Abu Dabyje bus statoma sinkretiška trijų abraomiškų religijų šventykla

Popiežiaus Pranciškaus ir didžiojo imamo pasirašytas dokumentas apie žmonių brolybę pamažu įgauna fizinę išraišką. Rugsėjo pabaigoje Niujorke buvo pristatytas „Abraomo šeimos namų projektas“, įkūnijantis trijų abraomiškų religijų: judaizmo, krikščionybės ir islamo taikaus sugyvenimo viziją. Architektūrinis kompleksas stovės Jungtinių Arabų Emyratų sostinėje Abu Dabyje. Jį sudarys trys pastatai: mečetė, bažnyčia ir sinagoga, išsidėstę aplink sodą, kuriame bus muziejus bei edukacinis centras. Statybos prasidės kitais metais. Jų baigtis numatyta 2022 m. Nors šventovės bus to paties aukščio ir dydžio, jų interjeras ir dizainas šiek tiek skirsis. Mečetė bus nukreipta į Meką, bažnyčios altorius bus nukreiptas į Rytus, o sinagogos podiumas bus nukreiptas į Jeruzalę. Projektą užsakė ir statybas finansuos Abu Dabio princas šeichas Mohamedas bin Zayedas, norintis taip įamžinti popiežiaus Pranciškaus vizitą į JAE.

Projektui pritarė šią vasarą įkurtas Aukščiausiasis komitetas žmonių brolybei skatinti. Tarp aštuonių jo narių yra Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos pirmininkas arkivyskupas Ángel Ayuso Guixot ir popiežiaus Pranciškaus asmeninis sekretorius kun. Yoannis Lahzi Gaid. Arkivyskupas Guixot sakė, kad Komitetas rengiasi į kompleksą ilgainiui įtraukti ir kitas religijas. „Šis projektas bus ženklas, kad krikščionys, musulmonai ir žydai gali garbinti Dievą vienoje vietoje, o edukacinis centras bus atviras ir kitoms bendruomenėms“, ‒ kalbėjo jis.

Primename, kad 2019 m. vasario mėnesį Abu Dabyje vykusiame tarpreliginiame susitikime popiežius Pranciškus ir Al-Azharo Didysis imamas Ahmadas Al-Tayyibas pasirašė bendrą deklaraciją „Apie žmonių brolybę“. Tarp daugybės ginčytinų bei dviprasmiškų dalykų joje teigiama, kad „Dievas savo išmintimi, kuria sukūrė visas žmogiškas būtybes, nori religijų, spalvų, lyčių, rasių ir kalbų pliuralizmo bei įvairovės“.

Šis būsimas sinkretinis, naują pasaulinę humanistinę religiją įkūnijantis projektas atspindi tai, ko baiminosi popiežius šv. Pijus X, kai apaštališkajame laiške „Notre charge apostolique“ pasmerkė liberalų „Sillon“ sąjūdį:

„Kai pamąstome apie visas tas jėgas, mokslą, antgamtines dorybes, kurių reikėjo siekiant sukurti krikščionišką valstybę, ir milijonų kankinių kančias, ir Bažnyčios tėvų bei mokytojų įžvalgas, ir visų artimo meilės didvyrių pasiaukojimą, ir galingąją hierarchiją, gimusią iš dangaus, ir dieviškosios malonės upes, ir visa, kas buvo pastatyta, surišta, persmelkta per Jėzaus Kristaus, Dievo Išminties, žmogumi tapusio Žodžio gyvenimą; taigi, kai pamąstome apie visa tai, darosi baisu, matant naujuosius apaštalus įnirtingai stengiantis padaryti geriau, dalijantis miglotu idealizmu ir pilietinėmis dorybėmis. Ką jie sukurs? Kas išeis iš to bendradarbiavimo? Tik žodinė ir chimeriška konstrukcija, kurioje matysime kažkokį žodžių apie laisvę, teisingumą, brolybę, meilę, lygybę, žmogaus išaukštinimą, kratinį ir visa tai bus pagrįsta blogai suprastu žmogišku orumu. Tai bus padrikas sambrūzdis, nepasieksiantis tikslo, atnešiantis naudos tik ne tokiems utopiškiems masių kurstytojams. Taip, tikrai, galima pasakyti, kad Sillon sąjūdis kartu vedasi socializmą, įbedęs akis į chimerą.

Mes baiminamės, kad nebūtų dar blogiau. Šio mišraus darbo rezultatas, šio kosmopolitinio socialinio veikimo išdava gali būti tik demokratija, kuri nebus nei katalikiška, nei protestantiška, nei žydiška, ir religija, universalesnė už Katalikų Bažnyčią, jungianti visus žmones, pagaliau tapusius broliais ir draugais „Dievo viešpatijoje“. „Nesidarbuojame dėl Bažnyčios, darbuojamės dėl žmonijos.“

O dabar, apimti didžiausio liūdesio, Mes savęs klausiame, Garbingieji Broliai, kuo tapo Sillon sąjūdžio katalikybė. Deja, jis, kadaise teikęs tokių gražių vilčių, ta skaidri ir veržli upė, buvo savo tėkmėje pagauta modernių Bažnyčios priešų ir nuo šiol bėra tik vargingas intakas visose šalyse organizuotos apostazės didžiojo judėjimo, siekiančio įkurti universalią Bažnyčią, kuri neturės nei dogmų, nei monarchijos, nei taisyklių protui, nei žąslų aistroms, ir kuri, prisidengdama laisve ir žmogiškuoju orumu, sugrąžins į pasaulį, jei tik pajėgs laimėti, įteisintą apgaulės ir jėgos viešpatavimą ir silpnųjų, tų, kurie kenčia ir dirba, priespaudą.“