Abu Dabyje vykusiame tarpreliginiame susitikime popiežius Pranciškus ir Al-Azharo Didysis imamas Ahmadas Al-Tayyibas pasirašė bendrą deklaraciją „Apie žmonių brolybę“. Šio dokumento negalima nuvertinti, nes tai tikrai istorinis įvykis, o ir pats Šventasis Tėvas jam teikia didelės reikšmės. Grįždamas lėktuvu iš Jungtinių Arabų Emyratų, Popiežius žurnalistams teigė, kad dokumentas buvo rengiamas „beveik metus“, jis „palengva brendo slaptoje“, buvo „gerai apmąstytas“. Pranciškus išreiškė viltį, kad jis bus studijuojamas islamo universitetuose.
Vos tik buvo paskelbta, deklaracija sulaukė daug kritikos, net iš aukštų Bažnyčios hierarchų pusės. Ir iš tiesų, perskaičius dokumentą susidaro įspūdis, kad jis galėjo būti sukurtas bet kurioje masonų ložėje ir kad jį galėtų pasirašyti pats aršiausias antiklerikalas. Dažniausiai joje vartojami žodžiai yra „taika“, „laisvė“, „lygybė“ ir „brolybė“ (Prancūzų revoliucijos šūkiai). Dokumento dvasia yra natūralistinė (jame nė karto neminimas išganymas, žmogaus siela, antprigimtinis gyvenimas; vietoje to kaip didžiausias gėris pateikiamas taikus žmonių sugyvenimas žemėje); deistinė (kalbama apie Dievą „Visatos kūrėją“, bet nė karto neminimas Jėzus Kristus kaip žmonijos Išganytojas); pacifistinė (smerkiamas bet kokia, netgi teisinga, prievarta; religijos turi tarnauti taikai); liberalistinė (iškeliama neribota religijos, išraiškos ir veiksmų laisvė kaip neatimama žmogaus teisė); reliatyvistinė (visos religijos parodomos kaip vienodai geros, taip suniveliuojant jų skirtumus). Be to, dokumente pilna dviprasmybių, pavyzdžiui, Deklaracija prasideda teiginiu:
„Tikinčiojo tikėjimas skatina jį kitame žmoguje matyti brolį (ar seserį), kuriam reikia padėti ir jį mylėti. Per tikėjimą į Dievą, kuris sutvėrė visatą, kūrinius ir visas žmogiškas būtybes (lygias dėl jo gailestingumo), tikintieji yra pašaukti išreikšti šią žmogišką brolybę saugodami kūriniją bei visą visatą ir padėdami visiems asmenims, ypač vargingiausiems ir stokojantiems.“
Apie kokį tikėjimą ir apie kokius tikinčiuosius čia kalbama? Akivaizdu, kad ne apie Dievo apreikštą, antprigimtinį, katalikų tikėjimą. Juk musulmonai jo neturi. Galbūt apie bendro pobūdžio, prigimtinį tikėjimą į pasaulio Kūrėją? Tokį tikėjimą, kurio laikėsi pagonių filosofai ar Švietimo epochos deistai? Tačiau toks tikėjimas laikytinas labiau nuomone, o ne apreikšta tiesa. Be to, anaiptol ne visos religijos išpažįsta tokį prigimtinį tikėjimą.
Kitas dviprasmiškumo pavyzdys:
„Pilietybės idėja pagrįsta teisių ir pareigų lygybe, kuri visiems užtikrina teisingumą. Todėl be galo svarbu mūsų visuomenėse įtvirtinti pilnos pilietybės principą ir atmesti diskriminuojantį sąvokos „mažumos“ vartojimą, skatinantį izoliacijos ir menkavertiškumo jausmus.“
Ar tai reiškia, kad visi, atvykę gyventi į kitą šalį, dėl įgimtos „teisių ir pareigų lygybės“ turi tuoj pat gauti tos šalies pilietybę? Galbūt Popiežius šitaip nori palengvinti islamo šalyse persekiojamų krikščionių (JAE, kurią Pranciškus giria dėl „tolerantiškumo kitatikiams pavyzdžio“, krikščionims iki šiol nesuteikiama pilietybė) padėtį? Tačiau lazda turi du galus: iš šio teiginio plaukia, kad į Europą iš islamo šalių plūstantys migrantai taip pat turi teisę gauti tų šalių pilietybę.
Vis dėl to daugiausia reakcijų sulaukė ši pastraipa:
„Laisvė yra kiekvieno asmens teisė: kiekvienas žmogus turi tikėjimo, minčių, išraiškos ir veiksmų laisvę. Dievas savo išmintimi, kuria sukūrė visas žmogiškas būtybes, nori religijų, spalvų, lyčių, rasių ir kalbų pliuralizmo bei įvairovės. Ši dieviška išmintis yra šaltinis, iš kurio plaukia teisė į tikėjimo laisvę, teisė būti kitokiam. Todėl reikia atmesti praktiką, kai žmonės būna verčiami priklausyti tam tikrai religijai ar kultūrai arba kai kitiems primetamas jiems nepriimtinas tam tikras kultūrinis gyvenimo būdas.“
Suprastas pažodžiui, teiginys, jog „Dievas savo išmintimi nori religijų pliuralizmo ir įvairovės“, yra tiesiogiai priešingas katalikų tikėjimui, taigi eretiškas. Religijos prieštarauja viena kitai įvairiais tikėjimo ir moralės klausimais. Vadinasi, tam tikrais klausimais jos klysta. Tačiau klysti svarbiais išganymo ir moralės klausimais yra blogis. Todėl religijų pliuralizmas ir įvairovė yra blogis, o blogio Dievas negali norėti. Katalikų mokymas skelbia, kad yra tik viena teisinga religija – krikščionių religija, garbinanti Švenčiausiąją Trejybę. Religijos, nepripažįstančios Švč. Trejybės, yra klaidingos ir todėl neveda į išganymą. Dėl to jos yra blogis ir negali būti Dievo norimos.
Pasakymas, kad „reikia atmesti praktiką, kai žmonės būna verčiami priklausyti tam tikrai religijai ar kultūrai arba kai kitiems primetamas jiems nepriimtinas tam tikras kultūrinis gyvenimo būdas“ vienu mostu nubraukia ir sumenkina visas praeities ir šiandienos misionierių pastangas. Ar nuo dabar nebegalima atversti ir integruoti kitatikių, net jeigu jie patys atvyksta į krikščionišką šalį?
Kai kurie katalikų komentatoriai mėgino „gelbėti“ Popiežių, argumentuodami, kad frazę „Dievas nori religijų įvairovės“ dera suprasti kaip „pasyvų norėjimą“, kada Dievas pakenčia tam tikrą blogį dėl geresnio gėrio. Tačiau ir dokumento kontekstas, ir jo dvasia, ir liberalių apžvalgininkų džiūgavimai, ir paties pop. Praniškaus ankstesni pasisakymai bei neseni komentarai leidžia šią frazę suprasti tiesiogiai.
Tą pačią dieną kreipdamasis į tarpreliginio susitikimo Abu Dabyje dalyvius, Popiežius kalbėjo, jog
„brolybė savaime reiškia, kad broliai, nors ir siejami giminystės, nors apdovanoti vienodu orumu ir teisėmis, yra tarpusavyje skirtingi. Tokio skirtingumo išraiška yra religinis pliuralizmas. Negalima pateisinti nei priverstinio vienodumo, nei viską priimančio sinkretizmo. Mūsų, kaip tikinčiųjų, pareiga gerbti visus ir šitaip šlovinti visus sukūrusio Dievo vardą.“
Kad ir kaip revoliucingai skambėtų pop. Pranciškaus pareiškimai, jis iš esmės nepasakė nieko nauja, ko nėra – tik švelniau – sakęs anksčiau ir ko nėra mokoma Vatikano II Susirinkimo deklaracijoje apie religinę laisvę „Dignitatis humanae“. Liberalizmo ir indiferentizmo sėklą, kurią Susirinkimo dokumente slapta pasodino deklaracijos rengėjai, nuosekliai išaugino ir išvystė pop. Pranciškus. Tai patvirtino ir jis pats. Skrisdamas iš JAE, spaudos konferencijoje jis pripažino:
„Aiškiai pakartoju: iš katalikiškos perspektyvos šis dokumentas nei milimetro nenutolo nuo Vatikano II Susirinkimo. Pastarasis keletą kartų yra ten cituojamas. Dokumentas yra sukurtas Vatikano II Susirinkimo dvasioje.“
Į Deklaraciją veikiai sureagavo daug katalikiškų tinklalapių, teologų, istorikų. Katalikų mokymo stojo ginti netgi keli drąsesni Bažnyčios hierarchai. Vysk. Athanasius Schneideris paskelbė viešą pareiškimą „Įsūnijimo dovana“, kuriame teigia:
„Krikščionybė yra vienintelė Dievo norima religija. Todėl ji niekada negali būti statoma į vieną lygmenį su kitomis religijomis. Tie, kurie teigia, kad religijų įvairovė yra norima Dievo, prieštarauja Dieviškojo Apreiškimo tiesai, kaip tai aiškiai nurodo pirmasis Dekalogo įsakymas. Pagal Kristaus valią, tikėjimas Juo ir Jo dieviškuoju mokymu turi pakeisti visas kitas religijas, tačiau ne jėga, o meile ir įtikinėjimu, kaip tai sakoma Kristaus Karaliaus šventės himne: „Non Ille regna cladibus, non vi metuque subdidit: alto levatus stipite, amore traxit omnia“ („Ne kardu, jėga ar baime Jis pajungia tautas, bet, iškeltas ant Kryžiaus, Jis meiliai visa patraukia prie savęs“).
Įsikūnijęs Dievo Sūnus mokė, kad be tikėjimo Juo negali būti tikros ir Dievui patinkančios religijos: „Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas.“ (Jn 10, 9) Dievas įsakė visiems žmonėms be išimties klausyti Jo Sūnaus: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ (Mk 9, 7) Dievas nesakė: „Galite klausyti mano Sūnaus arba galite klausyti kitų religijų įkūrėjų, nes aš noriu, kad būtų religijų įvairovė.“ Ne, Dievas uždraudė mums tikėti kitomis religijomis ir dievais: „Neturėsi kitų dievų, tiktai mane vieną“ (Iš 20, 3) ir „Kas bendra tarp šviesos ir tamsos? Kaipgi galima gretinti Kristų su Beliaru arba tikintį su netikinčiu? Ir kaip suderinti Dievo šventovę su stabais?“ (2 Kor 6, 14–16)
Didysis popiežius Leonas XIII tik paliudijo nekintantį Bažnyčios mokymą savo prieš masonus nukreiptoje enciklikoje: „Jie [masonai] platina didžiąją šių laikų klaidą, tai yra siekį ištremti rūpinimąsi religija į nesvarbių dalykų sritį ir pastatyti visas religines formas į tą patį lygmenį. Vien tik šio principo pakanka sugriauti visoms religijoms ir ypač katalikų religijai, nes ji, būdama vienintelė tikroji, negali pakęsti, nepatirdama didžiausio įžeidimo ir neteisingumo, kad kitos religijos būtų jai prilygintos.“ (Humanum genus, 16)
Be krikščionių tikėjimo jokia religija negali būti tikra ir Dievo norima, nes Dievas aiškiai pareiškė savo valią, kad visi žmonės tikėtų Jo Sūnumi: „Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą.“ (Jn 6, 40) Jokia kita religija negali žmogui suteikti antprigimtinio gyvenimo: „O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją.“ (Jn 17, 3)
<...> Tikra visuotinė brolybė gali būti tiktai Kristuje, t. y. tarp pakrikštytų asmenų.
Yra tik vienas kelias pas Dievą, ir tai yra Jėzus Kristus, nes Jis pats pasakė: „Aš esu kelias“ (Jn 14, 6). Yra tik viena tiesa, ir tai yra Jėzus Kristus, nes Jis pats pasakė: „Aš esu tiesa“ (Jn 14, 6). Yra tik vienas tikras antprigimtinis gyvenimas sieloje, ir tai yra Jėzus Kristus, nes Jis pats pasakė: „Aš esu gyvenimas“ (Jn 14, 6).“
Prie vysk. Schneiderio balso netrukus prisijungė ir buvęs Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas kard. Gerhardas Mülleris. Prieš keletą dienų jis paskelbė „Tikėjimo manifestą“, nukreiptą prieš „augančią painiavą tikėjimo klausimais“. Kardinolas teigė, kad duoti šį „viešą Apreiškimo tiesos liudijimą“ jį paskatino daugelio vyskupų, kunigų, vienuolių ir katalikų pasauliečių prašymai. Manifeste jis, tiesiogiai neįvardydamas pop. Pranciškaus, gina tas katalikiškas tiesas, kurioms prieštarauja paskutinės Popiežiaus iniciatyvos. Manifesto pradžioje jis rašo:
„Mes tampame Jėzaus mokiniais ir Dievo vaikais, kai būname pakrikštijami vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Trijų Asmenų dieviškoje vienybėje pripažinimas iš esmės skiria krikščioniškąjį tikėjimą nuo kitų religijų. Religijos nesutinka būtent dėl šio tikėjimo Jėzumi Kristumi. Jis yra tikras Dievas ir tikras Žmogus, pradėtas iš Šventosios Dvasios ir gimęs iš Mergelės Marijos; Žodis, tapęs Kūnu, Dievo Sūnus, tikrasis pasaulio Išganytojas ir vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmonių. Todėl savo pirmajame laiške apaštalas Jonas tą, kuris neigia Kristaus dieviškumą, vadina antikristu. (1 Jn 2, 22) Turime pasipriešinti tendencijai atkristi į senąsias erezijas, kurios Jėzų Kristų laikė tik geru žmogumi, broliu, draugu, pranašu ar moralistu.“
Kad ir kokios pagirtinos būtų Popiežiaus diplomatinės intencijos (čia nekalbame apie tikruosius Didžiojo musulmonų imamo ketinimus) pasirašant šį dokumentą, jos nepateisina nukrypimo nuo Apreikštojo tikėjimo ir žmonių palikimo patiems sau rūpintis savo išganymu. Geras tikslas nepateisina blogų priemonių.
Parengta pagal: Zenit / Vatican News / Life Site News / Catholic Family News