62 priežastys, kodėl nederėtų dalyvauti Naujosiose Mišiose

tradicinės Mišios
 
Šešiasdešimt dvi priežastys, kodėl nenorėdami nusikalsti sąžinei neturėtume lankytis naujosiose Mišiose
Parašė dvidešimt penki Kamposo (Campos, Brazilija) vyskupijos kunigai
 

1. Naujosios Mišios nėra aiškus tikėjimo išpažinimas (tokios yra tradicinės Mišios), jos yra dviprasmiškos ir protestantiškos. O kadangi mes meldžiamės taip, kaip tikime, akivaizdu, kad negalime naujosiose Mišiose melstis protestantiškai ir toliau tikėti kaip katalikai.

2. Pakeitimai nebuvo maži, tai buvo „atnaujinimas iš pagrindų… visiškas pakeitimas… naujas kūrinys“. (Mons. Bugninis, naujųjų Mišių bendraautorius.)

3. Naujosios Mišios verčia mus galvoti, kad „tiesos gali būti keičiamos ar ignoruojamos, esą nenukrypstant nuo to švento mokymo depozito, su kuriuo katalikų tikėjimas yra amžinai susijęs“.* (Žvaigždute pažymėtos citatos pateiktos iš kardinolų Ottavianio ir Baccio laiško popiežiui Pauliui VI su pridėtu „Trumpu kritiniu naujųjų Mišių įvertinimu.)

4. Naujosios Mišios „savo visuma ir atskiromis detalėmis stulbinančiai nukrypsta nuo katalikiškos šventųjų Mišių teologijos, kokia ji buvo suformuluota Tridento Susirinkimo XXII sesijoje. Tuo metu paskelbti bažnytiniai nuostatai (kanonai) dėl šv. Mišių sukūrė neįveikiamą užtvarą prieš bet kokią ereziją, galinčią pulti Bažnyčios mokymo apie Mišių auką grynumą“.*

5. Skirtumas tarp šių dviejų Mišių yra ne smulkiose detalėse ar ceremonijos pataisymuose. „Visa, kas turi amžinąją vertę, (naujosiose Mišiose) užima tiktai antraeilę vietą, jeigu iš viso tai galima rasti“.*

6. „Nesenos reformos daug kartų parodė, kad pakeitimai liturgijoje veda tikinčiuosius į sumaištį, jau dabar jie rodo tikėjimo susilpnėjimo ženklus“.*

7. Dabartiniais sumaišties laikais turime remtis Viešpaties žodžiais: „Pažinsite juos iš jų vaisių“. Naujųjų Mišių vaisiai yra besilankančių Mišiose skaičiaus smukimas JAV - 30% (New York Times, 1975 05 24), Prancūzijoje - 43% (kardinolas Marty), Olandijoje - 50% (1976 05 01).

8. „Daugeliui geriausių dvasininkų tai sukėlė skausmingą sąžinės krizę“.*

9. Per septynerius metus po naujųjų Mišių įvedimo kunigų pasaulyje sumažėjo nuo 413 438 iki 243 307 – beveik 50% (Šventojo Sosto statistika).

10. „Sielovadiniai motyvai, pateikti tokiam rimtam atotrūkiui pateisinti, neatrodo pakankami.“*

11. Naujosios Mišios neišreiškia tikėjimo tikruoju mūsų Viešpaties buvimu Eucharistijoje, o tradicinės Mišios tą tikėjimą išreiškia tobulai.

12. Naujosios Mišios (priartėdamos prie protestantiško mokymo) painioja tikrąjį Kristaus buvimą Eucharistijoje su mistiniu Jo buvimu tarp tikinčiųjų.

13. Naujosiose Mišiose ištrinta tai, kas rodo aiškų skirtumą tarp hierarchinės kunigystės ir visuotinės tikinčiųjų kunigystės (kaip tai daro ir protestantai).

14. Naujosios Mišios paremia eretišką teoriją, skelbiančią, kad žmonių tikėjimas, o ne kunigo žodžiai yra Kristaus buvimo Eucharistijoje priežastis.

15. Liuteroniškos „tikinčiųjų maldos“ įtraukimas į naująsias Mišias skatina protestantišką klaidą, neva visi žmonės yra kunigai.

16. Naujosiose Mišiose nėra atskiros kunigo Confiteor („Prisipažįstu“) maldos, tuo priimant Liuterio poziciją – jis atmetė katalikų mokymą, skelbiantį, kad kunigas yra teisėjas, liudytojas ir tarpininkas tarp tikinčiųjų ir Dievo.

17. Naujosios Mišios perša idėją, kad tikintieji celebruoja Mišias kartu su kunigu – o tai prieštarauja katalikų teologijai.

18. Rengiant naująsias Mišias bendradarbiavo šeši protestantų pastoriai: George‘as, Jasperis, Shepherdas, Kunethas, Smithas ir Thurianas.

19. Kaip Liuteris atmetė Mišių dalį Offertorium – atnašavimą, nes jis aiškiai išreiškė Mišių aukojamąjį, permaldaujamąjį pobūdį, taip ir naujųjų Mišių kūrėjai pašalino atnašavimo maldas, susiaurindami jas iki trumpo atnašų paruošimo.

20. Iš naujųjų Mišių pašalinta pakankamai daug katalikiškos teologijos, kad protestantai galėtų laisvai naudoti jų tekstą, ir toliau puoselėdami neapykantą tikrajai Katalikų Bažnyčiai. Protestantų pastorius Maxas Thurianas (katalikų liturgijos reformos konsultantas) pasakė, jog naujųjų Mišių vaisius „galbūt bus tai, kad nekatalikų bendruomenės galės švęsti Viešpaties vakarienę, naudodamos tas pačias maldas kaip ir Katalikų Bažnyčia“ (La Croix, 1969 04 30).

21. Pasakojamoji konsekracijos forma naujosiose Mišiose skatina manyti, kad Mišios yra tiktai prisiminimas, o ne tikra Auka (tai yra protestantiška tezė).

22. Dėl rimtų nutylėjimų [maldų tekstuose] naujosios Mišios veda prie įsitikinimo, kad jos yra tik valgis (protestantiška tezė), o ne auka nuodėmėms atleisti (kaip moko Katalikų Bažnyčia).

23. Tokie pakeitimai, kaip stalas vietoje altoriaus, kunigo pasisukimas ne į Dievą tabernakulyje, o į žmones, Komunija į rankas ir t. t. išreiškia protestantišką mokymą (t. y. mokymą, kad Mišios yra tik valgis, kunigas – tik bendruomenės vadovas, o Eucharistija nėra Viešpaties Kūnas, Kraujas ir Dievystė, o viso labo duonos gabalėlis ir pan.).

24. Patys protestantai tvirtina, kad „naujosios katalikų eucharistinės maldos atsisakė neteisingo (sic!) požiūrio, kad čia yra auka, atnašaujama Dievui“ (La Croix, 1969 10 12).

25. Esame priversti pasirinkti: arba leisime mus suprotestantinti, dalyvaudami naujosiose Mišiose, arba išlaikysime mūsų katalikų tikėjimą, ištikimai laikydamiesi tradicinių Mišių – visų laikų Mišių.

26. Naujosios Mišios buvo parengtos pagal protestantišką Mišių apibrėžimą: „Viešpaties vakarienė, arba Mišios, yra šventas kunigo pirmininkaujamas kartu suėjusios Dievo tautos pobūvis arba susirinkimas, skirtas Viešpaties atminimui švęsti.“ (Institutio generalis, par. 7, apibrėžiantis naująsias Mišias, 1969 04 06).

27. Dėl savo neaiškumo naujosios Mišios, atrodo, patenkina tiek katalikus, tiek protestantus, savo dviprasmybe jos įžeidžia Dievą, kuris „bjaurisi veidmainyste“ (Sir 28, 15).

28. Gražūs, gerai žinomi katalikų himnai, įkvėpę tikinčiuosius ištisus šimtmečius, buvo užmiršti ir pakeisti naujais su stipriu protestantišku atspalviu, dar labiau pagilinant ir taip aiškų įspūdį, kad dalyvaujama nekatalikiškose pamaldose.

29. Naujosios Mišios yra pilnos dviprasmybių, subtiliai vedančių į erezijas, o tai yra dar pavojingiau, nei atviras erezijų reiškimas, nes tokios pusiau erezijos panašios į tiesą!

30. Viešpats Kristus turi tik vieną Sužadėtinę – Katalikų Bažnyčią, o jos liturgija negali tarnauti religijoms, kurios savo esme yra jos priešai.

31. Naujosios Mišios mėgdžioja eretiškas Cranmerio „anglikonų mišias“, o metodai, kuriais jos buvo įvestos, identiški tiems metodams, kuriuos naudojo anglikonų eretikai.

32. Šventoji Motina Bažnyčia kanonizavo gausybę Anglijos kankinių, nužudytų už tai, kad atsisakė dalyvauti tokiose pamaldose kaip dabartinės naujosios Mišios.

33. Protestantai, atsivertę į katalikybę, buvo papiktinti, matydami, kad naujosios Mišios yra iš esmės tos pačios pamaldos, kuriose jie dalyvavo būdami protestantais. Vienas iš jų, Julianas Greenas, paklausė: „Kam mes atsivertėme?“

34. Statistika rodo didelį atsivertimų į katalikybę skaičiaus sumažėjimą įvedus naująsias Mišias. Jungtinėse Valstijose, kur kasmet atsiversdavo apie 100 000 žmonių, atsivertimų skaičius nukrito iki 10 000. O skaičius tikinčiųjų, paliekančių Katalikų Bažnyčią, viršija atsivertimų skaičių.

35. Tradicinės Mišios padarė šventais daugybę šventųjų. „Nesuskaičiuojamą skaičių šventųjų jos maitino tikru pamaldumu Dievui“ (popiežius Paulius VI, apaštalinė konstitucija Missale Romanum).

36. Naujųjų Mišių pobūdis palengvina konsekruotų ostijų profanavimą, ir tai naujosiose Mišiose atsitinka nepalyginamai dažniau nei tradicinėse.

37. Naujosios Mišios, nepaisant išorinio efekto, skleidžia „naująjį tikėjimą“, o ne katalikų tikėjimą. Jos skleidžia modernizmą ir seka modernizmo taktika, naudodamos neaiškią terminologiją, kad būtų galima įvesti ir propaguoti klaidas.

38. Įvesdamos pasirenkamus [maldų] variantus, naujosios Mišios grasina katalikiškai liturgijos vienybei, nes kiekvienas kunigas gali keisti liturgiją taip, kaip jam užsinori ir kaip jam leidžia fantazija. To neišvengiamas rezultatas yra netvarka, kurią lydi pagarbos trūkumas ir panieka.

39. Daug gerų katalikų teologų, kanonistų ir kunigų nepriima naujųjų Mišių ir tvirtina, kad negali jų aukoti švaria sąžine.

40. Naujosios Mišios pašalino tokius elementus, kaip priklaupimai (jų liko tik trys), kunigo pirštų apiplovimas virš taurės, saugojimasis, kad kunigo rankos po konsekracijos neprisiliestų prie nešventų daiktų, pašventintas altoriaus akmuo ir relikvijos, trys altoriaus uždangalai (paliktas tik vienas), o „visi tie pakeitimai tarnauja tik tam, kad būtų pabrėžiama, kokiu papiktinančiu būdu netiesiogiai atmestas tikėjimas tikrojo buvimo dogma“.*

41. Tradicinės Mišios, praturtintos ir brandintos per šventosios Tradicijos šimtmečius, buvo kodifikuotos (ne išgalvotos) popiežiaus, kuris buvo šventasis – Pijaus V. O naujosios Mišios buvo, padedant šešiems protestantų pastoriams, dirbtinai sukurtos masono arkivysk. Bugnini‘o. Šis, radus tą bendradarbiavimą įrodančius laiškus, buvo už ryšius su masonerija išsiųstas iš Vatikano.

42. Naujųjų Mišių klaidos dar labiau išryškėja vietinių kalbų vertimuose.

43. Naujosios Mišios dėl savo dviprasmiškumo išstato mus Dievo rūstybei, padidindamos negaliojančios konsekracijos riziką. „Ar netolimoje ateityje kunigai, negavę tradicinės formacijos, aukojantys naująsias Mišias su intencija ‚daryti tai, ką daro Bažnyčia‘, sugebės galiojančiai konsekruoti? Tuo galima pagrįstai suabejoti“.*

44. Tradicinių Mišių pašalinimas primena Danieliaus (8, 12) pranašystę: „Net su pačiu galybės vadu jis įžūliai elgėsi, iš jo atėmė kasdienę deginamąją auką ir išardė jo šventąją buveinę. Už nuodėmę jam buvo perduota galybė drauge su nuolatine deginamąja auka.“ Taip pat šv. Alfonso Liguorio pastabą: kadangi Mišios yra geriausias ir gražiausias dalykas, koks tik egzistuoja čia, žemėje, velnias, naudodamasis eretikais, visada stengėsi jas iš mūsų atimti.

45. Ten, kur buvo išsaugotos tradicinės Mišios, pamaldumas ir tikėjimas išliko stipresni, o ten, kur viešpatauja naujosios Mišios – rezultatas tiesiog priešingas („Pranešimas apie Mišias“, Kamposo vyskupija, Brazilija).

46. Naująsias Mišias lydi naujas katekizmas, nauja moralė, naujos maldos, naujas Kanonų teisės kodeksas, naujas liturginis kalendorius, trumpai kalbant – naujoji Bažnyčia, visiškai skirtinga nuo senosios. „Nesileiskite apgaunami: liturginė reforma – štai kur prasideda revoliucija.“ (mons. Dwyeris, Birmingemo arkivyskupas).

47. Tradicinių Mišių vidinis grožis savaime traukė sielas, o naujosios Mišios, neturėdamos jokio patrauklumo, turi būti papildomos išrastomis naujovėmis ir linksmybėmis, kad patrauktų žmones.

48. Naujosiose Mišiose pilna klaidų, pasmerktų popiežiaus šv. Pijaus V Tridento Susirinkime (Mišios vien tik vietine kalba, konsekracijos žodžiai tariami garsiai ir t. t. Taip pat plg. jansenistų sinodo Pistojoje pasmerkimą), ir klaidų, pasmerktų Pijaus XII (pavyzdžiui, stalo formos altorius – žr. encikliką „Mediator Dei“).

49. Naujosios Mišios pamažu paverčia Katalikų Bažnyčią nauja ekumenine religine bendruomene, apimančia visas ideologijas ir visas religijas – teisingą ir neteisingas, tiesą ir klaidą. Tai tikslas, apie kurį nuo seno svajojo Bažnyčios priešai.

50. Kreipimosi į tikinčiuosius ir pabaigos palaiminimo pašalinimas, kai kunigas aukoja Mišias nedalyvaujant tikintiesiems, parodo, kad naujosiose Mišiose trūksta tikėjimo šventųjų bendravimo dogma.

51. Naujosiose Mišiose altorius ir tabernakulis yra atskirti ir tuo peršama idėja, kad Kristus, esantis Jo kunige bei Aukoje ant altoriaus, yra atskirtas nuo tikrojo Kristaus buvimo tabernakulyje – „dviejų buvimų, kurie dėl savo giliausios esmės turi būti traktuojami kaip neatskiriami“ (Pijus XII).

52. Naujosios Mišios neišreiškia „vertikalaus“ garbinimo, skiriamo Dievui. Jos labiau išreiškia „horizontalų“ garbinimą, skirtą žmogui.

53. Nors ir mėginama vaizduoti, kad naujosios Mišios pildo Vatikano II Susirinkimo nurodymus, iš esmės jos yra priešingos jo nutarimams, nes pats Susirinkimas deklaravo troškimą išsaugoti tradicinį ritualą.

54. Tradicinės lotyniškos Mišios, kodifikuotos popiežiaus Pijaus V, niekada nebuvo legaliai panaikintos ir iki šiol liko galiojantis Katalikų Bažnyčios ritualas, suteikiantis tikintiesiems galimybę atlikti sekmadieninę pareigą.

55. Popiežius Pijus V suteikė amžiną, „visiems laikams“ galiojantį leidimą laisvai ir teisėtai aukoti tradicines Mišias be jokio sąžinės skrupulo arba baimės užsitraukti kokią nors bausmę, nuteisimą arba pasmerkimą (bulė „Quo Primum“).

56. Popiežius Paulius VI, promulguodamas naująsias Mišias, paskelbė: „Šis ritualas pats savaime nėra dogmatinis apibrėžimas“ (1969 11 19).

57. Popiežius Paulius VI, paklaustas kardinolo Heenano iš Anglijos, ar jis panaikina arba uždraudžia tradicines Mišias, atsakė: „Visiškai uždrausti Tridento Mišias nėra mūsų intencija“.

58. Maldoje „Libera nos“ „panaikinti visi paminėjimai apie Švenčiausiąją Mergelę Mariją, apaštalus ir visus šventuosius, todėl nebeprašoma jų užtarimo, netgi pavojuje“.*

59. „Nė vienoje iš trijų naujų Eucharistinių maldų nėra nė mažiausios užuominos apie mirusiųjų kentėjimo būseną [skaistykloje], nė viena nepalieka kunigui galimybės skirti specialų „Memento“ už mirusiuosius. Visa tai neišvengiamai susilpnina tikėjimą į permaldaujamąją ir išganančiąją Aukos prigimtį.“*

60. Pripažįstame Šventojo Tėvo aukščiausiąjį autoritetą ir jo aukščiausiąją valdžią Bažnyčioje, tačiau žinome, kad netgi tas autoritetas neturi teisės primesti mums praktikos, kuri taip aiškiai prieštarauja tikėjimui – Mišių, kurios yra nevienareikšmiškos bei palankios erezijai ir dėl to nepriimtinos Dievui.

61. Kaip apibrėžė Vatikano I Susirinkimas, „Šventoji Dvasia Petro įpėdiniams yra duota ne tam, kad jie jos įkvėpti kurtų naujus mokymus, bet kad jai padedant galėtų išsaugoti nepažeistą Apreiškimą, arba tikėjimo lobį, perduotą per apaštalus, ir ištikimai jį aiškinti“ (DS 3070).

62. Negali būti reikalaujama paklusnumo erezijai arba tam, kas akivaizdžiai rodo palankumą erezijoms. Paklusnumas turi tarnauti tikėjimui, o ne tikėjimas paklusnumui! Taigi šiuo atveju „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29).

 

TRADICINĖS MIŠIOS NAUJOSIOS MIŠIOS
2000 metų garbingos Tradicijos   Dirbtinai sukurtos 1969 m.
Išbandytos ir teisingos Eksperimentinės
Aiškiai yra auka Aiškiai yra valgis
Altorius, kunigas Stalas, vakarienės vadovas
Nukreiptos į Dievą Sutelktos į žmogų
Apibrėžta struktūra, padedanti garbinti Dievą Palaida struktūra, skatinanti piktnaudžiavimus
Visiškai katalikiškos Pusiau protestantiškos
Vienos, Šventos, Visuotinės, Apaštalinės Joms trūksta šių keturių požymių
Kodifikuotos pagal Tridento Susirinkimą Išrastos, pralenkiant Vatikano II Susirinkimą
Popiežiaus šventojo (Pijaus V)
 
Modernisto mons. Bugnini ir 6 protestantų :
Vaisingos: Gausybė šventųjų, kankinių, pašaukimų Bevaisės: Tuščios seminarijos, bažnyčios, vienuolynai
Niekada oficialiai neuždraustos Nepasisekęs eksperimentas