Laiškas draugams ir geradariams Nr.90

Brangūs tikintieji, draugai ir geradariai

Dėl koronaviruso krizės ir visų iš jos išplaukiančių padarinių gyvename neįprastu, galima netgi sakyti, išskirtiniu istorijos momentu. Tokioje situacijoje kyla tūkstančiai klausimų, ir į juos galima rasti begalę atsakymų. Būtų utopiška mėginti pateikti kiekvienos konkrečios problemos sprendimą, ir tai nėra šių pasvarstymų tikslas. Verčiau norėtume aptarti pavojų, kuris tam tikra prasme yra rimtesnis už visas žmoniją nūdien užklupusias blogybes. Kalbu apie pavojų katalikams pernelyg žmogiškai reaguoti į bausmę, ištikusią nuo tikėjimo atkritusį ir vėl pagonišką tapusį pasaulį.

Tiesą sakant, mes jau keletą dešimtmečių laukėme kokios nors Dievo bausmės ar tam tikro Apvaizdos įsikišimo, pataisysiančio padėtį, kuri gana ilgą laiką atrodė beviltiška. Vieni įsivaizdavo branduolinį karą, kiti – naują skurdo bangą, kataklizmą, komunistų antplūdį, naftos krizę ar pan. Žodžiu, buvo galima tikėtis kokio nors įvykio, kuriuo Dievas nubaustų tautas už apostazės nuodėmę ir iššauktų sveiką geros valios žmonių reakciją. Bet kuriuo atveju, mes tikėjome ko nors, kas atvertų žmonėms akis. Nors dabartiniai sunkumai ir nėra tokie, kokių mes tikėjomės, jie, be jokios abejonės, atlieka šį apnuoginantį vaidmenį.

Kas gi vyksta per dabartinę krizę? Pamėginkime panagrinėti, kokie jausmai užvaldė mūsų amžininkų širdis, o ypač pasistenkime ištirti, ar mūsų, katalikų, nuostata sugeba pakilti į tikėjimo lygmenį.

Pernelyg žmogiška baimė

Apibendrindami galime išskirti trejopą baimę, nūdien apėmusią beveik visus žmones ir eikvojančią visą jų energiją.

Visų pirma, bijomasi epidemijos kaip tokios. Čia nenorime ginčyti koronaviruso pavojaus. Tačiau akivaizdu, kad mūsų bedieviškas pasaulis yra prisirišęs prie šio žemiško, laikino gyvenimo kaip prie absoliutaus gėrio, kuriam visa kita turi tapti pavaldu. Toks iškreiptas požiūris neišvengiamai sukelia visuotinį ir nevaldomą nerimą. Regis, visas pasaulis eina iš proto. Tarsi užhipnotizuoti pavojaus, gręsiančio svarbiausiam jų gėriui, visiškai apimti panikos, žmonės nebegali mąstyti apie nieką kita ir nebepajėgia blaiviai pažvelgti į situaciją, kurios nevaldo.

Čia prisideda ir ekonominės krizės šmėkla. Savaime suprantama, tėvams normalu rūpintis savo vaikų ateitimi, ir Dievas labai gerai žino, kad šią akimirką turime daugybę teisėtų rūpesčių. Tačiau kalbu apie bendresnio pobūdžio, daug savanaudiškesnę baimę tapti mažiau turtingais ir nebegalėti mėgautis tuo, ką laikėme savaime suprantama ir į ką manėme turį neliečiamą teisę. Ši baimė glaudžiai susijusi su pirmąja: jei gyvenimas šioje žemėje yra aukščiausias gėris, vadinasi, turtai, leidžiantys dar labiau juo mėgautis, neišvengiamai taip pat tampa didžiausiu gėriu.

Prie viso šito galų gale prisideda baimė prarasti individualias teises, kurias iki šiol turėjome. Dar niekada istorijoje nėra buvę tokio visuotinio „žmogaus teisių“ įsisąmoninimo.

Galima būtų ilgai analizuoti šią trejopą baimę ir visa, kas su ja susiję. Pasakysiu tik tiek: jos pagrindas yra iš esmės natūralus, vien žmogiškas, glaudžiai susijęs su nuogąstavimu, kad niekas nebebus taip, kaip buvo prieš krizę. Šis „prieš krizę“ paprastai suprantamas miglotai, kaip idealus gerovės laikotarpis, kurį apsišvietusi žmonija šlovingai pasiekė savo pačios pastangomis.

Tačiau giliau patyrinėję šią baimę ir jos pakurstytą elgesį, mes, kaip bebūtų keista, randame panašias fantazijas, kurias senovės pagonys naudojo norėdami paaiškinti bet kurį jiems nesuprantamą reiškinį. Anas senovės pasaulis, nors ir būdamas neabejotinai kultūringas, civilizuotas ir organizuotas, deja, nepažinojo Tiesos ir todėl griebdavosi visokių stabų, dievybių ir grubių mitų siekdamas paaiškinti tai, ko nesuprato. Šiandien matome panašias reakcijas: baimės akivaizdoje, susidūrus su ateities neapibrėžtumu gimsta daugybė visokiausių persipinančių ir vienas kitam prieštaraujančių paaiškinimų. Jų nenuoseklumą parodo faktas, kad juos vos per kelias savaites ar net valandas pakeičia kiti, įmantresni, sudėtingesni, iš pažiūros įtikinamesni, bet nebūtinai teisingesni paaiškinimai. Mes susiduriame su tikrais mitais, kuriuose tikrovės elementai sumišę su fantazijomis ir kurių plėtojimui nėra jokių ribų. Taip pat matome gimstant didžiulį troškimą rasti kokį nors stebuklingą, utopinį sprendimą, galintį akimirksniu išsklaidyti tirštą miglą ir išspręsti visas problemas.

Tai lyg tas pats senovinis sumaišties, nerimo ir nevilties šauksmas, po dviejų tūkstančių metų vėl pasigirstantis į pagonybę grįžusioje žmonijoje. Kitaip ir negalėtų būti: kiekvienas, turintis akis, mato, kad Dievo išsižadėjusi žmonija yra bejėgė ir pasmerkta beprotybei. Ypač pažymėtina, kad šiuolaikinis žmogus, praradęs tikėjimą, yra pasirengęs be jokio kritiškumo tikėti bet kuo.

Mūsų viltis yra tvirtai įsišaknijusi danguje

Atsigręžkime į save ir paklauskime, ar esame tikri, jog visiškai atsispyrėme šiai dvasiai? Žinoma, mūsų minėta trejopa baimė yra suprantama ir netgi iki tam tikros ribos pateisinama. Nepateisinama būtų leisti šiai baimei užgniaužti bet kokius antgamtinius apmąstymus ir todėl praleisti galimybę iš šio išmėginimo pasisemti dvasinės naudos.

Niekada nepamirškime, jog tiesoje ir tikrovėje išliksime tik tada, kai į šią situaciją žvelgsime tikėjimo akimis. Niekas neišvengia Dievo valios ir Jo Apvaizdos. Neabejotina, kad už visų šitų mus užklupusių nelaimių slypi konkretus Dievo planas. Dalis šio plano – priminti žmonėms jų mirtingumą ir visų jų sumanymų trapumą.

Visų pirma Dievas šiuolaikiniam žmogui, apsikrėtusiam pozityvizmu (dieviškosios tvarkos neigimu), parodo, kad mus supanti gamta yra Jo kūrinys, paklūstanti Jo įstatymams. Dievas šiuolaikinį Prometėją, persiėmusį transhumanizmu (žmogaus ribų neigimu), priverčia suprasti, kad Jo sukurta gamta nepaklūsta žmogiškųjų mokslų technologijoms ir valdžiai. Tai labai reikalinga pamoka, ypač šiandien. Privalome ją vertinti ir įsisavinti, juo labiau, kad šiuolaikinis žmogus, apakintas svajonės apie absoliučią galią, nebesugeba jos suprasti. Taip pat ji turėtų mums suteikti naujų paskatų šlovinti Dievo didybę ir savo gyvenimą pavesti Jo valiai.

Ką mums pasakytų Jėzus Kristus, Tas, nuo kurio niekas nepabėga ir kuris viską numato iš anksto?

„Ko bijote, mažatikiai? Ar netikite, kad aš tikrai esu Dievas, kad aš visagalis, kad aš viską valdau savo išmintimi ir gerumu? Ar nors vienas jūsų galvos plaukas nukrinta ant žemės be Mano žinios ir leidimo? Ar aš ne gyvenimo ir mirties viešpats? Ar manote, kad koks nors virusas gali egzistuoti be mano žinios ir kad vyriausybės gali priimti įstatymus be mano, vyriausiojo valdovo, leidimo? Pasakykite man, kas blogo gali jums nutikti per šią audrą, jei esu su jumis valtyje?“

Viskas priklauso nuo to, kaip atsakysime į šiuos klausimus. Ar Viešpats iš tiesų yra mūsų sielos valtyje? Jei taip, ar iš tiesų į viską žiūrime tikėjimo akimis, leidžiančiomis kiekvieną mūsų gyvenimo įvykį regėti antgamtinėje šviesoje? Ar visiškai pasitikime Dievu, net jei dorai nesuprantame, kas vyksta? Ar pasitenkiname amžinaisiais atsakymais, kuriuos mums suteikia katalikų tikėjimas? O gal jaučiame poreikį atmiešti juos nuolatos kintančiais paaiškinimais, kuriuos randame internete? Ar per praėjusius mėnesius išaugo mūsų pasitikėjimas Jėzumi Kristumi? O gal užsisklendėme savyje ir pasidavėme nevilčiai? Kiekvienas iš mūsų turi sąžiningai ir nuoširdžiai atsakyti į šiuos klausimus.

***

Tarp mūsų esama ir tokių, kurie, be pačios epidemijos, baiminasi ir ilgalaikių religinių persekiojimų prasiveržimo, ypač krikščionių atžvilgiu. Suprantama, jog šis klausimas turėtų kilti, nes žinome, kad pasaulis mūsų nekenčia ir kad anksčiau ar vėliau tai nutiks: arba dėl epidemijos, arba nepriklausomai nuo jos. Mes to neišvengsime. Viešpats Jėzus mus įspėjo: „O kai išgirsite apie karus ir maištus, nenusigąskite. <...> Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Šen ir ten bus didelių žemės drebėjimų, ligų ir badmečių. <...> Pirmiausia žmonės pakels prieš jus rankas ir ims jus persekioti. Dėl mano vardo tąsys jus po sinagogas ir kalėjimus, vedžios pas karalius ir valdytojus.“ (Lk 21, 9–12)

Bet ir čia mūsų nuogąstavimus turi sušvelninti tikėjimo šviesa: „Nenusigąskite.“ (Ten pat) Kadangi dėl to esame įspėti jau seniai, turime tam pasirengti – ramiai, visiškai atsiduodami į Dievo Apvaizdos rankas, be karštligiškų pastangų nuo to pabėgti. Prisiminkime persekiojamus pirmųjų amžių krikščionis: tie, kurie sutelkė visą dėmesį į persekiotojus, kankinimo įrankius ar laukinius žvėris ir pamiršo juos pas save šaukiantį meilės Dievą, matė tik pavojų, skausmą bei siaubą... ir galiausiai išsižadėjo savo tikėjimo. Jiems netrūko informacijos, tačiau jų tikėjimas nebuvo pakankamai stiprus, nebuvo pakankamai maitinamas karštomis maldomis. „Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai. It žabangai ji užgrius visus žemės gyventojus. Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių...“ (Lk 21, 34–36)

Viešpats taip pat kalbėjo: „Tarnas ne didesnis už šeimininką! Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios.“ (Jn 15, 20) Kiekviename išmėginime slypi nematoma ir vertinga proga tapti panašesniems į dieviškąjį Išganytoją, mūsų pavyzdį, ir šitaip „savo kūne papildyti, ko dar trūksta Kristaus vargams“ (plg. Kol 1, 24).

***

Galiausiai norėčiau išsakyti paskutinę mintį, padėsiančią neatitrūkti nuo tikrovės ir neperdėti koronaviruso problemos. Be dabartinės pandemijos krizės, Katalikų Bažnyčia išgyvena daug baisesnę ir pražūtingesnę krizę, turinčią mus neraminti dar labiau. Vargas mums, jei yra priešingai, nes tai būtų ženklas, kad nebežvelgiame į pasaulį tikėjimo akimis! Ši antroji krizė iš tiesų daug pavojingesnė, nes tie, kurie dėl jos prarado tikėjimą, rizikuoja amžinai prarasti savo sielą. Deja, šiandien prisideda dar ir tai, kad Bažnyčios hierarchai visiškai nebeskelbia antgamtinės žinios apie nuodėmės pasekmes, atgailos reikalingumą, kryžiaus meilę, pasirengimą mirčiai ir mūsų visų laukiantį teismą. Tai iš tiesų tikra katastrofa katastrofoje!

Taigi nepraraskime vilties, kuri pagrįsta ne mūsų pastangomis ar gebėjimais, ne mūsų analizėmis – kad ir kokios taiklios jos būtų – bet begaliniais mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus nuopelnais. Į Jį turime visada gręžtis, ypač tada, kai būname prislėgti ir linkstame nuo savo naštos svorio. Taip darydami atliksime meilės pareigą tiems, kurie gyvena nepažindami šios guodžiančios tikrovės. Jeigu iš tiesų norime būti tikri apaštalai savo artimui, veiksmingiausias ir tinkamiausias apaštalavimas šiuo metu yra rodyti beribio pasitikėjimo Dievo Apvaizda pavyzdį. Tai yra išimtinai krikščioniškas būdas nešti savo kryžių ir išlaikyti viltį. Mūsų noras grįžti į „normalų gyvenimą“ visų pirma turi reikšti troškimą atgauti šį pasitikėjimą, besiremiantį tikėjimu, viltimi ir meile.

Kad gautume šias brangias malones, visi – tiek tėvai, tiek vaikai – su nauju uolumu tęskime mūsų Rožančiaus kryžiaus žygį, kuris mus suveda draugėn ir suvienija. Tegul mūsų maldos užsidega tokiu karščiu, kad pats Dievas negalėtų joms atsispirti. Už Mišias, už pašaukimus, už pasaulį ir Bažnyčią, už Švč. Mergelės Marijos triumfą!

Tai yra tikrasis kelias išeiti iš šiandieninės krizės, nelaukiant epidemijos pabaigos!

Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? <...> Tačiau visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo. Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“ (Rom 8, 35–39)

Telaimina jus Dievas!

Mencingenas, 2021 m. vasario 2 d.

Švč. Mergelės Marijos apsivalymo šventę.

Don Davide Pagliarani, generalinis vyresnysis