Naujųjų Mišių komentaras

 

Septintajame naujųjų Mišių nuostatų poskyryje pateikiamas toks apibrėžimas (lot. k.):

 

„Cena dominica seu Missa est sacra synaxis seu congregatio populi Dei in unum convenientis, sacerdote praeside, ad memoriale Domini celebrandum. Quare de sanctae ecclesiae locali congregatione eminenter valet promissio Christi: ‚Ubi sunt duo vel tres congregati in nomine meo, ibi sum in medio eorum‘ “ (Mt 18, 10) – „Viešpaties Vakarienė arba Mišios yra Dievo tautos susirinkimas arba sambūris, kur, pirmininkaujant kunigui, švenčiamas Viešpaties atminimas. Dėl šios priežasties, ypač vietinei bažnyčios bendruomenei, tinka Kristaus pažadas: ‚Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų‘ “ (Mt 18, 10).

 

 

Šiame apibrėžime:

 

1. Atkakliai reikalaujama Mišias suprasti kaip valgį. Be to, toks Mišių supratimas pasikartoja bendrosiose taisyklėse (8, 48, 55d, 56 ir kt.). Atrodo, kad naujoji Mišių tvarka siekia įdiegti šį Mišių aspektą, užgoždama kitą – kad Mišios yra Auka.

 

2. Iš tikrųjų septintame poskyryje pateiktoje lyg Mišių definicijoje nepabrėžiamas jų kaip aukos pobūdis.

 

3. Tai taip pat sumenkina kunigo sakramentinį charakterį, kuris jį išskiria iš tikinčiųjų.

 

4. Nieko nepasakoma apie vidinę Mišių vertę, nepriklausomą nuo bendruomenės dalyvavimo jose. Priešingai, apibrėžimas leidžia teigti, kad nėra Mišių be „bendruomenės susirinkimo“ („congregatio populi“), nes tas „congregatio“ ir apibrėžia Mišias.

 

5. Pagaliau tekstas leidžia egzistuoti painiavai tarp Tikrojo buvimo [Kristaus realaus buvimo Švč. Sakramente – red. past.] ir dvasinio buvimo, kai Mišioms pritaikomas šv. Mato tekstas, kuris kalba tik apie dvasinį buvimą.

Nesusipratimai dėl tikrojo ir dvasinio buvimo, pastebimi jau septintajame poskyryje, patvirtinami aštuntajame, kuriuo Mišios padalijamos į „žodžio stalą“ ir „altoriaus stalą“. Taip užgožiamas Mišių sakralumas, tai, kas yra jų esmė, nes valgio aspektas yra tik pasekmė. Tai galima suprasti iš Tridento Bažnyčios Susirinkimo nuostatų (XXII sesija, 31 kanonas).

 

Mes pastebėjome, kad du Vatikano II Susirinkimo tekstai, kuriais remiamasi pastabose, nepateisina pasiūlytos Mišių idėjos. Aptikome ir keletą pasakymų, kurie daugmaž nurodo Mišių esmę, pvz.: „sacrificium crucis sub signis sacramentalibus praesens efficitur“ – kryžiaus auka tampa esančia sakramentiniais ženklais (Nr. 259). Bet jų neužtenka išspręsti dviprasmiškai koncepcijai, jau įsitvirtinusiai Mišių apibrėžime (Nr. 7) bei kituose bendrųjų taisyklių puslapiuose.

 

 

 

Mišios yra aukojimas, garbinant Švč. Trejybę. Naujųjų Mišių nuostatuose toks tikslas nėra aiškiai apibrėžiamas. Visa tai, kas šv. Pijaus V Mišiose aiškiai parodo aukojimo tikslą, naujosiose Mišiose yra nutylima, pavyzdžiui, atnašavimo malda „Suscipe, Sancta Trinitas“ („Priimk, Švenčiausioji Trejybe“) ir baigiamoji malda „Placeat, tibi, Sancta Trinitas“ („Tepatinka Tau, Švenčiausioji Trejybe“). Panašiai Švč. Trejybės prefacija jau nustoja būti sekmadienine, Viešpaties dienos prefacija.

 

Kadangi Mišios yra „Sacrificium laudis Sanctissimae Trinitatis“ („Švenčiausiosios Trejybės pagarbinimo auka“), jos yra atpirkimo auka. Katalikų Bažnyčios Tridento Susirinkimas atkakliai pabrėžia būtent šį aspektą, supriešindamas jį su protestantų paklydimais. Tokio tikslo neturi naujosios Mišios. Vienas kitas posakis primena šią nuostatą, bet ji niekada nepasirodo be dviveidiškumo šešėlio. Taip pat ji išnyksta, kai taisyklėse deklaruojami Mišių tikslai (Nr. 54).

 

Iš esmės paprastas teiginys, kad Mišios „pašventina“, nevisiškai aiškiai išsako Tridento Susirinkimo pagrįstą Mišių teologiją. Lieka neaišku, ar toks apibrėžimas apima būtiną nuodėmių atleidimą. Be to, nuodėmių atleidimo intencija, taip aiškiai pastebima šv. Pijaus V Mišiose, dingsta naujosiose Mišiose. Iš tikrųjų atnašavimo maldos „Suscipe, Sancte Pater“ („Priimk, Šventasis Tėve“) ir „Offerimus tibi“ („Aukojame Tau“) bei vandens pašventinimui skirtos maldos „Deus, qui humanae subctantiae (…) reformasti“ („Dieve, kuris žmogaus prigimtį (...) atnaujini“) buvo pakeistos kitomis, kuriose neliko jokios užuominos į nuodėmių atleidimą. Jose atspindimas lyg ir dvasinės puotos jausmas.

 

 

 

Mišių aukos esmė yra pakartojimas to, ką Jėzus Kristus padarė per Paskutinę vakarienę. Tai nėra paprastas atkartojimas, bet būtinai palydimas tam tikrų gestų ar veiksmų. Todėl, kaip sako moralinės teologijos žinovai, neužtenka vien istoriškai pamatyti tai, ką Jėzus padarė. Konsekracijos žodžiai turi būti ištariami su intencija tai pakartoti. Tuo metu, kai kunigas aukoja šv. Mišias, jis yra kitas Kristus (alter Christus) ir veikia in persona Christi (Kristaus asmenyje). Naujosios Mišios nepaaiškina to preciziškai, nors tai ir yra esminis dalykas. Priešingai, pastraipoje, kurioje kalbama apie pasakojamąją dalį, nieko nėra pasakyta apie aukojamąją dalį.

 

Todėl, kai aiškinama Eucharistijos malda, kalbama apie „narratio institutionis“ (pasakojimą apie [Eucharistijos] įsteigimą – Nr. 54d), todėl frazė: „Ecclessia memoriam ipsius Christi agit“ („Bažnyčia prisimena patį Kristų“) ir kiti žodžiai konsekracijos pabaigoje: „Haec facite in meam commemorationem“ („Darykite tai mano atminimui“) įgyja reikšmę, atspindinčią ankstesniųjų bendrųjų normų paaiškinimus (Nr. 54d). Mes pažymime, kad paskutinė tradicinės konsekracijos frazė „Haec quotiescumque feceritis, in mei memoriam facietis“ („Kiek kartų tai darysite, darykite mano atminimui“) išraiškingiau atspindi Mišių tikrovę, nes ja pakartojamas būtent Jėzaus Kristaus veiksmas.

 

Be to, [naujosiose Mišiose] į esminių konsekracijos žodžių vidurį įtraukus žodžius: „Accipite et manducate omnes“ („Imkite ir valgykite jos visi“) ir „Accipite et bibite ex hoc omnes“ („Imkite ir gerkite iš jos visi“), į patį aukojimo aktą įterpiama pasakojamoji dalis. Tradicinėse katalikų Mišiose (Tridento Mišiose) tekstas ir gestai natūraliai skatina kunigą aukoti atperkamąją auką ir, galima sakyti, priverčia kunigą turėti tokią intenciją. Tokiu būdu Lex supplicandi (meldimosi įstatymas) tobulai atitinka Lex credendi (tikėjimo įstatymą). To negalime pasakyti apie naująsias Mišias (Novus Ordo Missae). Naujosios Mišios, užuot palengvinusios, apsunkina celebruojančiam kunigui turėti intenciją, būtiną vertai ir galiojančiai paaukoti šventąją Mišių Auką. Tai yra trūkumas, ypač turint omenyje šios Aukos akto svarbą, nekalbant jau apie mūsų laikų moralinį nepastovumą ar dabartinės jaunosios kartos psichologinę būklę.

 

 

 

Šventųjų Mišių Auka yra neatskiriama nuo realaus Jėzaus Kristaus buvimo Švenčiausiame Eucharistijos Sakramente. Realus buvimas yra aukojimo pasekmė. Per transsubstanciaciją duona ir vynas virsta Išganytojo Kūnu ir Krauju, ir šitaip įvyksta aukojimas. Kaip to pasekmė amžinoji Auka atsiranda ant altoriaus. Švenčiausiasis Sakramentas yra ne kas kita kaip atnašavimo auka, kuri lieka po jau įvykusio aukojimo akto. Naujas Mišių apibrėžimas (Novus Ordo Nr. 7) leidžia dviprasmiškumą dėl realaus Kristaus buvimo, kuris daugiau ar mažiau supainiojamas su dvasiniu buvimu, nusakytu fraze „kur du ar trys susirinkę mano vardu“.

Be to, panaikinti beveik visi priklaupimai (tradiciškai lotyniškoje bažnyčioje išreiškiantys garbinimą), dėkojama atsisėdus, leidžiama celebruoti Mišias be altoriaus, prie paprasto stalo, Eucharistija tapatinama su dvasinio maisto puota, – visa tai aptemdo tikėjimą Tikruoju buvimu.

 

Eucharistinės puotos tapatinimas su dvasiniu maistu palieka galimybę manyti, kad Jėzaus buvimas Švč. Sakramente yra toks pat, kaip ir jo buvimas Dievo žodyje. Ir čia nesunku prieiti prie išvadų, panašių į liuteronų paklydimus, ypač visuomenėje, kuri neparuošta mąstyti antgamtiškai. Tas pačias išvadas perša ir altoriaus paskirtis: jis yra tik stalas, ant jo nėra normalios vietos tabernakuliui, kuriame tradiciškai laikomas Švč. Sakramentas. Tas pats gali būti pasakyta apie tikinčiųjų paprotį priimti Komunijoje tą pačią ostiją, kaip ir celebruojantis kunigas. Atrodo, kad pabaigus celebruoti Mišias, nebelieka vietos Švč. Sakramento saugojimui. Taip naujosiose Mišiose padaryti pakeitimai nesustiprina tikėjimo Tikruoju buvimu, atvirkščiai – jį susilpnina.

 

 

 

Tridento Bažnyčios Susirinkimas pabrėžia, jog Jėzus paskyrė savo apaštalus kunigais tam, kad jie ir kiti kunigai, jų įpėdiniai, galėtų aukoti jo Kūną ir Kraują (XXII sesija, 2 kanonas). Dėl to šv. Mišių Auka yra aktas, kuriam būtini kunigystės šventimai. Antra vertus, tas pats Tridento Susirinkimas pasmerkė protestantų tezę, pagal kurią visi krikščionys yra Naujojo Testamento kunigais. Vadinasi, tikėjimas moko, kad vien tik žmogus, įšventintas į kunigus, gali aukoti Naujojo Įstatymo Auką. Ši tiesa užgožiama naujosiose Mišiose: šiame Mišiole Mišios priklauso daugiau pasauliečiams negu kunigui. Jos priklauso kunigui tik kaip bendruomenės daliai. Kunigas jau nebe tarpininkas „ex hominibus asumptus in iis quae sunt ad Deum“ („paimtas iš žmonių tarpo tiems dalykams, kurie yra iš Dievo“), žemesnis už Jėzų Kristų ir aukštesnis už tikinčiuosius, kaip sako šv. Robertas Belarminas. Jis jau nebe teisėjas, kuris atleidžia. Jis tėra viso labo brolis, kuris pirmininkauja.

 

Mes galime pateikti ir kitų pastabų, patvirtinančių aukščiau minėtas. Tačiau mes jaučiame, kad ir tai, ką pasakėme, pakankamai įrodo, jog naujosios Mišios (Novus Ordo Missae) nestiprina Mišių teologijos, apibrėžtos Tridento Susirinkime ir dėl to sukelia rimtą pavojų tikėjimo grynumui.