|
Su bažnytinėmis apeigomis draudžiama laidoti nekrikštytus vaikus ir suaugusius (išskyrus katechumenus), taip pat šiuos asmenis, jei jie prieš mirtį neparodė kokių nors atsivertimo ženklų:
- viešai žinomus apostatus nuo krikščionybės, žinomus eretiškos, schizmatikų, masonų ar kitos panašios sektos narius;
- bažnytinio teismo sprendimu nubaustus ekskomunika ar interdiktu;
- nusižudžiusius laisva valia ir esant sveiko proto;
- žuvusius dvikovoje ar mirusius nuo joje gautų žaizdų;
- pareiškusius valią, kad jų kūnas būtų kremuojamas;
- kitus viešus ir aiškius nusidėjėlius.
Iki septynerių metų amžiaus mirę pakrikštyti kūdikiai ir vaikai laidojami specialiomis apeigomis.
ŠERMENYS
Velionis pašarvojamas namuose arba šarvojimo salėje. Į jo rankas įdedamas rožančius. Karsto galvūgalyje turi kabėti kryžius, prie karsto turi degti žvakės. Vyksta šermenys – budėjimas prie numirėlio iki išnešimo laidotuvėms, paprastai per visą naktį. Atėjus į šermenis, atsiklaupiama, sukalbami poteriai ir „Viešpaties Angelas“ su „Amžinąjį atilsį“, pasisveikinama „Garbė Jėzui Kristui“, pareiškiama užuojauta velionio artimiesiems. Giedamas Švč. M. Marijos ar Švč. Jėzaus Vardo rožančius, giedami Kalvarijos kalnai ar kitos šermenų giesmės. Galiausiai kalbami poteriai už velionį ir kitus giminės mirusius, giedamas „Mirusiojo vardo paminėjimas“, „Viešpaties Angelas“. Paprastai laidojama trečią dieną po mirties. Mirusiojo artimieji laidotuvių proga turėtų atlikti išpažintį ir priimti šv. Komuniją.
KARSTO NEŠIMAS Į BAŽNYČIĄ
Skambinama bažnyčios varpais, kunigas, užsidėjęs juodą stulą ir kapą, su patarnautojais susirenka bažnyčioje ir trumpai pasimeldžia. Po to kunigas eina į pašarvojimo vietą, prieš jį eina patarnautojai su procesijų kryžiumi ir švęsto vandens indu.
Atėjus į pašarvojimo vietą, patarnautojas su kryžiumi stoja karsto galvūgalyje, iš abiejų pusių stoja patarnautojai su degančiomis žvakėmis. Kunigas apšlaksto kūną prieš save, kairėje ir dešinėje, tuo metu kalbėdamas:
|
Ant. Si iniquitátes * observáveris, Dómine: Dómine, quis sustinébit?
129 psalmė
De profúndis clamávi ad te, Dómine: * Dómine, exáudi vocem meam:
Fiant aures tuæ intendéntes, * in vocem deprecatiónis meæ.
Si iniquitátes observábis, Dómine: * Dómine, quis sustinébit?
Quia apud te propitiátio est: * propter legem tuam sustínui te, Dómine.
Sustínuit ánima mea in verbo eius: * sperávit ánima mea in Dómino.
A custódia matutína usque ad noctem: * speret Israel in Dómino.
Quia apud Dóminum misericórdia: * et copiósa apud eum redémptio.
Et ipse rédimet Israel, * ex ómnibus iniquitátibus eius.
Réquiem ætérnam * dona ei (eis), Dómine.
Et lux perpétua * lúceat ei (eis).
Ant. Si iniquitátes...
|
Ant. Jei neteisybių * žiūrėsi, Viešpatie, Viešpatie, kas išlaikys?
Iš gelmių šaukiuosi Tavęs, Viešpatie, * Viešpatie, išgirsk mano balsą!
Tegul Tavo ausys atidžiai klauso * mano prašančio balso.
Jei neteisybių žiūrėsi, Viešpatie, * Viešpatie, kas išlaikys?
Pas Tave yra permaldavimas, * todėl laikausi Tavo įstatymo, Viešpatie.
Mano siela laikosi jo žodžio, * mano siela pasitiki Viešpačiu.
Nuo rytinės sargybos ligi nakties * Izraelis turi Viešpatyje viltį.
Nes pas Viešpatį gailestingumas * ir gausus yra jo atpirkimas.
Jis pats atpirks Izraelį * iš visų jo nedorybių.
Amžinąjį atilsį * duok jam (jai, jiems), Viešpatie.
Ir amžinoji šviesa * jam (jai, jiems) tešviečia.
Ant. Jei neteisybių...
|
Tuomet su velioniu atsisveikina artimieji, pabučiuodami kaktą ir rankas. Karstas uždaromas ir užkalamas. Ant karsto dangčio turi būti užrašyta A † A. Ant dangčio dedamas ąžuolo ar mirtos lapų vainikas, pritvirtinamas kryželis. Karstą neša keturi arba šeši vyrai, jie persijuosia tautinėmis juostomis – per petį, ant kurio bus dedamas karstas.
Išnešant karstą, susirinkusieji stoja abipus praėjimo. Kunigas pradeda antifoną, giedama antifona ir psalmė:
Exsultabunt Domino, 50 psalmės tonas.
Džiaugsis Viešpačiu nusižeminę kaulai.
50 psalmė
|
Miserére mei, Deus, * secúndum magnam misericórdiam tuam.
Et secúndum multitúdinem miseratiónum tuárum, * dele iniquitátem meam.
Amplius lava me ab iniquitáte mea: * et a peccáto meo munda me.
Quóniam iniquitátem meam ego cognósco: * et peccátum meum contra me est semper.
Tibi soli peccávi et malum coram te feci: * ut iustificéris in sermónibus tuis, et vincas cum iudicáris.
Ecce enim in iniquitátibus concéptus sum: * et in peccátis concépit me mater mea.
Ecce enim veritátem dilexísti: * incérta et occúlta sapiéntiæ tuæ manifestásti mihi.
Aspérges me hyssópo, et mundábor: * lavábis me, et super nivem dealbábor.
Audítui meo dabis gáudium et lætítiam: * et exultábunt ossa humiliáta.
Avérte fáciem tuam a peccátis meis: * et omnes iniquitátes meas dele.
Cor mundum crea in me, Deus: * et spíritum rectum ínnova in viscéribus meis.
Ne proícias me a fácie tua: * et spíritum sanctum tuum ne áuferas a me.
Redde mihi lætítiam salutáris tui: * et spíritu principáli confírma me.
Docébo iníquos vias tuas: * et ímpii ad te converténtur.
Líbera me de sanguínibus, Deus, Deus salútis meæ: * et exultábit lingua mea iustítiam tuam.
Dómine, lábia mea apéries: * et os meum anuntiábit laudem tuam,
Quóniam si voluísses sacrifícium, dedíssem útique: * holocáustis non delectáberis.
Sacrifícium Deo spíritus contribulátus: * cor contrítum et humiliátum, Deus, non despícies.
Benígne fac, Dómine, in bona voluntáte tua Sion: * ut ædificéntur muri Ierúsalem.
Tunc acceptábis sacrifícium iustítiæ, oblatiónes, et holocáusta: * tunc inpónent super altáre tuum vítulos.
Réquiem ætérnam * dona ei (eis), Dómine.
Et lux perpétua * lúceat ei (eis).
|
Pasigailėk manęs, Dieve, * dėl savo didžio gailestingumo.
Dėl savo pasigailėjimų daugybės * ištrink mano neteisybę.
Visai nuplauk mane nuo mano neteisybės * ir apvalyk mane nuo mano nuodėmės.
Nes aš pažįstu savo neteisybę, * ir mano nuodėmė nuolat stovi prieš mane.
Tau vienam nusidėjau ir padariau, kas pikta Tavo akyse, * kad pasirodytum teisus savo kalbose ir nugalėtum, kai teisi.
Štai aš pradėtas neteisybėse, * ir nuodėmėse mane pradėjo mano motina.
Štai Tu mylėjai tiesą, * atskleidei man savo nežinomą ir slaptą išmintį.
Apšlakstyk mane yzopu, ir būsiu tyras, * nuplauk mane, ir pasidarysiu baltesnis už sniegą.
Duok mano klausai džiaugsmo ir linksmybės * ir nudžiugs pažeminti kaulai.
Nugręžk savo veidą nuo mano nuodėmių * ir ištrink visas mano neteisybes.
Sukurk manyje tyrą širdį, Dieve, * ir mano viduje atnaujink tiesią dvasią.
Neatmesk manęs nuo savo veido * ir neatimk iš manęs savo šventos dvasios.
Leisk man vėl džiaugtis Tavo išganymu * ir sustiprink manyje noringą dvasią.
Mokysiu nedorėlius Tavo kelių * ir nusidėjėliai sugrįš pas Tave.
Išlaisvink mane iš kraujo kaltės, Dieve, mano išganymo Dieve, * ir džiūgaus mano liežuvis dėl Tavo teisybės.
Viešpatie, atverk mano lūpas, * ir mano burna paskelbs Tavo šlovę.
Nes jei norėtum aukos, tikrai duočiau, * bet deginamos aukos Tavęs nedžiugina.
Tikra auka Dievui – prislėgta dvasia, * sugraudintos ir nužemintos širdies Tu, Dieve, nepaniekinsi.
Būk dosnus, Viešpatie, Sionui dėl savo geros valios, * kad būtų atstatytos Jeruzalės sienos.
Tada priimsi teisią auką, * atnašas ir deginamąsias aukas, tada ant Tavo altoriaus dės veršius.
Amžinąjį atilsį * duok jam (jai, jiems), Viešpatie.
Ir amžinoji šviesa * jam (jai, jiems) tešviečia.
|
Procesijos tvarka (jei į bažnyčią važiuojama, procesija sudaroma bent nuo mašinos iki bažnyčios durų): patarnautojas su kryžiumi, šalia jo du patarnautojai su degančiomis žvakėmis; bažnytinių brolijų nariai; dvasininkai pagal laipsnius, nešdami rankose degančias žvakes; kunigas su patarnautojais; karstas; mirusiojo artimieji; susirinkę tikintieji. Einant giedamos Laiptų psalmės ar kitos psalmės iš Gedulinių valandų, arba Visų Šventųjų litanija, žodžius „mūsų, mus“ pakeičiant į „mirusiojo (-iosios), mirusįjį (-iąją)“.
Atėjus prie bažnyčios durų, karstas pastatomas ant neštuvų, uždengtų žaliu užtiesalu, kojomis link durų. Patarnautojai su kryžiumi ir žvakėmis stoja karsto galvūgalyje. Kunigas apšlaksto karstą ir pakartoja antifoną „Exsultabunt Domino“. (Jei kunigo nebuvo išlydint mirusįjį iš namų, dabar giedama 50 psalmė su antifona.)
Karstas be neštuvų įnešamas į bažnyčią ir pastatomas jos viduryje ant katafalko, kojūgaliu link altoriaus (jei velionis kunigas – galvūgaliu link altoriaus). Prie jo šonų pastatomos šešios degančios žvakės. Tuo metu giedamas reponsoriumas:
Subvenite, Sancti Dei.
Ateikite, Dievo šventieji, atskubėkit, Viešpaties angelai. * Priimkite jo vėlę ir nuneškite ją Aukščiausiojo akivaizdon. V. Tepriima tave Kristus, kuris tave pašaukė, ir angelai tenuveda tave į Abraomo glėbį. * Priimkite... V. Amžinąjį atilsį duok jam, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jam tešviečia. * Priimkite...
GEDULINĖS VALANDOS IR MIŠIOS
Jei yra galimybė, giedamos Gedulinės valandos (Officium defunctorum): trys ar bent pirmasis Aušrinės nokturnas ir Laudės (iki vidudienio) arba Mišparai (po vidudienio). Po to aukojamos egzekvijų šv. Mišios (I klasė). Egzekvijų Mišios perkeliamos į kitą dieną, jei laidotuvės vyksta šiomis dienomis: advento sekmadieniais, Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventėje, per Kūčias, Kalėdas, Naujus metus, Tris Karalius, gavėnios sekmadieniais, Didįjį ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį, per Velykas, Atvelykį, Šeštines, Sekmines, Švč. Trejybės šventėje, per Devintines, Švč. Jėzaus Širdies šventėje, per Žolinę, Kristaus Karaliaus šventėje, taip pat tos bažnyčios konsekracijos metinių ir titulo šventėse, miesto ar šalies pirmojo globėjo šventėje (Lietuvoje – Šv. Kazimiero šventė), ordino ar kongregacijos, kuriai priklauso bažnyčia, titulo ar šventojo steigėjo šventėje (Brolijoje – Šv. Pijaus X šventė) bei esant išstatytam Švč. Sakramentui, pvz., per 40 valandų adoraciją. Tokio išstatymo metu, taip pat Didįjį ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį Gedulinės valandos kalbamos (negiedant) šoninėje koplyčioje arba kapinėse.
Jei dabar negiedamos Gedulinės valandos ir nelaikomos šv. Mišios, po responsoriumo „Subvenite“ kunigas gieda:
|
Kýrie, eléison. Christe, eléison. Kýrie eléison.
Pater noster (tyliai iki:)
V. Et ne nos indúcas in tentatiónem. R. Sed líbera nos a malo.
V. A porta ínferi. R. Erue, Dómine, ánimam eius.
V. Requiéscat in pace. R. Amen.
V. Dómine, exáudi oratiónem meam. R. Et clamor meus ad te véniat.
V. Dóminus vobíscum. R. Et cum spíritu tuo.
Orémus. Absólve, quǽsumus, Dómine, ánimam fámuli tui N. (fámulæ tuæ N.) ab omni vínculo delictórum; ut in resurrectiónis glória inter Sanctos et eléctos tuos resuscitátus (-a) respíret. Per Christum Dóminum nostrum. R. Amen.
V. Réquiem ætérnam dona ei, Dómine. R. Et lux perpétua lúceat ei.
V. Requiéscat in pace. R. Amen.
|
Kýrie, eléison. Christe, eléison. Kýrie eléison.
Tėve mūsų (tyliai iki:)
V. Ir neleisk mūsų gundyti. R. Bet gelbėk mus nuo pikto.
V. Nuo pragaro vartų. R. Gelbėk, Viešpatie, jo (jos) vėlę.
V. Tegul ilsisi ramybėje. R. Amen.
V. Viešpatie, išklausyk mano maldą. R. Ir mano šauksmas Tave tepasiekia.
V. Viešpats su jumis. R. Ir su tavo dvasia.
Melskimės. Išrišk, meldžiame, Viešpatie, savo tarno (tarnaitės) N. vėlę iš visų nusikaltimų pančių, kad jis (ji) pažadintas (-a) rastų atilsį prisikėlimo garbėje tarp Tavo šventųjų ir išrinktųjų. Per Kristų, mūsų Viešpatį. R. Amen.
V. Amžinąjį atilsį duok jam (jai), Viešpatie. R. Ir amžinoji šviesa jam (jai) tešviečia.
V. Tegul ilsisi ramybėje. R. Amen.
|
Jei laidojamas kunigas ar vyskupas, šioje ir kitose maldose po jo vardo pridedama: „N. sacerdotis“ arba „N. episcopi“. Galima kalbėti ir kitą specialią maldą už mirusįjį.
MIRUSIOJO ABSOLIUCIJA
Kunigas nusivelka Mišių rūbus ir užsideda juodą stulą bei kapą. (Jei nebuvo Mišių, kunigas dabar sako laidotuvių pamokslą.) Patarnautojas su kryžiumi stoja karsto galvūgalyje, šalia jo du patarnautojai su degančiomis žvakėmis. Kunigas stoja veidu į kryžių karsto kojūgalyje, šalia jo patarnautojai su smilkytuvu ir šv. vandens indu. Dvasininkai pagal laipsnius stoja aplinkui su degančiomis žvakėmis rankose, tikintieji lieka savo vietose. Kunigas kalba:
|
Non intres in iudícium cum servo tuo, Dómine, quia nullus apud te iustificábitur homo, nisi per te ómnium peccatórum ei tribuátur remíssio. Non ergo eum, quǽsumus, tua iudiciális senténtia premat, quem tibi vera supplicátio fídei christiánæ comméndat: sed, grátia tua illi succurrénte, mereátur evádere iudícium ultiónis, qui dum víveret, insignítus est signáculo sanctæ Trinitátis: Qui vivis et regnas in sǽcula sæculórum. R. Amen.
|
Nestok į teismą su savo tarnu, Viešpatie, nes prieš Tave nebus išteisintas nei vienas žmogus, jeigu Tu jam nesuteiksi visų nuodėmių atleidimo. Tegul jo neslegia, meldžiame, Tavo teismo nuosprendis, nes jį Tavo akivaizdoje užstoja tikras krikščionių tikėjimo užtarimas. Padedant Tavo malonei, tegul jis būna vertas išvengti kerštingo nuosprendžio, nes dar gyvendamas buvo pažymėtas šventosios Trejybės antspaudu. Tu gyveni ir viešpatauji per amžių amžius. R. Amen.
|
Giedotojams pradedant, visi gieda responsoriumą:
Libera me.
Gelbėk mane, Viešpatie, nuo amžinosios mirties tą siaubingąją dieną, * Kai sujudės dangūs ir žemė, kai ateisi teisti pasaulio ugnimi. V. Drebu aš ir bijau, nes ateis tyrimas ir pasirodys pyktis. * Kai sujudės dangūs ir žemė. V. Diena toji, diena rūstybės, negandos ir vargo, didi ir labai karti diena. Kai ateisi teisti pasaulio ugnimi. V. Amžinąjį atilsį duok jiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia. Gelbėk mane, Viešpatie, nuo amžinosios mirties tą siaubingąją dieną, * Kai sujudės dangūs ir žemė, kai ateisi teisti pasaulio ugnimi.
Kai kartojama eilutė „Libera me“, kunigas įdeda smilkalų į smilkytuvą ir palaimina. Baigus responsoriumą, giedotojai gieda:
Kyrie, eleision, Pater noster.
|
V. Kýrie, eléison. R. Christe, eléison. Kýrie eléison.
|
V. Viešpatie, pasigailėk! R. Kristau, pasigailėk! Viešpatie, pasigailėk!
|
Kunigas pradeda maldą: „Pater noster“. Ją tyliai visiems kalbant, kunigas eina aplink karstą (pradėdamas nuo mirusiojo kairės pusės) ir triskart šlaksto vienoje pusėje, triskart kitoje. Eidamas pro kryžių, kunigas giliai nusilenkia, grįžęs į savo vietą, priklaupia link altoriaus. Po to taip pat iš abiejų pusių apsmilko karstą.
Grįžęs į savo vietą, kunigas tęsia:
|
V. Et ne nos indúcas in tentatiónem. R. Sed líbera nos a malo.
V. A porta ínferi. R. Erue, Dómine, ánimam eius.
V. Requiéscat in pace. R. Amen.
V. Dómine, exáudi oratiónem meam. R. Et clamor meus ad te véniat.
V. Dóminus vobíscum. R. Et cum spíritu tuo.
Orémus. Deus, cui próprium est miseréri semper et párcere: te súpplices exorámus pro ánima fámuli tui N. (fámulæ tuæ N.), quam hódie de hoc sǽculo migráre iussísti, ut non tradas eam in manus inimíci, neque obliviscáris in finem, sed iúbeas eam a sanctis Angelis súscipi, et ad pátriam paradísi perdúci; ut, quia in te sperávit et crédidit, non pœnas inférni sustíneat, sed gáudia ætérna possídeat. Per Christum Dóminum nostrum. R. Amen.
|
V. Ir neleisk mūsų gundyti. R. Bet gelbėk mus nuo pikto.
V. Nuo pragaro vartų. R. Gelbėk, Viešpatie, jo (jos) vėlę.
V. Tegul ilsisi ramybėje. R. Amen.
V. Viešpatie, išklausyk mano maldą. R. Ir mano šauksmas Tave tepasiekia.
V. Viešpats su jumis. R. Ir su tavo dvasia.
Melskimės. Dieve, Tu esi įpratęs visuomet pasigailėti ir atleisti, todėl mes nuolankiai Tave meldžiame už Tavo tarno (tarnaitės) N. vėlę, kuriai šiandien liepei keliauti iš šio pasaulio. Neatiduok jos į priešo rankas ir neužmiršk jos amžinai, bet liepk šventiesiems angelams ją priimti ir nuvesti į rojaus tėvyne. Kadangi jis (ji) Tave tikėjo ir Tavimi vylėsi, tenepatiria pragaro kančių, bet tepasiekia amžinąjį džiaugsmą. Per Kristų, mūsų Viešpatį. R. Amen.
|
Dabar gali būti giedama:
Gelbėk mane, Viešpatie.
Karstas nešamas į kapines. Procesijos tvarka tokia, kaip nešant karstą į bažnyčią. Išnešant giedama:
In paradisum.
Į rojų tenuveda tave angelai, tau atėjus, tepriima tave kankiniai ir tenuveda į šventąjį Jeruzalės miestą. * Angelų choras tave tepriima ir su vargšu Lozoriumi tegauni amžiną atilsį.
Nešant procesijoje arba jau einant kapinėse giedama antifona:
Ego sum, Benedictus tonas.
Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas, kas tiki manimi, gyvens, net jei būtų miręs. Kiekvienas, kuris gyvena ir tiki manimi, nemirs per amžius.
Giedama Zacharijo giesmė (Lk 1, 68–79)
Pradžioje persižegnojama.
Jei kelias ilgas, galima giedoti ir 129 psalmę.
PALAIDOJIMAS
Atėjus prie kapo duobės, patarnautojai su kryžiumi ir žvakėmis stoja duobės galvūgalyje, kunigas – kojūgalyje. Karstas pastatomas šalia. Pakartojama antifona „Ego sum“.
Jei kapas nepašventintas, kunigas kalba:
|
Orémus. Deus, cuius miseratióne ánimæ fidélium requiéscunt, hunc túmulum bene+dícere dignáre, eíque Angelum tuum sanctum députa custódem: et cuius corpus (quorum quarúmque córpora) hic sepelítur (sepeliúntur), ánimam eius (ánimas eórum) ab ómnibus absólve vínculis delictórum, ut in te semper cum Sanctis tuis sine fine lætétur (-éntur). Per Christum Dóminum nostrum. R. Amen.
|
Melskimės. Dieve, Tau pasigailint tikinčiųjų vėlės gauna atilsį. Teikis pa+laiminti šį kapą ir paskirk jam Tavo šventąjį Angelą Sargą. Sielą to, kurio (tos, kurios) kūnas (Sielas tų, kurių kūnai) čia bus palaidotas (-i), išrišk iš visų nusikaltimų pančių, kad jis (ji, jie) Tavyje su Tavo šventaisiais amžinai ir be pabaigos džiaugtųsi. Per Kristų, mūsų Viešpatį. R. Amen.
|
Po to įdeda smilkalų į smilkytuvą, pašlaksto karstą ir duobę švęstu vandeniu ir juos apsmilko. Jei kapas jau pašventintas arba yra pašventintose kapinėse, ši malda, šlakstymas ir smilkymas praleidžiami.
Kunigas kalba:
|
Patrem et Dóminum ómnium vivórum ac mortuórum sincéra fide precémur, ut ánimam fratris nostri (soróris nostræ) N. in ætérnam beatitúdinem quamprímum suscípere, corpus quoque eius, quod hódie terræ mandámus, in die iudícii ad glóriam suscípere dignétur.
|
Visų gyvųjų ir mirusiųjų Tėvą ir Viešpatį su nuoširdžiu tikėjimu melskime, kad jis teiktųsi mūsų brolio (sesers) N. vėlę kuo greičiau priimti į amžinąją palaimą, o jo (jos) kūną, kurį šiandien perduodame žemei, teismo dieną paimti į garbę.
|
Tuomet karstas tylint nuleidžiamas į duobę. Po to kunigas kalba:
|
V. Kýrie, eléison. R. Christe, eléison. Kýrie eléison.
Pater noster...
|
V. Kýrie, eléison. R. Christe, eléison. Kýrie eléison.
Tėve mūsų...
|
Visi tyliai meldžiasi, kunigas triskart apšlaksto kapą šv. vandeniu. Po to tęsia:
|
V. Et ne nos indúcas in tentatiónem. R. Sed líbera nos a malo.
V. A porta ínferi. R. Erue, Dómine, ánimam eius.
V. Requiéscat in pace. R. Amen.
V. Dómine, exáudi oratiónem meam. R. Et clamor meus ad te véniat.
V. Dóminus vobíscum. R. Et cum spíritu tuo.
Orémus. Fac, quǽsumus, Dómine, hanc cum servo tuo defúncto (ancílla tua defúncta) misericórdiam, ut factórum suórum in pœnis non recípiat vicem, qui (quæ) tuam in votis ténuit voluntátem: ut, sicut hic eum (eam) vera fides iunxit fidélium turmis; ita illic eum (eam) tua miserátio sóciet angélicis choris. Per Christum Dóminum nostrum. R. Amen.
|
V. Ir neleisk mūsų gundyti. R. Bet gelbėk mus nuo pikto.
V. Nuo pragaro vartų. R. Gelbėk, Viešpatie, jo (jos) vėlę.
V. Tegul ilsisi ramybėje. R. Amen.
V. Viešpatie, išklausyk mano maldą. R. Ir mano šauksmas Tave tepasiekia.
V. Viešpats su jumis. R. Ir su tavo dvasia.
Melskimės. Suteik, meldžiame, Viešpatie, šiam Tavo mirusiam tarnui (šiai Tavo mirusiai tarnaitei) pasigailėjimą, kad negautų už savo darbus bausmės, nes stengėsi vykdyti Tavo valią. Kaip čia tikrasis tikėjimas jungė jį (ją) su tikinčiųjų būriais, taip ten Tavo gailestingumas tesuvienija jį (ją) su angelų chorais. Per Kristų, mūsų Viešpatį. R. Amen.
|
Tada kunigas dešine ranka laimina kapą, sakydamas:
|
V. Réquiem ætérnam dona ei, Dómine. R. Et lux perpétua lúceat ei.
V. Requiéscat in pace. R. Amen.
V. Anima eius, et ánimæ ómnium fidélium defunctórum, per misericórdiam Dei requiéscant in pace. R. Amen.
|
V. Amžinąjį atilsį duok jam (jai), Viešpatie. R. Ir amžinoji šviesa jam (jai) tešviečia.
V. Tegul ilsisi ramybėje. R. Amen.
V. Jo (jos) vėlė ir visų mirusiųjų tikinčiųjų vėlės Dievo gailestingumu tesiilsi ramybėje. R. Amen.
|
Kunigas triskart meta žemės į duobę, sakydamas:
|
De terra formásti nos, Dómine, et carne induísti nos: resúscita nos in novíssimo die, Redémptor noster, Dómine.
|
Iš žemės mus, Viešpatie, sukūrei ir apvilkai mus kūnu: prikelk mus paskutiniąją dieną, mūsų Atpirkėjau, Viešpatie.
|
Kunigas pakviečia artimuosius pašlakstyti kapą švęstu vandeniu. Artimieji gali įberti į kapą tris žiupsnelius žemės, įmesti gėlių. Baigus duobė užkasama, ant kauburio kastuvo kotu įspaudžiamas kryžius. Tuo metu giedama „Salve, Regina“ ir „Viešpaties Angelas“ su „Amžinąjį atilsį“. Laidotuvių dalyviai pakviečiami į gedulingus pietus.
GRĮŽIMAS Į BAŽNYČIĄ
Baigus kunigas negiedodamas pradeda antifoną „Si iniquitates“. Kalbant ją ir psalmę, einama procesija į bažnyčią: patarnautojas su kryžiumi, dvasininkai, kunigas su patarnautojais.
Grįžus į zakristiją, kunigas kalba:
|
Kýrie, eléison. Christe, eléison. Kýrie eléison.
Pater noster (tyliai iki:)
V. Et ne nos indúcas in tentatiónem. R. Sed líbera nos a malo.
V. A porta ínferi. R. Erue, Dómine, ánimam eius.
V. Requiéscat in pace. R. Amen.
V. Dómine, exáudi oratiónem meam. R. Et clamor meus ad te véniat.
V. Dóminus vobíscum. R. Et cum spíritu tuo.
Orémus. Fidélium, Deus, ómnium cónditor et redémptor, animábus famulórum famularúmque tuárum remissiónem cunctórum tríbue peccatórum: ut indulgéntiam, quam semper optavérunt, piis suplicatiónibus consequántur: Qui vivis et regnas in sǽcula sæculórum. R. Amen.
V. Requiem aeternam dona eis, Domine. R. Et lux perpetua luceat eis.
V. Requiescant in pace. R. Amen.
|
Kýrie, eléison. Christe, eléison. Kýrie eléison.
Tėve mūsų (tyliai iki:)
V. Ir neleisk mūsų gundyti. R. Bet gelbėk mus nuo pikto.
V. Nuo pragaro vartų. R. Gelbėk, Viešpatie, jo (jos) vėlę.
V. Tegul ilsisi ramybėje. R. Amen.
V. Viešpatie, išklausyk mano maldą. R. Ir mano šauksmas Tave tepasiekia.
V. Viešpats su jumis. R. Ir su tavo dvasia.
Melskimės. Dieve, visų tikinčiųjų Kūrėjau ir Atpirkėjau, suteik savo tarnų ir tarnaičių vėlėms visų nuodėmių atleidimą, kad jie, nuoširdžiai besimelsdami, sulauktų pasigailėjimo, kurio visuomet troško. Tu gyveni ir viešpatauji per amžių amžius. R. Amen.
V. Amžinąjį atilsį duok jiems, Viešpatie. R. Ir amžinoji šviesa jiems tešviečia.
V. Tegul ilsisi ramybėje. R. Amen.
|
Trečią, septintą, trisdešimtą („keturnedėlio“) dieną po mirties ar laidotuvių, taip pat mirties metinėse artimieji užsako gedulines Mišias, po jų laikomos egzekvijos be mirusiojo kūno, lankomas kapas, meldžiamasi už mirusįjį, rengiami gedulingi pietūs, po jų namuose giedamos gedulingos giesmės. Iki metinių artimieji dėvi gedulingus rūbus, nedalyvauja triukšminguose pasilinksminimuose, nerengia vestuvių.
|
