Keturių kardinolų laiškas ir klausimai dėl pop. Pranciškaus apaštalinio paraginimo "Amoris laetitia"

Ieškome aiškumo: prašymas išaiškinti sunkumus Paraginime Amoris laetitia

 

1. Būtina pratarmė

 

Keturių kardinolų sprendimas pasiųsti Jo Šventenybei Popiežiui Pranciškui laišką kyla iš gilaus ganytojiško susirūpinimo.

Mes pastebėjome daugelio tikinčiųjų rimtą pasimetimą ir didelę sumaištį dėl itin svarbių klausimų apie Bažnyčios gyvenimą. Pastebėjome, kad net vyskupų kolegijoje labai įvairiai aiškinamas Amoris laetitia VIII skyrius[1].

Didžioji Bažnyčios Tradicija mus moko, kad išeitis iš tokių situacijų yra kreiptis į Šventąjį Tėvą, prašant Apaštalų Sosto išspręsti abejones, kurios yra pasimetimo ir painiavos priežastis.

Todėl tai, ką darome, yra teisingumo ir meilės aktas.

Teisingumo, nes šia savo iniciatyva mes išpažįstame, kad Petro tarnystė yra vienybės tarnystė, o Petrui, popiežiui, priklauso pareiga stiprinti tikėjimą.

Meilės, nes norime padėti popiežiui išvengti skilimų ir konfliktų Bažnyčioje, prašydami išsklaidyti bet kokias dviprasmybes.

Mes taip pat atlikome tam tikrą pareigą. Pagal Kanonų teisės kodeksą (kan. 349[2]), kardinolams, net pavieniams, yra patikėta pareiga padėti popiežiui rūpintis visuotine Bažnyčia.

Šventasis Tėvas nusprendė neatsakyti. Mes išaiškinome šį jo suverenų sprendimą kaip kvietimą tęsti apmąstymus ir diskusiją, ramiai ir su pagarba.

Todėl informuojame visą Dievo tautą apie mūsų iniciatyvą, pateikdami visą dokumentaciją.

Tikimės, kad niekas nesiims interpretuoti šio klausimo pagal „progresyvią“ ar „konservatyvią“ paradigmą. Tai būtų visiškai neteisinga. Mes esame giliai susirūpinę dėl tikrojo sielų gėrio, kuris yra aukščiausias Bažnyčios įstatymas, o ne ketiname skatinti kokią nors politiką Bažnyčioje.

Tikimės, kad niekas mūsų neteisingai nepasmerks kaip Šventojo Tėvo priešininkų ar kaip žmonių, neturinčių gailestingumo. Ką mes padarėme ir darome, plaukia iš gilios kolegialios meilės, vienijančios mus su popiežiumi, ir iš aistringo susirūpinimo tikinčiųjų gėriu.

 

Kard. Walter Brandmüller

Kard. Raymond L. Burke

Kard. Carlo Caffarra

Kard. Joachim Meisner

 

***

 

2. Keturių kardinolų laiškas popiežiui

 

Jo Šventenybei Popiežiui Pranciškui

ir Jo Eminencijos kardinolo Gerhardo L. Müllerio dėmesiui

 

Šventasis Tėve,

 

Jums paskelbus Apaštališkąjį paraginimą Amoris laetitia, teologai ir mokslininkai pasiūlė interpretacijas, kurios yra ne tik besiskiriančios tarpusavyje, bet ir prieštaringos, visų pirma dėl VIII skyriaus. Be to, žiniasklaida pabrėžė šį ginčą, taip provokuodama netikrumą, sumišimą ir dezorientaciją tarp daugelio tikinčiųjų.

Dėl šios priežasties, mes, žemiau pasirašiusieji, taip pat daugelis vyskupų ir kunigų, sulaukėme daug įvairių socialinių sluoksnių tikinčiųjų prašymų teisingai išaiškinti Paraginimo VIII skyrių.

Todėl, verčiami sielovadinės atsakomybės ir trokšdami dar geriau įgyvendinti sinodiškumą, kuriam Jūsų Šventenybė mus ragina, mes leidžiame sau su gilia pagarba paklausti Jus, Šventasis Tėve, kaip aukščiausiąjį tikėjimo Mokytoją, pašauktą Prisikėlusiojo stiprinti savo brolius tikėjime, išspręsti neaiškumus ir suteikti aiškumo, geranoriškai duodant atsakymą į Dubia [lot. abejones], pridėtas prie šio laiško.

Tegul Jūsų Šventenybė teikiasi mus palaiminti, o mes pažadame nuolat prisiminti jus maldoje.

 

Kard. Walter Brandmüller

Kard. Raymond L. Burke

Kard. Carlo Caffarra

Kard. Joachim Meisner

 

Roma, 2016 m. rugsėjo 19 d.

 

***

 

3. Dubia

 

Klausiame, ar, sekant Amoris laetitia teiginiais (nr. 300–305), tapo įmanoma suteikti Atgailos sakramento išrišimą ir taip prileisti prie Šventosios Komunijos asmenį, kuris, saistomas galiojančiu santuokiniu ryšiu, gyvena kartu su kitu nei sutuoktinis asmeniu more uxorio [kaip su sutuoktiniu], nevykdydamas Familiaris consortio nr. 84 numatytų sąlygų, vėliau dar kartą patvirtintų Reconciliatio et paenitentia, n. 34 ir Sacramentum caritatis, nr. 29. Ar sąvoka „tam tikrais atvejais“, esanti Paraginimo Amoris laetitia išnašoje nr. 351 (prie nr. 305)[3], gali būti taikoma išsiskyrusiems asmenims, kurie yra sudarę naują sąjungą ir kurie toliau gyvena more uxorio?

Paskelbus Posinodinį paraginimą Amoris laetitia (plg. nr. 304[4]), ar vis dar reikia laikyti galiojančiu šv. Jono Pauliaus II enciklikos Veritatis splendor nr. 79 mokymą, paremtą Šventuoju Raštu ir Bažnyčios Tradicija, dėl absoliučių moralinių normų, kurios draudžia iš esmės blogus aktus ir įpareigoja be jokių išimčių, egzistavimo?

Po Amoris laetitia (nr. 301[5]), ar dar galima teigti, kad asmuo, kuris nuolat gyvena prieštaraudamas Dievo įstatyme esančiam įsakymui, pavyzdžiui, draudžiančiam svetimavimą (plg. Mt 19, 3–9), yra atsidūręs objektyvioje sunkios nuodėmės būklėje (plg. Popiežiškoji įstatyminių tekstų aiškinimo taryba, 2000 m. birželio 24 d. Deklaracija)?

Po Amoris laetitia (nr. 302[6]) teiginių apie „moralinę atsakomybę mažinančias aplinkybes“, ar vis dar reikia laikyti galiojančiu Jono Pauliaus II enciklikos Veritatis splendor nr. 81 mokymą, paremtą Šventuoju Raštu ir Bažnyčios Tradicija, kad „aplinkybės ar intencijos niekada negali pakeisti iš esmės blogo dėl jo objekto akto į aktą, kuris yra „subjektyviai“ geras ar gintinas kaip galimas pasirinkimas“?

Po Amoris laetitia (nr. 303[7]), ar vis dar reikia laikyti galiojančiu Jono Pauliaus II enciklikos Veritatis splendor nr. 56 mokymą, paremtą Šventuoju Raštu ir Bažnyčios Tradicija, kuris atmeta kūrybingą sąžinės vaidmens interpretaciją ir pabrėžia, kad sąžinė niekada negali būti įgaliota pateisinti išimčių iš absoliučių moralinių normų, draudžiančių dėl jų objekto iš esmės blogus aktus?

 

***

 

4. Keturių kardinolų aiškinamosios pastabos

 

KONTEKSTAS

 

Dubia (iš lotynų kalbos: „abejonės“) yra formalūs klausimai, pateikiami popiežiui ir Tikėjimo mokslo kongregacijai, prašantys paaiškinti konkrečias sritis, susijusias su doktrina ar praktika.

Šiuose klausimuose svarbu tai, kad jie būna suformuluoti taip, jog reikalauja atsakymo „taip“ arba „ne“, be teologinio argumentavimo. Tad toks kreipimasis į Apaštalų Sostą nėra mūsų pačių išradimas; tai labai sena praktika.

Pažiūrėkime, apie ką konkrečiai kalbama.

Paskelbus Posinodinį apaštališkąjį paraginimą Amoris laetitia apie meilę šeimoje, kilo diskusijos ypač dėl jo aštunto skyriaus. Ypač punktai 300–305 tapo įvairių interpretacijų objektu.

Daugeliui – vyskupams, kunigams, tikintiesiems – tie paragrafai atrodo nurodantys ar net aiškiai skelbiantys Bažnyčios disciplinos pokytį dėl išsiskyrusiųjų, gyvenančių naujose sąjungose, o kiti, pripažindami aiškumo trūkumą ar net dviprasmiškumą mūsų aptariamose vietose, teigia, kad tie skyriai gali būti skaitomi laikantis tęstinumo su ankstesniu Magisteriumu ir juose nėra pakeitimų Bažnyčios praktikoje ir mokyme.

Skatinami pastoracinio rūpesčio tikinčiaisiais, keturi kardinolai išsiuntė laišką Šventajam Tėvui dubia forma, tikėdamiesi sulaukti aiškumo, nes abejonės ir netikrumas visada labai kenkia sielovadai.

Faktą, kad dokumento aiškintojai prieina prie skirtingų išvadų, taip pat lemia skirtingas krikščioniško moralinio gyvenimo supratimas. Šia prasme, Paraginimas Amoris laetitia ne tik kelia klausimą, ar išsiskyrusieji, kurie sudarė naują sąjungą, gali tam tikromis aplinkybėmis būti vėl prileidžiami prie sakramentų.

Greičiau dokumento aiškinimas suponuoja skirtingą, kontrastingą požiūrį į krikščionių gyvenimo būdą apskritai.

Taigi, nors pirmas klausimas iš dubia susijęs praktiniu klausimu dėl išsituokusiųjų ir civiliniu keliu vėl susituokusiųjų, kiti keturi klausimai liečia fundamentalius krikščioniško gyvenimo klausimus.

 

KLAUSIMAI

 

Abejonė nr. 1

 

Klausiama, ar, sekant Amoris laetitia teiginiais (nr. 300–305), tapo įmanoma suteikti Atgailos sakramento išrišimą ir taip prileisti prie Šventosios Komunijos asmenį, kuris, saistomas galiojančiu santuokiniu ryšiu, gyvena kartu su kitu nei sutuoktinis asmeniu more uxorio, nevykdydamas Familiaris consortio nr. 84 numatytų sąlygų, vėliau dar kartą patvirtintų Reconciliatio et paenitentia, n. 34 ir Sacramentum caritatis, nr. 29. Ar sąvoka „tam tikrais atvejais“, esanti Paraginimo Amoris laetitia išnašoje nr. 351 (prie nr. 305), gali būti taikoma išsiskyrusiems asmenims, kurie yra sudarę naują sąjungą ir kurie toliau gyvena more uxorio?

Pirmasis klausimas daro ypatingą nuorodą į Amoris laetitia nr. 305 ir išnašą nr. 351. Nors išnaša nr. 351 konkrečiai kalba apie Atgailos ir Komunijos sakramentus, ji nemini išsiskyrusiųjų ir civiliniu būdu vėl susituokusiųjų šiame kontekste, to nedaro ir pagrindinis tekstas.

Popiežiaus Jono Pauliaus II Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio, nr. 84 jau svarstė galimybę prileisti išsiskyrusius ir civiliniu būdu vėl susituokusius prie sakramentų. Jis pamini tris sąlygas:

• Tie asmenys negali atsiskirti nepadarydami naujų neteisingumo aktų (pavyzdžiui, jie gali būti atsakingi už savo vaikų auklėjimą);

• Jie prisiima įsipareigojimą gyventi pagal savo realią situaciją, tai yra liautis gyventi kartu kaip vyras ir žmona (more uxorio), susilaikydami nuo aktų, deramų vien sutuoktiniams;

• Jie vengia sukelti papiktinimą (tai yra, jie vengia sudaryti nuodėmės įspūdį, kad būtų išvengta pavojaus kitus paskatinti nuodėmei).

Sąlygos, pateiktos Familiaris consortio nr. 84 ir vėlesniuose jau minėtuose dokumentuose, iš karto atrodys protingos, jei prisiminsime, kad santuokinė sąjunga yra pagrįsta ne tik abipuse meile ir kad lytiniai aktai yra ne tik viena iš veiklų, kuria užsiima poros.

Lytiniai santykiai yra dėl šeimyninės meilės. Jie yra tokie svarbūs, geri ir brangūs, kad reikalauja tam tikro konteksto – santuokinės meilės konteksto. Vadinasi, ne tik išsiskyrusieji, gyvenantys naujose sąjungose, turi susilaikyti, bet taip pat visi, kurie nėra susituokę. Bažnyčios požiūriu, šeštasis įsakymas „Nesvetimauk“ visada apėmė bet kokį žmogaus seksualumo praktikavimą, kuris nėra santuokinis, t. y. bet kokius lytinius santykius, išskyrus tuos, kurie vykdomi su savo teisėtu sutuoktiniu.

Atrodytų, kad tikinčiųjų, atskirtų ar išsiskyrusių su jų teisėtais sutuoktiniais ir sudariusių naują sąjungą, kurioje jie gyvena su kitu, lyg jie būtų vyras ir žmona, prileidimas prie Komunijos reikštų, jog Bažnyčia savo praktika moko vieno iš šių teiginių apie santuoką, žmogaus seksualumą ir sakramentų prigimtį:

• Ištuoka nenutraukia santuokos ryšio, ir partneriai naujoje sąjungoje nėra susituokę. Tačiau žmonės, kurie nėra susituokę, tam tikromis aplinkybėmis gali teisėtai vykdyti seksualiai intymius veiksmus.

• Ištuoka nutraukia santuokinį ryšį. Žmonės, kurie nėra susituokę, negali teisėtai užsiimti lytiniais aktais. Tačiau išsiskyrę ir vėl susituokę yra teisėti sutuoktiniai, o jų seksualiniai veiksmai – teisėti vedybiniai aktai.

• Ištuoka nenutraukia santuokos ryšio, ir partneriai naujoje sąjungoje nėra susituokę. Žmonės, kurie nėra susituokę, negali teisėtai užsiimti lytiniais aktais, tad išsiskyrusieji ir sudariusieji civilinę santuoką gyvena nuolatinės, viešos, objektyvios ir sunkios nuodėmės būklėje. Tačiau žmonių prileidimas prie Eucharistijos nereiškia, kad Bažnyčia patvirtina jų viešą gyvenimo būklę; tikintieji gali artintis prie Eucharistijos stalo net suvokdami turį sunkią nuodėmę, o išrišimo Atgailos sakramentu gavimas ne visada reikalauja ketinimo pataisyti savo gyvenimą. Tad sakramentai yra atsieti nuo gyvenimo: krikščionių apeigos ir kultas yra visiškai skirtinga sfera nuo krikščionių moralinio gyvenimo sferos.

 

Abejonė nr. 2

 

Paskelbus Posinodinį paraginimą Amoris laetitia (plg. nr. 304), ar vis dar reikia laikyti galiojančiu šv. Jono Pauliaus II enciklikos Veritatis splendor nr. 79 mokymą, paremtą Šventuoju Raštu ir Bažnyčios Tradicija, dėl absoliučių moralinių normų, kurios draudžia iš esmės blogus aktus ir įpareigoja be jokių išimčių, egzistavimo?

Antrasis klausimas liečia vadinamųjų iš esmės blogų aktų egzistavimą. Jono Pauliaus II enciklika Veritatis splendor, nr. 79 teigia, kad galima „laikyti morališkai blogu pagal jo rūšį [...] sąmoningą tam tikrų rūšių elgesio pasirinkimą ar konkrečius veiksmus, nekreipiant dėmesio į intenciją, dėl kurio daromas pasirinkimas ar į numatomų to akto padarinių visiems suinteresuotiems asmenims visumą“.

Taigi enciklika moko, kad yra veiksmų, kurie yra visada blogi, kurie yra draudžiami moralės normų („moralinių absoliutų“), saistančių be jokių išimčių. Šie moraliniai absoliutai yra visada negatyvūs, tai yra jie mums pasako, ko mes neturėtume daryti: „Nežudyk“, „nesvetimauk“. Tik negatyvios normos gali įpareigoti be išimčių.

Pasak Veritatis splendor, iš esmės blogų aktų atveju nereikalingas atsižvelgimas į aplinkybes ar intencijas. Susijungimas su moterimi, kuri yra ištekėjusi už kito, yra ir išlieka svetimavimo aktas, kurio kaip tokio niekada nevalia daryti, net jei jį atliekantis žmogus galėtų išgauti kokias nors vertingas paslaptis iš piktadario žmonos ir taip išgelbėti karalystę (šis pavyzdys, skambantis lyg iš James‘o Bondo filmo, jau buvo svarstomas šv. Tomo Akviniečio veikale De malo, q. 15, a. 1). Jonas Paulius II teigia, kad intencija (tarkim, „išgelbėti karalystę“) nekeičia akto rūšies (čia: „svetimavimas“), ir kad pakanka žinoti akto rūšį („svetimavimas“), kad suprastum, jog nevalia jo atlikti.

 

Abejonė nr. 3

 

Po Amoris laetitia (nr. 301), ar dar galima teigti, kad asmuo, kuris nuolat gyvena prieštaraudamas Dievo įstatyme esančiam įsakymui, pavyzdžiui, draudžiančiam svetimavimą (plg. Mt 19, 3–9), yra atsidūręs objektyvioje sunkios nuodėmės būklėje (plg. Popiežiškoji įstatyminių tekstų aiškinimo taryba, 2000 m. birželio 24 d. Deklaracija)?

Amoris laetitia nr. 301 prisimena: „Bažnyčia yra rimtai apmąsčiusi švelninančias sąlygas ir aplinkybes.“ Toliau daroma išvada: „Todėl nebegalima teigti, kad visi tie, kurių situacija yra „nereguliari“, gyvena mirtinos nuodėmės būvyje ir stokoja pašvenčiamosios malonės.“

Savo 2000 m. birželio 24 d. Deklaracijoje Popiežiškoji įstatyminių tekstų aiškinimo taryba siekia paaiškinti Kanonų teisės kodekso kanoną 915, kuriame teigiama, kad „prie Šventosios Komunijos neturi būti prileisti [...] tie, kurie užsispyrusiai lieka viešoje sunkioje nuodėmėje“. Popiežiškosios tarybos Deklaracija teigia, kad šis kanonas taikytinas taip pat tikintiesiems, kurie išsiskyrė ir vėl susituokė civiliniu būdu. Ji išaiškina, kad „sunki nuodėmė“ čia turi būti suprantama objektyviai, nes Eucharistijos teikėjas neturi priemonių spręsti dėl kito asmens subjektyvus pakaltinamumo.

Taigi, pasak Deklaracijos, į klausimą dėl prileidimo prie sakramentų reikia atsakyti sprendžiant iš asmens objektyvios gyvenimo situacijos, o ne atliekant sprendimą, ar šis asmuo yra mirtinos nuodėmės būklėje. Iš tiesų subjektyviai jis ar ji gali būti nevisiškai pakaltinami ar visai nepakaltinami.

Ta pačia dvasia savo enciklikoje Ecclesia de Eucharistia, nr. 37, šv. Jonas Paulius II primena, kad „spręsti apie savo buvimą malonės būklėje priklauso tik pačiam asmeniui, nes tai yra savo sąžinės tyrimo klausimas“. Taigi Amoris laetitia nurodyta skirtis tarp subjektyvios mirtinos nuodėmės situacijos ir objektyvios sunkios nuodėmės situacijos yra iš tiesų gerai žinoma Bažnyčios mokyme.

Tačiau Jonas Paulius II tęsia pabrėždamas, kad „tais atvejais, kai išorinis elgesys rimtai, aiškiai ir pastoviai prieštarauja moralės normai, Bažnyčia dėl sielovadinio rūpinimosi gera tvarka bendruomenėje ir iš pagarbos sakramentui privalo tiesiogiai įsikišti“. Tada jis pakartoja minėtąjį kanono 915 mokymą.

Tad trečiasis Dubia klausimas siekia išsiaiškinti, ar ir po Amoris laetitia paskelbimo dar galima teigti, kad asmenys, kurie nuolat gyvena prieštaraudami Dievo įstatymui, pavyzdžiui, įsakymams prieš svetimavimą, vagystę, žmogžudystę ar melagingą liudijimą, yra objektyvioje sunkios nuolatinės nuodėmės būklėje, net jei dėl kokių nors priežasčių nėra tikra, kad jie subjektyviai pakaltinami dėl savo nuolatinių nusižengimų.

 

Abejonė nr. 4

 

Po Amoris laetitia (nr. 302) teiginių apie „moralinę atsakomybę mažinančias aplinkybes“, ar vis dar reikia laikyti galiojančiu šv. Jono Pauliaus II enciklikos Veritatis splendor nr. 81 mokymą, paremtą Šventuoju Raštu ir Bažnyčios Tradicija, kad „aplinkybės ar intencijos niekada negali pakeisti iš esmės blogo dėl jo objekto akto į aktą, kuris yra „subjektyviai“ geras ar gintinas kaip galimas pasirinkimas“?

Amoris laetitia nr. 302 pabrėžia, kad, atsižvelgiant į lengvinančias aplinkybes, „neigiamas objektyvios situacijos įvertinimas neapima asmens pakaltinamumo ar kaltumo įvertinimo“. Dubia atkreipia dėmesį į Bažnyčios mokymą, išreikštą Jono Pauliaus II Veritatis splendor, pagal kurį aplinkybės ar geri ketinimai niekada negali savyje blogo akto paversti pateisinamu ar net geru.

Kyla klausimas, ar Amoris laetitia taip pat pritaria, jog bet koks veiksmas, kuris nusižengia prieš Dievo įsakymus, pavyzdžiui, svetimavimas, žmogžudystė, vagystė ar melagingas liudijimas, niekada negali, atsižvelgiant į aplinkybes, sušvelninti asmeninės atsakomybės, tapti atleistinas ar net geras.

Ar šie aktai, kuriuos Bažnyčios Tradicija vadina blogais savyje ir sunkiomis nuodėmėmis, ir toliau yra destruktyvūs ir žalingi visiems, kurie juos daro, nepriklausomai nuo to, kokia yra jų moralinės atsakomybės subjektyvi būklė?

Ar gali šie aktai, priklausomai nuo asmens subjektyvios būklės ir priklausomai nuo aplinkybių ir intencijų, nustoti būti žalingi ir tapti pagirtini ar bent jau atleistini?

 

Abejonė nr. 5

 

Po Amoris laetitia (nr. 303), ar vis dar reikia laikyti galiojančiu Jono Pauliaus II enciklikos Veritatis splendor nr. 56 mokymą, paremtą Šventuoju Raštu ir Bažnyčios Tradicija, atmetantį kūrybingą sąžinės vaidmens interpretaciją ir pabrėžiantį, kad sąžinė niekada negali būti įgaliota pateisinti išimčių iš absoliučių moralės normų, draudžiančių dėl jų objekto iš esmės blogus aktus?

Amoris laetitia nr. 303 teigia, kad „sąžinė gali ne tik suvokti, kad tam tikra situacija objektyviai neatitinka visuotinių Evangelijos reikalavimų, bet ir nuoširdžiai bei sąžiningai pripažinti, kad kol kas tai yra dosniausias atsakas, kurį galima pasiūlyti Dievui“. Dubia prašo išaiškinti šiuos teiginius, nes juos galima aiškinti skirtingai.

Tiems, kurie siūlo kūrybingą sąžinės idėją, Dievo įstatymo įsakymai ir individualios sąžinės norma gali nesutarti ar net vienas kitam prieštarauti, o galutinis žodis visada turi priklausyti sąžinei, kuri galiausiai nusprendžia dėl gėrio ir blogio. Pasak Veritatis splendor n. 56, „šiuo pagrindu mėginama įteisinti vadinamuosius „sielovadinius“ sprendimus, prieštaraujančius Magisteriumo mokymui, ir pateisinti „kūrybišką“ hermeneutiką, pagal kurią moralinė sąžinė jokiu būdu nėra kiekvienu atveju įpareigota tam tikro negatyvaus įsakymo“.

Šiuo požiūriu, moralinei sąžinei niekada nepakaks žinoti, kad „tai yra svetimavimas“, arba „tai yra žmogžudystė“, kad ji suvoktų, jog tų dalykų ji negali ir neturi daryti.

Atvirkščiai, žmogus taip pat turėtų pažvelgti į aplinkybes arba intencijas, kad suprastų, ar tasai aktas negalėtų būti galų gale pateisinamas ar net privalomas (plg. Dubia 4 klausimą). Pasak šių teorijų, sąžinė iš tiesų galėtų teisėtai nuspręsti, kad tam tikru atveju, Dievo valia man yra veiksmas, kuriuo aš peržengiu vieną iš Jo įsakymų. „Nesvetimauk“ yra laikomas tik bendrąja norma. Tačiau čia ir dabar, dėl mano gerų ketinimų, svetimavimas yra būtent tai, ko Dievas tikrai nori iš manęs. Tokiomis sąlygomis galime bent jau įsivaizduoti dorybingo svetimavimo, teisėtos žmogžudystės ir privalomo melagingo liudijimo atvejus.

Tai reikštų, kad sąžinę laikome žmogaus galia autonomiškai nuspręsti apie gėrį ir blogį, o Dievo įstatymą – našta, kuri yra savavališkai užkrauta ir gali kartais prieštarauti mūsų tikrajai laimei.

Tačiau sąžinė nesprendžia dėl gėrio ir blogio. Visa ši „sąžinės sprendimo“ idėja yra klaidinanti. Tikrasis sąžinės aktas yra teisti, o ne nuspręsti. Ji sako: „Tai yra gerai“, „tai yra blogai“. Patsai gėris ar blogumas nepriklauso nuo jos. Ji tik atpažįsta ir pripažįsta akto gerumą ar blogumą, o kad galėtų teisti, sąžinei reikia kriterijų; ji iš esmės priklausoma nuo tiesos.

Dievo įsakymai yra labiausiai sveikintina pagalba sąžinei sužinoti tiesą ir todėl teisingai teisti. Dievo įsakymai yra tiesos apie mūsų gėrį, apie pačią mūsų būtį išraiška, jie atskleidžia lemiamą tiesą, kaip gyventi gerą gyvenimą. Popiežius Pranciškus taip pat kalba panašiai: „Pats įstatymas yra Dievo dovana, rodanti kelią, visiems be išimties skirta dovana.“ (Amoris laetitia nr. 295)