Marija ir krikščionių luomai

Bernhard Bartmann (1860-1938) – vienas žymesniųjų vokiečių dogmatikų. 1888 įšventintas kunigu, nuo 1898 iki mirties buvo dogmatinės teologijos profesoriumi Paderborno universitete. 1905 Freiburge išleido labiau istoriškai nei sistemiškai orientuotą „Dogmatikos vadovėlį“, kuris susilaukė keleto leidimų įvairiomis kalbomis. Šis tekstas paimtas iš jo darbo „Marija“ (IV leid., Paderborn, 1925).
 
MARIJA IR KUNIGYSTĖ
 
Šv. Paulius laiške žydams įrodo, kad Jėzus Kristus yra mūsų vienintelis ir aukščiausias kunigas. „Jis pasirodė vieną kartą amžių pabaigoje nuodėmės atimti savo auka“ (Žyd 9, 26). „Toje valioje mes esame pašventinti Jėzaus Kristaus Kūno paaukojimu vieną kartą už visus“ (Žyd 10, 10). „Šitas, kadangi pasilieka per amžius, turi amžiną kunigystę... Todėl jis ir gali išgelbėti amžinai tuos, kurie artinas per jį į Dievą, nes yra visuomet gyvas, kad mus užtartų; nes priderėjo, kad toks mums būtų vyriausias kunigas, šventas, nekaltas, nesuteptas, atskirtas nuo nusidėjėlių ir aukštesnis už dangų, kuriam nereikia kasdien, kaip vyriausiems kunigams, atnašauti aukas pirma už savo nuodėmes, paskui už žmonių; nes jis tai padarė vieną kartą, aukodamas pats save“ (Žyd 7, 24–27).
Jėzus Kristus yra aukščiausiasis Kunigas. Bet dabar jis matomu būdu nebegyvena tarp žmonių. Dėl to jis pasiliko altoriaus Sakramente, ypač šv. Mišių aukoje, įvedęs šv. Mišių auką ir pats būdamas tos aukos tikrasis, bet nematomas kunigas, Išganytojas nustatė, kad šv. Mišių matomi laikytojai būtų tam tikri vyrai, kunigai. Taigi kunigystė dabar tėra prieinama vyrams. Tai yra vadinamoji sakramentinė kunigystė.
Bet Jėzaus Kristaus aukščiausias kunigystės veikimas siekia ir už sakramentinės kunigystės. Katalikų Bažnyčioje yra ir vadinamoji bendroji kunigystė. Jos pagrindas yra Krikštas. Per Krikštą krikščionis pasidaro Dievo vaiku ir Išganytojo mistinio kūno nariu. Krikščionis įvedamas į naują gyvenimą, į bendravimą su Dievu. Dėl to šv. Petras rašo: „Artinkitės prie Viešpaties, prie gyvojo akmens. Ir jūs būkite kaip gyvi akmenys ant jo statomi, kad būtumėte dvasiniai namai, šventa kunigystė dvasinėms aukoms atnašauti, kurios priimtinos Dievui per Jėzų Kristų“ (l Pt 2, 4–5). Popiežius šv. Leonas I taip pat sako, kad per Krikštą visi krikščionys pasidaro bendrosios Kristaus kunigystės dalyviais.
Jei šiaip krikščionys yra Išganytojo bendrosios kunigystės dalyviai, tai juo labiau Marija, Išganytojo Motina. Niekas Jėzui Kristui nebuvo taip artimas, kaip Marija. Mistinio Kristaus kūno nariuose nebėra lyčių skirtumo, „čia nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvo; nebėra nei vyriškio, nei moteriškės; nes jūs visi esate vienas Jėzuje Kristuje“ (Gal 3, 28).
Taigi Kristaus kunigystėje Marijos moteriškumas lyg sutirpsta, ji pasidaro tos kunigystės viršūne. Pirma, pasidariusi „Viešpaties tarnaite“, ji ištikimai tikėjime ir kančiose paaukojo Dievui savo gyvenimą. Antra, kai Išganytojas ant Kalvarijos kalno mirė, Marija, būdama jo motina, ten pat aukojo savo Sūnų kryžiaus mirčiai. Argi tai ne didžiausias pasiaukojimas – savo akivaizdoje atiduoti brangiausią Sunų neapsakomoms kryžiavimo kančioms? Marija buvo pašaukta ne tik būti krikščione, bet ir būti Išganytojo kunigystės viršūne, apvainikavimu. Dėl to visos kartos vadins ją palaiminta (Mt 1, 48).
Vadinasi, Marija ne pati save išaukštino, bet Viešpats ją pašaukė. Viešpats dėl jos nuolankumo pasakė jai: slink aukščiau! (Lk 14, 10). Taip turi būti ir kunigo pašaukime. Ne iš savęs, ne savęs ieškodamas, ne iš savimylos kunigas išsiskiria iš tikinčiųjų tarpo. „Ir nė vienas neima pats sau pagarbos, bet tik tas, kurs Dievo šaukiamas, kaip Aaronas“ (Žyd 5, 4).
Marija nėra sakramentinis kunigas; ji tik pagimdė vienintelį tarpininką ir aukščiausiąjį Naujojo įstatymo kunigą. Šią savo aukštą tarnystę Marija atliko Šv. Dvasios padedama. Ir kunigas ne savo galia pakartoja per šv. Mišias Jėzaus Kristaus įsikūnijimą, bet Šv. Dvasios galia. Be Dievo pagalbos kunigas negali pakartoti Įsikūnijimo paslapties. Bet ir kunigo tarpininkavimas reikalingas. Tuo būdu dieviškas veikimas per kunigą tampa žmogišku, ir žmogiškas per Dievą dievišku.
Tiesa, ši veikimo paslaptis yra ir šiaip žmogaus veikime, nes Jėzus Kristus aiškiai yra pasakęs: jūs nieko be manęs negalite padaryti, t. y. padaryti, kas būtų verta amžinojo užmokesčio. Tačiau kunigo veikime per šv. Mišias yra ypatinga paslaptis, kuri turi daug panašumo į Marijos bendradarbiavimą Dievo Sūnaus Įsikūnijime. Ir su Marija, ir su kunigu veikia Šv. Dvasia. Apie tai Marijai praneša angelas Gabrielius: Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, o kunigui – konsekruojąs jį vyskupas: priimk Šv. Dvasią!
Abiem atvejais veikiama žmonijos išganymui. Marija pagimdė mums Išganytoją. Dėl to ją vadiname „Išganymo Priežastimi“. Apie kunigą šv. Paulius sako: „Visa tai yra iš Dievo, kurs sutaikino mus su savimi per Kristų ir davė mums sutaikinimo tarnystę“ (2 Kor 5, 18). Kas čia rašoma apie šv. Pauliaus ir apaštalų tarnystę, galima taikyti ir kunigams. Ir kunigai, apaštalų įpėdiniai, yra išganymo malonės teikėjai, ypač per šventus Sakramentus.
Negalima tvirtinti, kad Marijos ir kunigų tarnystė pasaulio išganyme yra grynai išorinė. Ne, čia yra ir jų pačių dvasios dalyvavimo. Aukščiau matėme, kad anot Bažnyčios tėvų, Marija pati užsitarnavo malone būti Dievo Gimdytoja. Šv. Augustinas sako, kad Marija Dievo Sūnų pirma pradėjo savo širdyje, o paskui ir įsčiose. Ji pradėjo Išganytoją ne vien pasauliui išganyti, bet ir sau pašventinti.
Ar ne taip pat yra ir su kunigu, kurs laiko šv. Mišias? Jis ne tik yra tarpininkas žmonių išganymo darbe, bet ir pats tame išganymo veikime dalyvauja. Pirma kunigas priima Išganytoją meilėje ir tikėjime, o paskui teikia jį ir tikintiesiems. Jis visada prieš kitus ima šv. Komuniją. Jo pasiruošimas turi būti kitiems pavyzdžiu. Taigi ir apie kunigą galima sakyti, kad jis drauge su Marija pirma priima Išganytoją savo širdyje, ir tik paskui ima jį į savo rankas.
Tokiam pašaukimui, kuriame reikalingas ypatingas įpareigotojo bendradarbiavimas su pačiu įpareigojančiu, reikia ir ypatingos to pašaukimo dorybės. Marijos ypatingoji pašaukimo dorybė buvo jos mergystė. Be šios dorybės negali būti ir gero kunigo. „Kas nevedęs, tas rūpinasi Viešpaties dalykais, kaip įtiktų Dievui. O kas vedęs, tas rūpinasi pasaulio dalykais, kaip jis įtiktų pačiai, ir yra pasidalinęs. Taip pat netekėjusi ir moteriškė mergaitė mąsto apie Viešpaties dalykus, kad būtų šventa kūnu ir dvasia; ištekėjusi gi mąsto apie pasaulio dalykus, kaip ji įtiktų vyrui“ (l Kor 7, 32–34).
Marija ir kunigas pašaukti Viešpaties dalykams. Jie turi gyventi skaistybėje. Prigimtas linkimas gyventi moterystėje ir turėti vaikų čia patenkinamas dvasišku būdu. Marija po kryžiumi šv. Jono asmenyje gauna globoti visą žmoniją. Kunigas turi tūkstančius dvasiškų vaikų. Šv. Paulius su pasididžiavimu rašo apie tą kunigo tėvystę: „Nors jūs turėtumėte dešimtį tūkstančių mokytojų Kristuje, bet nedaug jūs teturite tėvų: juk evangelija aš pagimdžiau jus Jėzuje Kristuje“ (l Kor 4, 15).
Yra kūniškas gyvenimas ir kūniška tėvystė. Yra ir dvasiškas gyvenimas bei dvasiška tėvystė. Kunigas per evangeliją ir per šventus sakramentus duoda žmonėms dvasinės gyvybės. Tai jo dvasiškoji tėvystė. Jis pats nežino, kiek dvasiškų vaikų jis pagimdo. Jų skaičius užrašomas pas Dievą į gyvenimo knygas. Jeigu pažvelgsime į kunigo sakramentų teikimą, koks tat tikinčiųjų skaičius tapo jo dvasiniais vaikais! Ar tam nereikia ypatingos kunigų pašaukimo dorybės?!
Taigi tarp Marijos ir kunigo yra trejopo panašumo: pašaukimo, veikimo ir luomo dorybės atžvilgiais. Ši kunigo giminystė su Dievo Motina teikia jam ypatingos garbės ir pagarbos. Čia galima prisiminti paties Išganytojo žodžius: „Aš neieškau savo garbės; yra kas jos; ieško ir teikia“ (Jn 8, 50).
 
MARIJA IR VIENUOLĖ
 
Kai Marija nuvyko pas Elzbietą pasidžiaugti savo laime, Elzbieta pasakė jai: palaiminta tu tarp moterų. Šis pasakymas yra pirmasis Marijos pagarbinimas iš moterų pasaulio. Nuo to laiko Marija ypatingu būdu garbinama visų kilniųjų moterų, nes būtų daugiau negu apsileidimas nesididžiuoti savo, moterų, pasaulio garbe. Juk Marija yra moterų garbė ir pasididžiavimas.
Moterų vienuolynai yra pirmieji Marijos garbinimo atžvilgiu. Viduramžiais buvo tvirtai tikėta, kad Marija yra daugumos moterų vienuolynų įsteigėja. Ji nurodžiusi net ir vienuolių rūbus. Šv. Norbertui Marija nurodžiusi vietą, kurioje turėjo būti pastatytas Marijos vardo vienuolynas, ir tarusi: „Mano sūnau, Norbertai, imk šį baltą rūbą!“ Augustinės eremitės tvirtindavo, kad jos savo rūbus gavusios iš Marijos, kuri apsireiškusi šv. Monikai, augustinių įsteigėjo šv. Augustino motinai, ir nurodžiusi augustinių rūbų išvaizdą. Mat, tvirtai tikėta, kad pati Marija buvo pirmoji Naujojo įstatymo vienuolė, prisirašiusi prie aštrios nazarėjų draugijos. Nazarėjai nevartodavo vyno ir vengdavo visokių nešvarumų.
Ir iš tikrųjų, Marija vykdė visus tris svarbiuosius vienuolių pasižadėjimus: skaistybę, neturtą ir klusnumą.
Marija gyveno nekaltybėje. Nekaltybės reikėjo pagimdyti pačiai Šventenybei, Jėzui Kristui. Dievas galėjo ir kitokiu būdu atsiųsti savo Sūnų į pasaulį. Jeigu jis išsirinko mergystę, ji turi būti švenčiausias dalykas. Ir po Išganytojo užgimimo Marija gyvena nekaltybėje. Vadinasi, mergystė yra dvigubai pašventinta. Dėl to nuo senų senovės katalikai tiki, kad nevedimas dėl aukštesnių ketinimų yra šventas dalykas, nes pats Išganytojas yra pasakęs: „Yra nevedančių, kurie patys save tokius padarė dėlei dangaus karalystės. Kas gali išmanyti, teišmano“ (Mt 19, 12). Šio nevedimo pavyzdžiai yra pats Jėzus Kristus, jo apaštalai ir mokiniai. Jais pasekė ištisi būriai vienuolių ir kunigų.
Neatsiliko ir moterys. Jos būrėsi į moterų vienuolynus, nes šiaip, atskirai, išsisklaidžius gyventi nekaltybėje yra labai sunku. Tačiau ir moterys yra parodžiusios nepaprastos stiprybės skaistybei išlaikyti. Tai mes matome šventųjų gyvenimų aprašymuose. Kiek šventų moterų Visų Šventųjų litanijoje! Daugiausia moterų šventųjų yra kankinės, krauju skaistybę gynusios, šv. Agnė, šv. Agota, šv. Lucija, šv. Cecilija, šv. Kotryna – tai skaistybės rožės: jų nenuvytino ir žiauriausios kankynės. Skaistybė meilėje tarpsta, sako šv. Augustinas. O meilė, kaip rašo šv. Paulius, yra visų dorybių stipriausia: ji stipresnė už mirtį. „Aš esu tikras, kad nei mirtis... negalės atskirti mus nuo Dievo meilės...“ (Rom 8, 38–39)
Bažnyčios tėvai su ypatingu atsidėjimu rūpinasi skaistybės dorybės palaikymu. Savo raštuose aiškina jos grožį ir svarbumą. Per pamokslus ragina tikinčiuosius būti skaisčius, tyraširdžius. Pvz. šv. Kiprijonas (250 m.) rašo, kad nekaltybėje gyveną yra Bažnyčios gėlės, Viešpaties Dievo atspindžiai, gražiausia Jėzaus Kristaus kaimenės dalis (De habitu virg. 3). Pats Išganytojas savo santykius su Bažnyčia lygina su jaunavedžių santykiais (Mt 9, 15). Dėl to Bažnyčios tėvai nekaltybėje gyvenančią mergaitę laiko Jėzaus Kristaus mylimąja. „Tu su Kristumi susižiedavai, rašo Tertulijonas, jam savo kūną atidavei, jam savo vaisių perleidai“. O šv. Kiprijonas apie mergystę šitaip rašė: „Jūs neturite kito vyro – viešpaties, nes jūsų Viešpats ir galva yra Kristus; jis yra jums vietoje vyro; su juo dalykitės savo laime ir likimu“.
Šv. Augustinas aiškino skaistybės tikrąjį supratimą. Skaistybės esmė nėra vien susilaikymas nuo moterystės; jos esmė yra Dievo meilėje. Skaistybė yra iš meilės, sako jis. Be meilės dorybė yra šalta, nevaisinga, išdidi. Todėl šv. Augustinas skiria kūno ir dvasios nekaltybę. Jis ypač pabrėžia dvasios skaistybę: juo grynesnė širdis, juo lengviau ji nugali kūno geidulius. Širdies didesnis grynumas kyla iš didesnio susivienijimo su Jėzumi Kristumi, pačia meile, ir jo skaisčiausiąja Motina, Marija. Visi tad tyraširdžiai turi nuolat bendrauti su Marija, gyventi Jėzuje ir su Jėzumi. Kristaus meilės ugnis sudegins visus nešvarumus. „Meilė yra kantri, maloninga. Meilė nepavydi, nesielgia savavališkai, nesipučia. Ji yra nesididžiuojanti, neieško, kas jos yra, nesusierzina, neįtaria piktume, nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi gi tiesa; visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi, visa pakelia“ (l Kor 13, 4–7). Skaistybė buvo ir yra vienuoliškojo gyvenimo pagrindas.
Klusnumas ir neturtas taip pat yra savaime būtinos tam dorybės gyvenimui. Apie pirmuosius krikščionis pasakyta: „Tikinčiųjų daugybė buvo vienos širdies ir vienos sielos. Nė vienas iš jų nesakė apie savo lobį, kad tai jo vieno būtų, bet visa jiems buvo bendra“ (Apd 4, 32). Laiške Diognetui parašyta: „Visa jiems buvo bendra, išskyrus moteris“ (V skyr.). Jėzus Kristus beturčius dvasioje vadina palaimintais, nes jų yra dangaus karalystė (Mt 5, 3). Jis pats neturi kur galvos priglausti. Tokia pat beturtė ir jo Motina. Šv. Bernardas, rašydamas vienuolėms pamokomus laiškus, liepia mokytis joms neturto iš Marijos.
Žiūrėkite, rašo šv. Bernardas, Marija buvo dangaus ir žemės Karaliaus motina, tačiau neturėjo žmoniškų aplinkybių tam Karaliui pagimdyti. Šv. Juozapas buvo dangaus ir žemės Viešpaties globėjas, tačiau paprastu rankdarbio amatu turėjo pasigaminti sau ir savo Šv. Šeimai duonos bei drabužių. Taip pat ir šv. Augustinas 700 metų prieš šv. Bernardą liepė vienuolėms su šv. Pauliumi neieškoti kas savo, nes tai nepatinka Marijai.
Ir vienuoliško klusnumo Marija buvo gražiausias pavyzdys. Ji pasivadino Viešpaties tarnaite, žemiausia tarnaite (Lk l, 48). Bažnyčios tėvai nuo antrojo šimtmečio rašo lygindami Ievos nepaklusnumą ir Marijos klusnumą. Marija savo klusnumu atitaisė Ievos nepaklusnumą, rašo šv. Ireniejus savo rašte prieš klaidatikius (3, 22). Šv. Augustinas klusnumą laiko kitų dorybių motina ir saugotoja (Civ. Dei, 14, 12). Dėl to visoje krikščionybėje pastebimas didelis klusnumo dorybės branginimas. Ypač vienuoliškasis gyvenimas nesuprantamas be šios „dorybių motinos“.
Marija ir vienuolė! Tai ne pripuolamas palyginimas, ne. Tikra vienuolė turi daug panašumo į Mariją. Gera vienuolė yra gerbiama, kaip ir Marija. Karalienės išsižadėdavo sostų ir stodavo į vienuoles. Bet ne dėl jų rūbo gerbia pasaulis vienuoles. Meilė ir gerumas patraukia žmones prie kilniadvasių vienuolių. Ta meilė turi pasireikšti gerais darbais: malda, vargšų globa, vaikų auklėjimu, mokymu ir t. t.
 
MARIJA IR MOTERIS
 
Šiandien daug kalbama apie moterų klausimą. Moterų klausimo išsprendimo tariamasi rasti moters iškėlime visuomeniniame, politiniame gyvenime. Taip, esama rimtų dalykų moterų klausime. Bet čia kalbama apie rimtų rimčiausią – moterų tikybinio ir dorinio gyvenimo klausimą.
Marija yra katalikių moterų paveikslas daugiau tikybiniu, negu visuomeniniu bei politiniu atžvilgiu. Moterų didžiausia garbė ta, kad Dievo Sūnus buvo moters pagimdytas ir išugdytas. Prieš Kristaus atėjimą į žemę moterys buvo visiškai paniekintos: jos buvo ne žmonos-draugės, bet pataitės-vergės. Net karalienės ir kunigaikštienės buvo vyrų visiškoje valdžioje.
Šv. Augustinas daro toki skirtumą tarp kūrinių ir Dievo. Kūriniais galima naudotis, Dievu gėrėtis. Tarp kūrinių ir Dievo yra laisva žmogaus asmenybė, kuri kūriniais naudojasi, Dievu gėrisi. Ši tiesa tik Jėzaus Kristaus aiškiausiai iškelta ir pabrėžta. Senasis pasaulis ir moterį laikė kūrinių, o ne asmenybių eilėje. Kadangi prieš Kristaus atėjimą nežinota aukštesnio gėrėjimosi šaltinio, tai moteris buvo ir vyro gėrėjimosi, ypač kūniškų malonumų šaltinis.
Bažnyčios tėvai šitaip aiškina Šv. Rašto vietą, kur aprašomas moters sutvėrimas. Ji buvusi sukurta ne iš vyro galvos, kad nevaldytų vyro, ne iš vyro kojų, kad jo nebūtų mindoma, bet iš vyro šono, arčiausios širdžiai vietos, kad vyras ją mylėtų. Jėzus Kristus daug kovojo su žydais, kurie drauge su pagonimis buvo taip atsitolinę nuo tos tikrosios moterų meilės ir pagarbos. Ir žydai buvo įpratę ardyti moterystę, kas griauna tikrąją moterų meilę. Pradžioje taip nebuvo, sako Išganytojas. Kurdamas žmogų, Dievas sutvėrė jį vyru ir moterimi. „Ar neskaitėte, kad tas, kurs pradžioje sutvėrė žmogų, padarė juos kaip vyrą ir moterį ir tarė: To dėlei žmogus paliks tėvą ir motiną ir laikysis savo pačios, ir du bus vienas kūnas. Ką tat Dievas sujungė, žmogus teneišskiria“ (Mt 19, 4–6).
Kadangi Jėzaus Kristaus motina buvo Marija, tai ir Marija prisidėjo prie moterų garbės grąžinimo. Juk Marija pagimdė Jėzų Kristų kaip moteris, nors ne iš vyro pradėtą. Todėl Išganytojo mokinių eilėse matome ne vien vyrus, bet ir moteris su Marija priešaky. Su Kristumi prasideda moters, tikybinis bei dorinis iškėlimas. Moteris savo asmenybe lygi vyrui. Krikščionybėje asmenybės atžvilgiu nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvo; nebėra nei vyriškio, nei moteriškės; nes visi yra vienas Jėzuje Kristuje (Gal 3, 28).
Šv. Paulius moterų atžvilgiu laikosi Jėzaus Kristaus mokslo ir nusistatymo. Jo laikais moterys buvo net krikščionybės platintojos. Laiške romėnams šv. Paulius sveikina aštuonias moteris. Iš visko matyti, kad moterys buvo uolios jo apaštalavimo bendradarbės. „Pasveikinkite Priską ir Akvilą, mano padėjėjus Jėzuje Kristuje, kurie davė savo kaklus už mano gyvybę; Jiems sakau ačiū ne tik aš, bet ir visos pagonių bažnyčios" (Rom 16, 3–4). Febę jis vadina Kenkrų bažnyčios tarnautoja (Rom 16, 1).
Šv. Pauliaus laikais jau būta bažnytinio moterų klausimo, kurį jis išsprendžia labai griežtai (diktatoriškai). „Moterys Bažnyčioje tegul tyli; nes joms neleidžiama kalbėti; jos turi būti pasidavusios, kaip ir įstatymas sako“ (l Kor 14, 34). Čia šv. Paulius draudžia moterims bažnyčioje mokyti, pamokslus sakyti, nes Išganytojas ir mokymą, ir Eucharistijos kultą pavedė tik vyrams. Bažnyčia iki šiol tebesilaiko šv. Pauliaus mokslo ir nepriima moterų į sakramentinę kunigystę. Šiaipjau bendrose bažnytinėse pamaldose krikščionė moteris nuo pat krikščionybės pradžios dalyvauja drauge su vyrais. Tai liudija Apaštalų darbų knyga. Tarp kita ko šv. Lukas rašo, kad Jėzaus Kristaus apaštalai ir mokiniai pasilikdavo vieningi maldoje drauge su moterimis (Apd l, 14). Po Jėzaus Kristaus mirties mažas tikinčiųjų būrelis pradžioje rinkdavosi šv. Morkaus motinos Marijos namuose (Apd 12, 12). Šv. Petras rašo, kad moterys savo netikinčius vyrus gali laimėti ir be žodžių savo geru pasielgimu (l Pt 3, 1). Labai sveika pastaba ir mūsų laikų moterims!
Ir moterų organizacija jau buvo pirmaisiais krikščionybės metais. Tai buvo bažnyčios tarnautojos našlės, diakonisos ir mergelės. Jos padėdavo vyskupams ir kunigams moteris krikštyti, ligonius prižiūrėti, mirusius palaidoti ir t. t. Pasak Tertulijono, krikščionių moterys vaikščiodavo po krikščionių šeimas ir lankydavo brolius bei seseris Kristuje. Šeimos pavyzdingumas ir šventumas buvo didžiausias pirmųjų krikščionių troškimas. Net skaistybėje gyveną su didžiausiu atsidėjimu rūpinosi šeimų šventumu. Štai kaip gražiai rašo tuo klausimu Tertulijonas: „Santuoka – tai dviejų tikinčiųjų gyvenimo ryšys vienai vilčiai, vienai tvarkai, vienai tarnystei, vienai aukai. Jie abu yra kaip brolis ir sesuo ir abu tarnauja tam pačiam Viešpačiui. Jų neskiria nei kūno, nei sielos skirtumai, nes jie abu yra vienas kūnas; o kame vienas kūnas, ten ir viena siela. Jie drauge meldžiasi, drauge klūpi, drauge pasninkauja. Vienas antrą moko, vienas antrą įspėja, vienas antrą remia. Jie abu drauge eina į bažnyčią ir drauge ima Viešpaties Kūną. Jie abu iš vieno dalinasi skurdu ir persekiojimais, abu drauge ilsisi. Nė vienas jų nesislepia nuo antro, nė vienas neįkyri antram. Jie abu mielai lanko ligonius ir šelpia nepasiturinčius. Kur jie abu, ten ir Kristus. O kur Jėzus Kristus, ten nėra jokio blogumo, ten yra šeimos laimė“.
Šitaip maždaug Tertulijonas nustato šeimos laimės sąlygas. Veltui ieškotumei tokio šeimos paveikslo visame pagoniškajame pasauly. O, kad ir mūsų laikų šeimos laikytųsi šio šeimyninio gyvenimo paveikslo! Krikščionių šeimos pirmavaizdis yra Jėzus ir Marija. Jie abu pašventino šeimos gyvenimą. Šv. Augustinas sako: „Vyrai, neniekinkite patys savęs, nes vyras buvo Dievo Sunūs! Moterys, neniekinkite pačios savęs, nes moteris pagimdė Dievo Sunų!“ Gražus dalykas yra skaistybė, bet brangi ir santuoka, nes santuokoje gyveną padeda Dievui palaikyti jo karalystę ant žemės. Bažnyčios tėvai skaistybę vadina auksu, o santuoką sidabru.
Nors Marija pagimdė Jėzų Kristų, bet ji skaistybės nenustojo. Tai yra gražiausias pavyzdys, kad ir santuokoje galima ir reikia būti skaisčiam. Nors kūno skaistybė santuokoje neišlaikoma, bet sielos bendravimu su Dievu vedusieji darosi nekalti. Senovės dievotas galvočius Filonas sako: „Sueidama su vyru mergaitė darosi moterimi; sielos bendravimu su Dievu moteris darosi mergaite“. Sielos skaistybė santuokoje ir šv. Pauliaus nurodyta: „Aš pažadėjau jus vienam vyrui pristatyti kaip skaisčią mergaitę Kristui“ (2 Kor 11, 2).
Taigi skaistybe mes visi vienijamės su Kristumi. Šv. Augustinas sako: jūsų skaistybė yra sieloje. Kūno skaistybėje nedaugelis gyvena, o sielos skaistybėje turi visi tikintieji gyventi (Orat. 3, 41). Daugelis moterų su šia mintimi eina už vyrų. Per moterystę jos nori laimėti, ne prarasti. Kas prigimčiai priklauso, jos prigimčiai ir atiduoda, bet dvasios viešpatavimą sau pasituri. Tuo būdu jos dvasia lieka skaisčios ir darosi panašesnės į savo pirmavaizdį, Švč. Mariją, kuri ir dvasia, ir kūnu buvo skaisčių skaisčiausia.
Taigi per Jėzų Kristų moterys atgavo savo pirmykštę garbę. Katalikų santuoka ir Marijos garbinimas yra moterų ramstis. Juo remiasi visos moterų pareigos ir teisės.
Moterys yra vyrų padėjėjos. „Viešpats Dievas tarė: negera žmogui būti vienam. Padarykime jam padėjėją į jį panašią“ (Pr 2, 18). Vyras ir žmona yra kūno ir dvasios vienybė. Kitaip santuokos nesuardomumas neturėtų pagrindo. Tas vidaus vieningumas yra vedusiųjų gyvenimo pagrindas. Moteris-žmona gali ir turi kuo daugiau rūpintis šio santuokos pagrindo palaikymu. Ne žemu geidulingumu ir jausmingumu, ne išoriniais rūbais, ne dirbtiniu vyriškumu, bet kantria meile, maloniu ir švelniu elgimusi, tikru dievotumu ir ištikimu pareigų ėjimu moteris palenks ir kiečiausių sprandų vyrus. Moteris-žmona turi atminti, kad didžia dalimi ji atsako už vyro sielą.
Moterys yra vaikų motinos, kaip Marija buvo Dievo Sūnaus Motina. Moteris-motina turi iš Dievo priimti vaikelius. Mūsų laikų didžiausia šeimų nelaimė yra vaikų vengimas. Ši liga jau pasiekia ir sodžius. Žmonės nori gyventi geiduliais, užmiršdami, kad geidulių numaldymas tėra antraeilis santuokos tikslas. Tikrasis santuokos tikslas yra auginti ir plėtoti žmoniją ant žemės. Tą ligą gali pagydyti tik penktojo Dievo įsakymo laikymasis, o ne išoriniai valstybės įsakymai. Nei Bažnyčia, nei mokykla neatliks tos pareigos, kuri savo esme yra motinų pareiga. Tai supranta ir Bažnyčios priešai. Pvz., didžiajame Belgijos masonų susirinkime paklausta, kaip sėkmingiau masonams veikti ir koks svarbiausias jų uždavinys bus dvidešimtajame šimtmety. Liežo ložė (masonų skyrius) atsakė: „Pirmiausia reikia rūpintis vaikais, o paskui moterimis. Vaikai yra būsimoji žmonija. Reikia juos apsaugoti nuo pragaištingų dogmų įtakos. Moteris yra didi vaiko sielos vadovė. Reikia ją atitraukti nuo dabartinio jos mokytojo kunigo“.
Ačiū Dievui, kad mūsų motinos tebesilaiko savo gyvybės šaltinio – tikėjimo ir Bažnyčios. Ir toliau moterys turi nešti žmonijai išganymą per Dievo laiminimą motinystę. Ypač šiais laikais mums reikia pamaldžių, šventų motinų, kurios galėtų duoti kilnių vaikų. Išauklėti gerą vaiką yra didesnis darbas, negu pasidaryti garsia politike, nes motinos įsčiose ir glėbyje bręsta visi politikos atstovai. Marija teatgaivina moteryse motinystės meilę ir aukštybę!
 
Iš Prof. dr. B. Bartmann, Marija tikėjimo ir maldingumo šviesoje. Laisvai vertė Byras. Šv. Kazimiero draugijos leidinys Nr. 442, Kaunas, 1928, p. 100-113.