Iškilus naujiems faktams apie seksualinį piktnaudžiavimą Bažnyčioje, daugelis katalikų svarsto, kaip galėjo susidaryti tokia apverktina padėtis. Pirmas jiems kylantis klausimas yra toks: kodėl vyskupai slėpė seksualinių priekabiautojų nusikaltimus ir perkeldavo juos į kitas vyskupijas, užuot nepašalinę jų iš kunigystės luomo? Į šį klausimą kol kas nerasta pakankamo ir visaapimančio atsakymo. Dar didesnį nerimą kelia kitas klausimas: kaip galėjo Theodore‘as McCarrickas būti paskirtas Vašingtono arkivyskupu, kardinolu, netgi pagrindiniu Amerikos vyskupų kovos su seksualiniu priekabiavimu strategijos kūrėju, kai jo paties seksualiniai nusikaltimai buvo gerai žinomi daugeliui dvasininkų ir apie juos buvo pranešta net Šventajam Sostui?
Šie dalykai įvyko ne dėl kokių nors spragų Bažnyčios teisėje. Iki 1983 m. lapkričio 27 d. galiojęs 1917 m. Kanonų teisės kodeksas nustato (2359 kanonas, §2), kad jeigu dvasininkai nusikalsta šeštajam Dievo įsakymui su nepilnamečiais iki 16 m., jie turi būti suspenduoti, sugėdinti, pašalinti iš visų einamų pareigų, beneficijų, titulų ar privilegijų, o sunkesniais atvejais – netgi iš dvasininkijos luomo.
1983 m. Kanonų teisės kodekse šį nuostatą pakeitė 1395 kanonas (§2), sakantis:
„Dvasininkas, kuris nusikalto šeštajam Dievo įsakymui naudodamas jėgą arba grasindamas, arba viešai, arba su nepilnamečiu asmeniu iki 16 metų, turi būti nubaustas teisingomis bausmėmis, neišskiriant ir pašalinimo iš dvasininkijos luomo, jeigu tam yra pagrindo.“[1]
Šie kanonai nesiūlo taikyti bausmių kaip galimybės. Jie aiškiai reikalauja, kad bažnytinė valdžia nubaustų prasikaltusius. Taigi mūsų klausimas tampa toks: kodėl Bažnyčios valdžia nusižengė įstatymui, nesilaikydama šių kanonų?
Be abejo, tokią katastrofišką padėtį nulėmė daug veiksnių. Vis dėlto vienas iš šių veiksnių yra nepakankamai minimas ar suprantamas, nors jo poveikis dabartinei situacijai tikrai ne pats mažiausias. Kalbu apie tam tikrą Bažnyčioje įsigalėjusią valdžios idėją, valdžios, kuri labiau pagrįsta tironija, o ne moraliniu įstatymu. Šiame straipsnyje aptarsiu šios idėjos esmę, aprašysiu, kaip ji tapo tokia įtakinga, ir pamėginsiu nušviesti kai kuriuos svarbiausius jos padarinius.
Intelektualinės tokio požiūrio į valdžią ir paklusnumą ištakos randamos jau Viduramžių nominalistinėje teologijoje bei filosofijoje. Maištingasis pranciškonų vienuolis Viljamas Okamas (1258–1349) neabejotinai palaikė vieną iš Eutifrono dilemos[2] pusių, teigdamas, jog geri veiksmai yra geri todėl, kad juos įsakė Dievas. Esą, jei Dievas panorėtų, galėtų stabmeldystę, žmogžudystę ar sodomiją paversti gerais veiksmais, o jų nesilaikymą – nuodėme. Tokia dieviškosios valdžios idėja skatina tironišką bet kokios valdžios supratimą: valdžia pagrįsta ne įstatymu, o despotiška valdovo savivale.
Priešingai, realistinis valdžios supratimas sako, kad valdovo valdžios šaltinis yra iš gėrio prigimties plaukiąs įstatymas. Šis įstatymas nustato ir valdžios ribas. Nominalizmo viešpatavimas XIV amžiuje šimtmečiams paliko žymę katalikų mąstyme. Netgi tie teologai, kurie nuoširdžiai tikėjo kovoją su nominalizmu, nejučia priėmė kai kurias esmines nominalizmo[3] tezes. Valdžios prigimtis buvo viena iš jų. Per Kontrreformaciją dauguma katalikų teologų ir filosofų manė, kad įstatymas ir moraliniai priesakai kyla vyresniojo įsakymų. Suarezas pateikė tipišką įstatymo apibūdinimą: tai aktas, kuriuo vyresnysis nori priversti pavaldinį atlikti tam tikrus veiksmus.
Vienas iš Kontrreformacijos tikslų buvo dvasininkijos ir vienuolynų drausmės atstatymas. Teorijos, kuriomis rėmėsi atstatytojai, skyrėsi nuo grynai nominalistinės pozicijos, bet šie skirtumai išnyko sukūrus praktinius dvasininkų paklusnumo ugdymo principus. Šie principai atspindėjo tironišką valdžios supratimą ir vergišką paklusnumo idėją, kai tobulas paklusnumas laikomas visišku atsidavimu vyresniojo valiai. Didžiausią įtaką skleidžiant tokią sampratą padarė šv. Ignaco Lojolos raštai apie paklusnumą. Pagrindiniai Iganco požiūrio į valdžią principai yra šie:
- Paprasčiausias vyresniojo įsakymo vykdymas yra žemiausio lygmens paklusnumas. Tiesą sakant, jis net nenusipelno būti vadinamas tikru paklusnumu ar paklusnumo dorybės išraiška.
- Tam, kad pelnytų dorybės vardą, paklusnumas turi pasiekti antrąjį lygmenį, kuris reiškia ne tik vyresniojo įsakymo vykdymą, bet ir savo valios pajungimą vyresniojo valiai, norint ne tik vykdyti įsakymą, bet ir trokštant, kad tas konkretus įsakymas būtų duotas – vien todėl, kad tokia yra vyresniojo valia.
- Trečiojo ir aukščiausiojo lygmens paklusnumas apima ne tik savo valios, bet ir savo proto pajungimą vyresniojo įsakymui, ne tik norint, kad tas konkretus įsakymas būtų duotas, bet ir tikint, kad tas įsakymas yra pats teisingiausias – vien todėl, kad vyresnysis jį davė. Savo laiške apie paklusnumą šv. Ignacas rašo: „Tas, kuris siekia visiškai ir tobulai pasiaukoti, be savo valios turi paaukoti ir savo protą, nes tai yra aukščiausias paklusnumo laipsnis. Jis turi ne tik norėti to, ko nori vyresnysis, bet ir mąstyti taip, kaip masto vyresnysis; jis turi atiduoti savo sprendimą į vyresniojo rankas, tiek kiek jo dievota valia gali palenkti protą.“
- Praktikuodamas aukščiausio, taigi ir vertingiausio lygmens, paklusnumą, pavaldinys ne daugiau vadovaujasi savo asmenine valia nei negyvas daiktas. Jėzuitų konstitucijos VI dalies 1 skyriuje rašoma: „Visi, kas yra davę paklusnumo įžadą, privalo leistis būti vedami per jų vyresnįjį veikiančios Dieviškosios Apvaizdos, tarsi jie būtų lavonai, kuriuos galima tampyti kur ir kaip nori, arba senolio lazda, kurią šis naudoja kur ir kaip užsimano.“
- Valios ir proto paaukojimas, kurio reikalauja tokio pobūdžio paklusnumas, yra aukščiausia įmanoma savęs aukojimo forma, nes taip Dievui yra atiduodamos aukščiausios žmogaus galios – valia ir protas.
Reikia pasakyti, kad praktikoje šv. Ignacas, būdamas Jėzaus brolijos vadovu, nesivadovavo šiais principais. Jis siųsdavo jėzuitus į tolimas misijas, kur šie turėdavo vadovautis savo nuožiūra. Paraidžiui aiškinami, jo raštai apie paklusnumą negalėjo būti pritaikomi misijų situacijose, nes ten nebūdavo vyresniųjų, kurių tiesioginius įsakymus reikėtų vykdyti.
Šį prieštaravimą tarp teorijos ir praktikos galėtume paaiškinti to meto populiarių filosofinių ir teologinių idėjų įtaka ir šv. Ignaco praktinių raštų paskirtimi. Jo mokymas apie paklusnumą buvo skirtas pradiniam drausmės ugdymui, panašiam į tą, kurį jis pats įgijo tarnaudamas armijoje. Šis ugdymas turėjo užtikrinti, kad jėzuitai, pasiųsti į savarankiškas misijas, siektų jų vyresniųjų jiems iškeltų tikslų kaip savo pačių, kad jie tiksliai ir nuoširdžiai vykdytų jiems skirtą misiją. Tačiau šv. Ignacas neketino dvasiniams vyresniesiems suteikti absoliučios, totalitarinės valdžios savo pavaldinių mintims ir veiksmams.
Deja, vėlesni šv. Ignaco darbų aiškintojai suprato jo raštus paraidžiui ir priskyrė jam totalitarinio pobūdžio religinės valdžios sampratą. Kai kurie jo mokymo aiškintojai paklusnumą įsakymui, kurį įtariame esant nemoralų, bet nesame dėl to tikri, laikė ypač aukšta ir girtina paklusnumo forma. Teiginys apie išskirtinę paklusnumo vykdant moraliai abejotinus įsakymus vertę pateikiamas 150-ajame šv. Ignaco laiške. Laišką iš tiesų rašė tėvas Polanco, šv. Ignaco raštininkas ir artimas bendradarbis, parengęs nemažą dalį jėzuitų Konstitucijos, tačiau kadangi laiškas buvo išleistas su šv. Ignaco parašu, jo turinys buvo sustiprintas šv. Ignaco autoritetu.
Visišką tironiškos valdžios ir vergiško paklusnumo idėjų išrutuliojimą galima rasti jėzuito Alfonso Rodrigezo (jo nereikėtų painioti su šv. Alfonsu Rodrigezu) veikale „Tobulumo ir krikščioniškų dorybių ugdymas“. Šis bene plačiausiai skaitytas Kontrreformacijos laikų asketinės teologijos vadovėlis buvo išleistas Ispanijoje 1609 m. Iki pat Vatikano II Susirinkimo jį privalėjo perskaityti kiekvienas jėzuitų novicijus. Jo turinys buvo laikomas teisinga šv. Ignaco mokymo apie paklusnumą interpretacija. Savo siūlomame sąžinės patikrinime, tėvas Rodrigezas reikalauja, kad atgailaujantysis:
I. Paklustų tiek savo valia, tiek širdimi, sutapatinęs juos su Vyresniojo noru ir valia.
II. Paklustų dargi savo protu bei sprendimu, priimdamas tokį patį požiūrį kaip ir Vyresnysis, jo neginčydamas ir juo neabejodamas.
III. Priimtų Vyresniojo balsą <...> kaip Dievo balsą, ir paklustų Vyresniajam, kad ir kas jis bebūtų, kaip Kristaus mūsų Viešpaties, ir taip pat klausytų visų žemesnio rango vyresniųjų.
IV. Vadovautųsi aklu paklusnumu, tai yra paklusnumu be abejonės ar klausimų, neprašydamas paaiškinti, kodėl ir dėl ko Vyresnysis davė vieną ar kitą įsakymą, kurį reikia paklusniai vykdyti, ir neklausinėdamas jo motyvų.
Rodrigezas iškalbingais žodžiais aukština paklusnumą – taip, kaip jį supranta:
„Viena didžiausių paguodų, kurias galime rasti vienuolyne, yra ta, kad vykdydami tai, ko reikalauja paklusnumas, visuomet galime jaustis saugūs. Vyresnysis gali suklysti duodamas vieną ar kitą įsakymą, tačiau jūs galite jaustis užtikrinti, kad nesuklydote tą įsakymą vykdydami, nes vienintelis klausimas, kurio jūsų klaus Dievas, bus tai, ar paisėte duoto įsakymo, ir jei būsite jo paisę, Dievo akivaizdoje stovėsite švaria sąžine. Ne jums skirta spręsti, ar duotas įsakymas buvo geras, ar koks kitas įsakymas būtų buvęs geresnis – tai priklauso ne nuo jūsų, o nuo Vyresniojo. Kai elgiatės paklusniai, Dievas to veiksmo nepriskiria jums, o priskiria jį Vyresniajam.“
Kaip ir kiti rašytojai, Rodrigezas daro įprastą išimtį įsakymams, akivaizdžiai prieštaraujantiems dieviškajai teisei. Tačiau jėzuitiška probabilizmo doktrina šią išimtį iš esmės paverčia niekais. Pasak šios doktrinos, nėra nuodėminga atlikti bet kurį veiksmą, kurį leidžia gerbtinas autoritetas, o religinis vyresnysis paprastai yra laikomas gerbtinu autoritetu. Egzistuoja ir tam tikras psichologinis veiksnys, paverčiantis tokią išimtį nereikšminga. Taip suvokiamo paklusnumo interiorizavimas ir praktikavimas yra sunkus darbas, reikalaujantis laiko, motyvacijos ir pastangų. Užbaigtas sėkmingai, toks darbas palieka ilgalaikį poveikį. Sunaikinęs gebėjimą kritiškai vertinti savo vyresniųjų sprendimus, žmogus nebegali šio gebėjimo susigrąžinti kada tik panorėjęs. Todėl vadovautis nurodymu nepaisyti neabejotinai nuodėmingų įsakymų tampa psichologiškai sunku ar net neįmanoma – išskyrus, galbūt, pačius ekstremaliausius atvejus, tokius kaip įsakymas ką nors nužudyti. Tačiau tokio pobūdžio įsakymais religiniai vyresnieji paprastai nesižarsto.
Ši paklusnumo samprata neišsiteko jėzuitų ordino ribose, bet tapo visos Kontrreformacijos savastimi. Jos nuo XVI a. pab. buvo laikomasi naujo tipo seminarijose. Sulpicijono Louiso Tronsono „Traktate apie paklusnumą“ šv. Ignaco mokymas pateikiamas kaip katalikiško mokymo apie paklusnumą viršūnė. Tai, kad sulpicijonai perėmė jėzuitišką paklusnumo sampratą, yra itin svarbu dėl jų reikšmingo vaidmens formuojant būsimus kunigus nuo XVII a. Ši vergiško paklusnumo koncepcija išliko ir XX a. Adolphe'as Tanquerey savo plačiai skaitytame ir verstame (bei daugeliu atžvilgių puikiame) darbe „Trumpas asketinės ir mistinės teologijos traktatas“ (Précis de théologie ascétique et mystique) rašo, jog tobuli žmonės, pasiekę aukščiausią paklusnumo lygmenį, pajungia savo laisvą sprendimą vyresniojo valiai net nenagrinėdami priežasčių, dėl kurių jiems duodamas vienoks ar kitoks įsakymas.
Jėzuitų požiūris į sąžinės apyskaitą prisidėjo prie totalitarinio valdžios supratimo. Šv. Ignacas ne tik ragino, bet ir reikalavo, kad ordino nariai atskleistų savo sielos būklę dvasiniams vyresniesiems. Tai apėmė „įkvėpimus ir troškimus daryti gera, sutiktas kliūtis bei sunkumus, sielą varginančias pagundas ir aistras, dažnai daromas nuodėmes, įprastą elgesį, jausmus, potraukius bei silpnybes.“ Toks sielos atskleidimas turėjo būti daromas kas šešis mėnesius. Užuot apribojęs tokią praktiką penitento dvasine gerove, jis ne tik leido, bet ir reikalavo, kad vyresnieji panaudotų gautas žinias valdymo reikalams.
Tokia praktika suteikė religiniams vyresniesiems neribotą valdžią savo pavaldiniams. Senieji vienuoliniai ordinai priešinosi šv. Ignaco stiliaus privalomo sąžinės atskleidimo įvedimui, bet daugelis naujųjų religinių kongregacijų jį priėmė. Ilgainiui šia praktika imta taip piktnaudžiauti, kad popiežiams teko ją uždrausti. 1917 m. Kanonų teisės kodeksas (530 kan.) uždraudė ją taikyti visoms kongregacijoms (tiesa, pop. Pijus XI specialiu dekretu leido jėzuitams ją pasilikti). Vis dėlto per keletą šimtmečių ši praktika paliko neišdildomą žymę valdžios supratimui, elgesio normoms bei vyresniųjų ir pavaldinių santykiams Katalikų Bažnyčioje.
Šios paklusnumo sampratos naujumą galima suvokti palyginus ją su šv. Tomo Akviniečio požiūriu. Angeliškasis Daktaras tikruoju paklusnumo objektu laiko vyresniojo įsakymą (2a2ae q. 104 a. 2 co., a. 2 ad 3). Taigi, šv. Ignaco nurodytą žemiausią paklusnumo lygmenį, kurio jis net nelaiko dorybingu, šv. Tomas laiko vienintele paklusnumo forma. Jis teigia, kad šv. Ignaco nurodomos aukštesnės paklusnumo formos apskritai nepriskirtinos paklusnumo dorybei:
„Seneka moko (De Beneficiis iii), kad „klaidinga manyti, jog vergovė apima visą žmogų – geresnioji jo dalis išlieka nepriklausoma“. Vergo kūnas priklauso jo šeimininkui, tačiau jo siela priklauso tik jam pačiam. Atitinkamai, vidiniuose valios reikaluose žmogus yra įpareigotas klausyti tik Dievo, ne kito žmogaus.“ (2a2ae q. 104 a. 5 co.)
Šv. Tomas nemano, kad paklusnumas reikalauja paaukoti savo paties valią apskritai. Jo nuomone, paklusnumo dorybė apima tik savivalės (siekiančios tikslų, priešingų Dievo valiai ir mūsų amžinajai laimei) paaukojimą. Tačiau Rodrigezas aiškiai pabrėžia, kad aukojama turi būti ne tik savivalė, bet ir pati žmogaus valios galia. Tokia auka reiškia valios atsisakymą arba sunaikinimą visiškai pasivedant kito žmogaus sprendimui. Šv. Tomas paklusnumo nelaiko ir dorybinga asmeninio asketizmo išraiška. Jis nemano, kad klausyti mums nepatinkančio įsakymo savaime yra geriau, nei klausyti įsakymo, kurį vykdytume su džiaugsmu.
Geras žmogus mielai įvykdys bet kokį deramą paliepimą, nes tokie paliepimai ir paklusnumas jų atžvilgiu prisideda prie bendrojo gėrio. Šv. Tomas nemano, kad visi geri darbai yra motyvuojami paklusnumo Dievui; jo teigimu, yra dorybių, kurių laikymasis eina pirmiau paklusnumo – pavyzdžiui, tikėjimas, kuriuo grindžiamas religinis paklusnumas, t. y. paklusnumas Dievui. Taip pat jis nemano, kad nuodėmės esmė yra nepaklusimas Dievui ar kad bet kuri nuodėmė apima ir nepaklusnumo nuodėmę formalia prasme. Tiksliau sakant, visos nuodėmės apima ir nepaklusimą Dievo įsakymams (materiale prasme), bet ne visada nusidėjėlis veikia iš noro nepaklusti. Dažniau jis tiesiog nori atlikti kokį nors uždraustą veiksmą. (2a2ae q. 105 a. 1 ad 1) Paklusnumas paprasčiausiai yra teisingumo dorybės aktas; šią savo ruožtu motyvuoja meilė Dievui, kai gaunamas dieviškas įsakymas, ir meilė artimui, kai įsakymą duoda vyresnysis. Abiejų šių rūšių meilė yra tiek fundamentalesnė, tiek ir platesnė dorybė nei paklusnumas.
Taigi nuo XVI a. Bažnyčioje įsigalėjusi religinės valdžios ir religinio paklusnumo samprata buvo fundamentali naujovė, besiskirianti nuo ankstesnio katalikiško požiūrio. Ji paveikė Bažnyčią tiek per kunigų formavimą seminarijose, tiek per drausmės ugdymą religinėse kongregacijose. Kasdienį seminaristų ir vienuolių gyvenimą reguliavo daugybė taisyklių, nustatančių kiekvieną elgesio smulkmeną. Bet kokia kita pašalinė veikla buvo galima tik gavus vyresniojo leidimą. Laikas nuo laiko toks leidimas nebūdavo duodamas siekiant ugdyti pavaldinių paklusnumą. Įsakymų priežastys nebūdavo nurodomos, o į klausimus apie jas nebūdavo atsakoma.
Toks požiūris į valdžią neigiamai paveikė kunigiją ir vienuolinius ordinus. Vergiško paklusnumo reikalavimas iš valdinių silpnino jų charakterį ir naikino gebėjimą savarankiškai mąstyti. Savo ruožtu tironiškas vyresniųjų piktnaudžiavimas valdžia skatino perdėtą jų puikybę ir savikritikos stoką. Žalingą tokios paklusnumo sampratos poveikį sustiprino tai, kad ja grindžiamoje bažnytinėje sistemoje visi vyresnieji kažkada pradėjo būdami pavaldiniais. Tuo metu jie išmoko vergiškų išgyvenimo ir kilimo bažnytinėje hierarchijoje būdų: meilikavimo, dviveidiškumo, žemiau jų esančiųjų bauginimo ir gėdinimo bei slapukavimo. Jų paaukštinimas iš valdinių į vyresniuosius iš esmės priklausė ne nuo jų kompetencijos, o veikiau nuo gebėjimo įgyti savo vyresniųjų palankumą.
Pasauliečiai negalėjo tikėtis greito iškilimo bažnytinės hierarchijos laiptais (kaip kad būdavo anksčiau; prisiminkime, pavyzdžiui, šv. Ambraziejų), ir vergiškas religinio paklusnumo supratimas skatino tam tikrą jų infantilizmą religinėje sferoje. Šį infantilizmą atspindi religinis liaudies menas ir pamaldumas, ypač nuo XIX a., taip pat aklas paklusnumas dvasininkijai. Teologinis pasauliečių išprusimas nebeatitiko jų subrendimo lygio. Šis neatitikimas susilpnino žmonių tikėjimą bei atsidavimą ir prisidėjo prie katalikiškų visuomenių sekuliarizacijos.
Šios paklusnumo sampratos poveikį sušvelnino ir iš dalies atsvėrė tam tikri kontrafaktoriai. Kanonų teisė, liturginės taisyklės ir vienuolijų įstatai numatė detalias elgesio instrukcijas, kurios ribojo vyresniųjų laisvę tironiškai piktnaudžiauti valdžia. Scholastinė filosofija, klasikinis išsilavinimas ir reikalavimas gerai mokėti lotynų kalbą užtikrino tam tikrą aukštą standartą, keliamą dvasininkų protiniams gebėjimams bei intelektualinei kompetencijai. Jėzuitų mokyklos, reikšmingiausiai prisidėjusios prie jų apaštalavimo, vadovavosi puikiai sudaryta studijų programa, tiksliai nurodančia, ko ir kaip reikia mokytis. Kol šie veiksniai žabojo tironišką valdžios sampratą, ji Bažnyčiai buvo nors ir kenksminga, bet nepražūtinga.
Klastinga šios sampratos savybė yra tai, kad pradžioje ji atrodė esanti sėkminga. Ji padėjo kovoti su finansiniais ir seksualiniais dvasininkijos nusikaltimais, kurie didžia dalimi paskatino Reformacijos judėjimą. Šitaip ji prisidėjo prie nuostabių Kontrreformacijos pasiekimų. Bažnyčios padėtis tuo metu buvo panaši į situaciją Romos imperijoje valdant Augustui ar Prancūzijoje valdant Liudvikui XIV: absoliučios valdžios garantuojama tvarka ir taika leido išsiskleisti talentams, gimusiems laisvoje visuomenėje, gyvavusioje dar prieš absoliutizmo įsigalėjimą. Išsekus laisvės palikimui ir pasijautus visai absoliutizmo tikrovei, šie talentai nuvyto. Nuostabų šventųjų ir genijų žvaigždyną, apšvietusį XVII a. Prancūziją, sekė XVIII a. susilpnėjimas ir dažna kapituliacija prieš antikrikščioniškus Apšvietos puolimus.
Šis trumpas Bažnyčioje įsigalėjusios tironiškos paklusnumo sampratos esmės ir istorijos išdėstymas paaiškina daugelį šiandieninės lytinio priekabiavimo krizės bruožų. Norint sėkmingai atsispirti seksualinėms pagundoms reikia būti psichologiškai subrendusiems. Vergiško paklusnumo diegimas stabdo šią brandą ir todėl apsunkina skaistybės laikymąsi. Maža to, vergišku paklusnumu pagrįstoje sistemoje sunku susekti tuos, kurie pasižymi sutrikusia, nebrandžia, nevisavertiška asmenybe, ar jaučia potraukį iškreiptiems lytiniams santykiams, nes tokie asmenys paprastai moka pataikauti ir apsimesti. Vergišku paklusnumu pagrįsta sistema yra palanki terpė tokiems žmonėms tarpti [prisiminkime TSRS komunistų partiją – red. p.], o protingi ir brandaus charakterio asmenys ją laikys nepakenčiama.
Dvasiniai vyresnieji į savo valdžią pamažu liausis žiūrėję kaip į apribotą aukštesnio įstatymo ir nebus linkę patys jam paklusti. Jie jaus didžiulę pagundą slėpti seksualinius nusikaltimus, nes jų valdžia pasauliečiams bus pagrįsta šių infantilišku požiūriu į dvasininkus kaip į tėviškus ar net dieviškus autoritetus, negalinčius daryti nieko bloga. Paviešinus rimtus dvasininkijos nusižengimus toks naivus įsivaizdavimas žlugtų, o kartu su juo – ir šių hierarchų valdžia. Kita vertus, pasauliečius, besilaikančius šios paklusnumo sampratos, lengva įtikinėjimais ar bauginimais priversti tylėti apie seksualinio priekabiavimo atvejus. Tironiškoje sistemoje tiek valdantieji, tiek valdiniai mokomi garbinti valdžią ir tuos, kurie ją turi, dargi niekinti žemesnius rangu, silpnuosius bei aukas. Todėl jie nejaus simpatijos seksualinės prievartos aukoms, ypač vaikams. Vietoje to, jie jaus palankumą priekabiautojams, parodžiusiems savo tironišką valdžią kraštutiniu būdu. Visi šie psichologiniai fenomenai buvo pastebėti viešumon iškilusiuose seksualinio priekabiavimo atvejuose.
Despotiškos valdžios sampratos paskatinta infantilizacija prisidėjo prie seksualinio priekabiavimo keliais būdais. Infantiliška asmenybė negali savarankiškai priimti svarbių sprendimų; ji negali apginti nei savęs, nei kitų. Vaikai nesugeba skirti blogio. Jie nepripažįsta ar netgi nesupranta, kad jų tėvai ar vadovai galėtų būti blogi. Tie kunigai, kurie persiėmė šia klaidinga vergiško paklusnumo samprata, bet ja nepiktnaudžiavo ir nesiekė kokių nors ambicingų tikslų, psichologiškai buvo nepajėgūs paprieštarauti savo konfratrų seksualiniams nusikaltimams ir rizikuoti mėginant juos pataisyti. O ambicingieji to nedarė, nes jiems iš to nebuvo jokios naudos.
Kalbant apie pasauliečius, žiauri tiesa yra ta, kad dauguma seksualinio kunigų piktnaudžiavimo vaikais atvejų įvyko veikiant išvien su jų tėvais, nors šie patys to nesuvokė. Be šio bendradarbiavimo seksualinis kunigų priekabiavimas prie vaikų bei paauglių niekada nebūtų pasiekęs tokio masto. Kaip liudija „Džeimsas“, berniukas, kurį tvirkino kard. McCarrickas (kuris tuomet buvo dar tik kunigas), jis ne kartą mėgino pasakyti savo tėvui, kad prie jo priekabiaujama, bet jo šeima taip mylėjo kun. McCarricką ir laikė jį tokiu šventu žmogumi, jog nė negalėjo pagalvoti, kad tai įmanoma. Džeimsas pasakoja, kad vaikystėje negalėjo su niekuo pasikalbėti apie tai, kas jam nutikdavo: „Su niekuo. Niekuo. Mano tėvas nenorėdavo manęs net klausyti. Pamėginau keletą kartų pasakyti apie tai motinai, bet ji tik kartodavo: „Tu klysti.“ Mano tėvas gimė 1918 m., o mama 1920 m. Jie buvo taip išauklėti, kad Katalikų Bažnyčia jiems buvo visas gyvenimas. Mano tėvas buvo šventas žmogus. Jis visą dieną nepaleisdavo iš rankų rožančiaus. Mano tėvai buvo šventi, jų tėvai irgi buvo šventi. Jie ir į kitus taip žvelgė.“[4]
Tokio klaidingo požiūrio į šventumą šio žmogaus tėvai laikėsi ne dėl savo kvailumo. To juos išmokė kunigai, remdamiesi tironiška valdžios samprata. Šie paprasti žmonės negalėjo nė pagalvoti, kad kunigai galėtų būti blogi, ir šį naivumą laikė dorybe bei religine pareiga.
Chaosas, apėmęs Bažnyčią pirmaisiais dešimtmečiais po Vatikano II Susirinkimo, greičiausiai iš dalies buvo nulemtas maišto prieš ligtolinę tironišką valdžią ir piktnaudžiavimus ja. Tačiau, kaip ir visos kitos žmonijos istorijoje vykusios revoliucijos, šis sukilimas prieš tironiją neatvedė prie laisvės triumfo. Vietoje to jis sukūrė dar slogesnę ir despotiškesnę tironiją, sunaikindamas vyresniųjų valdžią ribojusius „senojo režimo“ elementus. Jis atsikratė anksčiau išvardytų veiksnių, atsvėrusių kontrreformacinei Bažnyčiai būdingos tironiškos valdžios sampratos poveikį.
Progresyviųjų klika, užgrobusi valdžią seminarijose ir vienuolinėse institucijose, turėjo savo programą ir ideologiją, reikalavusią visiško atsidavimo. Ši ideologija pateisino negailestingą bet kokios opozicijos slopinimą. Psichologinės kontrolės ir priespaudos priemonės, kurių progresyvieji išmoko savo religinės formacijos metais, buvo ištobulintos ir panaudotos dar efektyviau. Skirtumas tarp šių dviejų valdymo metodų panašus į skirtumą tarp carinės Ochrankos ir bolševikų Čeka.
Vienas iš progresyviosios ideologijos postulatų teigia, kad tradicinis katalikiškas mokymas apie seksualinę moralę yra klaidingas, kenksmingas ir todėl keistinas. Nereikia nė kalbėti apie tokio požiūrio poveikį seksualinio priekabiavimo krizei Bažnyčioje. Tačiau būtų klaida manyti, kad už šią krizę atsakingas vien tik progresyvizmas kaip toks ir kad jį nugalėjus problema išsispręstų savaime. Krizės šaknys siekia daug giliau, todėl būtina reformuoti patį požiūrį į įstatymą bei valdžią Bažnyčioje.
[1] Kaip matome, 1983 m. Kanonų teisės kodekse jau atsiranda tam tikras nekonkretumas: reikalaujama taikyti „teisingas“ bausmes (kad ir ką tai reikštų), ir tik esant pagrindui – pašalinimą iš dvasininkijos luomo. Ankstesniame Kodekse numatytos bausmės buvo daug konkretesnės. Mūsų nuomone, ši kanonų teisės reforma taip pat daugiau ar mažiau prasidėjo prie seksualinio priekabiavimo problemos Bažnyčioje. – Red. p.
[2] Eutifrono dilema – Platono dialoge „Eutifronas“ Sokrato aptariamas klausimas: „Ar dievobaimingą elgesį dievai myli todėl, kad jis dievobaimingas, ar jis dievobaimingas todėl, kad jį myli dievai?“ Kitaip tariant, ar Dievas įsako elgtis moraliai todėl, kad tai moralu, ar tai yra moralu todėl, kad Dievas įsako taip elgtis? Pirmoji pozicija vadinama realizmu, intelektualizmu, natūralizmu (kai kurie islamo racionalistai, pavyzdžiui, Averojus, iš dalies šv. Tomas Akvinietis, vėlesni tomistai, Grocijus, Leibnicas), antroji – voliuntarizmu, moraliniu reliatyvizmu (nominalistai, dauguma islamo teologų, Liuteris, Kalvinas, Dekartas, Hobsas). Apskritai kalbant, šv. Augustinas, šv. Anzelmas ir šv. Tomas Akvinietis pačią dilemą laikė dirbtina: Dievas nei paklūsta virš Jo egzistuojančioms moralinėms normoms, nei jas išranda. Jos tiesiog plaukia iš Jo prigimties.
[3] Reikia pažymėti, kad tam tikra prasme modernioji krikščioniškosios minties krizė prasidėjo ne po Prancūzų revoliucijos, ne Apšvietos amžiuje ir net ne Protestantų reformacijoje, o dar vėlyvaisiais Viduramžiais, atsiradus nominalizmo filosofijai, neigusiai objektyvų universalijų egzistavimą ir šitaip padėjusiai prielaidas Naujųjų laikų agnosticizmui.