Ištrauka iš tradicinio lietuviško katekizmo „Dievas ir žmogus“. Katekizmą galima įsigyti čia.
TREČIASIS BAŽNYČIOS ĮSAKYMAS
„Pasninkus pasninkauk!“
Trečiojo Bažnyčios įsakymo turinys
1. Trečiuoju savo įsakymu Bažnyčia liepia savo nariams tam tikromis jos nustatytomis dienomis pasninkauti ir susilaikyti nuo mėsiškų valgių.
Metų dienas šiuo atžvilgiu galima suskirstyti taip: vienomis nėra pareigos nei pasninkauti, nei susilaikyti nuo mėsiškų valgių; kitomis reikia tik pasninkauti, bet pareigos susilaikyti nuo mėsiškų valgių nėra; dar kitomis yra tik pareiga susilaikyti nuo mėsiškų valgių, bet pasninko nėra; galiausiai kitomis yra pareiga ir pasninkauti, ir susilaikyti nuo mėsiškų valgių. Daugiausia per metus yra tų dienų, kuriomis nereikia nei pasninkauti, nei susilaikyti nuo mėsiškų valgių, o mažiausia tų, kuriomis privaloma ir pasninkauti, ir susilaikyti nuo mėsiškų valgių.
I. PAREIGA PASNINKAUTI
Pasninko esmė
1. Pasninko esmę sudaro tai, kad galima per dieną tik vieną kartą valgyti iki soties; kitus du kartus leista tik po truputi užkąsti; maisto rūšį nustato vietos paprotys.
Vadinasi, pasninko dieną, jei ji nėra drauge ir susilaikymo arba santūros diena, galima valgyti mėsos. Tačiau tik vieną sykį, būtent tada, kai valgoma iki soties. Troškulį numalšinti galima tiek kartų, kiek reikia, nes gėrimas nelaužo pasninko.[1]
Pasninko dienos
2. Pasninkauti Bažnyčia įsako šiomis dienomis:[2]
a) visomis gavėnios dienomis, išskyrus sekmadienius ir privalomas šventes. Vadinasi, pasninkas prasideda Pelenų dieną ir baigiasi Didįjį šeštadienį. Tačiau Didįjį šeštadienį pareiga pasninkauti yra tik iki vidurdienio;
Gavėnios pasninką Bažnyčia įvedė tam, kad: a) prisimindami, kaip Viešpats Jėzus pasninkavo 40 dienų ir naktų nieko nevalgydamas, mes stengtumės bent kiek pasekti Jo pavyzdžiu; b) apmąstydami, kokią neapsakomą auką Jis padarė už mus taip baisiai kentėdamas ir skaudžiai numirdamas, bent šiokia tokia savo auka Jam atsidėkotume; c) pasninku ir kitais atgailos darbais apšvarintume savo sielas ir tinkamai pasiruoštume švęsti Velykas.
b) visomis metų Ketvirčių dienomis, t. y. kiekvieno metų Ketvirčio pirmąjį trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį. Metų Ketvirčiai būna: 1-asis po 3-ojo advento sekmadienio; 2-asis po 1-ojo gavėnios sekmadienio; 3-asis po Sekminių šventės; 4-asis po Šv. Kryžiaus išaukštinimo dienos, t. y. po rugpjūčio 14 d.;
Metų Ketvirčių dienų pasninką Bažnyčia paskyrė norėdama, kad: a) padėkotume Dievui už per praėjusį Ketvirtį iš Jo gautas gėrybes ir atsiprašytume Jį už savo nuodėmes; b) užsitikrintume Jo palaimą per būsimąjį Ketvirtį; c) išprašytume Jo malonę, viena, duoti kuo daugiau pašaukimų kunigystei; antra, kunigams reikiamai ištesėti šventosiose savo pareigose (mat metų Ketvirčių dienomis dažniausiai būna teikiami šventimai).
c) šiomis vigilijomis: Kalėdų, Sekminių, Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų (Žolinės) ir Visų Šventųjų.
Vigilijos yra skirtos pasiruošti tinkamai švęsti po jų einančias šventes. Seniau buvo daug daugiau vigilijų, kuriomis buvo pareiga pasninkauti. Dabar liko tik minėtosios keturios. Jei kuriais metais pasitaiko, kad Kalėdų, Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų ar Visų Šventųjų šventės būna pirmadienį, tais metais tų švenčių vigilijose pasninko nebūna, nes sekmadienį pasninko nėra. Sekminių vigilijos pasninkas niekada nepradingsta, nes Sekminės visada būna sekmadienį, o jų vigilija šeštadienį.
Kas privalo pasninkauti
3. Pasninkauti privalo visi, sulaukę 21 metų ir iki 60 metų.[3]
Vadinasi, Bažnyčios įsakymas pasninkauti nesaisto iki 21 pilnų ir po 59 pabaigtų metų amžiaus žmonių. Bažnyčia, kaip gera motina, atsižvelgia į tai, kad augančiam žmogui reikia daugiau maisto nei suaugusiam, o senatvės slegiamam – nei visas jėgas tebeturinčiam, ir todėl nei vienų, nei kitų neapsunkina pasninku. Be abejo ir vieni, ir kiti gali pasninkauti savo noru ir jeigu tai daro, atlieka itin vertingą gerą darbą.
Pareigos pasninkauti svarbumas
4. Pareiga pasninkauti Bažnyčios įsakytomis dienomis yra svarbi. Todėl, be pateisinamos priežasties jos neatliekant, sunkiai nusidedama.
Priežastys, dėl kurių atleidžiama nuo pasninko
5. Nuo pareigos pasninkauti atleidžiama dėl šių priežasčių:
a) silpnumo;
Todėl sergantys, dar nesustiprėję po ligos, nėščios ir kūdikius maitinančios moterys ir apskritai visi, kurių sveikatos būklė reikalauja daugiau kartų valgyti, yra laisvi nuo pasninko.
b) neturto;
Nėra įpareigoti pasninkauti tie, kurie neturi pakankamai maistingų valgių, nes nors ir gali pavalgyti iki soties, bet valgiams esant mažai maistingiems, greitai vėl išalksta.
c) sunkaus fizinio darbo;
Toks darbas yra kasyklų, liejyklų ir kitokių fabrikų darbininkų, įvairių amatininkų, dažniausiai žemdirbių ir kt.
d) sunkaus protinio darbo.
Laisvi nuo pareigos pasninkauti yra mokytojai, profesoriai ir moksleiviai, jeigu netingi mokytis.
Kai abejojama, ar priežastis nepasninkauti yra pakankama, galima prašyti dispensos.
II. PAREIGA SUSILAIKYTI NUO MĖSIŠKŲ VALGIŲ
Susilaikymo arba santūros pareiga
1. Bažnyčia įpareigoja tikinčiuosius tam tikromis jos paskirtomis dienomis nevalgyti mėsos ir iš mėsos pagamintų mėsiškų valgių.
Mėsa čia vadinama visos šiltakraujų gyvūnų ir paukščių kūnų dalys: raumenys, kraujas, taukai, smegenys ir kt. Šaltakraujų gyvūnų kūnai, pavyzdžiui, įvairių žuvų, vėžių ir pan., nevadinami mėsa, todėl nėra draudžiama juos valgyti. Tačiau kai kurias šiltakraujų gyvūnų kūno dalis, pavyzdžiui, taukus, kraują, yra leista vartoti kaip priedą gaminti nemėsiškiems valgiams arba kaip uždarą.
Santūros pareigos svarbumas
2. Susilaikymo arba santūros pareiga yra svarbi. Todėl kas be rimtos priežasties jos nepaiso, sunkiai nusideda.
Santūros pareiga saisto tiek kartų, kiek kartų valgoma. Todėl kas Bažnyčios uždraustą dieną, sakysime, tris kartus valgo mėsiškus valgius, tas padaro tris atskiras nuodėmes.
Santūros dienos[4]
3. Susilaikyti nuo mėsos ir mėsiškų valgių Bažnyčia įsako visais metų penktadieniais.
Tačiau, jei penktadienį pasitaiko kokia Bažnyčios įsakyta šventė, pavyzdžiui, Šv. Kalėdos, Naujieji Metai, Trys Karaliai, Švč. M. Marijos Nekaltasis Prasidėjimas ir kt., tada galima valgyti mėsos.
Kadangi Viešpats Jėzus, pasiaukodamas už mūsų nuodėmes, kentėjo ir numirė penktadienį, krikščionys jau nuo pat pirmųjų amžių ėmė tą dieną ypatingu būdu skirti atgailai ir padėkai Išganytojui. Tai jie darė ir susilaikydami nuo mėsiškų valgių. Šį papročiu virtusį girtiną jų elgesį Bažnyčia ilgainiui paskelbė įsakymu.
Santūros ir drauge pasninko dienos
4. Bažnyčia įsako ne tik susilaikyti nuo mėsiškų valgių, bet ir pasninkauti šiomis dienomis:
a) Pelenų dieną;
Tai pirmoji gavėnios diena. Kaip žinome, ji būna trečiadienį po Užgavėnių. Nors kitais gavėnios trečiadieniais yra leista valgyti mėsos, bet šį ne.
b) visais gavėnios penktadieniais ir šeštadieniais;
Išimtį sudaro tik Didžiosios savaitės šeštadienis, kurio metu pareiga susilaikyti nuo mėsiškų valgių ir pasninkauti tęsiasi tik iki vidurdienio.
c) visomis metų Ketvirčių dienomis;
Vadinasi, ne tik penktadieniais ir šeštadieniais, bet taip pat ir trečiadieniais reikia susilaikyti nuo mėsiškų valgių ir pasninkauti.
d) Šv. Kalėdų, Sekminių, Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų (Žolinės) švenčių ir visų Šventųjų vigilijų dienomis.
Bet, kaip jau minėta, jeigu tos vigilijos pasitaiko sekmadienį, tada nereikia nei susilaikyti nuo mėsiškų valgių, nei pasninkauti.
Ką saisto santūros įsakymas[5]
5. Santūros įsakymas saisto visus tikinčiuosius nuo 7 metų amžiaus iki gyvenimo pabaigos.
Vadinasi, vaikai iki 7 užbaigtų metų amžiaus neprivalo įsakytomis dienomis nevalgyti mėsos, nors jų protas būtų jau pakankamai išsivystęs. Bet neturi tos pareigos nė atsilikę vaikai, t. y. tie, kurių protas ir sulaukus 7 metų amžiaus nėra reikiamai išsivystęs, nes Bažnyčios įsakymai saisto tik tuos, kurių protas pakankamai išsivystęs.
Priežastys, dėl kurių atleidžiama nuo santūros įsakymo
6. Nuo santūros įsakymo yra laisvi tie, kuriems jį labai sunku įvykdyti:
a) beturčiai, kurie gyvena iš kitų malonės;
Jie gali valgyti tai, ką gauna ir ką santūros dienomis turi.
b) sergantys, po ligos dar nesustiprėję, nėščios ir kūdikius maitinančios moterys ir visi, kurių sveikatos būklė reikalauja stipresnio maisto;
Čia galima laikytis to, ką nustato gydytojas. Bažnyčia savo įsakymais nenori niekam naikinti ar mažinti sveikatos.
c) dirbantys labai sunkius kūno darbus;
Tokie yra, pavyzdžiui, įvairūs akmens skaldyklų, kasyklų, liejyklų ir pan. įmonių darbininkai.
d) negalintys turėti nemėsiškų valgių.
Taip neretai atsitinka keleiviams ir tiems, kuriuos maitina kiti, pavyzdžiui, tarnyboje esantiems kareiviams, tarnams ir pan. Tačiau tarnai privalo pasiieškoti tokių šeimininkų, kurie leistų jiems vykdyti Bažnyčios įsakymus.
Pastaba
Čia bendrais bruožais išdėstytas Bažnyčios įsakymas, susijęs su pasninku ir santūra. Jeigu kur Bažnyčia yra davusi tam tikrų palengvinimų, be abejo, jais galima naudotis. Apie juos tikintiesiems paprastai praneša kunigai. Kilus kokiai abejonei, reikia pasiklausti kunigo. Tai galima padaryti ir per išpažintį.
III. PASNINKO IR SANTŪROS ĮSAKYMO PAGRINDAS
Trečiojo Bažnyčios įsakymo pagrindas
1. Trečiąjį įsakymą Bažnyčia davė vadovaudamasi tuo, kad pasninkas ir santūra:
a) patinka Dievui;
b) teikia mums naudos.
Pasninkas ir santūra patinka Dievui
2. Kad pasninkas ir santūra patinka Dievui, matyti iš to, kad:
a) Dievas ne kartą yra liepęs žmonėms pasninkauti ir už pasninkavimą suteikęs jiems įvairių malonių;
Jau liepdamas pirmiesiems mūsų tėvams rojuje nevalgyti vieno medžio vaisių, Dievas davė jiems tam tikrą pasninko ir santūros įsakymą. Senajame Testamente per Mozę ir pranašus Jis paskelbė daug įvairiomis progomis privalomų laikytis pasninkų. Žinome, kokių malonių Jis suteikė Mozei, Samueliui, Dovydui, Danieliui, Juditai, Esterai ir kitiems asmenims už pasninkus ir santūrą.
b) pats Jėzus, apaštalai ir visų laikų šventieji daug pasninkavo;
Juk gerai žinome, kaip pats Jėzus, pradėdamas savo viešąjį darbą, išbuvo 40 dienų ir naktų nieko nevalgydamas. Ne kartą Evangelijose minima, kad Jis buvo alkanas. Daug pasninkavę yra ir apaštalai, ypač prieš svarbesnius veiksmus ar įvykius. O tarp šventųjų nėra nė vieno, kuris nebūtų buvęs tobulai santūrus ir itin atsidėjęs pasninkui.
c) pasninku ir santūra mes paaukojame savo kūną Dievui.
Vykdydami pasninko ar santūros įsakymą, mes išsižadame to, kas mūsų kūnui patinka, vadinasi, jo malonumų, ir jį patį paaukojame Dievui.
Pasninkas ir santūra teikia mums naudos
Kaip mums patiems yra naudingas pasninkas ir santūra, rodo tai, kad:
a) pasninku ir santūra atgailos dvasioje Dievas leidžiasi permaldaujamas ir atleidžia didžiausias mūsų kaltes;
Ryškų to pavyzdį duoda karalius Dovydas ir nineviečiai, kuriuos tik griežtas pasninkas išgelbėjo nuo pelnytos bausmės.
b) pasninkaudami ir susilaikydami mes nugalime savo kūniškumą ir apsisaugome nuo nuodėmių bei nuo atkritimo į jas;
Juk iš tikro, kas gi dažniau patenka į visokias nedorybes ar į jas tuojau po atgailos atkrinta, jei ne tie, kurie nesistengia pasninku ir santūra suvaldyti savo kūno?
c) pasninkas ir santūra palengvina mums melstis ir lavintis visokiose dorybėse.
Tai aiškiai matome iš šventųjų pavyzdžio. Juk šventieji buvo tikri maldos ir įvairių dorybių didvyriai, bet drauge ir pasninko bei santūros didvyriai.
Toks pasninkas ir santūra, kokius įsako Bažnyčia, yra naudingi taip pat ir mūsų kūnui. Jie apsaugo jį nuo perkrovimo maistu, nuovargio, ankstyvo nusenimo ir nuėjimo į kapus. Tai liudija pats gyvenimas. Kai ateina sunkesni laikai ir žmonėms noromis nenoromis tenka mažiau ir prasčiau valgyti, jie pasidaro daug sveikesni. Ne veltui gydytojai, tai pastebėję, ėmė skirti badavimą kaip vaistus nuo tam tikrų ligų.
[1] Leidžiama gerti vandenį, vaistus, alų, vyną, kavą, arbatą, sultis, bet ne pasotinančius gėrimus (pieną, šokoladą, buljoną).
[2] Po Vatikano II Susirinkimo Bažnyčia beveik panaikino pasninko ir susilaikymo dienas. Pagal naująjį 1983 m. Kanonų teisės kodeksą, pasninko ir susilaikymo įsakoma laikytis tik Pelenų trečiadienį ir Didįjį penktadienį. Vis dėlto tradiciniai katalikai stengiasi daugiau ar mažiau laikytis senųjų pasninkavimo papročių.
[3] Pagal naująjį 1983 m. Kanonų teisės kodeksą, pasninko laikytis privalo asmenys nuo 18 iki 60 metų.
[4] Pagal 1983 m. Kanonų teisės kodeksą, susilaikymo įsakoma laikytis tik Pelenų trečiadienį ir didįjį Penktadienį, be to, atlikti kokią nors auką visais metų penktadieniais. Vis dėlto tradiciniai katalikai, sekdami senu papročiu, stengiasi susilaikyti nuo mėsos visais metų penktadieniais.
[5] Susilaikymo laikytis privalo visi katalikai, baigę 14 amžiaus metus. Nuo susilaikymo atleidžiami (išskyrus Pelenų dieną, Didįjį penktadienį ir Kūčias): visi, atleistieji nuo pasninko; negalintys pasirinkti maisto, turintys valgyti tai, kas duodama (svečiai, krikštynų ar laidotuvių pietų dalyviai, vargšai, vaikai ir pan.).