Šv. Pijaus X gyvenimas ir stebuklai

„...Kas iš jį [šv. Pijų X] mačiusiųjų, – rašė monsinjoras Bensonas, gali kada nors pamiršti neeilinį įspūdį, kurį darydavo jo veidas, laikysena, geros akys, jautrus balsas, visa persmelkiantis tėviškumas, leidęs jam pakelti ne tik didžiausius savo paties sielvartus, bet ir visą tą liūdesį, kurį ant jo pečių taip gausiai krovė jo vaikai?“ Atrodė, kad kažkokia nenugalima jėga stūmė vargstančius jo ieškoti ir prašyti jo maldų, ir retai jie nerasdavo trokštamos pagalbos.

Galbūt kaip tik dėl šio ugningo noro padėti ir palengvinti bet kokį skausmą, sujungto su asmeniniu šventumu ir karštomis maldomis, jo rankų prisilietimas ar net palaiminimas turėjo tokį stebėtinai veiksmingą gydomąjį poveikį. Spręsti apie stebuklų tikrumą – Šventosios Bažnyčios reikalas, tačiau Romoje buvo plačiai kalbama apie nuostabias malones, gautas prisilietus šiam „Il Santo“ [it. šventajam) – apie šiuos stebuklus liudijo žmonės, matę juos savo akimis.

Garsas apie tuos įvykius pasiekė katalikų ausis ir kitose šalyse. Jauna mergina iš Anglijos skaitydama Apaštalų darbus užsidegė dideliu troškimu vykti į Romą. Jos galva ir kaklas buvo nusėti negyjančių žaizdų. Petro šešėlis krito ant ligonių – sakė ji, – ir jie buvo išgydyti, Petro įpėdinio šešėlis tikrai ją išgydys. Merginos maldavimai pagaliau įtikino jos motiną, ir ši pasiėmė dukterį į Romą, kur jos abi dalyvavo viešojoje audiencijoje su keturiasdešimčia kitų piligrimų. Popiežius lėtai žengė per minią, pakeliui užkalbindamas tai vieną, tai kitą. Atsiklaupusiai merginai jis nieko nepasakė, tik palaimino, bet ji tuoj pat pasijuto sveika. Ir iš tiesų, kai grįžus į viešbutį motina nurišo tvarsčius, kuriais buvo apvyniota dukters galva, pamatė, kad žaizdos visiškai išgijo.

Dar nuostabesnis (dėl savo viešumo) buvo atsitikimas su dviem Florencijos vienuolėmis, kenčiančiomis nuo nepagydomos ligos. Su dideliais sunkumais jos nuvyko į Romą. Visiems mačiusiems jų būklė kėlė užuojautą. Priimtos privačiai audiencijai, seserys maldavo Šventąjį Tėvą jas išgydyti. „Kodėl jūs norite būti išgydytos?“ paklausė popiežius. „Kad galėtume dirbti Dievo garbei“, atsakė vienuolės.

Popiežius uždėjo rankas ant jų galvų ir jas palaimino. „Pasitikėkite, – tarė jis, Jūs pasveiksite ir daug nuveiksite Dievo garbei.“ Tą pačią akimirką jos pasveiko. Pijus X liepė joms niekam nepasakoti apie tai, kas nutiko, bet šio įvykio buvo neįmanoma nuslėpti. Įeidamos vienuolės vos judėjo, o išeidamos jau žengė kaip stiprios ir sveikos moterys. Tie, kas matė seseris įeinant, pasitiko jas su didžiausiu entuziazmu, tačiau jas atvežęs vežikas, ne pernelyg lakios vaizduotės, paprastas sveiko proto žmogus, atsisakė vežti jas atgal į vienuolyną: „Na jau ne, – atkirto jis, – arba parvešiu tas pačias, kurias atvežiau, arba jų lavonus“.

„Bet mes ir esame tos pačios, kurias atvežėte“, – linksmai tvirtino vienuolės.

„Nieko panašaus, – kartojo vetturino [it. vežėjas], – tos, kurias atvežiau, buvo leisgyvės, o jūs nė iš tolo į jas nepanašios.“

Nežinia, ar vežikas nusileido, ar vienuolės pačios parėjo į savo celes – apie tai nerašoma šaltiniuose, – tačiau visiems buvo akivaizdu, kad jos tikrai pajėgė tai padaryti.

Kitoje Pijaus X viešojoje audiencijoje dalyvavo žmogus, laikęs ant rankų savo mažą sūnų, paralyžiuotą nuo gimimo ir negalintį stovėti. „Duokite jį man“, – tarė Šventasis Tėvas ir, pasisodinęs vaiką ant kelių, pradėjo kalbėti su kita piligrimų grupe. Po kelių minučių vaikas nuslydo nuo Popiežiaus kelių ir ėmė lakstyti po kambarį kaip ir bet kuris kitas jo amžiaus vaikas.

Tai, kad švento žmogaus ar jo dėvimų drabužių prisilietimas ar net jo šešėlis, krintantis ant ligonių, gali juos išgydyti, patvirtina Šventasis Raštas[1]. „Gal ir taip, pasakys kai kurie, bet stebuklų amžius jau praėjo.“ Katalikams stebuklų amžius nepraėjo ir niekada nepraeis, kol žemėje yra tikėjimas, nes, kaip sakė pats Jėzus Kristus, tik tikėjimas daro stebuklus galimus. Nazarete net Jo visagalybė negalėjo daryti stebuklų, nes žmonės Juo netikėjo. Ten, kur tikėjimo amžius jau praėjo, kartu su juo praėjo ir stebuklų amžius, bet Kristaus Bažnyčioje abu šie amžiai tęsiasi.

Dar nuostabesnės nei malonės, gautos Pijui X prisilietus, buvo malonės, gautos – kartais per didelį atstumą – dėl jo palaiminimo ar maldų.

Viename iš Švenčiausiosios Širdies vienuolynų Airijoje jauna vienuolė kentėjo nuo klubo kaulo ligos. Aštuonis mėnesius ji savo kaire koja nežengė nei žingsnio, nes bet koks jai tenkantis svoris sukeldavo aštrų skausmą. Gydytojas sakė, kad liga progresuoja, paaiškėjo, kad ji persimetė ir į kelio sąnarį. Tai taip pat buvo labai skausminga. Kurį laiką vargšė dar galėjo šiaip ne taip vaikščioti su ramentais, tačiau netrukus tai tapo beveik neįmanoma. Sesuo buvo priversta nuolat gulėti ant nugaros. Prieš susirgdama ji rūpinosi vaikais valstybinėje mokykloje. Vaikai ją labai mylėjo ir nuolat klausinėjo, kada jų mieloji motina pas juos sugrįš. 1912 m. spalio mėnesį vienuolyno vyresnioji, neseniai girdėjusi apie nuostabius išgydymus per Šventojo Tėvo maldą ir palaiminimą, nusprendė kreiptis į jį. Žinodama, kaip popiežius myli vaikus, ji paprašė mažą šešerių metų mergaitę, vienuolyno dailidės dukrą, parašyti popiežiui, kad palaimintų brangią sergančią motinėlę ir pasimelstų už ją. Paslaptis buvo taip gerai saugoma, kad niekas apie tai nežinojo, išskyrus vienuolyno vyresniąją, mergaitę ir seserį, mokiusią valstybinėje mokykloje.

Spalio 29-sios naktį serganti vienuolė staiga suprato, kad klubo jai visiškai nebeskauda – ji galėjo apsiversti ir ant jo gulėti. Kitą rytą ji atsisėdo lovoje ir paprašė, kad jai leistų pamėginti eiti, nes ji nejautė jokio skausmo. Gavusi leidimą iš vyresniosios, besidžiaugiančios tuo, kaip nuostabiai buvo įgyvendintas jos sumanymas, bet laikiusios viską paslaptyje, invalidė be niekieno pagalbos atsikėlė, pasiklojo lovą, nuėjo į bažnyčią ir atsiklaupė maldai. Ji sužinojo apie laišką popiežiui tiktai vėliau. „Nesupratau, kas nutiko, – sakė ji, – žinojau tik tai, kad skausmas dingo ir galėjau vaikščioti.“

Vienuolyno seserų džiaugsmas ir pasigėrėjimas, matant kadaise negalios apimtą seserį vaikštinėjančią po namus, buvo didis, bet dar didesnis buvo jų nustebimas. Internato vaikai, pamatę motiną vaikščiojančią kaip ir visi kiti, iš džiaugsmo šūkavo kol užkimo, o valstybinės mokyklos vaikai nenusiramino, kol nenuėjo tiesiai į koplyčią padėkoti mūsų Viešpačiui už Jo gerumą. Stalius, išgirdęs, ką padarė jo mažosios mergaitės laiškas, vos neapsiverkė. Tą popietę Jis atsivedė visą savo šeimyną į palaiminimą vienuolyno koplyčioje, kur galėjo išlieti savo džiaugsmą pūsdamas vargonus.

Buvo padarytos pažeisto kaulo rentgeno nuotraukos. Jose nesimatė jokių ligos pėdsakų. Jas buvo galima palyginti su prieš gydymą padarytomis nuotraukomis, kuriose ligos poveikis buvo aiškiai matomas.

Vienas geležinkelio darbininkas turėjo mažą dviejų metų berniuką, sirgusį pavojinga meningito forma. Praradęs viltį, gydytojas paprašė kunigą atsargiai pranešti blogą žinią jauniems tėvams, bet šie tuoj pat sušuko: „Mes parašysime popiežiui! Kai buvome vaikai, mes eidavome pas jį išpažinties, kai jis dar buvo Mantujos vyskupas. Nors buvo vyskupas, jis klausydavo net varguolių išpažinčių.“ Jie parašė paprastą jaudinantį laišką ir išsiuntė jį Šventajam Tėvui. Atsakydamas, popiežius savo rankomis parašė keletą eilučių, ragindamas jaunąją porą melstis ir turėti vilties. Kitą dieną vaikas visiškai pasveiko.

Tai tik keletas iš daugybės malonių, gautų panašiu būdu. Viena redemptoristų ordino vienuolė, sirgusi ūmine vėžio stadija, pagijo prisilietusi prie Pijaus X dėvėto drabužio gabalėlio šį stebuklą paliudijo kardinolas Vivesas у Tuto. Donas Rafaelis Meri del Val, kardinolo valstybės sekretoriaus tėvas, netikėtai grįžo į gyvenimą ir atgavo kalbos dovaną dėl savo žmonos maldų – ji išmėgino tą patį vaistą tuomet, kai visi jau buvo praradę paskutinę viltį ir gydytojas paskelbė apie artėjančią neišvengiamą mirtį. Viena prancūzė, merdėjusi nuo širdies ligos ir neigusi patį Dievo egzistavimą, buvo ne tik išgydyta Popiežiaus palaiminimu, bet atsivertė ir nuo to laiko tapo uolia katalike. Tai tik keli iš daugelio šventojo popiežiaus stebuklų.

Šventasis Tėvas iš visų jėgų stengėsi visa tai nuslėpti. „Aš neturiu su tuo nieko bendra, dažnai sušukdavo jis. – Tai šv. Petro raktų galia.“

„Girdėjau, kad jūs esate santo ir darote stebuklus“, – kartą Pijui X pasakė viena moteris, parodydama daugiau entuziazmo, nei takto.

„Jūs suklydote, ištardama priebalsę, – atsakė juokdamasis popiežius, mano vardas Sarto.“ Ne mažiau šmaikštus buvo jo atsakymas vienam ponui, atėjusiam prašyti kardinolo skrybėlės vienam iš savo draugų. „Deja, negaliu duoti jūsų draugui kardinolo skrybėlės, – atsakė Šventasis Tėvas. Aš ne skrybėlininkas, o tik siuvėjas[2].“

 

 

Versta iš: F. A. Forbes, Life of st. Pius X.

 

[1] Apd 5, 15 ir 6, 12; Mt 13, 58.

[2] „Sarto“ (ital.) – siuvėjas

Tema: