Žymieji asketai (I)

Šv. Antanas, vienuolių patriarchas. Šventė – sausio 17 d.
 
Gimė 251 m. aukštutiniame Egipte. Mišiose išgirdęs žodžius „Jei nori būti tobulas, eik, parduok ką turi ir atiduok vargšams“, jis išdalino visus savo gausius turtus. Po to jis ėmė maldauti senyvą atsiskyrėlį, kad išmokytų jį dvasinio gyvenimo. Taip pat jis mokėsi pas įvairius atsiskyrėlius, pats sekdamas kiekvieno iš jų didžiausia dorybe. Kad tobuliau tarnautų Dievui, Antanas pasitraukė į dykumą ir užsimūrijo griuvėsiuose, įrengdamas duris taip, kad niekas negalėtų įeiti. Čia jį įnirtingiausiai puolė demonai, pasirodydami kaip įvairios pabaisos ir net jį sunkiai sužeisdami, bet jam niekad nepritrūko drąsos ir jis nugalėjo juos pasitikėdamas Dievu ir gindamasis kryžiaus ženklu. Vieną naktį, kurią Antanas praleido vienatvėje, velniai plakė jį taip smarkiai, kad jis gulėjo tarsi miręs. Draugas jį surado tokioje būklėje ir, manydamas, kad šis jau miręs, ėmė nešti jį namo. Bet kai Antanas atsigavo, jis įtikino draugą, kad, nepaisydamas jo žaizdų, neštų jį atgal į jo vienišą būstą. Ten, parkritęs iš silpnumo, jis metė iššūkį demonams, sakydamas: „Aš jūsų nebijau, jūs negalite manęs atskirti nuo Kristaus meilės“. Po dar kelių puolimų velniai pabėgo ir Antanui pasirodė Kristus savo garbėje. Antano vienintelis maistas buvo duona ir vanduo, kurių jis niekada neragaudavo iki saulėlydžio, o kartais valgydavo tik kartą per dvi, tris ar keturias dienas. Jis dėvėjo ašutinę ir avikailį ir dažnai klūpėjo maldoje nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Daug sielų plūsdavo pas jį patarimo ir po dvidešimties vienatvės metų jis sutiko vesti jas į šventumą – taip buvo įkurtas pirmasis vienuolynas. Jo gausūs stebuklai sutraukdavo tokias minias, kad jis vėl bėgo į vienatvę, kur gyveno iš rankų darbo. Jis mirė ramybėje, sulaukęs labai senyvo amžiaus. Šv. Atanazas, jo biografas, sako, kad vien žinojimas kaip gyveno šv. Antanas yra geras kelrodis siekiant dorybių.
 
Šv. Pachomijus
 
Ketvirtojo amžiaus pradžioje daug naujokų iš Egipto buvo pašaukti tarnauti Romos imperatoriaus armijoje. Tarp rekrūtų buvo ir Pachomijus, jaunas pagonis, tuo metu dvidešimt vienerių metų amžiaus. Keliaudamas žemyn Nilo upe, jis atėjo į vieną kaimelį, kurio gyventojai jam davė maisto ir pinigų. Kai Pachomijus pradėjo stebėtis tokiu žmonių gerumu, jam buvo pasakyta, kad jie yra krikščionys ir laukia atlyginimo kitame gyvenime. Tada jis meldė Dievą, kad parodytų jam tiesą, ir pažadėjo pašvęsti savo gyvenimą Jo garbei. Pasibaigus karinei tarnybai, jis grįžo į tą patį krikščionių kaimelį, ten jis buvo supažindintas su tikėjimo tiesomis ir pakrikštytas. Užuot grįžęs gimtinėn, jis susiieškojo Palemoną, seną atsiskyrėlį, kad iš jo išmoktų tobulo gyvenimo, ir su džiaugsmu ėmėsi praktikuoti pačius griežčiausius apsimarinimus. Jų vienintelis maistas buvo duona ir vanduo, kartą į dieną vasaros metu ir kartą į dvi dienas žiemą. Kartais jie į maistą įdėdavo žolelių, bet sumaišydavo jas su pelenais. Jie miegodavo tik vieną valandą per naktį, ir Pachomijus praleisdavo šią poilsio valandėlę sėdėdamas tiesiai ir į nieką nesiremdamas. Tris kartus Dievas jam apreiškė, kad jis turi įsteigti vienuolyną Tabenoje, o angelas jam suteikė to vienuolyno regulą. Pasitikėdamas Dievu, jis pastatė vienuolyną, nors neturėjo nė vieno mokinio. Tačiau greitai didelės minios žmonių ėmė plaukti pas jį, o jis juos mokė tobulo savęs bei kūrinių atsižadėjimo. Kartą vienas brolis labai besistengdamas sugebėjo nupinti du demblius vietoj vieno, kuris buvo jo kasdienė užduotis. Jis padėjo juos priešais celę, kad praeinantis Pachomijus pamatytų, koks uolus jis yra. Bet Pachomijus, įžvelgdamas šį poelgį paskatinusį tuščiagarbiškumą, tarė kitiems broliams: „Šis vienuolis nuo pat ryto iki vakaro nepaprastai vargo tik tam, kad atiduotų savo darbą velniui“. Tada trokšdamas išgydyti nelaimingą brolį nuo jo klaidos, jis kaip atgailą jam paskyrė penkis mėnesius nepalikti savo celės ir maitintis tik duona ir vandeniu. Pachomijaus vizijas bei stebuklus sunku būtų suskaičiuoti, jis lengvai galėdavo skaityti širdis. Jis mirė šventa mirtimi 348 metais.
 
(Fr. Alban Butler, Lives of the Saints, TAN (originalas išleistas 1756–1759 m.). Iš anglų k. vertė K. Choromanskis ir Š. Pusčius.)
Tema: