Atviras laiškas Katalikų Bažnyčios vyskupams
2019 m., Velykų savaitė
Jūsų Eminencijos, Jūsų Šventenybės, Jūsų Ekscelencijos,
Šiuo laišku kreipiamės į Jus dėl dviejų priežasčių: pirma, kaltindami popiežių Pranciškų kanoniniu erezijos nusikaltimu; antra, prašydami Jūsų imtis veiksmų, būtinų šiai rimtai padėčiai išspręsti.
Šios kraštutinės priemonės mus paskatino imtis žala, kurią per pastaruosius keletą metų padarė popiežiaus Pranciškaus žodžiai ir veiksmai, sukėlę vieną iš didžiausių krizių Katalikų Bažnyčios istorijoje.
Mes kaltiname popiežių Pranciškų kanoniniu erezijos nusikaltimu. Pagal Kanonų teisę, šį nusikaltimą asmuo padaro tada, kai a) žodžiais arba veiksmais viešai abejoja arba neigia kurią nors Dievo apreikštą katalikų tikėjimo tiesą, kuriai pritarti privalo dieviško ir katalikiško tikėjimo apšviestas protas; b) kai tai daro užsispyrusiai, t. y. žinodamas, jog tiesa, kuria jis abejoja arba kurią neigia, yra Katalikų Bažnyčios skelbiama kaip dieviškai apreikšta tiesa, kuria turi būti tikima pritariant protui; be to, ši abejonė arba neigimas turi būtų pastovūs.
Popiežiaus kaltinimas erezija, be abejonės, yra ypatingas ir išimtinis žingsnis, kurį reikia pagrįsti tvirtais įrodymais. Toliau mes parodysime, kad popiežius Pranciškus įvykdė abi minėtas sąlygas. Mes neteigiame, kad jis nusikalto erezija kiekvienu atveju, kai rodėsi viešai prieštaraująs kuriai nors tikėjimo tiesai. Mes apsiribojame kaltindami jį erezija tik tai atvejais, kai jis viešai paneigė tam tikras tikėjimo tiesas ir savo nuolatiniu elgesiu parodė, kad netiki tomis viešai paneigtomis tiesomis. Mes neteigiame, kad jis paneigė tikėjimo tiesas pareiškimais, atitinkančiais neklaidingo popiežiaus mokymo sąlygas. Mes tvirtiname, jog tai būtų neįmanoma, nes tai būtų nesuderinama su Šventosios Dvasios vadovavimu Bažnyčiai. Ši tikimybė nė neturėtų būti svarstoma jokio protingo žmogaus, nes popiežius Pranciškus niekada nepadarė jokio oficialaus pareiškimo, kuris tenkintų popiežiaus neklystamumo sąlygas.
Mes kaltiname popiežių Pranciškų, kad jis savo žodžiais ir veiksmais, viešai ir atkakliai rodė tikįs toliau išvardytais teiginiais, priešingais Dievo apreikštai tiesai (po kiekvieno iš šių teiginių pateikiame Šv. Rašto ir Bažnyčios mokymo nuorodas, pasmerkiančias juos kaip prieštaraujančius dieviškajam Apreiškimui; šios nuorodos yra pakankamos, tačiau nepretenduoja į išsamumą):
I. Nuteisintas asmuo neturi pakankamai jėgų su Dievo malonės pagalba įvykdyti objektyvius dieviškojo įstatymo reikalavimus, tarsi bet kurio Dievo įsakymo įvykdymas nuteisintajam būtų neįmanomas arba Dievo malonė, nuteisindama žmogų, nebūtinai pačia savo prigimtimi paskatintų jį atsiversti iš visų sunkių nuodėmių, arba jos tam nepakaktų.
[Tridento susirinkimas, 6 sesija, 18 kanonas: „Jei kas nors sakytų, kad Dievo įsakymų neįmanoma įvykdyti net nuteisintam žmogui, esančiam malonės būsenoje, tebūnie atskirtas.“ (DH 1568). Taip pat žr.: Pr 4, 7; Sk 30, 11–19; Sir 15, 11–22; Mk 8, 38; Lk 9, 26; Žyd 10, 26–29; 1 Jn 5, 17; Zosimas, 15-as (arba 16-as) Kartaginos sinodas, 3 kanonas apie malonę, DH 225; Feliksas III, 2-asis Oranžo sinodas, DH 397; Tridento susirinkimas, 5 sesija, 5 kanonas; 6 sesija, 18–20, 22, 27 ir 29 kanonai; Pijus V, Bulė „Ex omnibus afflictionibus“ prieš Mykolo Bajaus klaidas, 54, DH 1954; Inocentas X, konstitucija „Cum occasione“, prieš Kornelijaus Janseno klaidas, 1, DH 2001; Klemensas XI, konstitucija „Unigenitus“ prieš Pasquiero Quesnelio klaidas, 71, DH 2471; Jonas Paulius II, apaštališkasis paraginimas „Reconciliatio et paenitentia“ 17: AAS 77 (1985): 222; „Veritatis splendor“ 65-70: AAS 85 (1993): 1185-89, DH 4964-67.]
II. Krikščionis tikintysis gali, aiškiai suprasdamas dieviškąjį įstatymą, tyčia jį šiurkščiai pažeisti, bet dėl to neatsidurti mirtinos nuodėmės būklėje.
[Tridento susirinkimas, 6 sesija, 20 kanonas: „Jei kas nors sakytų, kad nuteisintas asmuo, nors ir koks tobulas būtų, neprivalo laikytis Dievo ir Bažnyčios įsakymų ir privalo vien tik tikėti, lyg Evangelija būtų tik amžino gyvenimo pažadas be įpareigojimo laikytis įstatymų, tebūnie atskirtas.“ (DH 1570) Taip pat žr.: Mk 8, 38; Lk 9, 26; Žyd 10, 26-29; 1 Jn 5, 17; Tridento susirinkimas, 6 sesija, 19 ir 27 kanonai; Klemensas XI, konstitucija „Unigenitus“ prieš Pasquiero Quesnelio klaidas, 71, DH 2471; Jonas Paulius II, apaštališkasis paraginimas „Reconciliatio et paenitentia“, 17: AAS 77 (1985): 222; „Veritatis splendor“, 65-70: AAS 85 (1993): 1185-89, DH 4964-67.]
III. Asmuo, paklusdamas dieviškajam draudimui, gali nusidėti Dievui pačiu šiuo paklusnumo veiksmu.
[Ps 18, 8: „Viešpaties įstatymas tobulas, atgaivinantis sielą.“ Taip pat žr.: Sir 15, 21; Tridento susirinkimas, 6 sesija, 20 kanonas; Klemensas XI, konstitucija „Unigenitus“ prieš Pasquiero Quesnelio klaidas, 71, DH 2471; Leonas XIII, „Libertas praestantissimum“, ASS 20 (1887-88): 598 (DH 3248); Jonas Paulius II, „Veritatis splendor“, 40: AAS 85 (1993): 1165 (DH 4953).]
IV. Sąžinė gali teisingai nuspręsti, kad lytiniai santykiai tarp asmenų, sudariusių civilinę santuoką, nors vienas iš jų arba jie abu yra sakramentiškai susituokę su kitu asmeniu, kartais gali būti morališkai teisingi ar pageidaujami, ar net įsakomi Dievo.
[Tridento susirinkimas, 6 sesija, 21 kanonas: „Jei kas nors sakytų, kad Jėzus Kristus buvo duotas žmonėms tik kaip Atpirkėjas, kuriuo jie turi patikėti, bet ne kartu kaip įstatymų davėjas, kuriam jie privalo paklusti, tebūnie atskirtas.“ (DH 1571)
Tridento susirinkimas, 24 sesija, 2 kanonas: „Jei kas nors sakytų, kad krikščionims teisėtai galima tuo pačiu metu turėti keletą žmonų, ir kad tai nėra draudžiama dieviškojo įstatymo, tebūnie atskirtas.“ (DH 1802)
Tridento susirinkimas, 24 sesija, 5 kanonas: „Jei kas nors sakytų, kad santuokinis ryšys gali būti nutrauktas dėl erezijos ar sugyvenimo sunkumų, ar dėl tyčinio vieno iš sutuoktinių pasitraukimo, tebūnie atskirtas.“ (DH 1805)
Tridento susirinkimas, 24 sesija, 7 kanonas: „Jei kas nors sakytų, kad Bažnyčia klysta mokiusi ir vis dar tebemokanti, kad, sutinkamai su evangeline ir apaštaline doktrina, santuokinis ryšys negali būti nutrauktas dėl kurio nors iš sutuoktinių neištikimybės ir kad nė vienas iš jų, netgi nekaltasis, kuris nedavė dingsties neištikimybei, negali sudaryti naujos santuokos kitam sutuoktiniui esant gyvam, ir kad vyras, kuris atleidžia neištikimą žmoną ir veda kitą, ir kad moteris, kuris atleidžia neištikimą vyrą ir išteka už kito, abu yra kalti svetimavimu, tebūnie atskirtas.“ (DH 1807)
Taip pat žr.: Ps 5, 5; Ps 18, 8–9; Sir 15, 21; Žyd 10, 26–29; Jok 1, 13; 1 Jn 3, 7; Inocentas XI, „Laksistų“ teiginių pasmerkimas, 62–63, DH 2162-63; Klemensas XI, konstitucija „Unigenitus“ prieš Pasquiero Quesnelio klaidas, 71, DH 2471; Leonas XIII, „Libertas praestantissimum“, ASS 20 (1887-88): 598, DH 3248; Pijus XII, Šventosios Oficijos dekretas dėl situacinės etikos, DH 3918; Vatikano II Susirinkimas, pastoracinė konstitucija „Gaudium et spes“, 16; Jonas Paulius II, „Veritatis splendor“, 54: AAS 85 (1993): 1177; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1786-87.]
V. Netiesa, kad vieninteliai iš esmės geri ir morališkai teisingi lytiniai santykiai yra tik santykiai tarp vyro ir žmonos.
[1 Kor 6, 9–10: „Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei iškrypėliai, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės.“
Jud 1, 7: „Taip pat Sodoma ir Gomora bei aplinkiniai miestai, kurie panašiai ištvirkavo ir nusekė paskui ne tokį kūną, lieka pavyzdžiu, kentėdami amžinos ugnies bausmes.“
Taip pat žr.: Rom 1, 26–32; Ef 5, 3–5; Gal 5, 19–21; Pijus IX, „Casti connubii“, 10, 19-21, 73; Paulius VI, „Humanae vitae“, 11-14; Jonas Paulius II, „Evangelium vitae“, 13-14.]
VI. Tarp Dieviškajam apreiškimui ir prigimtiniam įstatymui priklausančių moralinių principų bei tiesų nėra negatyvių priesakų, kurie visiškai draustų tam tikrus veiksmus, tarytum šie visada būtų neteisėti dėl savo objekto.
[Jonas Paulius II, „Veritatis splendor“, 115: „Kiekvienas iš mūsų žino, koks svarbus yra mokymas, kuris užima svarbiausią vietą šioje enciklikoje ir kurį šiandien autoritetingai primena Petro įpėdinis. Kiekvienas iš mūsų gali pasverti, kaip svarbu ne tik individams, bet ir visai visuomenei iš naujo patvirtinti moralinių įsakymų, ypač tų, kurie visuomet ir be išimčių draudžia vidujai blogus veiksmus, visuotinumą ir nekintamumą.“ DH 4971.
Taip pat žr.: Rom 3, 8; 1 Kor 6, 9–10; Gal 5, 19–21; Apr 22, 15; Laterano IV Susirinkimas, 22 skyrius, DH 815; Konstanco susirinkimas, Bulė „Inter cunctas“, 14, DH 1254; Paulius VI, „Humanae vitae“, 14: AAS 60 (1968) 490-91; Jonas Paulius II, „Veritatis splendor“, 83: AAS 85 (1993): 1199, DH 4970.]
VII. Dievas ne tik leidžia, bet ir iš tiesų nori religijų pliuralizmo ir įvairovės, tiek krikščioniškų, tiek nekrikščioniškų.
[Jn 14, 6: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“
Apd 4, 11-12: „Jėzus yra akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu. Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti.“
Taip pat žr.: Iš 22, 20; Iš 23, 24; 2 Kr 34, 25; Ps 95, 5; Jer 10, 11; 1 Kor 8, 5–6; Grigalius XVI, „Mirari vos“, 13-14; Pijus XI, „Qui pluribus“, 15; „Singulari quidem“, 3–5; Pirmas Vatikano susirinkimas, „Tikėjimo išpažinimas“; Leonas XIII, „Immortale dei“, 31; „Satis cognitum“, 3-9; Pijus XI, „Mortalium Animos“, 1-2, 6].
Šios erezijos tarpusavyje susijusios. Katalikiškos seksualinės moralės pagrindą sudaro tvirtinimas, kad lytiniai santykiai yra skirti palikuonims susilaukti santuokoje ir yra morališkai blogi, jei tai žinant būna praktikuojami už santuokos ribų. Teiginys, sudarantis dalį aukščiau pateikto teiginio (IV), kad asmenys, kurie yra nutraukę civilinę santuoką, gali turėti teisėtus lytinius santykius su kitu asmeniu, kuris nėra jų sutuoktinis, paneigia šį pagrindą. Dėl tos priežasties, priimti (IV) teiginį reikštų leisti įvairius lytinius santykius ne santuokoje, o ne tik lytinius santykius tarp sudariusių naują civilinę santuoką. Popiežius Pranciškus gynė ir paaukštino aktyvius homoseksualus dvasininkus bei homoseksualių santykių apologetus. Tai rodo, kad jis tiki tuo, jog homoseksualūs santykiai nėra sunki nuodėmė. Šis įsitikinimas priklauso platesniam teiginiui (V), sakančiam, kad nebūtinai visi lytiniai santykiai tarp nesusituokusių asmenų yra morališkai blogi. Teiginys (II), kad krikščionis gali visiškai suprasti dieviškąjį įstatymą ir laisvai apsispręsti jį šiurkščiai sulaužyti, bet dėl to neatsidurti mirtinos nuodėmės būklėje, plaukia iš popiežiaus Pranciškaus remiamo Liuterio teiginio, jog nuteisinimas nepriklauso nuo Dieviškojo įstatymo laikymosi. Sudėjus visus šiuos teiginius, jie rodo principinį katalikų mokymo apie santuoką ir lytinius santykius, moralinio įstatymo prigimtį, malonę ir nuteisinimą atmetimą.
Faktai, įrodantys, jog popiežiaus Pranciškus nusikalto erezija
Šie įrodymai yra dvejopi: vieši popiežiaus Pranciškaus pareiškimai ir vieši jo veiksmai. (Žemiau cituojamos ištraukos iš „Amoris laetitia“ turėtų būti skaitomos ne kaip atskiri fragmentai, o atsižvelgiant į visą šio dokumento VIII skyriaus kontekstą.) Šios dvi įrodymų formos yra susijusios. Vieši Popiežiaus veiksmai leidžia spręsti, jog jis norėjo, kad žemiau išvardyti vieši jo pareiškimai turėtų būti suprasti eretine prasme.
A. vieši popiežiaus Pranciškaus pareiškimai, prieštaraujantys tikėjimo tiesoms
1. Amoris laetitia, 295: „Šiuo atžvilgiu šventasis Jonas Paulius II suvokdamas, kad žmogus „pažįsta, myli ir įgyvendina moralinį gėrį pagal įvairius augimo etapus“, pasiūlė vadinamąją „laipsniškumo taisyklę“. Tai ne „įstatymo laipsniškumas“. Šis laipsniškumas taikytinas laisviems aktams tų subjektų, kurie dar nepajėgia iki galo suprasti, įvertinti ar įgyvendinti objektyvių įstatymo reikalavimų.“ (I, II, IV teiginiai)
2. Amoris laetitia, 298: „Naują sąjungą sudarę išsituokusieji, pavyzdžiui, gali atsidurti labai įvairiose situacijose, kurių nereikėtų sprausti į katalogus ar įdėti į pernelyg nelanksčias ištaras nepaliekant erdvės tinkamam asmeniniam ir pastoraciniam įžvalgumui. Vienas dalykas yra laiko tėkmėje sutvirtėjusi antra sąjunga su naujais vaikais, išbandyta ištikimybe, dosniu atsidavimu, krikščioniškuoju įsipareigojimu, savo būvio nereguliarumo suvokimu ir dideliu sunkumu viską apgręžti nepajuntant sąžinėje naujos kaltės. Bažnyčia pripažįsta situacijas, kai „vyras ir moteris dėl rimtų motyvų – pavyzdžiui, dėl vaikų auklėjimo – negali patenkinti pareigos atsiskirti“ [329 išnaša: Daugelis, kurie žino ir pripažįsta Bažnyčios siūlomą galimybę gyventi bendrai kaip „broliui ir seseriai“, pabrėžia, kad tokiomis situacijomis, kai trūksta kai kurių intymumo apraiškų, „neretai gali susvyruoti ištikimybė ir nukentėti palikuonys“]. Taip pat pasitaiko atvejų, kai dėjusieji daug pastangų pirmai santuokai išgelbėti būna neteisingai palikti, arba kai tie, kurie sudarę antrą santuoką dėl vaikų auklėjimo, būna sąžinėje subjektyviai visiškai tikri, kad jų ankstesnė santuoka, nepataisomai sugriauta, niekada nebuvo galiojanti“. Kitas dalykas yra po nesenos ištuokos sudaryta nauja sąjunga, kelianti vaikams ir visai šeimai skausmą bei sumaištį, arba situacija, kai asmuo pakartotinai nevykdo savo pareigų šeimai. Turėtų būti aišku, tai nėra Evangelijos santuokai ir šeimai siūlomas idealas. Sinodo tėvai patvirtino, kad ganytojams visada privalu „tinkamai įvertinti“ skirti mokančiu žvilgsniu. Žinome, jog „paprastų receptų“ nėra.“ (III, IV teiginiai)
3. Amoris laetitia, 299: „Pritariu daugeliui Sinodo tėvų, kurie pareiškė, jog „išsituokę ir vėl civiliškai susituokę pakrikštytieji į krikščionių bendruomenę įtrauktini įvairiais galimais būdais, vengiant bet kurios dingsties papiktinti. Įtraukimo logika yra jų pastoracinio lydėjimo raktas, kad jie ne tik žinotų, jog priklauso Kristaus Kūnui, kuris yra Bažnyčia, bet ir galėtų išgyventi džiugią ir vaisingą patirtį. Jie yra krikštyti, yra broliai ir seserys, Šventoji Dvasia išlieja savo dovanas ir charizmas visų gėrio labui. ... Jie ne tik neturi jaustis ekskomunikuoti, bet ir galėti gyventi bei bręsti kaip Bažnyčios gyvi nariai, išgyventi Bažnyčią kaip motiną, kuri juos visada priima, jais kupina meilės rūpinasi ir ragina žengti gyvenimo bei Evangelijos keliu.“
4. Amoris laetitia, 301: „Todėl nebegalima teigti, kad visi tie, kurių situacija yra „nereguliari“, gyvena mirtinos nuodėmės būvyje ir stokoja pašvenčiamosios malonės. Vien normos nežinojimu čia negalima apsiriboti. Subjektui, nors ir gerai žinančiam normą, gali būti labai sunku suvokti „vertybes, glūdinčias moralinėje normoje“, arba jo konkreti situacija gali neleisti kitaip elgtis ir priimti kitokių sprendimų iš naujo nenusikalstant.“ (II, III, IV teiginiai)
5. Amoris laetitia, 303: „Tokia sąžinė gali ne tik suvokti, kad tam tikra situacija objektyviai neatitinka visuotinių Evangelijos reikalavimų, bet ir nuoširdžiai bei sąžiningai pripažinti, kad kol kas tai yra dosniausias atsakas, kurį galima pasiūlyti Dievui, ir su tam tikru moraliniu tikrumu atrasti, jog būtent to konkrečioje sudėtingoje ribotybių įvairovėje reikalauja pats Dievas, nors tai iki galo ir neatitinka objektyvaus idealo.“ (II, IV, V teiginiai)
6. Amoris laetitia, 304: „Karštai prašau visada atminti tai, ko moko šventasis Tomas Akvinietis ir ką mokomės taikyti praktikuodami pastoracinį įžvelgimą: „Nors visuotinybės srityje yra būtinumo, juo labiau leidžiamės į tai, kas individualu, juo labiau susiduriame su neapibrėžtybėmis. <...> Praktikos srityje to, kas individualu, atžvilgiu praktinė tiesa ar norma nėra visiems vienoda, tokia ji yra tik to, kas visuotina, atžvilgiu; taip pat ir tai, kas individualiais atvejais priimama kaip ta pati praktinė norma, nėra visiems žinoma. <...> Todėl juo giliau leidžiamasi į tai, kas individualu, juo daugiau neapibrėžtumo“. Tiesa, visuotinės normos yra gėris, kurio nevalia nei ignoruoti, nei apleisti, tačiau jų formuluotėmis neįmanoma aprėpti absoliučiai visų individualių situacijų.“ (VI teiginys)
7. 2016 m. rugsėjo 5 d. Buenos Airių vyskupai išleido pareiškimą dėl „Amoris laetitia“ taikymo, kuriame jie teigė:
6) Kitais, sudėtingesniais atvejais, kai santuokos anuliavimas nebuvo gautas, aukščiau minėta galimybė iš esmės būna neįmanoma. Nepaisant to, vis dar galimas įžvelgimo kelias. Jei būna pripažįstama, kad tam tikrais atvejais, kai yra ribojimų, švelninančių atsakomybę ir kaltę (301–302), ypač jei asmuo tiki, kad savo veiksmais jie atneš žalos savo naujos sąjungos vaikams, „Amoris Laetitia“ siūlo galimybę priimti Atgailos ir Eucharistijos sakramentus (žr. išnašas 336 ir 351). Šie sakramentai, savo ruožtu, įgalina asmenį su malonės pagalba toliau bręsti ir augti. …
9) Gali būti tinkama taikyti privatų sakramentų priėmimą, ypač tais atvejais, kai gali kilti konfliktinės situacijos. Bet kartu mes turime padėti mūsų bendruomenėms augti supratimu ir tikėjimu, kad neleistume atsirasti sutrikimui dėl Bažnyčios mokymo apie santuokos neišardomumą. Bendruomenė yra gailestingumo – „neužtarnauto, besąlygiško ir neatlyginamo“ – instrumentas (297).
10) Įžvelgimas nėra uždaras, nes „jis yra dinamiškas ir turi likti visada atviras naujam augimo etapui ir naujiems sprendimams, leidžiantiems idealą įgyvendinti visapusiškiau“ (303), atsižvelgiant į „laipsniškumo taisyklę“ (295) ir su pasitikėjimu malonės pagalba.
Čia teigiama, kad, pagal „Amoris laetitia“, nors santuokos neišardomumas nėra paneigiamas, išsiskyrę ir vėl susituokę [civiline santuoka – red. p.] gali gauti sakramentus ir kad pasilikimas šioje būklėje yra suderinimas su malonės gavimu. Popiežius Pranciškus tą pačią dieną parašė oficialų laišką vyskupui Sergio Aflredo Fenoy iš San Migelio, Argentinos vyskupų delegatui nuo Buenos Airių regiono, patvirtindamas, kad Buenos Airių regiono vyskupai pateikė vienintelę galimą „Amoris laetitia“ interpretaciją:
„Mylimas broli, aš gavau dokumentą „Pagrindiniai „Amoris laetitia“ aštunto skyriaus taikymo kriterijai“ iš Buenos Airių pastoracinio regiono. Labai tau dėkoju, kad jį man atsiuntei. Dėkoju už darbą, kurį jie nuveikė: tai tikras pagalbos kunigams pavyzdys … ir mes visi žinome, koks būtinas vyskupo artumas jo dvasininkams ir dvasininko artumas jo vyskupui. Arčiausiai vyskupo esantis „artimas“ yra kunigas, o priesakas mylėti savo artimą kaip save patį mums, vyskupams, prasideda būtent nuo kunigų. Šis dokumentas yra labai geras ir visiškai paaiškina „Amoris laetitia“ VIII skyriaus prasmę. Kitų interpretacijų nėra.“
Po to šis laiškas Buenos Airių vyskupams 2016 m. spalį buvo publikuotas „Acta Apostolicae Sedis“ su pastaba, kad popiežius Pranciškus nurodė jo paskelbimą kaip autentiško magisteriumo veiksmą. Ši pastaba nereiškia, kad „Amoris laetitia“ teiginiai ar pačių Buenos Airių vyskupų teiginiai sudaro autentiško magisteriumo dalį; ji su magisteriumo autoritetu patvirtina, kad Buenos Airių vyskupų supratimas apie tai, ką norėjo pasakyti popiežius Pranciškus „Amoris laetitia“ dokumente, yra teisingas.
Reikia pastebėti, kad atsisakymas teikti Komuniją išsiskyrusiems ir iš naujo negaliojančiai susituokusiems ar bendrai gyvenančioms poroms, yra doktrina, pagrįsta Šventuoju Raštu ir Dieviškuoju įstatymu. Tvirtinti, kad Šventąją Komuniją galima teikti išsiskyrusiems ir iš naujo negaliojančiai susituokusiems, leidžia daryti neišvengiamą išvadą tikėjimu II, IV ir V eretiškais teiginiais arba santuokos neišardomumo dogmos neigimu.
8. 2016 m. birželio 16 d. Romos diecezijos Pastoraciniame kongrese popiežius Pranciškus pareiškė, kad daugelis „kartu gyvenančių“ porų turi moterystės malonę. (II, IV, V teiginiai)
9. 2016 m. birželio 26 d. popiežius Pranciškus spaudos konferencijoje pareiškė:
„Aš manau, kad Martyno Liuterio intencijos nebuvo klaidingos. Jis buvo reformuotojas. Galbūt kai kurie metodai buvo neteisingi… O šiandien liuteronai ir katalikai, protestantai, mes visi sutinkame dėl nuteisinimo doktrinos. Šioje vietoje, kuri yra labai svarbi, jis neklydo. (I teiginys)
10. 2016 m. spalio 31 d. sakydamas homiliją liuteronų katedroje Lunde, Švedijoje, popiežius Pranciškus pareiškė:
„Dvasinė Martyno Liuterio patirtis ragina mus prisiminti, kad atsiskyrę nuo Dievo negalime nieko. „Kaip galiu pelnyti Dievo palankumą?“ Tai yra klausimas, kuris persekiojo Liuterį. Tiesą sakant, teisingo santykio su Dievu klausimas yra pagrindinis mūsų gyvenimo klausimas. Kaip žinome, Liuteris sutiko šį palankų Dievą Jėzaus – įsikūnijusio, mirusio ir prisikėlusio – Gerojoje Naujienoje. Iškeldamas idėją „sola gratia“ (vien tik malonė), jis mums primena, kad Dievas visada imasi iniciatyvos dar prieš žmogui atsiliepiant ir netgi bando sužadinti šį atsiliepimą. Todėl nuteisinimo doktrina išreiškia žmogaus egzistencijos Dievo akivaizdoje esmę.“ (I teiginys)
11. 2016 m. spalio 31d. popiežius Pranciškus Jungtinio katalikų-liuteronų Reformacijos atminimo proga pasirašė Jungtinį pareiškimą, kuriame buvo teiginys:
„Mes esame giliai dėkingi už dvasines ir teologines dovanas, gautas iš Reformacijos“. (I teiginys)
12. 2019 m. vasario 4 d. popiežius Prancišku ir Ahmadas Al-Tayyebas, Didysis Al-Azharo mečetės imamas, viešai pasirašė ir išleido pareiškimą, pavadintą „Apie žmonių brolybę“. Jame jie pateikė šiuos teiginius:
„Laisvė yra kiekvieno asmens teisė: kiekvienas žmogus turi tikėjimo, minčių, išraiškos ir veiksmų laisvę. Dievas savo išmintimi, kuria sukūrė visas žmogiškas būtybes, nori religijų, spalvų, lyčių, rasių ir kalbų pliuralizmo bei įvairovės. Ši dieviška išmintis yra šaltinis, iš kurio plaukia teisė į tikėjimo laisvę, teisė būti kitokiam.“ (VII teiginys)
B. Popiežiaus Pranciškaus vieši veiksmai, rodantys tikėjimo tiesų atmetimą
Suprasti akivaizdžiausia prasme, aukščiau pateikti pareiškimai yra eretiški. Į daugelį iš jų buvo atkreiptas dėmesys popiežiui Pranciškui siųstame „Sūniškame pataisyme“ ir teologiniame „Amoris laetitia“ pasmerkime, kurį 45 katalikų teologai nusiuntė kardinolų tarybai. Didelė Bažnyčios dalis šiuos pareiškimus suprato eretiška prasme ir pasiremdama jais įteisino atitinkamas idėjas ir praktikas. Popiežius Pranciškus nepataisė nė vieno, viešai interpretavusio šiuos pasisakymus eretiška prasme, net kai asmenys, besilaikantys šių eretiškų idėjų, buvo vyskupai ar kardinolai.
Tačiau šie pareiškimai nėra vieninteliai popiežiaus Pranciškaus viešo erezijų skleidimo įrodymai. Tikėjimą kokiomis nors idėjomis galima parodyti ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. Kanonų teisė nežodinius veiksmus visada pripažino kaip erezijos įrodymą; pavyzdžiui, atsisakymas atsiklaupti prieš Švenčiausiąjį Sakramentą buvo laikomas įrodymu, patvirtinančiu netikėjimą Tikrojo Buvimo doktrina. Nežodiniai veiksmai gali byloti apie tikėjimą erezija savaime arba kartu su žodiniais bei rašytiniais pareiškimais. Pastaruoju atveju jie yra pateikia kontekstą, iš kurio būna aišku, kad žodiniai ir rašytiniai pareiškimai turi būti suprasti eretiška prasme. Daugelis viešų popiežiaus Pranciškaus veiksmų vienaip ar kitaip patvirtino jo tikėjimą ankščiau išvardintomis erezijomis.
Toliau pateikiame tokių veiksmų sąrašą. Šis sąrašas nepretenduoja į išsamumą. Bet jis ir neturi būti išsamus. Įvertinus minėtus popiežiaus Pranciškaus teiginius ir žemiau pateiktų jo veiksmų skaičių bei rimtumą, galima be jokios abejonės teigti, kad popiežius Pranciškus viešai patvirtino savo tikėjimą erezijomis, dėl kurių mes jį kaltiname.
Popiežiaus Pranciškaus veiksmai patvirtina jo tikėjimą minėtomis erezijomis keliais būdais. Tokie veiksmai apima dvasininkų ir pasauliečių, parodžiusių tikėjimą šiomis erezijomis arba nuolatos besielgiančių taip, lyg neigtų šioms erezijoms prieštaraujančias tiesas, protegavimą, paaukštinimą ir pagyrimą. Kanonų teisė tradiciškai laikė, kad eretikų protegavimas, paaukštinimas ir rėmimas gali savaime būti erezijos įrodymas. Girdamas šias erezijas skleidžiančius dvasininkus ir pasauliečius ar skirdamas juos į įtakingus postus, ar apsaugodamas juos nuo bausmių ar pažeminimo pareigose, kai jie būna įvykdę sunkius nemoralius ar nusikalstamus veiksmus, jis padeda jiems platinti savo eretiškus įsitikinimus. Skirdamas eretikus dvasininkus į svarbiausius Romos Kurijos postus, jis parodo ketinimą įvesti šias erezijas visoje Bažnyčioje. Globodamas dvasininkus, nusikaltusius nemoraliais ar kriminaliniais lytiniais nusikaltimais, netgi tais atvejais, kai tai sukelia didžiulį papiktinimą Bažnyčioje ir gresia pražūtingais civilinės valdžios veiksmais, jis patvirtina netikėjimą katalikišku seksualinės moralės mokymu ir parodo, kad jam erezijas platinančių ir kriminalinius nusikaltimus darančių dvasininkų palaikymas yra svarbesnis, nei Bažnyčios gerovė. Viešai girdamas asmenis, kurie visą savo gyvenimą prieštaravo Bažnyčios mokymui ir katalikų tikėjimui ar skatino bei darė dieviškojo apreiškimo ir prigimtinio įstatymo smerkiamus nusikaltimus, jis perduoda žinią, kad šių asmenų įsitikinimai ir veiksmai yra teisėti ir verti pagarbos.
Verta pastebėti, kad viešos Popiežiaus pagyros ir patvirtinimai nėra nešališki; jis nedažnai giria katalikus, kurie yra žinomi dėl savo ištikimybės tikėjimui, ar kurie tiesiog elgiasi katalikiškai ir kurių gyvenimo pavyzdžiu derėtų sekti. Taip pat derėtų pastebėti, kaip jis ne kartą pažemino pareigose ar nustūmė į šalį tuos, dėl kurių tikėjimo ortodoksiškumo nekyla jokių abejonių.
Toliau pateikiame sąrašą veiksmų, kurie parodo Popiežiaus tikėjimą minėtomis erezijoms.
Kardinolas Domenico Calcagno
Prieš popiežiaus Pranciškaus išrinkimą kard. Calcagno, daugelio žiniai, protegavo kun. Nello Giraudo, lytiškai išnaudojusį tos pačios lyties nepilnametį. Pop. Pranciškus paliko jį eiti Šventojo Sosto Bažnyčios turto administracijos prezidento pareigas, kol Calcagno pasiekė pensijinį amžių 2017 metais. (II, V)
Kardinolas Francesco Coccopalmerio
Kard. Coccopalmerio 2014 metais viešai pareiškė, kad katalikų vadovai turi pabrėžti teigiamus homoseksualių sąjungų elementus ir kad tam tikromis sąlygomis būtų neteisinga atsisakyti teikti Komuniją kartu gyvenantiems ir svetimavimo būklėje esantiems asmenims arba reikalauti, kad šie nutrauktų savo neteisėtus ryšius. Jis ir kitais būdais parodė pateisinąs homoseksualų elgesį. Pop. Pranciškus paskyrė jį į keletą svarbių postų, įskaitant darbo grupę, kurios uždavinys buvo santuokos anuliavimo vertinimo proceso paspartinimas, ir Tikėjimo doktrinos kongregacijos priežiūros tarybą, kuri peržiūri apeliacijas dvasininkų, pripažintų kaltais dėl seksualinio nepilnamečių išnaudojimo. (II, IV, V)
Kardinolas Blase Cupich
Per 2015 metų Šeimos sinodą kard. Cupichas palaikė siūlymus, kad kartu gyvenantys ir svetimavimo būklėje esantys asmenys bei seksualiai aktyvūs homoseksualūs asmenys tam tikromis sąlygomis gali švaria sąžine priimti Eucharistiją. Popiežius Pranciškus 2014 metais paskyrė jį Čikagos arkivyskupu, 2016 metais suteikė jam kardinolo titulą ir įtraukė jį į Vyskupų kongregacijos bei Katalikų švietimo kongregacijos narius. (II, IV, V)
Kardinolas Godfried Danneels
Kard. Danneelsas 1997 ir 1998 metais buvo raginamas imtis veiksmų dėl katekizmo knygutės „Roeach“, kuri buvo naudojama Belgijoje su jo pritarimu. Ši knygutė tvirkino nepilnamečius, skatindama katalikiškai doktrinai priešingą lytinį elgesį ir mokydama juos tenkinti bet kokį seksualinį troškimą – individualiu, heteroseksualiu ar homoseksualiu būdu. Joje buvo pateikiami standartiniai propagandiniai teiginiai, pateisinantys seksualinį lytiškai nesubrendusių vaikų išnaudojimą. Kard. Danneelsas gynė knygutę ir atsisakė ją ištaisyti ar uždrausti, netgi tada, kai Belgijos tėvai įrodė, kad ji skatina pedofiliją. Jis gynė pedofilą vyskupą Rogerį Vangheluwe po to, kai paaiškėjo, jog Vangheluwe seksualiai išnaudojo savo paties sūnėną nuo tada, kai šiam buvo 5 metai. Kai jau suaugęs sūnėnas kreipėsi į Danneelsą, prašydamas, kad šis imtųsi veiksmų prieš Vangheluwe, Danneels atsisakė, liepė sūnėnui tylėti apie išnaudojimą ir pasakė jam, kad jis pats turėtų prisiimti kaltę. Visi šie veiksmai buvo viešai žinomi 2010 metais. Kardinolas Danneelsas stovėjo šalia Pranciškaus Šv. Petro balkone, kai šis pirmą kartą viešai pasirodė po išrinkimo popiežiumi. Pranciškus paskyrė jį specialiuoju delegatu į 2015 metų Šeimos sinodą. Jam mirus 2019 metais, pop. Pranciškus gyrė jį kaip „uolų ganytoją, su atsidavimu tarnavusį Bažnyčiai“. (II, IV, V)
Kardinolas John Dew
Vysk. Dew 2005 metų Eucharistijos sinode pasisakė už tai, kad kartu gyvenantys ir svetimavimo būklėje esantys asmenys galėtų priimti Komuniją. 2015 metais pop. Pranciškus suteikė jam kardinolo titulą ir paskyrė jį specialiuoju delegatu į 2015 metų Šeimos sinodą. (II, IV, V)
Kardinolas Kevin Farrell
Vysk. Farrellas išreiškė paramą tam, kad išsiskyrę ir civiliškai vėl susituokę asmenys galėtų priimti Komuniją. Popiežius Pranciškus paskyrė jį naujai įkurtos Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterijos prefektu, paaukštino jį į kardinolus ir paskyrė jį Šv. Romos bažnyčios kamerlengu. (II, IV, V)
Kardinolas Oswald Gracias
Kardinolas Gracias viešai išreiškė nuomonę, kad homoseksualumas žmonėms gali būti suteiktas Dievo. 2019 metų vasarį pop. Pranciškus paskyrė jį vienu iš Vatikano susirinkimo dėl seksualinio išnaudojimo organizatorių. (II, IV, V)
Kardinolas Jozef de Kesel
2014 metais Briugės vyskupas Jozefas de Keselis paskyrė kun. Tomą Flamezą parapijos klebonu, nepaisydamas to, kad šis buvo nuteistas dėl seksualinio išnaudojimo. Jis nepašalino kun. Antoono Stragiero iš tarnybos iki 2015 metų, nors Stragiero lytiniai nusikaltimai vyskupijai buvo žinomi jau 2004 metais. 2015 m. lapkričio mėn. popiežius Pranciškus paskyrė vyskupą de Keselį Mecheleno ir Briuselio arkivyskupu, o 2016 m. lapkričio mėn. suteikė jam kardinolo titulą. (II, IV, V)
Kardinolas Rodriguez Maradiaga
2013 m., sakydamas kalbą Dalaso universitete, kardinolas Maradiaga pareiškė, kad Vatikano II Susirinkimas „užbaigė nesutarimus tarp Bažnyčios ir modernizmo, kurį pasmerkė Vatikano I Susirinkimas“, ir kad „modernizmas didžiąja dalimi buvo reakcija prieš neteisybes ir piktnaudžiavimus, pažeisdavusius asmens orumą bei teises.“ Jis teigė, kad „krikščionių nedera skirstyti į pasauliečius ir dvasininkus“ ir kad „turėtume kalbėti ne apie dvasininkiją ir pasauliečius, o apie bendruomenę ir patarnautojus.“ Jis tvirtino: „Pats Kristus skelbė ir pamokslavo ne Save, bet Karalystę. Bažnyčia, kaip Jo mokinė ir tarnaitė, turi daryti tą patį.“
Kardinolas Maradiaga nieko nedarė išgirdęs kaltinimus Jose Juanui Pinedai Fasquellei, Tegucigalpa vyskupui augziliarui, dėl seminaristų seksualinio išnaudojimo ir turto iššvaistymo. Šie kaltinimai buvo vyskupo Alcideso Jorge Pedro Casaretto apaštališkojo vizito tikslas. Jo rezultatai buvo pristatyti popiežiui Pranciškui 2017 metų gegužę. Vyskupas Fasquelle paliko tarnybą 2018 m. liepą, būdamas 57 metų amžiaus. Maradiaga atsisakė tirti 48 iš 180 seminaristų skundus dėl homoseksualaus pobūdžio seksualinio išnaudojimo Hondūro seminarijoje ir užsipuolė nukentėjusius. Popiežius Pranciškus paskyrė Maradiagą devynių kardinolų tarybos, kurią sukūrė 2013 metais tam, kad jam padėtų valdyti visuotinę Bažnyčią, nariu ir koordinatoriumi. (II, IV, V)
Buvęs kardinolas Theodore McCarrick
Didelis patikimų kaltintojų skaičius nurodė, kad buvęs kardinolas McCarrickas vertė seminaristus homoseksualiai su juo santykiauti. Šie kaltinimai Šventajam Sostui buvo žinomi jau nuo 2002 metų. Tarp 2005 ir 2007 metų Metačeno ir Niuarko diecezijos išmokėjo finansines kompensacijas dviem kunigams, kurie kaltino McCarricką seksualiniu išnaudojimu. Popiežius Pranciškus 2013 metais buvo asmeniškai informuotas apie šį elgesį ir apie tai, kad pop. Benediktas XVI suvaržė McCarricko veiklą. Popiežius Pranciškus grąžino McCarricką į aktyvias pareigas ir panaudojo jį daugeliui svarbių užduočių, įskaitant keliones kaip Šventojo Tėvo atstovui į Izraelį, Armėniją, Kiniją, Iraną bei Kubą. Jis lydėjo popiežių Pranciškų jo kelionėse į Izraelį ir Kubą. Kai arkivyskupas Carlosas Maria Vigano 2018 m. rugpjūtį patvirtino, kad popiežius Pranciškus nuo 2013 metų žinojo, jog McCarrick buvo serijinis priekabiautojas, Popiežius atsisakė paneigti šią informaciją. 2019 metų vasarį McCarrickas buvo pašalintas iš dvasininkų luomo. Nepaisant buvusio kardinolo elgesio pavyzdžio, homoseksualaus suaugusiųjų – o ypač seminaristų – išnaudojimo tema Susirinkime dėl seksualinio išnaudojimo, kuris vyko Romoje tą patį mėnesį, svarstoma nebuvo. (II, IV, V)
Kardinolas Donald Wuerl
Kardinolas Wuerlas leido kun. George‘ui Zirwasui tęsti ganytojo veiklą po to, kai sužinojo, jog šis įvykdė daug seksualinio išnaudojimo nusikaltimų. Kai kardinolo veiksmus sukritikavo Pensilvanijos prisiekusiųjų teismo ataskaita, Wuerlas atsistatydino iš Vašingtono arkivyskupo pareigų. Popiežius Pranciškus gyrė jį už kilnumą, paliko jį Vašingtono arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus pareigose ir Vyskupų kongregacijos nariu. (II, IV, V)
Arkivyskupas Mario Enrico Delpini
Kaip Milano arkivyskupijos generalinis vikaras, Delpini perkėlė kun. Mauro Gallį į naują parapiją po to, kai buvo informuotas, jog Galli seksualiai išnaudojo jauną vyrą. Delpini pripažino tai, liudydamas teisme 2014 metais. Šventajam Tėvui apie tai buvo pranešta. Popiežius Pranciškus paskyrė jį Milano arkivyskupu 2017 metais. (II, IV, V)
Vyskupas Juan Barros Madrid
Barrosas dengė sunkius kun. Fernando Karadimos seksualinius nusikaltimus. 2011 metais pastarasis Bažnyčios tribunolo buvo nuteistas dėl seksualinio išnaudojimo. Popiežius Pranciškus paskyrė Barrosą Osorno vyskupu nepaisant didelių tikinčiųjų protestų, o pastarojo kritikus apibūdino kaip šmeižikus. Vyskupas Barrosas prisiėmė atsakomybę ir atsistatydino 2018 metais po to, kai popiežius Pranciškus pripažino, jog tvarkydamasis su šia byla jis padarė „rimtų klaidų“. (II, IV, V)
Vyskupas Juan Carlos Maccarone
Maccarone buvo Santjago de Estero (Argentina) vyskupas ir Buenos Airių Pontifikalinio universiteto teologijos fakulteto dekanas. 2005 metais buvo paviešintas vaizdo įrašas, kuriame Maccarone buvo užfiksuotas atliekantis homoseksualų aktą su taksi vairuotoju. Dėl to jis atsistatydino iš vyskupo pareigų. Po šio incidento arkivyskupas Bergoglio pasirašė Argentinos vyskupų konferencijos, kurios vadovu jis tuomet buvo, solidarumo su Maccarone deklaraciją. (II, IV, V)
Vyskupas José Tolentino Mendonça
2013 metais Mendonça gyrė sesers Teresa Forcades teologiją. Ši teigė, kad homoseksualūs veiksmai yra moralūs, kad abortas yra [žmogaus] teisė ir kad „Jėzus Nazarietis nerašė kodeksų ir taisyklių“. 2018 metais popiežius Pranciškus paskyrė jį arkivyskupu ir Vatikano slaptųjų archyvų vadovu. Be to, tais pačiais metais jis pasirinko Mendonçą Popiežiaus ir aukštų kurijos oficiozų Gavėnios rekolekcijų pamokslininku. (II, IV, V, VI)
Vyskupas Gustavo Óscar Zanchetta
2013 metais popiežius Pranciškus paskyrė Zanchettą Orano (Argentina) vyskupu. Zanchetta užsiėmė palaidu homoseksualiu elgesiu, įskaitant priekabiavimą prie seminaristų. 2015 metais Šventajam Tėvui buvo pateikti fotografiniai šio elgesio įrodymai. 2017 metų gruodį popiežius Pranciškus paskyrė Zanchettą Šventojo Sosto Bažnyčios turto administracijos vertintoju. (II, IV, V)
Monsinjoras Battista Mario Salvatore Ricca
Battista Ricca, dirbdamas popiežiaus nunciantūroje Urugvajuje, buvo įsitraukęs į sunkius homoseksualaus elgesio nusižengimus. Tarp jų buvo įstrigimas lifte su vyru prostitute, kai juos turėjo išvaduoti ugniagesių brigada. Kai šie skandalai tapo vieši, popiežius Pranciškus paskyrė jį savo rezidencijos, Šv. Mortos namų, prižiūrėtoju bei Religinių reikalų instituto prelatu. (II, IV, V)
Kun. Julio Grassi
Grassi 2009 metais buvo nuteistas už seksualinį nepilnamečio berniuko išnaudojimą. Argentinos vyskupų konferencija, vadovaujama kardinolo Bergoglio, dėjo dideles pastangas, kad Grassi išvengtų teistumo. Šiuo tikslu Vyskupų konferencija pateikė keturių tomų darbą, kuris šmeižė Grassi aukas. Grassi pareiškė, kad viso teisminio procesu metu arkivyskupas Bergoglio „laikė jo ranką“. (II, IV, V)
Kun. Mauro Inzoli
Pirmiausiai kun. Inzoli 2012 metais Tikėjimo doktrinos kongregacijos buvo pasmerktas ir pašalintas iš dvasininkų luomo dėl nepilnamečių seksualinio išnaudojimo, bet šio nuosprendžio vykdymas buvo sustabdytas jam pateikus apeliaciją, o 2014 metais popiežius Pranciškus jį pakeitė žymiai švelnesniu atsistatydinimo nuosprendžiu. 2016 metais jis buvo areštuotas ir nuteistas Italijos teismo. Tik po to, kai buvo nuteistas civiliniame teisme, popiežius Pranciškus jį pašalino ir iš dvasininkų luomo. (II, IV, V)
Tėvas James Martin S.J.
Martinas yra gerai žinomas homoseksualių santykių įteisinimo gynėjas. 2017 metais popiežius Pranciškus paskyrė jį Šventojo Sosto Komunikacijos sekretoriato patarėju. (II, IV, V)
Tėvas Timothy Radcliffe O.P.
2013 metais Radcliffe‘as pareiškė, kad homoseksualūs santykiai gali būti Kristaus savęs dovanojimo išraiška. 2015 m. gegužę popiežius Pranciškus jį paskyrė Pontifikalinės teisingumo ir taikos tarybos patarėju. (II, IV, V)
Emma Bonino
Emma Bonino yra žymi politinė aktyvistė, agituojanti už abortus bei eutanaziją Italijoje. Ji ne kartą gyrėsi, kad asmeniškai yra atlikusi daugybę abortų. 2015 metais popiežius Pranciškus priėmė ją Vatikane, o 2016 metais gyrė ją kaip vieną iš Italijos „pamirštų didžių žmonių“. (II, IV, V, VI)
Pontifikalinė Gyvybės akademija
2016 metais popiežius Pranciškus atleido visus 132 Pontifikalinės Gyvybės akademijos narius. Jis panaikino reikalavimą, kad Akademijos nariai prisiektų laikytis katalikų mokymo žmogaus gyvybės klausimais ir neatliktų destrukcinių mokslinių tyrinėjimų su embrionais ar vaisiumi, abortų ir eutanazijos. Tarp jo paskirtų 45 naujų Akademijos narių yra keletas asmenų, kurie atmeta katalikų moralinį mokymą. Tėvas Maurizio Chiodi pasisakė už eutanaziją nutraukiant maisto ir vandens davimą ir atmetė katalikų mokymą apie kontracepcijos nemoralumą. Tėvas Alainas Thomasset atmetė idėją apie iš esmės blogus veiksmus ir tvirtino, kad kai kurie homoseksualūs santykiai gali būti kelias į šventumą. Tėvas Humberto Miguelis Yanezas laikosi nuomonės, kad dirbtinė kontracepcija kai kuriais atvejais gali būti pateisinama. Profesorius Marie-Jo Thielas atmeta Bažnyčios mokymą apie tai, kad homoseksualūs veiksmai yra iš esmės blogi ir kad kontracepcija yra moraliai bloga. Prof. Nigelis Biggaras laikosi nuomonės, kad abortai iki 18 nėštumo savaitės gali būti pateisinami, ir sutinka, kad kai kuriais atvejais eutanazija gali būti pateisinama. (II, IV, V, VI)
Leidimas išsiskyrusiems ir vėl civiliškai susituokusiems asmenims priimti Komuniją
Popiežius Pranciškus nuolatos palaikė idėją tam tikroms aplinkybėms leisti priimti Eucharistiją asmenims, kurie civiliškai išsiskyrė su savo sutuoktiniu ir palaiko aktyvius lytinius santykius su kitu asmeniu. Jo laiškas Buenos Airių vyskupams, cituotas anksčiau, aiškiai parėmė šią praktiką. Jis įsikišo į 2014 metų Šeimos sinodo preliminarios ataskaitos (Relatio post disceptationem) redakciją. Savo papildymu jis pasiūlė atskirais atvejais leisti priimti Komuniją išsiskyrusiems ir vėl susituokusiems katalikams ir sakė, kad ganytojai turėtų pabrėžti gyvenimo būdo, kurį Bažnyčia laiko sunkiai nuodėmingu, „pozityvius aspektus“, įskaitant pakartotines civilines vedybas ir ikivedybinį gyvenimą kartu. Šie pasiūlymai buvo įtraukti į Preliminarią ataskaitą jo asmeniniu pageidavimu, nepaisant to fakto, kad jie nesurinko 2/3 daugumos, pagal sinodo taisykles būtinos įtraukimui į Ataskaitą. Jis išleido gaires Romos diecezijai, leisdamas tam tikromis sąlygomis priimti Eucharistiją išsiskyrusiems ir vėl susituokusiems katalikams, gyvenantiems more uxorio (kaip vyras ir žmona) su savo civiliniu partneriu. Šie veiksmai patys savaime jau yra tikėjimo įžeidimas, nes mokymas, kad katalikai, kurių sutuoktinis yra gyvas ir kurie atvirai gyvena su kažkuo kitu, negali priimti Eucharistijos, yra tiesa, priklausanti bent jau antrai Bažnyčios neklystamumo kategorijai. Tai bent yra jau tiesa, kurios priėmimas būtinas tam, kad tikėjimo lobis būtų veiksmingai apgintas arba siūlomas su pakankamu autoritetu. Mes neneigiame, kad tai yra dieviškai apreikštos Šventosios Tradicijos dalis. Jos neigimas nebuvo pateiktas popiežiaus Pranciškaus erezijų sąraše, nes kai kurie pagarbos verti katalikų teologai liko prie nuomonės, kad ji nėra dieviškai apreikšto tikėjimo depozito dalis. Šios tiesos neigimas paremia aukščiau minėtas erezijas (IV) ir (V).
Kiti įrodymai
2014 m. birželio 9 d. popiežius Pranciškus priėmė karingos prohomoseksualios organizacijos „Tupac Amaru“ iš Argentinos lyderius ir palaimino jų atsineštus kokainmedžio lapus, kuriuos jie naudoja savo pagoniškuose religiniuose ritualuose, skelbiančiuose šį augalą šventu. (II, IV, V, VII)
Popiežius Pranciškus nė vienu žodžiu neparėmė populiarių kampanijų, skirtų katalikiškoms šalims nuo abortų ir homoseksualumo apsaugoti, pavyzdžiui, prieš referendumą dėl abortų legalizavimo Airijoje 2018 metų gegužę. (II, IV, V, VI)
2018 metų Jaunimo sinodo atidarymo Mišiose popiežius Pranciškus nešė dvišakės formos lazdą – tokie objektai yra naudojami satanistiniuose ritualuose. (VI, VII)
Per 2018 metų Jaunimo sinodą popiežius Pranciškus dėvėjo iškraipytą, vaivorykštės spalvomis dažytą kryžių, nors vaivorykštė šiandien yra plačiai siūlomas homoseksualizmo judėjimo simbolis. (II, IV, V)
Popiežius Pranciškus sudarė sandėrį su Kinija, leidžiantį Kinijos vyriausybei skirti katalikų vyskupus savo šalyje, ir nurodė daliai ištikimų katalikų vyskupų perduoti savo diecezijas vyskupams, paskirtiems valstybės. Kinija yra ateistinė šalis, persekiojanti krikščionis ir priverstinai vykdanti amoralią gimstamumo kontrolę, įskaitant kontracepcijos skatinimą ir priverstinius abortus dideliais mastais. Ši gimstamumo kontrolė yra aukštų Kinijos vyriausybės prioritetų sąraše ir yra atnešusi nesuskaičiuojamą žalą. Kinijos vyriausybės vykdoma Bažnyčios kontrolė užtikrins, kad Bažnyčia Kinijoje niekaip negalės pasipriešinti šios politikos įgyvendinimui. (II, VI)
Popiežius Pranciškus atsisakė paneigti, kad „Amoris laetitia“ moko aukščiau minėtų erezijų (IV), (V) ir (VI), kai to buvo pareikalauta pateikiant jam kardinolų Brandmüllerio, Burke‘o, Caffarros ir Meisnerio „Dubia“ 2016 metų rugsėjį. Šie „Dubia“ [klausimai, abejonės] tiksliai nurodė dėl „Amoris laetitia“ tarp daugelio tikinčiųjų kilusią didžiulę sumaištį ir pasimetimą dėl tikėjimo ir moralės dalykų. Vyskupams kylančių klausimų pateikimas popiežiui ir pastarojo atsakymas į juos yra visiškai tradicinė ir normali procedūra, taigi atsisakymas pateikti atsakymus į šiuos „dubia“ yra sąmoningas popiežiaus Pranciškaus sprendimas.
(C) Popiežiaus Pranciškaus užsispyrimas laikantis eretiškų teiginių
Popiežius Pranciškus baigė teologines studijas, būtinas įšventinimui, gavo filosofijos bei teologijos licenciatus ir tapo teologijos profesoriumi Jėzuitų universitete ir seminarijoje Argentinoje. Vėliau jis tapo filosofijos ir teologijos fakultetų rektoriumi. Apaštališkasis paraginimas „Familiaris consortio“ ir enciklika „Veritatis splendor“, pasmerkiantys daugelį ankščiau išvardintų erezijų, buvo išleistos jam esant kunigu ir vyskupu. Jis citavo „Familiaris consortio“ savo raštuose ir 2004 metais dalyvavo teologinėje konferencijoje, skirtoje „Veritatis splendor“. Joje jis patvirtino doktriną, kurią neigia ankščiau išvardytos erezijos (VI). Minėtos „Dubia“, kurios buvo privačiai nusiųstos popiežiui Pranciškui 2016 m. rugsėjį ir paviešintos tų pačių metų lapkritį, cituoja „Veritatis splendor“ ir „Familiaris consortio“ ištraukas. Todėl galima teigti, jog jis yra gerai susipažinęs su katalikų doktrina ir žino, kad jo platinamos erezijos yra priešingos katalikų mokymui. Jų eretiškas pobūdis buvo dokumentuotas ir parodytas jam „Sūnišku pataisymu“, kurį 2017 m. rugpjūtį jam adresavo grupė katalikų mokslininkų ir kuris buvo paviešintas tų pačių metų rugsėjį.
Prašymas, su kuriuo kreipiamės į Jus, vyskupus
Taigi mes prašome, kad Jūsų Šviesybės skubiai spręstų situaciją dėl popiežiaus Pranciškaus viešo erezijos laikymosi. Mes su dėkingumu pripažįstame, kad kai kurie iš Jūsų iš naujo patvirtinote tiesas, kurios yra priešingos mūsų išvardintoms erezijoms, ar kitu būdu įspėjote dėl rimtų pavojų, gręsiančių Bažnyčiai šio pontifikato laikotarpiu. Mes, pavyzdžiui, prisimename, kad Jo Eminencija kardinolas Burke‘as jau 2014 metų spalį pažymėjo, kad Bažnyčia atrodo kaip be vairo plaukiantis laivas, ir kartu su Jo Eminencija kardinolu Pujatsu, amžiną atilsį kardinolu Caffara bei keletu kitų vyskupų 2016 m. rugsėjį pasirašė Ištikimybės priesaiką nekintamam mokymui apie santuoką. Mes taip pat atsimename Jo Eminencijos kardinolo Eijko pareiškimą praeitais metais, kad dabartinė ištikimo doktrinos perdavimo nesėkmė, ištikusi vyskupus, esančius vienybėje su šv. Petro įpėdiniu, primena didžiąją apgaulę, išpranašautą dienų pabaigai; taip pat panašias pastabas, ne taip seniai padarytas Jo Eminencijos kardinolo Gerhardo Müllerio jo „Tikėjimo manifeste“. Už šiuos kardinolų ir vyskupų veiksmus siekiant sutvirtinti tikinčiuosius mes dėkojame Dievui.
Vis dėlto esant tokiai nepaprastai, beprecedentei situacijai mes manome, kad daugiau nepakanka abstrakčiai mokyti tiesos ar bendrais terminais prieštarauti „pasimetimui“ Bažnyčioje. Katalikams bus sunku patikėti tuo, kad popiežius puola tikėjimą, jei tai nebus atvirai bei aiškiai pasakyta. Vien abstraktūs pasmerkimai rizikuoja suteikti popiežiui Pranciškui priedangą tęsti savo veiklą ir pasiekti savo tikslą.
Nepaisant įrodymų, kuriuos pateikėme šiame laiške, mes pripažįstame, kad mums nepriklauso teisė paskelbti popiežių nusikaltusiu erezija tuo būdu, kuris turėtų kanonines pasekmes katalikams. Todėl mes kreipiamės į savo dvasinius tėvus, Kristaus vikarus, esančius savo pačių, o ne Romos pontifiko jurisdikcijoje, kad jie viešai paskelbtų popiežių kaltu dėl jo skelbiamų erezijų. Netgi nesvarstant klausimo dėl jo asmeninio prisirišimo prie šių eretiškų mokymų, popiežiaus elgesys septynių šio laiško pradžioje paminėtų ir tikėjimo tiesoms prieštaraujančių teiginių atžvilgiu pateisina kaltinimą erezija. Nėra jokių abejonių, kad jis skatina ir platina eretiškus požiūrius šiais klausimais. Erezijos skleidimas ir platinimas yra savaime pakankama priežastis kaltinimui erezija. Todėl yra gausybė priežasčių vyskupams rimtai įvertinti pateiktą kaltinimą erezija ir pamėginti ištaisyti situaciją. Kadangi popiežius Pranciškus patvirtino ereziją ne tik savo žodžiais, bet ir veiksmais, bet koks išsižadėjimas turi įtraukti ir veiksmų anuliavimą bei atstatymą, įskaitant paskyrimą vyskupais ir kardinolais tų, kurie palaikė šias erezijas savo žodžiais ar veiksmais. Toks įspėjimas yra broliškos meilės pareiga popiežiui, taip pat ir pareiga Bažnyčiai. Jeigu – sergėk Dieve! – popiežius Pranciškus neparodytų tikros atgailos vaisių, atsakydamas į šiuos įspėjimus, mes prašome, kad Jūs įvykdytumėte savo tarnybos pareigą paskelbdami, kad jis nusikalto erezija ir kad už šį nusikaltimą jis turi patirti kanonines pasekmes. Šių veiksmų neturi imtis visi Katalikų Bažnyčios vyskupai ar netgi jų dauguma. Šių veiksmų galėtų imtis apčiuopiama ir reprezentatyvi Katalikų Bažnyčios vyskupų dalis. Turint omenyje atvirą, visapusišką ir niokojančią popiežiaus Pranciškaus erezijos prigimtį, pasiryžimas viešai įspėti popiežių Pranciškų dėl erezijos dabar atrodo būtina sąlyga išliekant ištikimu Katalikų Bažnyčios vyskupu.
Tokią veiksmų eigą pagrindžia ir įsako kanonų teisė ir Bažnyčios tradicija. Toliau mes pateiksime trumpą kanoninį ir teologinį to pagrindą.
Mes prašome Švenčiausiosios Trejybės apšviesti popiežių Pranciškų, kad jis atmestų bet kokią ereziją, prieštaraujančią sveikai doktrinai, ir meldžiame Palaimintąją Mergelę Mariją, Bažnyčios motiną, kad ji suteiktų Jūsų Šviesybėms šviesos ir stiprybės ginti Kristaus tikėjimą. Leiskite mums su visu užtikrintumu pasakyti, kad taip elgdamiesi Jūs neturėsite išgirsti šio priekaišto iš Viešpaties: „Jūs nei ėjote į spragas, nei taisėte sienų aplink Izraelio namus, kad VIEŠPATIES dieną tvirtai laikytųsi kovoje.“ (Ez 13, 5).
Mes nuolankiai prašome Jūsų palaiminimo ir patikiname Jus dėl mūsų maldų už Jūsų tarnystę ir Bažnyčią.
Jūsų ištikimai Kristuje,
Georges Buscemi, „Campagne Québec-Vie“ prezidentas, Jono Pauliaus II Žmogaus gyvybės ir šeimos akademijos narys
Robert Cassidy, STL
Kun. Thomas Crean, OP
Matteo d’Amico, Istorijos ir filosofijos profesorius, Ankonos universitetas.
Diak. Nick Donnelly, MA
Maria Guarini, STB, Pontificia Università Seraphicum, Roma; tinklapio „Chiesa e postconcilio“ redaktorė
Prof. Robert Hickson, PhD, Pasitraukęs iš veiklos literatūros ir strateginių-kultūrinių studijų profesorius
Kun. John Hunwicke, Oksfordas
Peter Kwasniewski, PhD
John Lamont, DPhil
Brian M. McCall, teisės profesorius, „Catholic Family News“ vyriausiasis redaktorius
Kun. Cor Mennen, JCL, Hertogenbošo diecezinės seminarijos lektorius
Stéphane Mercier, STB, PhD, buvęs Liuveno Katalikų universiteto lektorius
Kun. Aidan Nichols, OP
Paolo Pasqualucci, Filosofijos profesorius (išėjęs į pensiją), Perudžos universitetas
Dr Claudio Pierantoni, Viduramžių filosofijos profesorius, Čilės universitetas; buvęs Bažnyčios istorijos ir patrologijos profesorius Čilės Pontifikaliniame katalikų universitete
Prof. John Rist
Dr. Anna Silvas, vyresnysis mokslinis bendradarbis, Humanitarinių mokslų, menų, socialinių mokslų ir švietimo fakultetas, Naujosios Anglijos universitetas
Prof. dr. W.J. Witteman, fizikas, Tvento universitetas
Kanonų teisės ir katalikų teologijos mokymas apie eretišką popiežiaus situaciją
Eretiško popiežiaus situacija ilgą laiką buvo katalikų teologų pokalbių tema. Į šią situaciją buvo atkreiptas dėmesys po Konstantinopolio III Susirinkimo, pasmerkusio monoteletų ereziją 681 metais, ir pomirtinio popiežiaus Honorijaus pasmerkimo dėl erezijos rėmimo; šį Honorijaus, kaip eretiko, pasmerkimą pakartojo popiežius šv. Leonas II, ratifikuodamas Susirinkimo aktus. Nuo to laiko katalikų teologai ir kanonų teisės specialistai pasiekė konsensusą keliais esminiais klausimais dėl situacijos, kai popiežius viešai laikosi erezijos. Čia trumpai pristatysime šiuos klausimus.
Yra sutariama, kad joks popiežius negali mokyti erezijos kalbėdamas būdu, atitinkančiu neklaidingo magisterinio pareiškimo sąlygas. Šie apribojimai nereiškia, kad popiežius negali nusikalsti erezija, nes popiežiai ir gali, ir daro viešus pareiškimus, kurie nėra neklaidinti. Tiesa yra ir tai, kad daug popiežių niekada nėra paskelbę neklaidingų pareiškimų.
Yra sutariama, kad Bažnyčia neturi jurisdikcijos popiežiui, todėl ji negali pašalinti popiežiaus iš tarnybos, remdamasi aukštesnio autoriteto viršenybe, net ir erezijos atveju.
Yra sutariama, kad eretiko popiežiaus blogis yra toks didelis, kad jis neturėtų būti toleruojamas dėl tariamo didesnio gėrio. Suarezas šį konsensusą apibūdina šitaip: „Būtų labai kenksminga Bažnyčiai turėti tokį ganytoją ir nepajėgti apginti savęs nuo tokio didelio pavojaus; maža to – būtų priešinga Bažnyčios orumui įpareigoti ją likti ištikima eretikui popiežiui nepajėgiant jo iš savęs pašalinti; nes kokie yra princas ir kunigai, tokie yra pratę būti ir žmonės.“ Šv. Belarminas teigia: „Apgailėtina būtų Bažnyčios būklė, jeigu ji būtų priversta turėti ganytoją, kuris akivaizdžiai elgiasi kaip vilkas.“ (Diskusijos, 3-oji diskusija, Bk. 2, cap. 30).
Yra sutariama, kad bažnytiniai autoritetai turi atsakomybę veikti, kad ištaisytų eretiko popiežiaus sukeliamą blogį. Dauguma teologų mano, kad autoritetai, turintys absoliučią pareigą veikti kartu, kad ištaisytų šį blogį, yra Bažnyčios vyskupai.
Teologai ir kanonų teisės specialistai aptaria šį klausimą kaip dalį temos apie popiežiaus posto praradimą. Popiežiaus posto praradimo priežastimis visada yra nurodoma mirtis, atsistatydinimas ir erezija. Šis konsensusas atitinka paprastą sveiką protą, kuris sako, kad tam, kad būtų popiežiumi, asmuo turi būti katalikas. Ši pozicija pagrįsta Bažnyčios Tėvų tradicija ir fundamentaliais teologiniais principais, liečiančiais bažnytinę tarnybą, ereziją ir narystę Bažnyčioje. Bažnyčios Tėvai paneigė, kad eretikas gali turėti kokią nors bažnytinę jurisdikciją. Vėlesni Bažnyčios Mokytojai suprato šį mokymą kalbant apie viešą ereziją, kuriai turi būti taikomos bažnytinės sankcijos, ir laikė, kad jis buvo pagrįstas greičiau dieviškuoju nei pozityviuoju bažnytiniu įstatymu. Jie patvirtino, kad šitoks eretikas negali vykdyti jurisdikcijos, nes jo erezija atskyrė jį nuo Bažnyčios ir niekas, atskirtas nuo Bažnyčios, negali užimti joje vadovaujančių pareigų.
Bažnyčios kanonų teisė palaiko šį teologinį konsensusą. Pirmasis kanonas, kuris pateikia aiškią popiežiaus erezijos galimybę, yra randamas Graciano dekrete. Dekreto XL dalis, 6 kanonas sako, kad niekas negali teisti popiežiaus, nebent jis būtų pripažintas nukrypęs nuo tikėjimo:
„Cunctos ipse iudicaturus a nemine est iudicandus, nisi deprehendatur a fide devius.“ („Tas, kuris teisia visus, nėra teisiamas niekieno, nebent būtų pripažinta, kad jis yra nuklydęs nuo tikėjimo.“)
Šio pareiškimo formuluotė atrodo įtakota kardinolo Humberto dokumento „De sancta Romana ecclesia“ (1053), kuris nurodė, jog popiežius turi imunitetą bet kokiam bet kieno vertinimui išskyrus tikėjimo klausimus: „A nemine est iudicandus nisi forte deprehendatur a fide devius.“ Teiginys, esantis kanone, išplėtoja popiežiaus Grigaliaus Didžiojo pareiškimą, kad blogi dvasininkai turi būti toleruojami savo pavaldinių, jei tik tai galima daryti išlaikant tikėjimą. (Moralia XXV c. 16: ‘Subditi praelatos etiam malos tolerant, si salva fide possint …’).
Kanoninis tvirtinimas, kad popiežius gali būti teisiamas dėl erezijos, atsirado kaip kanoninio principo, jog popiežius nėra niekieno teisiamas, interpretavimas. Šio kanono išdėstymas yra privilegijos suformulavimas; jos objektas yra patvirtinti, kad popiežius turi didžiausią įmanomą apsaugą nuo kitų vertinimo.
Šis kanonas kartu su kitais iš Graciano dekreto buvo įtrauktas į „Corpus iuris canonici“, kuris buvo Lotynų Bažnyčios kanonų teisės pagrindas iki 1917 m. Jo autoritetingumas yra pagrįstas paties popiežiaus autoritetu, nes Bažnyčios kanonų teisė yra palaikoma popiežiaus autoritetu. To mokė Popiežius Inocentas III, savo pamoksle per Aukščiausiojo Pontifiko konsekraciją, nurodydamas, kad „Dievas yra jo teisėjas dėl kitų nuodėmių“ ir kad „jis Bažnyčios gali būti teisiamas tik dėl nuodėmių, padarytų prieš tikėjimą“ [„In tantum enim fides mihi necessaria est, ut cum de caeteris peccatis solum Deum iudicium habeam, propter solum peccatum quod in fide committitur possem ab Ecclesia judicari.“] Kanono, esančio Dekrete, atmetimas, paneigtų kanoninį paties popiežiaus primato pagrindimą, nes šis kanonas yra teisėto pagrindo, kad popiežius nėra niekieno teisiamas, dalis.
Kanonas po Dekreto sudarymo ir publikavimo Bažnyčioje buvo visuotinai priimtas. Erezija, nurodoma šiame kanone yra praktiškai visų autorių suprantama kaip reiškianti viešai išreikštą ereziją. (Tezė, kad popiežius netenka posto dėl grynai privačios erezijos, buvo pasiūlyta Juano de Torquemados O.P., bet buvo įtikinamai paneigta ir nuo tada buvo atmesta visų kanonų teisės specialistų bei teologų.) Nei 1917 m. Kanonų teisės kodeksas, nei 1983 m. Kanonų teisės kodeksas neatmetė principo, kad eretikas popiežius turi prarasti popiežiaus postą. Su tuo sutinka visi šių kodeksų aiškintojai, nurodantys, kad pats principas yra teisingas.
Ankstyvoji kanoninė tradicija reikalauja, kad esant ypatingam popiežiaus erezijos atvejui, prieš pasielgiant su juo kaip su eretiku, popiežius turi būti kelis kartus perspėtas. Rufino „Summa antiquitate et tempore“ (1170) ir Johano Faventiuso „Summa“ (1171) abi tvirtina, kad prieš teisiant popiežių kaip eretiką, jis turi būti antrą ir trečią kartą perspėtas atsisakyti erezijos. Huguccio „Summa“ nurodo, kad norint popiežių teisti kaip eretiką, reikia, kad jis turi būti įspėtas atsisakyti erezijos ir atsakydamas į šį įspėjimą turėtų ją toliau užsispyręs ginti.
Sedevakantistų autoriai ginčijo, kad popiežius savaime praranda popiežiaus postą dėl viešos erezijos, be būtino ar galimo Bažnyčios įsikišimo. Ši pozicija nesuderinama su katalikų tradicija ir teologija, todėl turi būti atmesta. Kaip yra pastebėję daugelis teologų, jos priėmimas eretiko popiežiaus atveju nublokštų Bažnyčią į chaosą. Tai reikštų, kad bet kuriam katalikui būtų palikta spręsti, ar ir kada popiežius galėjo būti paskelbtas eretiku ir netekęs popiežiaus posto. Todėl turėtų būti priimta, kad popiežius negali prarasti posto be atitinkamo Bažnyčios vyskupų veiksmo. Toks veiksmas turėtų būti popiežius įspėjimas daugiau nei vieną kartą atsisakyti bet kokių erezijų, kurias jis priėmė, o Bažnyčios vyskupams paskelbus popiežių besilaikant erezijos, tai tampa juridiniu faktu, faktu, dėl kurio yra netenkama popiežiaus posto.
Tarp katalikų teologų esama nereikšmingų nuomonių skirtumų dėl priemonių, kurių turi imtis Bažnyčia, spręsdama eretiko popiežiaus situaciją. Kajetano ir šv. Tomo Jono mokykla tvirtina, kad tam, jog popiežius netektų posto, Bažnyčia, patvirtinusi ir paskelbusi popiežių eretiku, taip pat turi įsakyti tikintiesiems vengti jo dėl erezijos. Šv. Roberto Belarmino mokykla neatmeta žingsnio, kuriuo tikintieji būtų įspėjami vengti popiežiaus kaip eretiko, bet ji nelaiko jo būtina sąlyga popiežiaus posto praradimui. Mes neatmetame galimybės, kad popiežius, kuris viešai atmetė katalikų tikėjimą ir viešai atsivertė į ne katalikų religiją, tokiu būdu galėtų prarasti popiežiaus postą; bet tai yra hipotetinis atvejis ir jis nėra panašus į dabartinę situaciją. Abi šios mokyklos turėjo ir turi savų pasekėjų. Mes neužimame jokios pozicijos šiais klausimais, kurių sprendimas yra Bažnyčios vyskupų reikalas.
Laiško tekstas anglų kalba su išnašomis