jis grobdavo kiaulių maistą, bet šeimininkas ir to jam pavydėjo.
Kartą sūnus prisiminė savo namus ir gerąjį tėvą. Jam pasidarė labai graudu. Jis tarė sau: „Samdiniai mano tėvo namuose turi sočiai duonos, o aš čia badu mirštu! Kelsiuosi, eisiu pas tėvą ir jam sakysiu: Tėve, aš nusidėjau dangui ir tau. Jau nebesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane nors samdiniu!“
Sūnus grįžta pas tėvą. Sūnus paliko bandą ir iškeliavo į namus. Dar iš tolo tėvas pamatė einantį savo sūnų ir labai jo pagailo. Pribėgęs jis apkabino sūnų ir pabučiavo. Sūnus jam tarė: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Jau nebesu vertas vadintis tavo sūnumi!“
Bet tėvas pasišaukė tarnus ir jiems tarė: „Greitai atneškite gražiausią drabužį ir apvilkite jį. Duokite jam žiedą ant rankos ir kurpes ant jo kojų. Be to, parenkite didelę puotą, nes mano sūnus buvo pražuvęs ir atsirado!“
Tarnai padarė, kaip buvo liepta. Visi džiaugėsi ir linksminosi.
ĮSIMINKITE
1. Sūnus, palikęs savo tėvą, nedorai gyveno. Kas nedorai gyvena, Dievui labai nusideda.
Šeštasis Dievo įsakymas liepia: Nepaleistuvauk. Devintasis įsakymas: Negeisk svetimo vyro ir svetimos moteries.
Prieš išpažintį mes klausiame savęs:
Ar nedorai nesielgiau pats vienas arba su kitais? Ar nekalbėjau gėdingų kalbų? Ar nežiūrėjau į nepadorius daiktus? Ar nesidžiaugiau gėdingomis mintimis?
2. Dievas myli tuos, kurie saugojasi nedorų minčių, kalbų ir darbų. Jėzus pasakė: Palaiminti nekaltos širdies, nes jie matys Dievą.
Į nekaltas širdis ateina Jėzus, priimant Komuniją.
3. Kunigas Mišių metu priima Komuniją. Po pakylėjimo jis meldžiasi ir prašo, kad Dievas jo širdį padarytų gražią ir nekaltą.
Prieš pat Komuniją kunigas tris kartus mušasi į krūtinę. Paskui priima Jėzų į savo sielą ostijos ir vyno pavidalu.
Komunijos metu tarnas skambina, o žmonės gieda:
Jėzau, pas mane ateiki,
savo meilę man suteiki.
Sielų drauge mylimiausias,
ak, ateik, ateik, brangiausias.
Atsakykite į klausimus:
1. Ką liepia šeštasis Dievo įsakymas?
2. Ką liepia devintasis Dievo įsakymas?
3. Kas ateina, priimt Komuniją, į nekaltas širdis?
Žmonės sako:
1. Kokie draugai, tokie ir darbai.
2. Su kuo sutapsi, tokiu ir pats tapsi.
Uždavinys:
1. Nupieškite piemenėlį, karvę, kiaulę, žąsį.
2. Perskaitykite iš maldaknygės maldas prieš Komuniją.
21. JĖZUS ATVYKSTA Į JERUZALE
Žmonės džiaugiasi sulaukę Jėzaus. Arti buvo žydų Velykos. Jėzus paskutinį kartą išėjo į Jeruzalės šventyklą. Drauge su juo ėjo ir apaštalai.
Netoli Jeruzalės Jėzus atsisėdo ant asilo ir jojo. Taip jodavo žydų karaliai. Kai mieste žmonės pamatė Jėzų, pradėjo labai džiaugtis. Vieni linksmai jį sveikino, vieni tiesė drabužius ant kelio, kiti klojo medžių šakeles po kojų. Visi norėjo parodyti Jėzui savo meilę.
Fariziejai ėmė pykti, kam žmonės taip myli Jėzų. Jie tarė Kristui:
– Mokytojau, sudrausk savo mokinius!
– Jei šitie tylės, akmenys šauks! – atsakė Jėzus.
Fariziejai dar labiau supyko. Jėzus atjojo iki šventyklos. Čia jis rado ligonių ir juos pagydė. Paskui įėjo į šventyklą ir mokė žmones.
Jėzus pasakoja apie pasaulio galą. Būdamas Jeruzalėje, Jėzus papasakojo apie pasaulio galą. Jis tarė:
– Kai ateis pasaulio galas, saulė aptems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris iš dangaus. Tada visi išvys Dievo Sūnų, ateinantį debesyse gyvųjų ir mirusiųjų teisti.
Dievo Sūnus atsisės į garbės sostą ir lieps angelams surinkti visus žmones. Gerieji bus pastatyti dešinėje, o piktieji – kairėje. Dievo Sūnus tars tiems, kurie bus dešinėje:
– Eikite, palaimintieji, į jums parengtą karalystę!
Paskui tars tiems, kurie bus kairėje:
– Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį!
Piktieji nukris į pragarą, o gerieji eis į dangų ir džiaugsis per amžius.
Fariziejai nekentė Jėzaus. Jie visiems kalbėjo netiesą apie Jėzų. Aštuntasis Dievo įsakymas liepia: Nekalbėk netiesos.
Prieš išpažintį mes klausiame savęs:
Ar kam nors nemelavau? Ar neapgaudinėjau tėvelių, mokytojų, draugų ir kitų? Gal pramaniau apie kitus nebūtų dalykų?
2. Žmogui mirus, jo vėlė tuojau eina į Dievo teismą. Po teismo vėlė eina arba į dangų, arba į skaistyklą, arba į pragarą.
Pasaulio pabaigoje bus paskutinysis teismas. Tada visi žmonės kelsis iš numirusių ir vėl bus teisiami. Geruosius žmones Dievas su kūnu ir siela pasiims į dangų, o piktieji eis atgal į pragarą.
Po paskutiniojo teismo skaistyklos jau nebebus.
3. Kunigui priėmus Komuniją, prasideda Mišių pabaiga. Tarnas neša knygą atgal į kitą altoriaus pusę. Kunigas dar skaito arba gieda iš knygos.
Baigdamas Mišias, kunigas žmones peržegnoja ir skaito paskutiniąją Evangeliją. Visi persižegnoja ir sustoja.
Po Evangelijos kunigas ir tarnas nueina nuo altoriaus.
Atsakykite į klausimus:
1. Ką liepia aštuntasis Dievo įsakymas?
2. Kur eina žmogaus vėlė, tuojau mirus?
3. Kada bus paskutinysis Dievo teismas?
Žmonės sako:
1. Nors pavėlavau, bet nepamelavau.
2. Geriau tylėti, negu niekus kalbėti.
Mįslės:
10. Raudonas gaidys po baltas tvoras laksto.
11. Guli piktas šunelis, mėsos ir kaulo spyna užrakintas.
Uždavinys:
1. Papasakokite, kaip švenčiamas Verbų sekmadienis.
2. Perskaitykite iš maldaknygės Mišių pabaigos maldas.
3. Stebėkite bažnyčioje, kaip tarnas sutvarko altorių; kai pasibaigia Mišios.
22. PASKUTINĖ VAKARIENĖ
Judas žada išduoti Jėzų. Fariziejai vis labiau nekentė Kristaus. Jie susirinko Jeruzalėje pas vyriausiąjį žydų kunigą Kajafą ir kalbėjosi, kaip Jėzų nužudyti.
Į susirinkimą atėjo apaštalas Judas Iskarijotas. Jis tarė fariziejams: „Ką man duosite? Aš jums jį išduosiu!“ Fariziejai nudžiugo ir davė Judui trisdešimt sidabrinių pinigų.
Jėzus įsteigia Švenčiausiąjį Sakramentą. Petras ir Jonas parengė Jeruzalėje Velykų stalą. Ant stalo jie padėjo duonos, vyno, keptą avinėlį ir kitokių valgių. Ketvirtadienį Jėzus su mokiniais atėjo valgyti Velykų vakarienės. Vakarienės atėjo ir Judas Iskarijotas.
Prieš vakarienę Jėzus su mokiniais pasimeldė ir pradėjo valgyti. Kai visi jau pavalgė, Jėzus įsteigė Švenčiausiąjį Sakramentą. Jis paėmė duonos, laimino ją, laužė ir davė mokiniams sakydamas:
– Imkite ir valgykite. Tai yra mano Kūnas.
Paskui paėmė vyno taurę, palaimino ją ir tarė:
– Gerkite iš jos visi. Tai yra mano Kraujas, kuris bus išlietas už daugelį nuodėmėms atleisti. Taip darykite mano atminimui.
Apaštalai priėmė iš Jėzaus rankų Švenčiausiąjį Sakramentą. Nevertai priėmė Komuniją ir Judas Iskarijotas. Jėzus pasidarė liūdnas ir tarė: „Vienas iš jūsų mane išduos!“
Apaštalai išsigando ir ėmė klausti, kas taip galėtų padaryti. Paklausė Jėzaus ir Judas:
– Argi aš, Mokytojau?
– Tu! – patylomis atsakė jam Kristus.
Judas suprato, kad Jėzus viską žino, ir tuojau išėjo iš kambario. Jėzus dar ilgai kalbėjo su likusiais apaštalais, o paskui išsivedė visus į Alyvų sodą. Lauke buvo tamsi naktis.
ĮSIMINKITE
1. Judas buvo labai godus ir grobdavo svetimus pinigus. Net Jėzų jis pardavė už pinigus.
Septintasis Dievo įsakymas liepia: Nevok. Dešimtasis įsakymas: Negeisk svetimo turto.
Prieš išpažintį mes klausiame savęs:
Ar ko nors nepavogiau? Ar nepasisavinau kokio rasto daikto? Ar negadinau svetimų daiktų? Ar kitiems ko nors nepavydėjau?
2. Per paskutinę vakarienę Jėzus įsteigė Švenčiausiąjį Sakramentą ir padalino apaštalams Komuniją. Dabar bažnyčioje taip pat dalinama Komunija.
Jėzus trokšta ateiti į nekaltas vaikų širdis. Gražu Jėzų priimti į savo širdį, priimant Komuniją.
Komuniją mes priimame taip: Kunigas ateina prie didžiojo altoriaus. Ten atidaro altoriaus dureles ir išima komuninę su mažomis baltomis ostijomis. Paskui komuninę paima į vieną ranką, ostiją į kitą ranką ir atsigręžia į žmones. Tada patylomis sako:
Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes!
Tarnas skambina skambučiu, o žmonės mušasi į krūtinę ir tris kartus kalba:
Viešpatie, nesu vertas, kad įeitum į mano širdį, bet tik tark žodį, ir mano siela pasveiks.
Po šių žodžių kunigas eina prie Dievo stalo. Ten žmonės pamaldžiai suklaupia ir priima Jėzų į savo sielą.
Prieš Komuniją
Ak, kaip trokštu, mano Jėzau,
aš priimt Tave karštai!
Tu tik vienas mano širdį,
Tu tik vienas tematai!
Laukiu, laukiu, Jėzau mielas,
jau ateik, ateik greičiau:
aš Tave mylėt neliausiu,
neįžeisiu jau daugiau!
Po Komunijos
Dėkui, dėkui, Jėzau mielas,
jau aš laimėj paskendau.
Ką už Tavąją aš meilę
atiduosiu – nežinau.
Širdį, širdį nors menkutę,
atiduoti Tau galiu:
imki, Jėzau, ją šiandieną,
imki, imki, aš geidžiu!
Atsakykite į klausimus:
1. Ką liepia septintasis ir dešimtasis Dievo įsakymai?
2. Kas yra mažoje, baltoje Komunijoje?
3. Ką kunigas sako, dalindamas Komuniją?
4. Kokią maldelę kalba žmonės, eidami Komunijos?
Žmonės sako:
1. Vogtu arkliu tik į kalėjimą važiuoti.
2. Pamėgęs svetima ir savo neteksi.
Uždavinys:
1. Parašykite, ką Jėzui pasakysite, eidami Komunijos.
2. Stebėkite bažnyčioje, kaip dalinama Komunija.
3. Giedokite „Jėzau, pas mane ateiki“.
23. JĖZUS PAS KAJAFĄ
Jėzus meldžiasi Alyvų sode. Atėjęs į Alyvų sodą, Jėzus nuošaliai atsiklaupė ir ėmė melstis. Jo sielą suspaudė baisus skausmas. Jis tarė Dangaus Tėvui: „Mano Tėve! Jei taip galima, atitolink nuo manęs tą kančią. Tačiau tebūna ne mano, bet Tavo valia!“
Jėzus taip meldėsi tris kartus. Jo prakaitas pasidarė kaip kraujo lašai. Tada sode pasirodė angelas ir ėmė Kristų guosti. Jėzus nusiramino, pakilo nuo žemės ir atėjo pas apaštalus. Visi apaštalai miegojo. Jėzus juos pažadino ir tarė:
– Kelkitės, eikime – mano išdavėjas arti.
Judas išduoda Jėzų. Greitai pasirodė ir Judas. Jis vedė didelį kareivių ir žydų būrį. Vieni nešėsi kardus, kiti pagalius ir virves, kiti vėl švietė žiburiais.
Kad naktį neapsiriktų, Judas buvo pasakęs: „Kurį pabučiuosiu, tas ir bus – jį suimkite“. Pamatęs Jėzų, Judas priėjo prie jo artyn ir bučiuodamas tarė: „Sveikas, Mokytojau!“ Kareiviai ir žydai tuojau puolė prie Kristaus ir surišo jį virvėmis. Apaštalai labai nusigando ir išbėgiojo.
Žydai Jėzų nuteisia. Tą pačią naktį iš Alyvų sodo Jėzus buvo nuvestas pas vyriausiąjį žydų kunigą Kajafą. Susirinko daug fariziejų ir kitų Kristaus priešų. Reikėjo Jėzų apkaltinti, bet nebuvo už ką. Tada Kajafas paklausė Jėzaus:
– Prisaikdinu tave Dievu, kad mums pasakytum, ar tu esi Kristus, Dievo sūnus?
– Aš esu! – atsakė Jėzus.
Kajafas ėmė draskyti savo drabužius ir sušuko:
– Jis vadina save Dievo Sūnumi! Kaip jums atrodo, kokios bausmės jis vertas?
– Jis vertas mirties! – visi ėmė šaukti ir nutarė Jėzų nužudyti.
Dabar kareiviai išvedė Jėzų į Kaipo kiemą. Čia, kas tik norėjo, tyčiojosi iš Kristaus. Vieni spjaudė jam į veidą, kiti, užrišę akis, mušė ir sakė: „Atspėk, Kristau, kas tave užgavo!“ Jėzus tylėjo ir kantri kentėjo. Paskui Jėzus buvo įmestas į kalėjimą ten paliktas per naktį.
ĮSIMINKITE
1. Kristus kentėjo ir mirė dėl mūsų. Kristaus kančią ir mirtį mums primena penktadieniai ir gavėnia.
Penktadieniais mes nevalgome mėsos. Gavėnios metu penktadieniais mes ne tik nevalgome mėsos, bet ir pasninkaujame.
Trečiasis Bažnyčios įsakymas: Laikyk pasninkus ir nesilinksmink draudžiamu laiku.
Prieš išpažintį mes klausiame savęs:
Ar draudžiamomis dienomis nevalgiau mėsos? Ar nesmaguriavau, slaptai imdamas skanumynų?
2. Jėzus labai mus myli. Mes Jėzui parodome savo meilę, garbindami Jį Švenčiausiame Sakramente.
Bažnyčioje kartais daromas Švenčiausiojo Sakramento išstatymas. Prieš išstatymą altorius papuošiamas gėlėmis ir žalumynais. Ant altoriaus uždegama daug žvakių.
Tada prie altoriaus ateina gražiai apsirengęs kunigas ir atsineša monstranciją. Į monstranciją įdeda ostiją. Monstranciją su ostija pastato aukštai ant tabernakulio.
Paskui kunigas atsiklaupia prieš altorių ir paima smilkytuvą. Kunigas smilko monstranciją, o žmonės gieda:
Tegul būna garbinamas,
visų mūsų šlovinamas,
Sakramentas Švenčiausias,
dangaus valgis tikriausias.
Atsakykite į klausimus:
1. Ką mums primena penktadieniai ir gavėnia?
2. Ką liepia trečiasis Bažnyčios įsakymas?
3. Kuriomis dienomis mes nevalgome mėsos?
4. Kaip išstatomas Švenčiausiasis Sakramentas?
Uždavinys:
1. Nupieškite monstranciją ir smilkytuvą.
2. Pasidarykite šio mėnesio kalendorėlį ir žymėkite jame pasninko dienas.
24. JĖZUS PAS PILOTĄ
Žydai reikalauja Jėzų nukryžiuoti. Penktadieni rytą prie Kajafo rūmų susirinko didelė žydų minia. Žydų kunigai ir fariziejai paėmė Kristų iš kalėjimo ir nuvedė jį pas Palestinos valdytoją Poncijų Pilotą. Jie norėjo, kad Pilotas leistų Jėzų nužudyti. Pilotas paklausė:
– Su kokiu skundu prieš šitą žmogaus ateinate?
– Jis sakosi esąs karalius! – šaukė fariziejai.
Pilotas pasikvietė Jėzų ir jo paklausė:
– Ar tu esi žydų karalius?
– Aš – karalius. Bet mano karalystė ne iš šio pasaulio, – atsakė Kristus.
Pamatęs, kad Jėzus visai nekaltas, Pilotas tai žydams:
– Aš jame neradau jokios kaltės!
– Jis vertas mirties! Prikalk jį prie kryžiaus! – visi ėmė šaukti.
Tada Pilotas perdavė Jėzų kareiviams ir liepė nuplakti. Jis manė, kad nuplakto Jėzaus žydai pasigailės ir paleis gyvą.
Kareiviai Jėzų nuplaka ir vainikuoja erškėčiais. Jėzus buvo išvestas į Piloto kiemą. Kareiviai nuvilko jam drabužius, pririšo prie stulpo ir ėmė plakti rykštėmis ir botagais. Jėzus visas tapo kruvinas ir žaizdotas.
Iš nuplakto Jėzaus kareiviai norėjo dar pasityčioti. Jie apvilko Kristų raudonu drabužiu, kaip kokį karalių, ir pasodino. Į rankas jam padavė nendrę, o ant galvos užspaudė dygliuotą erškėčių vainiką. Paskui klaupėsi prieš Jėzų, lenkėsi ir juokdamiesi sakė: „Sveikas, žydų karaliau!“
Iš kiemo Jėzus vėl buvo atvestas pas Pilotą. Suvargintą ir prikankintą Kristų Pilotas parodė žydams. Žydai Jėzaus nepasigailėjo. Jie dar garsiau ėmė šaukti:
– Ant kryžiaus jį! Prikalk jį ant kryžiaus!
Pilotas nusigando žydų ir leido Jėzų nukryžiuoti.
Judas Iskarijotas gauna galą. Kai Judas sužinojo, kad Jėzus nuteistas mirti, labai nusiminė. Jis nunešė žydų vyresniesiems iš jų gautus pinigus ir tarė:
– Nusidėjau, išduodamas nekaltą kraują!
Bet žydų vyresnieji ir fariziejai atsakė:
– Kas mums darbo! Tu žinokis!
Judą ėmė graužti sąžinė. Jis numetė pinigus šventykloje, o pats išbėgo ir pasikorė.
ĮSIMINKITE
1. Jėzus yra tikrasis mūsų Karalius. Kristaus Karaliaus šventė yra spalio mėnesio paskutinį sekmadienį.
2. Kristui pagarbinti kartais daroma procesija su Švenčiausiuoju Sakramentu. Gražiausia procesija būna Dievo Kūno šventėje. Procesijos metu kunigas gražiai apsirengia ir eina prie altoriaus. Nuo altoriaus jis paima monstranciją su ostija ir neša apie bažnyčią.
Priešaky eina baltai apsirengę žmonės su kryžiumi ir vėliavomis. Mažos mergaitės beria Jėzui gėles. Varpai skambina, o žmonės gieda įvairias giesmes.
Atsakykite į klausimus:
1. Kada švenčiama Kristaus Karaliaus šventė?
2. Kaip daroma procesija su Švenčiausiuoju Sakramentu?
3. Kokioje šventėje esti gražiausia procesija?
Uždavinys:
1. Sužinokite, kada šiemet Dievo Kūno šventė.
2. Suraskite, kurią spalio mėnesio dieną šiemet bus Kristaus Karaliaus šventė.
25. JĖZAUS MIRTIS IR LAIDOTUVĖS
Jėzus neša kryžių. Žydai džiaugėsi, kad Pilotas leido Kristų nukryžiuoti. Jie tuojau uždėjo jam ant pečių kryžių ir liepė eiti už miesto į Kalvarijos kalną.
Jėzus kantriai nešė sunkų medžio kryžių. Kartu su juo buvo vedami nužudyti du plėšikai. Didelė minia sekė iš paskos ir tyčiojosi iš Kristaus. Tik Marija ir keli apaštalai žiūrėjo, kaip Jėzus kenčia, ir labai jo gailėjo.
Beeidamas Jėzus nusilpo ir su kryžiumi parkrito ant žemės. Kareiviai mušdami prikėlė Kristų ir liepė toliau eiti. Kad Jėzus kelyje nenumirtų, jie privertė Simoną Kirėnietį padėti nešti kryžių.
Kristaus veidu bėgo kraujas ir prakaitas. Viena moteris, vardu Veronika, ūmai pribėgo prie Kristaus ir nušluostė jam veidą. Kitos pamaldžios moterys taip pat prisiartino prie Kristaus ir ėmė verkti. Jėzus jas nuramino ir liepė neraudoti.
Jėzus miršta ant kryžiaus. Dar du kartus Jėzus buvo parpuolęs po kryžiumi. Pagaliau visi atėjo į Kalvarijos kalną. Čia kareiviai nuvilko Jėzui drabužius, paguldė jį ant kryžiaus ir prikalė vinimis rankas ir kojas. Kryžius su Kristumi buvo pastatytas kalne, o jo viršuje buvo pakabintas parašas: „Jėzus Nazarietis, Žydu Karalius“. Jėzaus dešinėje ir kairėje buvo nukryžiuoti abu plėšikai.
Žydų kunigai ir fariziejai ėmė tyčiotis iš Kristaus. Jie kraipė savo galvas ir sakė: „Jei tu esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“ Panašiai darė ir kiti žydai.
Kristus ant kryžiaus kentėjo tris valandas. Jis savo kančias aukojo Dievui Tėvui ir prašė atleisti žmonių nuodėmes. Net už savo kankintojus Jėzus meldėsi ir juos mylėjo.
Po trijų valandų Jėzus visai nusilpo. Jis sušuko:
– Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią!
Ištaręs tuos žodžius, Jėzus mirė.
Jėzui mirštant, saulė aptemo ir žemė sudrebėjo. Visus apėmė didelė baimė. Kai kurie žiūrėjo į nukryžiuotą Jėzų ir sakė: „Tikrai jis buvo Dievo Sūnus!“
Jėzų mokiniai palaidoja. Į Kalvarijos kalną atėjo keli Kristaus mokiniai. Jie norėjo Jėzų palaidoti. Tada kareivis pervėrė mirusiam Kristui kairįjį šoną ir leido jį nuimti nuo kryžiaus.
Jėzus buvo suvyniotas į baltą drobulę ir nuneštas į kapą. Ant kapo buvo užristas didelis akmuo, fariziejai prie kapo pastatė sargus ir liepė jiems žiūrėti, kad Jėzaus niekas nepaimtų.
KRYŽIUS
1. Kryžius – mūsų tikėjimo ženklas. Kryžius primena, kiek yra iškentėjęs Jėzus dėl mūsų išganymo.
Prisimindami Jėzaus kančią, kalbame arba giedame:
Kurs už mus kaltus kentėjai,
Jėzau Kristau, Dieve mūsų,
pasigailėk mūsų, pasigailėk mūsų!
2. Kristaus kančiai prisiminti nešiojame kryželius. Dideli kryžiai statomi prie namų, kapinėse, laukuose ir kitur.
Kryžiaus viršuje parašomos keturios raidės – INRI. Jos reiškia:
Lietuviškai – Lotyniškai:
Jėzus – Iesus
Nazaretietis – Nazarenus
Žydų – Rex
Karalius – Iudeorum.
Atsakykite į klausimus:
1. Ant kokio kalno Kristų prikalė prie kryžiaus?
2. Kokį užrašą pakabino kryžiaus viršuje?
3. Ką reiškia kryžiaus užrašas – INRI?
Mįslė:
12. Miške gimė, miške augo, išėjo iš miško – visi jam kepures kelia.
Uždavinys:
1. Nupieškite kryžiaus lentelę su lotynišku užrašu.
2. Pažiūrėkite, kas atvaizduota mūsų bažnyčios stacijose.
26. JĖZUS KELIASI IŠ NUMIRUSIŲ
Angelas nurita akmenį nuo kapo. Praėjo penktadienis ir šeštadienis, kai Jėzus buvo palaidotas. Sekmadienio rytą iš dangaus nužengė angelas. Jis buvo šviesus kaip žaibas, o jo drabužiai balti kaip sniegas. Angelas nurito akmenį nuo Jėzaus kapo. Tada sudrebėjo žemė ir iš kapo atsikėlė Kristus.
Sargai labai išsigando ir parkrito kaip negyvi Atsipeikėję jie greit nubėgo į miestą ir pranešė fariziejams, kas atsitiko.
Jėzus pasirodo moterims. Tą patį rytą pamaldžios moterys ėjo lankyti Kristaus kapo. Atėjusios prie kapo, jos neberado Jėzaus, tik pamatė angelą. Angelas joms tarė:
– Jūs ieškote Jėzaus Nazariečio, kuris buvo prikaltas prie kryžiaus. Jis prisikėlė – jo nėra čia!
Moterys grįžo į Jeruzalę. Beeinant joms pasirodė ir pats Jėzus. Moterys labai nudžiugo ir parpuolusios pagarbino Kristų. Paskui greit nubėgo pas apaštalus ir viską papasakojo, ką buvo mačiusios. Apaštalai nenorėjo jų žodžiams tikėti.
Jėzus pasirodo apaštalams. Atėjo vakaras. Apaštalai susirinko Jeruzalėje į vieną vietą ir kalbėjosi apie Jėzų. Durys buvo užrakintos. Netikėtai jų tarpe pasirodė Kristus. Apaštalai nusigando ir ėmė bijoti. Jėzus jiems tarė:
– Ko esate nusigandę? Pažiūrėkite į mano rankas ir kojas – aš esu tas pats!
Tai pasakęs, Jėzus parodė rankas, kojas ir perdurtą šoną.
Kai kurie apaštalai vis dar bijojo. Jie manė, kad regi dvasią. Tada Kristus paklausė:
– Ar neturite čia ko valgyti?
Jam padavė keptos žuvies ir medaus korį. Jėzus pavalgė, o kas liko, grąžino apaštalams.
Jėzus įsteigia išpažintį. Dabar jau visi tikėjo, kad su jais yra Kristus, ir labai džiaugėsi. Pagaliau Jėzus tarė:
– Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tam jos bus atleistos, o kam sulaikysite – jos bus sulaikytos.
Tais žodžiais Jėzus įsteigė Atgailos sakramentą.
ĮSIMINKITE
1. Velykos – graži ir didelė šventė. Ji mums primena, kaip Jėzus kėlėsi iš numirusių.
Per Velykas prie altoriaus pastatoma didelė Velykų žvakė, o ant altoriaus – prisikėlusiojo Kristaus statulėlė su vėliavėle.
Velykų dieną eina procesija aplink bažnyčią. Žmonės gieda:
Linksma diena mums nušvito,
visi troškom džiaugsmo šito,
kėlės Kristus, mirtis krito!
Aleliuja, Aleliuja!
2. Jėzus paskyrė apaštalus, kad jie vestų žmones į dangų. Dabar žmones veda į dangų vyskupai ir kunigai.
Kunigais gali būti tik geri ir mokyti vyrai. Kunigų mokykla vadinasi kunigų seminarija, o mokiniai – klierikais.
Klierikas, baigęs seminariją, pašvenčiamas kunigu. Jį pašvenčia vyskupas. Pašvenčiamasis kunigas gauna Kunigystės sakramentą.
Kunigus reikia gerbti ir jų pamokymų klausyti.
Atsakykite į klausimus:
1. Ką mums primena Velykos?
2. Kuriais žodžiais Jėzus įsteigė išpažintį?
3. Kas dabar klauso išpažinčių ir moko žmones?
4. Kas kunigams teikia Kunigystės sakramentą?
Uždavinys:
1. Nupieškite Velykų žvakę ir keletą margučių.
2. Surašykite jums žinomų kunigų vardus ir pavardes.
3. Sužinokite ir parašykite mūsų vyskupo vardą ir pavardę.
27. JĖZUS ŽENGIA Į DANGŲ
Jėzus duoda Petrui valdžią. Pasibaigus Velykų šventėms, apaštalai grįžo į namus. Ten jiems kartais pasirodydavo Jėzus ir kalbėdavo apie dangaus karalystę.
Vieną kartą apaštalai nuėjo žvejoti į Genezareto ežerą. Ežero pakrantėje jiems pasirodė Jėzus. Čia pat buvo sukurta ugnis ir žarijose kepė žuvis. Jėzus pakvietė apaštalus valgyti. Kai visi pavalgė, Jėzus tarė Petrui:
– Simonai Petrai, ar myli mane?
– Taip, Viešpatie, – atsakė Petras, – tu žinai, kad aš tave myliu!
– Ganyk mano avinėlius! – tarė jam Jėzus. Jėzus taip klausė tris kartus ir liepė Petrui ganyti savo avinėlius ir avis. Avinėliais Jėzus vadini apaštalus, o avimis – visus krikščionis. Jėzus juos pavedė valdyti ir mokyti Petrui, nes jis pats jau turėjo žengti į dangų.
Jėzus žengia į dangų. Artinosi Šeštinių šventė. Apaštalai vėl nuėjo į Jeruzalę. Susirinkus visiems į kambarį, paskutinį kartą pasirodė Jėzus ir tarė:
– Eikite ir mokykite visas tautas, krikštydami jas vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Kas tikės ir bus pakrikštytas, tas bus išganytas, o kas netikės, bus pasmerktas.
Paskui Jėzus nusivedė apaštalus į Alyvų kalną. Čia visus palaimino ir ėmė kilti aukštyn. Greitai šviesus debesis uždengė Jėzų. Apaštalai žiūrėjo į dangų, bet Jėzaus jau nebematė.
Apaštalams buvo labai gaila Jėzaus. Jie buvo nuliūdę ir nenorėjo eiti nuo Alyvų kalno. Tada pasirodė du baltais drabužiais angelai ir tarė:
– Vyrai, ko jūs stovite, žiūrėdami i dangų? Tas Jėzus, kuris paimtas nuo jūsų į dangų, vėl ateis!
Apaštalai sugrįžo į Jeruzalę. Jėzus buvo jiems žadėjęs atsiųsti Šventąją Dvasią. Jie suėjo į kambarį, meldėsi ir laukė, kada nužengs Šventoji Dvasia.
ĮSIMINKITE
1. Jėzus, prisikėlęs iš numirusiųjų, dar 40 dienų gyveno žemėje, o paskui įžengė į dangų.
Jėzaus į dangų įžengimą mums primena Šeštinių šventė. Šeštinės švenčiamos 40-tą dieną po Velykų.
2. Jėzus, prieš įžengdamas į dangų, savo vietoje paliko šv. Petrą. Šv. Petras buvo apaštalų ir visų krikščionių mokytojas ir vadas.
Dabar Romos mieste gyvena šv. Petro įpėdinis. Jis vadinasi Šventasis Tėvas, arba Popiežius. Šventasis Tėvas yra krikščionių katalikų mokytojas ir vadas.
Dabartinio Šventojo Tėvo vardas – Pijus XII.
Atsakykite į klausimus:
1. Ką mums primena Šeštinių šventė?
2. Kurį apaštalą Jėzus paliko savo vietoje?
3. Kaip vadinasi šv. Petro įpėdiniai Romoje?
4. Koks dabartinio Šventojo Tėvo vardas?
Žmonės sako:
1. Dangų tik gerais darbais nupirksi.
2. Ką gyvendamas sėsi, tą numiręs turėsi.
Uždavinys:
1. Parašykite jums žinomų apaštalų vardus.
2. Sužinokite, kada šiemet Šeštinės.
28. KRIKŠČIONIU VISUR ATSIRANDA
Ateina Šventoji Dvasia. Praėjo dešimt dienų, kai Jėzus įžengė į dangų. Buvo Sekminių šventė. Marija ir Kristaus mokiniai meldėsi, suėję į kambarį.
Ūmai jie išgirdo didelį ūžimą. Kambaryje pasirodė ugnies liepsnelės ir iš viršaus nusileido ant Marijos ir Kristaus mokinių. Tuojau visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios.
Tada Petras ir kiti apaštalai išėjo į miestą. Ten jie rado daug žmonių ir pradėjo sakyti pamokslus apie Kristų. Žmonės stebėjosi ir klausė apaštalų:
– Ką mes turime daryti?
– Darykite atgailą, – atsakė jiems Petras, – ir tepasikrikštija kiekvienas iš jūsų!
Žmonės darė atgailą ir krikštijosi. Per vieną dieną buvo pakrikštyta apie trys tūkstančiai žmonių. Įtikėjusieji Kristų ir pakrikštytieji vadinosi krikščionys.
Apaštalai skelbia Kristaus mokslą. Sekminėms praėjus, apaštalai išsiskirstė iš Jeruzalės ir visur ėmė skelbti Kristaus mokslą. Ne tik Žydų žemėje, bet ir kituose kraštuose atsirado krikščionių.
Kristaus mokslas turėjo daug priešų. Žydai ir pagonys nekentė krikščionių ir juos žudė. Beveik visi apaštalai buvo žiauriai nužudyti. Bet krikščionių skaičius nuolat didėjo. Iš krikščionių pasidarė viena didelė draugija. Ji dabar vadinasi visuotinė Bažnyčia, arba Katalikų Bažnyčia.
Tos krikščionių draugijos galva buvo apaštalas Petras. Jis gyveno Romos mieste ir valdė krikščionis. Jam padėjo apaštalai, vyskupai ir kunigai.
Krikščionis globoja Marija. Kristaus motina Marija labai rūpinosi krikščionimis. Dar keliolika metų ji gyveno žemėje. Ją globojo apaštalas Jonas. Atėjus gyvenimo pabaigai, Marija ramiai mirė. Jėzus ją su siela ir kūnu paėmė į dangų ir apvainikavo garbės vainiku.
Mes taip pat esame krikščionys katalikai. Mumis rūpinasi danguje Marija ir šventieji. Mūsų vadas žemėje yra šv. Petro įpėdinis Šventasis Tėvas arba Popiežius. Nematomas mūsų vadas yra pats Viešpats Jėzus Kristus.
ĮSIMINKITE
1. Šventosios Dvasios atėjimą mums primena Sekminės. Sekminės švenčiamos 50-tą dieną po Velykų.
2. Šventoji Dvasia sustiprino apaštalų tikėjimą. Mūsų tikėjimui sustiprinti Jėzus įsteigė Sutvirtinimo sakramentą.
Sutvirtinimo sakramentą teikia vyskupas. Pradžioje jis ištiesia rankas ir laimina tvirtinamuosius. Paskui ima šv. krizmos ir su ja kryžiaus ženklu patepa kaktas. Pabaigoje vyskupas vėl už visus meldžiasi.
Tvirtinamieji gauna naują vardą ir Sutvirtinimo tėvą arba motiną.
3. Marija buvo su kūnu ir siela paimta į dangų, Marijos Ėmimo į dangų šventė švenčiama rugpjūčio mėn. 15 d.
Marijos garbei skiriami du mėnesiai – gegužės ir spalio. Gegužės mėnesį kiekvieną diena laikomos gegužinės pamaldos, o spalio mėnesi – kalbamas rožančius.
Marijai giedame šią gražią giesmę:
Sveika Marija, Motina Dievo,
dangaus mums duota naujoji Ieva!
Atmint mus teikis savo širdyje,
melsk už mus Dievą, – sveika Marija!
Atsakykite į klausimus:
1. Ką mums primena Sekminių šventė?
2. Kaip vyskupas teikia Sutvirtinimo sakramentą?
3. Kurie mėnesiai skiriami Marijos garbei?
Uždavinys:
1. Giedokite „Sveika Marija“.
2. Sužinokite, kada šiemet švenčiamos Sekminės.
JĖZUS IR MŪSŲ TĖVYNĖ
Gerasis Jėzus labai mus visus myli. Jis taip pat myli ir mūsų tėvynę Lietuvą.
Lietuviai Jėzų išrinko savo Valdovu. Tai įvyko 1934 metais Kaune. Tada iš visos Lietuvos susirinko daug tūkstančių žmonių. Atvyko visi Lietuvos vyskupai ir kita aukštoji Lietuvos visuomenė. Visi suklaupė prieš Švenčiausiąjį Sakramentą ir pasakė Jėzui:
– Gerasis Jėzau! Imk mūsų brangiąją tėvynę Lietuvą ir saugok ją. Tegu jai nieko pikta neatsitinka. Mes Tave labai mylėsime ir pastatysime gražią bažnyčią!
Tuojau buvo pradėta statyti Kaune Kristaus Prisikėlimo bažnyčia. Visi jai padėjo, kuo galėdami. Daugiausia jai padėjo gerieji Lietuvos vaikai. Jų aukomis buvo nupirktos visos bažnyčios plytos.
Prisikėlimo bažnyčia yra mums brangi ir mylima. Ji yra lietuvių tautos Šventovė.
Malda už Tėvynę
Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimą šalį,
Kur mūsų sodybos, kur bočių kapai!
Juk tėviška Tavo malonė daug gali!
Mes Tavo per amžius vargingi vaikai.
Neapleisk, Aukščiausias, mūsų
Ir brangios Tėvynės,
Maloningas ir galingas
Per visas gadynes!
MALDOS, GIESMĖS...
I. KAIP MES KALBAME ROŽANČIŲ
1. ROŽANČIAUS MALDOS
Jėzui ir Marijai pagarbinti mes kalbame rožančių. Kad būtų lengviau rožančiaus maldeles skaičiuoti, paimame į rankas pašvęstus karolius, taip pat vadinamus rožančiumi.
Rožančių galima kalbėti tokiu būdu:
Pradžioje persižegnojame, pabučiuojame rožančiaus kryželį ir paimame pirštais pirmąjį karolį prie kryželio. Jį laikydami, sukalbame „Tikiu Dievą Tėvą“. Po to, laikydami pirmąjį didesnį karolį, kalbame „Tėve mūsų“. Toliau pirštais imame vieną po kito tris kitus karolius ir kalbame 3 „Sveika, Marija“. Taip mes atkalbame rožančiaus pradžią.
Dabar prasideda pats rožančius. Eilėje yra 1 didesnis ir 10 mažesnių karolių. Ties didesniuoju karoliu kalbame 1 „Tėve mūsų“, o ties mažesniaisiais – 10 „Sveika, Marija“. Gale dar pridedame 1 „Garbė Dievui Tėvui“. Sukalbėdami 1 „Tėve mūsų“, 10 „Sveika, Marija“ ir 1 „Garbė Dievui Tėvui“, mes atkalbame vieną rožančiaus paslaptį.
Sukalbėję pirmąją rožančiaus paslaptį, panašiai kalbame antrąją, trečiąją, ketvirtąją ir penktąją paslaptį. Penkios paslaptys sudaro vieną rožančiaus dalį.
Baigdami rožančių, persižegnojame.
Atsakykite į klausimus:
1. Kiek ir kokių maldelių reikia sukalbėti, kad būtų viena rožančiaus paslaptis?
2. Kelios paslaptys sudaro vieną rožančiaus dalį?
3. Kaip kalbama rožančiaus pradžia?
4. Kaip pabaigiamas kalbėti rožančius?
Uždavinys:
Suskaičiuokite, kiek vienoje rožančiaus dalyje sukalbama „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“ ir „Garbė Dievui Tėvui“.
2. PIRMOJI DŽIAUGSMINGOJI DALIS
Penkios rožančiaus paslaptys sudaro vieną rožančiaus dalį. Visas rožančius turi tris tokias dalis, arba penkiolika paslapčių.
Pirmoji rožančiaus dalis vadinasi džiaugsmingoji. Ją kalbėdami, mes prisimename penkis džiaugsmingus įvykius iš Jėzaus ir Marijos gyvenimo.
1-ji paslaptis: Angelas apsireiškia Marijai. Mąstome, kaip Marijai pasirodė angelas ir pranešė, kad ją Dievas išrinko Išganytojo Motina. Kalbame 1 „Tėve mūsų“, 10 „Sveika, Marija“ ir 1 „Garbė Dievui Tėvui“.
2-ji paslaptis: Marija lanko Elzbietą. Mąstome, kaip Marija, angelui išnykus, tuojau nuėjo pas savo tetą Elzbietą ir abi labai džiaugėsi, kad jau greitai į pasaulį ateis Išganytojas. Kalbame 1 „Tėve mūsų“, 10 „Sveika, Marija“ ir 1 „Garbė Dievui Tėvui“.
3-ji paslaptis: Gimsta kūdikėlis Jėzus. Mąstome, kaip menkame Betliejaus tvartelyje gimė mūsų Išganytojas Jėzus Kristus, o jį pagarbino piemenėliai ir Išminčiai. Kalbame 1 „Tėve mūsų“, 10 „Sveika, Marija“ ir 1 „Garbė Dievui Tėvui“.
4-ji paslaptis: Marija ir Juozapas aukoja Jėzų. Mąstome, kaip Juozapas ir Marija nunešė kūdikėlį Jėzų į Jeruzalės šventyklą paaukoti Dievui, o senelis Simeonas, pažinęs Išganytoją, labai džiaugėsi. Kalbame 1 „Tėve mūsų“, 10 „Sveika, Marija“ ir 1 „Garbė Dievui Tėvui“.
5-ji paslaptis: Jėzus tarp mokytojų Jeruzalės šventykloje. Mąstome, kaip 12 metų Jėzus tris dienas buvo su mokytojais Jeruzalės šventykloje ir jiems aiškino šventąsias knygas. Juozapas ir Marija ieškojo Jėzaus ir labai stebėjosi, radę mokytojų tarpe. Kalbame 1 „Tėve mūsų“, 10 „Sveika, Marija“ ir 1 „Garbė Dievui Tėvui“.
3. ANTROJI SOPULINGOJI DALIS
Antroji rožančiaus dalis vadinasi sopulingoji. Ji turi taip pat penkias paslaptis. Kalbėdami antrają rožančiaus dalį, prisimename penkis liūdnus įvykius iš Jėzaus ir Marijos gyvenimo.
1 -ji paslaptis: Jėzus meldžiasi Alyvų darželyje. Mąstome, kaip Jėzus prieš savo kančią ir mirtį, pavalgęs su apaštalais paskutinę vakarienę, nuėjo į Alyvų sodą ir karštai meldėsi. Net kruvinas prakaitas apipylė Jėzaus veidą. Kalbame 1 „Tėve mūsų“, 10 „Sveika, Marija“ ir 1 „Garbė Dievui Tėvui“.
2-ji paslaptis: Jėzus skaudžiai nuplakamas. Mąstome, kaip pikti žmonės, sugavę Jėzų Alyvų sode, nuvedė pas žydų kunigus ir Pilotą. Pilotas nekaltą Jėzų liepė nuplakti rykštėmis. Kalbame 1 „Tėve mūsų“, 10 „Sveika, Marija“ ir 1 „Garbė Dievui Tėvui“.
3-ji paslaptis: Jėzui uždedamas erškėčių vainikas. Mąstome, kaip budeliai, nuplakę Jėzų, ėmė visaip iš jo tyčiotis ir užspaudė jam ant galvos spygliuotą erškėčių vainiką. Kalbame 1 „Tėve mūsų“, 10 „Sveika, Marija“ ir 1 „Garbė Dievui Tėvui“.
4-ji paslaptis: Jėzus neša sunkų kryžių. Mąstome, kaip Pilotas leido Jėzų nukryžiuoti, o pikti žmonės uždėjo Jėzui ant pečių sunkų medinį kryžių ir liepė su juo eiti į Kalvarijos kalną. Kalbame 1 „Tėve mūsų“, 10 „Sveika, Marija“ ir 1 „Garbė Dievui Tėvui“.
5-ji paslaptis: Jėzus miršta ant kryžiaus. Mąstome, kaip budeliai Kalvarijos kalne prikalė prie kryžiaus Jėzaus rankas ir kojas. Jėzus, prikaltas prie kryžiaus, kentėjo baisias kančias ir po trijų valandų mirė. Kalbame 1 „Tėve mūsų“, 10 „Sveika, Marija“ ir 1 „Garbė Dievui Tėvui“.
4. TREČIOJI GARBINGOJI DALIS
Trečioji rožančiaus dalis vadinasi garbingoji. Ją kalbėdami, penkiose paslaptyse prisimename penkis garbingus įvykius iš Jėzaus ir Marijos gyvenimo.
1-ji paslaptis: Jėzus keliasi iš numirusiųjų. Mąstome, kaip Jėzus, nuimtas nuo kryžiaus, dvi dienas gulėjo kape. Trečiąją dieną sudrebėjo žemė ir Jėzus kėlėsi iš numirusiųjų. Kalbame 1 „Tėve mūsų“, 10 „Sveika, Marija“ ir 1 „Garbė Dievui Tėvui“.
2-ji paslaptis: Jėzus žengia į dangų. Mąstome, kaip Jėzus 40-tą dieną po savo prisikėlimo iš numirusiųjų nusivedė apaštalus į Alyvų kalną, pažadėjo jiems atsiųsti Šventąją Dvasią ir pakilo į dangų. Kalbame 1 „Tėve mūsų“, 10 „Sveika, Marija“ ir 1 „Garbė Dievui Tėvui“.
3-ji paslaptis: Jėzus atsiunčia Šventąją Dvasią. Mąstome, kaip 10-tą dieną Kristui įžengus į dangų, pasigirdo didelis ūžimas ir Šventoji Dvasia ugnies liepsnelėse nužengė ant apaštalų. Apaštalai pasidarė drąsūs ir visur ėmė skelbti Kristaus mokslą. Kalbame 1 „Tėve mūsų“, 10 „Sveika, Marija“ ir 1 „Garbė Dievui Tėvui“.
4-ji paslaptis: Jėzus paima Mariją į dangų. Mąstome, kaip Marija dar keliolika metų gyveno žemėje ir globojo krikščionis, o paskui Jėzus ją su kūnu ir siela paėmė į dangų. Kalbame 1 „Tėve mūsų“, 10 „Sveika, Marija“ ir 1 „Garbė Dievui Tėvui“.
5-ji paslaptis: Jėzus Mariją danguje apvainikuoja. Mąstome, kaip Jėzus savo motiną Mariją labai pagerbė ir padarė ją angelų ir šventųjų Karaliene. Kalbame 1 „Tėve mūsų“, 10 „Sveika, Marija“ ir 1 „Garbė Dievui Tėvui“.
Uždavinys:
Surašykite visų trijų rožančiaus dalių paslaptis.
II. KRYŽIAUS KELIAS
Bažnyčioje yra 14 paveikslų. Jie vaizduoja, kaip nuteistas Jėzus ėjo iš Piloto namų į Kalvarijos kalną. Paveikslai vadinasi stacijos, arba Kryžiaus kelias.
Žmonės bažnyčioje eina stacijas. Einant stacijas, reikia nuo vieno paveikslo eiti prie kito ir mąstyti Jėzaus kančią.
Ties kiekviena stacija dar atsiklaupiama ir pasimeldžiama. Paprastai kalbama 1 „Tėve mūsų“, 1 „Sveika, Marija“ ir 1 „Garbė Dievui Tėvui“.
Stacijos vaizduoja 14 Kristaus kančios įvykių:
1-ji stacija: Pilotas Jėzų nuteisia mirti.
2-ji stacija: Jėzus ima kryžių ant savo pečių.
3-ji stacija: Jėzus pirmą kartą puola po kryžiumi.
4-ji stacija: Jėzus, nešdamas kryžių, sutinka Mariją.
5-ji stacija: Simonas padeda Jėzui kryžių nešti.
6-ji stacija: Veronika šluosto Jėzui veidą.
7-ji stacija: Jėzus antrą kartą puola po kryžiumi.
8-ji stacija: Jėzus ramina verkiančias moteris.
9-ji stacija: Jėzus trečią kartą puola po kryžiumi.
10-ji stacija: Jėzui nuvelkami drabužiai.
11-ji stacija: Jėzus prikalamas prie kryžiaus.
12-ji stacija: Jėzus miršta ant kryžiaus.
13-ji stacija: Jėzus nuimamas nuo kryžiaus.
14-ji stacija: Jėzus paguldomas į kapą.
Atsakykite į klausimus:
1. Kiek yra stacijų?
2. Ką mąstome ir kalbame, eidami stacijas?
Uždavinys:
1. Gerai apžiūrėkite kiekvieną staciją mūsų bažnyčioje.
2. Pavieniui ar būriu eikite stacijas.
III. MŪSŲ GIESMĖS
1. PULKIM ANT KELIŲ
1. Pulkim ant kelių, visi krikščionys,
didžiai ištroškę Jėzaus malonės!
Su ašaromis Dievui dėkokim,
tą Mišių auką jam paaukokim.
2. Suklaupę meldžiam, Jėzau saldžiausias,
maldas priimki mūsų karščiausias;
mus išmokyki Dievą pažinti,
vykdyt jo valią ir jį garbinti.
3. Ugdyki žemėj meilę, ramybę,
mirusiems teiki dangaus linksmybę;
gyviems sveikatą, metų geriausių
duok per tą auką Mišių švenčiausią.
4. Puolam po kojų, Jėzau meilingas,
nepaisyk kalčių, būk gailestingas,
viltį padėjom aukoje Tavo,
visus mus glauski prie Širdies savo.
5. Tavo malonę duok mums patirti,
neleiski niekam nuodėmėj mirti;
duok Tave, Jėzau, karštai mylėti,
paskui per amžius danguj regėti.
2. PRIEŠ TAVO ALTORIŲ
1. Prieš Tavo altorių štai nuolankiai klūpom
ir auką aukojame Tavo Sūnaus,
ir meldžiam Tave širdimi mes ir lūpom:
suteik mums palaimą iš aukšto dangaus.
2. Nes toji auka Tau labiausiai patinka,
Tau ją paaukojo mieliausias Sūnus.
Dėl nuopelnų jo Tu ranka gailestinga
palaimink mūs darbus, laukus ir namus.
3. ŠVENTAS
Šventas, Šventas, Šventas Viešpats,
Galybių Dievas!
Pilnas yra dangus ir žemė
Jo garbės.
4. PRIEŠ TAIP DIDI SAKRAMENTĄ
1. Prieš taip didį Sakramentą,
Jėzaus Kūno, Kraujo švento,
pulkim ir karštai tikėkim,
garbinkim jį ir mylėkim.
2. Jis paliko Testamentą,
tą Švenčiausią Sakramentą:
čia jis peni mus ir laukia,
prie savęs meilingai traukia.
3. Garbė Tėvui Sutvėrėjui
ir jo Sūnui Atpirkėjui,
Šventai Dvasiai ir tikramui
Dievui Trejybėj vienamui.
5. JĖZAU, PAS MANE ATEIKI
1. Jėzau, pas mane ateiki,
savo meilę man suteiki.
Sielų drauge mylimiausias,
ak, ateik, ateik, brangiausias.
2. Tavęs ilgiuos šimtą kartų,
be Tavęs gyvent man kartu;
šimtą kartų Tave šaukiu:
Ateik, Jėzau, Tavęs laukiu!
3. Tuščios žemiškos linksmybės,
pilnos, kaip tulžies, kartybės,
tik Tu, meile begaline,
vienas šildai man krūtinę.
4. Be Tavęs ašai nerimstu,
nuolat nuliūdiman grimztu,
todėl Tau, širdžių Paguoda,
savo Širdį atiduodu.
5. Neverti mes esam žmonės
tokią brangią gaut malonę;
tik ištarki žodį vieną,
ir bus sielai laimės diena.
6. Ženk, o Jėzau, nevėluoki,
iš tamsos mane vaduoki!
Teikis man silpnam padėti,
duok danguj save regėti!
6. TEGU BŪNA GARBINAMAS
Tegu būna garbinamas,
visų mūsų šlovinamas
Sakramentas Švenčiausias,
dangaus valgis tikriausias.
Dabar ir visados ir per amžius. Amen.
7. SVEIKAS. JĖZAU GIMUSIS
1. Sveikas, Jėzau gimusis,
Šventas Dievo Kūdiki! –
Brangią dieną švęsdami
užgimimo Viešpaties,
linksminkimės ir džiaukimės,
Dievui garbę duodami, giedokime!
2. Kanklėmis kankliuokime,
sutartinę traukime. –
Brangią dieną švęsdami ir t. t.
3. Jau dangus mums artinas,
žemėj žmonės linksminas. –
Brangią dieną švęsdami ir t. t.
8. GUL ŠIANDIENĄ
1. Gul šiandieną jau ant šieno
Atpirkėjas žmonijos;
šiam Karaliui Visagaliui
nėr vietelės tinkamos.
Piemenėliai, paskubėkit,
dovanas jam savo dėkit,
kaip pasaulio Viešpačiui.
2. Į menkutį jo tvartutį
ir mes draug skubėsime,
tam Karaliui savo valią,
visą širdį dėkime.
Viską mes jam paaukokim
ir su angelais giedokim:
„Garbė Tau aukštybėse!“
9. KURS UŽ MUS KALTUS KENTĖJAI
Kurs už mus kaltus kentėjai,
Jėzau Kristau, Dieve mūsų,
pasigailėk mūsų, pasigailėk mūsų!
10. JĖZAU KRISTAU MALONIAUSIAS
1. Jėzau Kristau maloniausias,
Avinėli nekalčiausias,
troškai, troškai ant kryžiaus numirti,
žmones, žmones klystančius atpirkti.
2 Raudoki, žmogau, tu graudžiai,
dėl tavęs štai Viešpats skaudžiai
mirdams, mirdams šaukia savo Tėvą, –
veda, veda latrą jis pas Dievą.
3 Žodį taria paskutinį,
galva svyra ant krūtinės,
verkia, verkia Motina ir kenčia
sunkią, sunkią šalia kryžiaus kančią.
4 Saulė temsta ir užgęsta,
žemė tamsoje paskęsta,
uolos, uolos skeldėja ir plyšta, mirtį, mirtį Jėzaus jos pažįsta.
5 Šonas perdurtas švenčiausias,
bėga kraujas nekalčiausias. –
Verkim, verkim, visa tai atminę,
Jėzų, Jėzų kaltėmis kankinę.
6 Jėzau, kurs mus taip mylėjai,
jog už mus numirt norėjai,
prašom, prašom tų kančių galybe
vesk mus, vesk mus į dangaus linksmybę.
11. LINKSMA DIENA
1. Linksma diena mums nušvito,
visi troškom džiaugsmo šito:
kėlės Kristus, mirtis krito –
Aleliuja, aleliuja, aleliuja!
2 Geluonį mirties išrovė,
nuodėmes mūsų nuplovė,
pragaro vartus išgriovė. –
Aleliuja, aleliuja, aleliuja!
3 Gyvas savo galia tapo,
nelietęs antspaudo kapo;
sargai pabėgo be kvapo. –
Aleliuja, aleliuja, aleliuja!
4 Šventuoju prisikėlimu
duok mums kalčių atleidimą,
tegul ir mus džiaugsmas ima! –
Aleliuja, aleliuja, aleliuja!
12. VIEŠPATIE JĖZAU
1. Viešpatie Jėzau, mūsų Valdove,
teikis priimti garbę ir šlovę!
2 Gavę iš Tavo meilės gėrybių,
giedam Tau giesmę, Dieve galybių!
3 Dovanas Tavo didžias atminę,
Tau ačiū sakom susigraudinę.
4 Gimęs dėl mūsų vargus kentėjai
ir nukryžiuotas mirti turėjai.
5 Davei prieš mirdams dovaną naują –
mums savo tikrą Kūną ir Kraują.
6 Tai Sakramentas yra švenčiausias,
dvasiai gaivinti penas brangiausias.
7 Tikime žodžiais, Viešpatie, Tavo,
jog tai darai Tu galybe savo, –
8 Slepi ten tikrą savo dievystę
ir iš Marijos imtą žmogystę.
9 O Dieve mūsų, garbės verčiausias,
rodai malonės ženklus brangiausius.
10 Atleisk mums didžią mūsų kaltybę,
duok savo meilės šventos gausybę.
11 Valdyk mūs širdis, protą ir valią,
laimink mūs darbus ir mūsų šalį.
12 Duok mums čia, žemėj, Tave mylėti
ir Tavo šlovę danguj regėti.
13. SVEIKA, MARIJA
1. Sveika, Marija, Motina Dievo,
dangaus mums duota naujoji Ieva!
Atmint mus teikis savo širdyje,
melsk už mus Dievą, – sveika, Marija!
2 Sveika, Mergele, nesuteptoji,
kančioj mus guodi, ligoj globoji;
o kvepiančioji dangaus lelija,
duok sveiką orą, – sveika, Marija!
3 Tu žemei Dievą gimdei, penėjai,
dangaus Valdovą, mūs Atpirkėją;
tegul mūs šaliai palaima lyja,
gink mus nuo bado, – sveika, Marija!
4 O Karaliene visų šventųjų,
išgirsk meldimą žmonių kaltųjų,
neleisk mums žūti baisioj ugnyje,
nuvesk į dangų, – sveika, Marija!
14. O SALUTARIS
O salutaris Hostia,
quae coeli pandis ostium:
bella premunt hostilia,
da robur, fer auxilium.
Uni trinoque Domino
sit sempiterna gloria,
qui vitam sine termino
nobis donet in patria. Amen.
15. TANTUM ERGO
Tantum ergo Sacramentum
veneremur cernui;
et antiquum documentum
novo cedat ritui;
praestet fides supplementum
sensuum defectui.
Genitori, Genitoque
laus et jubilatio,
salus, honor, virtus quoque
sit et benedictio;
Procedenti ab utroque
compar sit laudatio. Amen.
IV. MŪSŲ MALDOS
1. ŽEGNOJIMASIS
Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
2. VIEŠPATIES MALDA
Tėve mūsų, kuris esi danguje! Teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.
Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams, ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
3. ANGELO PASVEIKINIMAS
Sveika, Marija, malonės pilnoji! Viešpats su Tavimi! Tu pagirta tarp moterų ir pagirtas Tavo įsčių vaisius – Jėzus.
Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą. Amen.
4. APAŠTALŲ TIKYBOS IŠPAŽINIMAS
Tikiu Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją; ir Jėzų Kristų, vienatinį jo Sūnų, mūsų Viešpatį, kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš Mergelės Marijos, kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo prikaltas prie kryžiaus, numiręs ir palaidotas; nužengė į pragarus; trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių; įžengė į dangų; sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje, iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti.
Tikiu Šventąją Dvasią, šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, kūno iš numirusių prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą. Amen.
5. ŠVČ. TREJYBĖS PAGARBINIMAS
Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai. Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžius. Amen.
6. ŠVČ. SAKRAMENTO PAGARBINIMAS
Garbinkime Švenčiausiąjį Sakramentą,
Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties,
tikrąjį Kūną ir Kraują,
dabar ir visados, ir per amžius. Amen.
7. MALDA UŽ MIRUSIUS
Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie,
ir amžinoji šviesa jiems tešviečia.
Tegul ilsisi ramybėje. Amen.
8. MALDA Į ANGELĄ SARGĄ
Dievo Angele, mano Sarge!
Tau Dievas mane pavedė globoti.
Saugok mane, valdyk ir laikyk. Amen.
9. VIEŠPATIES ANGELAS
Viešpaties Angelas apreiškė Marijai:
„Tu pradėsi iš Šventosios Dvasios“.
Sveika, Marija, malonės pilnoji, ir t. t.
Šitai aš Viešpaties tarnaitė,
teesie man pagal tavo žodį.
Sveika, Marija, malonės pilnoji, ir t. t.
Ir Žodis tapo kūnu,
ir gyveno tarp mūsų.
Sveika, Marija, malonės pilnoji, ir t. t.
10. GAILESTIS DĖL NUODĖMIŲ
Dieve, pasigailėk manęs, nusidėjėlio!
11. KATALIKŲ PASVEIKINIMAS
Garbė Jėzui Kristui!
Per amžius. Amen.
12. MALDA PRIEŠ PAMOKAS
Teikis atsiųsti, Viešpatie, Šventosios Dvasios dovanų mūsų protui apšviesti ir sielos jėgoms sustiprinti. Palaimink mūsų tėvus, mokytojus ir visus tuos, kurie mus veda į gera. Duok mums tvirtumo gerai mokytis. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
13. MALDA PO PAMOKŲ
Dėkui Tau, visagalis Dieve, už mokslą ir už visas mums suteiktas gėrybes. Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.
V. ĮSAKYMAI IR SAKRAMENTAI
1. DEŠIMT DIEVO ĮSAKYMŲ
Štai ką įsako Viešpats Dievas, kurio kaip Tėvo turiu klausyti:
Pirmas: Neturėk kitų dievų, tik mane vieną.
Antras: Netark Dievo vardo be reikalo.
Trečias: Švęsk sekmadienį.
Ketvirtas: Gerbk savo tėvą ir motiną.
Penktas: Nežudyk.
Šeštas: Nepaleistuvauk.
Septintas: Nevok.
Aštuntas: Nekalbėk netiesos.
Devintas: Negeisk svetimo vyro ir svetimos moteries.
Dešimtas: Negeisk svetimo turto.
2. DIDYSIS ĮSAKYMAS
Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu, visomis jėgomis; mylėk kiekvieną žmogų taip, kaip save.
3. PENKI BAŽNYČIOS ĮSAKYMAI
Štai ką įsako Bažnyčia, kurią kaip Motiną turiu mylėti:
Pirmas: Švęsk šventes.
Antras: Sekmadieniais ir šventėmis dalyvauk šventosiose Mišiose.
Trečias: Laikyk pasninkus ir nesilinksmink draudžiamu laiku.
Ketvirtas: Bent apie Velykas atlik išpažintį ir priimk Švenčiausiąjį Sakramentą.
Penktas: Padėk išlaikyti savo Bažnyčią.
4. SEPTYNI SAKRAMENTAI
1 – Krikštas, 2 – Sutvirtinimas, 3 – Švenčiausiasis Sakramentas, 4 – Atgaila, 5 – Paskutinis Patepimas, 6 – Kunigystė, 7 – Santuoka.
5. PENKIOS ATGAILOS DALYS
1 – Nuodėmes atsiminti, 2 – Už jas gailėtis, 3 – Tvirtai pasiryžti nebenusidėti, 4 – Nuodėmes išpažinti, 5 – Už jas atsilyginti.
VI. MĮSLIŲ ĮMINIMAS
1. Adventas. 2. Klausykla. 3. Bažnyčia. 4. Žvakė. 5. Ežeras. 6. Laiveliu plaukiant. 7. Mirtis. 8. Karstas. 9. Duonos kepalas. 10. Liežuvis kalbant. 11. Liežuvis. 12. Kryžius.
VII. KELETAS PASTABŲ
Vadovėlis „Sveika, Marija“ skiriamas III pradžios mokyklos skyriui. Jo mokomoji medžiaga suderinta su naujosios tikybos programos reikalavimais ir pateikiama kompleksiniu metodu.
Mokiniai, naudodami šį vadovėlį, turėtų dar įsigyti ir kitų mokslo ir auklėjimo priemonių. Ypač būtų rekomenduotinos šios priemonės:
a) Klasės ir namų darbams sąsiuvinis. Sąsiuvinis reikalingas vadovėlyje numatytiems uždaviniams vykdyti. Be to, sąsiuvinyje vaikai galėtų raštu atsakinėti į klausimus, kurie yra įterpti į kiekvieną vadovėlio paragrafą.
b) Maldaknygė. Iš maldaknygės vaikai galėtų klasėje pratintis sąmoningai atlikinėti religines praktikas. Maldaknygė būtų jiems lyg skaitymų ir pastabų knyga.
c) Rožančius. Trečiojo skyriaus vaikai privalo išmokti gražiai ir taisyklingai kalbėti rožančių. Rožančiaus pamokos tik tuomet bus įmanomos, kai vaikai turės patį rožančių.
Rožančius III skyriaus tikybos kursui labai reikšmingas. Apie jo paslaptis sukoncentruoti visi žymiausieji Kristaus gyvenimo epizodai, todėl į rožančių reikia kreipti ypatingą dėmesį.