Tridento Mišių grožis ir Naujųjų Mišių nekorektiškumas

Šią paskaitą kardinolas Alfonsas Stickleris perskaitė 1995 metų gegužės mėnesį netoli Niujorko. Nors dabar šis 84-tuosius metus einantis salezietis nepritaria Šv. Pijaus X kunigų brolijos pažiūroms, pvz., paklusnumo Romai klausimu, tačiau jo samprotavimai yra tikrai verti dėmesio teologiniu požiūriu ir siejasi su jo pasisakymu viename interviu, kuriame jis konstatuoja, jog tradicinės Šv.Mišios niekada nebuvo uždraustos ir iki šios dienos nėra „panaikintos“. (Ištrauką iš interviu rasite po paskaitos).

Tridento Mišių teologinis grožis, lyginant su Vatikano II Susirinkimo Mišių nekorektiškumu

Pavadinimas „Tridento Mišios“ nurodo apeigas, kurios buvo popiežiaus Pijaus V, pageidaujant Tridento Susirinkimui, kanonizuotos ir 1570 m. gruodžio 5 d. viešai paskelbtos. Šiame mišiole yra tas pats senasis Romos ritualas, apvalytas nuo keleto papildymų ir pakeitimų. Paskelbus šį ritualą, turėjo būti išlaikytos ir kitos apeigos, tuo metu buvusios virš 200 metų senumo. Todėl šį mišiolą teisingiau būtų vadinti popiežiaus Pijaus V liturgija.

Nuo pat Bažnyčios pradžios buvo palaikomas tamprus ryšys tarp tikėjimo ir liturgijos. Pats Tridento Susirinkimas tai aiškiai įrodė: jis iškilmingai išaiškino, jog Mišių Auka yra katalikų liturgijos centras, priešingai Martyno Liuterio erezijai, teigusiai, jog Mišios nėra jokia auka.

Iš tikėjimo istorijos žinome, jog ši doktrina buvo popiežių ir susirinkimų mokymu autoritetingai nustatyta. Tai pat žinome, jog visoje Bažnyčioje, ypač bizantiškose apeigose, tikėjimas buvo svarbiausias faktorius liturgijos ir ypač Mišių vystyme ir formavime.

Tai patvirtina ir įtikinantys argumentai iš ankstyvųjų Bažnyčios istorijos šimtmečių. 422 metais popiežius Celestinas I rašė Galijos vyskupams: „Legem credendi, lex statuit supplicandi“, t. y. maldos tvarka nusako tikėjimo tvarką. Nuo tada šis posakis visuotinai naudojamas kaip sentencija: „Lex orandi, lex credendi“ – maldos tvarka yra tikėjimo tvarka, kaip meldiesi, taip tiki. Stačiatikiai savo tikėjimą išsaugojo tik per liturgiją. Tai labai svarbu, nes naujuose aplinkraščiuose popiežius sako, jog Lotynų Bažnyčia turėtų mokytis iš Rytų Bažnyčios, ypač iš jos liturgijos...

Dažnai užmirštame skirti dvi Susirinkimų pasisakymų bei nutarimų rūšis: doktrininius (teologinius) ir disciplininius pasisakymus.

Daugumoje Bažnyčios susirinkimų sutinkame abi rūšis – taigi esama ir doktrininių, ir disciplininių nutarimų. Kai kuriuose Susirinkimuose nebuvo jokių nutarimų disciplinos srityje, kituose – jokių sprendimų dėl doktrinos. Daug susirinkimų Rytuose po Nikėjos nagrinėjo vien tikėjimo klausimus. Antrasis Tulono Susirinkimas 691 m. buvo skirtas vien Rytų Bažnyčioms, tiktai disciplinos klausimams bei sprendimams, nors prieš tai vykusiuose susirinkimuose Rytų Bažnyčios visai nebūdavo prisimenamos. Šis Susirinkimas atnaujino discipliną Rytų Bažnyčiose, ypač Konstantinopolyje.

Tai svarbus klausimas, nes Tridento Susirinkime aiškiai pastebime abi nutarimų rūšis. Matome straipsnius ir kanonus, skirtus vien tikėjimo dalykams, bet kartu visuose Susirinkimo posėdžiuose po teologinių straipsnių ir kanonų svarstomi disciplinos klausimai. Skirtumas yra svarbus. Visuose teologiniuose kanonuose paaiškinama, jog kiekvienas, paneigęs Susirinkimo nutarimus, yra pašalinamas iš bendruomenės: „anathema sit“ – tebūnie atskirtas. Bet Susirinkimas niekada neskelbia anatemos disciplinos klausimais. Susirinkimo sankcijos taikomos tik dėl dogmatinių išaiškinimų.

Visa tai reikšminga mūsų svarstymams. Aš jau atkreipiau dėmesį į ryšį tarp tikėjimo ir maldos (liturgijos), ypač tarp tikėjimo ir aukščiausios liturgijos formos – viešųjų pamaldų. Šis ryšys pasiekia savo klasikinę išraišką Tridento Susirinkime, kuris šią temą nagrinėjo trijuose posėdžiuose: 1551 spalio 13 d., 1562 liepos 20 d. (skirtas vien Eucharistijos temai) ir ypač 22-ajame posėdyje 1562 rugsėjį, kuriame nustatyti dogmatiniai straipsniai ir kanonai dėl šventosios Mišių Aukos. Yra taip pat ir ypatingas dekretas dėl dalykų, į kuriuos laikant Mišias reikėtų atkreipti dėmesį ar kurių vengti. Tai yra klasikinis, centrinis, autoritetingas ir oficialus pasisakymas apie Bažnyčios nuomonę šia tema.

Šis dekretas pirmiausia svarsto Mišių prigimtį. Martynas Liuteris aiškiai ir atvirai paneigė šią prigimtį, teigdamas, jog Mišios nėra Auka. Tiesa, reformatoriai ne iškart panaikino visas Mišių dalis, kurios atspindėjo tikrąjį tikėjimą ir prieštaravo jų naujoms doktrinoms, kad nesukeltų paprastų tikinčiųjų nerimo. Pavyzdžiui, jie išlaikė Ostijos pakylėjimą, kurį įterpė tarp Sanctus ir Benedictus.

Liuteriui ir jo pasekėjams pamaldos susidėjo pirmiausia iš pamokslo kaip švietimo priemonės ir pamokymų. Tarpuose būdavo maldos ir himnai. Šv. Komunijos priėmimas tebuvo antraeilės reikšmės. Liuteris dar tikėjo į Kristaus buvimą duonoje priėmimo akimirką, bet griežtai atmetė Mišių kaip Aukos pobūdį. Altorius jam neturėjo būti Aukos vieta.

Nesunku suprasti iš šio atmetimo kylančius trūkumus protestantų liturgijoje. Ši liturgija yra visai kita nei Katalikų Bažnyčioje. Taip pat suprantama, kodėl Tridento Susirinkimas katalikų tikėjimą apie eucharistinės Aukos prigimtį apibrėžė kaip „tikrą Auką už nuodėmes“. Jėzaus Kristaus Aukoje kunigas yra paties Kristaus pavaduotojas. Dėl savo šventimų jis yra tikras „alter Christus“ – kitas Kristus. Tariant perkeitimo žodžius, duona virsta Kristaus Kūnu ir vynas – Jo Krauju. Šis Jo Aukos įvykdymas yra Dievo pagarbinimas.

Susirinkimas konstatavo, kad ši Auka nėra nauja, nepriklausoma nuo Kryžiaus Aukos, kad ji neatskiriama nuo vienkartinės Kristaus Aukos. Ji sudabartinama nekruvinu būdu taip, kad Kristaus Kūnas ir Kraujas substanciškai atsiranda dabartyje, nors regimi duonos ir vyno pavidalais. Todėl nėra naujų Aukos nuopelnų, nes Jėzus Kristus Mišiose nuolat pratęsia ir atnaujina begalinius kruvinos kryžiaus Aukos vaisius.

Todėl aišku, jog Aukos veiksmas įvyksta perkeitimo metu. Atnašavimas, kai duona ir vynas paruošiami perkeitimui, bei Komunija yra nors neatskiriamos, bet neesminės Mišių dalys. Svarbiausias yra perkeitimas, kurio metu kunigas, pavaduodamas Kristų ir tuo pat būdu kaip Kristus, ištaria perkeičiančius žodžius.

Tai ir yra Mišios, todėl jos negali būti paprasta Komunijos puota, paprastas kryžiaus Aukos prisiminimas. Jos yra tikras nekruvinas kryžiaus Aukos sudabartinimas. Dėl to suprantama, jog Mišios yra veiksmingas kryžiaus Aukos atnaujinimas. Iš esmės jos yra Dievo pagarbinimas, tik jam vienam priklausantis. Šis pagarbinimas apima ir kitus elementus: šlovinimą, dėkojimą už visas malones, kurias gavome, gailestį už padarytas nuodėmes bei reikalingų malonių prašymą. Savaime aišku, Mišios gali būti aukojamos viena ar visomis šiomis intencijomis.

Šios doktrinos buvo suformuluotos ir paskelbtos Tridento Susirinkimo 22-ojo posėdžio straipsniuose ir kanonuose. Iš šios esminės teologinės Mišių prigimties galima padaryti įvairių išvadų. Pirmoji yra dėl „Canon Missae“ – Mišių Kanono.

Romos liturgija visada turėjo tik vieną Kanoną, kuris buvo įvestas Bažnyčios prieš daug šimtmečių. Tridento Susirinkimas 4-ame straipsnyje ypač tvirtai nustato, jog šiame Kanone „nėra jokios klaidos“ ir „jame nėra nieko, kas nedvelktų vien šventumu ir pamaldumu bei nekeltų aukos Dievui suvokimo“. Jo sudėtis pagrįsta mūsų Viešpaties žodžiais, apaštalų tradicija ir šventųjų popiežių mokymu. 6-asis kanonas prie šio dekreto grasina ekskomunika kiekvienam, kas „sakys, jog Šventųjų Mišių Kanone yra klaidų ir todėl jis yra panaikintinas“.

Susirinkimas 5-ame straipsnyje išaiškino: „Žmogiškoji prigimtis yra tokia, jog be pagalbos iš išorės ji negali lengvai pakilti prie dieviškų dalykų apmąstymo. Todėl Šventoji Motina Bažnyčia įsakė tam tikras apeigas“ – tylią arba balsu kalbamą maldą, palaiminimus, žvakes, smilkymą, rūbus ir t. t. Daugelis šių ženklų savo kilme siekia „apaštalų mokymą ir paveldą“.

Šiais regimais tikėjimo ir pamaldumo ženklais pabrėžiamas Aukos pobūdis. Ženklai sustiprina ir paskatina tikinčiuosius apmąstyti dieviškus Mišių Aukos elementus. Tam, kad apsaugotų šią doktriną, 7-asis kanonas grasina ekskomunika visiems, kurie apibūdina šiuos išorinius ženklus kaip neteisėtą kelią į bedievystę, priešingą pamaldumui. Tai yra pavyzdys to, ką aš jau anksčiau esu apsvarstęs: tokio pobūdžio pasisakymai kartu su kanonų sankcijomis turi ne tik disciplinarinę, bet ir teologinę reikšmę.

Susirinkimas 6-ajame straipsnyje pabrėžia Bažnyčios norą, kad visi tikintieji, kurie dalyvauja Mišiose, priimtų šventąją Komuniją, tačiau išaiškina, kad jei kunigas priima šventąją Komuniją vienas, Mišios dėl to nevadinamos privačiomis ir negali būti dėl to kritikuojamos ar uždraustos. Tokiu atveju tikintieji priima šventąją Komuniją dvasiniu būdu. Kita priežastis yra ta, kad visos Mišios yra aukojamos kunigo kaip viešo Bažnyčios tarno už visus mistinio Kristaus Kūno narius. Todėl 8-asis kanonas grasina ekskomunika visiems, kurie sako, kad tokios Mišios yra neleistinos ir dėl to turėtų būti uždraustos. Tai vėlgi yra teologinis pasisakymas.

8-asis straipsnis ypatingai skiriamas Dievo garbinimo kalbai šventosiose Mišiose. Yra žinoma, kad visų religijų apeigose vartojama kokia nors sakrali kalba. Pirmuosius tris Romos Katalikų Bažnyčios šimtmečius tokia buvo graikų kalba – tarptautinė lotynų pasaulio šnekamoji kalba. Nuo ketvirtojo amžiaus Romos imperijoje bendrąja tapo lotynų kalba. Šimtmečius lotynų kalba buvo vienintelė kulto kalba Romos Katalikų Bažnyčioje. Aišku, lotynų kalba buvo ir Romos ritualo centrinių pamaldų – šv. Mišių kalba. Taip išliko ir po to, kai lotynų kalbą kaip gyvąją liaudies kalbą pakeitė įvairios romaninės kalbos.

Dabar priartėjome prie klausimo: kodėl gi dar kartą nepakeitus kulto kalbos? Mes atsakome: dieviškoji Apvaizda nustato taip pat ir antraeilius dalykus. Štai pavyzdys: Palestina, tai yra Jeruzalė, yra išganymo per Jėzų Kristų vieta. Roma yra Bažnyčios centras. Petras nebuvo gimęs Romoje, jis atvyko į Romą. Kodėl? Nes ji tuo metu buvo Romos imperijos arba tiesiog pasaulio centras. Tai buvo praktinis pagrindas tikėjimo plėtimui Romos imperijos pagalba – nors tai tėra žmogiškas dalykas, istorinis klausimas. Bet tokiu būdu ir veikia dieviškoji Apvaizda.

Kitose religijose galima pastebėti panašų procesą. Musulmonams senoji arabų kalba yra mirusi, bet ji lieka jų liturgijos, kulto kalba. Induistams tokia kalba yra sanskritas. Liturgija neišvengiamai susijusi su antgamtine sritimi. Dėl to jai reikia savos, religinės, kalbos, kuri negali būti „vulgarioji“.

Susirinkimo tėvai labai gerai žinojo, kad dauguma tikinčiųjų, kurie tada dalyvaudavo Mišiose, nesuprato lotynų kalbos, ir net negalėjo skaityti vertimų, nes buvo daugiausia neraštingi. Tėvai taip pat žinojo, kad Mišiose „yra daug pamokomo tikinčiai liaudžiai“.

Bet nepaisant to, jie nesutiko su protestantų požiūriu, kad Mišias reikia celebruoti tik liaudies kalba. Kad pamokytų tikinčiuosius, Susirinkimas įsakė visuotinį laikymąsi šventosios Romos Bažnyčios – „visų bažnyčių motinos ir mokytojos“, nurodymų ir įpareigojo kunigus paaiškinti tikintiesiems centrinę šventųjų Mišių paslaptį.

Devintasis kanonas grasina ekskomunika visiems, kurie teigia, jog Mišios turi būti celebruojamos tik liaudies kalba. Pritraukia dėmesį tai, kad tiek straipsnyje, tiek kanone Tridento Susirinkimas atmeta vien tik liaudies kalbos išskirtinumą šventosiose apeigose. Kita vertus, turime atsižvelgti į tai, kad visi šie Susirinkimo nutarimai nėra vien disciplinarinės priemonės. Jie turi dogmatinį, teologinį pagrindą, kuris siejasi su pačiu tikėjimu.

Pagrindą šiam rūpesčiui pirmiausia atrandame toje pagarbioje baimėje, kurią dera reikšti Mišių paslapčiai. Betarpiškai po to einantis dekretas apie tai, į ką Mišių laikyme reikia atkreipti dėmesį ar ko vengti, išaiškina, jog šios pagarbios baimės trūkumas neatskiriamas nuo tikėjimo trūkumo. Pagarbos praradimas visada siejasi su tikėjimo nusilpimu. Susirinkimas taip pat norėjo dar labiau sustiprinti tą mokymą, kuris išreikštas Mišiose. Lotynų kalbos preciziškumas saugo jų turinį nuo nesupratimo ar galimų klaidų, kurios gali kilti iš netikslios kalbos.

Remdamasi šiais dalykais, Bažnyčia nuolat gynė šventąsias kalbas. Mūsų laikais Pijus XI yra įsakmiai pasakęs, jog šios kalbos turi būti „non vulgaris“, t. y. ne liaudies kalbos. Dėl to 9-asis kanonas paskelbė ekskomuniką visiems, kurie teigia, jog Romos Bažnyčios ritualas, kuriame dalis Kanono ir perkeitimo žodžiai kalbami tyliai, turi dėl to būti uždraustas. Ta tyla turi teologinį pagrindą.

Galų gale reformų dekreto iš 22-ojo Tridento Susirinkimo posėdžio pirmajame kanone randame tikrus nurodymus, kurie turi tam tikra prasme disciplinarinį pobūdį, tačiau papildo dogmatinę dalį. Kadangi nėra nieko, kas labiau tiktų atvesti tikintiesiems prie gilesnio paslapčių supratimo, kaip kulto tarnų gyvenimas ir pavyzdys, šie tarnai (t. y. kunigai) turėtų savo gyvenimą bei elgesį orientuoti į šį tikslą. Tai turi atsispindėti jų aprangoje, jų elgesyje ir kalboje. Jie turi vengti net mažų nusikaltimų, nes šie jų padėtyje bus įvertinti kaip sunkūs. Jų viršininkai turi kunigus skatinti gyventi pagal visą teisingo klerikalinio elgesio tradiciją.

Dabar galime geriau įvertinti ir suprasti ginčų dėl Tridento Susirinkimo mokymo apie Mišias kaip šventosios Liturgijos viršūnę, teologinį pagrindą ir pamatus. Mes galime Tridento Mišių grožį pateikti ne tik kaip atsakymą į rimtą protestantizmo iššūkį vienoje kurioje istorijos epochoje, bet ir kaip pavyzdį Bažnyčiai ir Vatikano II Susirinkimo liturginei reformai.

Pirmiausia turime nustatyti teisingą šios reformos reikšmę. Mes pabrėžiame, kaip svarbu teisingai suprasti tai, kas vadinama popiežiaus Pijaus V Mišiomis, nes jos atitiko Tridento Susirinkimo tėvų norus.

Dabar turime akcentuoti tikrąjį Vatikano Antrojo Susirinkimo Mišių vardą – posusirinkiminės liturginės komisijos Mišios. Paprasčiausiai peržvelgę Vatikano II Susirinkimo Konstituciją apie liturgiją, galime pamatyti, jog Susirinkimo valia ir liturginės komisijos valia dažnai viena su kita nesutinka – jos net atvirai konfliktuoja tarpusavyje.

Trumpai pasvarstykime svarbiausius skirtumus tarp dviejų liturginių reformų ir tai, ką galima pavadinti jų teologiniu patrauklumu.

PIRMA: protestantiškos erezijos akivaizdoje Pijaus V Mišios kaip teologinių diskusijų ir specialių Susirinkimo nutarimų rezultatas iškėlė centrinę Mišių kaip Aukos tiesą. Pauliaus VI Mišios (taip vadinamos, nes už liturginės komisijos darbą po Vatikano II Susirinkimo galiausiai buvo atsakingas popiežius) savo ruožtu pabrėžia vieną integralią Mišių dalį, būtent Komuniją, o to rezultatas yra Aukos pertvarkymas į paprastą valgį. Didelė reikšmė Naujosiose Mišiose teikiama skaitiniams ir pamokslui, taip pat kunigui yra leista įterpti asmeninius žodžius ir paaiškinimus. Tai parodo tendenciją, kurią galime pavadinti prisitaikymu prie protestantiškos pamaldų idėjos...

Prancūzų filosofas Jeanas Guittonas pasakė, jog pats Paulius VI jam atskleidė norėjęs naująją katalikų liturgiją padaryti kuo panašesnę į protestantų pamaldas.Yra aiškiai būtina patvirtinti tikrąją šio pasakymo reikšmę, nes visi vieši Pauliaus VI išaiškinimai – pirmiausia jo puiki enciklika „Mysterium Fidei“, paskelbta 1965 metais, greitai po Susirinkimo pabaigos, ir jo „Dievo Tautos Credo“ parodo jo visišką ortodoksiją. Taigi, kaip galėtume paaiškinti šiuos prieštaringus pasisakymus?

Tuo pačiu turime pabandyti suprasti ir naująją altoriaus ir kunigo padėtį. Pagal gerai pagrįstą mons. Klauso Gamberio studiją apie altoriaus padėtį senose Romos bazilikose ir kitur, senosios statybos kriterijus buvo atsigręžimas ne į besimeldžiančią bendruomenę, o į rytų kryptį, nes rytai simbolizavo tekančią saulę – Kristų, kuris ir buvo garbinamas. Visiškai nauja altoriaus ir kunigo, atsigręžusių į bendruomenę, padėtis buvo anksčiau uždrausta, o dabar ji tapo Mišių, kaip bendruomenės susirinkimo, išraiška.

ANTRA: senovės liturgijoje Kanonas buvo Mišių Aukos centras. Kaip teigia Tridento Susirinkimas, Kanonas kyla iš apaštalų tradicijos ir Grigaliaus Didžiojo laikais, t. y. 600 metais, buvo iš esmės užbaigtas. Romos Bažnyčia niekada neturėjo kitų Kanonų. Patys žodžiai „mysterium fidei“, tikėjimo paslaptis, perkeitimo formulėje buvo patvirtinti Inocento III, visų pirma per Liono vyskupo intronizaciją. Aš nežinau, ar dauguma liturgijos reformuotojų žino šį faktą. Šv. Tomas Akvinietis net atskiru straipsniu pateisino šį „mysterium fidei“, o Florencijos Susirinkimas šiuos žodžius pabrėžtinai patvirtino kaip perkeitimo žodžių sudėtinę dalį.

Iš naujosios liturgijos perkeitimo formulės žodžiai „mysterium fidei“ buvo pašalinti. Kodėl? Taip pat buvo duotas ir leidimas naujiems Kanonams. Antrasis Mišių Kanonas, kuriame net nepaminėtas Mišių kaip Aukos pobūdis, yra trumpiausias ir praktiškai beveik visai pakeitė senąjį Romos Kanoną. Tuo prarastas Tridento Susirinkimo teologinis supratimas.

Dieviškosios Aukos paslaptis turi būti kiekviename (tradiciniame) rituale įvairiais būdais aktualizuota. Lotyniškose Mišiose pagal Tridento Susirinkimo nurodymus ji pabrėžiama tylia lotyniška Kanono malda. Naujose Mišiose garsiu Kanono skaitymu ji buvo panaikinta.

TREČIA: Antrojo Vatikano Susirinkimo reforma sugriovė arba pakeitė didžiosios dalies turtingo liturgijos simbolizmo reikšmę, nors Rytų apeigose jis išlaikytas. Tridento Susirinkimas pabrėžė šio simbolizmo svarbą...

Dėl šio fakto apgailestavo net vienas ateistas psichoanalitikas, pavadinęs Antrąjį Vatikano Susirinkimą „buhalterių Susirinkimu“. Yra vienas teologinis principas, kurio visai nepaisė liturginė reforma, nors jis buvo patvirtintas Tridento ir net Vatikano II Susirinkimo po ilgos ir nuobodžios diskusijos. (Aš ten buvau ir galiu paliudyti, kad aiškios galutinio Konstitucijos teksto nuostatos yra dar kartą iš esmės patvirtintos). Šis principas yra toks: lotynų kalba lotyniškose apeigose turi būti išlaikyta. Tiek Tridento susirinkime, tiek Vatikano II Susirinkime tėvai leido vartoti liaudies kalbą tik išimtiniais atvejais.

Popiežiaus Pauliaus VI-ojo reforma šią išimtį pavertė išimtine norma. Šiandien, matydami liturginės reformos įvesto visuotinio liaudies kalbos vartojimo pasekmes, galime suprasti, koks teologiškai pagrįstas yra lotynų kalbos išlaikymas šv. Mišiose. Tai suvokė abu Susirinkimai. Liaudies kalba dažnai vulgarizuoja pačias Mišias, o pirminės lotynų kalbos vertimas sukelia labai rimtus dogmatinius nesusipratimus ir klaidas.

Ankstesniais laikais liaudies kalba buvo uždrausta, nors žmonės nemokėjo skaityti ir buvo iš skirtingų tautų. O šiandien įvairios kilmės ir tautybės katalikai gali naudoti apeigose skirtingas kalbas ir dialektus pasaulyje, kuriame jie vis glaudžiau susiejami ir kuris kasdien tampa vis mažesnis. Šis viešųjų pamaldų Babelio bokštas atneša išorinės vienybės praradimą pasaulinėje Katalikų Bažnyčioje, kurią kažkada vienijo viena bendra kalba. Tai taip pat tampa proga kilti tarpusavio ginčams net pačiose Mišiose, kurios turėtų būti išorinės bei vidinės harmonijos tarp katalikų dvasia ir centru. Visame pasaulyje matome daugybę šio nesutarimo, sukelto liaudies kalbų įvedimu, pavyzdžių.

Ir dar vienas samprotavimas. Anksčiau kiekvienas kunigas visame pasaulyje galėjo laikyti Mišias lotyniškai visoms bendruomenėms, ir visi kunigai galėjo lotyniškai suprasti. Deja, šiandien joks kunigas negali celebruoti Mišių visiems pasaulio žmonėms. Turime pripažinti, kad tik keletą dešimtmečių po liturginės kalbos reformos praradome sugebėjimą net dideliuose tarptautiniuose susitikimuose, tokiuose kaip eucharistiniai kongresai, kartu melstis ir giedoti. Taip pat yra ir susirinkimuose su popiežiumi! Mes nebegalime kartu giedoti ir melstis!

Galiausiai mes turime Tridento Susirinkimo šviesoje apmąstyti kunigo, šventųjų paslapčių tarno elgesį, kurio gilų ryšį su pačia kunigyste pabrėžė Tridento Susirinkimas. Teisingas kunigo elgesys, kunigo rūbas, ori laikysena – visa tai skatina žmones sekti tuo, ką sako ir ko moko kunigas. Deja, dažnai bjaurus daugelio kunigų elgesys nutrina skirtumą tarp įšventinto kunigo ir pasauliečio, ir vietoje to sukuria skirtumą tarp kunigo ir ,,alter Christus“, kito Kristaus.

Mūsų samprotavimų apibendrinimui galėtume pasakyti, kad Tridento Mišių teologinis grožis gretintinas su Vatikano II Susirinkimo Mišių nekorektiškumu. Dėl to „Christifideles“ – tikintieji Kristumi, paklusnumo teisėtiems vadovams dvasioje, tęsdami teologinę tradiciją, turėtų rodyti savo meilę Tridento Mišioms ir teisėtą norą, kad jos būtų grąžintos.

Ištrauka iš interviu su kardinolu Alfonsu Stickleriu

Klausimas kardinolui: Ar yra popiežius Paulius VI faktiškai uždraudęs senąsias Mišias?

Atsakymas: 1986 metais popiežius Jonas Paulius II komisijai iš naujų kardinolų yra iškėlęs du klausimus. Pirma: ar popiežius Paulius VI arba kitas kompetentingas autoritetas uždraudė mūsų laikais paplitusį Tridento Mišių šventimą? Ne. Jis tiesiai paklausė (kardinolą) Beneli: ,,Ar Paulius VI uždraudė senąsias Mišias?“ Benelis neatsakė nei taip, nei ne.

Kodėl? Nes jis negalėjo pasakyti: „Taip, jis jas uždraudė“. (Paulius VI) negalėjo uždrausti Mišių, kurios buvo galiojančios nuo pat pradžių ir buvo tūkstančių šventųjų bei tikinčiųjų Mišiomis. Jam kaip tik kėlė sunkumų tai, kad jis negalėjo jų uždrausti. Todėl jis tegalėjo pasakyti: „Aš noriu, kad būtų celebruojamos naujosios Mišios“. Taigi visi kardinolai (toje komisijoje) atsakė: „Šventasis Tėvas norėjo, kad visi priimtų naująsias Mišias“.

Aštuonių kardinolų (iš devynių) atsakymas 1986 metais buvo toks, kad šv. Pijaus V Mišios niekada nebuvo panaikintos. Aš galiu tai patvirtinti, nes buvau vienas iš tų kardinolų. Tik vienas buvo prieš leidimą aukoti šias Mišias. Visi likę buvo už leidimą visiems pasirinkti senąsias Mišias. Aš manau, popiežius šį atsakymą priėmė. Bet tada kai kurios vyskupų konferencijos išgirdo apie šią galimybę ir kreipėsi į popiežių, teigdamos: „To kategoriškai negalima leisti, nes tada tai galėtų sukelti prieštaravimų tarp tikinčiųjų“. Aš manau, jog, kai popiežius išgirdo šį argumentą, jis ir nepasirašė leidimo. Aš gi iš savo patirties galiu pasakyti, kad komisijos atsakymas buvo teigiamas.

Antrasis klausimas yra labai įdomus: „Ar gali vyskupas kokiam nors žinomam kunigui uždrausti aukoti Tridento Mišias?“ Devyni kardinolai balsavo vienbalsiai už tai, kad joks vyskupas negali katalikų kunigui uždrausti aukoti Tridento Mišių. Mes neturime jokio oficialaus draudimo ir tikiuosi, kad popiežius niekada nieko panašaus nedarys. Turbūt todėl, kad Pijus V šias Mišias paskelbė visiems laikams. Pijaus V žodis buvo paprastas ir rimtas popiežiškas sprendimas. Jis tiesiog pasakė: „Tai galios visada“. Bet tas popiežiaus dekretas dėl Tridento Mišių nustatymo buvo ne teologinis, ne dogmatinis pasisakymas. Jis taip pat gali būti jo įpėdinių pakeistas.

Itališkai sakoma, kad vienas popiežius duoda bulę, o kitas ją pasiima atgal, t. y. jis gali savo pirmtako nutarimą pakeisti, kai tai nėra dogmatinis nutarimas. Bet yra beveik neįmanoma pakeisti to, kas nenutrūkstamai buvo kartojama bei yra tikėjimo arba moralės klausimais. Toksai pakartojimas yra popiežiaus Pauliaus VI laikysenos kontracepcijos klausimu pasikeitimo pagrindas, nes anksčiau jis pasisakė už piliules, už kontraceptines priemones. Jis pakeitė savo nuomonę, kai mažuma galėjo tiksliai įrodyti, jog Susirinkimai ir popiežiai pabrėžtinai ir nuolat pasisakė prieš kontracepciją. Tada jis pasakė: „Tai praktiškai“, – ne dogmatiškai, – „praktiškai nereformuotina“. Visi šie svarbūs dalykai gali būti pakeisti, bet praktiškai jie niekad nebus ir negali būti pakeisti...

(Iš „The Latin Mass“, publikuota „Mitteilungsblatt“, Nr. 206, p. 29–39)