(Nuotraukoje: pop. Paulius VI su šešiais protestantų pastoriais, dalyvavusiais kuriant Naująsias Mišias.)
Arkivyskupo Marcelio Lefébvre´o paskaita Florencijoje, 1975 m. vasario 15 d.
Gerbiami ponios ir ponai!
Šį vakarą aš norėčiau pakalbėti apie Liuterio Mišias ir apie tiesiog krintančius į akį sutapimus tarp Liuterio įvestų liturginių naujovių ir naujojo Mišių ritualo.
Kodėl apie tai reikia kalbėti?
Todėl, kad, sprendžiant iš paties liturginės komisijos prezidento pasisakymų, ekumeninė idėja, užvaldžiusi visą liturginę reformą, šį ryšį mums nurodo tiesiogiai ir kad, įrodžius šią Liuterio Mišių sąsają su naujuoju Mišių ritualu, mes iš karto susiduriame su teologine problema, nes tikėjimo klausimas negali būti atskirtas nuo žymaus principo: „Lex orandi − lex credendi“ (Maldos įstatymas nusako tikėjimo įstatymą, kitaip tariant, kaip meldiesi, taip ir tiki, kiekvienas pakeitimas maldoje baigiasi tikėjimo pasikeitimu). O istoriniai Liuterio liturginės reformos dokumentai pakankamai iškalbingi, kad išaiškėtų jų ryšys su dabartine reforma.
Kad geriau suprastumėme, kokį tikslą turėjo Liuterio liturginės naujovės, reikia trumpai prisiminti Bažnyčios mokymą apie kunigystę ir šventąją Mišių auką.
Tridento Susirinkimas savo XXII sesijoje mus moko, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus nenorėjo savo mirtimi užbaigti savosios kunigystės ir todėl Paskutinės Vakarienės metu įsteigė regimą auką, kuri skirta tam, kad išganingi Jo išganymo darbo vaisiai būtų pritaikyti mūsų kasdienėms nuodėmėms atleisti. Tuo tikslu Jis paskyrė savo apaštalus − juos ir jų įpėdinius − Naujojo Testamento kunigais ir įsteigė Kunigystės sakramentą, kuris įspaudžia šiems Naujosios Sandoros kunigams šventą ir neišdildomą ženklą.
Ši regima auka įvyksta ant mūsų altorių, kai mūsų Viešpats, tikrai esantis duonos ir vyno pavidaluose, aukoja save kaip nekaltą avinėlį savo dangiškajam Tėvui. Ir mes, valgydami šį nekaltą avinėlį, susijungiame su mūsų Viešpaties Kūnu ir Krauju ir vienybėje su Juo aukojame taip pat save.
Tuo Bažnyčia mus moko, kad:
Kunigų kunigystė iš esmės skiriasi nuo tikinčiųjų (visuotinės) kunigystės. Pastarieji neturi sakramentinės kunigystės, tačiau priklauso Bažnyčiai, kuriai savo ruožtu būtinai reikia sakramentinės kunigystės. Šiai sakramentinei kunigystei labai dera celibatas ir išorinis atpažinimo ženklas, išskiriantis pašventintą kunigą nuo kitų tikinčiųjų − tai sutana.
Svarbiausias kulto veiksmas, išpildomas šios sakramentinės kunigystės, yra šventoji Mišių auka, kuri nuo Kryžiaus aukos skiriasi tiktai tuo, kad ši yra kruvina, o ana − nekruvina. Ji įvyksta perkeitimo žodžiais atliekant aukojimo veiksmą, o ne grynai perskaitant pranešimą apie Kančios ar Paskutinės Vakarienės istoriją.
Dėka šio didaus ir paslaptingo veiksmo kiekvieno iš mūsų sielai, o taip pat ir vargšėms skaistyklos sieloms suteikiama išganymo malonė. Tai yra nuostabiai išreikšta Aukojimo maldose.
Šiai aukai būtinai reikia realaus aukojamojo avinėlio buvimo. Tai įvykdoma perkeičiant duonos ir vyno substanciją į mūsų Viešpaties Kūno ir Kraujo substanciją. Todėl Eucharistiją pridera garbinti, ji yra verta begalinės pagarbos. Iš čia kyla Bažnyčios paprotys rūpinimąsi Eucharistija patikėti išimtinai kunigams.
Net jei Mišiose dalyvauja ir Komuniją jose priima tik jas laikantis kunigas − tokios Mišios išlieka viešu veiksmu. Jo Mišios turi tokią pačią vertę, kaip ir bet kurios kitos Mišios, jos teikia didžiausią naudą ir pačiam kunigui, ir visoms kitoms sieloms. Todėl ir privačios Mišios yra Bažnyčios visokeriopai skatinamos ir norimos.
Aukščiau minėtų tiesų pagrindu buvo sukurtos maldos, giesmės, ritualai, kurie pavertė lotyniškąsias Mišias tikru meno kūriniu. Romos kanonas yra gražiausias šio kūrinio brangakmenis. Negalima be jaudulio skaityti, ką apie tai moko Tridento Susirinkimas: „Kadangi pritinka šventai elgtis su tuo, kas yra šventa, ir kadangi ši auka yra didžiausia šventenybė, Katalikų Bažnyčia, norėdama, kad auka būtų tinkamai aukojama ir priimama, įsteigė šventą Kanoną, tokį tyrą ir nesuteptą jokiomis klaidomis, jog neįmanoma jame rasti nieko, kas nedvelktų vien tik šventumu ir pamaldumu ir kieno vienintelis tikslas nebūtų pakelti prie Dievo širdis tų, kurie aukoja šv. Auką. Iš tiesų, Kanonas yra sudarytas iš paties Viešpaties žodžių, iš apaštalų perdavimo ir iš dievobaimingų šventųjų popiežių potvarkių“ (XXII sesija, 4 skyrius).
Tad pažvelkime, kaip Liuteris įvykdė savo reformą, t. y., kokiu būdu ir kokiais pagrindais remdamasis jis suformavo savo evangelines – taip jis pats jas mėgo vadinti – Mišias. Mes pasiremsime Leo Cristiani veikalu, pasirodžiusiu 1910 m., tai reiškia, kad jis neturėtų mums sukelti įtarimų, jog yra įtakojamas šiuolaikinių reformų. Knyga vadinasi „Nuo liuteronybės iki protestantizmo“. Joje mus labiausiai domina citatos iš Liuterio ar jo mokinių tekstų, liečiančių liturgijos reformą.
Šių klausimų tyrimas yra labai pamokomas. Liuteris visiškai nebando slėpti savo pažiūrų liberalumo. Pavyzdžiui, jis rašo: „Visų pirma aš bičiuliškai (...) prašau visų tų, kurie norėtų šiuolaikinį potvarkį dėl liturgijos išbandyti ar jo laikytis, neįžiūrėti jame jokio privalomo įstatymo ir jokios sąžinę įpareigojančios prievartos. Kiekvienas tepriima jį kada, kur ir kaip jam patinka. To reikalauja krikščioniškoji laisvė“ (314 p.).
„Iki šiol liturgija buvo nukreipta į Dievą, ji reiškė Dievo garbinimą. Nuo šiol ji bus nukreipta į žmogų, kad šį paguostų ir apšviestų. Anksčiau svarbiausią vietą užėmė auka, dabar ją pakeitė pamokslas“ (312 p.).
Ką Liuteris mano apie kunigystę?
Savo traktate apie privačias Mišias jis bando įrodyti, jog katalikų kunigystė yra velnio išmislas. Siekdamas šio tikslo, Liuteris remiasi sakiniu, kuriam nuo šiol jis skirs esminę reikšmę:
„Viskas, ko nėra Rašte, yra pridurta velnio. O Raštas niekur nemini regimos kunigystės. Jis žino tik vieną kunigą, aukščiausiąjį kunigą, vienintelį kunigą – Kristų. Kartu su Kristumi mes visi esame kunigai. Kunigystė tuo pačiu metu yra ir vienintelė, ir visuotinė. Kokia kvailystė teigti, jog kunigystė yra skirta tik keletui... Kiekvienas hierarchinis skirtumas tarp krikščionių labiau pritinka Antikristui... Taigi vargas jums, kurie dedatės kunigais“ (269 p.).
1520 m. Liuteris parašo manifestą „Krikščioniškiems vokiečių nacijos bajorams“, kuriame jis užsipuola „romiečius“ ir reikalauja sušaukti laisvą Susirinkimą.
Pasak jo, „pirmoji siena, pastatyta romiečių“, yra dvasininkų ir pasauliečių atskyrimas. „Buvo susigalvota, – rašo jis, − kad popiežius, vyskupai, kunigai ir vienuoliai sudaro dvasinį luomą, o kunigaikščiai, ponai, amatininkai ir valstiečiai priklauso pasauliečių luomui. Tai yra grynas prasimanymas ir melas. Iš tikrųjų visi krikščionys priklauso dvasiniam luomui. Tarp jų nėra jokio skirtumo, nebent dėl skirtingų funkcijų... Jei popiežius ar vyskupas ką nors patepa švęstais aliejais, suteikia tonzūrą, įšventina, palaimina ir aprengia kitaip, nei rengiasi pasauliečiai, tokiu atveju jis pagimdo nebent apgavikus arba pašventintus stabus, tačiau jis nė vieno negali padaryti nei krikščionimi, nei dvasininku... Kiekvienas pakrikštytasis gali dėtis kunigu, vyskupu ar popiežiumi, nors ne visi yra tinkami atlikti šias funkcijas“ (148 p.).
Iš šio mokymo Liuteris daro išvadą, kad sutana ir celibatas yra nereikalingi. Jis pats ir jo mokiniai pirmieji duoda pavyzdį – jie meta celibatą ir veda.
Kiek daug dalykų pasirodė Vatikano II Susirinkimo reformų pasėkoje, kurie visiškai sutapo su Liuterio išvadomis: vienuoliško abito ir sutanos atsisakymas, gausybė Švento Sosto aprobuotų kunigų vedybų, bet kokio regimo požymio, skiriančio dvasininkus ir pasauliečius, išnykimas. Ši lygiava pasireiškia ir tam tikrų liturginių funkcijų, anksčiau priklaususių kunigams, patikėjimu pasauliečiams. Žemesniųjų šventimų panaikinimas, vedusiųjų diakonų toleravimas padėjo paplisti nuomonei, esą būti kunigu – tai grynai administracinis reikalas, todėl apie kunigišką charakterį nebegali būti jokios kalbos; esą kunigystės tikslas yra tarnavimas bendruomenei, o ne Mišių aukojimas. Tačiau būtent vien tiktai Auka pateisina katalikų kunigystės egzistavimą.
Kunigai-darbininkai, kunigai-profsąjungų nariai, kunigai, ieškantys gerai apmokomų valstybinių vietų, taip pat prisideda prie bet kokio skirtumo tarp dvasininkų ir pasauliečių luomų išnykimo. Jie gerokai pralenkė net patį Liuterį.
Antra reikšminga Liuterio klaida seka iš pirmosios ir ja remiasi. Mus gali išganyti vien tiktai tikėjimas ir aklas pasitikėjimas, o ne darbai, teigia Liuteris ir todėl jis atmeta bet kokią auką, o kaip tokią – ir katalikiškas šv. Mišias.
Pasak Liuterio, Mišias daugių daugiausiai galima laikyti tam tikra šlovinimo auka, kitaip tariant aukštinimu ar padėka, tačiau jokiu būdu ne permaldavimo auka, kurios metu įvyksta Kryžiaus aukos atkartojimas ir jos vaisai pritaikomi mums.
Kalbėdamas apie piktnaudžiavimus vienuolynuose dieviško kulto atžvilgiu, jis sako: „Jūsų kulto centras, Mišios, viršija bet kokį nepamaldumą ir bet kokią piktadarystę. Jūs Mišias paverčiate auka ir geru darbu. Jau vien šios priežasties iš tiesų pakanka pasikabinti ant vinies abitą, išstoti iš vienuolyno ir sulaužyti įžadus“ (p. 258).
Mišios Liuteriui reiškia tam tikrą „sinaksę“, t. y., Dievo tautos sambūrį arba Komunijos šventimą. Eucharistija esą buvo pakliuvusi į trejopą gėdingą nelaisvę: pasauliečiams uždrausta gerti iš Viešpaties taurės, tomistų išplatinta nuomonė apie transsubstanciaciją paskelbta dogma, ir galiausiai Mišios paverstos auka.
Liuteris paliečia vieną svarbiausių ir reikšmingiausių klausimų. Jis tai daro be jokių skrupulų. „Tai akivaizdi ir bedieviška klaida, − rašo jis, − aukoti Mišias už nuodėmes, kaip atsilyginimą, už mirusiuosius... Ne žmonės aukoja Mišias Dievui, o Dievas aukoja Mišias žmonėms“. O kadangi Eucharistija yra skirta tikėjimui pagyvinti, ji turi būti švenčiama liaudies kalba, kad visi galėtų geriau suprasti jos primenamo pažado didingumą (p. 176).
Liuteris negaišdamas iš šio mokymo išveda savaime besiperšančias išvadas. Jis suspaudžia Ofertoriumą, kuris nedviprasmiškai išreiškia atperkančią ir atlyginančią aukos reikšmę. Jis išbrauko didesnę Kanono dalį ir palieka tik svarbiausius tekstus, kurie turi tarnauti kaip Paskutinės Vakarienės atpasakojimas. Norėdamas dar labiau akcentuoti šį įvykį, jis prie duonos perkeitimo formulės priduria frazę „kuris už jus atiduodamas“, tačiau išbraukia žodžius „tikėjimo paslaptis“ ir „už daugelį“ vyno perkeitimo formulėje. Žodžius, einančius prieš duonos ir vyno konsekraciją, o taip pat po jos einančius sakinius Liuteris laikė Paskutinės Vakarienės atpasakojimo centru. Jis atstovavo požiūrį, esą Mišios pirmiausia yra žodžio liturgija, o tik po to Eucharistijos šventė.
Su didžiausia nuostaba tenka konstatuoti, kad naująją liturgijos tvarką lydi tokie patys pakeitimai (kokius randame pas Liuterį) ir kad tikintiesiems į rankas brukami modernūs tekstai kalba ne apie auką, o apie žodžio liturgiją, apie Eucharistijos įsteigimo pasakojimą, apie duonos laužymą arba apie Eucharistijos šventimą.
Instrukcijos, kuri savo laiku įvedė naująją Mišių tvarką, 7 straipsnis pasižymėjo tuo, kad jame puikiai matėsi protestantiškojo mąstymo įtaka katalikų liturgijai. Ir nors 7 straipsnis vėliau buvo pakeistas, tačiau jo redakcija jokiu būdu nebuvo patenkinama.
Altoriaus akmens pašalinimas, stalo įvedimas, jo uždengimas tik vienu užtiesalu, kunigo atsisukimas į žmones, potvarkis, pagal kurį Ostija visuomet turi gulėti ant patenos, bet ne ant korporalo, leidimas naudoti ir įprastą duoną, liturginių indų, pagamintų iš įvairiausių ir net pačių paprasčiausių medžiagų, naudojimas bei daugelis kitų dalykų – visa tai skirta įkalti Mišių dalyviams į galvą protestantišką požiūrį. Tačiau jis iš esmės rimtai prieštarauja katalikiškam mokymui.
Bažnyčios išlikimui nieko nėra svarbiau kaip šv. Mišių auka. Ją užtemdyti, reikštų sudrebinti Bažnyčios pamatus. Visas krikščioniškas, religinis ir kunigiškas gyvenimas yra paremtas kryžiumi, šventąja Kryžiaus auka, nuolat atnaujinama ant altoriaus.
Liuteris, remdamasis savo klaidingomis tezėmis, neigia transsubstanciaciją ir tikrąjį Kristaus buvimą šv. Ostijoje – Katalikų Bažnyčios dogmas.
Jam duona lieka tik duona. Todėl, kaip pastebi Liuterio mokinys Melanchtonas, griežtai kritikavęs pamaldumą Švč. Sakramentui: „Kristus Eucharistiją įsteigė kaip savo kančios atminimą. Todėl ją garbinti reiškia stabmeldystę“ (p. 262).
Dėl šios priežasties Komuniją protestantai priima į ranką ir abiem pavidalais. Juk visiškai suprantama, kodėl, neigiant mūsų Viešpaties Kūno ir Kraujo tikrąjį buvimą abiejuose pavidaluose, Eucharistija, teikiama tik vienu pavidalu, yra laikoma nepilna.
Ir čia, vėlgi, turime konstatuoti stebinantį šiandieninės Mišių reformos ir Liuterio reformos panašumą. Visi paskutiniuoju metu sankcionuoti išimtiniai liturginiai veiksmai Eucharistijos atžvilgiu mažina pagarbą jai ir nutolsta nuo jai prideramo garbinimo. Komunija į ranką, pasauliečiams ar net moterims patikėtas Komunijos dalijimas, priklaupimų skaičiaus sumažinimas − dėl to daugelis kunigų juos visai apleido, įprastos duonos, įprastų indų naudojimas – visos šios reformos prisideda prie tikrojo Kristaus buvimo šv. Ostijoje atmetimo. Tačiau juk tai yra Bažnyčios mokymo dalis.
Kadangi tarp tikėjimo tiesų ir jų išorinės išraiškos egzistuoja gilus ryšys, atitinkantis žymųjį principą „lex orandi – lex credendi“ (malda atitinka tikėjimą. Maldos pakeitimas veda į tikėjimo pasikeitimą), logiškai peršasi ši išvada: bet koks sekimas Liuterio Mišių reforma neišvengiamai veda į palaipsnį Liuterio idėjų priėmimą.
Tai daugiau nei pakankamai įrodo pastarųjų dienų patirtis praėjus šešeriems metams nuo Naujosios Mišių tvarkos paskelbimo. Tokių veiksmų, kuriuos mėgstama vadinti ekumeniniais, padariniai yra katastrofiški − pirmiausiai tikėjimo srityje. Visų antra, jie griauna katalikų kunigystę, dėl ko ženkliai sumažėjo pašaukimų skaičius. Taip pat dėl jų katastrofiškai nukentėjo pati katalikų vienybė – visų socialinių sluoksnių tikintieji tarp savęs nebesutaria šių juos taip artimai palietusių reformų klausimais, o taip pat ir dėl santykių su protestantais ir stačiatikiais.
Protestantų požiūris į nepaprastai svarbią Bažnyčiai temą, būtent, į mokymą apie kunigystę, auką ir Eucharistiją yra visiškai priešingas Katalikų Bažnyčios mokymui.
Tridento visuotinis susirinkimas buvo ne be reikalo sušauktas. Praėjus 400 metų, daugybė Bažnyčios Magisteriumo dokumentų vis dar remiasi šiuo susirinkimu.
Katalikams psichologiškai, dvasiškai ir teologiškai yra neįmanoma apleisti liturgiją, buvusią jiems tikra jų tikėjimo išraiška ir atrama, ir perimti naują, iš klaidingo mokymo kilusį ritualą, tuo pačiu neišstatant į pavojų savo tikėjimo. Neįmanoma neribotą laiką mėgdžioti protestantus, galiausiai pačiam netampant protestantu.
Kiek daug tikinčiųjų, kiek daug jaunų kunigų, kiek daug vyskupų prarado savo tikėjimą po to, kai jie perėmė šias reformas. Prieš tikėjimą kaip ir prieš gamtą – neįmanoma veikti, ilgainiui nesulaukiant jų keršto.
Jums būtų labai naudinga perskaityti pranešimus apie pirmąsias evangelines Mišias ir jų prinokintus vaisius. Tada patys įsitinkintumėte keistu abiejų reformų giminingumu. „1521 m., naktį iš gruodžio 24 į gruodžio 25 minia plūdo į parapinę bažnyčią... Prasidėjo „Evangelinės Mišios“. Karlstadtas užlipo į sakyklą. Jis pamokslavo apie Eucharistiją. Jis paskelbė, kad Komuniją būtina priimti abiem pavidalais, išpažinties prieš tai atlikti nereikia, užtenka tikėti. Karlstadtas prie altoriaus žengė apsirengęs pasaulietiškais rūbais. Jis sukalbėjo Confiteor ir pradėjo Mišias kaip įprastai, iki Evangelijos. Ofertoriumas, Ostijos pakylėjimas, trumpai tariant, viskas, kas galėjo kaip nors priminti aukojimo idėją, buvo praleista. Po Konsekracijos iš karto pradėta dalinti Komunija. Daugelis iš priimančiųjų nebuvo atlikę išpažinties. Daugelis prieš tai gėrė ir valgė, kai kurie buvo dar apsvaigę nuo degtinės. Jie priėmė Komuniją kaip ir visi kiti. Karlstadtas dalijo Ostijas ir paduodavo taurę gerti. Žmonės ėmė eucharistinę duoną į rankas ir gurkšteldavo vyno tiek, kiek norėjo. Viena Ostija išsprūdo ir nukrito ant vieno stovinčiųjų aplinkui drabužių, kunigas ją paėmė. Kita Ostija nukrito ant žemės. Karlstadtas liepė pasauliečiams ją pakelti. Tačiau kadangi šie, iš pagarbos arba iš prietaringumo, atsisakė pasekti jo nurodymu, jis pasitenkino ištaręs pastabą: „Tada tegul ji pasilieka gulėti ten, kur dabar yra. Svarbiausia, kad niekas ant jos nelaipiotų“.
Tą pačią dieną vienas apylinkės kunigas suteikė Komuniją abiem pavidalais penkiasdešimties asmenų grupei, iš kurių tik penki buvo atlikę išpažintį. Likę tiesiog kartu išklausė visuotinį nuodėmių atleidimą. Kaip atgailą jie gavo paraginimą daugiau nebeatkristi į nuodėmes.
Kitą dieną Karlstadtas šventė sužadėtuves su Anna iš Mochau. Daugelis kunigų pasekė jo pavyzdžiu ir vedė. Tuo pačiu metu Zwillingas (augustinijonas iš Wittenbergo) pabėgo iš vienuolyno ir pradėjo pamokslauti Eilenburge. Jis pakabino savo abitą ant vinies ir užsiaugino barzdą. Apsirengęs pasaulietiškais rūbais jis svaidė griausmus privačių Mišių adresu. Naujųjų Metų dieną jis dalijo Komunija abiem pavidalais. Ostijos buvo perduodamos iš rankų į rankas. Daugelis dėjosi jas į kišenes ir parsinešė namo. Kai viena moteris norėjo paimti Ostiją, keletas jos dalelių nukrito ant žemės. Tačiau niekas tuo nesirūpino. Tikintieji patys ėmė taurę į rankas ir gėrė iš jos dideliais gurkšniais. 1522 m. vasario 29 d. Zwillingas vedė Kathariną Falke. Netrukus pasipylė tikras kunigų ir vienuolių vedybų srautas. Vienuolynai vis labiau tuštėjo. Tie vienuoliai, kurie pasiliko vienuolynuose, sudaužė altorius, palikdami stovėti tik vieną. Jie sudegino šventųjų paveikslus ir išpylė Paskutiniajam Patepimui naudojamą aliejų į ugnį.
Tarp kunigų viešpatavo didžiausia anarchija. Kiekvienas šventė Mišias savaip. Galiausiai tam, kad reformatorių veikla nebūtų visiškai diskredituota, nuspręsta naujajai liturgijai suteikti apibrėžtą formą. Buvo sukurtos taisyklės, nurodančios kaip reikia švęsti Mišias. Introitas, Gloria, Skaitiniai, Evangelija, Sanctus – šios Mišių dalys buvo paliktos. Po jų sekė pamokslas. Atnašavimas ir Kanonas buvo išmesti. Kunigas turėjo vien tiktai perskaityti Paskutinės Vakarienės pranešimą, garsiai vokiečių kalba ištarti Konsekracijos žodžius ir išdalinti Komuniją abiem pavidalais. Liturgiją užbaigdavo Agnus Dei giedojimas, Komunijos šventimas ir Benedicamus Domino (p. 281).
Liuteriui rūpėjo sukurti naujas giesmes. Jis ieškojo dainų kūrėjų – juos rasti jam atsiėjo nemažai vargo. Šventųjų šventės buvo panaikintos. Liuteris stengėsi, kad pakeitimai būtų įgyvendinami kuo sklandžiau. Kur tik buvo įmanoma, jis paliko senąsias ceremonijas, tačiau suteikė joms kitą prasmę. Taip Mišios didžia dalimi išlaikė savo išorinius požymius. Liaudis savo bažnyčiose rado tuos pačius papuošimus ir ritualus. Žinoma, daug kas buvo perdirbta norint įtikti tikintiesiems – nuo šiol bus daug labiau atsisukama į liaudį nei iki šiol. Liaudis vis labiau susidarė įspūdį, kad ji kažką reiškia liturgijoje. Žmonės vis aktyviau dalyvavo Mišiose giedodami ir garsiai kalbėdami maldas. Lotynų kalba pamažu išnyko, galutinai užleisdama vietą vokiečių kalbai.
Konsekracijos žodžiai buvo giedami vokiškai. Ją sudarė šis tekstas:
„Tą naktį, kai buvo išduotas, mūsų Viešpats paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą, laužė ir davė savo mokiniams tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Kai tik tai darysite, darykite tai mano atminimui“. Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę sakydamas: „Gerkite iš jos visi. Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas nuodėmėms atleisti. Kiekvieną kartą, kai gersite iš šios taurės, darykite tai mano atminimui“ (p. 317).
Taigi buvo pridėti žodžiai „quod pro vobis tradetur“ (kuris už jus atiduodamas), o iš vyno konsekracijos formulės buvo pašalinti žodžiai „Mysterium fidei“ (tikėjimo paslaptis) ir „pro multis“ (už daugelį). Visa tai, kas čia pasakyta apie evangelines Mišias, argi tiksliai netinka ir posusirinkiminei atnaujintai liturgijai?
Visi šie pakeitimai naujajame rituale iš tiesų yra nepaprastai pavojingi, ypač jauniems kunigams, kurie nebeturi tikslaus supratimo apie auką, apie tikrąjį Jėzaus buvimą Švč. Sakramente, apie transsubstanciaciją − visi šie dalykai jiems nieko nebereiškia. Tie jauni kunigai pamažu praras intenciją daryti tai, ką visada darydavo Bažnyčia, ir būtent todėl jų Mišios taps nebegaliojančios.
Tarkime, kad seni kunigai, švęsdami Mišias pagal naująjį ritualą, dar išlaiko senąjį tikėjimą. Jie metų metais aukojo Mišias pagal senąjį ritualą ir neturėjo prarasti savo senosios intencijos. Taigi, reikia manyti, jų Mišios yra galiojančios. Tačiau tiek, kiek jie užmiršta ir palieka savo ankstesniąją intenciją, tiek ir jų Mišios bus negaliojančios. Norėjome suartėti su protestantais, ir kuo tai baigėsi? Katalikai tapo protestantais, tuo tarpu protestantai nepriartėjo prie katalikybės. Tai visiems turėjo būti akivaizdu nuo pat pradžių!
Jei penki kardinolai ir penkiolika vyskupų iškeliauja į Taizé dalyvauti „jaunimo susirinkime“, ar gali tie jauni žmonės susidaryti aiškų katalikybės ir protestantizmo vaizdą? Vieni priėmė Komuniją pas protestantus, kiti pas katalikus.
Kai kardinolas Willebrandsas Eviane Pasaulionio liuteronų kongreso proga pareiškė: „Mes privalome reabilituoti Liuterį“, jis tai pasakė kaip Švento Sosto atstovas. Koks paklydimas! O kokią žalą padarė Atgailos sakramentui tie visuotiniai nuodėmių atleidimai! Ar sielovados požiūriu teisinga žmonėms sakyti: „Mes jums ką tik suteikėme visuotinį nuodėmių atleidimą, dabar jūs galite priimti Komuniją. O jei esate padarę sunkią nuodėmę, tai progai pasitaikius pusmečio arba metų bėgyje nueikite išpažinties“. Kas galėtų teigti, kad toks elgesys yra sielovadiškai atsakingas? Kokį supratimą žmonės susidarys apie sunkią nuodėmę? Panašiai traktuojamas ir Sutvirtinimo sakramentas. Viena šiandien labiausiai paplitusių formuluočių skamba taip: „Aš pažymiu tave kryžiaus ženklu, priimk Šventąją Dvasią“.
Tačiau reikia, kad ypatinga sakramento malonė, suteikianti Šventąją Dvasią, būtų aiškiai išreikšta. Jei neištariami žodžiai „Ego te confirmo in nomine Patris...“, sakramentas negalioja. Aš tai paminėjau ir kardinolams, kurie man priekaištavo: „Jūs teikiate Sutvirtinimo sakramentą, tačiau tam neturite jokios teisės“. Aš jiems atsakiau: „Aš tai darau, nes tikintieji baiminasi, jog jų vaikai negauna jokios Sutvirtinimo malonės, kadangi jie abejoja Sutvirtinimo sakramento, teikiamo tokiu būdu, kaip tai šiandien daroma bažnyčiose, galiojimu. Taigi norėdami bent jau būti tikri, jog iš tiesų priima Sutvirtinimo malonę, jie prašo manęs suteikti jiems Sutvirtinimo sakramentą“. Ir aš patenkinu jų prašymą, nes man atrodo, jog negaliu atmesti reikalavimo tų, kuriems rūpi Sutvirtinimo galiojimas, net jei tokie mano veiksmai būtų neteisėti. Šiandien mes gyvename tokiu metu, kai prigimtinė ir antgamtinė dieviškoji teisė įgyja pirmenybę prieš pozityviąją bažnytinę teisę, kai tik ši, užuot buvusi dieviškosios teisės kanalu, ima jai prieštarauti.
Mes stovime nepaprastos krizės akivaizdoje. Negalime priimti naujųjų reformų. Kurgi yra geri šių reformų vaisiai? Iš tiesų, turime susiimti už galvos. Liturgijos reforma, seminarijų reforma, vienuolijų reforma! Visos šios generalinės kapitulos! Kurgi jos nuvedė vargšes kongregacijas? Viskas griūva...! Nebėra daugiau novicijų, nebėra daugiau pašaukimų...! Cincinatti kardinolas arkivyskupas vyskupų sinodo Romoje metu buvo priverstas pripažinti: „Mūsų šalyse, − kardinolas kalbėjo apie visas anglakalbes šalis, − nebėra pašaukimų, nes niekas nebežino, ką reiškia būti kunigu“.
Todėl mes turime laikytis Tradicijos. Tik Tradicija mums garantuoja malonę. Tik Tradicija tikrai mums garantuoja, kad būsime Bažnyčioje. Jei atmesime Tradiciją, prisidėsime prie Bažnyčios griovimo. Aš tiems kardinolams esu sakęs: „Ar nematote, kad Susirinkimo schema apie religijos laisvę yra prieštaringa? Pirmoje schemos dalyje teigiama, jog „niekas Tradicijoje nepakito“, tuo tarpu pati schema totaliai prieštarauja Tradicijai. Ji prieštarauja tam, ko mokė popiežiai Grigalius XVI, Pijus IX ir Leonas XIII.“
Taigi mums tenka rinktis. Arba mes sutinkame su Susirinkimo skelbiama religine laisve, − tokiu atveju prieštarautume minėtų popiežių mokymui, arba mes pritariame šiems popiežiams ir todėl atmetame visa tai, kas kalbama schemoje apie religinę laisvę. Neįmanoma tuo pačiu metu rinktis abu variantus.
Todėl aš jiems sakiau: „Aš apsisprendžiu už Tradiciją, aš renkuosi Tradiciją, o ne šias naujoves. Šios naujovės yra ne kas kita, o liberalizmo vaisiai. Jos kyla iš liberalizmo, kurį yra pasmerkę visi popiežiai, gyvenę paskutiniuosius pusantro šimto metų. Šis liberalizmas, jo idėjos: laisvė, lygybė, brolybė per Susirinkimą įsiskverbė į Bažnyčią“.
Laisvė – tai religinė laisvė. Brolybė – tai ekumenizmas. Lygybė – tai kolegializmas.
Tai trys liberalizmo principai, kuriuos atstovavo XVII a. filosofai ir kurie galiausiai atvedė į Prancūzijos revoliuciją.
Šios idėjos, prisidengusios dviprasmiškomis frazėmis, pateko į Susirinkimą. O dabar mums gresia žlugimas, Bažnyčios žlugimas, kadangi šios idėjos yra visiškai nesuderinamos su prigimtimi ir tikėjimu. Tarp mūsų nėra lygybės, jokios realiai tikros lygybės. Popiežius Leonas XIII tai labai puikiai ir aiškiai išdėstė savo enciklikoje apie laisvę.
Brolybė! Jei nėra tėvo, iš kur atsiras brolybė? Ar galima kalbėti apie brolius, jei nėra bendro tėvo? Tai paprasčiausiai neįmanoma. Ar dabar iš karto reiktų pulti ant kaklo visiems Bažnyčios priešams − komunistams, budistams, masonams – visiems, kovojantiems prieš Bažnyčią?
Ir ką gi turėčiau pasakyti apie prieš savaitę paskelbtą dekretą, kuriame sakoma, kad katalikams nebegresia ekskomunika už stojimą į masonų ložę? Į tą, kuri pražudė Portugaliją? Į tą, kuri prie Allende‘s, darbavosi Čilėje! O dabar veikia Pietų Vietname. Ta, kuri siekia sunaikinti katalikiškas šalis: Austriją Pirmojo pasaulinio karo metu, Vengriją, Lenkiją... Masonai trokšta katalikiškų šalių žūties! Kas po metų atsitiks su Ispanija, su Italija ir t.t....?
Kodėl Bažnyčia tiesia savo rankas žmonėms, kurie yra aiškūs Bažnyčios priešai? Ak, kiek daug dar turime melstis, melstis; šiandien mes matome, kaip velnias puola Bažnyčią − tokio puolimo dar niekada nėra buvę. Mes turime bėgti pas mūsų dangiškąją Motiną, pas Švenčiausiąją Mergelę Mariją, kad ji padėtų mums, nes iš tiesų mes nežinome, kas mūsų laukia rytoj. Negalimas daiktas, kad Dievas pakęs visus šiuos piktžodžiavimus ir šventvagystes Jo garbės, Jo dieviškos didybės atžvilgiu. Pagalvokime apie daugelyje šalių įsigaliojančius įstatymus, kuriais legalizuojami abortai, apie skyrybų skaičių Italijoje, apie visišką moralės bankrotą, apie tiesos bankrotą. Sunku patikėti, kad tai ilgai tęsis, kad Dievas neįsikiš, nesmogs ir nenubaus pasaulio baisiomis bausmėmis. Todėl melskime Dievo gailestingumo, mums ir mūsų broliams. Tačiau mes irgi turime gintis, turime kovoti. Kovoti už Tradicijos išsaugojimą. Nepasiduokime baimei. Privalome bet kokiomis aplinkybėmis laikytis įprastinio mūsų šventųjų Mišių ritualo, nes jis yra Bažnyčios ir krikščioniškos civilizacijos pamatas. Jei Bažnyčioje neliks tikrųjų Mišių, ji dings nuo žemės paviršiaus. Mes privalome būti ištikimi šiam ritualui, šiai aukai. Visos mūsų bažnyčios buvo pastatytos šiai Mišių aukai, o ne Paskutinės Vakarienės šventei, ne puotai, ne atminimo šventei, ne Komunijos šventimui – ne, jos buvo statomos mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus aukai, kuri atnaujinama ant mūsų altorių. Tik šiam tikslui mūsų protėviai pastatė šiuos gražius Dievo namus, o ne Paskutinės Vakarienės šventei, ne atminimo švente. Ne!
Aš pasikliauju Jūsų maldomis už mano seminaristus, kad jie taptų gerais, tikrais kunigais; kunigais, turinčias tikėjimą; kunigais, kurie teiks tikrus sakramentus ir aukos tikrąsias Mišias. Dėkoju Jums.