Ištrauka iš tradicinio lietuviško katekizmo „Dievas ir žmogus“. Katekizmą galima įsigyti čia.
Paveikslėlis: Vicente Carducho. Šv. Jono Matiečio įšventinimas ir primicijos
I. KUNIGYSTĖS SAKRAMENTO SĄVOKA
Apibrėžimas
1. Kunigystė yra sakramentas, kuriuo, vyskupui uždėjus rankas ir ištarus atitinkamus žodžius, suteikiama dvasinė galia ir parama tinkamai eiti kunigo pareigas.
Veiksmas, kuriuo teikiamas Kunigystės sakramentas, paprastai vadinamas šventimu. Tačiau šiuo žodžiu neretai pabrėžiama taip pat šventimų teikiamoji galia. Todėl sakoma, kad šv. Mišioms laikyti ar išpažintims klausyti yra reikalingas kunigo šventimas, t. y. per šventimą gaunama galia.
Kunigystė yra sakramentas
2. Kunigystė yra tikras, Viešpaties Jėzaus įsteigtas Naujojo Įstatymo sakramentas.
Ji turi visas tikram sakramentui būtinas dalis. Visuotinis Tridento Susirinkimas kunigystę ne tik priskiria prie septynių Naujojo Įstatymo sakramentų, bet ir aiškiai pabrėžia: „Jei kas sakytų, kad Kunigystės šventimas nėra tikras ir tikrai Kristaus įsteigtas sakramentas, bet vien tik žmonių išsigalvojimo dalykas, tas tebūna ekskomunikuotas.“[1] Šių dienų Bažnyčios kanonai teigia: „Šventimai paties Kristaus patvarkymu atskiria dvasininkus nuo pasauliečių, kad jie galėtų vadovauti tikintiesiems ir tarnauti Dievo garbei.“[2]
Ją įsteigė Kristus
3. Kunigystę įsteigė Viešpats Jėzus per Paskutinę vakarienę.
Dieviškasis Mokytojas tada apaštalams gausiai davė ne tik įvairių ir svarbių nurodymų, ne tik meldėsi kaip vyriausiasis Naujojo Įstatymo kunigas, bet taip pat suteikė jiems didžiausią pasaulyje galią, būtent perkeisti duoną ir vyną į savo Kūną ir Kraują, sakydamas: „Tai darykite mano atminimui.“ (Lk 22, 19) Šią pagrindinę Kunigystės galią Viešpats Jėzus paskiau papildė, suteikdamas apaštalams galią atleisti nuodėmes ir pavesdamas eiti kitas su jų pašaukimu susijusias pareigas.
Medžiaga ir forma
4. Regimus arba juslinius Kunigystės sakramento ženklus, t. y. jo medžiagą ir formą, sudaro:
a) mažesniuosiuose ir subdiakono šventimuose atitinkamų įrankių: raktų, knygų, žvakės bei ampulių įdavimas ir šį įdavimą lydį atitinkami žodžiai;
b) vyskupo, kunigo ir diakono šventimuose medžiaga yra rankų uždėjimas, forma – visa tai lydį žodžiai.
Kunigystės uždaviniai
5. Svarbiausieji Viešpaties Jėzaus įsteigtosios Kunigystės uždaviniai yra šie:
a) mokyti žmones Evangelijos, tikėjimo, religijos bei krikščionių dorovės tiesų;
b) atnašauti šv. Mišių auką už gyvuosius ir mirusiuosius;
c) atleisti nuodėmes ir teikti kitus sakramentus, sakramentalijas bei kitus dvasinius patarnavimus;
d) vadovauti tikintiesiems jų pašventimo bei išganymo darbe.
Taigi Kunigystės uždaviniai yra tęsti Kristaus pradėtą darbą žemėje. Gražiai šią mintį išreiškia pats Išganytojas, sakydamas: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu. Tai pasakęs, Jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos.“ (Jn 20, 21–23) „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.“ (Mt 28, 19–20) Ir vėl: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas ... O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo.“ (Mk 16, 15–16; 20)
II. KUNIGYSTĖS ŠVENTIMŲ SUSKIRSTYMAS IR PADARINIAI
Šventimų suskirstymas
1. Kunigystės galia teikiama ne iš karto, bet pamažu, keliais vienas paskui kitą teikiamais šventimais.
Taip daroma tam, kad kunigystės siekiąs asmuo turėtų galimybę apsigalvoti ir tinkamai pasirengti. Taip elgėsi ir dieviškasis Mokytojas su apaštalais, taip daro ir Jo įkurtoji Bažnyčia, parinkdama ir paruošdama apaštalų įpėdinius – kunigus.
Laipsniškai teikiami Kunigystės šventimai skirstomi taip:
a) žemesnieji ir aukštesnieji;
Prie žemesniųjų priskiriami ostiarijaus, lektoriaus, egzorcisto ir akolito šventimai. Prie aukštesniųjų: subdiakono, diakono, kunigo bei vyskupo šventimai. Šventimų įvadas yra tonzūra.
b) sakramentiniai, įspaudžiantys sakramentinį charakterį, ir nesakramentiniai, kurie šio charakterio neįspaudžia ir yra vien Bažnyčios įvestos sakramentalijos;
Prie pirmųjų priskiriami diakono, kunigo ir vyskupo šventimai, prie antrųjų – subdiakono ir visi žemesnieji šventimai.
c) šventimai, kuriuos įsteigė pats Kristus, ir šventimai, kuriuos slenkant amžiams įsteigė Bažnyčia.
Pirmieji dar vadinami Dievo teisių šventimais ir jiems priklauso vyskupo ir kunigo šventimai. Antrieji vadinami Bažnyčios teisių šventimais ir jiems priskiriami subdiakono ir visi žemesnieji šventimai.
Šventimų padariniai
2. Reikia išskirti bendrus visiems šventimams ir atskirų šventimų padarinius, taip pat sakramentinių ir nesakramentinių šventimų padarinius.
a) Bendrieji sakramentinių šventimų padariniai yra šie:
a) jie padaugina pašvenčiamąją malonę ir sustiprina per Krikštą suteiktas dorybes bei Šventosios Dvasios dovanas;
b) įspaudžia neišdildomą Kunigystės žymę arba sakramentinį charakterį;
c) duoda sakramentinę malonę, t. y. teisę gauti veikiančiųjų malonių per šventimus prisiimtoms pareigoms tinkamai atlikti;
d) teikia atitinkamą dvasinę galią.
Sakramentinį charakterį ir šventimų galią patys šventimai duoda savaime. Tuo tarpu pašvenčiamosios malonės, įdiegtųjų dorybių ir Šventosios Dvasios dovanų padauginimas priklauso nuo šventimų priėmėjo vertumo.
b) Bendrieji nesakramentinių šventimų padariniai yra:
a) dvasinė galia su šventimais susijusioms pareigoms eiti;
b) veikiančioji malonė, padedanti atlikti prisiimtas pareigas.
Dvasinę galią savaime suteikia patys šventimai, o veikiančiąją malonę duoda Bažnyčios maldos. Jos gausumas priklauso nuo šventinamojo asmens vertumo.
c) Ypatingieji žemesniųjų šventimų padariniai yra šie:
a) tonzūra parodo, kad kandidatui į kunigystę yra leista eiti prie šventimų;
Tai nėra tikrasis šventimas. Ji taip pat neteikia jokios dvasinės galios, o tik kai kurių privilegijų. Pavyzdžiui, priėmusius tonzūrą Bažnyčia laiko dvasininkais, išima juos iš pasaulietinio teismo kompetencijos galimose jų bylose, dėl kurio nors išorinio veiksmo, sakysime, rankos smūgių, baudžia skaudžiomis bažnytinėmis bausmėmis, atleidžia nuo daugelio dvasininkų luomui nederamų pareigų, pavyzdžiui, nuo karinės tarnybos.[3]
b) ostiarijaus šventimas kandidatui į kunigystę duoda teisę atlikinėti kai kurias pareigas bažnyčioje;
Tokios pareigos yra: saugoti bažnyčios raktus, kviesti tikinčiuosius į pamaldas, atidaryti ir po pamaldų uždaryti bažnyčią ir pan.
c) lektoriaus šventimas duoda teisę bažnyčioje viešai skaityti Šv. Raštą, mokyti nežinančius pagrindinių tikėjimo tiesų ir t. t.;
d) egzorcisto šventimas teikia galią, reikalui esant, skaityti egzorcizmus;
e) akolito šventimas leidžia patarnauti per pamaldas prie altoriaus, sakysime, uždegti žvakes, jas laikyti, paruošti vyną bei vandenį ir paduoti juos ant altoriaus ir pan.
Bemaž visus čia išvardytus žemesniųjų šventimų veiksmus šiais laikais Bažnyčia leidžia atlikinėti ir pasauliečiams. Išimtį sudaro iškilmingai laikomos pamaldos, ypač vyskupo iškilmingos Mišios.
d) Ypatingieji aukštesniųjų šventimų padariniai yra:
a) subdiakonatas teikia teisę ir galią tiesiogiai patarnauti kunigui prie altoriaus per iškilmingas Mišias, giedoti Mišių lekciją, liesti šventus indus ir kitus reikmenis ir pan.;
b) diakonatas įgalina dar artimiau patarnauti kunigui per iškilmingas Mišias, giedoti Evangeliją, sakyti pamokslus, o esant reikalui net iškilmingai teikti Krikštą ir dalyti Komuniją;
c) kunigo šventimas įgalina konsekruoti duoną ir vyną į Kristaus Kūną ir Kraują, atleisti nuodėmes, teikti sakramentus ir sakramentalijas, mokyti žmones ir t. t.;
d) vyskupo šventimas, be kitų kunigo teisių ir pareigų, įgalina teikti Sutvirtinimo ir Kunigystės sakramentus, konsekruoti liturginius indus, bažnyčias, varpus, aliejus ir t. t.
Šis šventimas suteikia kunigiškos galios ir teisių pilnumą. Neretai jis laikomas kunigo šventimo tąsa, o ne atskiru šventimu.
III. KUNIGYSTĖS ŠVENTIMŲ TEIKĖJAS IR PRIĖMĖJAS
Kunigystės teikėjas
1. Paprastasis visų Kunigystės šventimų, vadinasi, tiek žemesniųjų, tiek aukštesniųjų teikėjas yra šventinamojo vyskupas.
Vyskupas galią teikti šventimus turi savaime – vi ordinationis. Ši galia yra būtina duoti aukštesniuosius šventimus. O teikti žemesniuosius šventimus Šv. Sostas kartais įgalioja ir kunigą.
Šventinamojo vyskupas yra tas, kurio vyskupijoje jis yra gimęs ir drauge turi savo buveinę, kitaip sakant, gyvena. Kad šventimus galėtų teikti svetimas vyskupas, reikalingas specialus savojo vyskupo leidimas.
Kunigystės priėmėjas
2. Kunigystės šventimų tikrumui būtina, kad jų priėmėjas būtų pakrikštytas vyras, turintis intenciją juos priimti.
Priimti šventimus moterims draudžia pats Dievas. Tokia buvo Kristaus valia nuo pradžių. Į savo apaštalų gretas Jis parinko tik vyrus. Vien vyrams Jis pavedė visą vadovavimą Bažnyčioje. Apie moteris šv. Paulius sako: „Moterys tegul susirinkimuose tyli, kalbėti joms neleidžiama, ... nes moteriai negražu kalbėti bendruomenės susirinkime.“ (1 Kor 14, 34–35) Šie apaštalo žodžiai nuo pat pradžių buvo suprasti kaip aiškus draudimas moterims priimti šventimus ir užimti bet kokias vadovaujančias pareigas Bažnyčioje.
Tiesa, Bažnyčios istorijoje minimos vadinamosios diakonės ar presbiterės. Tačiau jų parinkimas ar einamos pareigos neturėjo nieko bendra su Kunigystės šventimais. Jų paskirtis buvo kitokia negu diakonų ar kunigų. Jos turėjo ne altoriaus tarnybą, bet vien tik socialines pareigas, pavyzdžiui, ligonių slaugymą, beturčių šelpimą, kai kuriuos patarnavimus teikiant moterims Krikštą ir pan.
Sąlygos šventimo leistinumui
3. Kunigystės šventimų leistinumui reikia, kad šventinamasis:
a) turėtų pašvenčiamąją malonę, nes Kunigystė yra sakramentas gyviesiems;
b) būtų priėmęs Sutvirtinimą;
Tas, kuris imasi kitiems vadovauti tikėjimo reikaluose, visų pirma pats privalo būti užsigrūdinęs tikėjime. Tokį tvirtumą žmogui duoda Sutvirtinimas.
c) būtų šaukiamas į kunigystę;
Yra dvi ryškiausios pašaukimo į kunigystę žymės: gera kandidato intencija ir jo tinkamumas šiam luomui. Apie intenciją reikia pasakyti, kad kandidatas į kunigystę turi šio luomo norėti, juo gėrėtis ir jo tiesiog trokšti. Turi norėti ne dėl kokių žemiškų priežasčių ar išskaičiavimų, bet dėl antprigimtinių motyvų, būtent dėl Dievo garbės, Bažnyčios gerovės, savo ir kitų išganymo. Rengiantis kunigystei, yra neleistina vadovautis kokiais nors žemiškais išskaičiavimais. Dar labiau neleistina ką nors versti tapti kunigu. Bet kurio luomo, juo labiau kunigystės, pasirinkimas turi būti paliktas kiekvieno laisvam apsisprendimui.
Apie kandidato tinkamumą kunigystei sprendžia jo tiesioginiai vyresnieji. Jų žodis pašaukimo reikaluose yra paties Dievo žodis. Niekas neturi teisės veržtis į kunigų luomą vyresniesiems nepritariant. Taip pat, jei nuodėmklausis, kunigų seminarijos vadovybė ir vyskupas neturi nieko prieš, juo labiau, jei leidžia bei pataria, niekas dėl savo pašaukimo neturi bijoti. Toks asmuo niekuomet nebus įsibrovėlis, bet teisėtas Kristaus vynuogyno darbininkas. Savaime suprantama, kandidatas į kunigystę savo vyresniesiems turi būti atviras, aptarti su jais savo pašaukimo reikalus ir laikytis jų nurodymų.
Kandidatas į kunigystę turi turėti palinkimą į šį luomą ir į su juo susijusias pareigas, bet kažkoks ypatingas patraukimas nėra būtinas.
d) turėtų kunigui reikalingas savybes ir būtų reikiamai pasirengęs;
Kunigui būtinos savybės yra gyvas tikėjimas, gili ir nuoširdi meilė Dievui, Bažnyčiai bei artimui, maldingumas, nekaltas gyvenimas, savęs išsižadėjimo bei pasiaukojimo dvasia ir pan.
Kandidatas į kunigystę privalo būti baigęs reikiamą mokslą ir gavęs tinkamą auklėjimą kunigų seminarijoje. Privačiojo išsimokslinimo ar išsiauklėjimo paprastai nepakanka.
e) turėtų Bažnyčios reikalaujamą amžių;
Žemesniesiems šventimams paprastai reikalaujama 17 ar 18 metų, t. y. tokio amžiaus, kada jau galimos teologinės studijos. Subdiakonatui reikalinga turėti 21, diakonatui 22, kunigo šventimui 24, vyskupo 30 metų.
f) būtų laisvas nuo tokių sielos ir kūno trūkumų, kurie kliudo saugiai, gražiai ir garbingai eiti kunigo pareigas.
Bažnyčios kanonai nurodo nemažai šios rūšies trūkumų, sakysime, neteisėtas kandidato gimimas, nekatalikai tėvai, mišri tėvų santuoka, įvairūs protinių ligų ar nuomario požymiai, didelės kūno ydos ar trūkumai, pavyzdžiui, didelė trumparegystė, klausos stoka, kalbos organų sutrikimai, sunkūs ir žmogaus garbę žeminantys nusikaltimai, kaip antai žmogžudystė, kitų ar savęs sužalojimai, tikėjimo išsižadėjimas, žemas ir nedoras gyvenimas ir pan.[4]
Apie šių ydų bei trūkumų buvimą ar nebuvimą, taip pat apie tai, kiek jos gali kenkti kunigo garbei ar jo einamoms pareigoms, paprastai sprendžia šventimus teikiąs vyskupas. Todėl jo žodis čia yra labai svarus.
IV. IŠVADOS
Iš to, kas pasakyta apie Kunigystę, kyla šios išvados:
a) reikia su gilia pagarba žiūrėti į kunigo pašaukimą bei į jo einamas pareigas;
Viso mūsų antprigimtinio gyvenimo pradžia, vystymasis ir tobulėjimas siejasi su kunigo pareigomis. Be kunigo šis gyvenimas neįmanomas.
Juk kunigas yra Dievo ir Bažnyčios atstovas žmonėms ir drauge žmonių atstovas Dievui. Jis yra tarpininkas tarp Dievo ir žmonių. Jo pašaukimas yra tęsti Kristaus darbą žemėje. Jo rankose dvasinio Bažnyčios lobyno raktai. Nuo jo dažniausiai priklauso, ar šis lobynas žmogui bus atidarytas ar užtrenktas. Su kunigu yra pats Kristus, Jis lydi jo žingsnius, tvirtina jo sprendimus. Kiek gražių žodžių čia yra pasakęs dieviškasis Išganytojas! „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ (Mt 28, 20) „Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina. O kas niekina mane, niekina tą, kuris yra mane siuntęs.“ (Lk 10, 16) „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.“ (Mk 16, 16) „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos.“ (Jn 20, 23)
Tikrai, nėra kito pašaukimo, kuris savo kilnumu galėtų prilygti kunigo pašaukimui. Nėra garbingesnių pareigų kaip kunigo pareigos. Kunigų luomas, jo uždaviniai ir jo pareigos verti labai gilios pagarbos!
b) reikia dažnai ir nuoširdžiai melstis už kunigus;
Reikia melstis, kad Dievas parūpintų Bažnyčiai ir tautai gerų, šventų ir uolių kunigų. „Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.“ (Mt 9, 38) Reikia prašyti Dievą, kad Jis remtų savo malonėmis ir savo palaima darbus ir pastangas tų kunigų, kurie jau dirba Kristaus vynuogyne.
Nuo kunigijos daugiausiai priklauso ne tik Bažnyčios, bet ir tautos dvasinė gerovė bei jos klestėjimas. Laiminga tauta, kuriai netrūksta gerų kunigų! Tai ženklas, kad Dievo palaima dar neapleido tos tautos. O jei Dievas jos neapleido, tai jai dar lemta gyventi ir kurti. Ir vargšė tauta, kuriai trūksta pašaukimų į kunigystę!
Kunigo pareigos yra gražios ir kilnios, bet drauge jos yra atsakingos ir sunkios. Vadovauti sielų pašventimui ir jų išganymui yra didžiausias menas. Kunigas gyvenime turi kuo pasididžiuoti ir pasigėrėti, bet drauge ir daug kuo nusiskųsti. Jis turi traukti kitus iš purvų, bet pats neturi susipurvinti. Jis priverstas gyventi tvankioje, dažnai labai nešvarioje aplinkoje, bet pats turi išsilaikyti ir nepasiduoti tos aplinkos įtakai. Jis turi daug draugų, bet nemažai ir priešų, jis daugelio gerbiamas, bet daugelio ir puolamas.
Taigi reikia melstis, kad Dievas siųstų kunigų, bet taip pat reikia melstis, kad Dievas laimintų kunigo darbą bažnyčioje, mokykloje, prie mirštančiųjų patalo ir ten, kur tik kunigas dirba ir budi.
c) nereikia gailėtis nei vargo, nei darbo, nei lėšų kunigų pašaukimo bei auklėjimo reikalams.
Kunigystė yra labai svarbus Bažnyčios ir tautos reikalas. Todėl tėvai ir visi tie, nuo kurių tai priklauso, turi šventą pareigą visomis išgalėmis paremti tuos asmenis, kurie šeimoje ar mokykloje rodo pašaukimo į kunigystę žymes, kad tas jautrusis želmuo nesunyktų, bet augtų, klestėtų ir neštų vaisių. Garbė šeimoms, kurios duoda Bažnyčiai ir tautai kunigų!
Lietuvių tauta davė daug garbingų kunigų. Jie aptarnavo ne tik tėvynės dvasinius reikalus, bet daug pasidarbavo ir kaimyninėse tautose. Lietuviškos šeimos didžiavosi, jei turėjo galimybę išugdyti ir parengti kunigą. Duok Dieve, kad šioji graži mūsų tautos ir mūsų šeimų tradicija nesunyktų ir nežūtų šiuose likimo išbandymuose.
„Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.“ (Mt 9, 37–39) „Pašventink juos tiesa!“ (Jn 17, 17)
[1] Tridento Susirinkimas, sess. XXIII.
[2] Codex iuris canonici (1917), c. 948.
[3] Codex iuris canonici (1917), c. 119, 120, 121.
[4] Codex iuris canonici (1917), c. 984.