Naujosios Mišios - pamaldaus natūralizmo šaltinis

„Radicati nella fede“, 2016 birželis.

Novaros vyskupijos Vokonjo (Vocogno) parapijos katalikų bendruomenės mėnesinio leidinio vedamasis 

 

Galbūt šiuo laišku jus šokiruosime, bet kai kurios provokacijos yra sveikos ir naudingos.

Ačiū Dievui, kad nepaklusome tiems, kurie, norėdami išlaikyti mus „ordinarinės sielovados“ ribose (retkarčiais nenoriai leisdami dalyvauti Tradicinėse Mišiose), prašė mūsų neužsiverti Naujosioms Mišioms. Ačiū Dievui, mes nepaklusome: mes nepasidavėme „politiniam“ reikalavimui keisti tikėjimo lobio saugyklą, nors visi dabar tai daro iš „didesnio paklusnumo“.

Ką tik atšventėme Kristaus Kūno šventę. Kokia prasmė būtų iškilmingai garbinti eucharistinį Jėzų ir tuo pačiu metu neginti neiškreipto Mišių ritualo?

Mes tai sakome daugeliui pamaldžių kunigų ir pasauliečių, nuoširdžiai susirūpinusių, kad būtų rodoma tikra pagarba Viešpaties Kūnui, bet nesirūpinančių Bažnyčios nuodijimu Naujosiomis Mišiomis.

Atrodo, kad Naujosios Mišios užmigdė krikščionis tam tikrame pamaldžiame natūralizme. Natūralizmas Bažnyčioje reiškia pastovų antgamtinio gyvenimo nepaisymą. Natūralizmas yra rūpinimasis grynai žmogiškais krikščionybės bruožais, kurie aiškinami ir vertinami pagal mūsų laikų kategorijas ir dabartines kultūrines madas. Natūralizmui pasidavę katalikai neneigia Jėzaus Kristaus, bet ir nesusimąsto apie Jo tiesioginę galią visai tikrovei: jie elgiasi taip, tarsi niekas nuo Jo nepriklausytų.

Kas skatina mus daryti tokią išvadą? Svarstydami apie pasaulio būklę, jie nesigręžia į Dievą ir neprašo Jo padėti pašalinti blogybių. Jie nesikreipia į Dievą, bet seka bergždžiais pasaulio plepalais, kupinais tuščios retorikos.

Leiskite pateikti pavyzdį: Fatimoje Dieva Motina paprašė trijų piemenėlių melstis ir aukotis, kad pasibaigtų karas, taip parodydama, jog pasaulio ir tautų padėtis priklauso nuo mūsų paklusnumo Dievui. Ar galite šiandien įsivaizduoti popiežiaus arba vyskupų dokumentą, aiškiai sakantį, kad grįžimas prie Dievo, prie Jėzaus Kristaus, yra visų rimtų ekonominių, politinių, moralinių ir dvasinių problemų pasaulyje sprendimas? Net ir tie kunigai, kurie asmeniškai mano, kad tikroji visų blogybių pasaulyje priežastis yra žmonių nuodėmės, bijo tai sakyti viešai, matydami nepaprastai natūralistinę atmosferą, šiandien vyraujančią Bažnyčioje. Tačiau Fatimos žinia tobulai ataidi Šventąjį Raštą.

Esama daug šios katastrofiškos padėties priežasčių, bet svarbiausia iš jų yra šventųjų Mišių apeigų reforma.

Naujosios Mišios, siekiant jas padaryti moderniomis – ypač Tradicijos atžvilgiu, – palinko į pamaldų natūralizmą. Tuo tikslu katalikiškoms Mišioms buvo suteiktas Paskutinės vakarienės pavidalas: centre – Jėzus, atstovaujamas kunigo, o aplink jį – tikinčiųjų surinkimas, Jo besiklausanti ir Jo maitinama mokinių bendruomenė. Net ir iškilmingiausiai celebruojamos Naujosios Mišios sudaro būtent tokį įvaizdį. Geriausiu atveju šios Mišios sustoja ties tuo, kad „Jėzus yra mūsų tarpe“. Štai kodėl po Vatikano II Susirinkimo Bažnyčios centre yra nebe Dievas, o žmogus. Viskas paaukojama žmogui ir jo teisėms, net Apreiškimo tiesa ir Dievas.

Naujosios Mišios sustoja ties Jėzumi, ir tai yra jų problema: jos sustoja ties Jėzumi, esančiu tarp mūsų, bet neužsimena apie antrąjį, daug svarbesnį dievišką veiksmą, Dievo veikimą mumyse, padedantį mums pakilti prie Dievo. Naujosiose Mišiose nėra kilimo viršun. Tai iš tiesų yra baisi protestantizmo pergalė, protestantizmo, kurį pradžioje pristabdė Tridento Susirinkimas, bet kuris dabar praktiškai triumfuoja Bažnyčioje.

Nors Sakramentas ir nėra paneigiamas, jo prasmė siaubingai iškreipiama: tai nebe perkeičiantis Kristaus veikimas mumyse, o tik Jo guodžiantis buvimas tarp mūsų. Visiškai pamiršta apie Kristaus veikimo mumyse tikslą – mūsų perkeitimą į Jį. Tačiau šis perkeitimas absoliučiai būtinas, nes Dangaus Tėvą pašlovina žmogumi tapęs Jo Žodis, Jėzus Kristus, ir Dievas nepatenkintas mumis, jei nemato mumyse Savo Žodžio. „Mes turime tapti ne tik krikščionimis, bet ir Kristumi“, – sako šv. Augustinas. Kiek tikinčiųjų šiandien supranta šią tiesą? Kiek jų suvokia malonės veikimo mumyse didybę?

Šiandien Sakramentas yra sumenkinamas iki paguodos, Mišios – tai tik viskuo su mumis besidalijantis Jėzus; ir čia kyla demoniška pagunda perkeisti Jį į mus. Dėl šios priežasties tikintiesiems – ir netgi daugeliui kunigų – tapo nebesuprantama, kad gali egzistuoti tam tikros Švč. Sakramento priėmimo sąlygos, skirtos sužadinti mumyse troškimą numirti sau, kad mumyse gyventų Kristus. Šiandien dėl Naujųjų Mišių visi mano turį teisę į sakramentus, į Kristaus tarnavimą jiems, patys neketindami Jam tarnauti.

Naujosios Mišios skatina natūralizmą, net jeigu ir pamaldų; Kristus išpažįstamas žodžiais, bet elgiamasi taip, tarsi Jis neegzistuotų. Tai ne kas kita, kaip eretiškasis protestantizmas, neigiantis perkeičiantį malonės poveikį mūsų prigimčiai.

Taigi negana Naująsias Mišias švęsti pamaldžiai, nes jos vis tiek suvokiamos kaip Paskutinė vakarienė, o ne kaip Kalvarijos auka.

Kalvarija byloja, jog Dievas paaukojo savo vienatinį Sūnų tam, kad galėtume būti ištraukti iš nuodėmės pasaulio, perkeisti į Jį nuo kryžiaus sklindančia malone ir išganyti.

Paskutinė vakarienė be Kalvarijos sako, kad Dievas ateina į mūsų tarpą; vadinasi, čia svarbūs esame mes, svarbiausias dalykas yra mūsų ir pasaulio gyvenimas; prigimtis yra viskas, nes Dievas atėjo jai tarnauti. Štai taip pasiduodama natūralizmui, nors ir pamaldžiu būdu.

Tai iš tiesų yra Liuterio ir jo bendražygių pradėta Sakramento „apvalymo“ pergalė.

Tačiau patys pavojingiausi tarp mūsų yra tie pamaldūs konservatyvūs katalikai, kurie galvoja, kad keletu paviršutiniškų „tradicinių“ pataisymų galima išgydyti šį apsinuodijimą. Tik Tradicijos Mišios, o ne koks nors surogatas, išsaugo Dievo veikimo vientisumą ir leidžia mums jį suvokti.

Kunigų ir pasauliečių pareiga – nedelsiant ginti šią brangiausią Dievo dovaną, nes laiko liko nedaug.